Rugpjūčio 18 d. 17:00-21:00 val.  Žeimių dvaro sodyboje, Aikas Žado Laboratorijoje, vyks grupinės parodos „Bio-fantômas’iški seansai“ atidarymas.

2018 m​.​ ​N​ematomo ​ž​mogaus ​kinotekos ​programa yra paremta ekocentrin​ė​mis idė​jomis, kurios čia, lokaliuose ir problematiškuose Žeimiuose, šaukiasi nevienalytiškumo ir skirtingumo, seka rizomine – anti-hierarchine, multi-rūšine būtybių koegzistavimo koncepcija! Ūžiant globaliems ultra-dešiniesiams pavaldiems uraganams ir vėtroms, Nematomo žmogaus kinotekos, įsikūrusios Aikas Žado Laboratorijoje, Žeimių dvaro sodyboje, kuruojama paroda kviečia pamatyti ir išgirsti tai, kas palikta nematoma, tai kas ištrinta ar neprieinama VHS kasetėje, tai, kas tėra tik fantômas’iškos figūracijos, kritiški pasispardymai karštą vasaros naktį, grubūs homofobiški išrautų tvoros lentų įspaudai tavo veide, visos galimos kaukės, genderizavimo aparatai, neužadomos kiaurymės, aižėjantys įtrūkimai, garuojančios tešlos, išbėgę tepalai, suklastoti pažadai, tai, kas telpa ir tai, kas prasmunka pro si-bioarchitektūros botagą ir laiką.

Menininkai:

Eglė Ambrasaitė (LT) „Lankesa: spaudžiant akceleratoriaus pedalą“
Garso ir vaizdo įrašų serija, instaliacija

80-aisiais – 90-aisiais metais Žeimių dvaro sodyboje veikė eksperimentinis siuvimo baras „Lankesa“. Čia buvo siuvami netikėto sukirpimo rūbai, kurie atspindėjo to meto ciniškumo ir nusivylimo nuotaikas. Kiekvienas rūbas, baldas ar kambarys tuo metu buvo tarsi vientisas istorinis naratyvas, kurį galima perskaityti ir dabar. Šiandien šie naratyvai yra sumišę su kiekviena ateities akimirka. Eglės Ambrasaitės surinktame archyve „Lankesa“ sukurta siuvimo baro patalpos vizija, sauganti materialiąją šios siuvyklos atmintį, o „Lankesa: spaudžiant akceleratoriaus pedalą“ – jos tęsinys – instaliacija bei dokumentinių video darbų ir garso įrašų serija, kuri siekia šiuos naratyvūs šifruoti ir aktyvuoti pasitelkus liudininkus – buvusio siuvimo baro „Lankesa“ darbuotojus – sandėlininkus ir siuvėjus, mechanikus ir direktorius. Darant prielaidą, kad kodinis (latentinis) kapitalizmas liudininko lūpose yra užkoduotas tam tikrais raktažodžiais, „Lankesa: spaudžiant akceleratoriaus pedalą“ siekia padėti atsiskleisti tokiai fantômas’iškai figūrai, kuri šiuose kūriniuose kvestionuoja komunizmo (šiuo atveju melžėjos kostiumo) ir kapitalizmo (šiuo atveju levi’s džinsų) skirtį. Sekdama E. Thacker’iu ir K. Swenson, „Lankesa: spaudžiant akceleratoriaus pedalą“ klausia kaip afektyvūs kūnai yra pripildomi organų ir tampa organizmais ar kitaip, administruojamais dariniais. Kaip veikia afektyvi ortopedija, kuri geba normalizuoti ir homogenizuoti afektus, ar kitaip, kaip veikia mašinos ir mašinerija, kaip teka tepalai? Genderizavimo aparatai čia įtakoja moters poziciją, patirčių perspektyvos atsiskleidžia per feminizuotą/maskulinizuotą darbo sektorius, moteris tampa surogatiniu proletariatu, įkūnydamos buvimą motinomis, mašinomis, monstrais.

Domas Noreika (LT) „Smugleviche”
Si-bioarchitektūros performansas, trukmė: 1 val.

Žeimių dvare veikianti bio-performatyvi instaliacija yra kontekstualus, architektūrinis meno kūrinys, sukurtas specialiai dvaro bibliotekos erdvei. Pavadinimas „Smugleviche“ yra žaismingas vardų, priklausančių skirtingiems istoriniams-kultūriniams sluoksniams, junginys (Pranciškus Smuglevičius + Gianni Versace). Domas Noreika si-bioarchitektūros idėją aiškina globalaus neoliberalaus kapitalizmo ir vertybinio konflikto su paveldosauga kontekste ir šiai politinei, ekonominei bei kultūrinei situacijai apibūdinti pasitelkia bio-įtampų naratyvus, kaip pavyzdžiui, ciniškas Lietuvos politinio veikėjo komentaras apie „dvaro pastato vieno galo griuvimą, o kito tvarkymą“ arba amžinas „vestuvininkų“ noras nemokamai įsiamžinti „romantiško, apleisto dvaro laiptų fone“. Žeimių dvaro bibliotekos kambarys, šiai erdvei taikomos paveldosauginės technikos bei filosofija, klasicistines estetines tradicijas iš Romos į Lietuvą XVIII a. atgabenusio P. Smuglevičiaus figūra, ikonografija ir kultūrinės veiklos kontekstas performanso metu pavirsta pagrindine konceptualine ašimi, per kurią aktualizuojasi potencialas kalbėti iš lokalios dvaro si-bioarchitektūrinės pozicijos apie globalias socialines, ekonomines, kultūrinio paveldo, prezervacijos ir konservacijos, geopolitikos problemas bei kurti eko-kritinę teoriją ir praktiką. Posthumanistinis bio-performansas „Smugleviche“ yra socialinis audinys, fantazmas, jį atlieka kiauras Nematomas žmogus. Kas yra šis hibridas, kiborgas, kuris yra daugiau nei apskaičiuojamas, bet mažiau nei vienas? Galbūt tai į socialines-ekonomines, socialines-politines marginalijas nustumta darbo klasė, heterogeniškos nebaltųjų, neheteronormatyvinės queer bendruomenės? Kas nutildyta, nematoma, neįsivaizduojama, ištrinta iš nacionalinės ar kultūrinės istorijos puslapių ir yra šis si-bioarchitektūrinis kapitalas. Tiek medžiagų, tiek konceptų organai užkemša kiaurą žmogų: (žmogaus ar Senosios Romos griuvėsių) detalė yra užspausta odos, kuri vertikaliai projektuojama tokių populistinių politinių personažų kaip S. Berlusconi. Bibliotekos architektūriniame asambliaže gyvenantis Nematomas žmogus ir yra šių (ne)įrašytų, (ne)užkoduotų vibruojančių bio-įtampų, bio-tėkmių materija ir forma. Prie šios instaliacijos realizacijos prisidėjo šie dalyviai: Margarita Servar, Albertas Okunevičius, Enrika Stanulevičiūtė, Eglė Ambrasaitė, Aleksandra Skripnik, Aušra Kaziliūnaitė, Arlene Gibbs, Andrėja Apalainytė, Marco Mansi, Dustin Cauchi, Adil Janah, Rokas Vaičiulis, Martynas Stirneckas, Rimantė Stankūnaitė, Urtė Katiliūtė, Austėja Dobilaitė, Simonas Pigulevičius, Urtė Budnikaitė ir kiti, kurie pasidalino savo fotografijomis į bibliotekos kolekciją.

Anna Belousova (RU) „Interferencija“
Performansas, trukmė: 3 val.

Anna Belousova dalyvauja kartu su Domu Noreika si-bioarchitektūrinėje instaliacijoje, kurioje ji tampa robote, mašina, algoritmu. Jos performansas „Interferencija“ nurodo į T. Young‘o mokslinį eksperimentą, po kurio jis apibrėžė naują šviesos koncepciją, tokią, kuri skyrėsi nuo dominuojančios sampratos tame konkrečiame istoriniame laike. “Šviesa yra banga, o ne dalelė”, – tvirtina T. Young’as. Esmė čia yra adresuoti ne tik šį seną mokslinį-teorinį išradimą, o teigti, jog nauji, aktualūs filosofiniai, onto-epistemologiniai pokyčiai yra įmanomi ir būtini. Annai Belousovai šis transformatyvus potencialas egzistuoja piešimo ar tapymo veiksme, kitaip tariant, meniniame eksperimente, interferencijoje. Jos performansas visada sąlygojamas socialinės erdvės ir laiko. Socialinė, si-bioarchitektūrinė, materiali-materialistinė intervencija ir subversija apima tokius atvejus kaip santykį tarp „aktyvaus“ menininko ir „pasyvaus“ dalyvio-žiūrovo, architektūrinio asambliažo modifikacijos, taip keičiant tai, kas organiška ir neorganiška.

Gailė Griciūtė ir Viktorija Damerell (LT) „Seansas”
garso seansas, trukmė: 15 min.

Gailė Griciūtė ir Viktorija Damerell kviečia įsitaisyti patogiai ir atsiduoti ero-ironijos-seansui. Jame baroko operų įkvėpta improvizacijų bei preparuotų žaislų muzika vedžios tarp pop dainų, užkalbėjimų ir akių gimnastikos.

Jack Finerty (US) „dr. zuma zuk SS 2019″
performansas, trukmė: 30 min.

Nematomo žmogaus kinoteka pristato WE ARE PROPAGANDA deleguoto Rezidentūros Jo-Jo rezidento Jack Finerty performansą, kuris savyje integruos skulptūrinių darbų – seksualiai-sužadinto-vyriško-rūbo kolekcijos pristatymą bei “chemsekso” tekstinės analizės skaitymus. “Chemsex” yra seksualizuoto narkotinių medžiagų vartojimo fenomenas, kuris šiuo metu stipriai paveikinėja miesto gėjų vyrų bendruomenes globaliuose vakaruose. Jack Finerty gamins visos kolekcijos siuvinius bei tekstinę medžiagą ir tai bus antrasis šio projekto įgyvendinimas, kuris iš pradžių buvo sukurtas Portlande, Oregone, 2016 m.

—

Norėdami atkurti diskusijai savo pašiurpusios odos plaukelius ir atsispirti nuo to, kas “nematomai” įvyko ar tiksliau “nematomai” nugrimzdo į užmarštį 2016 m. Liepos 23-iąją dieną Žeimių dvaro sodyboje queer festivalio metu (Sapfo Fest), Nematomo žmogaus kinoteka jaučia būtinybę bendradarbiauti su „We are Propaganda” kolektyvu ir kviečia kartu dalyvauti performatyviame WE ARE PROPAGANDA VHS kasetės seanse (https://www.facebook.com/events/466798040453208/).

Parodos kuratorė: Nematomo žmogaus kinoteka (Eglė Ambrasaitė)
Parodos koordinatorius ir gidas: Rokas Vaičiulis
Parodos tekstų autoriai: Eglė Ambrasaitė ir Rokas Vaičiulis

Ši paroda yra projektų „2018 m. Nematomo žmogaus kinotekos projektai”, „Lankesa: Spaudžiant akceleratoriaus pedalą” ir „McFlurry (request sent)” dalis ir yra remiama Lietuvos kultūros tarybos ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos.

The post Paroda „Bio-fantômas’iški seansai“ Žeimių dvaro sodyboje appeared first on artnews.lt.

Rugpjūčio 17 d. 17 va. Lietuvos Dailininkų sąjungos galerijoje vyks parodos „ATMOSFERA. Go East – Go West“ atidarymas ir susitikimas su menininkais.

Parodos dalyviai: Romualdas Balinskas,  Ameret, Saulius Dastikas, Nele Probst, Mantas Maziliauskas, Anita Staud, Virgis Ruseckas, Renata Kasiulytė, Evelyn Somerhoff.

Projekto “ATMOSFERA. Go East – Go West” menininkai susitiko prieš septynerius metus, kartu  dalyvavo parodose, projektuose, simpoziumuose ir per neformalius bendravimo vakarus nusprendė surengti  meninį dialogą, Atmosferą, nusitęsusią tarp Vilniaus ir Berlyno. Bendros parodos koncepcijos nuspręsta atsisakyti, tam, kad dialogas būtų gyvas ir tai netaptų formalumu.  Menininkai – individualistai, skiriasi ir lietuvių bei vokiečių kultūrinis kontekstas, pastebimas jų kūryboje. Vis dėlto, vieną atmosferą kurti galime, kurią paliekame nuskaityti žiūrovams. Kviečiame tiesiog pajausti  buvimo kokybę, kurią kuria paveikslai ir nesivaržyti užkloti savo kultūrinio sluoksnio bei žvelgti į kūrinius savo pasaulėvaizdžio kontekste. Juk tai- Kūryba! Kurkite dialogą patys, juk menas- tai galimybė pažinti save, kaip pasaulio dalį, ir pasaulį, – kaip dalį savęs.

Kuratorės: Ameret (VBK ir BBK narė Berlyne), Sandra Dastikienė (M. Veriovkinos draugijos vadovė)

Projektą remia Lietuvos dailininkų sąjunga (LDS) Vilniuje /Berlyno menininkų asociacija (VBK) Berlyne / Marianos Veriovkinos draugija  (LT) / privatūs rėmėjai (Vilnius / Berlynas)

2018 10.13 – 11.04 Paroda Berlyno menininkų asociacijos VBK galerijoje.  Susitikimas su menininkais spalio 15 d. 17 val.

Paroda veiks iki rugsėjo 3 d.

The post Paroda „ATMOSFERA. Go East – Go West“ Lietuvos Dailininkų Sąjungos galerijoje appeared first on artnews.lt.

Rugpjūčio 22d. 18 val. LTMKS projektų erdvėje „Sodų 4“ vyks Gedimino Akstino parodos „Plaustas“ atidarymas.

Plaustas, ornamentinė plūduriuojanti susitikimų plokštuma. Šiuo atveju dreifuojanti su palikusiais mus klasiokais. Jie kaip mažuma kasdieniškų dalykėlių pynėje neturintys baikštumo išsekti, nunykti, susenti ar būti nušalintiems.

Pasiaiškinimas: Pertraukos metu mes iššokome pro langą 105 klasėj. Nes buvo labai linksma, smagu ir mokytojas nematė. Dabar jaučiamės kalti, Jokūbas atgailauja.

Informacija apie menininką:
http://www.letmekoo.lt/artists/gediminas-akstinas/

Parodos atidarymas: 2018 m. rugpjūčio 22 d. 18 val.
Paroda veikia 2018 m. gegužės 22 d. – rugsėjo 8 d.
Trečiadieniais – sekmadieniais 15–19 val. arba susitarus tel. +37062728274

Parodą organizuoja Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga. Rėmėjas – Lietuvos kultūros taryba.

The post Gedimino Akstino paroda „Plaustas“ projektų erdvėje „Sodų 4“ appeared first on artnews.lt.

Reformatų skvero iniciatyvinė grupė kreipėsi su prašymu ištirti, ar teisėtai ir skaidriai buvo vykdomas Vilniaus miesto savivaldybės organizuotas Reformatų skvero atnaujinimo statybos darbų rangos konkursas.

Praeitą savaitę Reformatų skvero iniciatyvinė grupė kreipėsi į Viešųjų pirkimų tarnybą ir Centrinę projektų valdymo agentūrą prašydama ištirti, ar teisėtai ir skaidriai buvo vykdomas Vilniaus miesto savivaldybės organizuotas statybos darbų rangos konkursas bei skirtos lėšos Reformatų skvero atnaujinimo projektui.

Remiantis viešai prieinama ir paskelbta informacija, ES lėšomis finansuojamą projekto rangos konkursą laimėjo UAB “Eikos statyba”, ir ta pati įmonė finansiškai rėmė ir padėjo įgyvendinti (tai yra finansavo) valstybinėje žemėje esančio parko techninio projekto parengimą. Be to, pirkimo sąlygose buvo išviešinta preliminari sutarties vertė – 1 767 238,02 EUR be PVM. Vienintelė ,,Eika” pasiūlė kainą mažesnę nei išviešinta preliminari kaina, t.y. kitų trijų dalyvių (,,Litcon”, ,,Irdaiva” ir ,,Infes”) pateikti pasiūlymai buvo didesni nei pirkėjo išviešinta kaina, tad bet kokiu atveju (jeigu ,,Eika” nebūtų teikusi pasiūlymo) jų pasiūlymai būtų atmesti.

Tokiu būdu sukuriama neskaidrios veiklos regimybė, kadangi tokiu būdu ,,Eikai” investavus nežymią dalį į projekto rengimą (apie 5% skvero sutvarkymo kainos) buvo gautas solidus užsakymas, apie 2 mln. Eurų, didžiaja dalimi finansuojamas iš Europos sąjungos fondų. Be to, ,,Eika” finansuodama techninio projekto rengimą, galėjo įtakoti į projekto sprendinius sau palankia linkme (projekto sprendiniai, darbų apimtys, medžiagos, sąmatos ir kt.).

Be to, atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, kad UAB ,,Eika” ne tik faktiškai finansavo projekto parengimą, o po to laimėjo to paties projekto rangos darbų konkursą, tačiau su Reformatų parku besiribojančiuose sklypuose jau yra pastačiusi ir dar planuoja statyti naujus gyvenamųjų namų kompleksus, kas taip pat rodo šios įmonės tiesioginį suinteresuotumą šio parko rekonstrukcijos darbais ir galėjo įtakoti į kokių visuomenės grupių (potencialiai bendrovės statomų namų naujakurių) interesus buvo atsižvelgta.

Birželio 29 d. Vilniaus savivaldybė paviešino Reformatų skvero atnaujinimo projektą, kuris buvo parengtas be konkurso, neatlikus būtinų archeologinių tyrimų, taip pat neatlikus sociologinių tyrimų ir neišvysčius produktyvaus dialogo su visuomene. Projektas buvo plačiai paviešintas žiniasklaidoje tik jau pasirašius sutartį su rangovu.

Visuomenei ir specialistams išreiškus nepritarimą, liepos 30 d. buvo inicijuota piliečių apklausa, kurią šiuo metu yra atsakę daugiau nei 940 žmonių. Apklausos rezultatai rodo, kad piliečiai nepritaria itin didelei daliai projekto sprendimų.

Rugpjūčio 9 d. vykusio Re:formatų festivalio metu šimtai žmonių susirinko protestuoti prieš vienašališkai priimtą Vilniaus miesto savivaldybės sprendimą dėl Reformatų skvero atnaujinimo. Tą pačią dieną tarp Vilniaus savivaldybės ir visuomenės vykusios diskusijos metu visuomenininkai, architektai, įvairių sričių specialistai, ir bendruomenių atstovai išsakė daug kritikos esamam skvero atnaujinimo projektui, taip pat buvo pabrėžti procedūriniai šio projekto priėmimo pažeidimai. Susitikimo metu buvo priimtas sprendimas suteikti dvi savaites laiko piliečiams siųsti pasiūlymus dėl projekto taisymo bei Vilniaus savivaldybei sureaguoti į šiuos siūlymus.

Rugpjūčio 13 d. Vilniaus savivaldybei ir Aplinkos ministerijai buvo išsiųstas 13 visuomeninių organizacijų pasirašytas reikalavimas stabdyti neteisėto Reformatų skvero projekto vykdymą.

Rugpjūčio 20 d. Reformatų iniciatyvinė grupė išsiuntė 43 žmonių teiktus siūlymus, 16 klausimų ir prašymą pateikti 12 iki šiol neviešintų dokumentų ar jų rinkinių. Šiuo metu laukiama Vilniaus savivaldybės atsakymo, kada bus rengiamas susitikimas jų apsvarstymui.

Daugiau informacijos: www.reformatuskveras.lt , reformatu.skveras@gmail.com , tel. +370 675 10015

Diskusija dėl Reformatų skvero atnaujinimo Facebook platformoje: https://www.facebook.com/groups/1417999524966233/

Iliustracijoje: Andrej Vasilenko nuotrauka

The post Reformatų skvero iniciatyvinė grupė kreipėsi dėl Reformatų skvero atnaujinimo konkurso skaidrumo appeared first on artnews.lt.

Venecijoje, mieste, pastatytame ant pelkės, jau trečią mėnesį vyksta prestižinė 16-oji Venecijos architektūros bienalė, kurioje veiklą tęsia ir Lietuva – ką tik duris užvėrė antroji iš trijų mūsų šalies eksperimentinės laboratorijos „Pelkių mokyklos“ (angl. The Swamp School) dalių – Ateitybės sala (angl. Futurity Island), subūrusi diskusijai filosofus, architektus, botanikus, politikos tyrėjus ir menininkus iš viso pasaulio.

Paviljoną kuruoja menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai, Masačusetso technologijos instituto Architektūros ir planavimo mokyklos (MIT) tyrėjai, menininkai; komisaras – architektas Pippo Ciorra, Nacionalinio muziejaus MAXXI Romoje architektūros departamento vyriausiasis kuratorius.

Kokia bus mūsų ateitis?

Projekto autoriai pabrėžia, kad pelkės tema gali leisti naujai suvokti ateitį. „Žmonijos santykis su laiku yra tiesiogiai priklausomas nuo to, kaip suvokiame mus supančio pasaulio geografiją. Tarkime, utopijų kūrėjams labai svarbus salos įvaizdis. Tai apibrėžta vieta, kurią galima iš visų pusių apžiūrėti, joje lengva orientuotis, ji yra aprėpiama žmogui. Šia prasme miestai, valstybės, rajonai ir regionai irgi įgauna salos pavidalą. Tiek utopiniu, tiek distopiniu atveju ateitis projektuojama kaip gerai įsisąmoninta vieta, parengta mūsų peržiūrai. Toks mąstymas apie ateitį numato žmogaus žvilgsnį“, – teigia Kristupas Sabolius, filosofas, vienas iš Lietuvos „Pelkių paviljono“ komandos narių.

Jo nuomone, pelkė nėra nei sala, nei žemynas, nei vandenynas. Būdama tranzito erdve, kurioje nėra aiškių ribų tarp vandens ir žemės, pelkė pasiūlo ir kitokį mąstymą apie ateitį. „Pelkės gali mus išmokyti kitokio laiko suvokimo. Jos procesai nesutampa su žmogaus ritmais – pokyčiai pelkėse vyksta labai lėtai. Kita vertus, pelkės atskleidžia, kad pasitikti ateitį įmanoma tik išmokus sugyventi su šalia tarpstančiomis rūšimis. Iš pelkės perspektyvos nėra vienos ateities, kuri būtų skirta tik žmonijai. Egzistuoja įvairios ateitys, kurios sąveikauja vienu metu“, – sakė K. Sabolius.

„Pelkių mokykla“ skiria dėmesį ne tik aktualiems dabarties klausimams, bet ir žmonijos ateities vizijoms. Menotyrininkas, dizaineris Nikola Bojič „Ateitybės salos“ forume pasidalijo mintimis apie dar 1971 metais atliktą tyrimą, kuris pristatė net 36 galimos ateities schemas – moksliškai paremtas prognozes apie tai, kur toliau eis žmonija. „Tyrimas rėmėsi kibernetiniais ryšiais tarp žmonių, technologijų ir skirtingų aplinkos sistemų. Nauja eksperimentinė publikacija „Antroposcenarium“ išnaudojo šį tyrimą spėjimams apie simetriją tarp žmonių ir nežmogiškos aplinkos sudėtingumo“, – teigė N. Bojič.

Architektūros procesų interpretacija

Antrojoje „Pelkių mokyklos“ dalyje Venecijoje viešėjęs profesorius Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos ir socialinės kritikos katedros vedėjas, pastebi, kad Lietuvos „Pelkių paviljonas“ su „Pelkių mokykla“ ryškiai išsiskiria iš likusių Venecijoje pristatomų paviljonų pirmiausiai tuo, kad tai ne pasyvi ekspozicija, o nenutrūkstama paskaitų serija, kurioje aktyviai vyksta diskusijos, ieškoma naujų mąstymo būdų, kritiškai interpretuojami globalūs architektūros procesai.

„Pelkė Lietuvos paviljone suvokiama kaip biologinis, ekologinis, aplinkosaugos, dizaino ir architektūros, mąstymo būdo pavyzdys, kartu remiant darnaus gyvenimo su gamta, racionalaus pakartotinio naudojimo, ciklinės ekonomikos sąvokas, dalyvaujančią demokratiją ir vietinį socialinį aktyvizmą. Venecijos ir Italijos kairieji labai pozityviai įsitraukė į projektą: mums atvėrė savo apleistas erdves, skaitė paskaitas, kaip korporacinis kapitalas, berluskoniško tipo populizmas ir neoliberalizmas naikina miestą“, – pasakoja prof. G. Mažeikis.

Filosofas pasakoja, kad teigiamai mūsų šalies „Pelkių mokyklos“ mąstymo eksperimentus įvertino ir itin reikšmingas italų mąstytojas Antonio Negri, sociologas ir politikos filosofas, žinomas kaip vienas iš veikalo „Imperija“ autorių ir XVII a. filosofo Barucho Spinozos tyrinėtojų, taip pat skaitęs pranešimą „Pelkių mokykloje“.

„Lietuva gali išnaudoti pelkių eksponavimą ir integravimą panašiai kaip Egiptas, Malaizija ir Australija naudojasi koraliniais rifais. Be to, pelkė turi ir didžiulį poetinį, vaizduotės potencialą, kurį per šimtmečius sukaupė lietuviai, baltai ir kitos kultūros. Įsivaizduokime architektūrą, integruotą į saugomas pelkes, į saugų sambūvį ar į generuojamus pelkių sodus – vietoje pseudofutbolo žolynų“, – sako VDU profesorius.

Aptariama Venecijos kilmė

Lietuvos paviljone pristatoma „Pelkių mokykla“ yra vienintelis Venecijos architektūros bienalės projektas, kuriame aptariama ir pačios Venecijos kilmė – šis miestas buvo pastatytas ant pelkės ir daugiau nei 1000 metų buvo nepriklausoma respublika, atskirta nuo likusios Italijos dalies.

„Dėl pelkės respublika buvo izoliuota ir galėjo išlaikyti savo vidinę tvarką bei pinigų srautus pagal protokapitalistinę sistemą. Galima kelti hipotezę, kad visa tai leido respublikos ypatinga vieta – pelkė. Tai tapo kartu ir apribojimu, ir galimybe – tiek gyventojams, tiek priešams“, – savo pranešime mintimis dalijosi Venecijos universiteto profesorė Angela Vettese.

Šiuo metu Venecija susiduria su keletu problemų. Viena jų – turistų skaičius: per metus čia vienam gyventojui tenka net 70 tūkst. turistų. Antroji – Venecijoje yra daugiau nei 600 tuščių pastatų, o miestas neturi lėšų jiems išlaikyti. Venecijos problematiką nagrinėjanti slovėnų menininkė, architektė Marjetica Potrč pristatė mieste veikiančią asociaciją ASC, kuri kūrybiškai sprendžia pastarąją problemą. ASC vienija neteisėtus apleistų namų gyventojus, kurie pritaiko negyvenamas erdves savo reikmėms.

„Neoliberalioje socialinėje ir ekonominėje tikrovėje ASC parodo gyventojų dosnumo dvasią ir įkvepiantį jų pasipriešinimą – ne kovojant su valdžia, bet konstruojant naują socialinį susitarimą, paremtą abipusiu dalyvavimu. ASC siūlo alternatyvų sprendimą klausimui, ką daryti su apleistais pastatais – užuot parduodant juos turtuoliams, kurie retai juose gyvena, arba paverčiant „Airbnb“ turistų apgyvendinimo vietomis“, – sakė M. Potrč.

Trečioji dalis prasidės rugsėjį

„Pelkių mokyklą“ sudaro trys dalys – „Pelkių radijas“ (angl. The Swamp Radio), kuriuo buvo atidarytas šalies paviljonas, ką tik pasibaigusi „Ateitybės sala“ (angl. Futurity Island) ir „Bendrabūvis“ (angl. Commonism), prasidėsiantis rugsėjo pabaigoje.

Per visas tris dalis Lietuvos paviljone susitiks daugiau nei 100 pasaulio architektų, urbanistų, menininkų, mokslininkų, filosofų ir antropologų, kurie, pasitelkdami pelkę kaip metaforą ir kaip ekosisteminį modelį, tyrinės architektūros ir kitų disciplinų bei Lietuvos savitumo ir globalių procesų sąsajas.

Venecijos architektūros bienalė vyksta jau 16-ą kartą, ji veiks iki lapkričio 25 dienos.

Šiemet jos pagrindinė tema – laisva erdvė (angl. Freespace). Kviečiama tyrinėti, diskutuoti, skleisti savo vizijas, ką reiškia erdvės sąvoka, kas yra kokybiška, atvira erdvė. Šiemet Venecijos architektūros bienalėje dalyvauja 71 dalyvis, pristatomi 63 nacionaliniai paviljonai.

Lietuvos atstovavimą Venecijos architektūros bienalėje finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Lietuvos paviljono naujienos socialiniuose tinkluose:

FB: www.facebook.com/TheSwampPavilion/

Instagram: www.instagram.com/swamppavilion/

Twitter: twitter.com/SwampPavilion

Oficialus puslapis: www.swamp.lt

Lietuvos paviljono adresas: Via Giuseppe Garibaldi, 1814, 30122 Venezia VE, Italy

Paviljono kuratoriai: Nomeda ir Gediminas Urbonai

Komisaras: Pippo Ciorra

Prodiuserės: Sandra Šlepikaitė, Architektūros Fondas

Kuruojantys asistentai: Jautra Bernotaitė, Andrius Ropolas, Kristupas Sabolius, Indrė Umbrasaitė, Paulius Vaitiekūnas

Projekto ambasadorė: Julija Reklaitė

Projekto vadovas: Mindaugas Reklaitis

Gamybos koordinatoriai: Adelė Dovydavičiūtė, Indrė Ruseckaitė, Alessandro Zorzetto

Redaktoriai: Jonathanas Crismanas, Mariel Villeré

Grafikos dizaineriai: NODE Berlin / Oslo ir Anna Haas

Komunikacija: AUTORIAI (Giedrė Šileikytė) ir Marta Atzeni

Pristato: Lietuvos kultūros taryba

The post Venecijos architektūros bienalėje Lietuva kelia žmonijos ateities klausimus appeared first on artnews.lt.

Rugpjūčio 22 d. (trečiadienį) 17.30 val. Prospekto fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43) atidaroma paroda „3Dvs2D“.

Menininkai: Danas Aleksa, Arūnas Gudaitis, Aistė Kisarauskaitė, Arūnas Kulikauskas, Vytautas Kumža ir Eduardo Leòn, Tomas Martišauskis, Dalia Mikonytė ir Adomas Žudys, Gytis Skudžinskas, Gintautas Trimakas.

Kuratorius Gytis Skudžinskas.

Apskritai, apie pasaulio atvaizdavimo, suvokimo ir apibūdinimo istoriją galime kalbėti kaip apie nesibaigiančią dvimatės ir trimatės sąrangos kovą. Nors pirmosios sferinės žemės idėjos išsakytos senovės Graikijos filosofų 6 a.p.Kr., bet ir dvidešimtajame amžiuje įsikuria plokščiojo pasaulio draugija be atvangos siekianti pagrįsti faktą, kad žemė yra frisbio formos. Vis atsiranda naujų ir bemaž įtikinamų hipotezių, argumentuojančių dvimatės ar trimatės sampratos pranašumą. Tad ginčas ir diskusija galbūt ir yra vienintelė nekintanti duotybė.

Akivaizdu, ir reprodukavimo technologijos vis kursto aistras. Ypač fotografinės medijos lauke girdimos diskusijos apie atvaizdo manipuliatyvumą, ar reprodukuoto vaizdo nepajėgumą atstovauti realiam įvaizdintam objektui. Apie sidabro kristalo materialumą ar fotonų neįgalumą perduoti daiktiškumą.

Bet parodoje dalyvaujantys menininkai kalba ne tik apie nesibaigiančią ir vis iš naujo permąstomą tikrovės ir jos reprezentacijos dvikovą. Vaizdų reprodukavimo medžiagos, metodai ar atvaizdai kūriniuose, šiuo atveju, suvokiami kaip atminties objektai, įkūnyti faktai ar tūriniai įvykiai. O patys kūriniai kalba apie platesnius vizualiosios kultūros kontekstus. Nors bendras vardiklis lieka 3D vs 2D antipodai, juose užsimezga ir saviti, nepriklausomi naratyvai, išskleidžiantys talpesnius probleminius ir sociokultūrinius klausimus. Tad ir šie įkūnyti dokumentai parodoje kaip hipotetiniai dabarties simptomai ir išeities paieškos, tačiau ne diagnozė ar pretenzija.

Paroda veiks iki rugsėjo 15 d.

Iliustracijoje: Arūnas Kulikauskas, Jono Meko kamera, 2004

The post Paroda „3Dvs2D“ Prospekto fotografijos galerijoje appeared first on artnews.lt.

Rugpjūčio 23 d. 19 val. Užupio meno inkubatoriaus „Galeroje“ (Užupio g. 2A) atidaroma VDA absolvenčių, jaunųjų menininkių Monikos Eidintaitės ir Julijos Skudutytės tapybos darbų paroda „Natiurmortai ir Peizažai“.

Monikos darbai – tai aliejiniais dažais tapyti gamtos peizažai. Jos tikslas – įvaldyti peizažą taip, jog jis pulsuotų energija, lengvumu, ir kartu matytųsi technikos ir klasikinės mokyklos žinios.

Julijos dėmesio centre – perpildyti, detalūs natiurmortai, nulieti akvarele. Ji siekia perkrautuose natiurmortuose ieškoti spalvų, tūrių ir detalumo harmonijos.

Abiejų tapytojų tikslas – šiuolaikiniame pasaulyje atrasti klasikinius kontekstus, gebėti kurti klasikiniais motyvais, bet su savita raiška. Tai, kas galbūt kitiems šiuolaikiniame meno pasaulyje atrodo kaip sena ir atgyventa, šioms menininkėms tebėra įdomu ir prasminga.

Paroda veiks iki rugsėjo 6 d.

Įėjimas nemokamas.

The post Monikos Eidintaitės ir Julijos Skudutytės paroda „Natiurmortai ir Peizažai“ „Galeroje“ appeared first on artnews.lt.

Dano Aleksos paroda „Titanikas“, išplaukusi į vasarą sėslų parodų krantą sostinėje ir rugpjūtį nuleidusi inkarą Vilniaus dailės akademijos (VDA) galerijoje „Titanikas“, sukūrė simbolinį ryšį su ekspozicijos aplinka. Neminint pavadinimų tapatumo, sutapo ir laikas, kai pirmame stojimų į aukštąsias mokyklas etape VDA susidūrė su vieno studento trūkumu patvirtinant dailėtyros studijų programos pirmakursių grupę. Minimuose ryšiuose sunku nepastebėti (atsitiktinių) sutapimų ir to, kad įvairūs reiškiniai susiję tarpusavyje. Juk ir užkliuvus vieną domino kaladėlę, jų vora pasileidžia ristis lyguma, kol visos figūros nukrinta arba viena jų, gal netiksliai pastatyta, griūtį atlaiko. Bet kuriuo atveju, nors smūgio jėga ir baigiasi, lieka jos padariniai kaip atmintyje atsikartojantys aidai to, kas buvo.

Menininko Dano Aleksos personalinės parodos ekspoziciją sudaro iš dažnai jo skulptūroms būdingų priemonių (readymade‘ų, antrinių žaliavų) suręsta vientisa konstrukcija. Tai 2,5 tonos sveriantis uždaras garažas iš originalių, nebereikalingų metalinių garažų dalių. Užimdamas didžiąją galerijos erdvės tūrio dalį, Aleksos sumontuotas sunkus garažas referuoja į šiuolaikinės skulptūros problemiškumą, kuomet kūrinių masyvumas kelia iššūkius jų logistikai. Apskritai skulptorių pasirenkamas kūrinio dydis dažnai susijęs su konceptualia skulptūros, kurios masyvą be kita ko komplikuoja ir medžiagiškumas (pvz.: metalas arba betonas, kurių savybė yra sunkumas), prasme. Dėl to dirbtuvėse realizuotiems kūriniams vėliau pritrūksta transportavimo galimybių. Tad meno kūrinys vien dėl savo fizinių parametrų skęsta užmarštyje tarsi ankstesniais laikais uosto akvatorijoje specialiai skirtoje vietoje laivų kapinėms pagal seną jūrinę tradiciją pasitelkiant pačių laivų dalis, t.y. atsukus kingstonus, į dugną grimzdavo nebenaudojami laivai prisipildydami vandens.

Nepaisant to, jei visgi susiklosto palankios aplinkybės eksponuoti kūrinį ir tam dar pakanka galerijos erdvės matmenų, vis dar gali atsirasti tokie faktoriai, kaip kintantis skulptūros dydžio suvokimas aplinkoje. Tai iliustruoja ir Aleksos konstrukcija: grėsmingai artėjanti atsiremti į galerijos sienas ji primena pavojingai dideliu greičiu prie ledkalnio XX a. pradžioje artėjantį milžiną „Titaniką“. Tačiau dažniau stambaus mastelio skulptūros galimybes menininkai turi progą išbandyti viešosiose erdvėse po atviru dangumi. Ir neretai šių viešam žvilgsniui apnuogintų skulptūrų susidūrimas su visuomenės nuomone panašėja į tą pačią laivo ir ledkalnio kaktomušą. Šie susidūrimai atskleidžia kaip ledas sustingusį visuomenės požiūrį, nenorą adaptuoti mąstymą pagal laiko, nestovinčio vietoje ir keičiančio gyvenamosios aplinkos panoramą, įvedamas naujoves į šiuolaikinę skulptūrą, ypač paminklus, viešojoje erdvėje. Parodos autoriui, kaip skulptoriui, aktualu atkreipti dėmesį į šią dabartinę skulptūros situaciją. Nes visumoje šie reiškiniai (užmarštis, susiskaldymas) ženklina savotišką kultūros lauko destrukciją. Tad yra dalykai, kurie išnyksta taip ir neįvykę arba dėl jų įgyvendinimo susikerta skirtingos nuomonės, interesai paliekantys įspaudą.

Be skulptūros masyvumo techninės problematikos, jai būdingos charakteristikos išprovokuoja ne tik žiūrovo mintis, bet ir jį apimančias jausenas. Parodoje matoma garažo kaip šiuolaikinio meno skulptūros idėja jau anksčiau („ArtVilnius’15“) buvo pristatyta paties Aleksos, eksponuojant kūrinį „Privatus laikas“. Jau tada išryškėjo skulptoriaus mėginimas žaisti su gravitacija kaip ugnimi, kai dugnu sujungtų dviejų garažų pasvirusi konstrukcija stovėjo ant vieno jų stogo šono ir sudarė skulptūros nestabilumo iliuziją. Rodos, būtų užtekę lengvo drugelio sparnų plazdėjimo šalia ir pagal chaoso teoriją sunkiasvorė konstrukcija praradusi pusiausvyrą prisitrauktų prie žemės, gal ką savo kūnu prislėgdama. Šiuosyk tąjį nestabilumo įspūdį menininkas sustiprino sunkiai sveriantį garažą pakeldamas ir pakabindamas atvirkščiai – žemyn stogu lyg į žemę nukreiptais giljotinos ašmenis. Matyti, kad Aleksos keičiama tradicinė garažo padėtis daro įtaką skulptūros formos sugestijuojamų reikšmių aibei. Autoriaus užmanymu žemyn smailėjantis garažo stogas parodoje, kaip sufleruoja jos pavadinimas, virto simboliniu apatiniu laivo korpusu. Tokiu būdu žiūrovui komunikuojamas skulptūros savybių dualizmas. Viena vertus, Aleksos konstrukcija tvirta ir masyvi, dėl ko atrodo pavojinga ir gąsdina savo dominavimu bei slėgio potencialu. Kita vertus, toji skulptūra išduoda ir jautrumo bei pažeidžiamumo motyvus, nes yra tiesiogiai susijusi su laivo dalimi, į kurį originalaus „Titaniko“ atveju trenkėsi laivą ir daugumą jo keleivių bei įgulą pražudęs ledkalnis.

Tad net jeigu į žiniasklaidos eterį ir visuomenės mintis bei protą jautrios membranos Lietuvos kultūros lauko aktualijos ir sugeba įsiskverbti – tai reiškia dominuoti tarp kitų ypač populiariosios kultūros naujienų – jos vis tiek slopinamos neiginių, prieštaravimų slėgio ar nutildomos įgyvendinant kitokios nuomonės valią. Tai reiškia, kad nors pergalę gali pasiekti kiekviena iš pusių, kažkuri dėl to turi pralaimėti. Ir kaip susiklostė dabar vienodėjančioje sociumo raiškoje, niekas nenori pralaimėti mūšio, net jei tai vėliau reikštų karo pergalę. Kartu iš to galima suprasti, kad skirtingose terpėse plūduriuojančios šios sferos diskusijos yra rimtesnių problemų ledkalnių viršūnių salynas. Pavyzdžiui, prisiminus „Titaniko“ nors kaip stipraus, bet vis tik nuskendusio laivo motyvą, šioje parodoje jis kuria aliuziją į skandinama dailėtyros specialybę arba šiuolaikinę skulptūrą. Juk nykstant dailėtyros specialybei juolab neatsiras žmonių, galinčių prisidėti prie skulptūrų išgabenimo iš garažų, bent telegrafuojant žinias apie jų egzistavimą.

Žvelgiant į šio ar kito probleminio lauko ledkalnių viršūnių salyną, neramu tiek, kad kiekviena praeitis daro įtaką dabarčiai. Juk, jei galvosime ir kalbėsime tik apie tai, kas nutiks ateityje, niekada neišsigąsime realybės, nes ji atrodys tolima. Nors daugeliu atveju tai – klaidingas požiūris. Ar tik kiekviena ateitis išsyk nevirsta dabartimi?

The post „Ledkalnių viršūnių salynas“. Dano Aleksos personalinė paroda „Titanikas“ appeared first on artnews.lt.

Rugpjūčio 30 d. 18 val. galerijoje „Meno niša“ atidaroma Jurgio Tarabildos paroda „Realybės šou“.

Galerija „Meno niša“ naują sezoną pradeda su „Realybės šou“ – tai antroji jaunosios kartos menininko Jurgio Tarabildos solo paroda, kurioje susijungs skirtingos medijos ir formos: tapyba, fotografija, video ir objektai.

Parodoje „Realybės šou“ siekiama išjungti suvokimo automatizmą kasdienės tikrovės atžvilgiu, tikintis sutrikdyti ir žvilgsnį, ir patį pasaulį. Šiuo atveju dėmesys telkiamas ties įprastų įvykių patyrimu bei neatpažintų daiktų bruožų atradimu. Kūriniuose pasaulis padaromas keistu tik tam, kad vėl taptų įprastu.

J.Tarabildos kūryboje naratyvai atsiranda intuityviai. Prieš metus pristatęs parodą „Don’t Ask Why“ jis provokavo žiūrovus susikurti individualų pasakojimą, pasikliaujant kiekvieno asmenine patirtimi. Tą kartą kūriniai tapo priežastimi kiekvienam žiūrovui dar kartą išgyventi asmeninę patirtį, emociją ar prisiminimą.

J.Tarabilda teigia, kad naujos parodos „Realybės šou“ kūrinių tikslas ne tiksliai atvaizduoti (nereprodukuoti) tikrovę, o ją pratęsti (formuoti) skirtingose medžiagose bei medijose, taip sukuriant naujas daiktų, reiškinių prasmes ir bruožus. „Nesistengiu jų verbalizuoti ir palieku interpretacijos galimybę kūrinio suvokėjui atrasti savąjį santykį su objektais “, – apie parodą pasakoja menininkas.

J.Tarabilda yra Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros absolventas, 2017 m. konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“ menininko kūrinys buvo įvertintas publikos prizu. Šiemet J.Tarabildos kūriniai buvo pristatyti 9-ojoje meno mugėje „ArtVilnius“, o rugsėjį jo kūriniai iškeliaus į Berlyno meno mugę „Positions 2018“. Paroda „Realybės šou“ yra galerijos vykdomo projekto „Meno erdvė jauniems menininkams“ dalis, tai tęstinis meno projektas sėkmingai įgyvendinamas nuo 2011 m. apimantis jaunųjų kūrėjų parodų ciklus, skatinantis jų iniciatyvas, meninių idėjų tęstinumą.

Parodos atidarymas rugpjūčio 30 d. 18 val., paroda „Realybės šou“ veiks iki rugsėjo 29 d.. Galerija „Meno niša“ dirba II – V 12 – 18 val. VI 12 – 16 val.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Galerijos rėmėja Vilniaus miesto savivaldybė

Parodos rėmėjas: „Converse“

The post Jurgio Tarabildos paroda „Realybės šou“ sieks išjungti suvokimo automatizmą appeared first on artnews.lt.

Kitą trečiadienį, rugpjūčio 29 d. nuo 18 val. Rupert maloniai kviečia į vasaros rezidentų, menininkų dueto core.pan (Sybil Montet & Simon Kounovsky) kūrybos pristatymą. Renginio metu, menininkai Rupert apylinkėse pristatys meninio tyrimo vykusio miško pakraštyje rezultatus – atspaudus, virtualios realybės vizualizacijas bei skulptūrines situacijas.

Šio nemokamo ir atviro renginio metu Rupert kvies atsigaivinti lengvais gėrimais.

core.pan praleido vasarą Rupert rezidencijoje, pasinaudodami galimybe reflektuoti bendros kūrybos tikslus, susidurti akis į akį su medžiagiškumu ir jo mįslinga logika.
Metamorfozė, skirtingai nei skaitmeniniame, fiziniame pasaulyje nėra tai, ką būtų galima skubinti. Nesvarbu kokią formą procesas įgavo – detalios, ištikimai kruopščios amatininkystės, impulsyvaus „degimo“, abejingos akmens raižybos ar dažų pistoleto fantazmus – tokiu būdu jie ieškojo ateityje gimsiančių formų, kūrė modelius didelio mastelio skulptūroms. Šio proceso metu menininkai leidosi į klajones po natūralų rezidencijos peizažą, ieškojo tobulų gamtinių kompozicijų čia sukurtoms skulptūroms pristatyti ir jas užfiksavo fotogrametrijos pagalba. Menininkai savo kūriniais siekia patirti ir įkūnyti primirštas ribinės ir transformatyvios būsenos idėjas – į minimalistines konfigūracijas katalizuoti paslaptingas, nuolat plūstančias gamtos jėgas.

Renginio dieną menininkų duetas paleis kūrybos pristatymą papildančią interneto svetainę.

Garsovaizdį renginiui sukūrė core.pan draugas ir kolega, belgų muzikos prodiuseris ssaliva.

www.core.panpsychism.online

Rupert rezidencijų programą dalinai remia Lietuvos kultūros taryba.

The post Menininkų dueto core.pan kūrybos pristatymas „Rupert“ centre appeared first on artnews.lt.

„Su pasididžiavimu palieku galybę skolų visoms valstybėms, kuriose gyvenau. Ir savo idėjas“, – prieš mirtį rašė įtakingas, tačiau šiandien primirštas XIX a. rusų filosofas ir klasikinio anarchizmo tėvu vadinamas Michailas Bakuninas. Persekioto, kalinto ir ilgą laiką pavojingu laikyto mąstytojo gyvenimo ir darbų istorija atgims Godos Palekaitės, teatro menininkės ir antropologės, eksperimentiniame performanse „Bakuninas“, kurio premjera numatoma jau šį rudenį.

Pirmą kartą „Bakuninas“ bus parodytas rugsėjo 1-ąją 16-ojoje Venecijos architektūros bienalėje Lietuvos Pelkių paviljone. Po savaitės, rugsėjo 7 dieną, performansas įvyks Laboratorio Artistico Pietra erdvėje Turine, o spalio 11 dieną bus pristatytas ir Lietuvos žiūrovams Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ klubo programoje. Įėjimas į anarchistinius pasirodymus bus nemokamas.

Pasak G. Palekaitės, kadaise nesuprasto ir į nežinią išstumto M. Bakunino (1814-1876) idėjos šiandien, augant naujai nacionalizmo, populizmo, ksenofobijos, neatsakingos žiniasklaidos ir antiimigracinės agitacijos bangai, skamba ypač aktualiai.

„Šiais laikais, kai išgyvename demokratijos krizę, o kai kurie mąstytojai apskritai skelbia jos dominavimo pabaigą, aišku tampa viena: rytdienos visuomenei reikės intelektinės ir politinės architektūros, kuri šiandien, deja, neegzistuoja. Kuriant performansą, man buvo įdomu pasvarstyti, ar naujai intelektinei ir politinei minčiai šiuolaikinius žmones gali įkvėpti pamirštos ir ilgą laiką stigmatizuotos politinės idėjos – šiuo atveju Bakunino“, – sako performanso režisierė, scenarijaus autorė ir scenografė G. Palekaitė.

Integruos garso meną, fotografiją ir analitinį tekstą

M. Bakuninas aršiai kritikavo carinę valdžią, religijos dominavimą, užgimstantį komunizmą ir pasisakė už bendruomeniškumą bei besąlygišką individo laisvę. Už tokias idėjas jis buvo persekiotas visų tuometinės Europos vadovų, du kartus nuteistas myriop, tačiau sugebėjo Sibiro upėmis pabėgti iš Rusijos į Japoniją, o iš ten – į JAV ir atgal į Europą.

Siekdami prikelti M. Bakunino gyvenimo ir darbų istoriją teatrinio performanso kūrėjai integruos garso meną, fotografiją ir analitinį tekstą.

Ekspertimentiniam projektui įgyvendinti G. Palekaitė subūrė tarptautinę kūrybinę komandą, kurią sudaro italų aktorius Stefano A. Moretti, garso inžinierius Adomas Palekas, kuratorė ir fotografė Alicja Khatchikian bei Turine įsikūrusios fotografijos, dizaino ir šiuolaikinio meno studijos „Queit Propaganda“ dizaineriai.

„Bakuninas“ pratęs Pelkių paviljono idėjas

„Bakuninas“ buvo kuriamas remiantis ne tik paties M. Bakunino, bet ir šiuolaikinių mąstytojų, antropologų bei archeologų idėjomis. Vienas iš įkvėpimo šaltinių – archeologas Danas Sayersas ir jo atradimai. Per daugiau nei dešimt mokslinių kasinėjimų metų jis atgaivino net 3 604 artefaktus, kurie tūnojo Didžiosios Niūriosios Pelkės gelmėse rytinėje JAV. D. Sayersas atrado, jog ši pelkė kelis šimtus metų glaudė nuo vergijos pabėgusius ir nuo įstatymo besislepiančius žmones. Pabėgėliai vergai gyveno anarchistiniais principais organizuotose bendruomenėse, neturėdami jokio kontakto su išoriniu pasauliu.

Tokiu būdu eksperimentinis performansas „Bakuninas“ prasmingai pratęsia ir papildo paviljono kuratorių, menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų Pelkių paviljono idėjas. Menininkų teigimu, egzistencinių, karo ir klimato grėsmių akivaizdoje, dažnai pelkės tema leidžia nagrinėti nematerialias architektūros formas, sugyvenimo su kitomis gyvybės formomis būtinybę.

Performanso kūrėjai siekia suteikti publikai galimybę į šiuolaikines globalias problemas pažvelgti alternatyviu, nepopuliariu kampu. „Bakuninas“ skirtas besidomintiems istorijos spragomis, politika ar šiuolaikiniu eksperimentiniu teatru. Kūrinys skirtas žiūrovams, mąstantiems kritiškai ir inovatyviai, ir tai – nebūtinai klasikinio teatro mėgėjams“, – sako G. Palekaitė.

G. Palekaitė (g. 1987 m.) yra šiuolaikinio teatro ir performanso kūrėja bei tyrėja, savo darbuose jungianti antropologines ir menines praktikas. Ji dirba su ilgalaikiais projektais, nagrinėjančiais istorijos naratyvų, kolektyvinės vaizduotės bei kūrybiškumo sąlygų temas, kurdama performansus, scenografiją, instaliacijas bei leidinius. Šiuo metu ji gyvena Vilniuje ir Briuselyje, kur dalyvauja „a.pass“ meninių tyrimų instituto programoje. Kūrėja buvo nominuota Lietuvos teatro apdovanojimuose „Auksinis scenos kryžius“ už scenografiją bei kostiumus spektakliui „Kova“ (2010) bei už scenografiją spektakliui „Europiečiai“ (2017).

Lietuvos Pelkių paviljonas 16-ojoje Venecijos architektūros bienalėje veiks iki lapkričio 25 dienos. Paviljono erdvė gyvuoja kaip infrastruktūra, kurioje rengiami dizaino, pedagogikos ir meno eksperimentai.

G. Palekaitės eksperimentinį performansą „Bakuninas“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros institutas ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. „Bakuninas“ yra nepriklausomų organizacijų „Schizma“ (Lietuva) ir „Quiet Propaganda“ (Italija) koprodukcija.

Lietuvos atstovavimą Venecijos architektūros bienalėje finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Apie Venecijos architektūros bienalę

Venecijos architektūros bienalė vyksta jau 16-ą kartą. Šiemet jos pagrindinė tema – laisva erdvė (angl. Freespace). Kviečiama tyrinėti, diskutuoti, skleisti savo vizijas, ką reiškia erdvės sąvoka, kas yra kokybiška, atvira erdvė. Šiemet Venecijos architektūros bienalėje dalyvauja 71 dalyvis, pristatomi 63 nacionaliniai paviljonai.

The post Lietuvių ir italų menininkai Venecijos architektūros bienalėje prikels anarchisto M. Bakunino idėjas appeared first on artnews.lt.

Ruošdami stendo ekspoziciją šių metų mugei galerija „Vartai“ reaguoja ne tik į šiuolaikinio meno lauko tendencijas, bet bando aktualizuoti ir Baltijos valstybėms svarbius kultūrinius ir istorinius įvykius. Visi trys pristatomi menininkai savo kūryboje remiasi politiniais, istoriniais ar mitologiniais naratyvais, juos perkonstruoja, reintepretuoja ir šitaip sukuria naujus, praėjusio laiko prisodrintus kūrinius. Galerijos pristatomoje ekspozicijoje bus apjungtos trys medijos – piešinys, skulptūra ir tapyba, kurios „Code Art“ mugėje padės išskleisti individualų menininkų meistriškumą ir, žinoma, dar kartą įdomiai ir aktualiai atkreipti dėmesį į Lietuvos istorinius ir kultūrinius sluoksnius.

Galerija pristatys skulptoriaus Vytauto Viržbicko kūrinį „Skamba lyg okupacija (2015 m.). Tai keturios kontrabosinės birbynės priveržtos plačiu juodu diržu su sagtimi, išdėstytos tarsi vieno ženklo skaičiavimo sistema. Šiai dienai kontrabosinės birbynės yra nykstantis instrumentas: nebegaminamas ir beveik nebenaudojamas. Šis ženklas dažniausiai žymi einamąjį rezultatą sporte ir žaidimuose. Tokia skaičiavimo sistema idealiai tinka praėjusių dienų skaičiavimui, todėl yra paplitusi tarp kalėjimuose arba nelaisvėje kalinčių žmonių. Taip jie skaičiuoja įkalintas dienas.

„Naudoju deformuotas kontrabosines birbynes ir jomis ant sienos išdėstytą ženklą, primindamas okupacijos varžomus gyvenimus praeityje Lietuvoje. Jos tarsi įkūnija Lietuvos okupacijos laiką ir tobulai tinka šių dienų scenarijui Rusijos terorizuojamai Ukrainai ir okupuotam Krymui. Kas nutiktų Krymui, jei jam pavyktų išsilaisvinti? Kokia Lietuva dabar, praėjus šitiek nepriklausomybės metų? Kokia būtų laisvė, jei ji būtų TIKRA laisvė?“, – klausia skulptorius V. Viržbickas.

Tuo tarpu istorinį kontekstą papildys ir praplės Mindaugo Lukošaičio kūriniai iš ciklo „Talvisota“ („Žiemos karas“). Tai dviejų šimtų grafitu ant popieriaus atiliktų piešinių serija, rekonstruojanti 105 dienas trukusį Suomijos tautos pasipriešinimą Sovietų Sąjungos invazijai. Anot menotyrininko V. Kinčinaičio, tai itin jautri tema Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms. „Suomiams pavyko atsilaikyti prieš keliolika kartų galingesnį priešą. Jie padarė tai, kam nesiryžome mes, jie liko laisvi, mes – su vergo žyme. Šiame kūriniu cikle M. Lukošaitis sukonstruoja labai konkretų ir paveikų naratyvą, tarsi veiksmo filme jis lakoniškai fiksuoja grumtynių, mūšių ir mirties scenas. O visame cikle dominuojanti balta popieriaus spalva pasakoja apie ekstremalias kovos sąlygas didžiuliame šaltyje ir sniego pusnyse, bet tuo pat metu ši baltuma tiesiog neleidžia negalvoti apie mirties atnešamą tuštumą ir tylą, su kuria dažniausiai susiduriama mūšiams pasibaigus.

Galiausiai, J. Avotinš prie šios ekspozicijos prisideda tapybos darbais. Menininkas beveik visuomet savo kūrinių siužetus konstruoja remdamasis istorine medžiaga. Jis tyrinėja senas nuotraukas, laikraščius, plakatus ir kitokią, dažniausiai sovietmetį menančią medžiagą. Neretai tai ir politizuoti, ideologiškai angažuoti vaizdai, kuriuos jis tarsi dar kartą paslepia po sniegu, išvalo nuo ideologinių ir istorinių kontekstų, ant drobės palieka jau tik vienišas, belaikes, šmėkliškas figūras. Jos nebepasakoja istorijų, bet veikiau perduoda tam tikrą jausmą, energiją, kuomet supranti, jog tai istorija, bet nežinai kokia, ir nežinai, ar nori tai sužinoti.

Galerija „Vartai“ kviečia visus viešinčius ir gyvenančius Kopenhagoje aplankyti „Code Art“ mugę rugpjūčio 30 – rugsėjo 2 d. Galerijos stendas numeris – 029.

Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba.

Iliustracijoje: Mindaugas Lukošaitis, Talvisota, 2013, popierius, pieštukas, 22,5 x 32 cm

The post Galerija „Vartai“ meno mugėje Kopenhagoje pristatys istorijos prisodrintą ekspoziciją appeared first on artnews.lt.

Kleopo draugija pristato Daną Aleksą, Artūrą Railą ir Joną Vaitiekūną projekte Meno kūrinių kapinės. 2018 rugpjūčio 26 dieną Narvaišių kaime jau trejus metus veikiančiose kūrinių kapinėse laidojami keturi Lietuvos menininkų sukurti kūriniai D. Aleksos Sarkofagas A. Railos Pilkapis ir Rūpesčių stulpo modulis bei J. Vaitiekūno Lytį turinti lova. Atsisveikinimas su kūriniais 08/25 nuo septynioliktos valandos naujai atidarytoje galerijoje PIEVA. Palaidojimą patvirtinantys dokumentai išrašomi kitą dieną po įvykio.

Kūrinys Sarkofagas sukurtas 2004 metais ir rodytas parodoje “Nereikalingi”,  galerija Kairė – dešinė Latako g. Vilniuje

Rūpesčių stulpas – baigiamasis darbas Vilniaus dailės institute (vadovas Gediminas Jakūbonis) 1989 rodytas tik baigiamojo darbo komisijos peržiūroje.

Pilkapis sukurtas 2005 metais, foto antspaudas ant tento skirtas personalinei parodai J. Miltinio teatre Panevėžyje veikusioje 2011- 2012 m. (Kuratorius K. Krikščiūnas)

Lyti turinti lova sukonstruota 2018 specialiai parodai „Malonės cirkas“, kuri veikė šią vasarą Antano Mončio namuose Palangoje, kuratorius A. Gajauskas.

Pasak meno kūrinių kapinių sumanytojo savininko ir sargo, kūrybinę veiklą sustabdžiusio menininko Juozo Laivio: „Meno kūrinių kapinės, tai pakankamai novatoriška, individualia kūrybine savimone grindžiama iniciatyva, puoselėjanti nepolitizuota atvirumą visuomenei kuri veikia Vakarų Lietuvos regione tačiau reprezentuojama visoje šalyje ir už jos ribų. Ši entuziastinga iniciatyva, išsilaikydama švietėjiškame šešėlyje modeliuoja atsparų turinį, paremtą laisvos kūrybos parametrais, bendravimo ir bendradarbiavimo principais, ir yra atvira įtraukianti bei prieinama įvairaus amžiaus bendruomenių socialinėms kompetencijoms, todėl paprastai apibrėžiama kaip darnaus vystymosi elementas siūlantis išskirtines paslaugas menininkams bei meno vartotojams.“

The post Danas Aleksa, Artūras Raila ir Jonas Vaitiekūnas projekte „Meno kūrinių kapinės“ appeared first on artnews.lt.

Rugsėjo 4–9 d. fotomenininkai, kaip ir kasmet, rinksis į Nidos fotografų seminarą – keturiasdešimt pirmąjį kartą. Šių metų programoje 12 teorinių paskaitų, 16 menininkų prisistatymų, 3 parodos, 3 meistriškumo dirbtuvės, prekyba naujais fotografijos leidiniais, du projekcijų vakarai, NIDA-OFF renginys, gausybė smulkesnių ir spontaniškų įvykų. Šiųmečiame renginyje antrą kartą bus įteikta Neringos savivaldybės įsteigta Mero premija fotografui. Neringos savivaldybė jau antrą kartą nusprendė taip įvertinti fotografus ir atsidėkoti jiems už ilgalaikį bendradarbiavimą ir nuoseklų krašto garsinimą.

Šiais metais programą sudaro keturios teminės dienos: „Fikcija ar dirbtinumas? “, „Savistaba“, „Istorija–tyrimas–knyga“, „Galerija–erdvė–institucija“.

Teorinės paskaitos yra tapusios pagrindine Nidos seminaro ašimi, ir tai leidžia menininkams ne tik suvokti savo kūrybą platesniame vizualiosios kultūros kontekste, bet ir susipažinti su naujomis kūrybos interpretacijomis bei vertinimais. Seminaro dalyviai šiemet klausysis tokių Lietuvos akademinio pasaulio lyderių kaip Agnė Narušytė, Natalija Arlauskaitė, Skaidra Trilupaitytė, Virginijus Kinčinaitis, Tomas Pabedinskas ir kt. įžvalgų. Viena diena bus skirta knygų leidybai ir rinkai. Joje „Cosmos Books Arles“ įkūrėjas Sebastian Hau, nepriklausoma leidėja Valentina Abenavoli bei nepriklausoma kritikė Hester Keijser aptars esminius ir kritinius šiandienos leidybos ir distribucijos momentus. „Galerija, erdvė, institucija“ temoje kalbėsime apie portfolio pristatymo ir savęs reprezentavimo galimybes, diskutuosime apie galerijos idėjų ribas.

Teorines paskaitas seminare keis popietiniai vizualiniai menininkų prisistatymai, kuriuose autoriai ne tik demonstruos savo sukurtus darbus, bet kartu ir kalbės apie kūrinių atsiradimo intencijas bei prielaidas, arba tariant paprastai, atskleis savo darbo virtuvę. Šiuose susitikimuose bus galimybė pabendrauti su gerai žinomomis fotografėmis Violeta Bubelyte, Akvile Anglickaite, susipažinti su jaunais autoriais Dalia Mikonyte ir Adomu Žudžiu, Alvydu Donėla, Ieva Baltaduonyte, Mindaugu Ažušiliu. Bus pristatytos naujos Violetos Bubelytės ir Mindaugo Ažušilio knygos.

Kaip dažniausiai nutinka, seminare labiausiai laukiami menininkai iš užsienio. Ir šiemet čia išvysime tikrai svarbių ir aktualių fotografijos lauko veikėjų. Susitiksime su Elina Brotherus iš Suomijos, kuri skaitys paskaitą ir vadovaus meninio meistriškumo dirbtuvėms. Ji gerai žinoma Suomių fotografijos mokyklos atstovė, jau gerus 20 metų savo kūryboje naudojanti autobiografinius motyvus, peizažo žanrą, video formatą ir nuosekliai tai jungianti į vieną bendrą pasakojimą. Julija Borisova iš Sankt Peterburgo pristatys savo labai asmenišką kūrybą riboto tiražo knygos formatu. Agnieška Rayss iš kūrybinės grupės „Sputnik“ savo kūryboje kvestionuoja fotografiją kaip dokumentuojančią mediją. Fotografė iš buvusios Jugoslavijos Dragana Jurišič kalbės apie savo tetos istoriją, balansuojančią ant fiktyvumo ribos. Ege Kanar iš Turkijos šnekės apie archyvo naudojimą ir jo aproprijavimą savo kūryboje.

Šiais metais pirmą kartą buvo surengtas atviras konkursas projekcijų vakarui „Savistabos“ tema. Dvidešimt aštuonios atrinktos fotografijų serijos bei videodarbai buvo įtraukti į projekcijų vakaro programą. Komisijai buvo svarbi plati temos interpretacija: nuo asmeninių ar šeimos naratyvų, bendruomenių ar šalių istorijų, žvilgsnio į žmoniją iki refleksijų fotografijos medijos tema. Vienodai aukštus balus surinko dvi autorės: Marija Kapajeva iš Estijos ir Alba Zari š Italijos. Jos renginyje pristatys savo kūrybą pokalbiuose su menininkais.

Parodos šiais metais vyksta dviejose vietose: VDA Nidos meno kolonijoje ir Kuršių nerijos istorijos muziejuje. Meno kolonijoje bus eksponuojama Paul Paper kuruota paroda „Nauji fotografijos įrankiai: nuo Google’o iki algoritmo“, kuri vėliau bus rodoma ir Vilniuje. Joje nagrinėjama, kaip programos, aplikacijos ir dirbtinio intelekto technologijos formuoja ir keičia fotografijos diskursą, mesdamos iššūkį tradicinėms medijos riboms. Šia paroda atidaromas visas „Nida 2018” renginys. Rugsėjo 5 d. „Kassel Dummy Award 2018“ apdovanojimo paroda, kurioje eksponuojamos 53 į finalą patekusios knygos. Šio konkurso laimėtojai buvo paskelbti 2018 m. liepos mėnesį: pirmojo prizo laimėtojas Michael Danner (Vokietija), „Migration as Avantgarde“, antrojo prizo laimėtojas Karim El Maktafi (Italija, Marokas), „Hayati“, trečiojo prizo laimėtojas Filippo Romano (Italija), „Water Tanks in Mathare Slum“. Rugsėjo 6 d. Kuršių nerijos istorijos muziejuje bus atidaryta Vytauto Balčyčio fotografijų paroda. Darbai skolinami iš Edmondo Kelmicko („e.k.art galerija“) kolekcijos.

Rugsėjo 4–8 d. seminaro dalyviai galės pavartyti ir įsigyti leidinių ir fotoalbumų už leidyklų kainas. Improvizuotame renginio knygyne bus pristatomi ne tik pagrindiniai fotografijos leidėjai, bet ir mažesnės įstaigos ar pavieniai autoriai, publikavę savo knygas. Tad besidomintieji čia išvys visą spektrą lietuviškų fotografijos leidinių.

Trys menininkai seminare organizuos meistriškumo dirbtuves. Suomė Elina Brotherus gilinsis į esamus autorių darbus ir ieškos atspirties taško. Gintautas Trimakas analoginės fotografijos dirbtuvėse išryškins senųjų technikų privalumus ir neribotą galimybių lauką. Su knygos kūrimo ir gamybos praktika bus galima susipažinti italės Valentinos Abenavoli kūrybinėse dirbtuvėse.

Vakarais ir naktimis, kaip ir visuomet Nidos fotomenininkų seminare, bus rengiami neformalūs pokalbiai, pasidalijimai patirtimi bei informacija, o keletą jų papuoš ir naktinės fotografijos peržiūros viešose ir specifinėse Nidos kurorto erdvėse.

Daugiau informacijos: Vilma Samulionytė, vsamulionyte@gmail.com, tel. 8 654 45020.

www.photography.lt

www.facebook.com/NIDAmeetingphotography

The post 41-asis tarptautinis fotografų seminaras NIDA 2018 appeared first on artnews.lt.

Šiais metais Lenkija ir Lietuva švenčia nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį. Šia proga menininkai iš abiejų šalių susitinka parodoje „Laukiant kito atėjimo“, kurioje savo darbais žvelgia į ateitį. Kaimyninių šalių istorijas sieja ne vienas bendradarbiavimo, tarpusavio paramos ir susikirtimų amžius – apie tai pasakojama begalėje oficialių ir neoficialių politinių, kultūrinių ir etnografinių naratyvų. Skirtingi abiejų šalių istoriniai pasirinkimai ir trajektorijos nulėmė ir šiandieninius jų skirtumus.

Paroda Šiuolaikinio meno centre Vilniuje – tai pirmoji projekto, kuriame dalyvauja trisdešimt menininkų ir jų kolektyvų, dalis. „Laukiant kito atėjimo“ suteikia galimybę suskliausti dviejų valstybių skirtumus ir sukurti naują erdvę, kurioje kūryba ir meno lauke besiformuojančios pozicijos yra to paties peizažo elementai. Nors priežastimi parodai tapo istoriniai įvykiai, ji nėra dar vienas pasakojimas apie praeitį. Projektu keliami klausimai apie ateitį: kiek ją galima apmąstyti iš šiandienos pozicijos, koks jos vaidmuo meninių pozicijų formavime? Laukimas parodos pavadinime žymi tai, kad šiandien menininkai vengia kalbėti apie ateitį ir konkrečias vizijas. Parodos menininkai kuria „kitas“ vietas, atsirinkdami, remiksuodami ir kompostuodami meno, populiariosios kultūros, kasdienybės ar tautinių mitų elementus.

Atidarymo Vilniuje programa:

Penktadienis, rugpjūčio 31 d.

18.00 oficialus parodos atidarymas
19.00 Dainiaus Liškevičiaus performansas „Enthropy / Che fare“
19.30 Dominikos Olszowy performansas „Ego Trip“
20.30 Styrmiro Örno Guðmundssono ir jo medicinos skyriaus performansas „What Am I Doing With My Life?“ 
21.30 Galactics koncertas

Šeštadienis, rugsėjo 1 d.

17.00 Ekskursija po parodą su menininkais ir kuratoriais
19.00 Mateuszo Kulos paskaita-performansas
20.30 Wojciecho Bąkowskio koncertas „Nostalgia AAC“
21.30 Jokūbo Čižiko seansas „Technoshaman“
22:30 Edkos Jarząb naktinė garsinė sesija

Paroda „Laukiant kito atėjimo“ vyks Vilniuje (atidarymas rugpjūčio 31 d.) bei Varšuvoje (nuo spalio 25 d.). Parodos skiriasi savo struktūra: pirmojoje kelias per tuo pat metu egzistuojančias ir nesančias vietas – heterotopijas – tiesiamas pasitelkiant sąstingio, tvyrančios įtampos jausmą; antrojoje meno kūriniai seka vienas kitą, pasakodami istorijas apie laukimą.

Projekto organizatoriai: Šiuolaikinio meno centras ir Ujazdowski šiuolaikinio meno centras Varšuvoje
Bendraorganizatoriai: Adomo Mickevičiaus institutas ir Lietuvos kultūros ministerija
Projektas iš dalies finansuojamas Lenkijos kultūros ir paveldo ministerijos kaip daugiametės programos NIEPODLEGŁA 2017–2021 dalis.
Rėmėjai: MailerLite ir Lenkijos Institutas Vilniuje

Parodos vizualas: Ieva Rojūtė ir Vytautas Volbekas

The post Lietuvių ir lenkų menininkų žvilgsnis į ateitį Šiuolaikinio meno centre appeared first on artnews.lt.

Nuo rugsėjo 4 d. verslo centre „k29“, Konstitucijos pr. 29, Vilniuje, galėsite išvysti menininko Rimanto Milkinto parodą „HEA240“.

Parodoje „HEA240“ analizuojamos sąsajos tarp naujosios šiuolaikinės architektūros formų ir funkcinių sprendimų bei modernistinės XX a. architektūros. „HEA240“ – ženklų kombinacija, žyminti geležinės sijos techninį pavadinimą. Šis sijos modelis dažnai naudojamas menininko kūryboje. Autorius iš sijų rastų apleistuose industriniuose pastatuose, metalo ir faneros, kurie, pasak jo, geriausiai atspindi laikmetį, kuriame
gyvename, kuria skulptūrinius objektus brėždamas paralelę tarp modernizmo ir šiuolaikybės. Parodoje svarbus tampa ne tik formos ar medžiagos klausimas, tačiau taip pat svarstoma žmogaus vieta šiuose laikmečiuose. Modernistinės architektūros atspirties taškas, visų pirma, buvo mokslo ir žmogaus poreikių visapusiškas išpildymas, siekiant racionaliai išspręsti erdvės ir žmogaus judėjimo joje klausimus. Šiuolaikinėje, ypač verslo centrų, architektūroje atsispindi technologijos ir inovacijų, žmogaus komforto bei ypač jo produktyvumo svarba.

Šioje parodoje skulptūra tyrinėja architektūrą, jos kultūrinį kontekstą, atsigręžiant į medžiagos, erdvės ir individualumo aspektus. R. Milkinto darbams būdingos architektūrinių konstrukcijų kompozicijos yra menininko žvilgsnis į modernizmo laikus, šiandienos technologinius bei funkcinius pokyčius ir žmogaus padėtį šiose epochose. Tyrinėdamas vidinės kūnų įtampos dėsnius autorius savo darbams suteikia judėjimo, tam tikro nestabilumo savybių, kurios atsiskleidžia žmogaus ir erdvės santykyje. Atsigręždamas į šių dviejų kūnų sąveiką
menininkas kuria pasakojimą bei pagrindžia minėtos modernistinės tradicijos, žmogaus ir architektūros, jos struktūrų neatsiejamumą. Tuo tarpu šiuolaikinė architektūra, perėmusi dalį modernizmo tradicijų ar dažnu atveju kuriama jos pagrindu, R. Milkinto kūryboje patvirtina praeities reliktų perėmimą naujoms reikšmėms ar patirtims sukurti.

Rimantas Milkintas Vilniaus dailės akademijoje baigė skulptūros bakalauro ir magistro studijas. Nuo 2003 m. aktyviai veikia Lietuvos ir tarptautinio meno lauke, pelnė ne vieną prizą Lietuvoje ir užsienyje, buvo įvertintas nacionalinėmis premijomis už savo kūrybą bei paskatintas jos plėtotei. 2011 m. tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius’11“ menininkas gavo apdovanojimą nominacijoje „Už skulptūros objektą parodų erdvėse“. 2006 m.
įvertintas šiuolaikinės skulptūros autorių ypač vertinama prestižine Arnaldo Pomodoro (Italija) fondo III vietos premija. Autoriaus kūrinių yra įsigiję muziejai ir privatūs kolekcionieriai Lietuvoje ir užsienyje.

Paroda atvira lankytojams nuo rugsėjo 4 d. iki rugsėjo 28 d. Nuo pirmadienio iki penktadienio 9.00 -19.00 val.

Parodą organizuoja (AV17) galerija.

The post Rimanto Milkinto paroda „HEA240“ verslo centre „k29“ appeared first on artnews.lt.

Rugsėjo 1 d., trijose Kauno miesto senamiesčio erdvėse: galerijoje „Meno parkas“ (17:30 val. / Rotušės a. 27.), Kauno miesto muziejaus, lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje (16:30 val. / L. Zamenhofo g. 12) ir Kauno fotografijos galerijoje (18 val. / Vilniaus g. 2) atidaroma XV-ojo tarptautinio fotografijos festivalio KAUNAS PHOTO paroda – „KAUNAS PHOTO STAR 2018 Finalistai“. Rugsėjo 20 d., 17 val. po šią parodą vyks turas su gidu. Ekskursijos pradžia Kauno miesto muziejaus, lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje.

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metais festivalio atviram konkursui fotografai iš 43 šalių pateikė savo darbus ir atsiuntė beveik 300 pasiūlymų. Iš jų tarptautinė fotografijos ekspertų žiuri komisija atrinko 12 finalistų: Alena Grom (Ukraina), Davide Monteleone (Italija/Rusija), Federico Estol (Urugvajus), Gloria Oyarzabal (Ispanija), Gregoire Cachemaille (Šveicarija/Vokietija), Hannes Jung (Vokietija), Hester den Boer (Nyderlandai), Kirill Golovchenko (Ukraina/Vokietija), Laurent Muschel (Prancūzija), Lynné Bowman Cravens (JAV), Mindaugas Ažušilis (Lietuva), Simon Menner (Vokietija) pretenduojančių į pagrindinį konkurso apdovanojimą – personalinę parodą Kauno fotografijos galerijoje ir piniginį prizą. KAUNAS PHOTO STAR nugalėtojo vardas bus atskleistas rugsėjo 1 d., tik atidarius Kauno fotografijos galerijos duris.

KAUNAS PHOTO STAR tradicija prasidėjo 2010 m., apdovanojant geriausią festivalio KAUNAS PHOTO portfolio peržiūrų dalyvį personaline paroda Kauno fotografijos galerijoje ir taip kasmet pagerbiant būsimas fotografijos žvaigždes.

2018 m. programoje KAUNAS PHOTO festivalis atviras įvairioms temoms, atlikimo technikoms ir stiliui, tačiau baigtinėje festivalio programoje vyrauja komforto zonos ir jos ribų motyvai.

XV-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO pagrindinės programos atidarymo renginiai Kaune vyks rugsėjo 1 ir 7 dienomis, o renginiai tęsis iki spalio vidurio.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Nuo 2004 m. festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis laikomas vienu svarbiausių tęstinių meno renginių Lietuvoje. Festivalis yra pasaulinės „Festivals of Light“ organizacijos narys. Festivalio įkūrėjas ir vadovas Mindaugas Kavaliauskas.

KAUNAS PHOTO didieji rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto savivaldybė.
Rėmėjas: EPSON.
KAUNAS PHOTO STAR partneriai: LensCulture, Kauno fotografijos galerija, galerija „Meno parkas“ ir Kauno miesto muziejus.

www.KaunasPhoto.com

Paroda galerijoje „Meno parkas“ veiks iki spalio 5 d.

The post KAUNAS PHOTO STAR 2018 finalistų paroda galerijoje „Meno parkas“ appeared first on artnews.lt.

Rugsėjo 6 d. 18 val. (AV17) galerija pristato Andriaus Ermino personalinę parodą „Žmogiškasis faktorius. Kūnai.“

„Žmogiškasis faktorius“ yra menininko Andriaus Ermino tęstinė tema, plėtojama jo kūryboje jau beveik septynerius metus. Svarbus vaidmuo „Žmogiškajame faktoriuje“ skiriamas menininko kaip individo, jo, kaip šiuolaikinės visuomenės dalies apmąstymui, taip pat svarstoma žmogaus įtaka kultūriniams, socialiniams, psichologiniams, technologiniams ar gamtiniams procesams.

Parodoje „Žmogiškasis faktorius. Kūnai“ autorius pristato naujausius darbus, kuriuos jungia bendra „Kūno“ tema. Kūnas čia suvokiamas kaip fizinė materija, turinti asociatyvų ryšį su pasąmoniniais išgyvenimais. Šis „Žmogiškojo faktoriaus“ skyrius balansuoja tarp anapusybės bei realybės kvestionuodamas pastarųjų ribas. Pasak autoriaus šių ribų takumas atsiskleidžia analizuojant žmogaus vidines būsenas bei patirtis, todėl vaizduodamas tik tam tikrus menamo kūno fragmentus menininkas kuria įvairias siužetų linijas, kurias žiūrovas gali savaip konstruoti remiantis savais išgyvenimais ir patirtimis. Didžioji dalis parodoje pristatomų menamo kūno fragmentų – vaikystę primenantys simboliai. Remiantis psichoanalizės teorijomis vaikystėje patirti išgyvenimai turi tiesioginę įtaką visam žmogaus gyvenimui, vienaip ar kitaip veikia jo reakcijas į tam tikras situacijas, aplinkos suvokimą ir savirefleksiją. Menininkas atsispirdamas nuo šio periodo parodoje kalba apie visiems pažįstamas egzistencines temas, tokias kaip gyvenimo prasmingumas, savirealizacija, pakilimai ir nuosmukiai, kurie dažnu atveju priklauso nuo pasaulėvaizdžio susiformavusio gyvenimo eigoje, taigi įtakoti vaikystės patirčių.

Andrius Erminas (g. 1971 m.) – skulptūrų, skulptūrinių objektų bei instaliacijų kūrėjas, gyvenantis bei kuriantis Vilniuje. Vilniaus dailės akademijoje baigė freskos – mozaikos bakalauro ir skulptūros magistro studijas. Autorius įvertintas valstybės stipendijomis kultūros ir meno kūrėjams, ne kartą apdovanotas specialiais prizais už kūrybos išskirtinumą bei paskatintas jos plėtotei. Autorius aktyviai rengia personalines parodas, kurių jau surengęs virš dešimties, dalyvauja įvairiuose jungtiniuose projektuose Lietuvoje ir užsienyje: Didžiojoje Britanijoje, Ukrainoje, Izraelyje, Austrijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje ir kt. A. Ermino darbų yra įsigiję privatūs kolekcininkai, jo kūriniai yra papildę nuolatinę MO muziejaus Vilniuje kolekciją.

Paroda „Žmogiškasis faktorius. Kūnai.“ (AV17) galerijoje, Totorių g. 5, veiks iki spalio 9 d.

Iliustracijoje: Andrius Erminas, Žmogiškasis faktorius. Kūnai, 2018

The post Andriaus Ermino paroda „Žmogiškasis faktorius. Kūnai.“ (AV17) galerijoje appeared first on artnews.lt.

Rugpjūčio 22 d.  LTMKS projektų erdvėje „Sodų 4“ atidaryta Gedimino Akstino paroda „Plaustas“.

Plaustas, ornamentinė plūduriuojanti susitikimų plokštuma. Šiuo atveju dreifuojanti su palikusiais mus klasiokais. Jie kaip mažuma kasdieniškų dalykėlių pynėje neturintys baikštumo išsekti, nunykti, susenti ar būti nušalintiems.

Pasiaiškinimas: Pertraukos metu mes iššokome pro langą 105 klasėj. Nes buvo labai linksma, smagu ir mokytojas nematė. Dabar jaučiamės kalti, Jokūbas atgailauja.

Informacija apie menininką:
http://www.letmekoo.lt/artists/gediminas-akstinas/

Parodos atidarymas: 2018 m. rugpjūčio 22 d. 18 val.
Paroda veikia 2018 m. gegužės 22 d. – rugsėjo 8 d.
Trečiadieniais – sekmadieniais 15–19 val. arba susitarus tel. +37062728274

Parodą organizuoja Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga.

Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela

The post Gedimino Akstino paroda „Plaustas“ projektų erdvėje „Sodų 4“ appeared first on artnews.lt.

Rugpjūčio 29 d., trečiadienį, 18 val. Nidos meno kolonijoje vyks atvirų durų diena menininkų studijose, kurių metu savo kūrinius pristatys Heidi Axelsen (AU), Hugo Moline (AU) ir Gabi Schillig (DE). Mėnesį laiko praleidę miško, kopų ir jūros apsuptyje, menininkai dalinsis savo atradimais bei papasakos apie Nidoje sukurtus darbus.

Daugiau apie menininkus

*Darbų pristatymai ir diskusijos vyks anglų kalba.

Iliustracijoje Gabi Shillig nuotraukos fragmentas

The post Nidos meno kolonijoje – atvirų durų diena menininkų studijose, appeared first on artnews.lt.