Quantcast
Channel: artnews.lt
Viewing all 6824 articles
Browse latest View live

Šiluvos meno bienalė: nuo vario dūdų iki paslaptingai spinduliuojančio objekto

$
0
0
????????????????????????????????????

 

Šiluvos bienalės meno simpoziumo savaitė prasidėjo gana triukšmingai. Nors neskambėjo fanfaros ar dangaus trimitai, tačiau pučiamųjų grupė BRASSPALVOS jau nuo pat pradžių įtraukė į ritmingą emocijų verpetą. Tokiu tempu sukosi ir grafiko Evaldo Mikalauskio spausdinimo mašina, išleisdama į pasaulį vis naujus spalvotus Švč. Mergės Marijos koplyčios atspaudus.

Visai kitą nuotaiką spinduliavo audiovizualinio meno grupės BIONICS (Lina Pranaitytė, Urtė Pakers) instaliacija PULSAR. Atvėrus duris į seną žydų prekeivio sandėlį, tolimajame kampe mirguliuojantis objektas, gaubiamas įvairiaspalvės aureolės, atrodė tarsi ateivių kosminis laivas, skleidžiantis savitus komunikavimo garsus ir ženklų šifrus. Nejučia apėmė pakilaus laukimo būsena – tuoj tuoj tapsime pirmojo kontakto su nežemiškosiomis civilizacijomis liudininkais…

Nežinomybės nuojautos

Vėliau išsigrynino ir kitos asociacijos – ant rąstų sienos matomas užrašas „1947“ primena jau visai kitą istoriją – tais metais čia buvo suvaryti miestelio ir apylinkių žmonės, vėliau ištremti į Sibirą. Gal instaliacija sustiprino ir ėmė transliuoti į pastato sienas įsismelkusias nežinomybės nuojautas, kolektyvinės sąmonės impulsus, įrašytus šioje aplinkoje ir išlikusius iki mūsų dienų.

Vos suderinus savo pasąmonės dažnį su naujomis objekto pulsacijomis, jis, tarsi reaguodamas į mūsų jausmus, ima keistis ir pereina į naują savo spinduliavimo fazę – iš niekur atsiranda visai kitoks optinis spektras ir miglotos šviesos lygiagretės, kertančios visą pastato erdvę. Tai dar viena vizualinio pasakojimo dalis, papildyta pro užkaltus langus besiskverbiančios vakarėjančios saulės spindulių.

Pirmapradis akmuo

Kai jau atrodo, kad nieko daugiau negalime tikėtis, paslaptingasis Pulsaras pateikia dar vieną staigmeną – fonograma netikėtai nutyla ir šviesos spinduliai ima klajoti bežadėje tyloje. Tačiau šios mistinės transformacijos priežastis greitai išaiškinama – tiesiog išseko grotuvo baterijos… O gal taip turėjo atsitikti… Mes juk nežinome, kas dedasi paraleliniuose pasauliuose šalia mūsų…

„Mūsų instaliacija – tai pirmapradžio akmens simbolis. Matydami akmenį, dažniausiai jį suvokiame kaip nekintantį, stabilų objektą. Tačiau akmuo savyje talpina visą informaciją, kuri įsismelkia į jo paviršių per tam tikrą laiką. Tai – tam tikra prisiminimų, pėdsakų talpykla, kuri instaliacijoje PULSAR suyra ir išsisklaido į daugybę skirtingo dydžio patirčių, spinduliuojančių savo sukauptas istorijas, likimus“, – taip savo objektą pristato autorės.

Trys tūrinės įtaigos

Antroji meno simpoziumo diena leido šiek tiek lengviau atsikvėpti – jokios mistikos, jokių spinduliuojančių ir nesuprantamo dažnio garsais prabylančių objektų. Tikras stabilus akmuo, tapybiškai aprūdijęs plienas – įprastos Algimanto Šlapiko skulptūrų medžiagos. Tačiau nereikia apsigauti – akmuo gali būti toks pats įtaigiai išraiškingas kaip ir bet kuris kitas šiuolaikinio meno objektas. Tuo galėjo įsitikinti visi, apsilankę autoriaus skulptūrų ekspozicijoje parke priešais Šiluvos gimnaziją.

Trys objektai, trys skirtingos tūrinės įtaigos, galbūt bendras šių objektų naratyvas – niekada neišnykstanti riba tarp žmogaus siekio ir galimybės. Patogus klauptas su stebėjimo angomis, kuriose galima pamatyti tik begalinę tamsą, akmeninis gultas vienu galu panyrantis į žemę, veido profilis, peraugantis į masyvią akmeninę taurę. Žmogaus būtis yra baigtinis procesas, ribinė atskirtis gali staiga atsirasti bet kurioje jo dalyje, ir tada, atmetus iliuzijas, tenka pradėti viską iš naujo.

***

Bienalė tęsiasi, meno piligrimų Šiluvoje dar laukia nemažai netikėtų šiuolaikinio meno interpretacijų.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba ir Raseinių rajono savivaldybė
Daugiau informacijos www.menopiligrimai.lt

Iliustracijoje: Algimantas Šlapikas. Profilis. Foto Arūnas Kazlauskas

The post Šiluvos meno bienalė: nuo vario dūdų iki paslaptingai spinduliuojančio objekto appeared first on artnews.lt.


Galerija namuose TRIVIUM ir Antakalnio bendruomenė skelbia vaikų piešinių konkursą “Medžiai ir jų gyventojai”

$
0
0

 

Sapiegų parko projekto skandalui aprimus ir medžių kirtimą nutraukus, miškų, augalijos miestuose problema Lietuvoje vis dar opi ir neišspręsta.

Galerija TRIVIUM, norėdama prisidėti prie Lietuvos gamtos išsaugojimo, organizuoja vaikų piešinių konkursą “Medžiai ir jų gyventojai”.

Piešinius kviečiame siųsti iki rugpjūčio 20 dienos, el. paštu: aiste@4matmuo.net

Kūrybiškiausiai temą atskleidę jaunieji menininkai bus apdovanoti.

Pastaraisiais metais Vilniuje per metus iškertama apie tūkstantį, o gal ir daugiau medžių, plynėmis paverčiamos miestelių aikštės, vienas po kito išnyra projektai, kuriuose siūloma išpjauti senas, dažnai šimtametes liepas, ąžuolus, klevus. Vilniaus Kalnų parke planuojama kirsti apie 1000 medžių, Šiaulių centre – senąsias liepų alėjas, Klaipėdos skulptūrų parke – apie 500 medžių. Vilniaus savivaldybė buvo pasiruošusi taip pat pasielgti ir su Sapiegų parko medžiais, sunaikinant perinčių paukščių namus, tačiau po ilgų diskusijų buvo atsižvelgta į gyventojų nuomonę, į gamtos išsaugojimo būtinybę. Tačiau nežinia, koks bus kitas Sapiegų parko projektas.

Konkursas – paroda „Medžiai ir jų gyventojai“ suteiks galimybę mažiausiems piliečiams išreikšti savo jausmus, ugdyti jų atsakingumą už gamtą, išmokti ja rūpintis.

Galerija namuose TRIVIUM – meno erdvė, įgyvendinama ketvirtus metus, aktyviai dalyvaujanti Vilniaus miesto kultūriniame gyvenime, jautri šiuolaikinėms meno tendencijoms, socialinėms ir aplinkosaugos problemoms. Per trejus veiklos metus galerija surengė daugiau nei 30 profesionalių parodų, 2017 metais mugėje „ArtVilnius2017“ galerija TRIVIUM išrinkta viena iš 7 geriausių galerijų.

Namų galerija „Trivium“ (Vilkpėdės g. 7-105, Vilnius). Apsilankyti galima iš anksto susitarus tel. + 370 693 58318

The post Galerija namuose TRIVIUM ir Antakalnio bendruomenė skelbia vaikų piešinių konkursą “Medžiai ir jų gyventojai” appeared first on artnews.lt.

Nauji darbai „Meno kūrinių kapinėse“

$
0
0

Všį Vandens bokštas kartu su Kleopo draugija pristato Donatą Jankauską, Darių Bastį, Dainių Liškevičių, ir Aistę Kisarauskaitę projekte Meno kūrinių kapinės. 2019 Liepos 20 dieną Narvaišių kaime veikiančiose kūrinių kapinėse laidojami menininkų sukurti kūriniai. Taip pat į amžino poilsio vietą bus palydėta XXa. paskutiniame dešimtmetyje susibūrusios menininkų grupės DDD kūrybinė veikla. Atsisveikinimas su kūriniais vyks 07/19-20 tamsiuoju paros metu be pertraukų veikiančioje galerijoje PIEVA. Palaidojimą patvirtinantys dokumentai išrašomi kitą dieną po įvykio.

Pasak meno kūrinių kapinių sumanytojo ir prižiūrėtojo, kūrybinę veiklą suspendavusio, menininko Juozo Laivio: „Meno kūrinių kapinės, visų pirma tai paslauga menininkams, grindžiama atitinkama kūrėjų savimone, ir pagarba laikmečiui, kuriame egzistuoja skirtingi pažangos rėžimai. Šiame sumanyme generuojamas turinys apie meno kūrinių perteklių, bei akivaizdus po parodinės kūrinių egzistencijos motyvas, leidžia manyti jog vaizduojami ir įsivaizduojami parametrai persipina, formuodami autentiškus vizualaus ir konceptualaus meno junginius.„

Všį Vandens bokštas info

The post Nauji darbai „Meno kūrinių kapinėse“ appeared first on artnews.lt.

Paroda „Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams“ ŠMC

$
0
0

Iki rugpjūčio 18 d. Šiuolaikinio meno centre veikia tarptautinė paroda „Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams“.

Parodoje dalyvaujantys menininkai: Kasper Bosmans (Belgija, 1990); Izmail Efimov (Marių Respublika, Rusijos Federacija, 1946); Róza El-Hassan (Sirija / Vengrija, 1966); Emnoyumno Collective (Udmurtijos Respublika, Rusijos Federacija: Kuchyran Yuri, 1962; Zhonzhon Sandyr, 1978); Aslan Gaisumov (Čečėnijos Respublika, Rusijos Federacija, 1991); Simryn Gill (Malaizija / Australija, 1959); Alma Heikkilä (Suomija, 1984); Rustam Khalfin (Kazachstanas, 1949–2008); Donna Kukama (Pietų Afrika, 1981); Juha Pekka Matias Laakkonen (Suomija, 1982); Alexander Lee (Prancūzijos Polinezija / JAV, 1974); Aurelija Maknytė (Lietuva, 1969); Pavel Mikushev (Komijos Respublika, Rusijos Federacija, 1962); Gediminas Pempė (Lietuva, 1922–2008); Daina Pupkevičiūtė (Lietuva, 1983); Artūras Raila (Lietuva, 1962); Vaida Tamoševičiūtė (Lietuva, 1983); Maria Taniguchi (Filipinai, 1981); Jaan Toomik (Estija, 1961); Trevor Yeung (Honkongas, 1988); Nicolas Wefers (Vokietija, 1987); Kazė Zimblytė (Lietuva, 1933–1999); Darius Žiūra (Lietuva, 1968)

Kuratoriai: Anders Kreuger ir Julija Fomina

Radikalus menas šiandien – tamsus menas; jo pagrindinė spalva – juoda.

Theodor W. Adorno

„Kraujas ir žemė“ (vok. Blut und Boden) buvo kertinis nacistinės ideologijos principas. Tačiau jis buvo ne tik apie kitų žmonių žemės ir maisto plėšimą; tai buvo mentalinis tamsaus optimizmo kristalas, sumaniai mobilizuojantis „rūsčiojo stiliaus“ kvietimas nekęsti Kito, ištirpdęs daugelio širdis XX amžiuje, ir ne tik Vokietijoje.

„Kraujas ir žemė“ vis dar tirpdo širdis tų, kurie bijo būti pažemintiems kitų, kuriems, savo ruožtu, patys jaučia atvirą panieką. Kur kas didesnę baimę šiandien kelia tai, kad žmonijos smurtas prieš gamtą sukels aršius konfliktus tarp žmonių. Užtenka vos mestelėti žvilgsnį į šiandienos pasaulį, kad suprastume, jog tai nebėra tiesiog distopiniai apmąstymai.

Parodos pavadinimas atskleidžia šių trijų pavojingų žodžių (nes „ir“ niekada nebūna toks nekaltas, kaip galėtų atrodyti) potencialą tapti mirtinais poetiniais ginklais, o ne tiesioginiais konceptualiais įrankiais. Beje, būtent taip veikė nacistinė ideologija. Tačiau „Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams“ keičia šio neapykantos pilno šūkio paskirtį, kad jis tarnautų ne destrukcijai ir smurtui, o išsaugojimui ir plėtrai.

Paroda yra metaforiška ir vizuali, „eurazijos“ ir „tarptautinė“, tuo pat metu ir „žemiška“ ir efemeriška. Ja nesiekiama užsiimti „žinojimo gamyba“, „kelti sąmoningumą“ arba „brėžti teritorijas“. Vietoje to, joje pasikliaujama dalyvaujančių menininkų pasiryžimu nukreipti ar sugriauti bet kokį kuratorinį planą savo atviro mąstymo praktikomis. Ji siūlo, kad tapyba gali sukurti mąstymo erdvę, kad filmas geba daugiau nei linksminti bei perduoti idėjas, ir kad performansas yra tinkama medija pasakoti daugialypius pasakojimus.

„Tamsūs menai“ paantraštėje turėtų būti suprantami kaip dialektiškai susiję su apšvietos tradicija (nauju kritiniu jos įvertinimu), o ne su visiška jos priešingybe (kartais ironiškai vadinamos „ap-tamsos“ teigimu). Tik pripažįstant už švytinčių šiuolaikinio pasaulio fasadų slypinčią tamsą, galime pradėti judėti šviesos link.

Kaip būdami vis dar privilegijuotais 2019 metų gyventojais mes galime išlikti lojalūs kultūrai, artikuliuojančiai tai, kas yra nepamainomai žmogiška, gyvendami pasaulyje, kuriam mes privalome padaryti viską, ką galime, kad išsaugotume tai, kas yra nepamainomai gamtiška? Kaip galime tapti tikrais Žemės gyventojais, įsižeminusiais (kas reiškia kur kas daugiau nei skraidyti rečiau, naudoti mažiau plastiko ar valgyti mažiau mėsos), neapleidžiant kultūrinių vertybių ir gebėjimų, tokių kaip raštingumas, ironiško žvilgsnio galia, mėgavimasis grynąja forma ne tuščio formalizmo vardan?

Kazė Zimblytė, kūriniai iš Lietuvos dailės muziejaus ir Jono Žiburkaus kolekcijų

Kazė Zimblytė, kūriniai iš Lietuvos dailės muziejaus ir Jono Žiburkaus kolekcijų

Alexander Lee, Nō taua tīruvi ra (Dėl potvynio), 2019

Alexander Lee, Nō taua tīruvi ra (Dėl potvynio), 2019

Alexander Lee, Nō taua tīruvi ra (Dėl potvynio), 2019

Alma Heikillä, šiuose procesuose yra ir plastiškumo, ir abipusės simbiozės bei naikinimo, 2019

Alma Heikillä, šiuose procesuose yra ir plastiškumo, ir abipusės simbiozės bei naikinimo, 2019

Alma Heikillä, šiuose procesuose yra ir plastiškumo, ir abipusės simbiozės bei naikinimo, 2019

Kasper Bosmans, Vermikuliarinė rustika, 2016/2019 ir Izmail Efimov, Floristica, 2019. Nuotrauka – Izmail Efimov

Kasper Bosmans, Vermikuliarinė rustika, 2016/2019

Izmail Efimov, Floristica, 2019

Aslan Gaisumov, Skitų kelionė, 2019

Izmail Efimov, Etnostruktūra, 1994–2015, M HKA muziejaus kolekcija, Antverpenas

Izmail Efimov, Etnostruktūra, 1994–2015, M HKA muziejaus kolekcija, Antverpenas

Artūras Raila, Rūpesčių kolona, 1989/2019,M HKA muziejaus kolekcija, Antverpenas ir Pavel Mikušev, Oš da čeri götrasem (Žuvies ir meškos vestuvės), 2019. Nuotrauka – Izmail Efimov

Pavel Mikušev, Oš da čeri götrasem (Žuvies ir meškos vestuvės), 2019

Artūras Raila, Rūpesčių kolona, 1989/2019,M HKA muziejaus kolekcija, Antverpenas

Rustam Khalfin, Nulinis laipsnis – molio projektas, 1999

Rustam Khalfin, V čest’ vsadnika – ideal’noe sedlo (Raitelio garbei – idealus balnas),1997

Paroda Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams ŠMC

Aurelija Maknytė, Kraštovaizdžio partizano studija, 2014–2019

Gediminas Pempė, iliustracijos knygoms „Lauko augalų kenkėjai ir ligos“, 1994. Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus

Darius Žiūra, Gustoniai Gustoniuose – anonsas, 2019

Róza El-Hassan, Geležinių uždangų griūtis, 2019

Trevor Yeung, Nakties grybų kolona (Septyni), 2016/2019

Maria Taniguchi, Be pavadinimo, 20152018. carlier | gebauer nuosavybė

Maria Taniguchi, Be pavadinimo, 20152018. carlier | gebauer nuosavybė

Juha Pekka Mattias Laakkonen, Sallittu / Leidžiama, 2019

Trevor Yeung, Dirbti taip sunkiai, kad tai įvyktų (Medinilla), 2019

Nicolas Wefers, chromogeniniai atspaudai, 2018-2019

Nuotraukos: Andrej Vasilenko

The post Paroda „Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams“ ŠMC appeared first on artnews.lt.

Paroda „Meno celės ‘19“ VDA „Titanike“

$
0
0

Iki liepos 20 d. VDA Parodų salės „Titanikas“ II a. veikė paroda „Meno celės ‘19“.

 „Meno celės“ – tai kasmetinis, jau ilgametes tradicijas turintis Vilniaus dailės akademijos renginys. Centrine ašimi tampa parodų salėse „Titanikas“ rengiama paroda, išsitęsianti po visą Vilniaus dailės akademiją bei jos padalinius ir galerijas. Instaliacijos, performansai, koncertai ir kūrybinės dirbtuvės užtvindo Vilniaus dailės akademijos erdves ir kiemus. Tačiau, visų svarbiausia, kad tai viena iš retų progų pamatyti šviežiausius kūrinius, susipažinti su temomis ir procesais, kuriais gyvena jauniausia šalies kūrėjų karta. Parodos dalyviai – bakalauro ir magistrantūros studijų pakopų absolventai. 

Vilniaus dailės akademijos erdvės suburia kūrėjus, kurių siekiai ir energija netelpa į jokius kontūrus. Tuo tarpu įkvėpimas – tarsi mikroorganizmai, kurių vystymuisi reikalingos tam tikros sąlygos: drėgmė, maisto medžiagos, šiluma, rūgštinis pH ir deguonis. Įgyvendinus šiuos poreikius gamtinės organizmų kultūros plečiasi, skverbiasi į paviršius ir giliausius plyšius.

Menininko Vlado Suncovo kurta parodos architektūra – terpė vešėti įvairaus pavidalo formoms, idėjoms ir medžiagoms, bei jų tarpusavio ryšiams kurti. Laipsniškai kintanti platforma ant savo paviršių kaupia matomus, užuodžiamus ar tik nujaučiamus pasakojimus.

 Parodos dalyviai: Agnė Varpukevičiūtė, Beatričė Mockevičiūtė, Bon Alog, Brigita Kasperaitė, Eglė Norkutė, Evelina Dapkutė, Gabrielė Vetkinaitė, Gintarė Vaičekauskaitė, Ignas Pavliukevičius, Ignė Grikevičiūtė, Indrė Baranauskaitė, Indrė Milašiūtė, Karolina Valentaitė, Kristijonas Žungaila, Lauryna Kiškytė, Linas Bliškevičius, Marta Frėjūtė, Martynas Pekarskas, Michaela Bujačková, Monika Mileikytė, Monika Šiliūnaitė, Morta Nakaitė, Paulė Vaitkutė, Rūta Matulevičiūtė, Rūta Vadlugaitė, Sallamari Rantala, Ūla Žebrauskaitė, Uršulė Bauzaitė

Parodos kuratorė: Milda Dainovskytė

Ekspozicijos architektas: Vladas Suncovas

Grafinis dizainas: Gailė Pranckūnaitė, Marek Voida

Ignė Grikevičiūtė, pulse of a place

Evelina Dapkutė, Bonsai Kitten

Martynas Pekarskas, Bedugnė

Brigita Kasperaitė, Kačiukai žaidžia tenisą

Brigita Kasperaitė, Kačiukai žaidžia tenisą

Monika Šiliūnaitė, Istorija apie šantrapą ir pagalį

Morta Nakaitė, Virpėjime

Morta Nakaitė, Virpėjime

Gintarė Vaičekauskaitė, Pelkė

Rūta Matulevičiūtė, Wisdom vendor

Kristijonas Žungaila, Hesoyam

Ekspozicijos vaizdas VDA Titanike

Gabrielė Vetkinaitė, Albumas

Ekspozicijos vaizdas VDA Titanike

Uršulė Bauzaitė, Vis ratu, bet pirmyn

Ekspozicijos vaizdas VDA Titanike

Beatričė Mockevičiūtė, Asukas

Ekspozicijos vaizdas VDA Titanike

Paulė Vaitkutė, Alkis

Eglė Norkutė, Nieko nesitikėčiau

Ekspozicijos vaizdas VDA Titanike

Ignas Pavliukevičius, Ko kitas aš noriu

Ignas Pavliukevičius, Ko kitas aš noriu

Rūta Vadlugaitė, 2017-2019

Lauryna Kiškytė, Pedes in terra, caput in caelo

Marta Frejūtė, True

Agnė Varpukevičiūtė, Laiko duona

Ūla Žebrauskaitė, Garso muziejus Kaune

Ūla Žebrauskaitė, Garso muziejus Kaune

Sallamari Rantala, Faceas, riddleas, faceas

Sallamari Rantala, Faceas, riddleas, faceas

Michaela Bujačková, Kraštovaizdžio įvairovės stebėjimas

Marta Frejūtė, True

Indrė Milašiūtė, Negyvoji miško paklotė

Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela

The post Paroda „Meno celės ‘19“ VDA „Titanike“ appeared first on artnews.lt.

Levituojantis etno arba „teorija neatitinka sofos“. Paroda „From. Between. To“ galerijoje „Vartai“

$
0
0

I. preliudija sausainiams

Egzistuoja begalė būdų pradėti (išplėtoti, baigti) tekstą apie šiuolaikinio meno parodą, o ir apskritai – rašyti. Galėčiau kalbėti apie tai valandų valandas, ypač prieš tai, ką ketinu iš tiesų pasakyti. Kita vertus, rašymas apie meną – tai nesibaigiantys pasirinkimai, nesenstantis „sausainis“ iš The New Yorker Cartoons paveikslėlio („I wrote another 500 words, can I get another cookie?/ Parašiau dar 500 žodžių, galiu gauti sausainį?“) profesinio objektyvumo išbandymas ir, apskritai, tam tikras meninis ekshibicionizmas, be kurio sutramdymo neapsieina nė vienas įtaigus tekstas. „Žmonės skaito [Hyto] Steyerl, [Robertą] Kelsey ar [Liamą] Gillicką daug mieliau nei meno kritikus.“, juokiasi Gilda Williams, bene svarbiausia pastarojo dešimtmečio kūrybinio rašymo „influencerė“ mums susitikus pokalbiui Vilniuje.[1] Kalbantis apie kritikos būklę, literatūrą ir šiuolaikinio meno „virtuvę“, Gilda pateikia dar vieną iš iškalbingą pavyzdį apie Jeffo Koonso parodos recenziją „LA Times“ laikraštyje – jos autorė, Carolina A. Miranda, J. Koonso parodos apskritai neaplanko – ak, gudruolė, gal ir man vertėjo taip pasielgti? Vietoje to, autorė savo straipsnyje[2] „suklijuoja“ begalę tokio kalibro menininko parodai jau ir taip parašytų recenzijų (su nuorodomis į originalius tekstus), taip sukurdama, pasak Williams, „kažkokį gražų eilėraštį“. Dar įdomiau tai, kad C. A. Mirandos eilėraštis ir toliau gyvena savą gyvenimą meno rinkoje – prabėgus savaitei nuo publikacijos, Brukline dirbantis menininkas (ir pats anksčiau išmėginęs rašymą), Wiliiamas Powhida (g. 1976), iš šio žurnalistės teksto sukuria schematišką, žodinį piešinį – t.y. meno kūrinį – iliustraciją jam, verbalinį komiksą, o gal dokumentą? Powhida kūrinys ir vėl tampa „LA Times“ publikacija, įsivaizduojamas meno studentas iš Kinijos tądien pirmą kartą perskaito „The Work of Art in The Age of Mechanical Reproduction“ (Benjamin, 1892 – 1940), o sausainiais pakvimpa abipus Atlanto.

II. „theory does not match the couch / teorija neatitinka sofos“

Indrė Šerpytytė-Roberts (g. 1983)

Lietuvos pajūryje užaugusios ir paauglystėje į Londoną persikėlusios menininkės darbai – šiandien pristatomi garsiausiose pasaulio šiuolaikinio meno kolekcijose: jų įsigijo Victoria & Albert muziejus, Tate Modern, MoMa, The Photographer‘s Gallery, Derwent London investitoriai, Krokuvos šiuolaikinio meno muziejus, Museum Folkwang Esene, Vokietijoje, ir kitos institucijos. Tarp reikšmingų vardų – taip pat ir Šerpytytės-Roberts sutuoktinio, įtakingo britų kolekcininko, nekilnojamojo turto vystytojo ir DRAF (David Roberts Art Foundation, Londone) įkūrėjo, sero Davido Robertso kolekcija.

Be naujausios solinės parodos „From.Between.To“ Vilniaus „Vartų“ galerijoje (š.m. birželio 6 – liepos 26 d.), pristatančios Vilniuje dar nerodytą Šerpytytės-Roberts tekstilės kūrinių ciklą, Lietuvoje menininkės kūryba išsamiau buvo pristatyta 2017 m. Šiuolaikinio Meno Centre, Vilniuje (solo paroda „Patyrimo nebuvimas“ / “Absence of Experience“).

Tąkart, geometrinėse apšviestų stačiakampių struktūrose Šerpytytė įženklino kontroversiškos „ISIS beheadings“ (liet. „ISIS galvos nukirtimai“) paieškos rezultatus Google sistemoje, atskiras eksponuojamų objektų dalis traktuodama kaip pavienius teroristinio smurto atvaizdo pikselius – estetizuotą prievartą – taip, mano akimis, sukurdama instaliaciją iš „pantone metų spalvą“ ir prie jos derančius tonus, ar net mados stilistų naudojamas „įkvėpimo paletes“ (anlg. mood boards) primenančių, abstrakčių monumentų. Pastarieji neabejotinai atsiejo auditoriją nuo neįsisąmoninto virtualios prievartos vartojimo, šiandien per bet kokius interneto ryšį palaikančius prietaisus įkyriai brukamo nuolat, tačiau iki šiol tvirtai abejoju, ar iš tiesų Žiūrovai su šiais klausimais galynėjasi ne vien žvilgsniu ir protu, bet ir kūnais – jiems tenka apeiti, sustoti priešais kubus“ [3], kaip buvo teigiama parodos anotacijoje. „Instagrammable art“ (liet. Instagram tinkamo meno) epochoje – taupus sustojimas prie meno kūrinio, kurio metu dar padaromos kelios jo nuotraukos, visai neatrodo legitimi kritinė pastanga – t.y. jei nebejaudina kertamos galvos, kodėl turėtų išjudinti spalvoti stačiakampiai? Taigi, konceptualus prievartos mechanizmų estetizavimas čia tapo greičiau patogiu, instituciniu vaikščiojimu džambijos ašmenimis – labiau „petite bourgeoisie“ derama, nei bent kiek revoliucine pastanga. Truputį nejauku, kai jau perskaitei apie ką visa tai, bet iš esmės…visai „gražiai žiūrisi“.

Gerokai anksčiau, 2011-iais, turėjome galimybę apsilankyti Šerpytytės-Roberts parodoje Lietuvos fotomenininkų sąjungos Vilniaus fotografijos galerijoje. Apie šią menininkės parodą istoriniu pavadinimu „1944-1991“ kritikas Jurijus Dobriakovas tąkart rašė: Keistas jausmas, kad viskas, ką matai atvaizduose, turi tik paviršių, odą, formą, bet yra netekę turinio ir istoriškumo – ar tai būtų lietuviško miško gūduma, kadaise tapusi partizanų namais, ar niekuo neišsiskiriantys kaimų ir miestelių namai, kuriuose šiuos kankino sovietų represiniai organai, ar jau Nepriklausomybės laikotarpiu mįslingai ir tragiškai žuvusiam pačios menininkės tėvui priklausę „kanceliariniai“, beveidžiai daiktai. Visi vaizduojami objektai yra tarsi iškamšos, kurios formaliai nurodo į pirminį objektą ir susijusią kolektyvinę ar asmeninę atmintį, bet nebeturi šių gyvybinės energijos ir konkretumo.“ [4]

Pritariamuoju balsu, prie J. Dobriakovo pastabų apie šios parodos taksidermiją galiu pridėti tokią pat „tuščiavidurę“ įžvalgą: skirtingai nei Šerpytytės-Roberts parodoje ŠMC, ar dabar tebevykstančioje „Vartų“ galerijoje – tąkart 27-28-erių metų kūrėjos parodoje apie sovietmečio istorines traumas ir okupuotą atmintį (šiaip jau tokias sentimentalias, skaudžias ir, regis, neišsemiamas temas, kad vienu ypu bandant aprėpti „viską“ ir to visko niekį, praverstų nors kiek „įsižeminti“, paliekant nuošalyje „pasaulio piliečio“ žvilgsnį ir susitelkiant, verčiau, į pridėtinę prasmę kuriantį turinį) bent jau galėjai įžvelgti kažkuo patrauklų meninės savianalizės veiksmą, – savotišką bandymą universaliai žvelgti vidun, gilyn, atgal, per daug nesijaudinant dėl pseudo-intymių kūrinių formų, nes – galiausiai – kas pajėgus nustatyti, kokio iš tiesų silueto yra traumos iškamša, kurią vis dar laikome spintoje?

III. „ši sala nepakankamai didelė dviems klišėms / this island isn‘t big enough for two clichés“

Vis dėlto naujajame menininkės tekstilės kūrinių cikle, eksponuojamame parodoje „From.Between.To“, nelieka net ir šio savito atvirumo. Ant languoto sąsiuvinio popieriaus flomasteriais paišomos tautinių raštų „mandalos“ yra tokios beveidės ir plokščios, kad nejučia imu ieškoti atmintyje citatų iš Alain de Botton „Menas kaip Terapija“ (Art as Therapy, 2013), patvirtinančių, kad matau būtent tai, į ką žiūriu. Kaip „kultūriškai įkrauti simboliai siekiantys įtvirtinti universalų diskursą“ [5] šie paveikslėliai neturi menkiausio šanso, tačiau žvelgti į juos, kaip į meno kūrinius, taip pat sekasi sunkiai – visai nenorėdama, imu vaizduotis sunkią emigranto dalią tropinių vaisių plantacijoje: alinantis darbas, konteksto netekusi tapatybė, žaliai mėlynas dangus, ciklameninių uogų sultimis nuteplioti delnai, oranžiniais hormonais šeriamos lašišos žuvų fermose, neoniniai salotų, per pusdienį užaugančių ankštuose vazonėliuose, lapai, trispalvės paprikos, pomidorai, citrinos, citrinos, paprikos, braškės… Kvadratėlis po kvadratėlio. Gavęs laisvą minutę, čiumpi terapinę spalvinimo knygą suaugusiems, ir svajoji apie įkaitusias Baltijos kopų smiltis, Kauno Laisvės alėją, o gal prisimeni egzaltuotas vaikystės akimirkas iš Nacionalinės Dainų šventės? Ten pat ir Vytauto Landzbergio tautinis „fluxus“ kaklaraištis, kuris šiame kontekste turi tokį pat simbolinį „svorį“, kaip ir neužspalvinti languoto popieriaus kvadratėliai – suprask, tuštuma.

Kiek subtilesnio charakterio – didžiosios „From. Between. To“ parodos „drobės“, supintos iš dabartiškai Šerpytytės-Roberts interpretuotų apeiginių Baltijos regiono juostų su vientisos prasmės nesudarančiais užrašais ir/arba regioniniais ornamentų motyvais. Ant lygiašonių porėmių sluoksniuodama optines iliuzijas kuriančias juostas, menininkė, vėlgi, inicijuoja ne tiek diskursinę, kiek sin-estetinę kūrinio patirtį. Vargu ar daugelis parodos lankytojų galėtų sėkmingai atributuoti atskirus augalinius ar geometrinius juostų motyvus konkretiems istoriniams laikotarpiams ar kraštams – tam elementariai reikalingas specifinis istorinės ornamentikos išmanymas, juolab, kad raštų spalvos nutolsta nuo tradicinio pavidalo ir „levituoja“ visai kitose, post-interneto estetikai ar šiuolaikiniam opartui artimesnėse, neoninio folko „galaktikose“. Vis dėlto, Šerpytytės-Roberts siekis sukurti universalios, tarsi nuo laiko atsietos, erdvėje beveik pažodžiui „pakibusios“ komunikacinės sistemos apmatus – parodoje, regis, funkcionuoja pagal paskirtį. Nesantaikos ar karo naratyvas, per kurį „anapus paveikslo“ turėtų būti „suvienijamos“ ne tik artimą vizualinį identitetą, bet ir istorinę dramą paveldėjusios tautos, šiose kūrinių formose man lieka nematomos, tačiau Šerpytytės išaustas vaizdinis kodas atrodo pakankamas jos taip mėgstamo „universalaus diskurso“ įtvirtinimui.

IV. Vietoje pabaigos: Ricoeur Paul, Memory, history, forgetting / Atmintis, istorija, užmarštis, iš prancūzų k. vertė Kathleen Blamey ir David Pellauer, In: „A Phenomenological Sketch of Memory/ Fenomenologinis atminties eskizas“ (p. 21-44), Čikaga ir Londonas: The University Chicago Press, Ltd., 2004, p.21;

„<…> kalbant apie tai, kaip žvelgiame į praeitį, neturime jokio kito šaltinio, išskyrus pačią atmintį. Atmintis yra susieta ambicija – įsitikinimu, kad esame ištikimi praeičiai. Šiuo požiūriu, trūkumai, kylantys iš užmaršties, <…> neturėtų iš karto būti vertinami kaip pataloginės formos, disfunkcijos, bet suvokiami kaip šviesiosios atminties pusės žemyn metamas šešėlis, kuris saisto mus su tuo, kas praėjo, dar iki mums prisimenant. Jei galime priartėti prie atminties nepatikliai, tai tik todėl, kad ji ir yra vienintelis mūsų šaltinis, išreiškiantis būtąjį charakterį to, ką ir teigiame prisimeną. Niekas nesvajotų tokią pat prieigą taikyti vaizduotei, kad ir kiek savo paradigmoje ši esti „nereali“, „išgalvota“ ar “įmanoma“ <…>“.

„<..> Kalbant tiesiai, neturime nieko geresnio už pačią atmintį, kad galėtume įprasminti, jog kažkas įvyko, pasirodė, nutiko, prieš deklaruodami, kad visa tai prisimename. Klaidingi liudijimai <…>, gali būti demaskuoti tik kritine pastanga, tegalinčia paprieštarauti toms struktūroms, kurių liudijimai laikomi įtartinais, laikant, kad ši pastanga – patikimesnė. <…> liudijimas – tai fundamentali pereinamoji struktūra tarp atminties ir istorijos. „<…> Pirmas įspūdis apie tokios suskaidytos fenomenologijos prigimtį kyla iš daiktiško atminties pobūdžio: mes prisimename ką nors. Šiuo požiūriu, privalo atsirasti kalbinė skirtis tarp atminties (la memoire), kaip intencijos, ir prisiminimo (le souvenir), kaip intencionalaus veiksmo. <…>“

[1] “Laužykite visas taisykles!” – Pokalbis su meno kritike, knygos „Kaip rašyti apie šiuolaikinį meną“ autore Gilda Williams, A. Vengrytė, In: 7 Meno Dienos, 2019-03-08, https://www.7md.lt/daile/2019-03-08/Lauzykite-visas-taisykles [interaktyvus]

[2]A shiny poem for Jeff Koons — assembled from his Whitney reviews”, Carolina A. Miranda, In: LA Times, 2014-07-01, https://www.latimes.com/entertainment/arts/miranda/la-et-cam-a-poem-for-jeff-koons-20140701-column.html#page=1

[3] vit. parodos anotacija http://www.cac.lt/lt/exhibitions/past/17/8518 [interaktyvus]

[4] “Atminties taksidermija. Indrės Šerpytytės paroda “1944-1991” Vilniaus fotografijos galerijoje”, Jurijus Dobriakovas, In: Artnews.lt, 2011-09-18, https://artnews.lt/atminties-taksidermija-indres-serpytytes-paroda-1944-1991-vilniaus-fotografijos-galerijoje-12446 [interaktyvus]

[5] cit. iš „Vartų“ galerijos parodos anotacinio teksto, [interaktyvus] http://www.galerijavartai.lt/lt/index.php?menu=parodos&itemid=173

Išsamų fotoreportažą iš parodos „From. Between. To“ galerijoje „Vartai“ galite peržiūrėti čia.

The post Levituojantis etno arba „teorija neatitinka sofos“. Paroda „From. Between. To“ galerijoje „Vartai“ appeared first on artnews.lt.

Į gatves sugrįžo „Vilniaus kontekstai“

$
0
0

Nuo 2019 m. liepos 29 d. tris savaites (iki rugpjūčio 18-os) Vilnius prisipildys autoriniais tekstais ant tripusių lauko reklamos stendų. 22 autoriai projektui „Vilniaus kontekstai“ sukūrė tekstus, esė, eilėraščius ar sentencijas.

 Vilnius buvo, yra ir bus neišsenkantis inspiracijos šaltinis, tapo ir taps ne vienos istorijos pagrindu, priežastimi ar dalimi. Kiekvieno mūsų santykis su šiuo miestu, patirtys jame skiriasi, kiekvienas „prakalbiname“ jį savaip. Projekte „Vilniaus kontekstai“ įvairias miesto vietas „kalbina“ su rašymu vienaip ar kitaip susiję autoriai: Marius Ivaškevičius, Kristupas Sabolius, Alina Orlova, Darius Gumauskas, Marius Povilas Elijas Martynenko, Ernestas Parulskis, Laima Kreivytė, Robertas Narkus, Juozas Laivys, Akvilė Kavaliauskaitė, Audrius Pocius, Paulina Pukytė, Šarūnas Joneikis, Monika Kalinauskaitė, Jonas Narbutas, Dominykas Vaitiekūnas, Edvinas Valikonis, Alexandra Bondarev, Julius Markevičius, Gabrielius Mackevičius, Viktorija Ivanova, Stefanija Jokštytė. Visi jie siūlo patirti ir ištirti miestą, tikrą vietą, jos charakterį. Dažnai tai – net ne geografinės, o laiko koordinatės, daugiakalbis ir daugiatautis miesto kontekstas, įvairūs rakursai ir asimiliacijos – tiek socialine, tiek kalbotyros prasme.

 Projektas „Vilniaus kontekstai“ startavęs 2017 m., po metų pertraukos grįžta, kaip „Kuriu Vilnių“ programos dalis, su dar daugiau dalyvių, o jų kūriniai pasklido po dar įvairesnius Vilniaus miesto rajonus (Senamiestis, Naujamiestis, Stotis, Antakalnis, Žvėrynas, Karoliniškės, Lazdynai, Šnipiškės). Tiek 2017 metais, tiek šiais, projektas išlaiko tuos pačius principus – siekiama nutolti nuo reklaminio stendo paskirties, pasitelkti jį kaip žinutės – ne komercinės, o poetinės, romantinės, eseistinės, nostalgiškos – nešėją. Juodo teksto baltame fone raiška – būdas išsivaduoti iš vizualinio triukšmo, supančio mus šiandien.

Projekto kuratorės: Stefanija Jokštytė, Aušra Trakšelytė.

Tekstų vertėjai: Rimas Užgiris, Kipras Šumskas, Alexandra Bondarev, Darius Sužiedėlis.

Dizainerė: Eglė Marija Ažubalytė

Fotografas: Vytautas Narkevičius

Projekto rėmėjas: Vilniaus miesto savivaldybės

Projekto partneris: Clear Channel Lietuva

Iliustracijoje: VLNKONTEKSTAI. Kristupas Sabolius. Foto: V.Narkevičius

The post Į gatves sugrįžo „Vilniaus kontekstai“ appeared first on artnews.lt.

Penki eilėraščiai ir trisdešimt šeši vaizdai. Paulinos Pukytės piešinių ir pavadinimų paroda „Trivium“ galerijoje

$
0
0

Paulinos Pukytės sukurti objektai ant popieriaus kaip saulės išbaltinto vasaros grindinys su spalvotų šešėlių ploštumomis. Pirmiausia šiuos piešinius pastebėjau menininkės veidaknygėje. Savo spalvomis ir kitais keistumais jie išsiskyrė iš informacinio srauto simuliakrų. Jų išskirtinumas trikdė, o turėjo būti atvirkščiai – juk “piešti” skaitmeninėmis priemonėmis IPhon’u arba IPad”u – todėl, atrodytų, jau lyg ir savaime galėjo prisitaikyti prie jiems giminingos skaitmeninės aplinkos. Piešiniai socialinių tinklų specifikos dėka veikė labiau kaip emoji (padidinta ideograma ir šypsenėlė), naudojama elektroninėse žinutėse ir tinklapiuose, kai nesinori daugiažodžiauti, nėra laiko ar sugalvotas atsakymas yra per seklus. Piešiniai veidaknygėje neliko nepastebėti ir šiek tiek kaitino žiūrovų-draugų fantazijas. Tai atskleidė vienas kitas komentaras – štai kad ir dėl “Busimo natiurmorto”, skirtingai negu autorė, vietoj nature morte, vienas žiūrovas, beje, kitados labai geras tapytojas, įžvelgė gyvą: elnią, briedį ar stirniną. Taip jau yra. Labai gerai, kad “skylė” tarp to, ką abstraktesniame kūrinyje mato net labai išprusęs žiūrovas ir kūrėjas, neišvengiamai egzistuoja.

Trisdešimt šeši vaizdai ir tekstai eksponuojami ant keturių galerijos sienų, atvėrė naujus klodus, iš naujo įtikindami, kad skaitmeniniai vaizdai, nors ir labai išsiskiriantys informaciniame sraute, verti peržiūrėjimo gyvoje parodoje. Balti Pukytės piešinių fonai sėkmingai panaikino ribas tarp sienos ir popieriaus plokštumos, t.y. įsiliejo į galerijos sienas. Lengvai ir neįkyriai gravituodami tarsi ore, apsimetė vaiko piešiniais. Sienose išryškėjantys vaizduojamų objektų siluetai, formos ir spalvas, beveik instaliuodami namų galerijos erdvę užmetė naują jauką žiūrovui-skaitytojui. Be to, prie jų atsiradus pavadinimams, atsiskleidė jų sukūrimo tikslingumas (juk ir paroda buvo pavadinta piešinių ir jų pavadinimų paroda), kurią galima ir skaityti, ir žiūrėti. Arba tik skaityti, ir banguojančios tarp vaizdų eilutės susijungia į penkis eilėraščius.

Vėl gi, net gi, labai gerai, kad nuo pat pradžių ne visai aišku, kur baigiasi vienas eilėraštis ir prasideda kitas. Niekaip nesuklystum skaitydamas ir žiūrėdamas nuo sienos vidurio. Nors Pukytė vaizdus vadina piešiniais, bet tikrieji piešiniai – ranka užrašyti tekstai, o vaizdai – tai labai geros kokybės atspaudai, kurie dėl suprantamų priežaščių (senoviškai tai vadintųsi kompozicijos ir spalvos pajautimas etc) provokuoja interpretuoti ( ką jau mėgino veidaknygės skaitytojai ir žiūrovai), žaisti ir išsirinkti. Šitas panaudojimas ranka užrašomo teksto ir spausdinto vaizdo, kuris buvo nupieštas ekrane, sukuria tam tikrą malonų dviprasmiškumą.

Tuo labiau , kad kiekviena eilutė-pavadinimas-stulpelis-eilėraštis – beveik koanas – trumpa istorija pasakoma tam tikromis aplinkybėmis – leidžia protui staiga nuščiūti, Kiekvienas gali rasti su labiausiai patinkantį. Pasakytas tam tikromis aplinkybėmis jis gali leisti patirti būseną, kurią vieni vadina “angelas atsėlino”, kiti – nušvitimas etc. Ir kiekvienas gali rasti sau patinkantį. Man, pavyzdžiui, artimiausiais – su daug daiktavardžių (ir vaizdų), bet su vos vienu kitu veiksmažodžiu.

(-)

Karštis

Mėlynas beigelis

Peilis

Griovelis

Šilkas

Uogos maišelyje susitrynė

Gulbė

Pro langą žvelgia undinė.

Beje, tik dėl jo ir pastebėjau, kad būdvardžių Pukytės kūryboje ne itin daug, o ir piešiniuose dominuoja ovalūs objektai. Tiek pavadinimai, tiek ir vaizdai – šmaikštūs, ironiški, linksmi, nostalgiški ir liūdni tuo pat metu.

Pukytė lengvai įvaldo medijas, veiklas, tekstilę ir tekstus. Pradėjusi nuo tekstilės (vos ne kiekvienas vienas šios parodos kūrinys primena kitados numegztą ar nuaustą peizažą su saule ( jeigu tik atmintis manęs neapgauna – spalvų buvo nedaug – geltona ir žalia, o peizažą eksponuotojai ištiesė ant grindų,). Menininkei visai nėra sunku įžodinti ir įvaizdinti pasaulį. 2013 metais išleidusi “Bedalį ir labdarį”, prieš dešimtmetį – “Netikrą zuikį”, o dar anksčiau – “Jų papročius” , autorė atsikleidė kaip taikli gyvenimo fiksuotoja. O kam nepatiko jos ironiški meno kritikos tekstai kultūrinėje spaudoje? O gal girdėjote Pukytės eilėraščius šiuometiniame Poezijos pavasaryje? Kaip pastebėjo knygos “Netikras zuikis” anoniminis anonsuotojas – “(-) autorė turi retą talentą tarsi nekomentuodama tik “atspindėdama” fiksuoti šių dienų nuolat kintančią tikrovę ir yra savotiškas unikumas mūsų estetikoje”.

Tie piešiniai primena ir siurrealistų naudotą metodą – automatizmą – tai yra leidžiama vaizdiniams laisvai lietis, todėl jie tokie daugiaprasmiai, atviri skirtingoms interpretacijoms, mieli kaip vaikų piešiniai. Žinant, kad priemonė nėra tokia jau įprasta, Pukytė suintriguoja jos galimybėmis. Varijuojantis potėpis ir persiliejimai, saiko jausmas įdaiktinant objektus – panašu, kad naudojant tikrą akvarelę daug sunkiau pasiekti tokio skaidrumo ir aiškių formų.

Pukytės piešiniai geri ir dar dėl kitos priežasties – jie skatina kurti. Net jeigu, toli gražu, reikės daug mokytis, kad atsirastų kažkas panašaus. Bet pažvelgus į tinkamus, t.y. menininkės sukurtus pavyzdžius šis noras gimsta natūraliai. Aišku, pabandžius – vietoj vinių atsiranda drebantys pagaliukai, vietoj kepurės – į Trancendenciją panašus apskritimas. Ir greičiausiai jie neturėtų tokio poveikio jeigu būtų tik nulieti tikra akvarele ar panaudojant tikrą pieštuką. Tas tikro ir netikro, skaitmeninio ir materialaus susiliejimas – unikalus. Kitų pavyzdžių, atliktų profesionalų, Lietuvoje neteko matyti, nors šios priemonės žinomos jau beveik dešimtmetį. Tai gi, panašu, Pukytė yra naujovės pradininkė. Tikėkimės, kad įsigyjantiems jos darbus vienoje ar kitoje pusėje užrašys tas magiškas eilutes, atveriančias visatą ir įtvirtinančias kūrinio unikalumą. O kas dar nespėjo parodos pamatyti, autorės piešinius gali rasti čia http://www.pukyte.com/photos/

Nuotraukos: Paulina Eglė Pukytė, Beatričė Bukantytė

The post Penki eilėraščiai ir trisdešimt šeši vaizdai. Paulinos Pukytės piešinių ir pavadinimų paroda „Trivium“ galerijoje appeared first on artnews.lt.


Ugnė Bužinskaitė – nauja „Lewben Art Foundation“ direktorė

$
0
0

Nuo rugpjūčio 1 d. „Lewben Art Foundation“ direktoriaus pareigas pradeda eiti Ugnė Bužinskaitė, kuriai nauja tik ši pozicija, bet ne pati institucija. „Lewben Art Foundation“ ir šiai įstaigai priklausančiame Lietuvos išeivijos dailės fonde ji dirba beveik septynerius metus.

Vilniaus dailės akademijoje menotyros bakalauro ir UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos magistro studijas baigusi bei „Sotheby’s“ meno institute Niujorke studijavusi U. Bužinskaitė iki šiol buvo Lietuvos išeivijos dailės fondo vykdomoji direktorė ir „Lewben Art Foundation“ kuratorė.

Dėl šių pokyčių paskirta ir nauja patronuojamojo Lietuvos išeivijos dailės fondo vadovė. Ja tapo ilgametė „Lewben Art Foundation“ projektų vadovė Giedrė Marčiulaitė.

Buvusi „Lewben Art Foundation“ direktorė Indrė Tubinienė, fondui vadovavusi nuo 2014 m., priėmė iššūkį vadovauti įmonių grupės „Lewben Group“ Marketingo ir viešųjų ryšių padaliniui.

Apie „Lewben Art Foundation“

„Lewben Art Foundation“ – meno fondas, administruojantis beveik 2000 kūrinių kolekciją, kurią sudaro Lietuvos ir užsienio menininkų kūriniai nuo XVIII a. pabaigos senųjų meistrų darbų iki šiuolaikinio meno. Be tapybos, sudarančios kolekcijos branduolį, didelę dalį užima skulptūros, fotografijos, videodarbai ir instaliacijos.

Bendradarbiaudamas su dailėtyrininkais, kuratoriais, menininkais ir kitomis kultūros institucijomis, „Lewben Art Foundation“ organizuoja parodas, leidžia meno albumus.

„Lewben Art Foundation“ yra VšĮ Lietuvos išeivijos dailės fondo, kurio tikslas – sistemingai tyrinėti išeivijos dailę bei grąžinti kūrinius į tėvynę, steigėjas. Lietuvos išeivijos dailės fondo administruojamą kolekciją sudaro Lietuvos išeivių darbai nuo XX a. pradžios iki šių dienų.

Artimiausias „Lewben Art Foundation“ projektas

 Jau kitą savaitę bus pristatytas naujausias „Lewben Art Foundation“ projektas – paroda „Mūsų asmenukė“ („Our Selfie“) MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius). Tai pirmas dviejų privačių kolekcijų – „Lewben Art Foundation“ ir MO muziejaus – bendras projektas. Paroda lankytojams bus pristatyta rugpjūčio 8 dieną. Pristatyme dalyvaus ir parodos kuratorė Francesca Ferrarini.

Iliustracijoje: „Lewben Art Foundation“ ekspozicija „In Art We Trust“.

The post Ugnė Bužinskaitė – nauja „Lewben Art Foundation“ direktorė appeared first on artnews.lt.

Camilla Graff Junior performansas „Dienoraščiai 1988 – 2019“ naujame LTMKS kultūros komplekse

$
0
0

Naujajame Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos kultūros komplekse (Vitebsko g. 21 ir 23, Vilnius) menininkė Camilla Graff Junior pristatys performansą „Dienoraščiai 1988 – 2019“, kuriame bus galima susipažinti su jos pačios dienoraščiais. Į šį renginį rugpjūčio 7 d. 18 val. kviečiami visi susidomėjusieji.

 Remdamasi savo dienoraščiais iš praeities Camilla Graff Junior performanse prikelia skirtingus savo gyvenimo momentus, jausmus ir mintis. Atverdama juos žiūrovams menininkė tyrinėja atmintį ir afekto būseną. Iš dienoraščių, parašytų nuo 1988–ųjų iki dabar, žiūrovai gali rinktis norimus laikotarpius ir išgirsti su jais susijusias ištraukas.

Camilla Graff Junior yra performanso menininkė ir kuratorė iš Danijos. Savo kūriniuose menininkė tiria sąsajas tarp vizualiųjų menų, rašymo kaip kūrybos formos, naratyvo kūrimo, feministinių teorijų, archyvų ir afekto. Per pastarąjį dvidešimtmetį ji pristatė seriją solo ir grupinių performansų Europos, Afrikos, Pietų ir Šiaurės Amerikos žemynuose. Menininkė studijavo performansą Sorbonne Nouvelle universitete Prancūzijoje bei Kopenhagos universitete Danijoje, taip pat mokėsi aktorystės bei šiuolaikinio šokio Bergene ir Paryžiuje, o režisūros – Karalienės koledže bei Robert Wilson Watermill centre Niujorke

Performansas vyks 2019 m. rugpjūčio 7 d. 17:30 val. (trukmė: 60 min). Įėjimas atviras visiems ir nemokamas.

Renginys vyks anglų kalba.

Projektą remia Danish Arts Foundation ir Danish Stage Directors.

Susiję rezidencijos: MoKS (Mooste, Estija), Studenterhytta, Nordmarka (Oslas, Norvegija).

Renginį organizuoja Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, dalinis rėmėjas – Lietuvos kultūros taryba.

The post Camilla Graff Junior performansas „Dienoraščiai 1988 – 2019“ naujame LTMKS kultūros komplekse appeared first on artnews.lt.

Tarptautinė grynosios akvarelės paroda „LINK“ galerijoje „Arka“

$
0
0

Rugpjūčio 2 d. LDS galerijoje „Arka“ pradės veikti tarptautinė grynosios akvarelės paroda „LINK“. Parodos pristatymas – rugpjūčio 23 d., 16.30 val., minint Baltijos kelio 30-mečio sukaktį. Šiai progai skirta paroda jungia Lietuvos, Latvijos ir Estijos akvarelės technika kuriančius menininkus, kuriuos sieja kolektyvinė patirtis ir atmintis istorinėje plotmėje.

Prieš 30 metų Baltijos šalių vienybę įprasminanti idėja žaibiškai apskriejo visą regioną – į gyvą žmonių grandinę, kuri linkiais tęsėsi nuo Talino, per Rygą, iki Vilniaus, jungėsi vis daugiau piliečių. Tai buvo gestas, kuriuo koduota atvira ir taiki žinutė – siekis išsilaisvinti ir būti nepriklausomiems. Šiandien komunikacija radikaliai pakito: skaitmenizavus informacijos sklaidą, tapo daug paprasčiau skleisti informacinius kodus – pakanka pasidalinti vadinamaisiais link‘ais (angl. link – nuoroda, ryšys, sąsaja, grandis ir t. t.). Reflektuojant šio žodžio prasmę, kuria referuojama kryptis, linkmė, atskleidžiamas parodos turinio daugiabriauniškumas.

Pakitusi komunikacija žymi ir nuorodą į besikeičiančias meno formas, atsivėrusias raiškos galimybes, kurių naujadarai meta konkurencingą iššūkį tradicinėms dailės rūšims. Todėl projekte LINK, idėjine prasme glaudžiai susijusiame su pamatinėmis vertybėmis, aktualizuojamas šiuolaikybės paribyje atsidūręs akvarelės menas. Pasižyminti lengvumu, spalvų persidengimu ir skaidrumu, slepiančiu sudėtingą ir meistrystės reikalaujančią techniką, akvarelė tampa subtilia raiškos forma kalbėti apie drąsių žmonių didžius poelgius, kurie be agresijos geba pasiekti reikšmingų rezultatų.

Gryninant projekto LINK vientisumą, centrine figūra pasirinktas žymus Lietuvos akvarelistas, grupės AQUA 12 įkūrėjas Eduardas Urbanavičius (1931-2008). Laisvės apraiškos link Nepriklausomybės, menininko kūryboje įprasmina tautines ir pilietines vertybes. Siekiant auditoriją plačiau supažindinti su grupės AQUA 12 puoselėjama grynosios akvarelės tradicija, parodoje pristatoma trijų Baltijos šalių akvarelistų darbų kolekcija. Parodoje dalyvauja apie 40 dailininkų. Kuratorė – akvarelistė, grupės AQUA 12 narė Saulė Urbanavičiūtė.

Paroda „LINK“ galerijoje „Arka“ veiks iki rugpjūčio 23 d. Vėliau paroda keliaus į Rygos Šv. Petro bažnyčios ekspozicines erdves (atidaroma 2019 m. rugsėjo 12 d.) ir Talino dramos teatrą (2020 m. sausio mėn.).

Projektą iš dalies remia: Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, LR ambasada Latvijos respublikoje.

The post Tarptautinė grynosios akvarelės paroda „LINK“ galerijoje „Arka“ appeared first on artnews.lt.

LVIII Vilniaus aukciono intrigas pajūryje kurstys  lietuvių išeivijos dailininko A. Mončio dvasia

$
0
0

Šiandien, 2019 m. liepos 31 d., jau penktą kartą Palangoje įsikūrusiame Antano Mončio namuose–muziejuje atidaryta netrukus vyksiančio LVIII Vilniaus aukciono ekspozicija, kurioje be specialiai pajūriui atrinktų gausybės vertingų lituanistinės vaizduojamosios dailės meno kūrinių bus galima pamatyti ir dar iki šiol niekur nerodytą paties A. Mončio (1921–1993) skulptūrą „Moteris“.

„Kiekvieno aukciono kolekcijos formavimas palydimas tam tikra intriga ir, neslėpsiu, kad į Vilniaus aukciono namus netikėtai atkeliavusi ši skulptūra suintrigavo ne tik mus, bet ir A. Mončio namus–muziejaus kolektyvą. Labai tikiuosi ir linkiu šiam kūriniui atrasti gerus namus, o taip pat tikiuosi, kad jis privilios sėkmę ir pačiam muziejui, į kurį mes tradiciškai atvykome su labdaringa misija“, – sako Vilniaus aukciono vadovė, dailėtyrininkė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė.

Šio Vilniaus aukciono kolekcija suskirstyta į šešias temas, o iš viso ją sudaro 155 lotai –tapybos ir grafikos kūriniai, skulptūros ir kiti kolekciniai meno kūriniai.

Pirmoje, labdaringoje, rubrikoje, kuri skirta A. Mončio namams–muziejui paremti, iš viso pristatoma 12 kūrinių, kurių autoriai – A. Mončys, Pranas Gailius (1928–2015), Žibuntas Mikšys (1923–2013), Nijolė Vedegytė–Palubinskienė, Romualdas Požerskis ir Benas Šarka. Kūrinius paramai dovanojo Vilniaus aukciono namai ir keletas minėtų autorių. Visų šioje rubrikoje siūlomų lotų pradinė vertė sudaro kiek daugiau kaip 2,5 tūkst. eurų, nors tikimasi, kad ši suma šiek tiek padidės. Mat siūlomų kūrinių pradinės kainos – lyginant su tokiais pačiais kūriniais meno rinkoje – itin žemos: taip sudaryta galimybė patiems aukciono dalyviams savo nuožiūra prisidėti prie paramos A. Mončio namams–muziejui.

Be labdaringos rubrikos ir įprastų temų, tokių kaip Lietuvos dailė ir grafika, išeivijos dailė ir kitų šalių menas, šiame aukcione ypatingas dėmesys skiriamas marinos žanrui. Tam sukurta speciali rubrika – „Marinistika, pajūris, prieplaukos“. Joje pristatomi tokie autoriai kaip Ernst Hallop (1908–1980, Estija), E. Rüggeberg (XX a. I p.), Neemija Arbit Blatas (1908–1999), Jonas Mackevičius (1872–1954), Česlovas Janušas (1907–1993), Jonas Buračas (1898–1977), Valerija Zalensienė (1925–1997), Sergejus Garčiovas (1922–1993) ir kt., kurių paveiksluose atspindėti Memelio uosto, Palangos peizažų, Baltijos jūros ir jos saulėlydžių, senosios Nidos, žvejų gyvenimo, jachtų ir uostų vaizdai.

Tradiciškai Palangoje surengtame Vilniaus aukcione stebins ir iš kitų Lietuvos regionų kilusių autorių darbai, kuriuose atsispindi lietuviško pajūrio tematika, tai – Antano Žmuidzinavičiaus (1876–1966) kūrinys „Kopos [Juodkrantėje]“, du Ramazano Krinicko (1904–1983) kūriniai „Birutės koplyčia Palangoje“ ir „Tiškevičiaus rūmai Palangoje“, Česlovo Znamerovskio (Czesław Znamierowski, 1890–1977) „Tiškevičiaus rūmai Palangoje“, Galinos Petrovos–Džiaukštienės tapytos žuvys, Rūtos Katiliūtės „Burės“, Pauliaus Augiaus-Augustinavičiaus (1909–1960) medžio raižinys „Kęstutis ir Birutė“, Violetos Gaidamavičiūtės- Kisielienės ofortas „Preiloje“ ir kt.

Trys brangiausiai įvertinti LVIII Vilniaus aukciono kūriniai – Kazimiero Žoromskio (1913–2004) „Trijų dimensijų serija | T.D.S. #45“, Kęstučio Zapkaus „Arkties peržiūra“ ir Jono Čeponio (1926–2003) „Uoste“. Aukciono kolekciją taip pat puošia ir kitų visų laikų perkamiausių autorių vardai, tai – Kazys Šimonis (1887–1978), Vytautas Kasiulis (1918–1995), Adomas Galdikas (1893–1969) ir kt.

LVIII VILNIAUS AUKCIONO DATOS
Antano Mončio namai–muziejus (S. Daukanto g. 16, Palanga)

 Ekspozicija: Liepos 31–rugpjūčio 3 d. nuo 13 iki 19 val.
Aukcionas:
Rugpjūčio 3 d. 19 val.

Katalogo peržiūra ir registracija aukcionui: www.menorinka.lt

The post LVIII Vilniaus aukciono intrigas pajūryje kurstys  lietuvių išeivijos dailininko A. Mončio dvasia appeared first on artnews.lt.

Nauja paroda MO – ar drobė gali būti veidrodžiu?

$
0
0

Nuo Niujorko iki Pekino ar Sidnėjaus – tokia plati miestų geografija, kuriuose buvo eksponuojami į MO muziejų atkeliaujantys užsienio menininkų darbai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos. Visi jie kartu su lietuviais MO kolekcijos menininkais bus eksponuojami naujoje parodoje „Mūsų asmenukė“ („Our Selfie“). Naujoji paroda – pirmas dviejų privačių kolekcijų – MO muziejaus ir „Lewben Art Foundation“ bendras projektas. Paroda lankytojams bus pristatyta rugpjūčio 8 dieną. Pristatyme dalyvaus ir parodos kuratorė Francesca Ferrarini.

„Mūsų asmenukė“ – intriguojantis, tačiau ir klausimus keliantis parodos pavadinimas. Asmenukė parodoje yra ir (auto)portretas, pasakojantis ne tik apie vieną žmogų, bet ir apie visą visuomenę. Kaip teigia parodos kuratorė Francesca Ferrarini: „Tai (auto)portretų paroda, pabrėžianti menininkų juntamą būtinybę nieko nelaukiant grįžti prie minėtojo žanro šiais visuotinių asmenukių laikais.“

Parodoje – darbai iš dviejų kolekcijų

„Visada norime pristatyti lietuvius kūrėjus pasauliniame kontekste. Todėl būsimoje parodoje – pasaulinio garso užsienio menininkai, priklausantys „Lewben Art Foundation“ kolekcijai. Tai kūrėjai, surengę ne vieną personalinę parodą, jų darbų yra įvairiuose pasaulio muziejuose, jie visi aktyviai kuria ir šiuo metu. Lygiai tokie patys aktyvūs yra ir parodoje pristatomi MO kolekcijos lietuviai menininkai. O jie visi kartu gvildena ir tiria aktualias problemas, nepriklausomai kurioje vietoje gimė, augo ar gyvena“, – teigia MO muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė.

„Esame vieni iš nedaugelio Lietuvoje kolekcionuojantys užsienio menininkų darbus ir turbūt vieninteliai Lietuvoje tai darantys nuosekliai ir kryptingai. Šios bendros su MO muziejumi parodos kuratorė yra Francesca Ferrarini, kuri jau ketverius metus yra atsakinga už šios mūsų kolekcijos krypties formavimą“, – pasakoja „Lewben Art Foundation“ direktorė Ugnė Bužinskaitė.

Įdomu tai, kad vienos iš parodos menininkių – Tschabalala Self – darbai šiemet eksponuojami jau antrame architekto Danielio Libeskindo projektuotame muziejuje. Juodaodės moters kūną šiuolaikinėje kultūroje tiriančios ir interpretuojančios menininkės kūrinius dar liepos pradžioje buvo galima išvysti Šiuolaikiniame žydų muziejuje San Franciske. Nuo rugpjūčio mėnesio – menininkės darbas bus eksponuojamas MO muziejuje.

Gyvenimo patirtys ir moters kūnas

Johanesburge, Pietų Afrikoje, gimusi Buhlebezwe Siwani savo darbuose analizuoja įvairias juodaodės moters kūno interpretacijas ir moterų gyvenimo patirtis Pietų Afrikoje. Savo kūną pasirinkdama kaip pagrindinę komunikacijos priemonę su žiūrovu ji gilinasi į tradicinę krikščionybę, afrikietišką dvasingumą ir savo pačios prisiminimus ir išgyvenimus.

Indėniškas bei kilusias iš Afrikos šaknis savo darbuose atskleidžia ir Paulo Nazareth. Afrikiečių ir Pietų Amerikos čiabuvių kilmės brazilas yra vienas garsiausių visame pasaulyje savo kartos menininkų ir viena garsiausių figūrų Pietų Amerikos meno erdvėje. P. Nazareth gyveno favelose (lūšnynų kvartaluose Brazilijoje), kur sutiko skirtingus žmones ir prisilietė prie kitų kultūrų. Ne veltui jo kūryboje galima įžvelgti lyg filosofinį mąstytoją, persipynusį su menininku.

Būsimoje parodoje taip pat bus galima pamatyti jau daugiau nei 20 metų savo besikeičiantį kūną fotografuojančios lietuvių menininkės Violetos Bubelytės darbą. Ji – pirmoji fotografė Lietuvoje, fotoobjektyvą nukreipusį į savo nuogą kūną ir tai dariusi dar sovietmečiu. Jos nuotraukos persmelktos vienatvės jausmo, o kūnas yra toks pats svarbus kaip ir veidas.

Provokuoja ir kvestionuoja stereotipus

Politiškai jautrias temas keliantis ir vizualiai provokuojančių vaizdų nebijantis menininkas Patrizio di Massimo pašiepia savo paties kasdienį ir meninį gyvenimą, galerininkus ar kolekcininkus. O MO muziejuje bus galima pamatyti jo paveikslą, nuo kurio prasidėjo visas darbų ciklas, pašiepiantis vyro ir žmonos tarpusavio santykius bei stereotipus.

Technologijos ir žmonių elgesys

MO muziejaus lankytojai taip pat turės išskirtinę galimybę pamatyti Simon Denny kūrinį, įkvėptą 2013 m. JAV šnipinėjimo skandalo ir Edwardo Snowdeno nutekintų skaidrių su slapta informacija apie JAV telekomunikacijų sekimo programas. Kūrinyje atsiskleidžia šių dienų privataus gyvenimo trapumas ir tai, kaip mūsų asmeniniai skaitmeniniai portretai gali būti kaupiami duomenų bazėse.

Parodoje taip pat eksponuojamas Eglės Budvytytės, dažnai įvardijamos kaip „hakerės“ darbas. Ji savo filmuose ir performansuose „nulaužia“ ir „perkrauna“ įvairaus pobūdžio sistemas. Lankytojai galės išvysti jos darbą „Sekta“.

Be jau aptartų menininkų būsimoje parodoje bus galima taip pat pamatyti Maxwell Alexandre, Damir Očko, Nico Vascellari, Neil Beloufa, Gintaro Znamierowski kūrinius. Lankytojams bus pristatytas ir Thomas Houseago, šiuo metu savo darbus pristatančio Londono Karališkojoje menų akademijoje, darbas. Užsienio menininkų darbai priklauso „Lewben Art Foundation“, o Lietuvos menininkų darbai – MO muziejaus kolekcijai.

Parodos „Mūsų asmenukė“ pristatymas kartu su parodos kuratore Francesca Ferrarini įvyks 2019 m. rugpjūčio 8 d. 19 val. MO muziejuje. Paroda atvira lankytojams iki 2019 m. lapkričio 17 dienos. Daugiau informacijos apie parodą: „Mūsų asmenukė“.

Apie MO

MO muziejus, kurio pastatą suprojektavo pasaulyje garsus architektas Daniel Libeskind, duris atvėrė 2018 m. spalio 18 d. Iki atidarymo MO muziejus, įkurtas asmenine mokslininkų Danguolės ir Viktoro Butkų iniciatyva, beveik dešimtmetį veikė kaip muziejus be sienų. Jame sukauptą daugiau nei 5000 modernaus ir šiuolaikinio meno kūrinių kolekciją sudaro Lietuvos dailės aukso fondas nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų. Per pirmąjį muziejaus veiklos pusmetį jame apsilankė maždaug 150 000 lankytojų.

MO muziejus – gero laisvalaikio vieta, pasakojanti istorijas apie mus. Čia užsukti kviečia parodos, kinas, edukaciniai užsiėmimai, koncertai ir kiti renginiai, skirti įvairioms amžiaus grupėms. Vienas iš MO tikslų yra burti aktyvią bendruomenę – MOdernistus – kurie palaiko MO idėją ir padeda kurti naująjį muziejų drauge.

Apie „Lewben Art Foundation“

„Lewben Art Foundation“ – meno fondas, administruojantis arti 2000 darbų kolekciją, kurią sudaro Lietuvos ir užsienio menininkų kūriniai nuo XVIII a. pabaigos senųjų meistrų darbų iki šiuolaikinio meno. Be tapybos, sudarančios kolekcijos branduolį, didelę dalį užima skulptūros, fotografijos, videodarbai ir instaliacijos.

Bendradarbiaudami su dailėtyrininkais, kuratoriais, menininkais ir kitomis kultūros institucijomis, „Lewben Art Foundation“ organizuoja parodas, leidžia meno albumus.

„Lewben Art Foundation“ yra VšĮ Lietuvos išeivijos dailės fondo, kurio tikslas – sistemingai tyrinėti išeivijos dailę bei grąžinti kūrinius į tėvynę, steigėja. Lietuvos išeivijos dailės fondo administruojamą kolekciją sudaro Lietuvos išeivių darbai nuo XX a. pradžios iki šių dienų.

The post Nauja paroda MO – ar drobė gali būti veidrodžiu? appeared first on artnews.lt.

Paroda „Kurortas“ susitikimų erdvėje „Lokomotif“, Lentvaryje

$
0
0

Iki rugpjūčio 8 d. susitikimų erdvėje „Lokomotif“ (Geležinkelio g. 13, II a., Lentvaris) veikia paroda „Kurortas“.

 „Kurortas“ – susitikimų lydima paroda apie neišvengiamus kismus.

 Kurorto kaip modernėjančio gyvenimo sąvoka XX a. pirmojoje pusėje išpopuliarėjo tuometinėje Lietuvoje, kai Lentvaris jau turėjo visus tam reikalingus bruožus.

Kadaise šio miesto klestėjimo pagrindu tapo suprojektuotas geležinkelių mazgas. Tranzitinis taškas priviliojo to laiko investuotojus – Tiškevičių šeimą, čia sukūrusią visą miesto infrastruktūrą, kurią sudarė mokykla, bažnyčia, restoranas, viešbutis ir panašūs pastatai.

Dvarų kultūros liekanos šiandien pabrėžia gerokai pakitusį miesto veidą, o jo industrinę dvasią sustiprina tarybmečiu pastatyti ir legendiniais tapę vietos fabrikai.

Vietinės liaudies atmintis bei istoriniai šaltiniai leidžia atrasti kurorte esančius izoliuotus, slaptus portalus – nepaaiškintus ženklus. Šie, užminę mįslę, neišvengiamai jungia nuolatos kintančius mitus, asmeninius pasakojimus ir istorinius faktus.

Komfortabili aplinka atvykėliams leidžia ne tik pabėgti ir atsikvėpti, bet ir suvokti darbo ir poilsio santykius, jų konstravimo metodus, tradicijas.

„Kurortui“ suburti menininkai ir tyrėjai atvers pamirštus, galbūt ir niekada negirdėtus pasakojimus apie vietines legendas. Ši paroda augs iki pat jos uždarymo, lydima susitikimų, pasivaikščiojimų ir pokalbių.

 Dalyviai: Antanas Gerlikas, Jeronimas Seibutis, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Linas Blažiūnas, Mantas Talmantas, Rasa Puzinienė, Vytenis Burokas.

Atidarymo vakaras su: Yon Eta

Kuratoriai: Milda Dainovskytė, Laurynas Skeisgiela

 Parodos dizainas: Gailė Pranckūnaitė

 Projektą vykdo: Lentvario kultūros rūmai

Antanas Gerlikas Sekant kitokio kvapo taką

Antanas Gerlikas Kopų prototipai

Antanas Gerlikas Kopų prototipai

Jeronimas Seibutis Jo niekas nerado

Jeronimas Seibutis Jo niekas nerado

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė ir Mantas Talmantas Barbora Radvilaitė

Parodos Kurortas ekspozicija

Parodos Kurortas ekspozicija

Parodos Kurortas ekspozicija

Parodos Kurortas ekspozicija

Linas Blažiūnas Šviesulys 4

Linas Blažiūnas Šviesulys 4

Parodos Kurortas ekspozicija

Parodos Kurortas ekspozicija

Rasa Puzinienė Lentvario dvaro parkas

Rasa Puzinienė Lentvario dvaro parkas

Vytenis Burokas Alaus Metafizika

Vytenis Burokas Alaus Metafizika

Vytenis Burokas Alaus Metafizika

Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela

The post Paroda „Kurortas“ susitikimų erdvėje „Lokomotif“, Lentvaryje appeared first on artnews.lt.

Ievos Baltaduonytės fotografijų paroda „Stay Gold“ Adomo Mickevičiaus bibliotekoje

$
0
0

Nuo liepos 17 d. iki rugpjūčio 8 d. Adomo Mickevičiaus bibliotekos parodų erdvėje veikia Ievos Baltaduonytės fotografijų paroda „Stay Gold“.

„Stay Gold“ – jaunosios kartos fotomenininkės Ievos Baltaduonytės fotografijų serija, permąstanti šiuolaikinio jauno žmogaus tapatumą vietai, praeičiai, namams ir šeimai. Ši tęstinė fotografinė studija – tai savotiška vaizdų talpykla, kuria menininkė jaukinasi savo besikuriančią tapatybę, gyvendama svetur. Būtent gyvenimas kitoje, ne gimtoje, aplinkoje, susidūrimas su nepažįstamu kultūriniu kontekstu ir mentalitetu natūraliai pastūmėjo menininkę domėtis tapatybių temomis. Būdama 16 metų, Ieva su šeima persikraustė į Airiją, kurioje gyvena iki šiol. Jos kūryboje persipynusios migracijos ir tapatybių paieškų temos, kiekviena jų – išgyventa asmeniškai. Fotografijų serijos „Stay Gold“ pavadinimas – amerikiečių poeto Roberto Frosto eilėraščio „Nothing Gold Can Stay“ (liet. niekas negali likti amžina) trumpinys, kuriuo menininkė išreiškia nuolatos besikeičiančios tapatybės idėją. Šios serijos fotografijos – vietų, sutiktų žmonių ar aplinkos detalių įamžinti prisiminimai, siejami su „namų“ sąvoka. Vilniaus gatvių vaizdai, miškas Anykščiuose, kuriame Ieva praleido savo vaikystės vasaras, Airijos kraštovaizdis, Ievos sesers portretai, tėčio pasodinto medžio, kuris augo kieme, kai ji dar buvo vaikas, kamienas. Pasitelkdama fotografinį atvaizdą, akimirką, sustabdytą laike, menininkė analizuoja savo ir vaizduojamų objektų santykius, parodos žiūrovus kviesdama įsitraukti į jos asmeninį pasakojimą, kuriame kiekvienas įamžintas objektas tampa metafora to, ką vadiname „namais“, o visuma pasakoja psichologinę patirtį gyvenant svetur. Ši patirtis išreikšta ilgesio, nostalgijos ar neapibrėžtumo jausmu, norint sugrįžti „namo“, tačiau tuo pačiu klausiant, kurgi yra tikrieji „namai“. Pasak fotomenininkės – tai būsena, kuri artima dažnam gyvenančiajam svetur, tačiau ne taip garsiai artikuliuojama. Todėl Ieva savo kūryboje būtent ir gilinasi į psichologines ir emocines patirtis gyvenant tarp skirtingų kultūrų, kalbų ir valstybių

Ieva Baltaduonytė – Airijoje gyvenanti ir kurianti fotomenininkė, baigusi fotografijos studijas Dublino technologijos institute. Ji savo kūrinius pristatė Airijoje, Prancūzijoje, Graikijoje ir Lietuvoje: Nidos meno kolonijoje, „Prospekto“ galerijoje Vilniuje. Taip pat festivalyje „Les Boreales“ Kanuose, Prancūzijoje, festivalyje „ PhotoIreland“ Dubline. Šiais metais Ieva pakviesta rezidencijai, organizuojamai Kauno fotomenininkų sąjungos.

Paroda yra Pasaulio lietuvių vienybės dienos renginių programos dalis.

The post Ievos Baltaduonytės fotografijų paroda „Stay Gold“ Adomo Mickevičiaus bibliotekoje appeared first on artnews.lt.


Nidoje prasideda 3-oji paveldosaugos vasaros mokykla „Kultūriniai kraštovaizdžiai”

$
0
0

Jau rugpjūčio 4-11 d. startuoja kasmetinė tarptautinė vasaros mokykla, skirta kultūros paveldo klausimams nagrinėti. Šis gebėjimų stiprinimo renginys suburs studentus, jaunus ir patyrusius specialistus iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos, ypač suinteresuotus UNESCO pasaulio paveldo srities aktualizavimu.

2019 m. tema – Istorinis urbanistinis kraštovaizdis (ang. Historic Urban Landscape). Paskaitų, seminarų ir praktinių užsiėmimų metu bus nagrinėjami tarptautiniai dokumentai, tokie kaip 2011 m. UNESCO Rekomendacija dėl istorinio urbanistinio kraštovaizdžio, Darnaus vystymosi darbotvarkė 2030, Naujoji urbanistinė darbotvarkė (ang. New Urban Agenda), Jungtinių Tautų Bendroji klimato kaitos konvencija (UNFCC), Pasaulio banko iniciatyvos ir praktinis jų taikymas.

Ekspertinėmis žiniomis dalinsis vieni žymiausių tarptautinių ekspertų: prof. Alessandra Capuano (Italija), Dennis Rodwell (Jungtinė Karalystė), prof. Michael Turner (Izraelis), prof. Yonca Erkan (Turkija).

Paskaitos ir seminarai yra atviri ir nemokami visuomenei. Vasaros mokykla vyks anglų kalba.

 Vasaros mokyklos programa.

Tikslinė grupė: architektai, urbanistai, istorikai, kultūros paveldo ir susijusių disciplinų atstovai.

Paskaitos ir seminarai vyks Nidos meno kolonijoje, E. Jonušo g. 3, Nida.

Projekto organizatorius: Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas

Projekto partneriai: Lietuvos architektų rūmai, Nidos meno kolonija, VšĮ „Architektūros fondas“, Vilniaus dailės akademija (Paminklotvarkos katedra), Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, Kultūros paveldo centras.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

The post Nidoje prasideda 3-oji paveldosaugos vasaros mokykla „Kultūriniai kraštovaizdžiai” appeared first on artnews.lt.

Kodėl šamanizmas grįžta į šiuolaikinį meną

$
0
0

Šis amerikiečių meno kritikės Tess Thackaros tekstas buvo pirmą kartą publikuotas 2017 m. rugpjūčio 11 d. internetiniame meno žurnale Artsy.net. Artnews.lt teminiame žurnalo numeryje „Folkloro karaokė“ pateikiame lietuvišką šios išsamios šamanizmo ir kitokių ritualinių praktikų elementų šiuolaikiniame mene apžvalgos vertimą kaip pasaulinio konteksto atspindį. Autorės požiūris į šiuos reiškinius nebūtinai sutampa su numerio redaktorių pozicija, tačiau tekstas svarbus kaip liudijimas, jog didelė įvairovė tokių „folklorizmo“ apraiškų pastebima šiuolaikinio meno praktikose visame pasaulyje, ir kaip bandymas nužymėti galimas šios tendencijos priežąstis.

„Dažnai teigiama, kad krizės laikais žmonės ima ieškoti Dievo,“ – sako Berlyne gyvenantis kanadietis menininkas Jeremy Shaw. „Manau, kad būtent tai dabar ir vyksta.“

Nuo pat meno studijų metų Shaw tyrinėja žmogaus siekį patirti transcendenciją per pakitusias sąmonės būsenas. Viename ankstyvųjų savo projektų jis nufilmavo save ir kitus žmones, pavartojusius dimetiltriptamino (DMT) – žmogaus smegenyse ir kai kuriuose augaluose natūraliai aptinkamos medžiagos, kurią amžinatilsį etnobotanikas ir psichodelinių narkotikų propaguotojas Terence’as McKenna pavadino „galingiausiu žmonijai ir mokslui žinomu haliucinogenu“.

Shaw iš arti filmuojami žmonės regimai patiria euforijos ar dvasinės ekstazės būseną. Subtitrai ekrano apačioje pateikia dalyvių vėlesnius bandymus išreikšti šią patirtį žodžiais – nors DMT vartoję tvirtina, kad tai veik neįmanoma.

Menininko susidomėjimas tuo, ką jis pats vadina visuotiniu dvasinio gyvenimo troškimu, aukštesnės jėgos ar sąmonės ilgesiu bei anapusybės siekiu, nuvedė jį įdomiais keliais.

Kūrinyje „Greitintuvai“ (Quickeners, 2014) Shaw remdamasis XX a. 7-ojo dešimtmečio archyvine filmuota medžiaga ištyrė sekmininkų (angl. Pentecostal) bažnyčioje paplitusios Dievo garbinimo su gyvate rankose (angl. snake-handling) praktikos istoriją, kad įsivaizduotų po 500 metų gyvuojančią žmonių bendruomenę. Šie ateities humanoidai patyrė intelekto sprogimą ir tapo hiperracionalūs, tačiau nedidelę populiacijos dalį paveikė retas sindromas, pasireiškiantis „poreikiu tikėti“ ir verčiantis juos prikelti senovinius ritualus (pvz. gyvačių garbinimą, meninę kūrybą, šokį) kaip būdą peržengti pažįstamos realybės ribas.

Naujausias Shaw videodarbas „Ribiniai“ (Liminals, 2017), pristatytas 2017 m. Venecijos meno bienalėje, taip pat sutelkia dėmesį į įsivaizduojamą ateities bendruomenę, nutolusią nuo mūsų gyvenamo laiko tik keliais dešimtmečiais. Šis kūrinys yra nespalvotas mokslinės fantastikos žanro pseudodokumentinis filmas, iš dalies nufilmuotas 16mm formato kino kamerą. Jis pasakoja apie „periferinę altruistinę kultūrą“ – bendruomenę, išgyvenusią nesėkmingą „singuliarumo“ (Silicio slėnio futuristams dažnai priskiriamo tikėjimo, jog kompiuteriai ir dirbtinio intelekto technologijos ilgainiui pralenks žmogaus smegenų gebėjimus arba neatsiejamais susilies su jais) bandymą. Filmo veikėjai mėgina iš naujo suaktyvinti „tikėjimo ląstelę“ smegenyse pasitelkę šiuolaikinių technologijų ir dvasinio ritualo samplaiką.

„Ribinių“ perteikiamas netikrumas dėl žmonijos ateities (lydimas šiokio tokio optimizmo dėl kolektyvinių ritualų ir mokslo galios) atliepia 2017 m. Venecijos bienalėje ir už jos ribų jaučiamą platesnę tendenciją.

Atgijęs susidomėjimas ritualu, šamanizmu ir transcendentine patirtimi

Vakarų pasaulyje šamanizmas ir transcendentinės patirtys gali priminti progresyvių Bruklino Park Sloupo rajono gyventojų laisvalaikio veiklas arba asocijuotis su šarlatanais ir apsišaukėliais dvasiniais gydytojais – tokių atvejų iš tiesų nemažai. Labai lengva nurašyti tokias moksliškai nepagrįstas praktikas kaip paprasčiausius paistalus. Tačiau yra žmonių, kurie labai rimtai studijuoja šamanizmo istoriją ir puikiai pritaiko ją šiuolaikinėje situacijoje.

2012 m. išleistoje knygoje „Atverti galvą“ (Breaking Open the Head) Danielis Pinchbeckas apžvelgia įvairias šiuolaikinio šamanizmo apraiškas visame pasaulyje bei jų slopinimą ir stigmatizavimą Vakaruose. Autorius apibrėžia šamanizmą kaip „neįprastų sąmonės būsenų tyrinėjimo technologiją, skirtą atlikti specifinius veiksmus: gydymą, ateities spėjimą ir komunikaciją su dvasių pasauliu“. Šiame procese taip pat gali įvykti „magiškas žmonių virtimas gyvūnais, pranašiškas sapnavimas bei bendravimas su mirusiųjų sielomis“.

Susidomėjimas šiais dalykais akivaizdus šių (2017) metų Venecijos bienalėje, kurios kuratorė Christine Macel pavadino vieną iš pagrindinės parodos sekcijų „Šamanų paviljonu“. Šią sekciją vainikuoja Ernesto Neto ištemptas „cupixawa“ vadinamas didžiulis tentas, nurodantis į Amazonės genčių šventas erdves bei ajavaskos (ajahuasca) ceremonijas.

Bienalė daugeliu atžvilgių atspindi bendrąją laikmečio dvasią. Pastarųjų kelių metų parodos, nuo San Paulo iki Whitney bienalės, iki tam tikro lygio perkėlė dėmesį nuo mūsų gyvenimus praryjančių šiuolaikinių technologijų į bendrabūvio formas, savigydą, šamaniškas apeigas ir rimtą sakralių, sunkiai įžodinamų reiškinių nagrinėjimą. Šis procesas paskatino rašytoją Beną Davisą ir kitus autorius prabilti apie „šamanistinę“ tendenciją šiuolaikinio meno praktikoje.

Lygiagrečiai dalis menininkų tyrinėja raganavimą ir okultizmą kaip feministinio arba post-genderinio meno formą; pavyzdžiui, Juliana Huxtable savo autoportretuose ir performansuose virsta ypatingų galių turinčia žyne, ragana arba religinio kulto vedle.

Kartu dėl platesnėje Vakarų kultūros sferoje vykstančio laipsniško psichodelinių narkotikų vartojimo destigmatizavimo bei tokių propagavimo grupių kaip MAPS (Multidisciplininė psichodelinių medžiagų tyrimų asociacija) aktyvizmo ženkliai padaugėjo medicininių tyrimų, demonstruojančių šių medžiagų terapinį potencialą. Ajavaskos ceremonijos persikėlė iš tokių erdvinių struktūrų kaip Neto tentas į artimiausią loftą ir taip paplito JAV, kad „New Yorker“ žurnale publikuotame straipsnyje ši augalinės kilmės psichodelinė substancija buvo pavadinta „populiariausiu Lapinių Kopūstų Amžiaus narkotiku“. Vakarų įžymybės, nuo Susan Sarandon iki Stingo, prisipažino, jog haliucinogeniniai narkotikai padarė galingą poveikį jų gyvenimui: pavyzdžiui, Stingas apibūdino ajavaskos vartojimo patirtį kaip „susijungimą su visu kosmosu“ ir galimybę „tiesiogiai pasiekti Dievo galvą“.

Toks požiūris veikiausiai buvo įprastas XX a. 7-ojo dešimtmečio Amerikos kontrkultūroje, tačiau jis tapo nepageidaujamas vėlesniais dešimtmečiais dėl nuolatinio karo su narkotikais propaguotojų puolimo. Tikėjimas šamaniškų praktikų ir alternatyvių žinojimo sistemų verte turbūt tebėra išstumtas į Vakarų kultūros paraštes, tačiau panašu, kad padėtis keičiasi.

Turiu pabrėžti, kad nei vienas iš menininkų, kuriuos pakalbinau rašydama šį straipsnį, nesuvokia savęs kaip atliekančio šamano vaidmenį, ir tik vienas iš jų užsiminė apie psichodelinių narkotikų vartojimą kaip būdą išplėsti sąmonę. Tačiau bendriausia prasme šiuos menininkus vienija susidomėjimas ritualistinėmis, folklorinėmis praktikomis, alternatyviomis dvasingumo formomis arba pakitusiomis sąmonės būsenomis, ir tikėjimas žmogaus transformacijos galimybe. Daugelyje kultūrų ši patirčių rūšis pavaldi būtent šamanui.

Štai Anna Halprin, amerikiečių postmoderni choreografė, kuriai šiuo metu arti šimto. Pastaruoju metu susidomėjimas jos kūryba atgijo – ji pristatyta ne tik Venecijos bienalėje, kur rodoma archyvinė medžiaga iš 7-tame dešimtmetyje San Francisko įlankos regione jos organizuotų šokio ratelių, bet ir Niujorko scenos menų bibliotekoje ir 2017 m. „documentoje“. Kaselyje jos kūryba rodoma greta bendraminčių, radikalių San Francisko menininkų Annie Sprinkle ir Beth Stephens, kurių seksualinio išsilaivinimo aktyvizmas ir ekologinis gamtos garbinimas paskatino jas surengti tuoktuvių su Žemės planeta ceremonijas.

Halprin ilgą laiką išpažino judesio kaip žmogaus intelekto šaltinio filosofiją. Viename internete publikuotame vaizdo siužete apie jos kūrybinę praktiką ji teigia, jog „kūnas įgalina protą kurti patirtis, kurios yra anapus žodžių, anapus sąmoningo mąstymo, bet yra dalis tavęs“. (Kai 1972 m. Halprin buvo diagnozuotas vėžys, ji tariamai sutelkė savo organizmą kovai su piktybiniu ląstelių dauginimusi piešdama ir šokdama, ir galiausiai liga atsitraukė.)

Menininkės „Planetinio šokio“ (Planetary Dance), globalaus renginio, kurio metu ji siekia suburti žmones visame pasaulyje grupinio kūrybiškumo ir kolektyvinio veiksmo galios patyrimui, ritualistiniai judesiai primena Shaw „Ribinius“, kurių konvulsijos ir sukimasis regimai perkelia juos už mūsų realybės ribų, į psichodelinį sąmonės kvaitulį.

Tačiau Halprin ketinimai yra labai konkretūs. Greitai pasirodysiančioje knygoje „Reikšmingi šokiai“ (Making Dances That Matter) ji rašo: „Šiais kritiniais laikais kaip niekada svarbu išnaudoti visus mūsų turimus išteklius – meninius, politinius, orientuotus į paslaugas, edukacinius – mūsų šeimų, bendruomenių, žemės ir mūsų pačių gydymui“.

Šamanizmo šaknys

Šamanizmas ir transcendentinės dvasinės praktikos kilo už Vakarų ribų, vietinėse kultūrose visame pasaulyje – ir reikia pabrėžti, kad šios kultūros yra ne ką mažiau modernios. Kaip ilgą laiką tvirtina tokios vietinių gyventojų teisių gynimo grupės, kaip „Tarptautinis išgyvenimas“ (Survival International), iš šių kultūrų galima išmokti tiek pat, o gal ir daugiau vertingų dalykų nei iš dominuojančio Vakarų žinojimo.

Pinchbeckas savo knygoje teigia, kad „šamanizmo reiškinys egzistuoja nuo neatmenamų laikų ir yra neįtikėtinai paplitęs“, besidriekdamas per Sibirą, Australiją, Afriką, Šiaurės ir Pietų Ameriką bei ikimodernią Europą. Pasak jo, „išskyrus modernias Vakarų kultūras, šamanizmas atrodo kaip praktiškai universalus žmonijos fenomenas“. Daugumoje šiuolaikinių nevakarietiškų kultūrų šamanizmas visuomet egzistuoja vienokia ar kitokia forma (net jei yra marginalizuotas).

Jei vakariečiai menininkai, dirbantis su šia medžiaga, rizikuoja būti apkaltinti kultūrine apropriacija, kūrėjai iš šalių, kuriose praktikuojamos šamanizmo formos, taip pat pasitelkia šį paveldą savo kūryboje. Vienas tokių pavyzdžių yra Pietų Afrikos menininkė Dineo Seshee Bopape, kurios judančios instaliacijos iš žemės bei simboliškai įkrautų objektų – akmenų, plunksnų ir žvakių – kartu primena įnirtingas kolonijines kovas dėl užgrobtos žemės ir simbolizuoja žemės gyvybę suteikiančią, atkuriančią jėgą.

Pinčuko „Ateities kartos meno apdovanojimo“ parodoje Venecijoje Bopape dirvožemio klodai, dekoruoti atidžiai ir apgalvotai išdėliotais objektais, ramiai guli atskiroje Contarinių-Polignacų rūmų patalpoje. Skulptūra primena besiilsintį tylų juntantį kūną.

Telefoninio pokalbio metu Bopape atskleidė, kad kurdama šiuos darbus ji mąstė apie vienos Pietų Afrikos etninės grupės paprotį kurti laikinas šventvietes bei ezoterines kosmogramų formas arba abstrakčius gimdos ir vyriškos reprodukcinės sistemos piešinius.

Žvakių motyvas jos kūryboje iš dalies įkvėptas pasakojimo, kad Haičio revoliucija įsižiebė vudu ceremonijos metu, „kuomet pavergti žmonės išdrįso sukilti“.

Bopape kūryba atskleidžia alcheminę reakciją, įvykstančią žmonių akistatos su gamtiniu pasauliu eigoje – ritualo potencialą, gydančių galių priskyrimą organiniams objektams.

Pietų Korėjos menininkas Parkas Chan-Kyongas taip pat pasitelkia savo šalies tradicines dvasines praktikas kaip būdą prisiminti ir apmąstyti nesenos istorijos tragedijas bei tai, ką jis supranta kaip „didžiulį atotrūkį“ nuo tradicijos. Savo filme „Piliečių miškas“ (Citizen’s Forest) Parkas inscenizuoja vaiduokliškų sidabrinės spalvos kaukes dėvinčių figūrų procesiją. Ši scena iš dalies remiasi gut – korėjiečių šamanizmo, arba Muizmo, ritualu, kuris tradiciškai priminė kaimo šventę ir apjungė šokius, giedojimą ir aukojimą dievams.

Menininko siekis naudoti Pietų Korėjos folklorinių praktikų elementus iš dalies paremtas jo įsitikinimu, kad šalis neteko bendruomeniškumo, nes staigus modernizacijos procesas prisidėjo prie augančio kapitalistinio gobšumo ir nesirūpinimo kitais žmonėmis, o to pasekmė yra tokios pastarojo meto katastrofos, kaip 2014 m. nuskendusio „Sewol“ kelto tragedija, kuomet nuskendo 304 žmonės, dauguma iš jų mokyklinio amžiaus vaikai.

„Mes visi jaučiame, kad korėjietiška modernybė yra labai didele dalimi pasiskolinta iš Vakarų, ypač JAV,“ – sako Parkas. „Ji akivaizdžiai žlunga. Ir ši kelto katastrofa yra geras sistemos neveikimo pavyzdys. Manau, tai tampriai susiję su bendrumo jausmo ir empatijos praradimu.“ Pasak jo, šamanizmas skatina ne tik bendruomeniškumą, bet ir feminizmą (Pietų Korėjoje šamanai dažniausiai yra moterys), taip pat suteikia ritualo dalyviams jų vietos visatoje suvokimą.

Ar jis tiki, kad menas irgi geba gydyti kolektyvines žaizdas? „Galbūt Namas June’as Paikas manė esąs šamanas“, – juokiasi menininkas, minėdamas korėjietį videomeno krikštatėvį, kuris rengdavo siautulingus dalyvaujamuosius performansus ir siekė suvienyti globalią bendruomenę „elektroniniu supergreitkeliu“. „Tačiau aš nemanau, jog vienu metu dirbu kaip šamanas ir menininkas. Domiuosi šamanizmu, bet negydau žmonių. Tam reikėtų mokytis bent 10 metų.“

Menininkas kaip šamanas

Savo knygoje Pinchbeckas apibendrina vokiečių filosofo Walterio Benjamino kapitalizmo kritiką: „Apsvaigę ir užkerėti naujojo prekių pasaulio, Vakarai prarado ryšį su bendruomeniniu „ekstatišku transu“, tomis archajiškomis dioniziškomis iškilmėmis ir kasmetinėmis misterijomis, švenčiančiomis pirmykščio chaoso virsmą tvarka. „Ekstatišką kontaktą su kosmosu“ teikusių ritualų praradimas tapo grėsme žmonijai.“

Pinchbeckas rašo, kad reaguodamas į šį praradimą modernusis pasaulis ėmė tikėtis iš menininkų ir poetų pakaitalo „tai transformacinai galiai, teikiamai tikrojo susidūrimo su antgamtišku „Kitu“ arba asmeninės pakitusios sąmonės būsenos patirties. Moderniajame pasaulyje menininkas perėmė šamano vaidmenį.“ Jis pateikia vieną tokios figūros pavyzdį: Josephą Beuysą, tikriausiai žinomiausia neo-šamaną Vakarų meno istorijoje.

Viename garsiausių iš savo ritualistinių performansų, surengtame 1974 m., Beuysas praleido tris dienas užrakintas Niujorko galerijoje su kojotu (gyvūnu, turinčiu svarbią vietą daugelio Amerikos genčių mitologijoje) siekdamas iškviesti ir išgydyti, pasak jo, nuodingą JAV politikos dvasią. Jo tikslas buvo sumažinti „atotrūkį tarp vietinių gyventojų žinojimo ir europietiškų mechanistinių, materialistinių, pozityvistinių vertybių“, kaip esė apie šį kūrinį parašė Davidas Levi-Straussas.

Beuysas taip pat pripildė simbolinės reikšmės savo pamėgtas medžiagas, pavyzdžiui, veltinį ir riebalus, todėl jo praktikoje jos įgijo tam tikrą mistinę galią.

Nepaisant demokratizuojančio požiūrio į meną (jis tikėjo, kad kiekvienas gali būti menininku, ir kad menas turi kalbėti apie socialinius ir politinius santykius, užuot buvęs menininko ego tarpininku), Beuysas taip pat simbolizavo menininką kaip nepaprastą individą, turintį ypatingą prieigą prie tiesos ir žinojimo. Jis tikėjo meno galia gydyti, ir tam tikra prasme suvokė save kaip žiniuonį. Be to, per visą savo karjerą menininkas nemenkai mitologizavo save patį, panašiai kaip jo amžininkas Jamesas Lee Byarsas, kuris nurodė japonų šinto ritualus tarp savo įkvėpimo šaltinių, ir kurio totemiškas (ir neabejotinai falinis) auksinis obeliskas taip pat eksponuojamas 2017 m. Venecijos bienalėje.

Matthew Barney’is, su jo ceremonialiniu požiūriu į medžiagas, persirengimu, gyvuliškais persikūnijimais ir „Kremasterio cikle“ (The Cremaster Cycle, 1994–2002) sukurta aplink menininką besisukančia hermetine visata, gali būti pavadintas tiek Beuyso, tiek Byarso mokiniu. Tikriausiai šiame kontekste galima suvokti ir Mariną Abramović, kuri 2010 m. sėdėjo Modernaus meno muziejuje apsivilkusi grindis siekiantį apsiaustą ir žvelgė į performanso dalyvių sielas (neretai sulaukdama emocingo atsako).

Bet XX a. buvo ir menininkų, kurių šamaniškos veiklos atspindėjo mažiau egocentrišką, labiau bendruomenišką meno kaip gydančios arba transformacinės galios sampratą.

1979 m. menininkė Barbara McCullough bendradarbiaudama su aktore Yolanda Vidato Los Andžele nufilmavo performansą „Vandens ritualas“ (Water Ritual). Vidato vaidina basakoję ir skarmaluotą personažę Milandą, kuri galiausiai išsirengia nuogai ir atlieka ritualą problemiškame Los Andželo Uotso rajone, kurį jį apvalo naudodama vandenį, kriaukles, kukurūzų miltus ir savo pačios šlapimą. Kalbėdama apie šį darbą McCullough paaiškina norėjusi, kad Milanda atrodytų kaip iš Trečiojo pasaulio, esanti „moderniajame“ pasaulyje, bet jam nepriklausanti.

Šis bendras kūrinys buvo lyg katarsinis pratimas tiek McCullough, tiek Vidato, leidęs joms prabilti, ką reiškia būti juodaodėmis moterimis su protėvių tradicijų paveldu Amerikos didmiestyje – kultūriniame kontekste, kuris, kaip galima suprasti iš filmo potekstės, nuolat negailestingai naikina kitas istorijas ir kultūras. (McCullough pažymi, kad konkreti vieta, kurioje Milanda atlieka savo veiksmą, 8-ajame dešimtmetyje buvo numatyta greitkelio tiesimui, dėl ko šimtai žmonių buvo perkelti iš savo namų.)

Vėliau šis performansas tapo dalimi didesnio kūrinio „Prekių maišelis, dvasios ir greitkelio fetišai: pamąstymai apie ritualinę erdvę“ (Shopping Bag, Spirits and Freeway Fetishes: Reflections on Ritual Space, 1981), kuriame autorė tyrinėjo afroamerikiečių kilmės menininkų, tokių kaip Senga Nengudi ir Davidas Hammonsas, ritualistines praktikas, tarp jų Nengudi 8-ajame dešimtmetyje rengtus performansus greitkelių patiltėse, kuriais ji siekė „išgydyti“ juodaodžių vyrų ir moterų nesutarimus.

McCullough performansas verčia klausti, kaip būtent menas gali naudoti gydančią jėgą. Ar Uotso rajonas išgydomas tiesiogine prasme ir iš jo yra išvaromi kapitalo bei rasinės priespaudos demonai, ar tai vyksta žiūrovo sąmonėje, įsivaizduojant rajono atsinaujinimą ir sutvarkymą bei regint kažkieno pastangą paversti kažką bjauraus kažkuo gražiu?

Kaip Annos Halprin atveju, meno kūrimas pats savaime gali būti gijimo šaltiniu. Guillermo Gómezas-Peña, kurio tarptautinė performanso trupė „La Pocha Nostra“ kuria radikalias dalyvaujamąsias aplinkas su nuogumu ir sadomazochistiniais elementais, kuriose žmonės atsiduria akistatoje su savo demonais bei smurto ir kitų žmogiškų sąveikų erotizmu, pasijunta nejaukiai, kai performansų dalyviai jį vadina žiniuoniu ar šamanu, bet prisipažįsta, kad pats išgijo kurdamas meną.

„Meno kūrimas yra būtent tai, kas gelbsti mus, performanso menininkus, nuo psichiatrinių klinikų ir ligoninių“, – sako jis. Gómezas-Peña atskleidžia, kad performansų scenarijų rašymas gijimo tikslu du kartus išgelbėjo jam gyvybę.

Šamanizmas šiandien

„Vizionieriškas menas“, psichodelinių narkotikų vartojimo įkvėptos kompozicijos, tebegyvuoja nuo XX a. 7-tojo dešimtmečio, nors ir išstumtas į tolimus Vakarų meno pasaulio pakraščius.

Šį žanrą turbūt tiksliausiai atspindi menininkų Alexo ir Allyson Grey „Šventų veidrodžių koplyčia“ (Chapel of the Sacred Mirrors). Autorių eksperimentų su psichodelinėmis medžiagomis įkvėpta nedenominacinė šventykla 2009 m. buvo perkelta iš Čelsio į šiaurinę Niujorko valstijos dalį. Joje eksponuojami paveikslai, jungiantys įvairių tikėjimų ikonografiją ir vaizduojantys žmogaus kūną kaip kosminį jėgos lauką, skleidžiantį ir gaunantį energiją iš jį supančio pasaulio.

Daugelis meno pasaulyje ir už jo ribų iki šiol nuvertina tokio tipo psichodelinį meną ir galbūt net subtilesnę šamanizmo srovę šiandienos šiuolaikiniame mene kaip viso labo ezoterinį dvasingumą, 7-tojo dešimtmečio Naujojo amžiaus ideologijos sugrįžimą.

Tačiau akivaizdu viena: ši pastarųjų metų tendencija demonstruoja ne tik gilų nusivylimą vakarietišku gyvenimo būdu, bet ir kelio į priekį ieškojimą – tradicijų tyrinėjimą siekiant naujai įsivaizduoti mūsų pasaulį. Jei žvelgsime į šį procesą optimistiškai, galime suvokti jį kaip padidintą jautrumą kitų žmonių gyvenimo būdui laikais, kai kultūra Vakaruose, kaip puikiai žinome, patiria maksimalaus susipriešinimo situaciją.

Menininkė Saya Woolfalk savo tęstiniam projektui „Empatikės“ (Empathics, 2009–) sukūrė įsivaizduojamą fantastinę hibridinių tarprūšinių moterų, lyg tapatybės kempinės sugeriančių tiek fiziniame, tiek skaitmeniniame pasaulyje sutiktas kultūras, bendruomenę. Galima vertinti šį projektą kaip atspindintį tiek teigiamas, tiek neigiamas žmonijos ateities prognozes.

Kaip sufleruoja vardas, empatikės yra empatijos įsikūnijimas. Jos nuolat transformuoja save per atvirumą kitų bendruomenių tikėjimams, būdams, ikonografijoms ir praktikoms. Menininkė apibūdina šias būtybes kaip bandymą sukurti „fantastinius kūnus, labiau atitinkančius kompleksinį mūsų pačių kūno ir sąmonės suvokimą“.

Woolfalk „Empatikės“ pateikia tiek utopinę gilios, molekulinio lygio empatijos kitų žmonių atžvilgiu idėją, tiek distopinę korporatyvinio išnaudojimo ir kultūrinės apropriacijos (kuomet prasmingos praktikos yra suprekinamos ir netenka savo tikros, nepiniginės vertės) viziją. (Viena iš tamsesnių jos įsivaizduojamo pasaulio atvirkštinių pusių yra „ChimaTEK“, technologijų korporacija, suteikianti žmonėms galimybę ištrinti jų tapatybes ir parsisiųsti naujas, taip ištrinant per gyvąją patirtį įgytas žinias.)

Galbūt ši nauja meninė srovė pirmiausia atliepia stiprų ne vien individualios dvasinės transcendencijos, bet kultūrinės transformacijos troškimą – ir tikėjimą, kad tokia transformacija yra įmanoma.

„Šiuolaikiniai teoretikai, mokslininkai ir aktyvistai turi labiau nei bet kada kliautis vadinamuoju čiabuvių žinojimu“, – sako Gómezas-Peña. „Mūsų išlikimui būtini atsakymai gali slypėti būtent tose vietinėse bendruomenėse, kurias korporatyvinis globalizmo projektas nenumaldomai naikina.“

Kad ištrauktume Vakarus iš šios klampynės, mums gali prireikti ne tik vietinių kultūrų žinojimo bei modernaus mokslo įrankių, bet ir meno suteikiamo sąmonės pabudimo – vienokio ar kitokio dievybės patyrimo.

Iš anglų kalbos vertė Jurijus Dobriakovas.

Iliustracijoje: Performatyvi Gwenno-Aël Lynno paskaita 8-ajame Inter-formato simpoziume apie skaitmeninio įžeminimo apeigas VDA Nidos meno kolonijoje, 2018. Andrej Vasilenko nuotrauka

The post Kodėl šamanizmas grįžta į šiuolaikinį meną appeared first on artnews.lt.

Roberto Antinio paroda „Trintukas“ galerijoje „Meno parkas“ Diuseldorfe

$
0
0

Rugpjūčio 9 d. galerijoje „Meno parkas“ Diuseldorfe (Dorotheenstrasse 22) atidaroma Roberto Antinio paroda „Trintukas“ .

Menininko Roberto Antinio kelias nužymėtas daugeliu kūrybos etapų. Kūrybos pradžia – darbas su tėvu, garsiu skulptoriumi Robertu Antiniu (Vyresnysis). Vėliau (nuo 1980 m.) menininkas pasuko prie temų „Apie neregius“ ir „Priemonės praregėjimui“. Kitos temos, užimančios išskirtinę vietą jo kūryboje, tai „Epitafijos“ (skiriamos jau mirusiam skulptoriui – Tėvui), su ankstesnėmis persipinanti tema „Efemerijos“, o dar vėliau atsiranda „Trintukas“, kuri susijusi su proceso ir interaktyvumo sąvokomis. Čia menininkas stengiasi kurti ir rodyti ne objektus, o santykį tarp suvokėjo ir pateiktų „veikėjų“.

Ši paroda sudaryta iš trijų ekspoziciją vienijančių temų:

-„Trintukai vitrinoje“. „Trina“ miesto praeivius.

– „Prašviesėjimai“. Trintukai vaikų su negalia rankose įgauna galimybę trinant „Juodą“ atsirasti „Prašviesėjimui“.

– „Artistas“. Čia trintukas „pavirsta“ artistu, vaidinančiu vaidinimą apie galimybes bendrauti su žiūrovu. „Trintukas–artistas“ vaidina apie savo „nusitrynimą“ kaip ir žiūrovo galimą tapsmą „Trintuku“.

Menininkas Robertas Antinis (g. 1946) gyvena ir dirba Kaune. 2002 metais apdovanotas garbingiausiu apdovanojimu Lietuvoje – Nacionaline Kultūros ir Meno premija. Aktyvus kūrybinis kelias pažymėtas daugeliu personalinių ir grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Vokietija, Lenkija, Prancūzija, Japonija, JAV ir kt.). Jo kūrinių yra MO muziejaus (Vilnius), Egidio Marzona Kolekcijoje (Berlynas, DE), Nacionalinė dailės galerijos, Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus, kolekcijose, privačiose kolekcijose Vokietijoje, Italijoje, Rusijoje, Latvijoje, Moldovoje, Lietuvoje.

Nuo 1997 m. menininkas bendradarbiauja su galerija „Meno parkas“.

Paroda yra galerijos projekto „Trys viename. Robertas Antinis“ dalis. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Parodą galerijoje galima bus aplankyti iki rugsėjo 14 d.

The post Roberto Antinio paroda „Trintukas“ galerijoje „Meno parkas“ Diuseldorfe appeared first on artnews.lt.

Naująja Rupert direktore paskirta Julija Reklaitė

$
0
0

Sėkmingą penkerių metų Rupert meno ir edukacijos centro vadovo kadenciją šį mėnesį baigianti Justė Jonutytė nusprendė nedalyvauti naujoje rotacijoje ir vietoj to tapti Rupert valdybos nare bei tęsti darbą ties nepriklausomais projektais. Uždaro konkurso metu, dalyvaujant keliems kviestiniams kandidatams, Rupert tarybos nariai vienbalsiai nusprendė naująja direktore penkerių metų laikotarpiui skirti Juliją Reklaitę. Tarybos pirmininkas Deividas Rafanavičius valdybos sprendimą komentuoja taip: „Mes džiaugiamės žinodami, jog Julija vadovaus organizacijai ateinančius penkerius metus. Ji turi daug patirties šiuolaikinio meno ir kultūros lauke tiek vietos, tiek tarptautiniu mastu. Jos patirtis praturtins Vilniaus ir Lietuvos meno sceną, padės plėtoti tarptautinį organizacijos bendradarbiavimą, kontaktų tinklą ir projektus. Tikimės, kad Julijos asmeninės vertybės ir komandinio darbo metodai įkvėps Rupert komandą ir ves organizaciją link naujų ir jaudinančių iššūkių bei horizontų“.

 Prieš prisijungdama prie Rupert, Julija Reklaitė buvo Lietuvos kultūros atašė Italijoje (2015–2019 m.). Ji yra dirbusi su įvairiais projektais architektūros, kultūrinės diplomatijos, šiuolaikinio meno ir teatro srityse. Nuo 2007 m. J. Reklaitė dirbo laisvai samdoma parodų architekte, bendradarbiavo su institucijomis bei menininkais Lietuvoje ir užsienyje, 2009-2012 metais vadovavo viešajai įstaigai Architektūros fondas. Pastaruoju metu ji buvo kultūros projektų vadovė Lietuvos architektų rūmuose, Valstybiniame Jaunimo teatre inicijavo „Black Box“ platformą – edukacinę programą jauniems kūrėjams. Taip pat 2019 m. ji buvo Lietuvos paviljono Milano trienalėje komisarė, bendradarbiaujant su Vilniaus Šiuolaikinio meno centru įgyvendino menininkės Emilijos Škarnulytės instaliaciją Manifold. Reklaitė apsigynė architektūros istorijos ir teorijos mokslų daktarės laipsnį VGTU architektūros fakultete. Ji yra įvairių publikacijų ir straipsnių autorė, taip pat trijų knygų bendraautorė ir sudarytoja.

Savo naujas pareigas Julija Reklaitė komentuoja taip: „Tai jaudinantis iššūkis. Rupert aš matau kaip instituciją, turinčią milžinišką potencialą jungti skirtingas kultūrines disciplinas, dauguma kurių aktualios ir mano patirčiai. Rupert alternatyvios edukacijos, rezidencijų ir viešoji programos turėjo didžiulį indėlį vystant tarpdisciplininius mąstymo ir darbo metodus, džiaugiuosi galėdama prisijungti prie komandos bei vadovauti šiai tarptautiniu mastu pripažintai institucijai jai judant naujomis kryptimis“. Savo pareigas Julija pradės eiti 2019 m. rudenį.

Nuotrauka: Vika Paškelytė

The post Naująja Rupert direktore paskirta Julija Reklaitė appeared first on artnews.lt.

Gdansko dailės akademijos skulptūros katedros dėstytojų ir jų asistentų meno kūrinių paroda Klaipėdoje

$
0
0

Iki rugsėjo 7 d. Pilies muziejaus Šiaurinės kurtinos II aukšte (Priešpilio g. 2, Klaipėda) veiks paroda, sudaryta iš Gdansko dailės akademijos skulptūros katedros dėstytojų ir jų asistentų meno kūrinių. Paroda yra LDS Klaipėdos skyriaus organizuojamo meno festivalio „FAKTAS-FORMA“ dalis.

Gdansko dailės akademija buvo įkurta 1945 m. Beveik nuo pat pradžių ji sukūrė charakteringą meninės raiškos kalbą, gerai atpažįstamą Lenkijoje. Gdansko dailininkų kūriniai iki šiol pasižymi tvirtais klasikinio meno pagrindais ir šiuolaikišku požiūriu – yra atviri eksperimentams ir netikėtiems sprendimams.

Gdansko akademijos Skulptūros fakultetas savo veiklomis neabejotinai propaguoja šią mąstymo strategiją, atverdami kelius bendradarbiavimui su kitais meno centrais ir aukštojo mokslo įstaigomis. Be kita ko, nuo 2013 m. Gdanskas bendradarbiauja su Vilniaus dailės akademija, dalyvaudamas įvairiose meniniuose renginiuose, tokiuose kaip seminarai, plenerai, mainai ir parodos.

Gdansko dailės akademijos metalo liejimo skulptūros tradicija siekia beveik 40 metų, nuo to laiko, kai buvo įkurti Medalio ir mažųjų skulptūrų kursai. Tačiau Gdansko skulptoriai neapsiriboja mažais masteliais. Šiuo metu metalo liejimas, suvirintos skulptūros ir meno instaliacijos yra reikšmingi Gdansko akademijos kūrybinio gyvenimo elementai. Paroda „Metalo menas iš Gdansko“ siekia pristatyti Pomeranijos meno tendencijas plačiajai visuomenei parodant nedidelę lenkų menininkų, kurių viena iš raiškos priemonių yra metalas, kūrybiškumą.

Parodoje galėsite išvysti šių 16 profesionalių Lenkijos menininkų/skulptūros dėstytojų kūrinius: Małgorzata Kręcka-Rozenkranz, Dariusz Sitek, Magdalena Schmidt-Góra, Marek Elsner, Małgorzta Wiśniewska, Mariusz Białecki, Mariusz Burdek, Przemysław Trześniak, Alicja Bulawka-Fankidejska, Tomasz Skórka, Tomasz Sobisz, Wojciech Sęczawa, Adriana Majdzińska, Jan Szczypka, Marek Targoński ir Marcin Plichta.

 

The post Gdansko dailės akademijos skulptūros katedros dėstytojų ir jų asistentų meno kūrinių paroda Klaipėdoje appeared first on artnews.lt.

Viewing all 6824 articles
Browse latest View live