260 moksleivių, 35 mokytojai ir 270 suaugusiųjų bendruomenių atstovų dalyvavo MO muziejaus drauge su Britų taryba Lietuvoje įgyvendintame projekte „Vizualinio mąstymo mainai mene“. MoMA edukatoriaus ir psichologės sukurtu metodu grindžiamose MO muziejaus edukacijose visi dalyviai ugdė svarbiausias XXI amžiuje reikalingas kompetencijas.

 MO muziejaus edukatoriai, pasitelkdami modernų meną ir MO muziejuje taikomą vizualinio mąstymo metodą, siekė ugdyti projekte dalyvavusių suaugusiųjų ir moksleivių kritinį mąstymą, kūrybiškumą ir komunikacinius gebėjimus. Tai yra kompetencijos svarbios pilnaverčiam visuomeniniam ir darbiniam gyvenimui.

 Vizualiniai gebėjimai padeda suvokti pasaulį

„Šiuo projektu buvo keliami svarbūs tikslai – mažinti regionų ir tautinių mažumų atskirtį, siekti kuo didesnio jų įsitraukimo į visuomeninį gyvenimą bei puoselėti bendrumo jausmą. Šiems tikslams pasiekti MO muziejus pasitelkė savo edukacijoje taikomą įrankį – vizualinio mąstymo metodą. Moksliniais tyrimais yra įrodyta, kad vizualinio mąstymo metodas skatina ne tik kūrybišką mąstymą, bet ir padeda ugdyti kritinio mąstymo gebėjimus, skatina reflektuoti savo aplinką bei greičiau reaguoti į besikeičiantį aplinkinį pasaulį. Tai svarbūs įgūdžiai, siekiant ugdyti pilietinę visuomenę ir užtikrinant visų jos narių aktyvų įsitraukimą“, – teigia Milda Ivanauskienė, MO muziejaus direktorė.

Vizualinių gebėjimų svarbą suvokiant pasaulį ir vertinant aplinką išskiria ir viena iš projekte dalyvavusių MO muziejaus edukatorių Karen Vanhercke: „Tai, kaip mes mąstome apie dalykus, pasaulį, pirmiausia yra grindžiama vizualiniais gebėjimais. Vizualiniai impulsai ir pojūčiai dominuoja visų kitų pojūčių atžvilgiu Tam, kad galėtumėme sustiprinti kritinio mąstymo, kūrybiškumo, refleksijos įgūdžius, mes laviname savo vizualųjį raštingumą mokyklose, muziejuose pasitelkdami diskusiją apie paveikslus“.

Ji taip pat priduria, kad MO muziejaus edukacijose taikomas vizualinio mąstymo strategijos metodas ugdo vaikų ir stiprina suaugusiųjų kognityvinius gebėjimus, plečia refleksijos įgūdžius.

Buvo matuojami edukacijų rezultatai

 Kviesdami žvelgti į meno kūrinius be išankstinių nuostatų ar lūkesčių, MO muziejaus edukatoriai įgalina žiūrėti į meną su pasitikėjimu.

Projekto metu vyko tęstinės edukacijų sesijos, taigi buvo galima stebėti besikeičiantį dalyvių požiūrį ir vertinimą. Pastebėta, kad tęstinių sesijų metu pokytį pajuto 80 proc. dalyvių: jie pradėjo atviriau reikšti savo nuomonę, nebijoti ją išsakyti, laisvai diskutuoti ne tik apie meno kūrinius, bet ir apie šiandien aktualius klausimus.

MO muziejaus edukatoriai teigia projekto metu pastebėję stiprėjančius bendravimo, kritinio mąstymo, kūrybiškumo ir refleksijos įgūdžius tiek suaugusiųjų, tiek ir moksleivių grupėse. O baigiamųjų sesijų metu dalyviai teigė, jog labiausiai pavyko sustiprinti bendravimo, viešo kalbėjimo bei kritinio mąstymo įgūdžius

Įsitraukė bendruomenės ir mokyklos

 Vasarą projektas intensyviausiai vyko įvairiose suaugusiųjų bendruomenėse. Naujų patyrimų muziejuje ieškojo rumunų, totorių, moldavų, žydų, rusų ir lenkų bendruomenės. MO muziejaus edukatoriai tai pat vyko susitikti su bendruomenėmis į Ignaliną, Kybartus, Marijampolę, Trakus, Šalčininkus, Šilutę, Švenčionis, Švenčionėlius, Visaginą.

Rudenį projektas persikėlė į įvairias mokyklas. Jame dalyvavo 9 mokyklos iš Vilniaus bei atokesnių Lietuvos rajonų.

Tęstinių edukacinių sesijų metu ir suaugusieji, ir moksleiviai kartu su MO muziejaus edukatoriais praktikavo vizualinio mąstymo metodo pagrindinius principus ir juos taikydami ugdė vizualinį raštingumą, kritinį ir kūrybinį mąstymą. Atlikdami įvairias užduotis, dalyviai turėjo progą artimiau susipažinti vieni su kitais, lavinti savo komunikacinius ir viešojo kalbėjimo įgūdžius bei įsikvėpti muziejaus ekspozicinėse erdvėse.

Amžius šiems užsiėmimams nesvarbu – visos sesijos yra grįstos dalyvių ir edukatorių dialogu, kiekviena sesija gali būti unikali ir skirtinga. Patys dalyviai skirtingai interpretuoja kūrinius, jie kelia įvairius jausmus ir tai tampa paskata analizuoti vis kitokias temas.

Kaip vertina patys dalyviai?

 „Pamačiau save kito žmogaus akimis”, „tai buvo lyg terapinis užsiėmimas, kada buvome laisvi analizuoti ir užduoti klausimus”, „kiekvienas iš mūsų savyje atrado kažką naujo”, „gyvenime atrodo, kad taip nebūna, mes buvome laisvi, be išankstinių nuostatų“, – tokiomis emocijomis dalinosi suaugusiųjų bendruomenių atstovai, dalyvavę MO muziejaus edukacijose šią vasarą.

Rudenį edukacijose dalyvavę moksleiviai džiaugėsi galimybe apsilankyti MO muziejuje, išbandyti kitokias nei įprasta edukacijas ir svarbiausia – nebijoti drąsiai sakyti savo nuomonę, mokytis priimti kitokį požiūrį ir taip vieni kitus labiau pažinti.

„Geriau pažinau savo klasės draugus, visi tapo labiau draugiški, lyg labiau vieni kitus supranta. Čia galima daugiau bendrauti, drąsiai sakyti, ką manai“, – teigė moksleivė, dalyvavusi edukacijose.

Edukacinis projektas „Vizualinio mąstymo mainai mene“ įgyvendinamas pagal „People to People“ programą bendradarbiaujant su Britų taryba Lietuvoje.

The post Atskirtį mažinančios MO muziejaus edukacijos bendruomenėse ir mokyklose appeared first on artnews.lt.

Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija (NKIKIA) gruodžio 3 d. organizuoja kasmetinį tarptautinį kultūros forumą, kuris šiemet vyks virtualioje erdvėje. Šiųmetinio forumo tema – „Kultūra ir gerovė”, tikslas – aptarti kultūros vaidmenį socialinės sanglaudos stiprinime bei paskatinti dialogą ir bendradarbiavimą tarp politikos formuotojų ir kūrybinių bei kultūrinių industrijų bendruomenės.

Forumo „Kultūra ir gerovė” metu kūrybinių ir kultūrinių industrijų ekspertai ir kūrėjai kartu su LR Prezidentūros, Vyriausybės ir kitų valstybinių institucijų atstovais diskutuos apie kultūros vietą sveikatos apsaugos, švietimo, ekonomikos ir inovacijų bei šalies įvaizdžio srityse. Sveikinimo žodį forumo dalyviams tars LR Prezidentas J.E. Gitanas Nausėda. Pagrindinį forumo pranešimą skaitys tarptautinės kūrybinių industrijų ir kultūros politikos konsultacijų agentūros „Kūrybos laboratorija” direktorius Ragnar Siil iš Estijos.

„Kultūra yra svarbi! Be kultūros ir kūrybingumo karantino situaciją pakelti būtų buvę daug sunkiau. Kultūra mums teikė prasmę, viltį ir brėžė naujas perspektyvas, kai daugelis dalykų prarado kryptį. Bet būtent kultūros ir kūrybos sektorius per krizę patyrė skaudžiausius išbandymus. Dabar, kai politikos formuotojai ėmė skirstyti sektorius į esminius ir mažiau svarbius, turime ypatingai susivienyti ir dėti visas pastangas, kad išryškintume kultūros vertę. Kultūra nėra problema, kultūra – sprendimas”, įsitikinęs tarptautinis ekspertas iš Estijos, kultūros politikos strategijos klausimais konsultavęs vyriausybes ir organizacijas daugiau nei trisdešimtyje pasaulio šalių.

„Rugsėjį surengėme politikų debatus „Kultūra – prioritetas“, kuriuose savo pozicijas kultūros politikos atžvilgiu pristatė dabartinę valdančiąją koaliciją suformavusių politinių partijų atstovai. Visi jie pabrėžė, kad kultūra užima labai svarbią vietą jų politinių partijų programose. Forume „Kultūra ir gerovė” norėtume pratęsti diskusiją su naujai išrinktos valdžios atstovais apie tai, kokią vietą kultūra ir kūrėjas užims šalies gerovės kūrime, aptarti įmanomas bendradarbiavimo formas ir priemones, kurių valdžios atstovai imsis, kad atskleistų kūrybinių ir kultūrinių industrijų potencialą”, sako NKIKIA Valdybos pirmininkė Živilė Diavara.

Kūrybinių ir kultūrinių industrijų svarbą šalies gerovei akcentuojantį tarptautinį forumą NKIKIA organizuojama jau penktus metus. 2016 metais forumo tema buvo „Kultūra ir darnus vystymas“, 2017 metais – „Kultūra, miestas, regionas“, 2018 metais – „Kultūra ir pinigai“, o pernai – „Kultūra ir inovacijos“.

Šiųmetinio forumo „Kultūra ir gerovė” diskusijose dalyvaus kandidatas į LR Kultūros ministrus Simonas Kairys, režisierė ir prodiuserė Dalia Ibelhauptaitė, operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)” bendraautorė Lina Lapelytė, LR Prezidento patarėja švietimui ir kultūrai Jolanta Karpavičienė ir dar daug kitų kūrėjų, ekspertų bei vyriausybinių institucijų atstovų.

Tiesioginę forumo transliaciją bus galima stebėti NKIKIA „Facebook” puslapyje ir lrt.lt portale. Klausimus pranešėjams ir diskusijų dalyviams tiesiogiai galės užduoti tik į forumą užsiregistravę asmenys. Registracija į forumą „Kultūra ir gerovė” vysta iki gruodžio 1 d. Vietų skaičius ribotas. Informacija apie registraciją pateikta čia: https://www.facebook.com/events/371630220951743/

Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija – 2008 metais Lietuvos kūrybinių industrijų lyderių įsteigta organizacija, kurios tikslas – siekti darnios kūrybinių industrijų plėtros Lietuvoje, šiam sektoriui palankios įstatyminės ir teisinės bazės bei efektyvių valstybės ir Europos Sąjungos investicijų kūrybinių industrijų augimui. Asociacija atstovauja kūrybines industrijas ir jų kūrėjus politikos lauke: aktyviai dalyvauja kultūros, aukštojo mokslo bei studijų politikos formavime; teikia siūlymus dėl valstybės ir Europos Sąjungos investicijų į kūrybinių industrijų sektorių, finansavimo programų ir priemonių; akcentuoja kūrybinių industrijų sektoriaus indėlio svarbą šalies ekonomikai ir visuomenės gerovei. Šiuo metu asociacija jungia per 80 narių, tarp kurių yra Lietuvos aukštųjų mokyklų ir kolegijų, skirtingų kūrybinių industrijų sričių ir meno kūrėjų asociacijų, menų inkubatorių, viešųjų įstaigų ir kūrybinio verslo įmonių, kūrėjų bendruomenių ir fizinių asmenų.

The post Kūrybinių ir kultūrinių industrijų bendruomenė kviečia naujai išrinktos valdžios atstovus aptarti kultūros vietą gerovės valstybėje appeared first on artnews.lt.

Nuo gruodžio 3 d. Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56, Kaunas) pradeda veikti grupinė šiuolaikinio meno paroda „Kailinė apykaklė“.

Ši grupinė paroda suburia įvairių specialybių ir kartų autorius. Ekspozicijos idėja – ribotam parodos laikotarpiui paversti baltą galerijos kubą į asmeninę erdvę – butą. Ryšiu tarp skirtingų kūrinių siekiama sukurti holistinę patirtį, kur lankytojas nebebūtų pasyvus žiūrovas, bet taptų istorijos pasakotoju, pagrindiniu veikėju.

Pavadinimas „Kailinė apykaklė“ kyla iš minties apie du į vieną reikšmę susiliejančius elementus – jis reiškia sankryžą, susidūrimo tašką, kur dvi prigimtys susikerta – Laukinė ir Žmogiškoji. Argi tai nėra nuolatinis judesys, sustabdytas kadre, akimirka besitęsiančios kaitos, tapsmo, transformavimosi, kitimo ir virsmo…? Ar galima vėl abiems tapti vieniu? Mąstyti kaip jūra. Būti kūnu ir mintimi vienukart.

Šia paroda kviečiame pasinerti į vaizduotės erdvę, kur būtis pradeda lietis su novele ir asmenine istorija.

Menininkai: Marie Aly (Vokietija), Ina Budrytė (Lietuva), Vaiva Čyvaitė (Lietuva), Andris Eglitis (Latvija), Audrius Janušonis (Lietuva), Aistis Kavaliauskas (Lietuva), Axel Linderholm (Švedija).

Idėjos autorius Žilvinas Landzbergas.

Parodos organizatorius galerija „Meno parkas” – www.menoparkas.lt

Parodos partneris „Kauno menininkų namai” – www.kmn.lt

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

SVARBU: Dėl šalyje paskelbto karantino parodos atidarymo renginys neorganizuojamas. Dėl draudimo lankyti kultūros įstaigas, kol kas parodos fizinis lankymas negalimas. Pasikeitus parodų lankymo sąlygoms, nuo gruodžio 10 d. laisvėjant karantino apribojimams, tikimės pakviesti parodą aplankyti gyvai.

Iliustracija | © Ina Budrytė. „Flirtas“. Kartonas, aliejus. 65 x 50 cm. 2018

The post Šiuolaikinio meno paroda „Kailinė apykaklė“ Kauno menininkų namuose appeared first on artnews.lt.

Kauno fotografijos galerija skelbia antrąjį kvietimą siūlyti idėjas parodų eksponavimui galerijos languose ir/ar langinėse. Visos paraiškos, pateiktos pirmajame kvietime, bus svarstomos ir pasibaigus antrajam kvietimui. Paraiškas kviečiame siųsti iki gruodžio 8 d. imtinai.

Kauno fotografijos galerija karantino metu užrakina duris, tačiau palieka atviras langines. Kvietimas skirtas fotografams, kuratoriams, menininkų grupėms teikti siūlymus kūrinių eksponavimui Kauno fotografijos galerijos languose ar kitas idėjas kaip kūriniai, parodos galėtų būti pristatomos žvelgiant iš gatvės. Skatiname ieškoti neįprastų galerijos langų, langinių, nišų erdvės ir medijos išnaudojimo būdų. Iki gruodžio vidurio galerijos languose pristatomas Romo Juškelio ciklas Žmonės ir manekenai.

Idėjos įgyvendinimo darbai prasidės gruodžio viduryje, po atrankos. Ekspozicinės erdvės ir ploto išmatavimus bei nuotraukas galite rasti šioje nuorodoje: https://kaunasgallery.lt/naujienos/antras-kvietimas-langu-parodoms/.

Idėjos įgyvendinimui suteikiamos sąlygos:

Padengiamos kūrinių instaliavimo, paruošimo išlaidos.

Padengiamos projekto autorių kelionių, nakvynės išlaidos.

Parodos autoriui/-iams bus skiriamas honoraras.

Paraiškos reikalavimai:

Idėjos aprašas, vizualinių sprendimų siūlymas.

Parodoje eksponuojamų kūriniai, jų aprašai.

Pristatomų kūrėjų ir/ar kuratoriaus portfolio, CV.

Prašome siųsti paraiškas ir kilus klausimams kreiptis el. paštu gintare@kaunasgallery.lt. Paraiškos priimamos iki gruodžio 8 d. imtinai.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė.

The post Antrasis kvietimas parodų eksponavimui Kauno fotografijos galerijos languose appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 11 d., penktadienį, visą dieną truksiančiame simpoziume „Įkūnyti žinojimai” (Enacting Knowledges) didžiausias dėmesys bus skiriamas santykiui tarp žinojimo ir bendruomeniškumo. Šiuolaikinio meno lauko profesionalams skirto renginio programoje 8 pranešimai, kuriuos skaitys dalyviai iš Rytų ir Centrinės Europos. Simpoziumą papildys meninė programa, kuri bus įgyvendinta kartu su VDU menų galerija „101″ ir Žeimių dvaro bendruomene, o visuomenei pristatyta gruodžio 10 d., likus dienai iki simpoziumo. Renginys vyks tiesioginės transliacijos per „Zoom” platformą formatu.

Simpoziumą „Įkūnyti žinojimai” organizuoja Kauno menininkų namai, o programą sudarė kuratorė, projektų erdvių „Kabinetas” ir „Swallow” bendraįkūrėja bei Goldsmiths doktorantė Vaida Stepanovaitė, ir menotyrininkas bei kuratorius, šiuo metu reziduojantis Londone, Adomas Narkevičius.

„Pranešėjus ir jų temas švelniai jungia geografijos, supančios Baltijos jūrą ir išplitusios link Centrinės Europos. Šios geografijos nėra mus vienodinanti sąlyga, tačiau jos gali būti ir įrankiu suvokti tai, kas mus skiria. Simpoziumas šiuo atveju suvokiamas kaip erdvė, kurioje galime dosniai dalintis mintimis ir praktikomis, supant pandeminiam pasauliui.”,- sako vienas iš simpoziumo kuratorių Adomas Narkevičius.

Simpoziume pranešimus skaitys šiuolaikinio meno lauko profesionalai, tarp kurių – Maria Hlavajova (BAK, Utrechtas), Sarah Pierce (The Metropolitan Complex, UK), Sofia Lemos (Rygos bienalė), Nikolett Eross (OFF bienalė, Budapeštas), Yvonne Billimore ir Jussi Koitela (Frame Contemporary Art Finland, Helsinkis), susitikimų erdvė Lokomotif (Lentvaris) bei Gerda Paliušytė (Montos Tattoo, Vilnius). Jie pasidalins įžvalgomis apie tai, kaip didžiuosius meno įvykius veikia dabarties pandemija, kokiomis kryptimis veikia politiškai angažuotos meno institucijos Rytų ir Centrinėje Europoje bei su kokiais iššūkiais susiduria nepriklausomos meno institucijos Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse.

„Kaip žinojimas yra įkūnytas, įvietintas ir atliekamas? Ir kas turi teisę jį įgyti ir praktikuoti, ir kaip dalijimasis žinojimu sukuria „mus“ kaip bendruomenę? Mūsų mintis apie simpoziumą apglėbia šie du klausimai, savyje talpinantys sąvokas, su kuriomis meno lauke nuolat susiduriame – „žinojimas” ir „bendruomenė”,- mintimis apie simpoziumo idėją dalinasi renginio kuratorė Vaida Stepanovaitė.

Renginys nemokamas ir vyks anglų kalba, reikalinga išankstinė registracija. Daugiau informacijos: www.kmn.lt

The post Tarptautinis simpoziumas šiuolaikinio meno praktikoms „Įkūnyti žinojimai”: ką mums daryti su žinojimu? appeared first on artnews.lt.

Apibendrindami besibaigiančius metus, nepagailėjusius iššūkių kūrėjams ir kultūros organizacijoms, Kauno menininkų namai (KMN) prisideda prie viešų diskusijų apie kultūros politiką ir kultūros sektoriaus šiandieninius bei ateities iššūkius ir kviečia į virtualų renginį „Kultūros stebėsena: iššūkiai ir galimybės“.

Viešoje erdvėje dažnai girdime pabrėžiamą kultūros politikos svarbą. Kultūros bendruomenė vis aktyviau dalyvauja šalies gyvenime, kas ypatingai matosi ir karantino laikotarpiu. Tačiau, atrodo, vis pritrūksta pasitikėjimo kultūros lauku. Kyla klausimas kodėl, galbūt trūksta argumentų? Galbūt per mažai jį pažįstame? Ar kultūros stebėsena, analizė, duomenys gali legitimizuoti kultūros bendruomenę?

Gruodžio 2 d. 15 val. Kauno menininkų namų Facebook paskyroje bus transliuojama virtuali pristatymų sesija ir diskusija, siekianti aptarti kultūros stebėsenos ir analizės procesus. Renginyje dalyvaus šioje srityje aktyviai dirbantys specialistai: Kristina Mažeikaitė, Povilas Mintautas, Anastasija Dichtiar, Rūta Stepanovaitė ir Tadas Šarūnas. Renginio moderatorius – Matas Drukteinis.

„Dažnai tenka girdėti pasakymą, kad duomenų apie kultūrą nėra arba yra nepakankamai, kad mes neturime pakankamai informacijos apie kultūros lauke veikiančias organizacijas ar kūrėjus. Kita vertus, neretai girdime ir tai, kad skaičiai apie kultūrą nieko nepasako“, teigia Lietuvos kultūros tarybos Stebėsenos ir analizės skyriaus vedėja Kristina Mažeikaitė, kuri pristatys pranešimą apie kultūros stebėsenos ir analizės problematiką, aptars, ką skaičiai gali pasakyti apie kultūrą. Remiantis Lietuvos kultūros tarybos patirtimi bus pristatoma, kokiais būdais renkami duomenys apie kultūros lauką, kaip planuojama šiuos duomenis plėsti, ir, žinoma, svarbiausia – kokia šių duomenų nauda.

Renginyje bus pristatyti ir konkretūs, Lietuvoje jau sėkmingai veikiantys įrankiai, padedantys rinkti ir analizuoti kultūrinės veiklos rodiklius. Tai platforma kultura.kaunas.lt bei Lietuvos šiuolaikinio šokio ir cirko duomenų bazė.

Kauno menininkų namų rinkodaros specialistas, VšĮ „Kaunas 2022“ monitoringo specialistas, atsakingas už platformos ir renginių kalendoriaus kultura.kaunas.lt administravimą ir vystymą Povilas Mintautas papasakos apie Kauno kultūrinės veiklos stebėsenos ir analizės

įrankį, kurio tikslas – vienyti miesto ir rajono kultūros operatorius, kaupti duomenis apie jų veiklą, analizuoti bendro kultūros lauko augimą ir plėtros perspektyvas.

Lietuvos šokio informacijos centro (LŠIC) projektų koordinatorė Anastasija Dichtiar pristatys Lietuvos šiuolaikinio šokio, cirko duomenų bazę, kurioje pateikiama informacija apie Lietuvos šiuolaikinio šokio, cirko kūrėjus ir atlikėjus, trupes ir teatrus, organizacijas bei Lietuvoje vykstančius tarptautinius festivalius, rezidencijų programas. Nuo 2019 metų LŠIC įgyvendina statistinės informacijos rinkimą apie Lietuvos šiuolaikinio šokio lauko veiklos rodiklius.

Po pristatymų vyks diskusija, kurioje bus aiškinamasi ne tik duomenų rinkimo, stebėsenos bei analizės problemas, jų priežastis, bet taip pat aptariamos ir naujausias tendencijas šioje srityje. Kartu ieškoma atsakymo, kokiomis kryptimis kultūros statistika ir tyrimai turėtų būti vystomi toliau, kur jie gali būti panaudoti ir kokius sektoriaus iššūkius gali padėti spręsti efektyviau.

Diskusijoje dalyvaus Lietuvos kultūros tarybos Stebėsenos ir analizės skyriaus vedėja Kristina Mažeikaitė, KMN vadovė, Kauno kultūrinės veiklos stebėsenos ir analizės įrankio iniciatorė

Rūta Stepanovaitė, Lietuvos šokio informacijos centro projektų koordinatorė Anastasija Dichtiar ir

sociologas, viešosios politikos tyrėjas Tadas Šarūnas, kuris savo veikloje nagrinėja socialinės segregacijos, miesto sociologijos ir kultūrinių elgsenų socialinio konstravimo klausimus, taip pat aktyviai konsultuoja nacionalines ir ES institucijas kultūros ir švietimo politikos, viešinimo bei stebėsenos klausimais. Diskusiją moderuos kompozitorius, portalo VOXART.lt vadovas, kultūros renginių organizatorius Matas Drukteinis.

Renginį organizuoja KMN Kultūros infocentras. Pristatymai ir diskusija vyks virtualioje erdvėje ir bus transliuojami tiesiogiai KMN Facebook paskyroje.

The post Virtualus renginys „Kultūros stebėsena: iššūkiai ir galimybės“ appeared first on artnews.lt.

Spalio – lapkričio mėnesiais Galerija (AV17) kartu su Pabradės ir Ignalinos kultūros centrais bei Švenčionių Juliaus Siniaus meno mokykla, šių rajonų moksleiviams surengė edukacines dirbtuves „Kasdieniai objektai kūryboje”. Dirbtuvių metu dalyviai buvo įtraukti į penkias edukacines paskaitas, diskusijas ir praktinius užsiėmimus su garsiais Lietuvos menininkais ir lektoriais – Jolita Vaitkute, Aurelija Maknyte, Marija Šnipaite, Saule Noreikaite bei menotyrininke, galeriste Agne Mackevičiūte.

Projekto organizatorė galerija (AV17) yra viena iš nedaugelio Lietuvoje veikiančių galerijų, pristatanti išskirtinai šiuolaikinio objekto, skulptūros ir instaliacijos meną. Jos pagrindinis tikslas, pasitelkiant įvairias kūrybiškas bei šiandieniniam žmogui aktualias priemones, populiarinti šiuolaikinį meną tarp skirtingų auditorijų, skatinti jo suvokimą ir domėjimąsi, todėl projekto „Kasdieniai objektai kūryboje” veiklos buvo orientuotos būtent į skulptūros, objekto ir instaliacijos meno pažinimą.

Edukacinių užsiėmimų metu ypatingas dėmesys buvo skirtas skulptūroje dažnai naudojamam – ready-made. Vienas iš ready-made panaudojimų būdų kūrybiniame procese apima antrinių žaliavų ir jau sukurtų egzistuojančių objektų panaudojimą kūryboje. Šis kūrybos metodas veikia ne tik kaip visiems prieinamas saviraiškos būdas, bet ir atkreipia dėmesį į vartojimo kultūrą, skatina sąmoningumą bei suteikia ekologinę potekstę, kuriant intelektualų ir visuomenei aktualų meną. Projektas leido moksleiviams tiesiogiai prisiliesti prie šiuolaikinio meno kūrimo pagrindinių principų, kuriuos jiems perteikė aktyviai meno lauke dalyvaujantys jauni ir įtraukiantys menininkai bei pedagogai. Moksleiviai išmoko į kasdienius daiktus žvelgti įvairiais kampais bei ieškoti kūrybiškumo kasdienybėje. Buvo kuriami objektai, fotogramos, koliažai, taip pat analizuojamas kūno ir objekto santykis, įtraukiant į dirbtuves ir performatyvumo elementų. Su moksleiviais diskutuota kaip atpažinti ir kurti meno kūrinį, kokias asociacijas skirtingi objektai gali sukelti žmogui bei kaip galima aplink randamus daiktus panaudoti kūryboje.

Projektą dalinai rėmė Lietuvos kultūros taryba.

The post Kūrybinės dirbtuvės „Kasdieniai objektai kūryboje” appeared first on artnews.lt.

Nuo lapkričio 28 d. iki gruodžio mėn. pabaigos vyks Absoliutaus laisvalaikio darbuotojų klubo (Ultimate Leisure Workers‘ Club) virtuali asamblėja, kurią organizuoja politinė erdvė Luna6 (Vilnius) ir nomadiška projektų erdvė Kabinetas.

Ją sudarys virtualių diskusijų serija, kurią užbaigs performansas bei publikacija, prie kurios tekstais ir vaizdais prisidės asamblėjos dalyviai: Anthony Iles, Agnė Bagdžiūnaitė, Annie Goh, Arnoldas Stramskas, BCAA system, Community Bread, Christoph Fringeli (Datacide Magazine), Kristin Ross, Mattin, Neil Transpontine (History is Made at Night), Noah Brehmer, Oramics, Palanga Street Radio, Querelle, Sacha Kahir, Vaida Stepanovaitė.

ALDK nėra įprastinis klubas – jame flirtuojama tarp edukacinių, politinių ir kultūrinių formatų. Šis klubas jo rengėjų suprantamas kaip susitikimų erdvė grupėms ir individams, įsitraukusiems į siekį atverti naujas galimybes socialiniam išsilaisvinimui ir kolektyviniams džiaugsmams naktyje bei už jos ribų.

Absoliutaus laisvalaikio darbuotojų klubo asamblėja, vykstanti pandemijos antrosios bangos metu, nurodo į Poe pasakojimą Raudonosios Mirties kaukė (Masque of the Red Death). Viduramžiuose vykstanti gotikinė istorija pasakoja apie princą, maro metu priglaudusį kilmingus draugus savo tvirtovėje; kurioje juos pasitiko iškilmingas, fantastiškas, nesibaigiantis pasilinksminimas, skirtas pabėgti nuo supančios kančios. Šis pasakojimas matomas kaip skvarbią alegoriją apie mūsų dabartį: neo-feodalizmo erą, pažymėtą klasinės skirties, valstybinės priespaudos ir bazinių resursų nykimo. Tai, kaip patiriame laisvalaikį ir sveikatą, skiriasi priklausomai nuo lyties, rasės ir klasės.

ALDK asamblėjoje bus aptariamos strategijas, kurios leistų panaikinti šias skirtis per laisvalaikio kultūras, skirtas pasipriešinimui. Perimdami vaidmenį tų, kurie buvo palikti už Princo pilies ribų ar išnaudoti kilmingų svečių pasilinksminimui, mes perteikiame abjektišką siaubą kaip nematomi darbuotojai, gaminantys malonumui ir saugai skirtus objektus. Mūsų kolektyvinis būvis – sukaupto turto ir privatizuoto malonumo košmaras.

Asamblėjos programą galima rasti http://luna6.lt/ultimate-leisure-workers-club.html#assembly.

Dalyvavimui renginiuose Zoom platformoje reikalinga registracija ulwclub@gmail.com.

Artimiausi Asamblėjos renginiai:

Lapkričio 30 d. 19 val. Neil Transpontine ir Christoph Fringeli kalbėsis tema „Dead by Dawn“: klubas kaip naujų poreikių kūrimo centras“.

Neil Transpontine ir Christoph Fringeli aptars legendinius „Dead by Dawn“ vakarėlius, 1994–1996 m. rengtus skvoterių apgyvendintame 121 Centre, kuris buvo įsikūręs Brikstono Railton Road gatvėje. Savilaidą, vizualinius ir garsinius eksperimentus, žvalgomuosius tyrimus, socialines erdves, naujas komunikacijos technologijas bei žaismu ir tinkliškumu grįstos politikos atsiradimą apjungdavę „Dead by Dawn“ vakarėliai buvo katalizatorius, kuris paspartino iš socialinio impulso dirbti atsiimto laisvalaikio tyrimus.

Gruodžio 2 d. 18 val. Globėjiškas darbas ir savitarpio pagalba queer ir POC klubų bendruomenėse, diskusija su Oramics ir Communiy Bread.

Pandemija stipriai smogė viso pasaulio klubų bendruomenėms. Menininkai, renginių organizatoriai, barmenai ir apsauginiai susidūrė su didžiuliu pajamų sumažėjimu ir darbo praradimu. Pandemija tik dar labiau išryškino išnaudojimo, rasizmo ir patriarchališkumo problemas laisvalaikio industrijoje. Minėtos bendruomenės taip pat susiduria su ypatingais sunkumais gauti valstybės paramą sveikatos apsaugos, būsto ir finansinio saugumo srityse. Nors kai kurios šalys ir teikė finansinę pagalbą naktinio gyvenimo sektoriui, daugiausia vyravo parama verslo, o ne darbo jėgos interesams. Susidūrusios su šia padėtimi, kai kurios klubų bendruomenės savo iniciatyva ėmėsi kurti savitarpio pagalbos priemones, skirdamos taip reikiamą dėmesį tiems, kurie dėl susiklosčiusios padėties patyrė neproporcingą žalą.

Gruodžio 3 d. 19 val. Laisvalaikio komunizmo kūrimas: įsivaizduojant pasaulį be darbo, diskusija su Kristin Ross ir Agne Bagdžiūnaite.

Diskusija su viena ryškiausių šių laikų komunizmo teoretikių Kristin Ross, vaizdingai atkreipusia dėmesį į esminį naktinių klubų vaidmenį organizuojant Paryžiaus komuną 1871 m., ir istorike Agne Bagdžiūnaite, kuri supažindins su klasine laisvalaikio politika Lietuvos Sovietų Socialistinėje Respublikoje. Lygindamos kapitalistinį, valstybinį socialistinį ir bevalstybį komunistinį darbo ir laisvalaikio sferų organizavimą, pranešėjos nagrinės šiuos klausimus: Ar komunistinėje visuomenėje, kurios nebeapibrėžia priešpriešos tarp privalomojo ir savo žinioje turimo laiko bei klasių kovos dėl darbo dienos sutrumpinimo, dar yra vietos laisvalaikiui? Kiek kapitalistinę laisvalaikio sferą, tarkime, naktinį linksminimąsi, galima laikyti perspektyvią priešinimuisi kasdieniams darbo režimams? Ir kiek šią sferą pernelyg apibrėžia vyraujančios klasės, rasės ir lyties kategorijomis grįstos hierarchijos? Kokios klasių hierarchijos ir išnaudojimo formos egzistavo valstybiniame socializme, ir ko galime pasimokyti iš skirtumų tarp pastarojo ir šiandieninės neofeodalinio katastrofų kapitalizmo tikrovės?

Renginio dizaino autorius Studio Cryo. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

The post Absoliutaus laisvalaikio darbuotojų klubas. Virtuali asamblėja appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 1 ir 5 dienomis vyks ketvirtasis virtualios vakarinės mokyklos „Keliai į autonomiją” ciklas: „Aukštoji kultūra – žemi atlyginimai!”.

Gruodžio 1 d. 20 val. vyks vieša diskusija „Aukštoji kultūra – žemi atlyginimai” su „Inicjatywa Pracownicza“ („Darbuotojų iniciatyva“) ir „Artworkers’ Forum“ („Meno darbuotojų forumas”) atstovais, bei Marina Vishmidt, Emilija Švobaite, Vaida Stepanovaite ir Noah Brehmer.

Diskusija vyks anglų k. ir bus transliuojama tiesiogiai Kauno menininkų namų FB paskyroje. Registracija nereikalinga.

Gruodžio 5 d. 16 val. vyks skaitymo grupė Airi Triisberg tekstui „Meno darbuotojų judėjimas Taline: „išsitapatinimo“ politika”.

Skaitymai vyks internetu, anglų kalba. Būtina registracija el. paštu paths.to.autonomy@gmail.com

Diskusija „Aukštoji kultūra – žemi atlyginimai”

2019 m. gegužę kultūros darbuotojos, priklausančios Lenkijos profesinei sąjungai „Inicjatywa Pracownicza“ („Darbuotojų iniciatyva“) pradėjo kampaniją „Aukštoji kultūra – žemi atlyginimai“ („Pełna kultura – puste konta“), kuria reikalauja geresnių darbo sutarčių ir atlyginimų. 2020 m. rugpjūtį Londono „Tate Modern“ galerijos darbuotojos, palaikomos „Artworkers’ Forum“ („Meno darbuotojų forumo“), paskelbė streiką reaguodamos į naujienas, kad komercinis galerijos padalinys „Tate Enterprises“ atleidžia daugiau nei 300 darbuotojų, nepaisant 1,57 mlrd. svarų paramos, kurią Britanijos vyriausybė suteikė kultūros sektoriui. Visoms mums puikiai žinoma, kad darbą Lietuvos kultūros sektoriuje lydi nelygybė, maži atlygininimai ir „lanksčios“, nuo projektų tiesiogiai priklausomos sutartys (kurių kartais ir apskritai nebūna) – ar galėtų kovoje su šiomis problemomis mums padėti profesinės sąjungos? Šįkart kalbėsime apie tai, kodėl Lietuvoje svarbu sukurti kultūros darbuotojų profsąjungų judėjimą. Taip pat apsvarstysime, kaip profsąjungos galėtų būti šis tas daugiau, nei vien ekonominės institucijos, ir prisidėti prie autonomiškos politinės bei kūrybinės raiškos.

Skaitymo grupė. Airi Triisberg „Meno darbuotojų judėjimas Taline: „išsitapatinimo“ politika” („Art Workers’ Movement in Tallinn: The Politics of Disidentification“)

Kas iš tikrųjų yra meno darbuotojo(s) darbdavys, kurio pagrindu (ir prieš kurį) būtų galima jungtis į profesinę sąjungą? Kūrinį užsakanti institucija ar institucija, kuri parūpina projektines lėšas – o gal akademija, kasmet įdarbinanti tave keliems mėnesiams? O gal, vis dėlto, esi „pati sau darbdavys“, o gal tave įdarbinusi „visuomenė“? Kaip meno darbuotojoms streikuoti ar susiorganizuoti kitokius kolektyvinius atsisakymus dirbti, kai dirbama kelioms institucijoms (arba nei vienai), ir dar labai neapibrėžtu laiku? Materialinės ir ideologinės kliūtys, su kuriomis susidūrė Estijos meno darbuotojos, susibūrusios į Šiuolaikinio meno sąjungą (Kaasaegse Kunsti Liit, KKL), atrodo labai pažįstamos bei aktualios ir jų kolegėms Lietuvoje. Organizavimosi pradžiai Triisberg siūlo apsibrėžti savo, kaip meno darbuotojų, statusą, taip pradedant „išsitapatinimo“ procesą: kovą prieš požiūrius, kad „meno kūrimas yra hobis, (…) iš kurio negalima tikėtis stabilių pajamų bei (…) kad meno kūrėjai yra antrepreneriai, pardavinėjantys savo produktus rinkoje“.

Sesiją moderuos Tomas Marcinkevičius. Tekstą skaitymui galima rasti čia (p. 139-151):
http://www.art-workers.org/download/ArtWorkers.pdf

„Keliai į autonomiją” – vakarinė mokykla, kurios 5 dalių programoje nuo spalio iki gruodžio mėn. – internetu pasiekiamos diskusijos, pristatymai ir skaitymų grupės apie Rytų ir Vakarų kultūrinio autonomizmo istorijas bei praktikas. Mokyklą organizuoja projektų erdvė Kabinetas bei politinė erdvė Luna6. Komunikacijos partneris: Kauno menininkų namai. Renginio dizainas: Studio Cryo instagram.com/studiocryo/. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

The post Aukštoji kultūra – žemi atlyginimai! Diskusija renginių cikle „Keliai į autonomiją“ appeared first on artnews.lt.

Iki sausio 3 d. projektų erdvėje „Swallow” (Vitebsko g. 23, Vilnius) veikia Beatričės Mockevičiūtės ir Gintauto Trimako paroda „Melsva“. Parodos kuratorius – Audrius Pocius.

Dėl šalyje paskelbto visuotinio karantino viešas parodos atidarymas ar kiti renginiai fizinėje ekspozicijų erdvėje organizuojami nebus, tačiau tikimasi, jog parodą bus galima aplankyti karantinui pasibaigus. Parodos atidarymo dieną bus pristatytas video siužetas, kuriame bus plačiau pristatomi kūriniai ir kalbinami jų autoriai. Parodos eigoje taip pat bus skelbiamas ekspoziciją lydintis foto ir video turinys.

„Melsva“ – tai dviejų autorių, Beatričės Mockevičiūtės ir Gintauto Trimako, paroda, kurios sumanymas kilo 2019 m. vasaros pradžioje bestebint, kaip plieniniame ŠMC kieme eksponuojamo „Asuko“ paviršiuje atsispindi iš lėto slenkantis dangaus skliautas. Ši perdėm laisva ir atsitiktinė asociacija su G. Trimako fotografijomis iš ciklo „Miestas kitaip“ tąkart tapo akstinu susimąstyti apie šių kūrėjų darbų santykį. Minėtas lengvabūdiškas pastebėjimas ilgainiui atskleidė kurį laiką vykusį kūrybinį pokalbį tarp dviejų menininkų, kurie, net ir priklausydami skirtingoms kartoms bei pasižymėdami savitomis meninėmis raiškomis, dalijasi gimininga kūrybine „klausa“; gimininga, tačiau netapačia ,– autorių kūrybas susiejančia veikiau sinkopėmis nei vientisu ritmu.

Abu menininkai savo darbais kuria stebėjimo įrankius ir metodus, skirtus fiksuoti ypatingą šviesos, spalvos bei formos pagavą, suteikiančią šioms savybėms savotišką autonomiją nuo daikto, kuriam jos kitu atveju priklausytų. Sykiu ši pagava savo ruožtu išlaisvinama nuo nerimstančio žmogaus žvilgsnio, daiktus gebančio regėti tik juos apibrėžiant bei suteikiant jiems vardus. Trimako fotografijos neliečia fotografuojamų objektų, nekuria jų interpretacijos, o veikiau paliudija jų nebylų buvojimą, o Mockevičiūtės plieno ir stiklo formomis pagauti saulės atspindžiai netampa atvaizdais – autorė tik paryškina šių atspindžių tranzityvumą, priversdama juos performatyviai pasikartoti. Nors šių pastangų rezultatai – efemeriški, abstraktūs vaizdai – žvelgiant plika akimi gali pasirodyti neprieinami ir tarsi paskendę savo pačių vidujybėje, jie taip pat steigia tam tikrą „čia ir dabar“ būvį, taip priartindami ir atskleisdami tuos pasaulio aspektus, kurie kasdienėje žiūroje ištirpsta ir lieka nebylūs. Trimakui fotografijos technika yra būdas iškelti į paviršių tai, kas patyrime negali būti redukuota į technologiją, o Mockevičiūtė šviesos ir architektūros santykyje atsitiktinai pasitaikiusiems atspindžiams suteikia subjektyvių savybių, tarsi siūlydama jiems patiems atmerkti akis. Taigi, iš skirtingų pusių kalbinami daiktai šių menininkų kūriniuose prabyla apie tai, kas nežmogiška, kas kasdienybėje nejučia dalyvauja tarsi kita atvaizdo pusė ar jos negatyvas, savo ruožtu įgydami gamtai būdingų savybių.

Taip parodoje eksponuojami kūriniai netiesiogiai persipina su dangaus skliauto ir jo negatyvo motyvais, tarp kurių balansuoja gaudydami šviesą bei ją sugerdami fotopopieriuje ar fiksuodami akimirkai žybtelėjusius jos atspindžius. Kol parodų erdvės langus dengianti Mockevičiūtės instaliacija skaido dienos šviesą, atliepiančią ant galerijos grindų išdėstytus menininkės stiklo darbus, ant tuopa dengtos vakarinės sienos eksponuojama nauja Trimako darbų serija lydi vakarinės saulės kelionę. Parodoje taip pat pristatomos anksčiau viešai nerodytos Trimako interjero fotografijos ir Mockevičiūtės akvarelės, o laikui bėgant ekspozicija pasipildys naujais, jau pačioje parodų erdvėje sukurtais kūriniais.

Idėjos parodos ekspozicijai: Laura Kaminskaitė.
Grafinis dizainas: Vytautas Volbekas.
Tekstų redagavimas ir vertimas: Alexandra Bondarev.
Parodos instaliavimas: Jokūbas Adamonis, Jurgis Paškevičius.
Video turinio režisūra ir produkcija: Jokūbas Čižikas, Milda Januševičiūtė.
Fotografija: Visvaldas Morkevičius.

Paroda: Melsva, Swallow, Vilnius, 2020

Paroda: Melsva, Swallow, Vilnius, 2020

Paroda: Melsva, Swallow, Vilnius, 2020

Gintautas Trimakas, želatininis lument printas (fragmentas), 18 x 18, 2020

Gintautas Trimakas, sidabro želatininis negatyvas, 40 x 30, 2012

Paroda: Melsva, Swallow, Vilnius, 2020

Gintautas Trimakas, lumen printas, 28 x 28, 2019; lumen printas, 28 x 28, 2018, Vilnius

Gintautas Trimakas, išlankstytas želatininis lumen printas, 18 x 18, 2020; išlankstytas želatininis lumen printas, 28 x 28, 2020

Gintautas Trimakas, lumen printas, 28 x 28, 2018

Paroda: Melsva, Swallow, Vilnius, 2020

Gintautas Trimakas, lumen printas, 28 x 28, 2019

Gintautas Trimakas, tiesioginis pozityvas, 18 x 18, 2019

Beatričė Mockevičiūtė, Blueish, popierius, 4800 x 3750 mm, 2020

Beatričė Mockevičiūtė, Blueish, popierius, 4800 x 3750 mm, 2020

Beatričė Mockevičiūtė, Blueish 8, stiklas, šviesa, 700 x 420 mm, 2020

Beatričė Mockevičiūtė, Blueish 8, stiklas, šviesa, 700 x 420 mm, 2020

Beatričė Mockevičiūtė, Blueish 8, stiklas, šviesa, 700 x 420 mm, 2020

Beatričė Mockevičiūtė, Blueish 8, stiklas, šviesa, 700 x 420 mm, 2020

Beatričė Mockevičiūtė, Blueish 8, stiklas, šviesa, 700 x 420 mm, 2020

Beatričė Mockevičiūtė, Blueish 8, stiklas, šviesa, 700 x 420 mm, 2020

Beatričė Mockevičiūtė, Blueish 22, akvarelė, 90 x 90 mm, 2020

Beatričė Mockevičiūtė, Blueish 22, akvarelė, 90 x 90 mm, 2020

The post Beatričės Mockevičiūtės ir Gintauto Trimako paroda „Melsva / Blueish“ appeared first on artnews.lt.

Šį rudenį Vilniaus rotušės darbuotojai turėjo neįprastą kasdienį užsiėmimą – kartkartėmis palaistyti hole vešančią žolytę. Ją paklojusi menininkė Aurelija Maknytė, dar pasėjo ir ridikėlių, išdėliojo platų spektrą muzealijomis paverstų gamtinės kilmės objektų. Paroda „Gamtos kabinetai“ – tai nenugalimos žemės traukos padarinys. Apie Žemę ir minkštame jos paviršiuje liekančius pėdsakus pasikalbėjome jau parodai pasibaigus, stojus antrajai pandemijos bangai.

 Pradėsiu nuo klausimo „Kas tu esi?“. Žinau, kad jis lyg nei šioks, nei toks, bet skaičiau va kadaise dailėtyrininko Alfonso Andriuškevičiaus atsakymą į analogišką klausimą, kurį jam uždavė bičiulis filosofas, ir stebėjausi, kiek daug kyla minčių, kai iš tikro nuoširdžiai savęs to pasiteirauji…

Pirmas žodis, atėjęs į galvą (ar šovęs iš galvos), nė negalvojus – esu žmogus. Bet tada smegenų guglas išsyk įvaizdino žodį – parodė didingą DaVinčio Vitruvijaus nuogalių, įrėmintą kvadrate ir apskritime. Jei nuimtume stačiakampį, šis Žmogus galėtų riedėti kaip pajacas cirke. Kvadratas turi kampus, todėl žmogus jame jaučiasi stabilesnis. Toks geometriškai įrėmintas stabiliai stovintis žmogus atrodo tarsi pasaulio bamba. Na taip, deja, esu žmogus, ir tiek. Su visomis to buvimo pasekmėmis. Jei visgi žvelgti į save iš arčiau, tai turbūt vadinčiau save menininke. Nes kūryba – turbūt labiausiai būtinas mano buvimo elementas. Ir akys, ir galva nuolat kūrybiniuose procesuose, matau tame prasmę, gerai tame jaučiuosi.

Prieš keletą metų nusipirkai žemės lopinėlį netoli Širvintos upės ir vis daugiau laiko praleidi ten. Papasakok apie savo Žemę. Kai prieš lankiausi pas tave, lydėjo mintis, kad elgiesi ten taip, kaip to prašo vieta, klausaisi jos.

Sunku pasakyti, ar ši vieta prašo elgtis vienu ar kitu būdu. Čia ji gana laukinė – todėl pakanka nesikišti ir džiaugtis tikru gamtos gyvenimu. Žinoma, tam, kad galėčiau joje būti, neišvengiamai darau tam tikrus veiksmus – išsišienauju takelius, atsitempiau vagonėlį, sodinu įvairiausius augalus – ir maistui, ir grožiui. Taigi pasidalinom tarsi įtakos zonomis: gal daugiau nei pusę palieku visiškai neliečiamam laukiniam gamtos buvimui – nieko ten nepjaunu, palieku ir griūti, ir pūti, t.y. tokį plotą žmogus įprastai įvardina kaip apleistą, neprižiūrimą. Na taip, tas noras „prižiūrėti“ – toks keistas dalykas – jis atrodo vos ne įgimtas! Pamenu, juk ir vaikystėje vis kažką norėjosi prižiūrėti, auginti, kad tas prižiūrimas objektas būtų mano, kad gyventų pagal mano sugalvotą scenarijų. Dar vienas įdomus dalykas – kad kažkokiu būdu jau turiu suformuotą supratimą apie tai, kas gamtoje yra labiau gerbtina – tokia tarsi hierarchija egzistuotų. Štai darydama takelius brūzgynuose, turėjau nupjauti ne vieną medelį ar krūmą. Ir tai darydama, supratau, kad štai kokio uosiuko ar krūmelio man negaila pjauti, o va ąžuoliukas – tarsi kažkas vertingesnio. Taip, jis kultūriškai jau įaugęs, nors laukinis medis, bet labai stipriai veikia kultūros lauke, kaip vertybė, puoselėjama tam tikrų tradicijų. Sunku pažvelgti į tokius dalykus kitokiu rakursu. Nesame laukiniai gyvūnai, ir gyvendami gamtoje, neišvengiamai vadovaujamės kultūros lauko suformuotomis nuostatomis.

Aurelija Maknytė, Iš gyvenimo filmo kadras

Kodėl nusprendei įsigyti laukinės žemės lopinėlį? Koks tavo santykis su kaimynais?

 Tai ir vaikystės svajonė – gyventi vidury miško. Įsivaizdavau save kaip vienišę, auginančią išgyvenimui svarbius gyvūnus ir augalus. Visuomet labai domino istorijos apie visokius atsiskyrėlius, kurie tokiais tapo savo noru ar tiesiog buvo aplinkybių išmesti iš sociumo. Robinzonas Kruzas, Rokvelas Kentas ar tiesiog pasiklydęs taigoje keliautojas. Paauglystėje ypatingai buvo įkvėpusi D. Thoreau knyga „Voldenas, arba gyvernimas miške“. Buvau prisibraukiusi tuomet svarbių sakinių… O prieš kelis metu pasiėmiau tą knygą ir nesupratau, kodėl būtent tie sakiniai pabraukti… Perskaičiau suaugusiom akim ir dar labiau nustebau – kiek toje knygoje didaktiško tono ir tokių neįtikinančių dalykų… Nepatiko. Panašu, kad kiekvienas gyvenimo fragmentas turi savo knygas. Bet va savo įsigytoje Žemėje statausi prie jau esančio vagonėlio, skirto vasarojimui, tokį priestatėlį žiemai – žiemos kiosku jį vadinu, nes nedidukas. Hm, matau, kad labai jau jis dydžiu primena Toro pasistatytą vienišiaus nameliuką, aprašytą minėtoje knygoje. Beje, tas Voldeno namukas įkvėpė ir Unabomberį – Tedą Kačinskį – matematikos profesorių, kuris tokiame pačiame voldeniškame namelyje gyveno ir maištavo, paštu siųsdamas rankose sprogstančius siuntinius, tokiu būdu kovodamas prieš technologijų visuomenę. Teigiama, kad to ėmėsi tuomet, kai netoliese nuo jo namelio buvo pradėti tiesti keliai, naikinama laukinė gamta. Taigi, tie drugelio sparno mostelėjimai – viskas susiję labiau nei galima būtų pagalvoti…

Mano kaimynai – jie tolokai. Ieškojau žemės tokioj vietoje, kurioje nereikėtų su kaimynais diskutuoti apie tvorų aukštį ar kitus neišvengiamus kaimynystės aspektus. Ieškodama žemės ploto, išmokau skirti arą nuo hektaro. Taigi turiu tokį nemažą plotą – 5.4 ha – lengviau šią erdvę įsivaizduoti, kai paskaičiuoji, kad tai daugiau nei 90 vnt. kolektyvinio sodo sklypelių. Tokioje erdvėje jaučiuosi saugiai. Sociumo pakanka tuo metu, kai dirbu – per savaitę susitinku su maždaug 100 studentų ir moksleivių, išsikalbu, išsibendrauju. Na, nesu visiškai užsidariusi nuo žemės kaimynų – šiek tiek juos pažįstu, perku pas juos kai kuriuos produktus ir iki karantino nepraleisdavau progos pavežėti keliuku einantį vietinį – tokia labai gera proga kažką sužinoti apie vietovę, kurioje praleidžiu daug laiko.

O kaip tavo gyvūnai-kaimynai?

Su gyvūnais kaimynais viskas paprasta – visiems yra vietos. Netoliese gyvena barsukai, atklysta lapės, ūsūrinai šunys, prabėga ir palaidi šunys, ateina katinai, gyvena stirnos. Inkilėliuose ir šabakštynuose gyvena ir ritasi paukščiukai, tiesa, kai kurie nulesa vyšnias. Bet vyšnių medžiai čia tokie aukšti, kad nelabai jas ir pasiekčiau, tai tebūnie, skanaus! Va su peliukais kyla konfliktų, prisipažinsiu, sunku su jais tartis ir dalintis teritoriją… Padaro per daug skylių ten, kur nereikėtų, sugraužia tulpių svogūnėlius ar ką kita. Bet su peliukais turėsime bendrą kūrinėlį – surinkau puikiai pragraužtus vyšnių kauliukus, labai gera medžiaga papuošalams, būsim auskariukų ar karoliukų bendraautorėmis.

Pelės auskariukai

Mąstant apie žmogaus santykį su gamta, atrodo, kad paskutiniais metais jis pasidarė daug komplikuotesnis, nei galėjome numanyti. Kasdienybės lygmenyje gamta iki pandemijos mums buvo gyvūnai, medžiai, vanduo, kraštovaizdis, aišku, visokie įkyrūs vabzdžiai, kenkėjai, naikinantys mūsų vaismedžius, na, ir mes. Iki koronos viruso, kuris peršoko į žmogų iš gyvūno, niekada taip stipriai neteko susimąstyti apie žmogaus kūno vienovę su kitomis gamtos formomis. Kad nepaisant mūsų intelektinio išsivystymo, kūnai išliko gyvūniški ir patogūs toms pačioms ligoms, virusams…

 Taip, dabar puiki proga prisiminti, kad žmogus yra gyvūnas. Žinduolis, stuburinis, šiltakraujis, primatas. Gal žinduolius apibūdinančiuose kataloguose verta inventorizuoti ne tik dramblius, žiurkes, šikšnosparnius ar kitus „kitus“, bet ir žmogų? Gal taip įprastume matyti save labiau aplinkos kontekste. Na o pamąsčius apie žmogaus pažeidžiamumo problemą iš biologinės pusės, tai žmogaus kaip rūšies raidoje vis labiau nebelieka natūralios atrankos – tobulėjant medicinai, išlieka ir silpniausi. Ir galbūt iš dalies dėl to tampame pažeidžiamesni. Paradoksas – tobulėjame, bet tuo pačiu tampame silpnesni, nes tobulėja ir mus puolantys mikroorganizmai. Pandemija, žinoma, dramatiškas laikmetis, bet tai geras laikas susimąstyti apie pasaulio mažumą ir trapumą ir apie tai, kad esame gana pažeidžiama gamtos dalis. o ne kažkokie ten pasaulio viešpačiai ir gamtos valdovai, galintys be pasekmių pakeisti upių tekėjimo kryptis.

Aurelija Maknytė, Iš gyvenimo filmo kadras

 Filosofas Gintautas Mažeikis sako, kad ir dabar esama trijų žmonių rūšių: racionalusis, logiškasis, praktiškasis Homo Sapiens, žaidžiantis žmogus Homo Ludens, ir dar vienas, apie kurį žinome mažiausiai – Homo Ridens – besijuokiantis žmogus. Mes tik manome, jog tėra viena mūsų rūšis, nes galime vieni su kitais daugintis ir išoriškai beveik visai nesiskiriame. Skamba gana komiškai, tačiau kai pagalvoji apie realius žmonių skirtumus, egzistuojančius rūšies viduje, pastebimus kasdienybės lygmenyje, susimąstai. O kaip manai, kokios rūšies esi?

Na, biologiškai kalbant, žmonių rūšių tikrai yra buvusi ne viena. Netgi teigiama, kad jos tarpusavyje kryžminosi, bet jų palikuonys negalėjo turėti vaikų. Labai sunku pasakyti, kuriai Mažeikio paminėtai rūšiai priskirčiau save :) Keista, kad besijuokiantis ir žaidžiantis žmogus yra skirtingos rūšys. Juoktis ir žaisti juk tokia panaši veikla! Homo Sapiens praktiškumu kažkaip abejoju, belieka nusistebėti, kodėl nėra kokio Homo Nonsapiens arba Homo Destructus – griaunančio žmogaus – tokių manau yra gana didelė dalis… O jei rimtai, sunku save priskirti kažkokiai tiksliai kategorijai, galėčiau galbūt būti koks mišrūnas to besijuokiančio ir žaidžiančio :)

Menotyrininkė Agnė Narušytė, kuri buvo ir rugsėjo mėnesį veikusios tavo parodos „Gamtos kabinetai“ Vilniaus rotušėje kuratorė, sykį sakė, kad menininkai yra ta jautrioji žmonijos rūšis, kuri greičiausiai pajunta artėjančią katastrofą. Pažeidžiamos rūšys dažnai pasmerktos gyventi vis mažesniuose plotuose, nuolatinėje grėsmėje išnykti, būti suvalgytai stipresnės rūšies atstovų (gal tų pačių homo destructus?). Pažeidžiamoms rūšims darosi vis labiau nepakeliama gyventi greitame, vartotojiškame pasaulyje, triukšmingame mieste nublizgintais šaligatviais ir stikliniais bokštais. Kaip tu jautiesi šiandieniniame pasaulyje ir šiandieniniame Vilniuje?

 Tos lėtai vykstančios katastrofos akivaizdoje nebepadės, matyt, joks jautrumas. Kažkokius svarbius sprendimus turi daryti valstybės, nors ir kiekvienas pavienis asmuo gali prisidėti prie situacijos gerėjimo. Nors deja, skeptikai teigia, kad jokio gerėjimo jau nebus, per vėlai susimąstyta. Aš tai tikiu mokslo galia, gal kažką sugalvos mūsų vaikai ar anūkai, gal kažkaip pavyks sutvarkyti tą chaosą, prie kurio prisidėjo mūsų ir visos praėjusio šimtmečio kartos… Taip norisi tikėt progresu, kuris prisidės prie galimybės gyventi harmonijoje su aplinka, nenaikinat to, ko nesukūrėme.

Aš nesuvokiu, kaip galima šitaip trumparegiškai planuoti žaliąsias zonas miestuose. Stebiu tas kovas dėl brandžių medžių, kiek seniau ir pati sudalyvaudavau tokiuose protestuose, bet rankos svyra, tiesiog kažkoks nevilties jausmas apima, pavargsti ir apimtas pykčio išvažiuoji į savo Žemę, kurioje gali atgauti pusiausvyrą ir būti saugus. Vis labiau svetimas man darosi miestas su savo nuskustu, depiliuotu ir gliancu blizgančiu fasadu, kuriame vis mažiau lieka vietos gamtai. Ir tai ne tik Vilniaus bėda. Liūdna, bet kartais, pravažiuodama pro nedidelius miestelius, matau, kaip sparčiai jie visi panašėja! Toks jausmas, kad beveik visos savivaldybės urmu užsipirko tų pačių trinkelių ir tų pačių medelių. Na, gal mūsų vaikai sulauks jų pavėsio, jei tie medeliai prigis. Esu mačiusi, kaip tokie šluotos dydžio medeliukai po poros metų, neprisitaikę prie aplinkos, nudžiūna, ir juos pakeičia naujos mažos šluotelės. Apmaudu. Neapleidžia jausmas, kad tai kažkokio verslo plano dalis.

Paroda Gamtos kabinetai Vilniaus rotušėje, 2020

 Man pasirodė, kad paroda „Gamtos kabinetuose“ atsirado kaip organiškas tavo gyvenimo Žemėje ir prieš tai buvusių, kitur fragmentiškai išsibandytų idėjų prasitęsimas, savotiškas tų jų surūšiavimas, tarpryšinių, tarprūšinių sąsajų poezija.

Taip, buvimas Žemėje tikrai prisidėjo prie seniau sugalvotų idėjų ar surinktų objektų sudėliojimo į kolekciją. Niekada gyvenime nesu turėjusi studijos, kaip vietos, kuri būtų skirta vien kūrybai. Visuomet visi projektai ir idėjos susidėliodavo bute, kuriame gyvenu. Butas jau visiškai tapo užkimštas dėžėmis ir daiktais, kurie tampa parodų eksponatais arba tiesiog padeda kažką sugalvoti. Dabar toks nemažas Žemės plotas – tarsi didžiulė kompensacija sau už visus tuos metus, kai neturėjau studijos! Taigi, turiu 5,4 hektaro dydžio studiją! Kas ypatingai gera – kad galiu joje vaikščioti ir galvoti. Supratau, kad vaikščiojimas labai gerai veikia mąstymą. Nieko čia nauja – peripatetikai su Aristoteliu priešaky praktikavo filosofavimą vaikštant. Beje, jau Aristotelis teigė, kad Žemės pokyčiai vyksta taip lėtai, jog žmogus jų nepastebi – per trumpas jo gyvenimas. Neramu, kad tam tikrus pokyčius planetoje jau ima stebėti mūsų laiko vienos kartos žmonės.

Paroda Gamtos kabinetai Vilniaus rotušėje, 2020

Parodą galima suvokti ir kaip retrospektyvą, siekiančią vaikystės laikų gamtos stebėjimą, ankstesnių kūrinių (pavyzdžiui, „Degančių skaidrių“ arba zuikio personažo) įkurdinimą ir naujuose prasminiuose ryšiuose. Ar pati mąstei apie retrospektyviškumą?

 Nesu apie retrospektyviškumą pagalvojusi, bet kad vieni darbai siejasi su kitais, kad atkeliavo į šią parodą iš kitų mano parodų, tai faktas. Bet jie šiek tiek kinta – ir tai man labai įdomu. Man patinka, kad kūrinys gyvena gyvenimą, nėra sustingęs, kad atsidūręs kitoje erdvėje ar šalia kitų objektų, jis keičiasi, įgauna naujų atspalvių ar prasmių. Zuikis, beje užsiima ir veikla, kurios visų aplinkybių nė neseku, pavyzdžiui, neretai sudalyvauja kalėdiniuose susitikimuose su vaikais, jo kailį mielai skolinu visokiems tikslams. Man patinka kad zuikis gyvena įvairiuose kontekstuose. Taip yra kitę ir keli kiti mano parodų objektai. „Degančios skaidrės“ irgi įgyja visokius pavidalus, šioje parodoje jos atsikratė nuorodos į mediją ir pasirodė be skaidrę rėminančio rėmelio. „Tėvo aktas“ taip pat gerokai kito – spausdinto ant lapo teksto iki grafitu rašomo tiesiai ant sienos teksto, kuomet svarbu pasidaro rašymo procese byrančios lyg pelenai grafito dulkės.

Aurelija Maknytė, Degintos skaidrės (nuo 2012 m., tęstinis projektas)

Klasikinė kultūros ir natūros opozicija parodoje, regis, kertinė. Įdomu, kad šį kartą ją padiktavo ne tik tavo rodomų eksponatų gamtinė arba kultūrinė prigimtis, bet ir pačios vietos apmąstymas. Į rotušę atitempi kelmus iš savo žemės, o savo žemėje išsipjovei žolės plotą pievoje, kurio parametrai atitinka rotušės pirmo aukšto planą.

Taip, kultūros ir natūros santykiai man tampa vis įdomesne tema apmąstymams ir kūrybai. Tuose santykiuose tiek niuansų, tiek gylio, tiek sluoksnių! Visiškai neišsemiama tema! Kuo labiau domiuosi, tuo labiau įtraukia, tuo daugiau pasiūlo. Minėti kelmai iš rotušės po parodos jau grįžo į savo gimtas pievas, o rotušėje paklotą dirbtinai užaugintą, „prijaukintą“ pievą gabaliukais išsidalino draugai. Pati taip pat parsivežiau tos kultūrinės pievos gabalų, jie puikiai prigyja patiesti ant laukinės pievos. Stebėsiu, kai ji keisis, kaip pamažu sulaukės, nebebus prijaukinta. Išsipjovusi trimeriu savo žemėje rotušės pirmo aukšto salės planą masteliu 1:1, stebiu, kaip ji „kultūrinasi“ – tokioje prižiūrimoje, šienaujamoje pievoje sumažėja rūšių įvairovė, bet žinoma, tokia pieva yra patogi žmogui – joje negyvena erkės, joje saugiai ir jaukiai gali ilsėtis. Palikau toje pievoje kelis ten natūraliai augančius medžius – jie tarsi netvarkingai sustatytos kolonos rotušėje. Pasodinau ir kultūrinių, skiepytų augalų, pavasarį ten įsikurs daržas, turbūt dedikuosiu jį rotušės rekonstrukcijos architektui L. Stuokai-Gucevičiui. Darant tą laukinės rotušės planą pievoje, buvo įdomu mąstyti, kaip žmogus pasirenka, kur statys namą ar įkurs miestą. Turbūt kažkada taip gimė architektūra kaip kūryba? Štai Vilnius net susapnuotas! Kokia abstrakti ir tuo pačiu siurreali kūryba!

Aurelija Maknytė, parodos Gamtos kabinetai fragmentas, 2020

Tavo kūryba, man regis, persmelkta stebuklinio mąstymo, primenančio žaidžiančio vaiko pasaulio matymą. Kaip ir vaikai, tu žaidi panašumu, prasmių perkeitinėjimu, apsivertimu, dalykų sukeistinimu. Pavyzdžiui, iš gumbavapsvių pažeistų ąžuolo lapų sudėlioji gyvą vainiką, atkreipi dėmesį, kad gyvūno dubens kaulas tikrai labai primena kaukę, kurią visi vos gimę užsidedame, avys sieniniame kilime primena liūtus ir tuo pačiu garbanotus kelmus.

Na, gamta tokia pilna stebuklų, belieka juos pastebėti ir parodyti taip, kad suprastume, kaip viskas artimai tarpusavyje susiję ir kaip viskas tiesiog gražu! Ir ta neaiški riba tarp gyvo ir negyvo mane įkvepia ir žavi – štai gumbavapsvės karoliukuose parodoje juk ir buvo gyvos lervutės, po parodos karoliukai grįžo į gamtą ir pavasarį iš jų išsiris vabzdžiai. Gyvūnų dubens kaulus parodos lankytojai kartais paima ir drąsiai pasimatuoja. Taip, šis kaulas – ne tik kaukė, tai pirmos mūsų durys į pasaulį, pirmas mūsų sutiktas rėmas.

Aurelija Maknytė, parodos Gamtos kabinetai fragmentas, 2020

Kaip tikra gamtininkė esi pastabi anomalijoms, keistenybėms. Kokias mintis sukėlė Širvintos upėje rastas kokoso riešutas? Ar vis dar tikiesi, kaip kad vaikystėje, rasti dinozauro kiaušinį?

 Na, dinozaurų turime gyvų ir šiomis dienomis – štai kad ir krokodilas. O upėje šiemet tarp nuvirtusio ir mirkstančio vandenyje medžio šakų rastas kokoso riešutas, beje, taip nustebino – tarsi ir visą kokoso palmę būčiau pamačiusi (ar krokodilą). Žinoma, tą riešutą turbūt pametė koks baidarininkas, bet riešutas suveikė kaip kokia žinutė iš ateities. Juk tokiai palmei augti pakanka 18 laipsnių šilumos. Lietuvoje jau stebimi ir gana plačiai paplitę karštų kraštų gyventojai – maldininkai, jie čia jau veisiasi, sėkmingai žiemoja.

Klimato ir drauge visuomenės elgesio pokyčiai įgavo pagreitį. Su dukra skaitėm knygelę, pamačius minią vaizduojantį paveikslėlį jai kilo visiškai natūralus klausimas: „Kodėl jie visi be kaukių“? Pagalvojau, kad taip, tai bus ta karta, kuriai mūsų nenormalybės situacija atrodys visiškai kasdieniška. Vieną dieną bus visiškai normalu tarp obelų auginti apelsinmedžius. Ir gydytis nuo maliarijos. Kaip tu žvelgi į tuos globaliuosius pokyčius ir žmogų kaip jų dalyvį?

 Na, ryškiausias pasikeitimai, be abejo, yra tie, kuriuos matome ir jaučiame gyvai. Nebėra įprastos žiemos. Žinoma, kad dabar vyksta šeštasis rūšių išnykimas. Bet to išnykimo nematome ir nejaučiame tiesiogiai, todėl tai ne taip ir jaudina. Kol kas. Žemės ūkis stipriai nualina dirvožemį, paberiam trąšų ir pirmyn! Verslas yra verslas. Koks ten dar išnykimas!

Šiųmetė žiema, pasirodo, buvo šilčiausia per visą meteorologiį stebėjimų laikotarpį. Ir pirmoji žiema, kuri buvo besniegė (būta tik kelios dienos su sniegu). Žinoma, šylantis klimatas mūsų šalį paveiks ne taip stipriai, kaip pietų šalis. Bet jau dabar kai kuriose šalyse vyksta lokalūs karai dėl vietų, kuriose yra prieinamas vanduo. Beje, vis dažniau girdžiu, kad kaimuose senka ir išdžiūva šuliniai. Nėra tirpstančio sniego, požeminiai vandenys nusenka. Tai įtakoja ir mano buvimą savoje žemėje. Planavusi kasti šulinį, dabar jau matau, kad toks vandens gavimo būdas rizikingas. Imu galvoti apie gręžinį… Ir be galo džiaugiuosi, kad šalia yra upė – taip daug lengviau ištverti karštas dienas, nors hidrologinė sausra vietomis pavertė upę sekliu upeliuku.

Pandemija nėra tik medicininė problema, ji atveria ir daug socialinių problemų, aštriai iškyla nelygybės klausimas ir viso to akivaizdoje kai kurie didingi žmonijos laimėjimai atrodo tokie beprasmiški ir tušti…

Aurelija Maknytė, Žmogus zuikis (nuo 2009 m., tęstinis projektas)

Neretai susidaro toks įspūdis, kad šiuolaikinis menas, kuris atspirties tašku pasirenka kažkokią ekologinę dilemą, bando atsispirti nuo antropoceno problematikos, analizuoja žmogaus veiklos padarinius gamtai ir t.t., įgauna didaktinį toną ir tampa kažkuo panašiu į informacinį lankstinuką, tik tiek, kad vizualiniu pavidalu. Tai yra madinga tematika. Kaip tu jautiesi šitame ekologinio meno diskurse? Ar nesinori kartais pažvelgti į tai ironiškai? Ką galvoji apie didaktiškumą, pseudomoksliškumą, spekuliavimą emocijomis? Man kartais nuo viso to jau darosi nuobodu…

 Va va, kai apie kažką kalbame per daug abstrakčiai ir didaktiškai, atsiranda pavojus sukelti visiškai priešingas, nei norima, reakcijas. Tas “nedaryk to, nes bus blogai” sukelia ne tik nuobodulį, bet ir atmetimo reakciją. Ir pati, štai rašydama kiek aukščiau apie išnykimą ir ekologines katastrofas, pasijutau kiek nejaukiai – juk nesu tos srities specialistė Kalbu gana populiariomis frazėmis ir nuo dar vieno tokio pakalbėjimo klausytojo ausys vis mažiau girdi, o akys vis mažiau mato… Pasigendu viešoje erdvėje mokslininkų, kurie kalbėtų, aiškintų ne mokslininkams suprantama kalba. Juk ir apie pandemijos aspektus dažniausiai mums kalba politikai, ne mokslininkai ar kiti susijusių sričių profesionalai. Tokioje terpėje atsiranda geras mikroklimatas pseudomokslui ir belieka ant galvos užsidėti kepuraitę iš folijos.

Kad gamtos tema menuose sparčiai populiarėja, akivaizdu. Gal tai ir gerai – iš kiekybės gal kokia ir įdomi kokybė gryninasi. Man pačiai ekologijos ir apskritai gamtos tema artima nuo vaikystės. Ruošiausi būti mokslininke ir tyrinėti bei šiek tiek ir gelbėti pasaulį. Gerai sekėsi, esu buvusi respublikinės biologų olimpiados prizininke ir laureate, buvau įstojusi į biologiją VU. Beje, dar apie 1980 metus kažkokiame žurnale perskaičiau straipsnį, kad mūsų kraštuose kažkokiais dar mums gal ir matomais laikais galės augti apelsinmedžiai. Padarė įspūdį tokia informacija, bet apie katastrofas nuojautų dar nebuvo tokių ryškių, skambėjo kaip koks juokingas spėjimas, nors ir buvo moksliškai grįstas. Na, ir kol sode už lango nematau apelsinų, labai džiaugiuosi, kad yra Žemės trauka ir mes nuo jos nenukrintame kaip kokios nereikalingos ir kenksmingos dulkės. Ir nors mano santykis su H. C. Thoreau pareiškimais gana komplikuotas, visgi ši jo mintis, manau tinka pabaigai:

„Žemės paviršius yra minkštas ir jame lengvai įsispaudžia žmogaus pėdos; tas pats ir su takais, kuriais keliauja žmogaus protas“. Labai tikiuosi, kad sveikas protas bus harmoningo buvimo Žemėje garantas.

Aurelija Maknytė, parodos Gamtos kabinetai fragmentas, 2020

Aurelija Maknytė, parodos Gamtos kabinetai fragmentas, 2020

Aurelija Maknytė, parodos Gamtos kabinetai fragmentas, 2020

The post Žemės trauka. Pokalbis su menininke Aurelija Maknyte appeared first on artnews.lt.

Vika Prokopavičiūtė – kylanti tapytoja, gyvenanti Vienoje. Mėnesį trukęs interviu radosi nuotoliniu būdu, susirašinėjant elektroniniu paštu. Siųsdavau jai po vieną klausimą, o ji atsakydavo. Diskutuojant apie konkrečius menininkės darbus, mūsų pokalbis susitelkė ties skirtingais jų elementais – motyvais, technika, medžiagiškumu, tačiau kartu palietėme ir bendras su medija susijusias problemas, tokias kaip menininko kontrolė jo kūrybos atžvilgiu ir įgūdžio idėja.

Vika Prokopavičiūtė (V. K.): Tikiuosi, nieko tokio, kad bendraujame anglų kalba. Turiu paminėti, kad, be lietuviškos pavardės ir to, kad gimiau Lietuvoje, šios kalbos nemoku. Užaugau Rusijoje, o dabar gyvenu Austrijoje. Mano ryšys su Lietuva yra įšalęs praeityje. Deja, ten lankausi labai retai ir būnu keistas svečias, tačiau tai nereiškia, kad šio ryšio nenoriu palaikyti. Tiesą sakant, geografija grįstas tapatybės klausimas „Iš kur esi?“ mane glumina. Galbūt todėl pirmenybę teikiu nefigūratyvumui, cha cha. Tikiuosi, suprasi!

Paulius Andriuškevičius (P. A.): Tapatybė, atrodo, yra puiki tema pradėti mūsų pokalbiui. Įsivaizduoju tave kaip „keistą svečią“ parodoje Vilniuje, kai priėję kuratoriai tave primygtinai kalbina lietuviškai dėl tavo vardo ir gimimo vietos. Ar žmonės dažnai klaidingai tikisi tave esant lietuve ir lietuviakalbe? Man įdomu, ar sulauki daugiau dėmesio iš Lietuvos, Baltijos šalių meno lauko dalyvių dėl savo lietuviškų šaknų. Ir, galvojant apie nefigūratyvumą, ar sutiktum, kad šis nesusisaistymo su konkrečia geografine vieta pojūtis kažkokiu būdu persismelkia į tavo tapybą?

V. P.: Keliskart esu gavusi elektroninių laiškų ir žinučių lietuvių kalba. Net tu man parašei lietuviškai, kas, žinoma, yra logiška. Veikiausiai visas CV kaip trumpos biografijos struktūra yra klaidinantis. Jame matoma gimimo vieta ir mokymo įstaigų sąrašas, bet tikrovė slypi tarp eilučių. Negaliu sakyti, kad sulaukiu daugiau dėmesio dėl savo šaknų, bet kartais jaučiuosi kaip apsimetėlė, kai išaiškėja visa tai, kas glūdi tarp eilučių.

Kartu šis dviprasmiškumas mane traukia. Tai kaip priklausomai nuo žiūrėjimo kampo visas spalvas atspindinti ir tarsi veidrodyje aplinką atvaizduojanti degalų bala. Tapyboje yra struktūra, metodai ir to stengiuosi laikytis. Tapau vieną paveikslą po kito, todėl kiekvienas naujas darbas tarytum atsiranda iš ankstesnio ar jį pratęsia. Toks metodas sukuria tapybos erdvę, kurioje būtina ir saugu būti atviram, užduoti klausimus ir reikšti nuomonę. Be to, tapydamas sykiu būni ir tapytojas, ir žiūrovas. Kitaip tariant, vienu metu turi sėdėti ant dviejų kėdžių.

Vika Prokopavičiūtė, Blyški potėpių ugnis, 44 × 32 cm, aliejus ant drobės, 2020

P. A.: Tavo paveikslai dažnai nurodo į pačią tapybą. Skaitydamas tavo darbų pavadinimus pastebėjau, kad dauguma jų užsimena ir pasakoja apie tapybos mediją bei procesą. Pavyzdžiui, „Teptukai tapo save“ (Brushes Painting Themselves), „Tapymas išjungus šviesą“ (Painting with the Light Off), „Draperijos tapymas“ (Painting Drapery), „Save piešianti tapyba“ (Painting is Drawing Itself). Tai man kartu primena tavo pokštą apie paveikslo „Teptukų puokštė“ (Brush Bouquet) atsiradimą: norėjai nutapyti narcizus, tačiau jų neturėjai, todėl nusprendei vietoj jų „teptukais nutapyti teptukus“. Man pažįstama teksto, rašančio save nepriklausomai nuo rašytojo, idėja, bet įdomu, kaip tai veikia tapyboje. Regis, tai susiję su sėdėjimu ant dviejų kėdžių tuo pat metu arba sykiu užimant dvi skirtingas perspektyvas, t. y. kartu būnant ir atlikėju, ir žiūrovu. Kiek jautiesi kontroliuojanti ar norinti kontroliuoti savo tapybą ir kiek ji yra laisva nuo tavo laisvos valios?

Vika Prokopavičiūtė, Teptukų puokštė, 60 × 70 cm, aliejus ant drobės, 2019

V. P.: Visada kyla klausimas: ką tapyti toliau? Kartą mane persmelkė déjà vu jausmas, tarsi tapomą paveikslą jau būčiau nutapiusi. Tai nebuvo susiję su pasikartojančiais motyvais, panašiu koloritu, bet labiau su būdu – mąstymo, susidorojimo su įgūdžių trūkumu, naujų įrankių iš šių įgūdžių susikūrimu, triukų (nors šis žodis pernelyg supaprastinantis) naudojimu. Jei klausime jau glūdi atsakymas, tuomet paveiksle kaip inde telpa informacija, reikalinga kitam paveikslui nutapyti: kaip jis galėtų atrodyti iš kitos pusės, koks jis bus viduje, kas jis galėtų būti. Vienas paveikslas veda prie kito. Tai tęsiasi ir tęsiasi, paveikslai yra tapomi ir tapo save. Šaka tenori šakotis, tapyba tenori tapytis. Šis procesas įjungia keistą tapybos aparatą, kuris sukasi prieš tave ir mane, generuodamas vis daugiau paveikslų.

Vis dėlto ši sistema yra sukurta tapytojo siekiant išvengti baugaus klausimo ir pateisinti save prieš auditoriją. Tapau, stebiu, reflektuoju, kuriu metodą, tapau, stebiu, kovoju su savo lūkesčiais, laužau savo pačios taisykles, pritaikau metodą, vėl tapau, vėl stebiu ir taip toliau. Pratęsdama analogiją su rašymu, galvoju apie Georges’ą Perecą, eksperimentavusį su žodynu [1]. Šis procesas susijęs su kontrole ir aš planuoju savo susidūrimą su atsitiktinumu, kai dalykai gali ir turi atsilaisvinti. Galbūt tai neatrodo smagu, bet yra!

P. A.: Planuoti susidūrimus su atsitiktinumu išties atrodo smagu, o kartu tai gražiai įsitaiso tarp dviejų priešybių: visiškos kontrolės ir absoliutaus atsitiktinumo tapyboje. Tiesą pasakius, tai man primena Jacksono Pollocko mintis apie tapymo procesą, kai jo paklausdavo, kiek jis kontroliuoja dažų varvėjimą. Tai mane veda prie tavo medžiagų pasirinkimo. Tapai išskirtinai aliejiniais dažais, tačiau ant skirtingų paviršių. Naudoji drobę, medvilnę ir liną. Papasakok, kaip nusprendi, kurią medžiagą naudosi, kaip tavo apsisprendimą veikia – jei išvis veikia – siužeto pasirinkimas (ar atvirkščiai) ir koks iš tikrųjų būna tapymo ant šių skirtingų paviršių procesas.

V. P.: Iš pradžių kaip pagrindinę priemonę rinkausi tik medvilnę: ji yra malonios kreminės spalvos, pigi ir lengvai ištempiama. Dabar tapau ant lino. Man patinka jo senoviška išvaizda ir grubi struktūra, kuri yra labai atlaidi klaidoms. Stengiuosi tapyti lygiai, daugmaž sluoksnis po sluoksnio. Lino faktūra su visais nelygumais ir mazgeliais kontrastuoja su šiais sluoksniais ir yra palanki mano aplaidumui. Tai prablaivo: prieini arčiau ir matai, kad tai tapyba, apgaulė, spalvos masė, užpildanti paveikslą iki rėmo.

Dažniausiai naudoju permatomą gruntą. Akinamai baltas gruntas paslepia drobės spalvą, tačiau noriu žaisti atvirai ir išlaikyti ją paletėje, galbūt ją priimti. Tiesa, dabar iškėliau sau uždavinį sukurti paveikslą vien baltą ir geltoną, todėl turėjau pradėti nuo nepermatomos baltos, kad peršviečiama geltona išryškėtų ir suskambėtų.

Pastaruoju metu tapiau tik rubino raudona ir rausvai violetine spalvomis, papildytomis cinko ir titano balta. Šiuos raudonus atspalvius suvokiau naujai, tarsi pro didinamąjį stiklą ar mikroskopą. Greta rubino raudonos plonas cinko baltos sluoksnis ant rausvai violetinės staiga atrodo mėlynas.

Kokius uždavinius keliu sau, puikiai parodo ir darbas „Kramtomosios gumos paveikslas tempiasi“ (Chewing Gum Painting Stretching). Buvau sumaniusi „ištempti“ motyvą, buvusį horizontalaus formato paveikslą paversti vertikaliu, užpildyti jį nuo viršaus iki apačios, paliekant neužtapytą liną dešinėje ir kairėje. Sprendimas buvo paremti jo vertikalumą ir tapyti tik vertikaliais potėpiais (sveikas gyvas, Degas!). Ir staiga tai suveikė: tempimas, gravitacija, tapymo jėga – viskas buvo reikiamose vietose. Taip technika tapo motyvu.

Vika Prokopavičiūtė, Kramtomosios gumos paveikslas, 170 × 110 cm, aliejus ant drobės, 2019

Vika Prokopavičiūtė, Kramtomosios gumos paveikslas tempiasi, 200 × 130 cm, aliejus ant drobės, 2019

P. A.: Įdomu tai, kad „Kramtomosios gumos paveikslas tempiasi“ yra darbo „Kramtomosios gumos paveikslas“ vertikalus veidrodinis atspindys: melsvi ir rausvi stačiakampiai, apvertus paveikslą, atsiduria priešingose pusėse, jei palygintume su „originalu“. Šie kūriniai yra puikūs tavo gebėjimo sugestijuoti, perteikti ir dekonstruoti medžiagas teptuku pavyzdžiai. Tai pastebiu ir paveiksluose „Blyškios potėpių ugnies dauginimas“ ir „Blyški pilkų potėpių ugnis“, kurie yra tarsi dvinariai kūriniai. Jie atrodo puošnūs stiliaus ir psichologiški koncepto atžvilgiu, tarsi siųstų pasąmonines žinutes. Ar galėtum papasakoti, kaip jie atsirado ir koks jų tarpusavio ryšys? Ar kada nors esi eksponavusi juos atskirai?

V. P.: Juodu yra draugai, vieno medžio šakos. „Kramtomosios gumos“ paveiksluose dažai yra kūnas, o čia teptukai yra įrankiai, kurie įveda (pagamina) ir paskirsto tuos dažus. Nutapiau mažo formato paveikslą, kuriame teptukai ilsisi tapybos indelyje tarsi degtukai dėžutėje, bet jie nenustygsta vietoje, nes yra darbo instrumentai ir tapo save taip intensyviai, kad užsidega.

Tačiau tai nėra apie teptuką ar apie atvaizdą, bet labiau apie funkciją, galbūt esmę. Noriu tapyti ne teptuką, o tai, ką teptukas daro, kad galėčiau iš to išgryninti tapymo metodą.

Perkeldama visa tai į didelį formatą, nesiekiau sukurti išdidintos kopijos, todėl pirmiausia pašalinau dalį su nepadengto lino kotais ir nutapiau jos priešpriešą. Taip („Blyškios potėpių ugnies dauginimas“ (Multiplying Pale Brush Fire) virto paveikslo paveiksle paveikslu. „Blyški pilkų potėpių ugnis“ (Pale Gray Brush Fire) yra artimesnis originalui, tačiau didėdamas ir džiūdamas jis netenka spalvos, primena mechanizmą arba organą. Gal dėl dydžio realybėje abu paveikslai atrodo grėsmingi ir santūrūs. Nors yra pora, jie gali gyventi ir atskirai.

Grįžtant prie blyksinčių balų refleksijos, paveikslų pavadinimai atkeliavo iš Nabokovo metafikcijos „Blyški ugnis“ (Pale Fire), kuri savo ruožtu nurodo į Shakespeare’ą: „Vagis mėnulis iš saulės grobia savo blyškią šviesą.“[2]

Vika Prokopavičiūtė, Blyškios potėpių ugnies dauginimas, 200 × 130 cm, aliejus ant drobės, 2020

P. A.: Kokie dar atspindžiai matomi balose? Man įdomūs motyvai, temos ir naratyvai, prie kurių linksti kūryboje.

V. P.: Dėl kūrinio „XX“ fono nenorėjau priimti jokių sprendimų, tad jį išbraukiau. Jis buvo nesvarbus – tylus ir tuščias. Toji žymė „X“ tapo pagrindiniu veikėju ir, kad pabrėžčiau jos reikšmę (ar faktą, kad ji egzistuoja), nutapiau šešėlį. Tuo metu skaičiau Victoro I. Stoichițos „Trumpą šešėlio istoriją“ (A Short History of the Shadow) ir buvau jos paveikta. Viskas pradėjo dvigubintis ir atsispindėti: du įtvirtinti kampai paveikslui įžeminti, du „X“ (vienas neryškus, kitas ryškus), dvi poros išlenktų paviršių viršuje. Manau, šis paveikslas paskutinis, kuriame taip aiškiai pasireiškia ne-erdvė. Po to mano dėmesys nukrypo į paviršius.

„Draperijos tapyme“ fantazuoju apie ankstesnį paveikslą, kuris išaugo toks didelis, kad turi apsisiausti draperija. Kūnas, upės, indai, raumenys, užuolaidos, banguojančios linijos – jame yra viskas. Bandžiau išlaikyti šiokią tokią perspektyvą (erdvė likusi iš „XX“) ir tuo pat metu išsaugoti plokštumą, todėl yra keli neryškūs plotai, primenantys dulkes ant objektyvo, paviršiaus netobulumus.

Nors tai yra už tavo klausimo ribų, norėčiau pasidalyti Timothy Leary knygos „Psichodelinė patirtis“ (The Psychedelic Experience) citata. Sutinku su tuo, ką jis sako, galbūt tai ir bandau pasiekti tapyboje:

„Subjektai ir objektai sukasi, transformuojasi, tampa vienas kitu, susijungia, susilieja, vėl atsiskiria. Išoriniai objektai dainuoja ir šoka. Protas groja muzikos instrumentu. Paliepus jie įgauna bet kokią formą, reikšmingumą ar kokybę. Jais žavimasi, jie garbinami, analizuojami, tiriami, keičiami, verčiami gražiais ir bjauriais, dideliais ir mažais, svarbiais ir menkais, naudingais, pavojingais, magiškais ar nesuvokiamais. Į juos gali būti reaguojama su nuostaba, apstulbimu, humoru, pagarba, meile, pasibjaurėjimu, susižavėjimu, siaubu, pasigėrėjimu, baime, ekstaze.“

Vika Prokopavičiūtė, XX, 130 × 200 cm, aliejus ant drobės, 2018

P. A.: Darbe „Temos paveikslų tapymui ir galimi klausimai“ (Topics for Painting Paintings and Possible Questions) apie įgūdžius kalbi taip:

„Sąvoka „įgūdis“ man kelia šiokį tokį nerimą. Svarbiausia, kad baigus paveikslą jam sukurti įgytas įgūdis pasidaro nebereikalingas. Tai vienkartinis įgūdis. Kaip vienkartinė pirštinė. Man reikėtų imtis kito paveikslo ir pradėti jį spręsti, į jį atsakyti, įsitraukti su juo į kitą diskusiją. Kai jis baigtas, šio sprendimo nebereikia. Todėl neįmanoma pertapyti to paties paveikslo. Net jei nuspręsčiau tai padaryti, mane domintų šiek tiek kitas klausimas ir kita problema. Pavyzdžiui, kodėl dabar tapau tą patį paveikslą, ką tai reiškia? Vadinasi, turiu tapyti jį kitaip. Vokiečių kalba tai vadinama Unikat. Unikalus ir vienišas įgūdis.“

 Man patinka įgūdžio kaip vienkartinės pirštinės metafora. Sykį užsimovusi ją nešioji amžinai ar visgi išmeti vos pabaigusi darbą? Jeigu tai pirmasis atvejis, galima įsivaizduoti, jog imdamasi naujo kūrinio užsimauni naują pirštinę, nuo kurios ranka ilgainiui tarsi pučiasi ir apsunksta. Laikui bėgant išsprendi daugiau tapybinių problemų ir tai (natūraliai) ugdo naujus įgūdžius, pradedi tapyti naudodama daugiau rankų, apmautų skirtingomis pirštinėmis. Vis dėlto tai verčia galvoti, kur tai veda ir kada baigiasi. Šiame kontekste galvoju apie tai, kaip tapytojai tobulina savo įgūdžius, kol šie ima apibrėžti jų išskirtinį stilių ir menininkas pagaliau gali tarti: „Taip, pagaliau, nuo šiol mūvėsiu šias pirštines.“ Gal tai ir yra pabaiga, kai to paties paveikslo pertapymas pasidaro galimybe?

Tai, kad „Temose“ lygini savo darbus „XX“, „Draperijos tapymas“ su Ingres’o, Mantegnos ir Monet paveikslais, skatina mane mąstyti apie tapyboje išreikštus įgūdžius tiek kaip apie labai individualius, tiek labai universalius. Atrodo, nepaisant jus skiriančių šimtmečių, jūsų požiūris sutaptų ar būtų panašus. Ar sutiktum, kad iš esmės tave daugiau dalykų sieja su didžiais praeities tapytojais negu su kitose medijose dirbančiais amžininkais, o jei taip, tai kodėl?

V. P.: Prieš pradėdama tapyti spirales „Lengvai frustruotose struktūrose“ (Softly Frustrated Structures), mėginau suplanuoti procesą: pažymėti banguotą kontūrą dešinėje, tuomet kita spalva kairėje ir sukurti blizgantį tūrį, išjudinant vidurinį toną tarp jų. Planas atrodė tobulas, bet nepavyko taip, kaip įsivaizdavau. Tad turėjau pritaikyti spalvą, kontūrą, tapyti ne iš išorės, o iš vidaus. Daug kartų pertapiusi vienaip ir kitaip supratau, kaip tapydama spiralę, kurios norėjau, išlavinau ir naują įgūdį. Bet nebebuvo jokių galimybių jį pritaikyti baigus paveikslą. Ir nesu tikra, ar galiu (ir ar noriu) kartoti šią formulę dar kartą.

Man patinka tavo sukurtas nuo pirštinių (ar įgūdžių?) apsunkusios rankos įvaizdis. To ir bijau. Negali pajudinti nelanksčių pirštų ir veiki pagal vieną receptą, kurį siūlo tos pirštinės. Galbūt tai yra pažeidžiamumo pripažinimas. Tapymas plikomis rankomis reiškia smalsumą dėl netikėto rezultato. Jaučiu, kad tapyba yra smarkiai susijusi su susitaikymu, kaip įsimylėjimas. Kartais kovoji su ja, išlavini įgūdį, ir staiga – bum! – visi tie keisti elementai, dėl kurių nebuvai tikras (nes jie nederėjo prie tavo tobulo plano), pasirodė esą patrauklūs ir žavūs.

Sakyčiau, kad su tapytojais – praeities ir šiandienos – mane sieja susidomėjimas produkcija ir kontekstu. Delacroix aprašė savo susierzinimą, kai dėl kasdienių rūpesčių negalėdavo eiti į studiją, ir kaip kamavosi mėgindamas perkelti gaivos, šviežumo jausmą iš eskizo į drobę. Charline von Heyl kalba apie what-the-fuck akimirką tapyboje bei erdvės tarp žiūrovo ir drobės aktyvavimą. Visa tai svarbu ir man, ir, manau, tapytojams bendrai. Tapytojai labai artimi savo medijai, tad noriu apie ją žinoti viską.

Vika Prokopavičiūtė, Lengvai frustruotos struktūros, 200 × 180 cm, aliejus ant drobės, 2018

P. A.: Ar galėtum trumpai apibūdinti savo studiją ir darbo rutiną? Kur ir kokia tai erdvė, ar ja su kuo nors dalijiesi, kaip dažnai ten lankaisi? Ir galiausiai neišvengiamas, tarsi iš aukščiau nuleistas klausimas: kaip ši rutina pasikeitė ar buvo kaip kitaip paveikta COVID-19?

V. P.: Mano studija įsikūrusi gyvame ir judriame 16-ajame Vienos rajone – Otakringe. Tai namas su studijomis. Kambarį dalijamės dviese: Stefanas Wirnspergeris ir aš – vienam suabejojus, kitas visuomet gali suteikti būtiną motyvuojantį postūmį. Stengiuosi palaikyti darbotvarkę ir būti studijoje kasdien, išskyrus savaitgalius. Nors kartais tylūs ir lėti sekmadieniai mane ten prisivilioja. Rytais labai mėgstu dirbti intensyviomis sesijomis be trukdžių. Pasidarau puodelį kavos ir tapau. Pastebėjau, kad mano didžiausias darbo krūvis yra keturios valandos. Atrodo mažai, tačiau jaučiuosi esanti gan greita tapytoja ir šios laiko ribos skatina atsidėti, susikaupti. Ant stalo laikau A4 formato eskizų sąsiuvinį. Tai kiek panašu į registracijos žurnalą – jame pasižymiu apmatus prieš pradėdama naują paveikslą arba įsivaizduoju galimus sprendimus, kai užstringu proceso metu. Iš praėjusių metų turiu išsaugojusi keletą jų, tarsi šeimos albumų. Verti ir matai, kaip paveikslai atrodė, kai buvo jauni, cha cha. Arba kaip galėjo atrodyti.

Keista, bet COVID-19 pakreipė mano rutiną produktyvia linkme ir išfiltravo nereikalingą baimę, nerimą. Pirmiausia per izoliaciją Austrijoje vis dar tapiau namuose, bet skaitmeniniu būdu. Tai nebuvo lengva, bet bijojau padaryti per didelę pertrauką ir prarasti įgūdžius (palikti visas tas pirštines nepanaudotas!). Sukūriau seriją skaitmeninių tapybos darbų ir netikėtai išmokau daug apie tapybos procesą. Iš pradžių skeptiškai nusiteikusi, pamažu susižavėjau, kokia laisva ir išradinga gali būti skaitmeninė tapyba, daugiau nei imituojanti potėpius. Apetitas auga bevalgant, taigi dabar praleidžiu daugiau laiko studijoje ir jaučiu, kad esu labiau atsidavusi ir drąsesnė.

[1]    Žr.: https://www.poetryfoundation.org/learn/glossary-terms/oulipo (žiūrėta 2020-11-16).

[2]    Orig.: „The moon’s an arrant thief, and her pale fire she snatches from the sun.“ Iš anglų k. vertė Antanas Danielius, žr.: Šekspyras V., Karalius Lyras. Timonas Atėnietis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997 (vert. past.).

Paroda Der Bote ist der Tote, Mauve, Viena (kartu su Toby Christian, Paul Knight, Gianna Virginia Prein)
Nuotrauka: Mauve, Vienna

Vika Prokopavičiūtė, Blyški pilkų potėpių ugnis, 200 × 130 cm, aliejus ant drobės, 2020

Vika Prokopavičiūtė, Lengvai frustruotos struktūros, 200 x 180 cm, aliejus ant drobės, 2018. Vorwand, Pilot, Viena, 2018 (kartu su Ani Gurashvili ir Niclas Schöler)

The post Tapyba su vienkartine pirštine. Pokalbis su Vika Prokopavičiūte appeared first on artnews.lt.

Rupert kviečia į kuratorės Taraneh Fazelį paskaitą, kurią lydės pokalbis su Katherine MacBride ir atvira diskusija su dalyviais. Paskaita vyks Zoom platformoje gruodžio 1 d. 19:00 val. (EET), registracija yra privaloma: https://bit.ly/33BuSyH.

Paskaitos ištakos sietinos su paroda „Sick Time, Sleepy Time, Crip Time: Against Capitalism’s Temporal Bullying“, kuri apima sveikatos, negalios ir rūpesčio temas. Trumpinys „crip“ siekia panaikinti žodžio „cripple“ (liet. suluošintas) negatyvias asociacijas. Remiantis rūpesčio moralinėmis normomis, kurios kilo iš neįgaliųjų teisių, apimančių tarpusavio priklausomybės ir priklausomumo prasmę, paroda ir jos kūriniai kritiškai lygina individualizmo išaukštinimą JAV ir Euro-centralizuotą požiūrį, bei nagrinėja, kaip globalus rasinis kapitalizmas susilpnino mūsų populiaciją, tuo pačiu sukurdamas atskirtį skatinančias neveiksmingas biurokratines institucijas.

Paroda ir paskaita svarsto apie tai, kaip daugiau diskutuojant apie silpnumo, negalios ir poilsio būsenas, ypač su tuo susijusį laikinumą, būtų galima sumažinti atskirtį ir permąstyti tarpusavio ryšį ir priklausomybę.
Prieinamuo informacija: Paskaita ir diskusija vyks anglų kalba Zoom platformoje, su subtitrais renginio metu. Prisiregistravę dalyviai gaus Etherpad internetinio redagavimo puslapio nuorodą, kurioje galės dalintis savo klausimais ir pastebėjimais prieš renginį ir jo metu. Taip pat visas prezentacijos tekstas ir prezentacijos skaidrių aprašymas bus prieinamas dalyviams 24 val. prieš ir po renginio. Etherpad yra tinkamas naudoti su ekrano skaitytuvu ir ekrano vaizdo didintuvu. Kilus problemoms ar neaiškumams, susisiekite su mumis el. paštu info@rupert.lt. Dalyvavimo instrukcijos ir nuorodos bus pasidalintos el. paštu tik prisiregistravusiems dalyviams.

Planuojama, jog pilnas renginio įrašas bus prieinamas Rupert YouTube paskyroje. Nors renginys vyks anglų kalba, dalyvavimui diskusijoje nėra reikalingos pažengusios anglų kalbos žinios. Vertimo programų naudojimas taip pat yra galimas.

BIOGRAFIJOS

Taraneh Fazeli yra meno kuratorė ir edukatorė gyvenanti tarp Bruklino (Niujorko) ir Detroito (Mičigano), JAV. Taraneh mama yra kilusi iš Niujorko, o tėtis gimė Teherane. Jos veikla naudoja meną kaip erdvę reprezentuoti ir svajoti apie būdus būti kartu. Dešimtmetį dirbusi Niujorke įsikūrusioms organizacijoms e-flux, Artforum, šiuolaikinio meno muziejuje, Taraneh Fazeli dabar yra nepriklausoma kuratorė. Jos paskutinė paroda „Sick Time, Sleepy Time, Crip Time: Against Capitalism’s Temporal Bullying“ (https://redbullarts.com/…/sick-time-sleepy-time-crip…/) aprėpia sveikatos, negalios ir rūpesčio temas, o „I let them in. Conditional Hospitality and the Stranger.“ (https://www.bemiscenter.org/…/exhibi…/i-let-them-in.html) nagrinėjo svetingumo temą.

Katherine MacBride kuria performansus, instaliacijas, rašo, kuria video medžiagą ir užsiima renginių kūrimu institucijoms ir savarankiškai. Dauguma jų veiklų susijusios su santykių persipynimu, vienas kito išklausymu ir dėmesingumu išskirtinumui / skirtumams, kūrybiniam darbui ties neatskiriamumo ir tarpusavio priklausomybės temomis. Jiems aktuali bendradarbiavimo ir vienas kito palaikymo svarba, o praeityje tai buvo Tender centro (https://tendercenter.space) administravimas. Jie praeityje dirbo kaip kūrėjai, priežiūros darbuotojai, meno terapeutai viešose ir savanoriškose organizacijose.

Rupert veiklą remia Lietuvos kultūros taryba. Ši paskaita yra projekto „Who cares“, iš dalies finansuojamo Kūrybiškos Europos programos lėšomis, dalis.

The post Taraneh Fazeli ir Katherine MacBride paskaita ir diskusija apie sveikatos, negalios ir rūpesčio temas appeared first on artnews.lt.

Nuo gruodžio 10 d., galerijoje „Meno parkas“ Kaune (Rotušės a. 27), be atidaromojo renginio pradės veikti menininko Žygimanto Augustino paroda „IN.500“, kurioje menininkas kalba apie istorinių faktų naudojimą asmeniniais tikslais.

Šie metai yra 500-osios Lenkijos karaliaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto gimimo metinės. Pavadinime paminėtos „IN“ raidės papildo ir atskiria parodos autoriaus pavardę nuo karaliaus, jos gali būti perskaitomos ir kaip anglų kalbos prielinksnis, kuris žymi vietą, laiką, priemonę, būseną, tikslą. Vardų panašumas ir šis prielinksnis pasiūlo autoriui persikelti į Lietuvai svarbios asmenybės gyvenimą ir parodyti jį ne istoriko, o menininko akimis. Jubiliejinė „IN.500“ paroda ir ką tik išleista knyga „To ŽA“ apibendrina ir užbaigia daugiau nei penkis metus trukusį projektą, kurio metu sukurti darbai su humoru primins Lietuvos istorijos daugiaprasmiškumą ir „žmogiškojo faktoriaus“ vaidmenį jos interpretavime ir kūrime. Parodoje „IN.500“ siekiama atskleisti ne Lietuvos ar Lenkijos istoriją, o parodyti, kaip atrodo žmogus, bandantis pritaikyti/adaptuoti istoriją sau, savo trivialiems egoistiniams tikslams, tuštybei. Ieškoma naudingų bei įdomių istorinių faktų, kurie jau anksčiau tokių pat žmonių galėjo būti suklastoti, taip pat pasitelkiami moksliniai metodai siekiant įrodyti savo tiesą. Klausiama, kodėl žmonės nori didžiuotis praeities istorija.

Žygimantas Augustinas – gimė 1973 m., šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje. 1991–1998 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje. 2001 m. – Florencijos akademijoje, o 2003 m. Niujorko meno studentų lygoje. 2015 m. tapo pirmuoju dailės srities meno daktaru Lietuvoje. Nuo 1998-ųjų aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, surengė daugiau nei dešimt personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Pagrindinės Žygimanto Augustino darbų temos – žmogaus kūnas ir jo būsenos, bei realybės ir fikcijos santykis vaizde. Kaip įkvėpimo šaltinį jis dažniausiai naudoja savo kūną ir įvairius tekstus. Jo kūrinių galima rasti Lewben Art Foundation, Modernaus meno centro, Rolando Valiūno ir advokatų kontoros „Lawin“ bei kitose privačiose meno kolekcijose.

 Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.

Parodos lankymas galimas tik laikantis visų privalomų saugumo reikalavimų, dėvint apsauginę veido kaukę, laikantis 2 m. atstumo nuo kito asmens.

 Iliustracija: Žygimantas Augustinas, Karalius Žygimantas Augustas kalba istorikų lūpomis, tapybos darbas „Jis #5”, aliejus, plokštė, 55 × 55 cm, „Monarch” modifikuotas stiprintuvas, ruporai „гр-1“, garso įrašas 2 min. 16 s. (Pagal istorikų Malgorzatos Duczmal, Stanislaw Cynarsky ir Kristoforo Varseviciaus tekstus), 2020 m.

Paroda galerijoje veiks iki 2021 m. sausio 17 dienos.

The post Žygimanto Augustino paroda „IN.500“ galerijoje „Meno parkas“ Kaune appeared first on artnews.lt.

Nuo gruodžio 10 d. galerijos „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) erdvėse pradeda veikti grupinė šiuolaikinės tapybos paroda „Tas pats matymo / mąstymo būdas“ (trečia dalis).

„Tas pats matymo / mąstymo būdas” (trečia dalis) yra tęstinis projektas / paroda, kurioje, be abejo, bendras vardiklis yra tapyba. Bet ar (ne)būtina būti tapytoju arba menininku, kad tapyba būtų tavo matymo/mąstymo būdu? Dažniausiai, juk tie tapytojai vistiek mato savaip. Taip, individualus braižas kūryboje yra natūralus ilgo proceso rezultatas. Atrasti, bendrauti su panašiai matančiais, mąstančiais, jaučiančiais yra ko gero kiekvienam kūrėjui aktualu, šiuo atveju paroda yra kaip (kūrinių) bendravimo forma.

Šį kartą atrinkti autoriai, kurių tapyba/kūryba šios kolekcijos kontekste išsiskiria. Visi šie meninininkai pasižymi unikalia tapybos estetikos raiška. Skirtingi paviršiai, skirtingi priėjimai prie kūrinio, skirtinga tapybos plastika, skirtingi pasakojimai apie tapybą. Dešimt autorių ir du galerijos aukštai.

Projekto/parodos idėja kilo Andriui Zakarauskui ir Povilui Ramanauskui bekuriant gretimose studijose „Juzėje“ (Kauno buities namai“). „Tas pats matymo / mąstymo būdas” apjungęs vietinius bendraminčius startavo 2014 metais galerijoje „101”, Kaune, vėliau su didesniu sąstatu ekspozicija pristatyta 2015 metais „DSG” galerijoje Vilniuje.

TPMMB 3 / Bendraminčiai:

Romanas Averincevas, Agnė Jonkutė, Agnė Juodvalkytė, Simonas Kuliešis, Indrė Mikašauskaitė, Marija Rinkevičiūtė, Saulė Šaltytė, Jurgis Tarabilda, Karolis Vaivada, Andrius Zakarauskas.

Parodos kuratorius: Povilas Ramanauskas

Paroda yra galerijos „Meno parkas“ projekto „Eteris. 2020“ dalis. Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos Kultūros Taryba.

 Parodos lankymas galimas tik laikantis visų privalomų saugumo reikalavimų, dėvint apsauginę veido kaukę, laikantis 2 m. atstumo nuo kito asmens.

Paroda galerijoje veiks iki 2021 m. sausio 17 d.

Iliustracijoje: Saulės Šaltytės kūrinio fragmentas, 2020

The post Grupinė šiuolaikinės tapybos paroda „Tas pats matymo / mąstymo būdas“ galerijoje „Meno parkas“ appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 8–12 dienomis galerija „Meno parkas“ kviečia prisijungti prie virtualaus performansų renginio: „S MOM renginių serija. Tyla“.

Video performansų programa bus prieinama Vimeo platformoje gruodžio 8–12 dienomis:

Kainulainen & Latva (FI)

Nicola Hunter (GB)

Guadalupe Aldrete (MX/AT)

Vaida Tamoševičiūtė (LT)

Gruodžio 8 ir 9 dienomis vyks performansų tiesioginė transliacija*:

2020 12 08 / 18:00 – Ieva Brikė (LT). „Mater mundus“

2020 12 09 / 18:00 – Monika Dirsytė (LT). „Mes“

*Nuorodos į tiesiogines performansų transliacijas bus paskelbtos Facebook renginyje ir galerijos tinklapyje.

Apie renginį iš kuratorės Vaidos Tamoševičiūtės lūpų:

„Tyla.

Kiekvienam ji kitokia.
Tyla gali būti siekiamybė, svajonė, neįmanomybė, o kartais pati pavojingiausia jėga.

Apie vienokią tylą kalba Ieva Brikė, visai apie kitokią Kainulainen&Latva, ir dar kitokią Guadalupe Aldrete. Beprotiškas noras rasti akimirką tylos, o gal lašą drąsos tylai sudraskyti.

Sara Maitland “Tylos knygoje“ kalba apie pozytivios tylos atradimą, pažįstamą daugeliui mamų, kai nubundi vidury nakties ir pažindęs kūdikis pagaliau nurimsta, kai nuovargio suskaldyta kasdienybė, panardina tave į keistą būseną tarp miego ir būdravimo: „Tą keistą metą prieš aušrą nepaprasta būna pati tamsa ir nutykęs pasaulis, net miestai <…>“

Vis gi, kiekvieno mūsų patirtis skirtinga.

S Mom platforma prasidėjo iš noro kalbėti, iš noro išgirsti kitus balsus, nepopuliarius, nutildytus, kartais nenorimus girdėti, o kartais bijomus ištarti.

Apie (ne)motinystę nepopuliariai, skaudžiai, giliai.
Apie pasirinkimus ir laisves. Kūną – motinos, vaiko, visuomenės kūną.

Visi mes – performanso menininkai, todėl geriausiai kalbame ne žodžiais, o kūnais, savimi. Šioje, pasaulinės pandemijos akivaizdoje, praradę pagrindinį savo įrankį, fizinį buvimą su kitu, vis gi renkamės netylėti ir kaip ir daugelis kitų, keliamės į virtualią erdvę.“

Renginį kuruoja Vaida Tamoševičiūtė.

Renginį iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Iliustracija | Kainulainen & Latva: Chiraptophobia. Performansas Dark CREATurE performanso festivalio metu. Kaunas. 2018. Luko Kolm nuotrauka.

The post „Meno parkas“ kviečia prisijungti prie virtualaus performansų renginio „S MOM renginių serija. Tyla“ appeared first on artnews.lt.

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė kūrėjų, pretenduojančių gauti 2020 metų Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas, sąrašą.

Įvertinusi 45-ių visuomenės pasiūlytų kandidatų veiklą kultūros ir meno srityje, komisija tarpinio balsavimo metu atrinko dvylika pretendentų gauti Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas.

Į Nacionalines kultūros ir meno premijas pretenduoja (pavardės pateikiamos atsitiktine tvarka): kino operatorius Jonas Vitoldas Tomaševičius (Janas Vitoldas Tomaševičius), aktorius Vidas Petkevičius, choreografė Birutė Letukaitė (Birūta Komskienė), rašytojas Saulius Tomas Kondrotas, aktorė Regina Šaltenytė, menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, operos solistas Edgaras Montvidas, dailininkė Eglė Ridikaitė, muzikologė Rūta Stanevičiūtė, režisierius Gytis Padegimas, architektas Gintaras Balčytis, fotomenininkas Remigijus Treigys.

Iš dvylikos pretendentų išrinkti šeši Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai paaiškės gruodžio 7 d. 12 val.

Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius 7 metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.

Kasmet skiriamos premijos yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatų diplomai ir ženklai bus įteikti Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga.

The post Atrinkta 12 pretendentų gauti Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 8 d., antradienį, Dailininkų sąjungos galerijos vitrinoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) be atidaromojo renginio pradeda veikti keramiko Gvido Raudoniaus kūrybos paroda „Motyvo plėtotė. Bokštai“.

Miestas – įstabus organizmas, kuriame kiekvieną kartą įmanoma atrasti kažką naujo, netikėto, stebinančio, džiuginančio. Tai gali įvykti ne tik vaikščiojant senojo Vilniaus gatvėmis, bet ir žiūrint nuotraukas, filmus, kuriuose miestas, jo aplinka, architektūra atsiskleidžia vis naujomis formomis.

Kaip pastebi parodos autorius, keramikoje atspindėti šiuos patyrimus buvo smagus nuotykis. Nors molis yra labai paslanki medžiaga, tačiau visada tenka kontroliuoti ir jos, ir visų kitų kūrybos procese naudojamų priemonių arsenalą. Krosnies temperatūros, naudojamų glazūrų, meninės raiškos priemonių pasirinkimai ir jų visuma dažnai lemia galutinį rezultatą.

Pagrindiniai tūriai gimė naudojant dailininko mėgiamą molio žiedimo techniką, vėliau juos transformuojant. Parodos objektai palytėti aukso potėpiais, siekiant išryškinti fragmentų švytėjimą.

Gvido Raudoniaus kūrybos paroda „Motyvo plėtotė. Bokštai“ Dailininkų sąjungos galerijoje vyks iki gruodžio 21 d. Parodos lankymas – nemokamas.

Parodos kolekcija sukurta autoriui gavus Vilniaus miesto savivaldybės stipendiją.

The post Gvido Raudoniaus paroda „Motyvo plėtotė. Bokštai“ Dailininkų sąjungos galerijos vitrinoje appeared first on artnews.lt.

Nuo spalio 9 d. atsinaujinęs Radvilų rūmų dailės muziejus (Vilniaus g. 24, Vilnius) atvėrė duris parodai „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“, kurioje pristatoma įspūdinga Vladimiro Tarasovo Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui dovanota kolekcija.

Pasak parodos kuratoriaus LNDM direktoriaus dr. Arūno Gelūno, visi parodoje pristatomi kūriniai Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuosavybe tapo 2020 m. sausio 6 d., kai pasaulinio garso džiazo muzikantas ir menininkas Vladimiras Tarasovas savo penkis dešimtmečius kauptą kolekciją dosniu mecenato sprendimu padovanojo muziejui. Specialiai šiai parodai iš bendros, gerokai didesnės, kolekcijos pristatomi keturiasdešimties menininkų, kūrusių ideologinio diktato, cenzūros ir judėjimo laisvės ribojimo sąlygomis septintojo–devintojo dešimtmečių Sovietų Sąjungoje, kūriniai. Penkiose atnaujintose Radvilų rūmų dailės muziejaus salėse atsiskleis ir pagrindinė ekspozicijos ašis – Maskvos konceptualistų ir Lietuvos „tyliųjų modernistų“ kūryba. Kad ir kaip šie autoriai skiriasi meninės išraiškos priemonėmis, juos visus vienija bendras bruožas – nepaklusnumas savojo laikmečio ideologinėms bei estetinėms nuostatoms ir kūrybinės laisvės siekis. Sykiu tai vienas iš nedaugelio bandymų gerai žinomus lietuvių „tyliuosius modernistus“ – Valentiną Antanavičių, Eugenijų Antaną Cukermaną, Liną Leoną Katiną, Vincą Kisarauską, Mariją Teresę Rožanskaitę ir kt. – pristatyti šalia Lietuvoje gerokai mažiau žinomų jų „ginklo brolių“ – rusų, ukrainiečių, latvių ir estų sovietmečio neoficialiojo meno atstovų, tarp kurių ir garsieji Maskvos konceptualistai Ilja Kabakovas, Erikas Bulatovas, Jurijus Sobolevas, Eduardas Gorochovskis ir kt.

„Septintajame dešimtmetyje visose Vakarų šalyse jaunimas maištavo, nesutikdamas su karo metais susiformavusiomis autoritarinėmis ir sustabarėjusiomis tėvų nuostatomis, o sovietinį jaunimą dar varžė ir režimas, nepalikęs vietos saviraiškos laisvei ir novatoriškiems judėjimams, – pasakoja menotyrininkas ir kuratorius Jeanas-Hubertas Martinas. „Visi, kurie nebegalėjo pakęsti šių suvaržymų, ėmė burtis į grupes ir susitikinėti. Jie rinkdavosi vakarais menininkų dirbtuvėse, kad galėtų kartu išlieti neapykantą režimui ir pasidalyti viltimi išvysti šviesą tunelio gale. Tokiais vakarais būdavo aptariami naujausi menininkų kūriniai, skaitomi eilėraščiai, klausomasi muzikos. Kokios nors aiškios vakaro programos nebūdavo numatyta, menininkai kūrė pasitelkę pačias paprasčiausias priemones. Vladimiras Tarasovas, talentingas perkusininkas, kartais demonstruodavo savo sugebėjimus mušdamas dėžes ar kitus daiktus, kurie tuo metu pasitaikydavo po ranka.

Tokiomis aplinkybėmis V. Tarasovas ir susibičiuliavo su vadinamaisiais neoficialiaisiais tapytojais, arba nonkonformistais, pirmiausia – su Ilja Kabakovu.“

„Ir štai, beveik po 30-ies metų užsukęs į savo saugyklą, aptikau nuostabų muziejinį rinkinį, – prisimena džiazo muzikantas, menininkas Vladimiras Tarasovas, – kurį sudaro dailininkų iš Rusijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos ir kitų šalių, kuriose koncertavau, darbai. Atidžiai viską peržiūrėjau – visą savo archyvą su dailininkų darbais, pogrindine spauda bei nuotraukomis – ir supratau, kad tai jau yra istorija, paženklinta puikiu XX a. antrosios pusės laikotarpio įspaudu.

Vėliau šią menininkų grupę pavadino nonkonformistais. Istorija paliudijo – menas nepripažįsta kompromisų. Kiekvienas iš šių dailininkų rado savo kelią, savo kalbą, organiškai įsiliejo į meno istoriją.

Visi šie darbai yra man padovanoti. Nuoširdžiai ir su meile. Esu laimingas pažinęs šiuos žmones.“

V. Tarasovo muziejui padovanotoje kolekcijoje yra apie 500 meno kūrinių: tapybos, grafikos, skulptūros darbų, meninių fotografijų, piešinių, autorinių leidinių. Geografiniu požiūriu didžiausią kolekcijos dalį sudaro buvusių SSRS respublikų (Rusijos, Ukrainos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir kt.) dailininkų darbai, juos papildo ir kitų valstybių (Prancūzijos, Vokietijos, JAV ir kt.) menininkų dovanoti kūriniai.

Parodos kuratorius LNDM direktorius dr. Arūnas Gelūnas

Parodos koordinatorė Justina Augustytė

Parodos architektai: Petras Išora, Ona Lozuraitytė

Grafikos dizaineris Vytautas Volbekas

Paroda Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji Radvilų rūmuose, 2020

Paroda Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji Radvilų rūmuose, 2020

Paroda Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji Radvilų rūmuose, 2020

Ivan Čiuikov, Kelio ženklas, 1972. Medienos plaušų plokštė, mišri technika. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Paroda Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji Radvilų rūmuose, 2020

Eduard Gorochovskij, Vakarienė, 1986. Drobė, aliejus, šilkografija. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Paroda Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji Radvilų rūmuose, 2020

Leonid Sokov, Mauzoliejus, 1997. Ketus. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Paroda Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji Radvilų rūmuose, 2020

Paroda Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji Radvilų rūmuose, 2020

Paroda Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji Radvilų rūmuose, 2020

Paroda Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji Radvilų rūmuose, 2020

Vincas Kisarauskas, Žmonės ir likimas, 1981. Medis, kartonas, aliejus. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Paroda Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji Radvilų rūmuose, 2020

Oleg Vasiljev, Kompozicija, 1985. Popierius, tušas, guašas. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Skaitmenino Mindaugas Česlikauskas

Paroda Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji Radvilų rūmuose, 2020

Vladlen Gavrilčik, Pas Malevičių, 1991. Metalas, mišri techika. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Paroda Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji Radvilų rūmuose, 2020

Paroda Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji Radvilų rūmuose, 2020

Paroda Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji Radvilų rūmuose, 2020

Svetlana Kopystiansky, Peizažas, 1980. Drobė, tempera, tušas. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Paroda Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji Radvilų rūmuose, 2020

Erik Bulatov. Gyvenu – matau. 1986. Popierius, spalvoti pieštukai. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Skaitmenino Irena Aleksienė

Paroda Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji Radvilų rūmuose, 2020

Griša Bruskin, Regėjimas, 1992. Plienas. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Paroda Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji Radvilų rūmuose, 2020

Eugenijus Antanas Cukermanas, Legato, 1982. Drobė, aliejus, viela. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Jurij Dyšlenko, 101-as Fudži vaizdas, 1980. Drobė, aliejus. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Kūrinių reprodukcijų nuotraukos: Antanas Lukšėnas. Ekspozicijos nuotraukos: Ugnius Gelguda

The post Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ Radvilų rūmuose appeared first on artnews.lt.

Kuratorius ir rašytojas Valentinas Klimašauskas kalbasi su menininke ir tyrėja Goda Palekaite jos naujos knygos „Schizmatikai“ (leidykla „Lapas“, 2020) išleidimo proga. 

Sveika, Goda, 

Labas, Valentinai,

Turint galvoje, kad susirašinėjame karantino sąlygomis, ką pasakytum COVID-19 neigėjui?

Man niekada nesinori nuvertinti sąmokslo teorijų. Pati nesutikau COVID-19 neigėjų, tačiau tavo klausimas mane verčia prisiminti parodą, kurią pernai Geteborge darėme kartu su švedų performanso menininke Annika Lundgren. Iš jos daug sužinojau apie Plokščios Žemės teoriją (Flat Earth Society), kurios apologetai neigia planetos sferiškumą ir tiki, kad mes visi esame vyriausybių, šiuolaikinio mokslo, globalizacijos ir karo pramonės propagandos aukos. O štai jų mąstymas išauga iš senos tradicijos ir yra grįstas kompleksišku tyrimų, mokslininkų ir užsislaptinusios (tačiau gausios ir aktyvios) bendruomenės palaikymu. Jie nuolat atnaujina tyrimus savo tezei patvirtinti, braižo plokščios Žemės žemėlapius, rašo straipsnius ir panašiai. Labai gali būti, kad ir COVID-19 tema sukels tokį pat nepasitikėjimą vyriausybėmis, mokslu bei medijomis ir netrukus susikurs organizacijos su savo argumentais ir logika. Tai paralelinės tikrovės, egzistuojančios kažkur šalia, o mes tik dėl savo pačių aklumo jų nepastebime ir manome, kad visi mąsto taip, kaip mes. Man, kaip menininkei, visuomet įdomu atrasti, kaip dar galima mąstyti apie pasaulį.

Ar nėra ši tema aktuali ir tavo knygai „Schizmatikai“? Kas tau yra schizmatikai?

Labai aktuali. Vartoju nusidėvėjusį religinį terminą schizmatikai savo reikmėms. Man jis nurodo į istorijos nurašytas, ignoruotas asmenybes, gyvenusias alternatyvios tikrovės vizijose. Dauguma jų tam tikru laiku buvo laikomi sąmokslo teoretikais, bepročiais ar iškrypėliais, pavyzdžiui, Sapfo, pirmoji šiandien Vakaruose žinoma poetė, niekinta, o jos kūryba naikinta dėl to, kad buvo moteris, homoseksuali ir dar poetė. Arba Emanuelis Swedenborgas, nusipelnęs mokslininkas, sulaukęs garbaus amžiaus, pradėjo regėti dangaus ir pragaro vizijas, tokias detalias ir aiškias, kad galėjo aprašyti jas objektyviai, kaip mokslininkas. „Schizmatikuose“ man knietėjo, viena vertus, iš surinktų istorijos šukių sudėlioti personažo portretą – negarbinant faktinės medžiagos, o intymiai, išryškinant asmeninį ryšį su ja ar juo, dalijantis sapnais, troškimais ir vidiniais virsmais. Kita vertus, schizmatikai man padėjo suvokti minties įtakos lauką, galutinai pamiršti kūrybos autentiškumo iliuziją ir pamatyti, kad mano pačios minties šaknys išauga iš jų – žmonių, apie kuriuos žinau nedaug, dar neseniai jų nebuvau girdėjusi, o dėl kai kurių abejoju – gal jų išvis niekada nebuvo.

Godos Palekaitės knyga Schizmatikai. Nuortauka: Gintarė Grigėnaitė

Tęsiant karantino temą, ar nėra šis metas itin dosnus rašymui? Ar negali karantinas būti tuo Maurice’o Blanchot „nelaimės rašymu“ (L’Écriture du désastre), kaip papildomu akstinu susikaupti, kurti naujus rašymo būdus dabartinio gana bauginančio pasaulio akivaizdoje? 

Argi nėra jau seniai įrodyta, kad nelaimės menininkus, rašytojus, mąstytojus įkvepia? Tyrinėjau tokį mažai žinomą rašytoją – XX a. pradžioje gyvenusį Azerbaidžano žydą, vėliau atsivertusį į islamą, vardu Essadas Bey. Jis augo Baku ir, prieš su tėvu pabėgdamas į Vakarus, stebėjo, kaip bolševikai siaubia miestą, o skirtingų tautų gyventojai vieni kitus skerdžia. Nežinau, ar tiesa, bet bent jau mano interpretacijoje Essadas nutaria tapti rašytoju žiūrėdamas į deginamų knygų liepsnas – tą akimirką, kai žodžiai knygose virsta kažkuo kitu.

Kitas įdomus personažas buvo M. Blanchot geras pažįstamas (tiesa, jie niekada netapo draugais), jam didelę įtaką padaręs prancūzų antropologas ir rašytojas siurrealistas Michelis Leiris. 1931 metais jis pateko į Dakaro-Džibučio misiją – didžiausią kada buvusią kolonijinę mokslinę ekspediciją. Kaip kolonistas keliaudamas per Afriką, galima sakyti, prieš laiką, ėmė suvokti „kolonializmo nelaimę“. Jo publikuoti chaotiški, košmarų, psichozės ir nerimo priepuolių, sumišusių su lauko tyrimo užrašais, įrašai tapo vienu svarbiausių veikalų tiek siurealistinės literatūros, tiek postkolonializmo diskurse.

Abu šie pavyzdžiai skamba gal kiek dramatiškiau nei karantinas namie. (Šypsosi.) Tačiau man įdomu žiūrėti į šiandienės apokaliptinės minties istoriją, seną kaip žmonijos istorija. Pirmojo karantino įkvėpti, šią vasarą kartu su kolega menininku Sina Seifee išleidome internetinį apokalipsės žodyną, jį galima pavartyti čia https://dictionaryofapocalypse.com/

Prisimenant tavo naujos knygos ženklus, šriftą, koks tavo santykis su kalba, su raidėmis ir ženklais? Gal žinai, kokiu būdu tam tikros intencijos tampa rašmenimis arba iš kur atsiranda mintys?

Įdomus klausimas – iš kur atsiranda mintys? (Šypsosi.) Ir kodėl kartais jos šaudo fejerverkais, o kartais galvoje spengia tyla arba kokios nors nesąmonės sukasi? Turėjau dėstytoją, kuris sakydavo, kad galvoti ir mąstyti yra ne tas pats: jei galvoji, dar nereiškia, kad mąstai. Įdomu ir tai, kad, pavyzdžiui, anglų, vokiečių kalbose nėra tokios tikslios atskirties tarp šių dviejų žodžių. Ar tai reiškia, kad šią mintį mes galime suprasti, o germanakalbiai – ne?..  Santykis su kalba mano visoje kūryboje, ne tik tekstuose, užima labai svarbią vietą, turbūt dėl to „Schizmatikus“ reziumuoja Monikos Lipšic mįslė apie kalbą. Raidės man atrodo tarsi juvelyrika, kalbos miniatūros, dažniausiai prie jų ilgai neapsistoju, nes nesustabdoma kalbos versmė nuneša kažkur kitur ir lieka tik stebėti, kaip dalykai pasisako arba pasirašo patys, nežinia iš kur, prieš tai apie juos niekada negalvojus. „Schizmatikų“ juvelyrika užsiėmė ir knygos personažams asmeninius šriftus sukūrė be galo jautrus dizaineris Vilmantas Žumbys. Su juo buvo labai gera dirbti – mūsų skirtumai tik papildė vienas kitą, kaip gyvenime beveik niekada nenutinka.

Goda Palekaitė, Ribiniai protai: Michel Leiris, instaliacijos vaizdas iš solo parodos galerijoje „Konstepidemin“, Geteborge, 2019

Jeigu kalbame apie rašymo, naujų erdvių atradimo būtinybę, gal galėtum daugiau papasakoti apie l’ecriture feminine „Schizmatikų“ kontekste? 

Mėgstu įsivaizduoti savo intelektualines protėves kaip moteris rašytojas. Viena jų – jau minėta Sapfo, kuri, beje, dainuodavo savo eiles akompanuojant lyros muzikai ir tikriausiai buvo neraštinga. Po senovės Graikijos eros mano genealoginis medis merdėja daugiau nei tūkstantmetį, kol išsigrynina krikščionių vienuolių mistikių tradicija. Šiuo metu tyrinėju jas. Akademinėse studijose šios moterys pamažu tampa suvokiamos kaip pirmosios feministės: Teresė Avilietė, Hildegarda Bingenietė, šventoji Teklė, Katerina iš Sienos, Wilgefortis – taip vadinama barzdotoji šventoji (mergina išgarsėjo, kai iš nenoro tekėti už vyro jai per naktį užaugo vešli barzda). Jų atviri, egzaltuoti ir labai erotizuoti susidūrimų su Jėzumi aprašymai tapo jų autonomijos, išsilaisvinimo nuo vyrų ir Bažnyčios priespaudos forma. L’ecriture feminine yra prancūzų filosofės, feminizmo teoretikės Hélène Cixous nukaltas terminas, kurį man norisi versti kaip moteriška rašysena. Prancūzių feminizmas (Cixous, Julia Kristeva, Luce Irigaray…) mąsto apie kūną per diskursą ir sako, kad kalba ir istorija visada yra lytiška (gendered) – nėra lytiškai neutralios kalbos. Moteriška rašysena, istoriškai kalbant, niekada nebuvo vertinama kaip lygi vyriškajai, todėl visais laikais turėjo atrasti būdą, kaip pratekėti pro tarpus, prasiskverbti, suardyti esamą diskursą. Todėl galime kalbėti ne tik apie moterišką rašymo būdą, bet ir apie laiko pajautą – fragmentišką, ciklišką, kaip priešingą linijiniam, logiškam vyriškam laikui. Žinoma, nėra vieno moteriškumo ar vyriškumo – l’ecriture feminine suprantu daugiau kaip metaforą, o ne kaip biologinės lyties nulemtą mąstymą. Manau, pavyzdžiui, tu, Valentinai, puikiai valdai moterišką rašyseną. (Šypsosi.)

Kaip manai, kokiais būdais galime išmesti – jei to išvis reikia – iš kalbos seksizmus, ją dekolonizuoti? Nuo ko reikia pradėti – nuo mūsų santykių ar nuo kalbos?

Galbūt man stinga proaktyvaus optimizmo, bet nesu tikra, kad politinis korektiškumas iš esmės keičia konservatyvų mentalitetą. Atrodytų, tolerantišką teisinę bazę turinčiose valstybėse, kur žmonės žino, kokių žodžių negalima vartoti, kokia turi būti vyrų ir moterų proporcija darbovietėje ir netgi kokios kilmės menininkų parodas yra „korektiškiausia“ rengti, dažnai pastebiu tą patį nepakantumą, uždarumą ir konservatyvumą, kurį taip gerai pažįstame mes, posovietinės valstybės vaikai. Jų kalba lyg ir skamba dekolonizuotai, bet man atrodo, kad diskriminacijos šaknys slypi kažkur kitur… Nesakau, kad nereikia su tuo dirbti, nes, kaip sakė Michailas Bakuninas, revoliucija yra puota be pradžios ir pabaigos ir nėra nė vienos gatavos teorijos, kuri išgelbės pasaulį. Svarstydama apie dekolonizaciją plačiąja prasme aš pasigendu diskurso, sujungiančio taškus ir sugretinančio skirtingas opresijos formas, pavyzdžiui, seksizmą, rasizmą, homofobiją ir kapitalizmą, ir parodančio, kokie tarpusavyje panašūs yra opresijos mechanizmai.

Goda Palekaitė, instaliacijos vaizdas iš solo parodos Architecture of Heaven (kuratorė Pauline Hatzigeorgiou) „Centre Tour à Plomb“, Briuselyje, 2020

 Klausimas baigiant – savo doktorantūros studijose Haselto universitete ir PXL-MAD menų akademijoje Belgijoje per meninę praktiką ir rašymą tyrinėji spekuliatyvias ir kūrybiškas istorijos kontrarašymo metodologijas, tokias kaip fictioning, erdvines praktikas, padirbinius ir pan. Gal gali išsamiau pristatyti savo dabartinius tyrimus?

Labai džiaugiuosi šia nauja doktorantūros pozicija, nes ji neturi ketinimų transformuoti mano praktikos į akademinę, o kaip tik nori girdėti menininkės balsą moksliniame kontekste. Mano kūryba ir yra mano doktorantūra. Šiuo metu tęsiu pradėtus darbus ir ruošiuosi dviem naujiems tyrimams, kurie įvyks kitais metais, jei, žinoma, vakcina materializuosis galimybėmis dirbti, keliauti ir bendrauti su žmonėmis. Vienas iš jų yra susijęs su „Schizmatikų“ veikėja Mary Anning – XIX a. pietų Anglijoje gyvenusia mergaite, kuri būdama 12-os atrado pirmąjį dinozauro skeletą, po to tapo paleontologe savamoksle ir padarė įtaką Darwino evoliucijos teorijai. Pasirodo, Dorseto regionas Anglijoje, kur ji gyveno, yra išlikęs kaip viena seniausių, per 200 milijonų metų beveik nepakitusių geologinių sanklodų Žemėje. Ten aš keliausiu pasižvalgyti, o pokalbiuose su įvairių sričių mokslininkais ieškosiu ankstyvųjų „pasaulio istorikų“ pasakojimų ir jų sąsajų su šiuolaikinėmis antropoceno teorijomis, tiksliau, jų kritika. Vadinamasis naujasis antropoceno amžius, kuriame gyvename, nėra nei naujas, nei stebinantis – jau kelis šimtmečius įvairių sričių mokslininkai, mąstytojai, politiniai veikėjai ir bendruomenės kalba apie vis drastiškesnį žmogaus poveikį Žemei. Tačiau šie veikėjai visuomet būdavo užtildomi ir ignoruojami, radosi vis naujų Žemės išnaudojimo mechanizmų, šie suporuojami su teisiniais ir statistiniais, o gamta transformuojama į kapitalą ir į antropomorfinį subjektą. Taigi, man įdomu pabandyti per rašymo, archyvavimo, falsifikavimo ir kitas menines praktikas užčiuopti problemos kompleksiškumą. Projektas vadinasi „Antropomorfinės bėdos“, jį vykdau kartu su menininke Adrijana Gvozdenović, o jį kuruoja tarp šiuolaikinio meno ir mokslo veikianti britų institucija „Arts Catalyst“. Jei viskas bus gerai, 2021-aisiais laukia kelionė sekant dinozaurų pėdsakais ir paroda Londone.

Goda Palekaitė, Ribiniai protai, instaliacijos vaizdas iš grupinės parodos Gyvas ornamentas (kuratorius Yatesas Nortonas) galerijoje „Atletika“, 2020 (nuotr. Laurynas Skeisgiela)

Goda Palekaitė, iš tyrimo Palestinoje, 2018

Goda Palekaitė, iš tyrimo Kaspijos jūros pakrantėje, 2017

Goda Palekaitė, iš tyrimo Kaspijos jūros pakrantėje, 2017

Goda Palekaitė, kadras iš videodarbo Biographic Disobedience, 2020

The post Apie sąmokslo teorijų svarbą, schizmatikus ir l’ecriture feminine su Goda Palekaite appeared first on artnews.lt.