Ką tik pasibaigęs Kauno erdvėse, festivalis „Kaunas mene“ sklinda toliau. 2018 11 27-12 31 VDA Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3, 87121 Telšiai) eksponuojama Lauros Zaveckaitės (JAV/LT) instaliacija „Nykstantys“ – eilė baltų krucifiksų, atlietų nuo senelės Antosės namuose rastos Jėzaus figūrėlės, jau nulipusios nuo savo kryžiaus, nukeliavusios į Niujorką ir atgal grįžusios jau šiais porcelianiais kūnais – kurie visi nuo vieno, bet visi skirtingi. Dalis instaliacijos visiems laikams apsigyveno Labanoro girios medžiuose. Apie šią instaliacijos dalį sukurtas videofilmas, įvykusios kolaboracijos rezultatas, taip pat eksponuojamas Telšiuose – Francisco Janes (PT / LT) ir Lauros Zaveckaitės „Be pavadinimo“. Kviečiame apsilankyti!

Pakilę, lyg procesijoje sklendžiantys balta galerijos erdve Lauros Zaveckaitės miniatiūriniai balto porceliano krucifiksai, kuria konceptualią laiko bei erdvės poeziją.

Atliejų originalas yra Lauros prosenelei priklausiusi relikvija. Aliuminė Kristaus figūrėlė išlikusi medinei daliai sudūlėjus, lyg išsilaisvino nuo kryžiaus ir tvyro ore. Laura, pasitelkusi liejimo procesus, reprodukavo „originalą“, taip Jėzaus kūno atvaizdai tapo originaliu kūriniu.

Sekant linijinę nukryžiuotlųjų procesiją, galima pastebėti, kad kiekviena atlieja šiek skiriasi nuo būsimos ar buvusios, taip kuriasi ritminės formos variacijos, iki kol forma visai „ištęžta”, nors prototipas dar šiek tiek atpažįstamas.Tai yra lyg ir filosofinė parabolė permanentiškumui, tiek ideologinių, religinių dogmų virsmo ir nykimo laike, iliustruota techninkių aplinkybių – gipso formos dėvėjimosi. Liejant yra prarandamas formos preciziškumas, su laiku nyksta gipso formos prototipo detalės, kai kurios figūros skiriasi dar labiau – aplinkybių ar autorės įsikišimo dėka. Mechaniškas produkcijos gaminimo principas pabrėžia išvardijimo, vieneto grupėje svarbą, nekreipiant dėmesio į kiekvienos atliejos individualumą, unikalumą – tai tampa nesvarbu.

Ši minimalistinė forma sukuria erdvę apsvarstyti tikėjimo, netikėjimo, įsitikinimų klausimus. Autorės pasirinkta balto porceliano ant baltos sienos vizija bei linijinė jos kompozicija, netikėtai įsiveržia į meditatyvinį psichologinį lauką, tuo pačiu šiuo vaizdu iliustruoja šiuolaikinę aplinką.

Priartėjama prie gilesnio religinio suvokimo perspektyvos, priešingai miglotai bei šiek tiek šališkai moderniosios krikščionybės sąvokai. Įprastai Kristus reprezentuoja krikščionybės mitologiją ir moralę, o ne neokolonistinės vakarietiškos kultūros tradiciją – sukomercintą religingą tikėjimą ir pamaldumą. Kaip žiūrovas prisitaikys prie kitokio, išvaduoto, plaukiančio, netobulo, masiškai pagaminto Kristaus atvaizdo? Rezultatas – menininkės pristatyti Kristūs performuluoja visą krikščionybės mitologiją, mechanišku gamybos procesu bei vizualia sintaksės logika, būtent čia modernus Kristaus atvaizdas įvardijamas kaip kičo vienetas, kurio gilesnė, dvasingoji prasmė kelia klausimą žiūrovo sąmonėje. Instaliacijos estetika paradoksaliai įkvepia intymiai kontempliacijai, naujai simbolio interpretacijai bei atvirai diskusijai.

Parengta pagal Joshua Poveda tekstą „Lauros Zaveckaitės Kristaus(u) poezija ir logika”

Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis KAUNAS MENE. TAIP ARTI, TAIP TOLI

8-ojo festivalio potemė „Taip arti, taip toli“ – siūlo pagalvoti apie atstumo, laiko realiatyvumą, kaip kintanti perspektyva keičia aktualijų vaizdą, svarbą ir supratimą apie jas. Festivalis vyksta Lietuvos šimtmečio metais, todėl kuratoriai siekė praplėsti kultūrines Lietuvos sienas ir pakviesti į festivalį užsienyje gyvenančius lietuvių autorių, tarp kurių –Laura Zaveckaitė (JAV / LT), Vytenis Jankūnas (JAV/LT), Neringa Naujokaitė (DE/LT).

Toli, kaip svajonė. Ar toli, kaip žemės drebėjimas Lietuvai – kaip mokykloj mokė, gimtinė „nėra seisminėj zonoj“. Toli, kaip laukiama paauglio pilnametystė, kuri vis niekaip neateina. Arti, kaip netikėta senatvė. Arti, kaip bijančiam žaibo dundantis griaustinis. Arti, kaip dvi su puse valandos nuo Londono iki Lietuvos.

Kaimynų susvetimėjimas. Ir tapatinimasis su žmonėmis iš tolimų kraštų, tarkim, pažiūrėjus filmą apie jų tradicijas, kuriame randame tas pačias šeimos vertybes.

Sąvokos toli ir arti individualiai suvokiamos. Atstumo reliatyvumą gali apspręsti vidinis interesas, asmeninės būsenos, nuotaikos. Kartais tai sąmoningas pasirinkimas. Dažniausia ne. Bet atpažinimo akimirka (smulkmenos ar tapačios problemos) svarus suvokimo veiksnys, o bendrumo POJŪTIS artina.

www.menoparkas.lt

Nuotraukos iš parodos atidarymo čia…

Pagrindiniai festivalio rėmėjai:

Lietuvos kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba

Kauno miesto savivaldybė

Lietuvos dailininkų sąjunga

Renginio partneris:

Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakultetas

Paroda yra tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio „Kaunas mene” dalis.

Organizatorius: galerija „Meno parkas” (Kaunas / Diuseldorfas)

The post Festivalio „Kaunas mene“ parodos Telšiuose appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 13 d. 18 val. galerijoje „Vartai“ atidaroma Julijono Urbono paroda „Planeta iš žmonių“.

Apokalipsė jau čia pat. Pandemija, klimato kaita, bolidai, atominis karas, ateiviai – tai tik keletas scenarijų. O štai išsigelbėjimo scenarijų – gerokai mažiau, ir daugelis jų sukasi aplink kitų planetų kolonizaciją. Bet ar tikrai esame tokie trumparegiai, kad negalėtume įsivaizduoti nieko geresnio, nei savo istorijos pakartojimo? Ir nepasimokėme nieko iš kolonializmo istorijos? Ar sugebėtume sukurti ir išlaikyti naują ekosistemą Mėnulyje ar Marse, jei sunkiai išlaikome tą, kurią turime dabar? Galų gale, ar tikrai (astro)etiška įleisti šaknis kitoje planetoje be jos sutikimo?

„Juodosios gulbės“ teorija teigia, kad tokie įvykiai gali įvykti netikėtai ir staiga. Blogiausiu atveju, jei teks susitaikyti su mūsų planetos ir istorijos pabaiga, kokį žmogaus palikimą, išskyrus kosmines šiukšles, paliksime Visatoje? Galima svarstyti auksinės patefono plokštelės, kurioje įrašyti Žemės gyvybės ir kultūros vaizdai bei garsai, išsiųstos kosminiu zondu „Voyager“, analogus. Tačiau niekas nepakeis paties žmogaus.

O jei katapultuotume žmogų į atvirą kosmosą? Vieną kūną, be nieko. Sutaupytume svorio ir tūrio, todėl skrydis būtų paprastesnis ir mažiau kainuotų. O svarbiausia – kosmosas yra puiki erdvė konservuoti ilgam, labai ilgam. Atviras kosmosas yra puiki krioanabiozės terpė – vakuumas ir beveik absoliutus nulis.

Tam, kad būtų išvengta Saulės radiacijos ir netikėtų susidūrimų su kitais kosminiais kūnais, J. Urbonas siūlo pasirinkti vieną iš Langranžo taškų. Pastarieji – tai padėtys tarp dviejų vienas aplink kitą besisukančių kūnų (pavyzdžiui, Žemės ir Mėnulio, Saulės ir Žemės), kuriuose gravitacijos jėgos kompensuojami, ir tretieji kūnai, pavyzdžiui, kosminiai zondai, pakimba vietoje, stabilizuojasi. Ten pakibę kūnai nėra veikiami jokių kitų jėgų, tik labai silpnos gravitacinės jėgos, sklindančios iš pačių kūnų (bet koks objektas su mase turi gravitacinį lauką).

Taip per tam tikrą laiką kosmose sklandantys kūnai suliptų į vieną gumulą, dirbtinį kosminį kūną. Priklausomai nuo biomasės dydžio, iš jos galėtų susidaryti asteroidas ar netgi planeta. Jei šiam procesui būtų galima sukurti choreografiją, galėtume teraformuoti savo pačių sugalvotą kosmoso struktūrą: visi susikibę į didžiulį žiedą, snaigę, sferą ar kokią architektūrinę kompoziciją. Kosminė žmonijos fosilija. Monumentas žmonijai iš žmonių.

Šis tekstas yra pritaikyta Julijono Urbono teksto versija iš knygos „Imagining Lithuania: 100 years, 100 visions, 1918–2018“. Sudarė: Norbertas Černiauskas, Marija Drėmaitė ir Tomas Vaiseta; vertė Romas Kinka (Vilnius: Lietuvos kultūros institutas, 2018).

Kosminis dizainas ir architektūra: Julijonas Urbonas
Astrofizika: Vidas Dobrovolskas
3D simulliacija, programavimas, animacija: Pointer* Studio, Ignas Pavliukevičius
Grafinis dizainas: Pointer* Studio
Muzika: Gailė Griciūtė
Kostiumo dizainas: formuniform
Elektronika: Dmitrij Snegin
Pramoninė automatika: Vladas Kaškonas
Techinė pagalba, gamyba: Paulius Vitkauskas
Projekto koordinavimas: Galerija Vartai

Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai

Globėjas
Renata ir Rolandas Valiūnai

Parodos rėmėjai
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus dailės akademija, Science gallery, Clear Channel

Galerijos rėmėjai
Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ „Meno fondas”, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“

Informacinis rėmėjas
LRT

Paroda veiks iki  2019 m. sausio 25 d.

The post Julijono Urbono paroda „Planeta iš žmonių“ galerijoje „Vartai“ appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 7 d., 19:00 val., TSEKH galerijoje (Vytenio g. 6, Vilnius) atidaroma Imanto Selenio paroda „HAWAII“.
Parodos organizatorius: Julija Dailidėnaitė | CAP

Imantas Selenis – fotografas, meditatyvus miesto tyrinėtojas ir stebėtojas. Teisininko išsilavinimą turintis menininkas pasižymi itin sistematišku ir analitiniu vaizdo fiksavimo rakursu, kas taip pat atsispindi ir jo nuotraukų preciziškoje estetikoje. Fotografijos medija jam, visų pirma, tapo įrankiu pažinti ir atrasti santykį su aplinka. Nes Imantas fotografija užsiimti pradėjo tuomet, kai atsidūrė Londono megapolyje, kurio erdves per ten praleistus trejus metus meninkas mėgino prisijaukinti.

Imanto tyrinėjimo objektas – santykis tarp miesto, kaip žmonių sukurtos ekosistemos, ir jo kūrėjo, paties žmogaus. Mieste menininkas fiksuoja ir rodo išdidintus mus supančios aplinkos – landšafto, architektūros – fragmentus. Ir nors jo nuotraukose dažniausiai žmogaus atvaizdo nėra, žmogaus buvimas yra jaučiamas meninko fiksuojamuose archisistemos objektuose, tapusiais mūsų identiteto dalimi.

Imantas Selenis Lietuvos šiuolaikinio meno kontekste dar tik ryškinasi savo, kaip menininko pozicijas. Tačiau tarptautiniame fotografijos meno lauke, jo darbai jau pastebėti ir įvertinti. Imantas yra dalyvavęs 15 asmeninių ir grupinių parodų bei festivalių. Jo fotografijos atrinktos tarp laimėtojų tokiuose konkursuose, kaip CBRE Urban Photographer of the Year (2014 m.), Photolux (2014 m.), Gregory Crewdson x Vogue Italy “Uncanny” (2017 m.). O 2018 – aisiais menininko kūryba papildė vienos prestižiškiausių Lietuvos kolekcijų – Lewben Art Foundation – fondus.

Naujausio Imanto Selenio kūrybos etapo parodoje – nuotraukų serija apie Vilnių pavadinta HAWAII.

Parodos atspirties taškas yra asmeninė menininko patirtis su The Guardian Cities projektu 2014 metais, kai fotografas Lietuvoje susilaukė viešos kritikos dėl nuoširdaus ir nepadailinto žvilgsnio į Vilniaus miestą. Vietoje to, kad užsieniečiams parodytų vien gražųjį Vilniaus Senamiestį, jis nuotraukose parodė ir ne turistinę miesto pusę – Vilniaus rajonus. Šis požiūris supykdė ir supriešino dalį Vilniaus gyventojų. Imanto fotografijos buvo įvardintos, kaip žeidžiančios tautiečių jausmus, taigi, asmeninis ir nuoširdus menininko gimtojo miesto matymas liko nesuprastas.

Tačiau ši situacija jį įkvėpė sukurti naują darbų ciklą, kuriame kalbama apie dualistinį Vilniaus suvokimą – miestą tokį, koks yra iš tiesų (įvarialypis ir turintis visokeriopą istoriją), ir tokį, kokį miestą norėtume rodyti kitiems.

HAWAII serijoje pasitelkiama ambivalentiškumo ir kontradikcijos kalba. Tam išreikšti I. Selenis žaidžia su estetika ir ideologija. Pagrindiniais didelio formato nuotraukų herojais čia tampa žinomiausi Vilniaus rajonų “bokštai”, kurie buvo statyti Sovietinės okupacijos metu ir turi labai stiprų ideologinį krūvį, kylantį iš mūsų visuomenėje vis dar gyvos traumos. Kas idealogiškai nepriimtina, dažnai vertinama, kaip negražu. Taigi, menininkas parodoje ironiškai klausia “o kasas yra gražu?” ir anksčiau sukritikuotus tuos pačius Vilniaus rajonų vaizdus pridengia ryškiomis spalvomis, kurias pasiskolino iš gražaus Havajų saulėlydžio paveikslėlio.

Iš toli savo spalvomis patrauklūs miesto peizažai, žiūrovui priėjus arčiau atidengia nusidėvėjusių “bokštų- prasčiokų” detales, kas sukelia priešpriešą tarp estetinės ir ideologinės žiūrovo vertinimo sistemų. Šiuo sąvokų konfliktu parodoje siekiama sukurti erdvę naujam dialogui apie tai, kas yra gražu, bei pakviesti pažvelgt į Vilniaus miestą naujomis akimis.

Parodos trukmė: 2018.12.07 -2019.01.14

The post Imanto Selenio paroda „HAWAII“ TSEKH galerijoje appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 13 d. 18 val. (AV17) galerija atidaro vieno žymiausių lietuvių konceptualios skulptūros kūrėjų Nerijaus Ermino personalinę parodą „Mąstantis vandenynas. Svečiai“. N. Erminas skaičiuojantis jau daugiau nei dešimt personalinių parodų, parodoje „Mąstantis vandenynas. Svečiai“ retrospektyviai permąsto plėtojamas kūrybines temas: žmogaus vidinio pasaulio, jo pasąmonės santykius su kasdienybe. Menininkas vizualiais pasakojimais išryškina nepastebimus kasdienybės ritualus, pabrėždamas jų siurrealumą. Parodoje kvestionuojamas racionalus žmogaus mąstymas, kuris atmesdamas bet kokius jausmus ar emocinę patirtį trukdo žmogui suvokti aplinką bei save. Menininkas teigia, kad pasitelkdami tik šaltą protą prarandame galimybę suvokti mus supančios aplinkos poetiką. Aprėpiant platų kontekstą, pritaikomą įvairiems fenomenams vykstantiems šiuolaikinio žmogaus gyvenime, pradedant nuo visuomenės santvarkos, jos socialinio susiskirstymo, valdžios ir galios institucijų diktato bei kiekvieno iš mūsų asmeninių gyvenimų, apmąstoma idėja, jog racionali pasaulėžiūra, tam tikrų normų bei taisyklių kūrimas bei jų pritaikymas dažnu atveju kuria tik dar didesnį chaosą. Tai pabrėždamas N. Erminas sako, kad kiekvienam iš mūsų būdingas savitas kelias bei unikalus aplinkos suvokimas, todėl parodoje kultūrinis bei gamtinis kontekstai pateikiami kaip pirmapradis chaosas, priešiškas žmogui.

Kūriniai, kaip ir parodos pavadinimas, iš dalies inspiruoti Stanislavo Lemo knygos „Soliaris“ bei Andrei Tarkovskio to paties pavadinimo filmo. Atsispiriant nuo šių kūrinių siužetų, kuomet veikėjai tirdami planetą, kurioje nėra nieko daugiau, tik mąstantis vandenynas, bando įminti jo paslaptis, tačiau ilgainiui vandenynas prikelia iš praeities jų pačių gyvenimo akimirkas ir skatina atsigręžti į savo pasąmonę. Prisimenant praeities įvykius, istorijos yra konstruojamos iš padrikų prisiminimų ar faktų. Parodoje N. Erminas taip pat formuoja siužetus iš pavienių objektų kalbančių apie pasaulio nepažinumą bei nuolatos mus lydintį subjektyvumą. Iš pirmo žvilgsnio gana buitiški objektai instaliacijose dėliojami nepaklūstant logikos principams, kuriant sapnišką atmosferą, kur nėra vieno galutinio scenarijaus, ar vienos tiesos.

N. Ermino darbams būdingas jautrus tikrovės perkeitimas į siurrealius, pasąmoninius išgyvenimus. Jo kuriamose naratyvinėse instaliacijose lengvai atpažįstamos žmogaus gyvenimo detalės ir kasdienės situacijos yra transformuojamos, pakreipiamos joms neįprasta, nuo realybės nutolusia linkme, o žiūrovas – įtraukiamas į nesibaigiantį prasminį žaidimą. N. Ermino darbų siužetai formuojasi ne tik stebint ir nagrinėjant kasdienybės ritualus, bet taip pat interpretuojant kultūrinį, politinį kontekstus, istoriją, religiją bei perteikiant asmeninę ir kolektyvinę patirtis.

Nerijus Erminas (1976) skulptoriaus specialybę įgijo Vilniaus dailės akademijoje. Menininkas yra surengęs daugiau nei dešimt personalinių parodų Lietuvoje, tai pat aktyviai dalyvauja grupinėse parodose užsienyje: Danijoje, Vokietijoje, Italijoje, Kinijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Latvijoje ir kt. 2012 metais šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“ komisijos apdovanotas už geriausią mugėje pristatytą skulptūrą. N. Ermino darbai įtraukti į MO muziejaus nuolatinę kolekciją. Autorius ne kartą įvertintas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos individualiomis valstybinėmis stipendijomis kultūros ir meno kūrėjams.

Paroda „Mąstantis vandenynas. Svečiai“ (AV17) galerijoje, Totorių g. 5, veiks iki sausio 19 d.

The post Nerijaus Ermino paroda „Mąstantis vandenynas. Svečiai“ „(AV17) galerija“ appeared first on artnews.lt.

Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) gruodžio 4 d., antradienį, 17 val. atidaroma XIX a. 6–8 dešimtmečio fotografijų paroda „Juozapas Čechavičius ir jo epocha fotografijoje“. Paroda surengta minint fotografo Juozapo Čechavičiaus (lenk. Józef Czechowicz, 1818–1888) 200 metų gimimo jubiliejų, kuris yra įtrauktas į UNESCO atmintinų datų kalendorių.

Gimęs 1818 m. netoli Polocko dabartinėje Baltarusijoje, gimnaziją baigęs Vitebske, pirmąją fotoateljė atidaręs 1853 m. Liubline, po 1856 m. tęsęs fotografijos mokslus Paryžiuje ir Varšuvoje, 1859–1864 m. dirbęs fotografu Kijeve, Černigove ir Vitebske, Čechavičius Vilniuje apsigyveno 1865 m. Šiame mieste praleidęs visą likusį gyvenimą, fotografas sukūrė kelis šimtus Vilniaus ir miesto apylinkių nuotraukų, svarbių Lietuvos ir aplinkinių kraštų praeičiai. Savo darbuose jis fiksavo miesto panoramas, urbanistinį peizažą, architektūros ir istorijos paminklus, miesto permainas, renginius ir įvykius.

Čechavičius laikomas reikšmingiausiu XIX a. Vilniaus fotometraštininku bei žymiausiu to laiko Lietuvos fotomenininku. Rengiant parodą paaiškėjo, kad jis taip pat yra seniausių išlikusių Kijevo nuotraukų autorius. Atidaromoje parodoje tarptautinį pripažinimą pelniusio žymiausio XIX a. Lietuvos fotografo Čechavičiaus nuotraukos rodomos greta kitų geriausių XIX a. Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Prancūzijos fotografų darbų. Taip žiūrovai galės įvertinti Čechavičiaus darbų vietą to laikotarpio fotografijos kontekste, pamatyti jo kelią į fotografiją ir į Vilnių.

Parodą pradeda pirmųjų fotografų, dirbusių Vilniuje iki Čechavičiaus atvykimo, nuotraukos. Tarp jų nemažai anksčiau niekad nerodytų ir neskelbtų Vilniaus vietovaizdžių nuotraukų iš Lietuvos atminties saugyklų ir privačių rinkinių. Žiūrovų lauks ir kitos staigmenos – novatoriškai rodomos seniausios erdvinės ir panoraminės Vilniaus nuotraukos.

Parodos puošmena yra Prancūzijos fotografijos korifėjų Édouard’o Balduso, Gustave’o Le Gray’aus bei „Bisson Frères“ ateljė nuotraukos, Varšuvos fotografų Karolio Beyerio, Konrando Brandelio, Maksymiliano Fajanso ir Jano Mieczkowskio darbai iš Lietuvos dailės muziejaus ir Nacionalinio muziejaus Varšuvoje.

Žiūrovams pristatomos svarbiausios Čechavičiaus fotografinio palikimo nuotraukos, labiausiai vertintos paties fotografo ir jo amžininkų. Pirmą kartą eksponuojamos rengiant parodą atrastų Čechavičiaus darytų seniausių išlikusių Kijevo ir Vilniaus nuotraukų faksimilės.

Parodoje atsiskleis dar vienas Čechavičiaus vietovaizdžių nuotraukų sluoksnis – padidintuose nuotraukų fragmentuose rodomi fotografo amžininkai, jo epochos įvykių liudininkai, su kuriais jis vaikščiojo tomis pačiomis gatvėmis ir kartu stebėjo Vilniaus gyvenimą.

Parodą lydi išsamus, gausiai iliustruotas katalogas.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba

Parodos kuratorius Dainius Junevičius

Projekto koordinatorė Rasa Adomaitienė

Parodos organizatorius Lietuvos dailės muziejus

Parodos architektas Saulius Valius

Grafikos dizaineris Juozapas Švelnys

Garso dizainas Dominyka Adomaitytė

Animacija Vykintas Labanauskas

Eksponatus parodai ir katalogui skolino:

Baltarusijos Respublikos nacionalinis istorijos muziejus; Kultūros paveldo centro Paveldosaugos biblioteka; Lenkų biblioteka Paryžiuje; Lietuvos centrinis valstybės archyvas; Lietuvos literatūros ir meno archyvas; Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka; Lietuvos nacionalinis muziejus; Lietuvos valstybės istorijos archyvas; Nacionalinis muziejus Varšuvoje; Nacionalinis muziejus Krokuvoje; Slendzinskių galerija Balstogėje; Trakų istorijos muziejus; Valstybinis istorijos muziejus (Rusija); Vilniaus universiteto biblioteka; Vitebsko srities kraštotyros muziejus; Saulius Gelažauskas; Zigfridas Jankauskas; Dainius Junevičius; Aleksandras Samoilovas; Julius Sasnauskas

Rėmėjas: UAB „Ekspobalta“, Lietuvos Respublikos ambasada Lenkijos Respublikoje, Baltarusijos Respublikos ambasada Lietuvos Respublikoje.

Paroda veiks iki 2019 m. kovo 3 d.

The post XIX a. 6–8 dešimtmečio fotografijų paroda „Juozapas Čechavičius ir jo epocha fotografijoje“ Vilniuje appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 7 d., penktadienį, 18 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma personalinė Rodiono Petrovo (Rodion Petroff) paroda „Triukšmas“.

Jaunosios kartos menininkas klaipėdietis Rodionas Petrovas jau yra surengęs dešimt savo kūrybos solo parodų. Tačiau pastaroji paroda KKKC Parodų rūmuose, – didžiausios apimties ir išsamiausia. Joje R. Petrovas eksponuoja naujausius kūrinius iš ciklo „Triukšmas“, puikiai įvaldytos hiperrealistinės tapybos darbus – projekcijas ir instaliacijas.

Parodos pavadinimą padiktavo R. Petrovo autorine technika kuriamas ciklas „Triukšmas“. Tapydamas šiuos darbus, vaizdams sukurti menininkas naudoja savo barzdos plaukus. Paklaustas, kaip gimė mintis panaudoti tokią neįprastą medžiagą, R. Petrovas pasakojo: „Kai skusdavausi, matydavau į kriauklę krentančius plaukus, ir tas vaizdas priminė optinę grafiką, tarsi tuščią televizoriaus ekraną pasibaigus programai. Tokį vaizdą žmonės vadina „triukšmu“, – iš čia ir kilo ciklo pavadinimas. Laikui bėgant nuo šios asociacijos labai nutolau, atsirado daugiau interpretacijų. Iš pradžių darbuose kūriau pasakojimą – su kodais, simboliais, kurie susijungę padiktuodavo naują koncepciją. Kadangi plaukai, kaip ir triukšmas, gali labai lengvai keisti formą, darbai pradėjo abstrahuotis, prarado racionalų paaiškinimą, tad juose nebeieškau tokios prasmės, kurią galima rasti realistinėje tapyboje. Ši serija, palyginti su kitais mano darbais, yra labiau reflektyvi, leidžiu sau daugiau improvizuoti. Tokiu būdu aš bendrauju su meno istorija ir kartu pasakoju autobiografiją“, – paaiškina R. Petrovas.

Menotyrininkė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė į R. Petrovo kūrybą pažvelgė per triukšmo analizės prizmę: „Parodoje pristatomi naujausi Rodion Petroff kūriniai priverčia suklusti: kas yra triukšmas šiandieniame gyvenime? Ar gebame jį išgirsti, kai aplink cirkuliuoja tiek daug informacijos? Jei triukšmas įgautų vizualų pavidalą – kaip jis atrodytų? Menininkas mėgina ne tik dekonstruoti triukšmo pavidalus, bet ir apčiuopti jo esmę – nuolatinę skirtingų naratyvų tarpusavio konkurenciją. Nuo ikoninių kultūros vaizdinių, atpažįstamų veikėjų veidų iki abstrakčių formų virsmo kažkuo kitu, nežinomu, tačiau intriguojančiu, simbolišku, tarsi atsitiktinai iškritusiu iš asmeninės ar kolektyvinės pasąmonės arba iš šizofreniškos realybės stebėjimui suklususio menininko barzdos.“

Dalis Rodiono Petrovo ciklo „Triukšmas“ darbų buvo eksponuoti Pekino (Kinija) menų rajone 798 veikusioje Europos šiuolaikinių dailininkų parodoje „Déjà vu“ bei vienoje didžiausių Europoje šiuolaikinio meno parodų „NordArt“ (Vokietija).

Apie autorių

Rodionas Petrovas (Rodion Petroff, gim. 1985 m.) gyvena ir dirba Klaipėdoje. 2011 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo dailės magistro laipsnį. 2011/2013 m. JCE Bienalės laureatas, 2012, 2013, 2014 m. – projekto „Jaunojo tapytojo prizas“ finalininkas. Nuo 2013 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Surengė 10 personalinių parodų ir dalyvavo daugiau kaip 30 grupinių parodų Lietuvoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Austrijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Slovakijoje ir Kinijoje.

Paroda veiks iki 2019 m. sausio 6 d.

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

The post Rodiono Petrovo paroda „Triukšmas“ KKKC Parodų rūmuose appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 5 d., 17.30 val. Kauno fotografijos galerijoje vyks Virgilijaus Šontos albumo „Mokykla – mano namai“ pristatymas. Renginyje dalyvaus LFS pirmininkas, leidinio sudarytojas Gintaras Česonis, fotografas Romualdas Požerskis, kuratorius, albumo teksto autorius Adam Mazur, leidinio dizainerė Inga Navickaitė.

A. Mazur leidinio tekste rašo: Šios medžiagos jėga kyla iš esminės negailestingos priešpriešos tarp nekaltos vaikystės ir specialiosios mokyklos realijų. Be to, čia kuo mažiausiai kalbama apie absurdiško „nenormalių” vaikų susidūrimo su „normaliu” totalitarinės valstybės pasauliu išryškinimą. <…> Šiam fotografui svarbiausia yra nauja perspektyva ir žiūrėjimas į pasaulį vaiko akimis.

V. Šonta buvo vienas svarbiausių savo kartos kūrėjų Lietuvos fotografijos lauke. Kaip ir V. Luckaus, V. Šontos kūryba netilpo į nusistovėjusios Lietuvos fotografijos mokyklos sufomuotus rėmus, išsiskyrė nuolatiniais ieškojimais, išplėtė vietinės fotografijos raišką. Per daugiau nei dvidešimtmetį trukusį kūrybinį laikotarpį autorius sulaukė pripažinimo ne tik vietiniame, bet ir platesniame kontekste – V. Šontos darbai buvo eksponuojami svarbiose Lietuvos, Sovietų sąjungos, Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos institucijose.

Leidinyje pristatoma serija „Mokykla – mano namai“ buvo sukurta 1980-1983 metais mokyklose-internatuose specialių poreikių turintiems vaikams. Drąsus autoriaus žingsnis viešinti ir nagrinėti visuomenėje nutylimas temas patvirtina V. Šontos kaip talentingo, nepasiduodančio kūrybos suvaržymams menininko poziciją.

Leidinį iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

The post Virgilijaus Šontos albumo „Mokykla – mano namai“ pristatymas Kauno fotografijos galerijoje appeared first on artnews.lt.

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė kūrėjų, pretenduojančių gauti 2018 metų Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas, sąrašą.

Įvertinusi 40-ies visuomenės pasiūlytų kandidatų veiklą kultūros ir meno srityje, komisija tarpinio balsavimo metu atrinko dvylika pretendentų gauti Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas. Šiame sąraše (pavardės pateikiamos atsitiktine tvarka) – rašytojas Vytautas Martinkus, kino režisierius Algimantas Puipa, architektas Gintaras Balčytis, kompozitorė Zita Bružaitė, dirigentė Mirga Gražinytė, rašytojas Marius Ivaškevičius, menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, kino operatorius Audrius Kemežys, aktorius Darius Meškauskas, operos solistas Edgaras Montvidas, vizualaus meno kūrėjas Artūras Raila, fotomenininkas Remigijus Treigys.

Gruodžio 6 d. Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija baigiamajame posėdyje iš dvylikos pretendentų atrinks šešis nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatus. Jų pavardės bus paskelbtos gruodžio 6 d. 13 val. Kultūros ministerijoje (Baltojoje salėje) vyksiančios spaudos konferencijos metu.

Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius 7 metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.

Kasmet skiriamos premijos yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatų diplomai ir ženklai bus įteikti Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga.

The post Atrinkta 12 pretendentų gauti Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 9 d., sekmadienį, 15 val. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks dokumentinių filmų „Scenografas Liudas Truikys“ ir „M. Rakauskaitė“ premjera.

Tęstiniame 12 TV filmų cikle „Laikinosios sostinės fenomenas” pristatomas Kauno kultūrinis ir techninis paveldas, nusipelnę Lietuvai žmonės, kūrę ne tik Kauną, bet visos valstybės pamatus (V. Jurgutis, P. Leonas, S. Kairys, V. Kuzma, T. Ivanauskas, M. Dobužinskis, E. Frykas, V. Landsbergis-Žemkalnis, V. Dubeneckis, S. Kudokas ir kt.). Taip pat jų iškiliausi darbai, ryškiausi architektūros objektai (Prisikėlimo bažnyčia, Vytauto Didžiojo karo muziejus, Valstybės teatras, kt.).

„Scenografas L. Truikys“ – vienas iš ciklo filmų, sukurtas bendradarbiaujant su L. Truikio ir M. Rakauskaitės memorialiniu muziejumi. Kuriant filmą apie L. Truikį, negalima nepapasakoti ir apie M. Rakauskaitę. „Mes atpažinom vienas kitą ir neturėjom kito pasirinkimo, kaip būti kartu”, – yra sakęs L. Truikys. Filmas apie scenografo mūzą ir gyvenimo draugę operos primadoną M. Rakauskaitę – tai atskiras pasakojimas, pratęsiantis ir papildantis pirmąjį.

Filmus pristato scenarijų autorė Audronė Kosciuškienė, operatorius – režisierius Justinas Lingys, 2012 m. apdovanotas Sidabrine Gerve Geriausias TV filmas kategorijoje.

Įėjimas nemokamas.

The post Dokumentinių filmų „Scenografas Liudas Truikys“ ir „M. Rakauskaitė“ premjera Kaune appeared first on artnews.lt.

 Gruodžio 7 d., penktadienį, 17.30 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) vyks fotografijos projekto „KITI 9“ pristatymas – atidaroma Tomo Tereko fotografijų paroda „Žuvis iš rajono“.

Ukmergiškis fotomenininkas Tomas Terekas į plačiuosiuos fotografijos vandenis nėrė visai neseniai ir žaibiškai šovė į dienos šviesą – 2016 metais Fotomenininkų sąjungos tarptautinio kūrybinio seminaro Nidoje metu jo sukurtas fotoprojektas „FishEye“ laimėjo pirmąją vietą konkurse „Fotografuojame Nidoje 2016“, o natiurmortų serija „Fish Fetish“ palankiausiai įvertinta neformaliojoje programoje „Nida Off“. Nuo to laiko šios fotografijos apkeliavo įvairius Lietuvos regionus, surengtos parodos Vilniuje, Telšiuose, Plungėje, Kupiškyje, Radviliškyje, Nidoje ir kt.

Į Didžiąją Britaniją T. Terekas išvyko „pamatyt didžiojo Londono smogo, kuris, pasirodo, dingo jau XX a. pradžioje“, ir pasiliko ilgesniam laikui. „Žuvų tema atsirado iš Tėvynės ilgesio labai organiškai – nusipirkau šprotų. Įsivaizdavau tą Rygos gamybos skardinę kaip valtį, kuria žuvys plaukia per Stiksą į ANĄ krantą, o, kad atrodytų oriau, pastačiau tas žuvis ant „kojų“, – pasakoja jis. – Kita kompozicija gimė panorus pasigaminti žuvies kotletų… Žodžiu, kulinarijos poveikis kūrybai – didelis.“

Serijoje „Fish Fetish“ siekdamas išgauti piktorialistinį efektą, Tomas dirba su analogine fotografija, naudoja pasibaigusio galiojimo juostas, pasitelkia dramatišką apšvietimą. Ši technika reikalauja lėtumo, susikaupimo, apgalvojimo: „Natiurmortai – tikrai „krapštukiškas“ darbas. Kadras neatsiranda vien spustelėjus mygtuką, iki galutinio rezultato – ilgas procesas, ypač dirbant su žuvimis, nes jos neilgai trukus praranda savo žavesį ir ima dvokti. Viename žanre neišsitenkantis projektas „Fish Fetish“ – daugiaplanis, susidedantis iš „Fish You Were Here“, „Flying Fishes“, „Something Fishy“ ir dar kelių mini serijų, vis dar yra kuriamas.

Kito T. Tereko fotografijų projekto „Jesus of Suburbia“ pavadinimas pasiskolintas iš britų televizijos serialo „Buddha of Suburbia“, pasakojančio apie emigrantų iš Pakistano gyvenimą Jungtinėje Karalystėje. Mąstydamas apie emigraciją kaip tam tikrą persikėlimą ne tik erdvėje ar kultūroje, bet ir laike, fotografas klausia savęs, kaip Jėzus interpretuotų dabartinį pasaulį? „Jėzus iš rajono ir Jėzus rajone. Visa matanti akis CCTV kamerų apsuptyje. Kartais ironiškas, o kartais labai rimtai nukreipiantis žvilgsnį į globalizaciją, vartotojiškumą ir kitas XXI a. epidemijas. Mesijas, kuriam nesvetimos naujosios medijos, socialiniai tinklai, reklama“, – darbų kontekstus vardija autorius.

Kartais jo buvimas – nenuginčijamas, net intensyvus, kiek akiplėšiškas: štai Jėzus vietoj aureolės užsimaukšlina Gediminaičių stulpus, staiga jo nimbą pakeičia ženklas, draudžiantis rūkyti, lyg kelio filme už pagrindinio veikėjo nugaros mirga reklaminiai tekstai ir iškabų šviesos… Kitose kompozicijose Kristaus buvimas tėra menamas, atpažįstamas tik jo siluetas. Už vieną svarą Londono sendaikčių turguje pirkta statulėlė keliauja po knibždantį metropolį ir nedidelę Lietuvą, įsitraukus į žaidimą statiškas personažas tarsi atgyja, ironiškai žvelgia į save ir šių dienų ikonas.

T. Tereko darbuose persipina siurrealizmo, absurdo, natiurmorto, portreto bei populiariosios kultūros ženklai ir bruožai. Užuot balansavęs ties kičo riba, jis pastarąją kartais sąmoningai peržengia ir nekantriai užmeta meškerę – gal užkibs naujas siužetas?

Projektą „KITI“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, rengia Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius. Kuratorius Darius Vaičekauskas.

Paroda veiks iki 2019 m. sausio 6 d.

The post KKKC Parodų rūmuose – Tomo Tereko fotografijų paroda „Žuvis iš rajono“ appeared first on artnews.lt.

Nuo lapkričio 27 iki gruodžio 15 LDS Šv. Jono Gatvės Galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veikia Sigitos Dackevičiūtės ir Aistės Juškevičiūtės skulptūros ir tapybos parodos.

Sigitos Dackevičiūtės instaliacijų ekspozicija – “Alteracijos”, tai nedideli, kartais vos juntami išvaizdos, būklės, struktūros pokyčiai. Šios parodos tyrimo linijos vingiuoja tarp įvairių eko-temų bei gamtos ir technologijų sandūrų. Kūrinių motyvai atsirado iš autorės singuliarių patyrimų, įvairių sandūrų, ar tiesiog nenusakomų jutimo intensyvumų. Dvi eko linijos instaliacijos jau buvo eksponuotos Meno parke 2016 12, bendroje trijų autorių parodoje Bendra zona. Čia jos šiek tiek modifikuotos.

Aistės Juškevičiūtės tapybos ekspozcijoje “Rožinis”, drobes vienija pasikartojanti skirtingo intensyvumo rožinė spalva. Tai tapyba kaip meditacija į pagrindinę spalvą, arba rožinės spalvos žaismas/dialogas su daugiasluoksne tapyba, kuri praturtinama pastelės, pieštuko štrichais, rašymu, skaičių sekomis. Rožinės spalvos akcentai sąveikauja su bendru parodos pavadinimu Rožinis. Tai ir dialogas tarp rožinės spalvos bei kitos prasmės dimensijos – rožinio kaip meditacinės maldos. Abi pusės – rožinė spalva ir žodžio rožinis meditacinė reikšmė – kuria interpretacines tarpusavio įtampas, ir yra autorei vienodai svarbios.

The post Sigitos Dackevičiūtės ir Aistės Juškevičiūtės parodos Šv. Jono Gatvės Galerijoje appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 7 d., penktadienį, 18 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) atidaroma šiuolaikinio meno kūrėjo Mindaugo Pridotko kūrybos paroda „Būti“.

Parodoje pristatomi pastaruosius metus autoriaus kuriami skulptūriniai, autoportretinių bruožų turintys objektai, skirti daugiaveidiškumo ir beveidiškumo, savo ir svetimo veido temoms.

Mindaugas Pridotkas: „Kartais galvoju apie save. Ir kartais atrodau pats sau toks visiškai nepažįstamas ir svetimas, lyg nepažinočiau daugelį metų, lyg gatvėje sutikęs neatpažinčiau. Ir taip kaskart naujai matau save iš už trapios ir tuo pat metu neįveikiamai tvirtos realybės užuolaidos, visai kitoje dimensijoje, kur tokie dalykai, kaip erdvė, laikas, jausmai paprastai suprantami bei aiškūs, čia tampa kažkuo visai kitkuo. Atrodo, kad laikas jau nebeegzistuoja, kad sustabdytas ar teka kitokiu greičiu, kryptimi ar kažkaip paraleliškai. Būti savimi – tai būti savyje, už savęs, už sustabdytos gyvumo kaukės. Ir dažnai pasidaro baisu, tik niekam to negali nusakyti, nes tai – nenusakoma, o žodžiai visada skamba painiai ar beprasmiškai. Belieka tik kaip stebėtojui žiūrėti į gyvenimą, kaip į tam tikrą man pateiktą reiškinį, kurį matau tarp gimimo ir mirimo. O kol nebylusis žinojimas, atrodo, visai kažkur šalia, galima tik ieškoti atsakymų apie save, savo prigimtį ir likimą.“

Mindaugo Pridotko paroda „Būti“ Pamėnkalnio galerijoje vyks iki 2019 m. sausio 5 d. Parodą iš dalies remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.

Parodos laikas: 2018 12 07 – 2019 01 05.

The post Mindaugo Pridotko paroda „Būti“ Pamėnkalnio galerijoje appeared first on artnews.lt.

Labai tikėtina, kad apylinkėse, kuriose įsikūrusi galerija Trivium, šiuo metu, kai Jeruzalės gatvėje rašau šias eilutes, taip pat sninga. Sninga, tikriausiai, ir Sėlių gatvėje Žvėryne ar, sakykime, Basanavičiaus gatvėje Vilniaus centre. Galerijos taip paprastai, vadovaudamasis vien žemėlapiu, nesurasi. Nuo troleibusų stotelės Savanorių prospekte link jos reikės pėdinti pušų tankme, laiptuotu takeliu į kalvą. Ja pakilus atsivers properša, prie kurios priartėjęs, pateksi į gyvenamųjų namų stačiakampiu apsuptą kiemą. Tik tada jau bus galima orientuotis išimtinai pagal adresą.

Bute-galerijoje tave pasitiks pats Antonas Lukoszevieze, parodos Pamesta opera autorius, ir galerijos savininkė, vilniečiams neblogai žinoma menininkė Aistė Kisarauskaitė. Kadangi kaip apžvalgininkas iš stropumo būsi atvykęs ankstėliau už kitus parodos atidarymo svečius, pro durų plyšį išvysi ant kėdės pasilypėjusį ir palubėse kažką krapštantį menininką. Žinoma, dar turėsime progų bent du kartus anglų kalba išsamiai viską aptarti. Pasigirsiu, antrosios viešnagės metu netgi būsiu nufilmuotas 8 mm kamera. Taip nufilmuoto dar nesu savęs matęs.

Antonas Lukoszevieze yra violončelininkas. Gyvena Londone, kartkartėmis apsilanko Lietuvoje. Jeigu atmintis manęs neapgauna, buvau jo pasirodymo 2013 m. festivalyje Jauna muzika liudininkas. Nors, prisipažinsiu, keleto kitų koncertų programa į atmintį tąkart įsirėžė gerokai ryškiau, tų metų balandžio 2 d. vakaro koncertinis repertuaras ir dabar kutena vaizduotę. Kūrinius atliko Antonas Lukoszevieze (violončelė) ir Antanas Jasenka (elektronika). Repertuarą sudarė tuometinio festivalio kuratoriaus Antano Jasenkos kūrinys Eurydice violončelei arba elektronikai (2013), 2013 m. pabaigoje anapilin išėjusio žymaus lenkų eksperimentinės muzikos kūrėjo kompozicija Nerve Cell_0 violončelei ir kompiuteriui (2012) bei paties Antono Lukoszevieze kūrinys American Poets and Cello violončelei ir įrašui (2010). Šiuolaikinės muzikos žinovams įspūdį galėjo padaryti ir Antono Lukoszevieze indėlis į 2014 m. Lietuvos muzikos informacijos centro išleistą, Jurgiui Mačiūnui dedikuotą kompaktinę plokštelę Muzikos notacijos sistemos.

Taip skaitytojui pristatyta pažintis su menininku noromis nenoromis verčia pamažu nuo galerijos prieangio jį palydėti link pačios parodos. Joje išvysite keliomis netolygiomis linijomis delikačiai eksponuojamas grafines mozaikas, kurias galėtume pagrįstai vadinti ir grafinėmis partitūromis. Kiekvienoje iš jų rasite bent po vieną tikrą penklinę. Tačiau jei manęs paklaustumėte, ar partitūrose – o ir mozaikose – esama kokios nors sistemos, vienareikšmiško atsakymo neišgirstumėte. Iškalbingas vien jau faktas, kad nė viena iš partitūrų niekada nebuvo atlikta. Mozaikose, ypač kai bent keletas jų atsiduria greta, sistemą taipogi galima įžvelgti. Tačiau dažniausiai, kaip ir šįkart, niekas neįpareigoja tam įdėti pastangų.

Operai, tikriausiai, lemta pasimesti kaip tik čia: tarp eskizinio popieriaus skiaučių, perrašytų užrašų, panaudotų nuotraukų, jų negatyvų, rašmenimis ir kitais grafiniais ženklais pakoreguotų piešinių. Matyt, netgi tarp šių mozaikas-partitūras interpretuojančių eilučių. Nebent tai būtų miniatiūrinė opera, užuominos apie kurią keistu būdu galėtų tilpti į portfelį arba kelioninę kuprinę. Tačiau jei jūs manęs paklaustumėte, kas sudaro šiuos karpinius žymėmis išmarginusių įrankių penalą, būtų įdomu šį tą išvardinti. Gal net mintyse pasidėliot ant stalo.

Liniuotė, žinoma. Mozaikos nedidukės, tad penklinių linijos šen bei ten nutrūksta, užsidengia kokia nors iškarpa ar kitokiu vaizdu. Tarpai tarp jų smulkučiai. Linijoms brėžti naudotasi tušu ir pieštuku. Kai kur jos, berods, spausdintos. Į penklines įspraustas natas galima sugroti tiksliai. Na, bent jau intonuoti ar išlaikyti trukmę, mat negalėčiau tiksliai pasakyti, esą kuriame nors iš šių eskizų būčiau įsidėmėjęs smuiko ar boso raktą. Kitur ketvirtinės su aštuntinėmis tarsi išnyra iš niekur, o jų „galvutės” tarsi nutupia ant kokios nors raidės ar užtušuoja mažytį piešinio lopinėlį. Gali akivaizdžiai stebėti, kaip vienur natos tarsi rikiuojasi į gretą, o kitur tarytum šoka ornamentais. Pirmosios tarsi melodingesnės, aiškesnio tono, tuo tarpu antrosios – grafiškai kur kas išraiškingesnės, grakščiai pabirusios, tarsi ištrūkusios į laisvę.

Plunksną ir pieštuką jau turbūt minėjau. Bet ar penale būta žirklių? Nesu tikras. Akivaizdu tik, kad skiautės plėšytos ir lipintos. Galbūt ne visos, tik kai kurios iš jų. Kelios galėjo būti ir atkirptos. Prisimenu keletą spalvotų ir juodai-baltų fotografijų fragmentų, keletą iškarpų iš knygų puslapių, gal net vieną kitą atspaustą atviruką ar jo dalį. Kita vertus, jei mozaikos smulkios, o tu kruopščiai patiki jas pirštams ir turi liniuotę, žirklių juk gali ir nebeprireikti… Pieštukų, tiesa, būta ir spalvotų. O kaip kitaip nupieši žalsvas eglės šakeles? Būta net guašo. Grafitas, bet jau ne pieštuko, irgi pasitarnavęs dėmėtumui, tik jo charakteris abiem atvejais labai skirtingas.

Kur dėjosi krūvelė laikraščių, žurnalų ir knygučių skylėtais puslapiais, nuspėti nesunku. Ne į šiukšlių dėžę juk. Turbūt į stalčių, ant spintelės ar lentynos. Tvarka yra tvarka. Kruopščiai padirbėjus, ji turi būti atstatyta.

Pamiršau paminėti, kad parodos atidarymo metu, mielas skaitytojau, taip ir nespėjome deramai susipažinti su viena kokių aštuonerių metų mergaite. Nepaklausiau jos vardo, neturėjau progos pats prisistatyti. Nepriklausomai nuo to, ar bute-galerijoje vyksta paroda, ji ten gyvena. Kai susitikome, ji sėdėjo ant sofos. Virš baldo ant medinio skulptūrėlės formos pakabuko kabėjo aliumininis švilpukas, parodoje užimantis ypatingą vietą. Kažkada juo buvo duotas startas vienam Fluxus koncertui, kuriame Antonas Lukoszevieze atliko violončelės partiją.

Svečių į atidarymo vakarėlį, žinoma, atklydo ir daugiau. Kambaryje pasklidęs šurmulys pamažu ėmė stelbti eskizuose nuščiuvusių partitūrų tylą. Tačiau vakarui grimztant į užmarštį, už lango sningant, nejučia imi įsivaizduoti kambario centre į grindis kojele atsirėmusią violončelę, jos blizgų, erdvų korpusą ir kimią tylą. Prisirišt prie jos užbaigiant pasakojimą nutylėjimu būtų kiek infantilu. Reikėtų dar būtinai pridėti keletą punktyrinių pastraipų apie šios operos mozaiką. Greičiau, jos praradimą…

Senu papratimu parodoje stabtelėdamas prie įrėminto paveikslo ar paveikslėlio, stabteli prie jo it prie natos. Tas judesį kaustantis dėmesio fokusas veikia itin neįprastai, kai tavasis žvilgsnis atsiremia į mozaiką, deklaratyviai pavadintą partitūra ir į partitūrą pretenduojančią jai priskiriamais, meno istorijos kanonuose aprašytais požymiais. Eskizas tik iš pažiūros yra nekaltas dalykas. Ypač kai jame gausu nuoplaišų, perrašytų žinučių iš panaudotų laiškų, citatų iš tam tikros (neįvardintos) serijos knygų pažymėtomis vietomis, miniatiūrinius ženklus tik autoriui perprantama ikonografija sujungiančių linijų.

Suslėgtame ore delikačiai numegzto strykčiojančių reikšmių voratinklio audinyje kiekvienas žodis įkliūva it muselė. Žodžius lydintys tarpusavyje bendraujančiųjų gestai tarsi susmulkėja, blakstienos kartais tampa iškalbingesnės už ištiestą delną ar rūbo klostę. Partitūrose įrašytos natos ima šokčioti iš grafikos albumo į kamerinį kūrinį, o violončelės smičius ima atrodyti smailesnis už dirigento lazdelę. Pokalbiui besimezgant, mozaikos įstiklintuose rėmeliuose ima šokčioti it klavišai improvizuotame muzikos kūrinyje. Žinoma, bet kada gali atsiprašyti kompanjono ir, atsukęs jam nugarą, nupėdinti sumuštinio.

Niekada nežinai, ar ataušusio vakaro pėdos atseks tave paryčiais it parodoje eksponuoto negatyvo veidrodinis atspindys. Drėgnu grafitu atspausta dėmė apatinėje eskizo lapo dalyje turbūt jau bus užsimiršusi, pasirodys nebuvusi itin reikšminga. Kaip ir pati opera, nelygu vadinosi paroda. Prieš akis tikriausiai jau drieksis urbanistinėse panoramose vertikaliai aukštyn iššovę meno istorijos knygose kirilica aprašyti asambliažai – kaip niekada modernistiniai, kaip visada nemodernūs.

Penklinėmis surikiuoti taškai ir skaičiai, kadruotėmis sužymėtos sportiškos besistiebiančiųjų ar besiverčiančiųjų į priekį bei atgal figūros, į pastelinių spalvų kaligrafinį peizažą įsirėžę gaidų suodžiai, tarp panagių pasimetančios tik lupa prie akių priartinamos raidės, numanomi indeksai ir nenumanomi jų šifruotojų įpročiai, ir tas miniatiūrinis miniatiūrinis formatas. Dar, žinoma, įgūdžiu tapęs suvokimas, jog tikroji visa ko prasmė iš esmės priklauso tik nuo registro. Kad ir koks sakinys galėtų pakeisti prieš tai užrašytą.

Pasija iškilmingumu operai nė kiek nenusileidžia. Tiesa, kamerinio vakaro aprašymo eskizui tokia iškilmingumo rūšis nėra išpuoselėto takto apraiška. Bet, kaip pasakytų komentatorius ar apžvalgininkas, kai žaidžiame kultūrą it klases, neturime teisės atsisakyti dar vieno kontrapunkto. Operą išradingai pametėme Vilkpėdės gatvėje. Pasiją ištvermingai sužaidėme kitapus miesto. Vėl sninga…

The post Netolygus delikatumas. Antono Lukoszevieze paroda „Pamesta opera“ galerijoje „Trivium“ appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 13 d., 18 val. NDG atidaroma paroda „Kolega iš kitos genties. Menininkas susitinka su verslininku“.

XXI a. menininko ir verslininko bendradarbiavimas nėra didelė naujovė. Tradicinį santykį puikiai atspindi menu besidomintys verslininkai, kurie kaupia kūrinių kolekcijas arba remia meno institucijas. Sparčiai populiarėjantis, naujas bendradarbiavimo modelis yra kūrybinės industrijos, kur menininko ir verslininko bendradarbiavimas yra naudingas plėtojant šiuolaikiniame pasaulyje konkurencingą veiklą. Ir vis dėlto nesudėtinga pastebėti, kad, nepaisant senų ar naujų bendradarbiavimo modelių, vis dar egzistuoja du skirtingi meno ir verslo pasauliai, kurių atstovai, nors ir kartais susitinkantys, dažnai vieni kitus pažįsta gana menkai.

Projektu „KOLEGA IŠ KITOS GENTIES“ siekiama praplėsti įprastas menininko ir verslininko bendra(darbia)vimo praktikas, kai menininkas atstovauja kūrybingumui, o verslininkas – verslumui, ir pabandyti pažvelgti vienam į kitą stumtelint į šalį stereotipus. Įgyvendinant šį projektą, jauni lietuvių menininkai susitiko su įvairiais verslininkais: naujomis idėjomis pasaulį nustebinusiais startuoliais, sėkmingai įsitvirtinusiomis didelėmis įmonėmis, smulkiais verslininkais bei asmenimis, kurių verslas kažkada nepasiteisino. Pokalbiai su verslininkais inspiravo naujų kūrinių atsiradimą. Juose verslininkai tampa meno kūrinio veikėjais ar dirigentais, jų verslo idėjos pasitelkiamos kuriant meno kūrinį, o verslo kūrimo proceso „atliekos“ – kartu su užrašais nevalingai gimstantys piešiniai – tampa didesnio meno kūrinio dalimi.

Menininkai: Miglė Anušauskaitė, Viktorija Damerell, Ernestas Parulskis, Andrej Polukord, Austėja Vilkaitytė. Kuratorės: Jelena Čerkasova, Eglė Mikalajūnė. Dizainerė Laura Grigaliūnaitė

Partneriai: Startup Lithuania, Užimtumo tarnyba prie LR SADM, True Insight Lab, Telesoftas, Vinted, Galerie Uberall, EMKO. Informaciniai rėmėjai: Verslo klasė, lrytas.lt. Rėmėjai: Vilniaus vartų Art Apartment, Exterus, Imaparat. Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba

The post Paroda „Kolega iš kitos genties. Menininkas susitinka su verslininku“ NDG appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 8 d., 14 val. vyks penktoji ekskursija iš ciklo, skirto permąstyti ir naujai pažinti XX-XXI a. Lietuvos dailę ir jos reprezentaciją Nacionalinėje dailės galerijoje.

Istorikas, Vilniaus universiteto Naujosios istorijos katedros vedėjas prof. Arūnas Streikus ekskursijos metu kalbės apie tai, ar (ir kaip) XX a. antrosios pusės lietuvių dailės kūriniai gali būti naudojami kaip istorijos šaltinis, kokią tikrovę jie vaizduoja, kaip juose (ne)atsispindi prieštaringi tos epochos reiškiniai, iki šiol keliantys emocingas diskusijas – partizanų karas, sovietinė modernizacija, ateizacija, seksualinė revoliucija. Taip pat mėgins atsakyti į klausimą, kodėl dabartinės apžvalginės XX a. II pusės ekspozicijos beveik negali pasigirti atradimais, t. y. iškelti į viešumą sovietmečiu neeksponuotų alternatyvios dailės kūrinių.

Renginys be registracijos, dalyvauti galite įsigiję galerijos bilietą.

Ši ekskursija yra dalis programos, rengiamos NDG lapkričio, gruodžio ir sausio mėnesiais. Jos metu įvairių profesijų žmonės: architektė, slemeris, žurnalistas, istorikas, psichologė, lygių teisių kontrolierė, karininkas ir tiksliųjų mokslų atstovė veda autorines ekskursijas po XX-XXI a. Lietuvos dailės ekspoziciją NDG. Gidai savo suformuotuose pasakojimuose kalba  apie šiandienai aktualias temas, atsispindinčias meno kūriniuose.

Paskutinis ciklo renginys:

Sausio 5 d., šeštadienį, 14 val. – Vilniaus universiteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų instituto profesorė daktarė Valentina Dagienė.

Ekskursijų ciklą finansuoja Lietuvos Kultūros taryba.

The post Naujos istorijos NDG ekspozicijoje. Istoriko prof. Arūno Streikaus ekskursija appeared first on artnews.lt.

Rupert  kviečia apsilankyti lietuvių menininkų kolektyvo Pakui Hardware (Neringa Černiauskaitė ir Ugniaus Gelguda) paskaitoje-performanse „Medūzos kraustos“. Renginys vyks gruodžio 12 dieną, trečiadienį, nuo 18 valandos Rupert (Vaidilutės g. 79). Paskaita vyks lietuvių kalba, renginys nemokamas ir atviras. Renginio dieną tarp Rupert ir centro kursuos nemokamas autobusas.

„Vardu aš T. Dohrnii, nors mažulytė medūza esu, bet slaptą galią aš turiu, kurios joksai žmogus neturi.“ – dainuoja japonų mokslininkas linguodamas medūzos kepure apdengtą galvą. Ilgaamžiškumas ir audinių inžinerija turi po lygias proporcijas racionalumo ir ezoterikos, kaip tas mėlynas kanopinių krabų kraujas, dalijamas pusiau šiuolaikinei medicinai, pusiau šarvuotiems jų kūnams. Nežmogiška regeneracija laužo žmogiškas galvas: kaip pasiekti ląstelių atsinaujinimą tokiems technologiniams gyviams kaip mes? Paskaita vedžios jus už nosies po regeneratyvinės medicinos, bio kapitalizmo, šamanizmo ir nemirtingų jūros gyvių takus.

Pakui Hardware yra 2014 m. Ugniaus Gelgudos ir Neringos Černiauskaitės įkurtas menininkų kolektyvas. Per kelis metus jie surengė solo parodas Modernaus meno muziejuje MUMOK, Vienoje, Bielefelder Kunstverein, Vokietijoje, Tenderpixel galerijoje, Londone, EXILE galerijoje, Berlyne ir Vienoje, Trafó šiuolaikinio meno centre, Budapešte, kim? Šiuolaikinio meno centre, Rygoje, Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje, Exo Exo, Paryžiuje, 321 Gallery, Brukline, Niujorke. Menininkų kūryba rodyta grupinėse parodose tokiose erdvėse kaip Nacionaliniame XXI amžiaus meno muziejus MAXXI, Roma, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius (13-oji Baltijos trienalė), Orsė muziejus, Paryžius, Kunsthalė Basel, Bazelis, Šveicarija, BOZAR šiuolaikinio meno centras, Briuselis, Zachęta nacionalinės galerijos projektų erdvė, Varšuva, Kunstverein Brauschweig ir Kunstverein Freiburg, Vokietija, šiuolaikinio meno festivalyje Sesc_Videobrasil, San Paulas, Brazilija.

Renginį dalinai remia Lietuvos kultūros taryba.

The post Menininkų kolektyvo Pakui Hardware performatyvi paskaita „Medūzos kraustos“ Rupert centre appeared first on artnews.lt.

Kultūros ministerijoje ketvirtadienį paskelbti 2018 metų Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai. Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos sprendimu jais tapo šeši kūrėjai:

rašytojas Vytautas Martinkus – už intelektualiosios literatūros gylį, dirigentė Mirga Gražinytė – už muzikos interpretacijų jėgą ir Lietuvos garsinimą, rašytojas Marius Ivaškevičius – už drąsų literatūros žingsni į teatrą, kino operatorius Audrius Kemežys – už talento ir dvasios šviesos pakylėtą operatoriaus meną, nutiesusį kelius į ateitį, aktorius Darius Meškauskas – už improvizacijos ir psichologinio tikslumo dermę, vizualaus meno kūrėjas Artūras Raila – už nepriklausomos vizualiosios kultūros formavimą.

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija šiemet vertino keturiasdešimties visuomenės pasiūlytų kandidatų veiklą kultūros ir meno srityje ir iš šio sąrašo iš pradžių atrinko dvylika pretendentų gauti premijas.

Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijai vadovauja literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, komisijos  nariai – kompozitorius ir dirigentas Vaclovas Augustinas, architektas Audrius Ambrasas, teatro ir kino aktorius Juozas Budraitis, muzikologė Jūratė Katinaitė, teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė, filosofas Nerijus Milerius, skulptorius ir filmų kūrėjas Deimantas Virgilijus Narkevičius, literatūrologė Jūratė Sprindytė, kino režisierius Audrius Stonys ir menotyrininkė Jūratė Tutlytė.

Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius 7 metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.

Kasmet skiriamos premijos yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatų diplomai ir ženklai bus įteikti Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga.

The post Paskelbti Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai appeared first on artnews.lt.

Pokalbiai aplink vandens aparatą gali būti šis tas daugiau, nei paskalų nešiojimas ofise; mokslininkams tai gali padėti geriau vykdyti tyrimus, skelbia Harvardo medicinos mokyklos (HMS) tyrėjai.

Gruodžio 11 d., 12-19 val. VDU menų galerijoje „101” (Muitinės g. 7, Kaunas) vyks renginys „Water Coller Tongue Effect”, pritrauksiantis įvairių sričių atstovus greitiems pokalbiams apie Kenksmingą laisvalaikį, vyksiantiems aplink ofiso vandens aparatą. Praeiviai, dalyviai, žiūrovai kviečiami užeiti bet kuriuo renginio metu.

Performatyvi diskusija vyks menininkei Saulei Noreikaitei tęsiant bendradarbiavimą su nomadiškos projektų erdvės „Kabinetas” rezidencija galerijoje „101”, tiriant temą „Kenksmingas laisvalaikis / Toxic Leisure”. S. Noreikaitė tęstinėje programoje jau pristatė 5 minučių trukmės „Soliarines meditacijas” per pietų pertrauką ir įprastu metu po darbo.

Saulė Noreikaitė kūryboje apjungia žinias ir patirtis įgytas studijuojant bei tyrinėjant vizualų meną ir šokį. Video darbuose su performatyviais elementais, dalyvaujamuosiuose performansuose ir/ar instaliacijose naudoja įvairius metodus, komunikacijos formas, susijusias su kūnu, kūniškumu ir fiziniu sąmoningumu/susivokimu. Paskutiniuose darbuose bando atsakyti į klausimą, ką reiškia turėti, naudotis ir rūpintis fiziniu kūnu technologizuotame dvidešimt pirmajame amžiuje. 2018 m. baigė bakalauro studijas Hagos karališkoje meno akademijoje, Nyderlanduose. Šiuo metu gyvena ir dirba daugiausiai gimtajame mieste Kaune.

„Kabinetas” vykdo erdvės rezidencijoje programą „Kenksmingas laisvalaikis / Toxic Leisure”, naujo kuratorinio ciklo temoje „Aukščiausios formos laisvalaikis / Ultimate Leisure”. Programa, kuruojama Vaidos Stepanovaitės, įtraukia įvairių sričių atstovus prisidėti vaizdais, garsais, kvapais, tekstais ir kt. prie viešo tyrimo, bei iki gruodžio 11 d. Kabinetas perima Instagram paskyrą @galerija101. Vandeninės vizualinės komunikacijos autorius – Studio Cryo.

Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

The post „Kabineto” ir Saulės Noreikaitės performatyvi diskusija „Water Cooler Tongue Effect” galerijoje „101” Kaune appeared first on artnews.lt.

Jaunajai Lietuvos menininkų kartai atstovaujanti galerija „The Rooster Gallery“ švenčia dešimtmetį. Gimtadienio proga rengiama paroda „Backstage Party“. Netradicinės ekspozicijos centre – galerijos istorija, nefasadinė jos pusė bei žinomų Lietuvos menininkų kūryba.

Parodoje išnyksta ribos tarp ekspozicijos ir jos užkulisių, o pagrindiniu akcentu tampa tai, kas įprastai lieka nematoma galerijų lankytojams. Greta galerijos atstovaujamų menininkų kūrybos – tapybos darbų, piešinių, skulptūrinių objektų, pristatomas „The Rooster Gallery“ dešimtmečio archyvas. Jame – dokumentai, leidiniai, įvairūs kiti su galerijos veikla susiję artefaktai, fotografinėje ir vaizdo medžiagoje užfiksuotas darbo procesas, įsiminę renginiai ir kasdienybės akimirkos.

Kuriant ekspoziciją-instaliaciją, dalyvavo visa galerijos komanda ir menininkai, prisidėję prie ekspozicijos įvairiomis formomis – nuo parodos koncepcijos ir jos įgyvendinimo iki grojimo parodos atidarymo vakarėlio metu. „Parodoje galerija apibrėžiama ne kaip institucija, o kaip kolektyvas. Taigi ekspozicijoje svarbiausiomis tampa keliavimo laike ir erdvėje, susitikimo, apsikeitimo idėjomis, bendradarbiavimo galimybės, kurios ir apibūdina parodos struktūrą, ir kartu atspindi pagrindinius galerijos veiklos principus,“ – pasakoja galerijos vadovė Jurgita Juospaitytė-Bitinienė.

„The Rooster Gallery“ pradėjo veiklą 2008-aisiais metais kilnojamosiomis parodomis ir trumpalaikiais meniniais įvykiais. Mobili, nuolatinių ekspozicijų salių neturinti galerija menininkų darbus eksponavo vis kitose, menininkų kūrybą išryškinančiose vietose ir taip atvėrė viešam lankymui įprastai uždaras Vilniaus erdves nuo šiuolaikinių loftų iki istorinių interjerų. „The Rooster Gallery“ buvo ir viena pirmųjų galerijų Lietuvoje, tikslingai dirbusi tik su jaunąja tapytojų karta. Per dešimtmetį galerija išaugo kartu su savo atstovaujamais menininkais, išplėtė veiklą Lietuvoje ir už jos ribų, tačiau ypatingas dėmesys jaunųjų menininkų kūrybai išliko. Galerija nuosekliai laikosi veiklos pradžioje išsikeltų tikslų – atrasti perspektyvius jaunus menininkus ir pristatyti bei populiarinti jų kūrybą.

Eksponuojami galerijos istorijos fragmentai ne tik atspindi pačios galerijos dešimtmetį, bet ir pateikia įžvalgų apie Lietuvos meno sceną, meno rinką, meno bendruomenę. Šiame kontekste naujai atsiveria ir galerijos menininkų darbai.

Parodos „Backstage party“ atidarymo vakarėlis vyks 2018 m. gruodžio 11 d., 18.30 val. Gynėjų g. 14, Vilniuje. Paroda veiks iki gruodžio 22 d. Galerija dirba antradieniais–penktadieniais 14–18 val., šeštadieniais 14–17 val.

The post Paroda „Backstage party“ galerijoje „The Rooster“ appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 11 d. (antradienį) 18.00 val. „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atidaroma Algirdo Šeškaus paroda „dav day“.

Anot Algirdo Šeškaus, nuostabu yra tai, kad fotografuoti dabar pasidarė pigu ir bepigu. Bėda tik ta, kad fotografijos gyvena nė neišlįsdamos iš telefonų. Vaizdai jų ekranėliuose taip greitai keičia vienas kitą, kad vieno atskiro vaizdo reikšmė sumenko visai. Žmogus nespėja pabūti, iš buvimo į nebūtį lekiama per greitai. Sumirga pasaulis ir kaipmat pasibaigia kartu su žmogumi.

Algirdas Šeškus savo fotografijų parodoje kviečia sustoti ir susivokti, kad žmogaus yra kur kas daugiau nei jo yra kietuosiuose diskuose.

—

Algirdas Šeškus (g. 1945) yra vienas iš Lietuvos avangardinės fotografijos pradininkų.

Fotografas dalyvavo prestižiškiausiose pasaulio meno parodose: Šiaurės Europos šalių meno parodoje, Venecijos bienalėje, Dokumenta 14 ir kitose. Šiuo metu 50 menininko darbų galima pamatyti Štutgarto meno muziejuje parodoje Ekstase, kuri veiks iki 2019 m. vasario 19 d. Joje Algirdas Šeškus dalyvauja kartu su tokiais menininkais kaip Joseph Beuys, Salvador Dali, Paul Klee, Pablo Picasso, Man Ray ir kitais.

Neseniai pasirodė 21-oji autoriaus knyga Gėlės, kurią išleido Ispanijos leidykla Biel Books o6.

Algirdo Šeškaus darbų turi įsigiję Lietuvos muziejai, taip pat ir tokie muziejai kaip Madrido nacionalinis karalienės Sofijos ir Niujorko moderniojo meno.

The post Algirdo Šeškaus paroda „dav day“ „Prospekto“ fotografijos galerijoje appeared first on artnews.lt.