Pasitikdama artėjančias šventes, Meno istorijos mokykla (MIM) paruošė siurprizų pilną 2020 m. žiemos paskaitų ciklą, kuriame dvi žinomos lektorės – Sotheby‘s aukciono namų meno institute specialius kursus baigusi kolekcininkė Olga Prokofieva ir dailės istorikė, Kazio Varnelio namų-muziejaus menotyrininkė dr. Astė Bimbirytė-Mackevičienė – išsamiai supažindins su dviem viena kitą papildančiomis temomis. Viena jų klausytojus supažindins su kolekcionavimo pagrindais, kita atskleis įvairius meno kolekcionavimo istorijos aspektus Lietuvoje ir Vakarų Europoje.

„Šio paskaitų ciklo tematiką padiktavo poreikiai – pastaruoju metu stebime ryškią žmonių susidomėjimo meno kolekcionavimu tendenciją: vis daugiau meno mylėtojų lankosi Vilniaus aukcione, dažnas ateina tiesiog pasikonsultuoti, nuo ko pradėti kolekcionavimą, kaip atskirti padirbinius ar išvengti nelegalios antikvarinių daiktų rinkos ir pan. Tad išties džiugu pakviesti visus į tokį paskaitų ciklą, kuriame apie kolekcionavimą bus kalbama tiek iš praktinės, tiek iš teorinės pusės, papildytos plačiu istoriniu diskursu“, – teigia MIM ciklą organizuojančios galerijos „Kunstkamera“ vadovė, menotyrininkė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė.

MIM žiemos paskaitų ciklas prasidės jau kitų metų sausio mėnesį ir vyks iki kovo mėnesio pradžios kiekviena antradienį ir ketvirtadienį 18.15 val. – abi lektorės skaitys po 9 paskaitas. Paskaitų klausytis bus galima įsigijus lankytojo bilietą be išankstinės registracijos, tačiau klausytojų skaičius ribotas. Tiesa, tai gali tapti ir puikia kalėdine dovana: įsigyjant lankytojo bilietus į visas paskaitas iki šių metų pabaigos, taikomos didelės nuolaidos.

Antradieniais vyksiančioje žiemos paskaitų ciklo dalyje „Antikvaras mūsų gyvenime ir jo kolekcionavimas“ Sotheby‘s aukciono namų meno institute specialius kursus baigusi senovinio porceliano ir miniatiūrų kolekcininkė O. Prokofieva pasakos apie kolekcionavimo reiškinį, kolekcininkui reikalingus įgūdžius, apžvelgs atskirų meno vertybių, tokių kaip porcelianas, sidabro dirbiniai, juvelyrika, baldai ir kt., kolekcionavimo ypatumus, taip pat atskleis, kaip atskirti originalius meno kūrinius nuo padirbinių, integruoti juos į šiuolaikinį interjerą bei teisingai prižiūrėti.

Tuo metu ketvirtadieniais vyksiančioje kitoje paskaitų ciklo dalyje „Meno kolekcijos Lietuvoje ir Vakarų Europoje XVI-XX a. I pusėje“ dailės istorikė, Kazio Varnelio namų-muziejaus menotyrininkė dr. Astė Bimbirytė-Mackevičienė supažindins su kolekcionavimo istorija ir tradicijomis, Lietuvos didiko kolekcininko Vladislovo Tiškevičiaus veikla, tarpukario Vilniaus ir Kauno kolekcionavimo ypatumais, Vakarų Europos dailės keliais į Lietuvą, eksponavimo tradicijomis ir kt.

S. Skaisgirytės-Makselienės teigimu, šio paskaitų ciklo tematinės linijos išties padės ne tik labiau suprasti kolekcionavimo ypatumus ir gauti reikiamų žinių apie kolekcionavimo veiklą, bet ir dovanos daug netikėtų istorijų, bus įdomios visiems, norintiems ne tik pradėti kolekcionuoti, bet ir praplėsti savo akiratį.

Tai – jau 18-asis MIM paskaitų ciklas per beveik penkerius metus. Ankstesniuose cikluose nagrinėtos Lietuvos ir pasaulio fotografijos istorijos, įvairių Lietuvos dailės istorijos laikotarpių, dailės ikonografijos, viduramžių meno, Lietuvos dvarų kultūros, dizaino istorijos ir mados, taikomosios dailės, Vilniaus kaip meno galerijos, bažnytinio meno, Lietuvos diasporos dailės ir kitos temos. Paskaitas skaitė tokie žinomi specialistai kaip Stanislovas Žvirgždas, Laima Kreivytė, dr. Dalia Ramonienė, dr. Viktoras Liutkus, dr. Rūta Janonienė, dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, Erika Meškauskienė, Darius Pocevičius, prof. habil. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė, prof. dr. Giedrė Mickūnaitė, Ilona Mažeikienė ir kt.

The post Meno istorijos mokykloje – kolekcionavimo pagrindai ir žvilgsnis į meno kolekcijas Lietuvoje bei Vakarų Europoje appeared first on artnews.lt.

The post Sauliaus Grigoravičiaus elektrinės dailės paroda -instaliacija „Dvi saulutės“ JMVMC appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 20 d. 18:00 val.  “Lokomotif” erdvėje (Lentvario geležinkelio stotis, II a., Geležinkelio g. 13) atidaroma Gintaro Zinkevičiaus paroda „Išsėtinė konstibacija“.

Šio nuotraukų rinkinio pagrindinis tikslas – užuojauta. Talentingas auksarankis visų galų meistras Legailas Konstibauskas yra likimo priverstas naikinti savo gimtąjį Vilnių. Jis pjauna medžius, ardo istorinį miesto grindinį ir griauna paminklus, galinčius papasakoti apie nelengvą ir labai įvairią miesto praeitį. Prieš dvidešimt metų Legailas buvo priverstas paimti banko paskolą, reikalingą sudėtingai mylimos močiutės Leokardijos blužnies operacijai. Taigi tenka mokėti nemenkas palūkanas, dirbti nekenčiamus darbus – betonu užpilti senų pastatų pamatus, aikštėse kloti slidžias pigias plyteles. Skaudu matyti, kai virš kapinių iškilusio popierinio pastato languose daug metų plazda užrašai „parduodama“, „išnuomojamos patalpos“. Konstibauskas, kaip niekas kitas, žino, kad kam nors ten įsikėlus teks pradėti nuo remonto. Reikėtų viltis, kad ateis laikai, kai Legailas galės pastatyti kokybišką namą, pasodinti sveiką medį ir su žmona Kuvlembyra užaugins laimingą sūnų. Viliuosi ir linkiu.

Rėmėjai:

Lietuvos kultūros tarybą

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Paroda veiks iki gruodžio 30 d.

The post Gintaro Zinkevičiaus paroda „Išsėtinė konstibacija“ „Lokomotif“ erdvėje appeared first on artnews.lt.

Įdarbinsime bakterijas!

Nedisciplininių tyrimų laboratorijos „alt lab“ atidarymas ir kūrybinių dirbtuvių rezultatų pristatymas

Renginio pradžia: 2019 m. gruodžio 28 d. 18:00

Renginio vieta: „alt lab“ laboratorija, kultūros kompleksas „Sodas 2123“ (Vitebsko g. 23, Vilnius, 304 kab.)

Alternatyvioje nedisciplininių tyrimų laboratorijoje „alt lab“, veikiančioje besikuriančiame kultūros centre „Sodas 2123“, 2019 m. gruodžio 7-8 dienomis vyko kūrybinės dirbtuvės „Netoleruojate laktozės? Niekai, įdarbinsime bakterijas!“ Į šių kūrybinių dirbtuvių rezultatų pristatymą 2019 m. gruodžio 28-osios vakarą kviečiami visi besidomintys meno ir mokslo projektais, mikroorganizmų poveikiu mūsų savijautai bei jų panaudojimo galimybėmis. Kartu kviečiame visus ir į naujos nedisciplininių tyrimų laboratorijos „alt lab“ atidarymą.

„Alt lab“ užpildys spragą tarp augančio domėjimosi ekologija, šiuolaikinio meno ir sparčiai besivystančių biotechnologijų. „Alt lab“ nariai keisis savo žiniomis, demistifikuos mokslinius eksperimentus bei paaiškins sudėtingus meninius sprendimus.

„Matydami, jog skaitmeninės mašinos perima iš žmonių techninius darbus, o ekologinių problemų akivaizdoje reikalingi kūrybingi sprendimai, siekiame sukurti terpę kūrybinių sprendimų paieškai. Šias paieškas siejame su nedisciplininių tyrimų laboratorijos stiprinimu bei šiuolaikinių (bio)technologijų įsisavinimu. Inovatyvių kūrybinių sprendimų ieškosime įgyvendindami bendrus projektus su meno ir mokslo atstovais, pasitelkdami mokslinį ir DIY („pasidaryk pats“) metodus.“ – mintimis dalijasi laboratorijos iniciatorius Mindaugas Gapševičius.

Kūrybinių dirbtuvių dalyviai: Bon, Auksė Gaižauskaitė, Mindaugas Gapševičius, Elisabeth Kovtiak, Lina Rukevičiūtė, Rūta Spelskytė.

Renginio pradžia: 2019 m. gruodžio 28 d. 18:00

Renginio vieta: „alt lab“ laboratorija (Vitebsko g. 23, 304 kab.)

Laboratorijos įkūrimą remia VšĮ Institutio Media. Kūrybines dirbtuves parėmė Lietuvos kultūros taryba, bei Šiaurės šalių ministrų taryba. Partneriai – Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, Sintetinės biologijos organizacija.

Daugiau informacijos apie projektą:

Svetainė: http://www.o-o.lt

Instagram: @altlab_

Facebook: Alt lab (@TheAltLab)

Twitter: @lab_alt

The post Nedisciplininių tyrimų laboratorijos „alt lab“ atidarymas „Sodas 2123“ komplekse appeared first on artnews.lt.

Menininkių Onos Juciūtės ir Viktorijos Damerell vasaros rezidencija Kintuose virto paroda „kittens“, 2019 m. rugsėjo 14-spalio 15 d. Kintai Arts erdvėse įkūrusia laikiną žaidimų aikštelę katėms, (ne)tikriems gintarams ir besimainančioms istorijoms. Dabar, jau gerokai po visko, – pokalbis apie iki projekto rezultato atvedusias asmenines patirtis, autentiškumą ir tai, kokias nenumatytas prasmes Onos ir Viktorijos projekte įspraudė vietinių kontekstų koreliacijos.

Pirmą kartą Kintai Arts atsidūrei tu, Ona, tiesa? 

Ona: 2018-ųjų vasarą visai netyčia, nieko neieškodama ir nesitikėdama atsidūriau Kintuose Ruperto alternatyvios edukacijos programos metu. Tikriausiai todėl, kad nieko nesitikėjau, buvau maloniai nustebinta man iki tol nepažintos vietovės. Jau tada supratau, kad palankioms aplinkybėms susiklosčius mielai ten praleisčiau daugiau laiko, pasigilinčiau į tos įvairiasluoksnės vietovės kontekstus. Pasikalbėjusios su Viktorija užpildėme paraišką Kultūros tarybai. O gavusios finansavimą, jau 2019-ųjų vidurvasarį su kuprinėmis stovėjome Kintuose ir planavome, ką veiksime tą mėnesį.

Ona Juciūtė ir Viktorija Damerell „kittens“ poliesterio derva, pigmentai, chromas, nikelis, virvė, 2019

Jūsų rezidencijos mėnuo rugsėjį virto paroda „kittens“. Kokios šio projekto ištakos? 

Viktorija: Mums tai pirmas bendradarbiavimas, kai kartu ne tik organizavome parodą, bet ir kūrėme bendrą kūrinį. Procesas vyko palaipsniui, ieškant „bendros žemės“. Abi sutikome, kad norėtume pratęsti mūsų žiemą kuruotoje parodoje atsiradusios baldinės struktūros idėją. Po architektūrinio sprendimo parodai „Uodega ir galvos“ paieškų, beveik visi menininkų darbai atsidūrė vienoje ilgoje, per visos salės ilgį nusidriekiančioje lentynų eilėje. Mums patiko matyti šią konstrukciją kaip erdvei stiprų toną užduodantį baldą-kūrinį, praktiškai talpinantį savyje kitus kūrinius ir kartu pasufleruojantį svarbius parodos sluoksnius. Lentynos priminė muziejų eksponavimo būdus arba prailgintą svetainės sekcijos versiją, bet kartu jų forma ir spalva buvo panašios į milžinišką dinozauro ar slibino skeletą. Šis keistas lydinys „suklikino“ galvojant apie mūsų abiejų susidomėjimą kasdieniais reiškiniais ir smalsumą žvilgtelėti į išvirkščią tų reiškinių pusę. Taip pat prisimenu, kad vienu metu abi atradom kažką bendro rašytojos Clarice Lispector istorijose, kuriose namų interjerai, jų elegancija, etiketas ir jaukumas veikia kaip slopinanti, kontroliuojanti erdvė, primetanti tam tikrą būdą būti. Lispector herojės savotiškai kovoja su juo, ne tiek maištaudamos ar konfrontuodamos tiesiogiai, kiek subtilia savo santykio su supančia aplinka transformacija. Bent jau man tai buvo šiokia tokia atspirtis galvojant ir apie „kittens“.

Ona Juciūtė „Ausgezeichnet“ chromas, porolonas, alkantara, 2019

Ar projektą siejote su vietos specifika? Kaip kačiukai, netikri gintarai ir „Ok“ gestas jungiasi tarpusavyje?

Ona: Iš tiesų visai neturėjau idėjos kurti instaliacijos būtinai atliepiančios ar komentuojančios vietinius kontekstus. Galvojau, kad laikysiuosi sau artimų temų ir, jei nesinorės, nesistengsiu „pritempti“ kūrinio prie vietos. Visgi, būnant ten „išlindo” kelios atskiros temos. Viena ryškiausių – tam tikros autentikos paieškos ir visos melagystės ar pataisymai, susiję su ja. Ten būdamos atsitiktinai sužinojome istorijas apie žmonių išrastus besibaigiančių gintaro atsargų papildymo, pakaitalų sukūrimo būdus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip kažkas priešinga natūraliems gamtos formavimo procesams. Gilinantis į technologijas, kurias pasitelkiant iš sintetinių dervų gaminama gintarui identiška medžiaga, negalima nepastebėti paralelių tarp dirbtinio ir tikro proceso bei nesižavėti tų meistrų išradingumu. Juk gintaras – irgi derva, o poliesterio katalizavimo metodai gana panašūs į tūkstančius metų trunkančias natūralias gamtines reakcijas ir besiskiriantys tik tuo, jog įvyksta per 1 valandą prižiūrint žmogui. Panašias temas, tačiau kiek iš kitos perspektyvos, kelia ir pati instaliacijos struktūros konstrukcijos logika, pasiskolinta iš kačių namų ir žmonių baldų komplektų. Ji kalba apie tam tikrą labai kontraversišką ir daugiaplanį aplinkinio pasaulio pažinimą – žmogus mano, jog žino, koks namas patiks katei, ir šis žinojimas atsiranda tiek iš patirties, tiek iš keistos fantazijos.

Šalia konstrukcijos atsiradęs fotelis buvo įsigytas „Dėvėtų baldų iš Vakarų Vokietijos” parduotuvėje, Šilutėje. Metalines kojas jam prisukau, derindama prie pačios konstrukcijos estetikos ir logikos. Apskritai, man tokios nuo vaikystės pažįstamos vietos svarbios galvojant apie tam tikrą gero gyvenimo pavyzdį ir labai praktinį jo taikymo būdą. Šios vietos taip pat veikia tarsi asmeniniai muziejai – gali rasti tam tikrus alternatyvius istorijos pasakojimus. O Mažosios Lietuvos regione šios parduotuvės įgyja dar vieną prasmę – čia dažnai sutiksi ant dviračių su žemėlapiais nuorodų klausiančius vokiečių turistus. Daugiau pabendravus išaiškėja, kad jie atvyko ieškoti savo protėvių, tolimoms giminėms priklausiusių namų. Todėl tas „liux“, numestas dėvėtų vokiškų baldų parduotuvės kampe, atrodė dviprasmiškai, tragikomiškai ir paradoksaliai.

Dar vienas dalykas apie tą ženklą: JAV prieš antisemitizmą bei neapykantą kovojanti „Anti-Defamation League“ paskelbė, jog nuo šiol jis reiškia ne tik „all good“, bet taip pat yra „hate“ simbolis, naudojamas radikaliosios dešinės. Gana įdomi istorija, turint omenyje, kad tai labai gera priedanga – pirminė ženklo reikšmė taip įsišaknijusi, jog niekada negali nieko apkaltinti juo naudojantis kaip neapykantos simboliu. Juk tai – ne svastika. Ši šviežia istorija uždeda dar vieną sluoksnį ar filtrą mąstant ne tik apie simbolius, reikšmes, bet ir apie gintarus, interjerus bei, žinoma, apie istoriją apskritai. Mane taip pat domina reikšmių kismo priežastys ir aplinkybės – kaip pigus ir nuodingas poliesteris tampa tauriu ir sveikatai naudingu gintaru arba „all good“ simbolis staiga reiškia neapykantą.

Onos Juciūtės ir Viktorijos Damerell paroda „kittens“ Kintai Arts rezidencijoje

Man atrodo, kad tokie hibridiniai reiškiniai – vienas iš labai svarbių autentikos sluoksnių. Turiu omenyje, kad imitacija, aproprijacija ar simuliacija yra tiesiog specifinis autentiškai išgyventos dabarties rezultatas. Juk kažkas yra priimama ar pritaikoma visų pirma todėl, kad yra aktualu. Todėl atrodo, jog jūsų kūrinys, gimęs mąstant apie autentikos mutacijas ir tai, kas ta autentika buvo ar tebėra kolektyvinėje sąmonėje, iš tiesų atskleidžia jos tikrąjį, esamąjį veidą, o ne tą, mums iššaukiantį šypseną, dėl originalų, esančių kažkur – praeityje, prototipuose ar provaizdžiuose.

Ona: Mane asmeniškai domina apgavystės. Aš turbūt netikiu „nesumeluota“ autentiška patirtimi ar kažkuo panašiu. Šiuo atveju man įdomus melas, žmogaus sugalvoti metodai išgauti kažką, kas jau nebeišgaunama ar supaprastinti, pagreitinti sudėtingus procesus. Tame randu tiek daug išradingumo ir pastangų, tam tikro tikėjimo ir gyvybės. Atrodo, kad vien pastanga atliepti, šiuo atveju, kažkokios tolimos rinkos (pvz., Kinijos) poreikius, savaime įneša žvalumo, greičio ir tampa aktualia, gyva terpe galvojant apie supančią aplinką. Ką tu manai apie autentiką, Viktorija? Gana dažnai kalbėdama apie savo kūrybą naudoji šį žodį.

Viktorija: Na, man atrodo, kad jau pats kalbėjimas apie apgavystę netiesiogiai daro prielaidą, kad yra ir kažkokia tiesa. Bet šiuo atveju sutinku su Karolina, kad autentika visai nebūtinai turi būti priešpastatoma kopijai ar sietis su prototipais, originalais. Autentika man labiau susijusi su gyva patirtimi, intensyviu santykiu, įvykstančiu „čia ir dabar“ – tai gali nutikti net ir peržiūrint parodos dokumentaciją savo telefone. Manau, jog gali būti įvairios aplinkybės, nulemiančios, kodėl kartais kažkas stipriai surezonuoja ir įprasta žvilgsnio inercija nusitrina. Dėl to kuriant „kittens“ man buvo svarbu neapsistoti ties ironija. Žinoma, į daug mūsų paliestų reiškinių galima žiūrėti ir per ją – iš tam tikros (žinančiojo) pozicijos dažna žmogiška pastanga įgauna komiškumo. Tačiau dar įdomesni dalykai pradeda vykti, jei žinojimą pakeičia nors ir trumpa nuostaba. Gal būtent su nuostaba ir siečiau žodį autentika.

Ona: Man turbūt „tiesa“ yra svarbi tik kaip sąlyga atsirasti apgavystei ar klastotei. Na, o šiuo atveju, „tiesai“ atstovauja tikras, gamtoje susiformavęs gintaras, o apgavystė – jau žmonių sugalvotas būdas, kaip šią retą ir senkančią medžiagą pagaminti. Todėl tiesa tikrai svarbi – be jos nebūtų ir reikalo išradinėti būdų gaminti netikrą gintarą. O kas vertingiau, ar jūros išmestas gintaras, ar žmogaus ištobulinta, identiškas jo kopijas gaminti padedanti technologija? Tai jau yra ideologinis klausimas.

Onos Juciūtės ir Viktorijos Damerell paroda „kittens“ Kintai Arts rezidencijoje

Manau, Viktorija taikliai pastebėjo. Nerūpestinga nuostaba iš lankytojų lūpų autentiškai nuskambėjo parodos atidarymo metu: „Koks tai būtų geras stalviršis kokiame minimaliame interjere!”. Tam tikra prasme jau pats komentaras byloja poreikį prijaukinti jūsų kūrinius, kaip ir anotacijoje minėtus laukinių kačių palikuonis. Tie aproprijavimo ar įdiegimo momentai čia linksmai sužaidžia ir kitais požiūriais – eksportuojame save, bandome surengti parodą kažkur kitur, vietoje, kurioje cirkuliuoja lėtas vizualinės kultūros gyvenimas, galiausiai, stengiamės rasti dialogą su vietos žmonėmis, o jie – su kūriniais.

Ona: Namai kaip saviraiškos erdvė – man labai įdomi tema apskritai. Tad buvo be galo malonu, kad mūsų sukurti objektai parodos lankytojų buvo pakviesti į jų įsivaizduojamus gerus interjerus. Iškart pasijutau priimta. Viktorija, gal gali paaiškinti, ką turi omeny lygindama žvilgsnio inerciją ir ironiją šiame projekte?

Viktorija: Na gal kad tiek Karolinos paminėtas mūsų kūrinio prijaukinimas per pažįstamus kontekstus, tiek mūsų ironija tų kontekstų atžvilgiu yra iš esmės tas pats? Toks tarsi siekis pažvelgti į kažką svetimo iš mums žinomos, taigi saugesnės, ir tam tikra prasme inertiškos, pozicijos. Apskritai manau, kad sąmoningai ištrūkti iš inercijos žmogui, neišskiriant ir menininkų, yra labai sudėtinga, daugeliu atvejų beveik neįmanoma. Susidurti su kažkuo nepažiniu ir neįsprausti to iš karto į apibūdinimus. Man atrodo, dažniausiai tokia akistata atsitiktina ir labai trumpai trunka.

Paskutinis klausimas, natūraliai kylantis po patirčių, įgytų dirbant vietovėse, fiziškai esančiose atokiau nuo aktyvių meninio gyvenimo srautų: ar verta rengti parodą Lietuvos meno lauko periferijoje? Juk iš tiesų, be saujelės gyvų liudininkų dauguma žiūrovų parodą pamato tik foto ir video dokumentacijose, perskaito anotacijose ar štai tokiuose pokalbiuose.

Tad nors asmeninėms veikloms turiu savų priežasčių, kaskart įdomu, kaip jaučiasi patys kūrėjai tam tikrame atokumo kontekste? Be savaime suprantamai siūlomų kitoniškų patirčių, kuo jums įdomu dalyvauti tokiose iniciatyvose, kaip rezidencija Kintuose?

Viktorija: Pati stengiuosi nedaryti projektų vien dėl kažkokios kitoniškos patirties. Tai šiuo atveju turiu pripažinti, kad pats atokumo faktorius man nebuvo pirmame plane. Svarbiau buvo faktas, kad kursime kūrinį kartu su Ona ir visi su tuo susiję iššūkiai, o kad tai nutiko Kintuose man buvo daugiau malonus atsitiktinumas. Dėl to klausimas, ar buvo verta, kaip ir nekyla. Bet bebūnant Kintuose pradėjau galvoti apie rezidencijos prasmę vietinių akimis ir ypač apie savotiška tradicija tapusį menininkų ar bent juos finansuojančių institucijų siekį kažkokiu būdu tuos vietinius įtraukti, juos šviesti ir t.t. Žiūrint iš kultūrinių centrų perspektyvos, tokia užduotis atrodo natūrali – lengva pasijusti kultūros ambasadoriais. Bet iš to išplaukia pavojus tik pagilinti ir taip mažame miestelyje esančias bendros būties įtampas – dauguma ten gyvenančių žmonių rezidenciją ir joje vykstančias veiklas, atvykstančius žmones priima kaip svetimkūnį. Ir tokį nusiteikimą pakeisti man atrodo gali tik nuoseklus ir ilgalaikis kontaktas, bendrų taškų atradimas, kas yra gana sudėtinga, turint omenyje projektais ir trumpalaikėmis (kaip kad mūsų) viešnagėmis grįstų rezidencijų prigimtį.

Ona: Aš gana panašiai galvoju, ir visai nejaučiu būtinybės kažkokiais būdais vietinius žmones įtraukti, privilioti į parodas ir už rankos po jas vedžioti aiškinant, kas yra kas. Jie užsiima savo reikalais, mes – savo. Juk jei darai parodą dideliame mieste, nesakai, dabar privalau visus čia pasikviesti. Kai žmonių daug, natūraliai daugiau jų domisi ir kultūra, o tuo pačiu didžioji dauguma domisi visai kitais dalykais. Kiek žmonių ateina į atidarymą Berlyne, kiek Vilniuje, o kiek Kintuose. Kai pagalvoji, tai tie 13 vietinių atėjusių į mūsų atidarymą yra baisiai didelė Kintų dalis. O dėl pačio parodos rengimo kažkur toliau nuo kultūrinių centrų, aš manau puiku, kad viena ar kita paroda atsiduria kažkur žemėlapio pakarašty, net jei ją aplanko gerokai mažiau žmonių. Gal tam tikra prasme tai veikia net atvirkščiai, juk dabar labai svarbi parodos dalis vyksta online, sklaidos platformose, dokumentacijose ir panašiai. Tad jei, sakykim, mūsų parodą online platformose pamatė tie, kurie būtų atėję į parodą Vilniuje + tie 13 atidarymo lankytojų, tai jau palankesnė matematika. Kalbant rimtai, ši tema irgi labai svarbi. Absoliuti dauguma man padariusių įtaką parodų mane pasiekė netiesiogiai, per jų dokumentacijas internete. Šias parodas aš toliau skleidžiau pasakodama žmonėms ar aplankydama jas vėl ir vėl „Artviewer“ ar kitose platformose. Ir nė kiek nebuvo svarbu ar tai labai gerai žinoma erdvė, ar kažkur provincijoje įsikūrusi startuojanti rezidencijos parodų salė. Svarbu tik tada, kai tą dokumentaciją siuntinėji ir gauni nemažai neigiamų atsakymų. Aišku, gana keista daryti parodą tam, kad ją galėtum „sufotkint“ ir sudėt į sklaidos portalus. O gal visai nekeista ir labai natūralu šiandien? Darydamos šią parodą gana daug apie tai mąstėme.

Ona Juciūtė ir Viktorija Damerell “Kittens” poliesterio derva, pigmentai, chromas, nikelis, virvė, 2019

Nuotraukos: Andrej Vasilenko

The post Tos tiesos ir apgavystės… Pokalbis su Ona Juciūte ir Viktorija Damerell appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 29 dieną, sekmadienį, 14 val.–17 val. Kūrybinių industrijų centre „Pakrantė“ (Vaidilutės g. 79, Vilnius) atidaroma V. Marcinkevičiaus paroda „Moonstruck“. Su svečiais ir savo kūryba autorius minės 50-tą gimtadienį.

Menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė apie parodą:

Moonstruck – pilnaties paliestieji. Kas jie? Menininkai dažnai vadinami keistuoliais ar net pamišėliais.

Ir kas tas pamišimas? Kokios jis prigimties? Menininko pamišimas, matyt, bus atskira pamišimo rūšis. Simptomai: gilus egzistencinis visų reiškinių matymas, nepaliaujamas klausimų kėlimas ir kvestionavimas, drąsa būti savimi. Ir pagrindinis: kalbėjimas meninėmis priemonėmis, privalomybė visus tuos suminėtus simptomus įkūnyti objekte, paveiksle, nuo kūrybos neatskiriamame kasdieniame gyvenime.

Vilmanto Marcinkevičiaus kūryba perverta pilnaties šviesos tiršto mėlio šešėliuose. Sukeistintos tikrovės siužetai ir fantazijos įsilydo vienos į kitas ekspresyviais pliūpsniais. Aštri, bet neskalijanti V. Marcinkevičiaus kūryba išryškina žmogaus, jo jausmų ir veiksmų keistumus. Ir viso pasaulio pamišimas tampa matomas ir neginčijamas lyg mėnulio šviesoje.

Mažesnio formato paveikslų seriją „Moonstruck“ Vilmantas nutapė prieš kelerius metus. Dailūs veidai žvelgia tiesiai į žiūrovą, skendi melancholijoje, užsidaro savyje. Akvamarininis nerimas, mistika, paslaptis vyrauja ir naujausiame parodos paveiksle. Prancūziškas pilnaties peizažas suaktualino mėlio kaip psichologinės veikėjo būklės katalizatoriaus simboliką.

Peržvelgęs savo kūrybinę panoramą, autorius įsitikino, jog dažniau pasąmoningai nei sąmoningai, bet vis tik nežemiškas mėlis, pilnaties užuominos įsibrauna į jo paveikslus. Intuityviai, nesivadovaudamas literatūriškumu, Marcinkevičius gyvenimiškas situacijas paverčia kolektyvinę pasąmonę žadinančiomis kompozicijomis. Autobiografiškumas atsiskleidžia tik pačiam autoriui papasakojus už paveikslų lyg pamušalas slypinčias istorijas.

Keistas angelas ištiesia pagalbos ranką. Veidai ir kūnai, pakibę tarp mėlynos svajos, sapno ir geltonos realybės, kasdienybės. Marcinkevičiaus kūryboje geltonos ir mėlynos spalvų derinys galėtų būti traktuojamas kaip nežemiško ir žemiško pasaulių dualumas.

Vilmantas mato kūrybos ir mokslo paralelę – niekas neatsiranda iš nieko, tik iš pirmo žvilgsnio kūrybinė idėja atsiranda tarsi iš niekur. Bet tai daugiau drugelio efektas. Priežastis, pirminis impulsas visuomet yra, tereikia atsekti priežastingumo ryšio grandinę ir loginė seka tampa matoma.

Sartro filosofijoje aiškinama, kad reikia atitrūkti nuo daiktinio pasaulio, Niekis yra ta geltonoji Marcinkevičiaus kasdienybė, kurią privalo palydėti aukštesnis reiškinys – mėlyna Būtis. Menininkas paveiksluose sustingdo akimirką, jai suteikdamas platesnę prasmę, reikšmę, atverdamas galimų interpretacijų lauką. Drugelio efekto trope V. Marcinkevičiaus paveikslai pakibtų tarp sparnų plastelėjimo ir tornado – tarp priežasties ir galutinio padarinio.

Mergina žvelgia į telefono ekraną ir mes galime spėlioti, kodėl visuomenė tapo tokia „online‘inė“ ir kokie bus to padariniai. Socialinių tinklų draugai kuria aktyvaus socialinio gyvenimo iliuziją, o vienas draugas išvaiko vienatvę. Vyriškis skina geltonas braškes, o žydra Mūza jį vilioja išsilaisvinti ir kurti.

Marcinkevičius neretai kūryboje sublimuoja savas emocijas. Menas veikia kaip terapija tam, kad realybėje neįvyktų tornadas. Todėl paveiksle įvykdoma meno vagies egzekucija.

Taigi geltonos kasdienybės atskiedimas gera mėlynos anapusybės doze veikia kaip prevencija nuo kasdienybės inercijos. Ir taip grįžtame prie minties, jog mėlynas pamišimas sveika, sveikintina ir būtina.

Paroda veiks iki sausio 9 dienos 12–17 valandomis (išskyrus gruodžio 31–sausio 1 dienomis).

Parodą pristato NB galerija (Viborg, Danija).

The post Vilmanto Marcinkevičiaus paroda „Moonstruck“ „Pakrantėje“ appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 20 d. projektų erdvėje „Editorial“ (Latako g. 3, Vilnius) duris atvėrė paroda-susitikimas „Vidinės kišenės“.

„Halfdanas išraižė šias runas” kažkurią IX amžiaus dieną ant Sofijos soboro vidinio balkono turėklų marmuro išbraižė nuobodžiaujantis (?) vikingas. Vogčia padarytas, trumpas kaip pokaičio miegas gestas įsirėžė į pastato odą nemažiau ryškiai nei jo skliautuose sklandančių šventųjų portretai. Šis užrašas – kaip tie smulkūs daikčiukai, nuolat paskęstantys ir vis išnyrantys vidinėse paltų kišenėse, kur prie kūno glaudžiame pamesti nenorimus daiktus – telefonus, pasus, pinigines: jų svarba nusigludina laike.

„Vidinės kišenės“ – tai smulkūs gestai, užrašai paraštėse, mintis besivejantys eskizai. Ne visai apsisprendę dalykai. „Editorial“ kvietimu per trejus projektų erdvės veikimo metus čia parodas surengę ar jose dalyvavę menininkai iškraustė savo vidines kišenes, išvertė stalčius, atvertė užrašines ir leido mums pažvelgti į jų turinį.

Visi į parodą suplaukę kūriniai pasiruošę iškeliauti į skirtingus namus – visos už unikalių ar riboto tiražo kūrinių įsigijimą surinktos lėšos bus skirtos ateinančių metų „Editorial“ vyksiančioms parodoms paremti.

Nepaprastai dėkojame menininkams už jų palaikymą:

Ragna Bley
Viltė Bražiūnaitė & Tomas Sinkevičius
Jakub Choma
Jokūbas Čižikas
Monika Janulevičiūtė & Antanas Lučiūnas
Laura Kaminskaitė
Rūtenė Merk
Robertas Narkus
Jaakko Pallasvuo
Jurgis Paškevičius
Ieva Rojūtė
Anastasia Sosunova
Andrea Zucchini

Parodos ekspoziciją įgyvendinti padėjo Laura Kaminskaitė.

Parodos dizainas: Nerijus Rimkus.

Paroda veiks iki 2020 m. sausio 11 d.

Anastasia Sosunova, Lost Textbook Page, 2019. Mišri technika, 74×56 cm

Anastasia Sosunova, Textbook, Language ir Textbook, Doodle, 2019. Mišri technika, 27×38 cm

Paroda Vidinės kišenės, Editorial, 2019

Anastasia Sosunova, Textbook, Doodle, 2019. Mišri technika, 27×38 cm (detalė)

Anastasia Sosunova, Textbook, Language, 2019. Mišri technika, 27×38 cm (detalė)

Paroda Vidinės kišenės, Editorial, 2019

Rūtenė Merk, Clippy IV, 2019. Aliejus ant popieriaus, 2019, 41×56 cm

Paroda Vidinės kišenės, Editorial, 2019

Paroda Vidinės kišenės, Editorial, 2019

Jokūbas Čižikas, Be pavadinimo I, II, 2019. Skaitmeninė spauda, 83×59 cm

Jokūbas Čižikas, Be pavadinimo I, 2019. Skaitmeninė spauda, 83×59 cm

Jokūbas Čižikas, Be pavadinimo I, 2019. Skaitmeninė spauda, 83×59 cm (detalė)

Paroda Vidinės kišenės, Editorial, 2019

Andrea Zucchini, Antra oda, 2018. Vakuumu suformuotas plastikas, tekstilė, montažinės putos, 63x24x18 cm

Jurgis Paškevičius, Editorial švieslentė, 2019. Metalas, led, 76x20x10

Paroda Vidinės kišenės, Editorial, 2019

Ragna Bley, Be pavadinimo I, II, 2018. Akrilas ant drobės, 76,5×58,5 cm

Ragna Bley, Be pavadinimo I, 2018. Akrilas ant drobės, 76,5×58,5 cm (detalė)

Ragna Bley, Be pavadinimo II, 2018. Akrilas ant drobės, 76,5×58,5 cm (detalė)

Paroda Vidinės kišenės, Editorial, 2019

Jaakko Pallasvuo, Plakatai, 2019. Skaitmeninė spauda, 84×59 cm

Jaakko Pallasvuo, Plakatai, 2019. Skaitmeninė spauda, 84×59 cm (detalė)

Paroda Vidinės kišenės, Editorial, 2019

Ieva Rojūtė, Be pavadinimo, 2019. Popierius, tušas (rinkinys) (detalė)

Ieva Rojūtė, Be pavadinimo, 2019. Popierius, tušas (rinkinys) (detalė)

Viltė Bražiūnaitė ir Tomas Sinkevičius, Spindulėlis, 2019. Skaitmeninė spauda, UV plėvelė, 50 x 70 cm

Paroda Vidinės kišenės, Editorial, 2019

Jakub Choma, Shatter I, 2019. Graviruotas organinis stiklas, rastas 3D spaudinys, plastikinė plėvė, kamštinė medžiaga, žemė, akrilinė derva, grandinėle, kablys, 30x10x10 cm

Jakub Choma, Shatter II, 2019. Graviruotas organinis stiklas, rastas 3D spaudinys, plastikinė plėvė, kamštinė medžiaga, žemė, akrilinė derva, grandinėle, kablys, 30x10x10 cm

Laura Kaminskaitė, Today, 2019. Popierius, skaitmeninė spauda, 42cm x 52cm. Parodos Today plakato perdirbinys

Monika Janulevičiūtė ir Antanas Lučiūnas, Spill, 2019. Kvepalai

Paroda Vidinės kišenės, Editorial, 2019

Kah Bee Chow, GĖLĖS, 2019. Medis, tekstilė, 68×45,5×7 cm

Paroda Vidinės kišenės, Editorial, 2019

Nuotraukos: Ugnius Gelguda

The post Paroda „Vidinės kišenės“ „Editorial“ erdvėje appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 13 d. – 2020 m. sausio 24 dienomis galerijoje „Vartai“ veikia grupinė šiuolaikinio dizaino paroda „Budrūs daiktai“.

Galerija „Vartai“ pradeda naują kasmetinių parodų ciklą, skirtą šiuolaikiniam dizainui. Bendradarbiaujant su Lietuvos ir užsienio dizaineriais, kuratoriais bei institucijomis siekiama sukurti platformą tęstiniam unikalių, autorinių dizaino kūrinių pristatymui teminių parodų kontekste.

Pirmojoje ciklo parodoje „Budrūs daiktai“ – dešimties pavienių ir bendradarbiaujančių įvairių šalių autorių dizaino projektai, tarp jų ir keturių lietuvių autorių specialiai šiai parodai sukurti objektai. Daugelis dalyvių yra Eindhoveno dizaino akademijos alumnai ir jų kūrybą vienija kontekstualus požiūris į daiktų kūrimą. Jei dizainas yra kūrybos sritis, tiesiogiai susijusi su mūsų kasdienybės gerinimu, šiandienos ekologinės ir politinės krizės akivaizdoje dizainas nebegali būti susitelkęs tik į formos ir funkcijos sprendimų paieškas estetiniam rezultatui pasiekti. Todėl kontekstualus dizainas mato objektus kaip įprastas kūrybos ir mokslo sričių ribas peržengiančius socialinių, kultūrinių ir technologinių prasmių tinklo veikėjus, kurių estetinė ir praktinė vertė neatskiriama nuo inovatyvaus indėlio į teigiamus visuomeninius procesus.

Parodos pavadinimas – „Budrūs daiktai“ – nurodo į mūsų kasdienybėje gajų loginį prieštaravimą. Viena vertus, mus supantys daiktai yra pasyvios negyvosios gamtos dalys – ištekliai ar išradimai, skirti mums tarnauti, darydami buitį paprastesnę. Kita vertus, dažnai to net nepastebėdami mes elgiamės su daiktais kaip su gyvais, pasiduodame jų primetamai tvarkai, kuri formuoja mūsų įpročius ir savivoką. Paroda „Budrūs daiktai“ yra lyg vidurio taškas šiame dvilypiame santykyje su daiktais. Ji siūlo pastaruosius įsivaizduoti kaip nepailstančiai sąmoningus – jaučiančius ir turinčius nuomonę apie aplink juos vykstančius įvykius, bet taip pat fiziškai pasiduodančius naudojimui (savo noru arba ne). Parodoje daiktų budrumas pristatomas kaip kritinis vaizduotės pratimas, skirtas iš naujo suderinti mūsų asmeninį santykį su supančia materialia aplinka, kurios neatskiriama dalis mes patys esame. Šiuo persvarstymu siekiama pakeisti didybės manijos persmelktus gamtos valdymo užmojus, paremtus perteklinės masinės gamybos, inertiško vartojimo bei kasdienės patirties nykumo, intymiu ir atsakingu buvimu kartu viename pasaulyje.

Paroda organizuojama kaip skirtingos situacijos, vykstančios tarp parodos eksponatų, o lankytojai kviečiami jose dalyvauti tarsi svečiuodamiesi pas daiktus. Visi dizaino kūriniai parodoje yra baldai ar interjero detalės, turintys aiškią funkciją, kurią yra lyg akimirkai apleidę vardan jiems vieniems žinomos veiklos. Būdami parodos veikėjais ir tuo pat metu scenografija savo veiksmams, jie lyg animacinių filmų personažai šaržuodami mums pažįstamą pasaulį primena, kad didžiąja dalimi jis yra sukurtas žmogaus, todėl ir daiktų tvarka, kurioje dalyvaujame, yra mūsų atsakomybėje ir gali būti perkuriama pagal poreikį lyg gamtos dėsniai animacijoje.

Edgaras Gerasimovičius

Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela

The post Grupinė šiuolaikinio dizaino paroda „Budrūs daiktai“ galerijoje „Vartai“ appeared first on artnews.lt.

Kas yra „žaliasis kapitalizmas“ ir žalioji kultūra“? Ar klimato krizės akivaizdoje atsidūrusi žmonija sugebės vieningai priimti sunkius sprendimus? O gal globalizacija ir visuotinis sutarimas tėra iliuzija, neleidžianti deramai įvertinti nacionalizmo ir etnocentrizmo grėsmės, užveriančios kelius sėkmingam tarptautiniam bendradarbiavimui? Kaip prie „tvarumo“ puoselėjimo galėtų prisidėti kultūros sektorius – muziejai, galerijos ir patys kūrėjai? Šiuos klausimus kels šiuolaikinio meno kūrėja Kristina Inčiūraitė pirmoje ciklo „Indivizijos” dalyje „Žalioji kultūra“.

„Indivizijos“ – tai aštuonių unikalių apybraižų ciklas apie netolimos ateities vizijas, utopijas ir grėsmes, kylančias iš žmonijos veiklos pasekmių. Plačiajai visuomenei skirtas TV projektas kuriamas drauge su žinomais Lietuvos vizualiojo meno kūrėjais, kurių kiekvienas pasirenka savitą pasakojimo būdą, temą ir vizualinę prieigą. Ciklas bus transliuojamas per LRT Plius sausio-vasario šeštadieniais, 13:30 val.

Pirmoje ciklo dalyje „Žalioji kultūra“, kitaip negu sociologai ar gamtos mokslų atstovai, į klimato kaitos ir visuomenės bei verslo reorganizacijos problemą menininkė Kristina Inčiūraitė kviečia pažvelgti ne vien per mokslinių faktų prizmę. Pasakojimas žiūrovus panardins į klampų vaizdų koliažą, sudarytą iš atvirų archyvų internete.

Anot laidos autorės Kristinos Inčiūraitės, „Nors pasaulį okupuojantis atvaizdų tiražavimas yra kritikuotinas, šis nemokamas atviras dalijimasis galėtų būti suvoktas kaip „žalioji“ iniciatyva, nes jau kartą išėjęs į pasaulį atvaizdas gali būti panaudotas daugybę kartų. Atvaizdų pertekliaus eroje galime naudotis visur pasklidusiais vaizdiniais ‒ vaišintis vizualumo puotoje…“.

Įtraukiančiame 25 minučių trukmės pasakojime gvildenami klausimai apie dialogą tarp skirtingų polių – skatina kritiškai apmąstyti vyraujančias nuostatas ir ieškoti sąmoningos pozicijos.

„Ironiška, kad modernybės epochoje būtent naujumo, originalumo, netikėtumo paieškos mus privedė prie tokios atvaizdų gausos, kuri ne paaštrino, o atbukino mūsų jusles. Patogu slėptis už atvaizdų paviršių, skandinti savo tapatybes spalvų ir formų mirgėjime. Maskuoti savo problemų priežastis ir pasekmes. O savo veiksmų atsakomybę nukelti į miglotą ateitį, kuri jau seniai išaušo ir laiko daugiau nebėra“ – sako kūrėja.

Ciklą „Indivizijos“ inicijuoja nepriklausoma VŠĮ Studija TViP. Laidą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Meninė-dokumentinė apybraiža „Indivizijos. Žalioji kultūra“ – sausio 4 d. (šeštadienį) 13.30 per LRT Plius.

Indivizijos“ Facebook.com www.facebook.com/Indivizijos

The post LRT Plius startuoja menininkų kuriamas 8-ių apybraižų ciklas „Indivizijos“. Pirmoje laidoje klausiama: ar „žaliasis kapitalizmas“ išgelbės pasaulį ? appeared first on artnews.lt.

Šiuolaikinis mąstymas apie sodus neapsiriboja vien erdvinės kompozicijos gamtinėje ir geografinėje aplinkoje kategorijomis. Kai kurie rašytojai, tokie kaip Hughas Johnsonas[1], mano, kad netgi augalai nėra privalomas sodo elementas. Pasak jo, visus sodus sieja tik vienas bendras veiksnys – tai didesnė ar mažesnė žmogaus vykdoma gamtos kontrolė. Vis dėlto, priduria jis, šios kontrolės tikslai turi būti estetiniai, o ne utilitariniai, kaip būna ūkyje.

Tai, kad žmogiškasis veiksnys yra būtinas, rodos, abejonių nekelia – sunku rasti gamtos fragmentą, kurio nebūtų pasisavinę žmonės. Tačiau vien estetine funkcija pagrįstas sodo apibrėžimas atrodo gana konservatyvus – nors, deja, vis dar dažnas. Ši klaida kyla iš to, kad estetika laikoma utilitarizmo – suprantamo kaip apsirūpinimas maistu – priešingybe ir atskiriama nuo kitų funkcijų, pavyzdžiui, politinių ar socialinių (kaip rašo Mateuszas Salwa savo knygoje Sodo estetika[2]). Po Jacques’o Rancièreʼo estetikos kaip politikos sampratos tokią perskyrą išsaugoti sudėtinga. Prisiminkime kad ir kolektyvinius daržovių sodus, įkurtus bendradarbiaujant su kultūros institucijomis ir menininkų bei aktyvistų naudojamus bendruomeninėms veikloms – greta bendruomeniškai auginamų daržovių ir žalumynų grožio, svarbiausia čia yra buvimas kartu, kurį sodas taip gyvai išreiškia.

Anna Mitkowska ir Katarzyna Łakomy siūlo kiek kitaip pažvelgti į sodo utilitarinę funkciją. Straipsnio „Apie sodo naudojimą“ pabaigoje jos rašo:

Funkcionalus sodas yra tas, kurį kas nors naudoja. Sukomponuotos žalumos vertę gali sudaryti tiek sodo puoselėjimas – ir žavėjimasis formaliais sodininko darbo efektais, – tiek pasyvus poilsis. Tad kiekvienas sodas, atliekantis kokią nors funkciją, kuri skirtingiems naudotojams gali būti vis kitokia, yra funkcionalus.[3]

Vienu pagrindinių projekto „Jazdovo miesto sodas“ („Jazdów City Garden“) principų tapo parko erdvės aplink Ujazdovo pilį naudotojų bendruomenės telkimas. Esminė kategorija čia – tai atsakomybė už bendrą gėrybę, nors ji nėra taip tampriai susijusi su realiu darbu bendruomenės labui, kaip būna kuriant bendruomeninius sodus. Be to, ši erdvė nėra vien tik žaluma – tiesą sakant, ją sunku priskirti parkams ar aikštėms. Tai kažkas tarp dykynės ir prastai suplanuoto žalio ploto, su šiokia tokia tranzitine funkcija, – nors susisiekimas čia gana chaotiškas.

Kitas šaltinis, įkvėpęs mane paskatinti atsakomybę už šią vietą, buvo Ebenezerio Howardo miesto-sodo vizija[4]. XX a. pradžioje preciziškai sukomponuotas modelis, kuriame dera miesto ir kaimo vertybės, išsiskyrė ir inovatyvia finansavimo vizija. Pagal ją, gyventojai bendrai naudotųsi žeme, nuomojama tiesiai iš vadinamosios Asociacijos, arba turtingų žmonių grupės, inicijavusios miesto-sodo įkūrimą, o su laiku žemę įsigytų. Taip Howardas norėjo sukurti atsakomybės už bendrą erdvę jausmą.

Nors plotą aplink Ujazdovo pilį tiesiogiai valdo čia įsikūręs Šiuolaikinio meno centras, ir institucija, ir jos prieigos yra visuomeninė nuosavybė. Tad šią vietą galime laikyti vieša dviem prasmėmis: ji yra valdoma savą socialinę misiją turinčios viešosios institucijos ir sykiu yra visiems miestiečiams prieinamas miesto fragmentas.

Atrodytų, natūralu, kad čia turėtų būti įkurtas ar netgi nuolat plėtojamas skulptūrų parkas. Vis dėlto 2015 m. manęs toks sumanymas nesudomino. Parodos formato (balto kubo) perkėlimas į gamtą – traktuojamą objektyviai, kaip fonas artefaktų prezentacijai, – mūsų dienomis nėra pati geriausia idėja. Mes vis geriau atpažįstame antropocentrizmą, kurio kritinis diskursas giliai įsitvirtinęs šiuolaikiniame mene. Juo labiau, norint, kad ši erdvė įvestų žiūrovus į meno galeriją, atmosfera turėtų būti laisvesnė, o meninės veiklos – paprastos, bet žadinančios atsaką. Todėl šio projekto idėja yra pažvelgti į parką kaip į holistinę specifinės vietos iniciatyvą, kurios vizualinę formą kuria tarpdisciplininės veiklos, balansuojančios tarp vizualinių menų, performanso, architektūros, botanikos, sporto, švietimo ir socialinio aktyvizmo.

Proto paradigmos pokytį, kuriam būdingas silpnėjantis antropocentrizmas ir didesnis jautrumas kitoms nei žmogiškoji būtims, puikiai apibūdina minėtasis Mateuszas Salwa trimis trumpomis citatomis: 1. „Mąstau, vadinasi esu“; 2. „Sodinu, vadinasi esu“; 3. „Dygstu, vadinasi esu“. Pirmoji citata – tai gerai žinomi žodžiai iš René Descartes’o Metafizinių apmąstymų; antroji – tai ilgamečio Versalio sodininko Alaino Baratono knygos pavadinimas; trečioji – sakinys iš vertikalius sodus kuriančio šiuolaikinio botaniko Patricko Blancʼo knygos Laimė būti augalu (Le bonheur dʼêtre plante, 2005), kurioje jis aprašo pasaulį iš nedidelio augalo, sonerilos, perspektyvos.

Įžanga į „Jazdovo miesto sodą“ buvo kitas projektas, „Jazdovo archipelagas“ („Jazdów Archipelago“), kurį kuravau 2015 m. – jį galima laikyti nuline šios iniciatyvos laida. Pagrindinis projekto tikslas buvo išžvalgyti rajoną per architektūrinius, istorinius, botaninius bei garsinius pasivaikščiojimus, dirbtuves ir kitas meno veiklas ir nubraižyti daugiamatį Jazdovo žemėlapį. Įkūriau ir „uJazdovo kaimyniją“ – neformalią prie Ujazdovo pilies veikiančių institucijų darbuotojų grupę (tarp šių institucijų – Varšuvos universiteto Botanikos sodas, Łazienki Królewskie muziejus, Z. Raszyńskio teatro institutas, S. Kanopkos pagrindinė medicinos biblioteka, psichiatrinės ligoninės dienos stacionaras, „Open Partnership Jazdow“, Vokietijos ambasada, vaikų darželis „Raj na Skarpie“, Dailės akademija, Dizaino institutas). Pirmiausia norėjau pažinti savo kaimynus – suvokiau juos kaip vadinamąją vietos bendruomenę, su kuria galima bendradarbiauti.

Mes visi dalijamės žaliąja miesto dalimi, Jazdovu, tačiau kiekviena institucija dirba savaip. Nors Šiuolaikinio meno centras (CSW) buvo išbandęs įvairią veiklą parke – ciklinis festivalis „Skulptūros kryžkelės“ dešimtajame dešimtmetyje, efemeriškos meno centre rezidavusių menininkų veiklos („Viešas oras“ arba energingasis „Žaliasis Jazdovas“) – mums vis dar trūko konkrečios šios erdvės vizijos. Projekto „Jazdovo miesto sodas“ pirmoji užduotis buvo atrasti savo tapatybę ir išvystyti kolektyvinę vietos koncepciją, išbandant įvarius funkcinius sprendimus (prototipavimas). Prototipavimo metodas 1:1 masteliu yra puikus instrumentas pokyčiams viešojoje erdvėje diegti – neįpareigojantis, paprastas ir laikinas. Jei eksperimentas pasiteisina, galima drąsiai įgyvendinti jį pagerinta, nuolatine forma. Jei nepasiseka – tenka išardyti.

Kitos Jazdovo miesto sodo projekto gairės: renginių tarpdicipliniškumas; vėlesnių temų įvardijimas remiantis erdvės vystymo dirbtuvėmis arba darbu su įvairių mokslo sričių ekspertais ir socialiniais aktyvistais; sutikimas eksperimentuoti; malonių rekreacinių vietų kūrimas; mąstymas mikro (pilies apylinkių) ir makro (sąmoningai vystomo miesto erdvės fragmento) mastu; kūrybinį mąstymą stimuliuojanti erdvė; parko savitumo ir formos kūrimas pagal vietai būdingus parametrus – fizinius ir socialinius arba kultūrinius; kuo geresnis paties parko materijos panaudojimas ir potencialo įžvelgimas jo trūkumuose; mąstymas apie parką kaip apie vizualinę visumą; meninių iniciatyvų derinimas su praktine nauda.

Svarbu tai, kad nuolatiniai parke pastatyti kūriniai, kaip antai Jenny Holzer „Suoliukai“ ir Tadashi Kawamatos „Rekonstrukcija“ arba „Cisterna“, atlieka svarbią praktinę funkciją. Kawamatos projektas tiesiogiai nurodo ir į parko pagrindą – buvusios Ujazdovo ligoninės vandens rezervuarą. Tai gestas, atidengiantis paslėptą istorijos sluoksnį.

Tolesnės projekto laidos, be išvardytų funkcijų, turėjo paversti šią vietą labiau pastebima ir įdomesne (ne tik dėl užkandžių kioskų). Projekto dirbtuvėse, kuriose ir užgimė visa ši iniciatyva, buvo išskirti keli papildomi poreikiai: išvystyti naują susisiekimo schemą pėstiesiems, pritaikyti parką rekreacijai arba miesto sportui, įvesti vandens ir šviesos elementų, visai žaliajai zonai suteikti patrauklumo. O pagrindinė konkrečios laidos tema leido labiau įsigilinti į kiekvieną aspektą.

Pirmoji laida: Prototipas (2016)

Jazdovo miesto sodas: Prototipas. Ewa Rudnicka ir Gela Patashuri, Prototipas, 2016. Nuotrauka: Bartosz Górka

„Jazdovo miesto sodo prototipas“ buvo pirmasis bandymas drauge spręsti parko erdvės klausimą. Užteko vien pažymėti pėsčiųjų taką per žalumos pleištą tarp Šiuolaikinio meno centro U-jazdowski ir kavinės „Rozdroże“ ir atsivėrė visiškai naujas ir alternatyvus scenarijus, kaip patirti šią erdvę. Parko lankytojai dabar galėjo pasitraukti iš triukšmo zonos – judraus asfaltuoto kelio palei Łazienkowskos magistralę – ir įžengti į visiškai skirtingą garsinį peizažą, skatinantį kitokį judėjimo ritmą ir didesnį juslinį jautrumą.

Jazdovo miesto sodas: Prototipas. Ewa Rudnicka ir Gela Patashuri, Prototipas, 2016. Nuotrauka: Bartosz Górka

Medinis takas pats savaime gali būti įdomus erdvinis objektas, nors mus jis pirmiausia buvo priemonė kitaip pamatyti parką ir jo natūralias galimybes. Šis takas galėtų būti naujas stuburas, grąžinantis vietai pažeistą pusiausvyrą ir kompozicinę tvarką bei pagerinantis jos socialinę būklę. Be to, koncepcijoje buvo numatytas ir lauko kino teatras, kurio infrastruktūra dieną turėjo būti puiki susitikimų ir poilsio vieta. Dirbtuvių procesą prižiūrėjo Ewa Rudnicka, architektė iš Varšuvos universiteto ir Lenkijos architektų sąjungos, o vizualinę, meninę formą – gruzinų menininkas Gela Patashuris. Svarbu pažymėti, kad daugiau nei pusės kilometro ilgio tako tiesimas buvo kolektyvinis projektas – prie jo aktyviai prisidėjo dirbtuvių dalyviai.

Antroji laida: Sportiška (2017)

Jazdovo miesto sodas: Sportiška, 2017. Nuotrauka: Mikołaj Tym

Kitą sezoną pagrindinis Jazdovo miesto sodo motyvas buvo kūno kultūra. Pilies prieigos buvo pritaikytos fizinei veiklai: įrengti badmintono ir rankinio kortai, frisbio ir parkūro zonos bei Stanislawowskos ašį kertanti zona riedlentininkų triukams. Projekto simboliu tapo parkūrininkai, judantys buvusiais pilies pamatais – per visą teritoriją išsimėčiusiais akmens luitais. Šios laidos programoje buvo ne tik fizinių išbandymų, bet ir meninių veiklų, kuriose sportas buvo priemonė stebėti socialines įtampas. Ar sportas palengvina integraciją, ar, priešingai, suskirsto mus į daugiau ir mažiau fiziškai pajėgius, kursto nesantaiką ir izoliuoja miesto atletines subkultūras? Ar menas gali išprovokuoti tokius stiprius jausmus kaip sportas? Ar galima panaudoti sporto metodus meno tikslams? O gal priešingai – sportas pajungs meną, griaudamas jam įprastą tvarką?

Jazdovo miesto sodas: Sportiška. Kubo lenktynės, atkūrimas, 2017. Nuotrauka: Mikołaj Tym

Renginių programa buvo išdėstyta savaitės trukmės raundais (iš viso dešimt). Viena įspūdingesnių akcijų buvo italų dueto Franco Ariaudo ir Emanueleʼio De Donno „Kubo lenktynių“ inscenizacija. Šis žaidimas buvo sukurtas TV laidai „Žaidimai be sienų“ („Giochi senza frontiere“, „Jeux Sans Frontiers“, „Games without Borders“) ir pirmą kartą sužaistas Italijos paplūdimyje Ričonėje 1971 metais. Varžovų komandos turėjo kuo greičiau kirsti finišo liniją lazdomis nešdamos kubą. Greta kuriamo sporto be barjerų vaizdinio, šiomis TV laidomis buvo siekiama telkti Europos bendruomenę. Rengiantis žaidimui Jazdovo miesto sode, visų pirma dirbtuvėse su drabužių dizaineriu buvo sukurtos specialios uniformos, kad renginys būtų įspūdingesnis. Tada vyko pačios kubo lenktynės, kuriose derėjo hepeningo elementai – mobili architektūra, skulptūra, pramoginis šou – ir šiuolaikinis menas. Svarbiausia, tai tapo nepaprastai maloniu grupinės koordinacijos, komunikacijos ir budrumo pratimu.

Trečioji laida: Natūromorfiška (2018)

Jazdovo miesto sodas: Natūromorfiška. Stebėjimas, 2018. Nuotrauka: Bartosz Górka

Tiesioginis šios temos impulsas buvo gamtos apsaugos įstatymų pakeitimai Lenkijoje. Jie pakurstė visuomenės diskusijas apie atsakomybę už aplinką ir neišvengiamą žmonių priklausomybę nuo gamtos. Be kitų temų buvo diskutuojama apie medžių statusą miestuose, ypač Varšuvoje, kur jie negali giliai įsišaknyti dėl gausybės griuvėsių liekanų, palaidotų žemėje po karo. Iškilo daug klausimų: apie skirtingus medžių gydymo metodus, priklausomai nuo to, ar šie auga Belovežo miške ar tokiame metropolyje kaip Varšuva, apie biologinės įvairovės išsaugojimą, apie subjektus ir valdžios institucijas, atsakingus už gamtos priežiūrą, – ypač ekologinės krizės akivaizdoje. Šios idėjos buvo keliamos ir vystomos per projekto menines intervencijas ir tarpdisciplinines veiklas.

Žodis „prigimtis / gamta“ čia buvo vartojamas daugybe prasmių – kalbant ir apie natūraliąją aplinką, gamtą, ir apie tam tikros vietos ar žmogaus bruožų visumą. Šiaip ar taip, ar gali gamta vadintis keli medžiai ir vejos lopinėlis, išvagotas asfaltuotų takų tinklo ir įspraustas tarp magistralių? Projekto tikslais sukūrėme naują, pseudomokslinį terminą natūromorfizmas – priešingybę antropomorfizmui, kuris į visatos centrą pastato žmoniją ir pajungia artimiausią aplinką jos poreikiams. „Natūromorfiška“ apverčia šią perspektyvą – čia žmogus priverstas taikytis prie gamtos ir kitų, nežmogiškų, biosferos būtybių. Ši situacija, rodos, lygiai tokia pat tolima ir paradoksali kaip ir gamtos rango siekiančios miesto vejos. Kita vertus, kaip teigia JAV Nacionalinis biotechnologijų informacijos centras, žmogaus ir medžio genotipas sutampa 64 nuošimčiais.

Jazdovo miesto sodas: Natūromorfiška, 2018. Krystyna Jedrzejewska Szmek, Anna Siekierska, Małgorzata Gurowska, Rievės, 2018. Nuotrauka: Bartosz Górka

Medžių lajose buvo pastatyta speciali gyvybės stebėjimo platforma (Annos Siekierskos projektas, kurio technologinę dalį parengė architektai Maciejus Siuda ir Tomaszas Czubanas), kurioje vyko dirbtuvės bei botaniniai tyrimai. Platforma sukonstruota natūromorfizmo dvasia, tad jos forma ir dydis priderinti prie aplinkinių medžių – būtent juos platforma leido stebėti iš arti. Medžių lajos yra įvairių organizmų kupina ekosistema. Nors ji tėra vos keli metrai mums virš galvų, prie jos priartėti gana sudėtinga. Platforma leido keletą akimirkų įsilieti į šią paprastai neprieinamą vietą, nedrumsčiant jos gyventojų ramybės.

Jazdovo miesto sodas: Natūromorfiška. Anna Siekierska ir Maciej Siuda, Kas ten? Medžių viršūnių stebėjimo platforma, 2018. Nuotrauka: Bartosz Górka

Sunku aprašyti visus projektus, tad dar paminėsiu tik Izos Tarasewicz įvietintą instaliaciją „Kasybos sąlygos“. Ji buvo matoma aikštėje priešais Šiuolaikinio meno centro pagrindinį įėjimą, kur anksčiau buvo automobilių stovėjimo aikštelė. Menininkės pasiūlytą mobilią diagramą sudarė metalinės automobilių formos, pripildytos poledyniniais akmenimis – senaisiais pastato pamatais – ir trinkelėmis, kurios, deja, dengia didelį šios teritorijos paviršių. Mobilios dekoracijos buvo sukurtos su tikslu išardyti dabartinę institucinės aplinkos „erdvinę tvarką“ ir parodyti pokyčių kryptis.

Ketvirtoji laida: Rūpinkis vandeniu ir maudykis su draugais (2019)

Jazdovo miesto sodas: Rūpinkis vandeniu ir maudykis su draugais. Hélène Soulier ir Ewa Rudnicka, Distopija, 2019. Nuotrauka: Bartosz Górka

Paskutinės projekto laidos tema buvo vanduo miesto aplinkoje. Kartu su savo auditorija tyrinėjome sostinės vandens geografiją – tiek natūralius telkinius (upes, ežerus, raistus), jų geologines sąlygas, tiek mėlynąjį tinklą, susidedantį iš požeminių vamzdynų, atvirų tvenkinių ar fontanų. Parke priešais pilį iškilo specialus vandens sodas, sukurtas dviejų architekčių – Hélène Soulier ir Ewos Rudnickos, o buvusiame Ujazdovo ligoninės vandens rezervuare, vadinamojoje Cisternoje, architektų grupė „Centrala“ (Małgorzata Kuciewicz ir Simoneʼas de Iacobis) pristatė darbą „Pelkės klasteris“ („Wetland Cluster“). Instaliavę „Centrala“ kūrinį Cisternoje visų pirma atkreipėme dėmesį į Parko esmę, jo pagrindą, bet sykiu tai buvo ir nuoroda į matomą ir paslėptą Varšuvos skardžių vandens infrastruktūrą, kurios dalis yra ir buvusiai Ujazdovo ligoninei priklausę neatrasti šuliniai. Mūsų dirbtuvių devizas buvo dėmesys vandeniui ir pelkėms – ir ne tik mieste. Programoje taip pat buvo performatyvių veiklų ir paskaitų bei edukacinių dirbtuvių serija, skirta ne vien hidrologinėms temoms.

Jazdovo miesto sodas: Rūpinkis vandeniu ir maudykis su draugais. CENTRALA (Małgorzata Kuciewicz, Simone De Iacobis), Pelkių albumas, 2019. Nuotrauka: Bartosz Górka

Būtų galima kurti tolesnes projekto laidas iki begalybės – temos dar toli gražu neišsemtos. Sprendimą užbaigti projektą padiktavo ir organizacinės, ir esminės priežastys. Šis formatas pamažu neteks šviežumo. Be to, koncentracija į Šiuolaikinio meno centro U-jazdowski apylinkes žymi, apibrėžia ir nustato labai konkretų tikslą. Minėtos tarpdisciplininės veiklos turėtų būti pagrindas surinkti ir išvystyti rekomendacijas naujam šios vietos urbanistinės plėtros planui. Rekomendacijos greičiausiai bus panaudotos architektūrinio konkurso šios erdvės vystymui gairėse. Tai nereiškia, kad darbai čia nutrūks, – tiesiog pasikeis metodai. Būsimasis Jazdovo parko vaizdo „apkarpymas“ ir toliau jautrins mūsų požiūrį į viešąją erdvę, gamtą ir žmogaus vietą šioje struktūroje.

Jazdovo miesto sodas: Rūpinkis vandeniu ir maudykis su draugais. CENTRALA (Małgorzata Kuciewicz, Simone De Iacobis), Pelkių albumas, 2019. Nuotrauka: Bartosz Górka

Jazdovo miesto sodas https://u-jazdowski.pl/en/programme/social-projects/-ogrod-miejski-jazdow-

Kuratorė Anna Czaban

Organizatorius Šiuolaikinio meno centras „U-jazdowski“, Varšuva

[1] Hugh Johnson, The Principles of Gardening: a Guide to the Art, History, Science, and Practice of Gardening, New York: Simon and Schuster, 1979.

[2] Mateusz Salwa, Estetyka ogrodu. Między sztuką a ekologią, Łódź: Wydawnictwa Przypis, 2016.

[3] Anna Mitkowska, Katarzyna Łakomy, „O użytkowaniu ogrodu (wprowadzenie w problematykę)“, in: Architektura. Czasopismo Techniczne Politechniki Krakowskiej, vol. 30, 2012, p. 17.

[4] Ebenezer Howard, Garden Cities of Tomorrow, London: S. Sonnenschein & Co., 1902.

The post Steigiant vietos prigimtį. Jazdovo miesto sodo projektas Varšuvoje appeared first on artnews.lt.

Kaip dažnai mes lankome parodas gyvai? Eidama į Aido Bareikio parodą „Omeny“ galerijoje „Vartai“ paskutinę jos veikimo dieną pati šiek tiek juokiausi iš savo pastangos susitikti su daiktų gyvu būviu (angl. presence). Svarstau, ar išvis reikia man ten eiti, viską mačiau online – turbūt dokumentacijos autorius pridėjo ir tokių kampų, kuriais pati nebūčiau pasižiūrėjusi. Iš tiesų aš aktyviausiai lankau parodas lovoje ir viešajame transporte. Akimis vedžiodama skirtingo dydžio ekranus, kasdien lankausi MoMA, tada off-space Briusely ar kokioje komercinėje galerijoje Londone.

Keista, bet susitikimas fizinėje tikrovėje (angl. in real life) atskleidžia nemažai papildomų elementų ir pačią parodą mano mintyse pasuka visai kitu kampu.

Visų pirma, esu nustebinta daiktų dydžio. Visas parodoje esančias skulptūras jau mačiau ir gana detaliai tyrinėjau savo nešiojamojo kompiuterio ekrane, todėl nė vienas daiktas man nebuvo matomas pirmąkart. O jaučiuosi taip, lyg žiūrėčiau į mažesnius tų pačių skulptūrų eskizus, grubiau atliktus tarpinius variantus tarp minčių ir baigto meno kūrinio. Keista, nes beveik kiekviena šių skulptūrų turi po labai atpažįstamą kasdienio gyvenimo elementą – sportbatį, rankinę, namų apyvokos reikmenį, kurie galėtų suveikti tarsi visiems suprantamas mastelio indikatorius. Kaip moneta ar delnas „eBay“ parduodamų daiktų nuotraukose.

Pradedu galvoti, ar iš viso žinau, kokio dydžio yra mane supantys daiktai ir kaip tas dydis matuojamas. Žvilgsnio tai ar kūno reikalas? Gal ir neįmanoma suprasti daiktų mastelio nepaėmus jų į ranką ar bent neatsidūrus rankos atstumu nuo jų. Iš kitos pusės, ar mes turime vidinius įrankius savo kūnui pamatuoti, jei jau teigiame, kad jis yra atskaitos taškas? Pamenu, menininkė Viktorija Damerell man parodė realaus dydžio chromuotą liežuvio atlieją. Aš buvau šokiruota – toks mažiukas jis man pasirodė. Tada pirmąkart supratau, kad neturiu objektyvaus, su anatomija susijusio savo kūno paveikslo. Mintimis klaidžiodama po savo kūną, aš turiu milžinišką galvą su burnoje vos telpančiu liežuviu, ypač didelius delnus ir visai nemažas pėdas. Aktyviausios kūno dalys vaizduotėje tampa ir didžiausios. Nežinau, ar Aidas Bareikis irgi turi tai „Omeny“.

Aido Bareikio paroda Omeny galerijoje Vartai, 2019. Nuotrauka: Tomas Terekas

Aido Bareikio paroda kalba apie kasdienių daiktų ir jų santykio su žmonių kūnais logiką. Šie pažįstami daiktai, keistai nudėvėti, aptrinti tarsi ne visai žmogiškų kūnų ar efektų, atrodo įkalinti abstrakčios tapybos rėmuose – lyg kokiuose vartotojiškos visuomenės ar meno istorijos likučių spąstuose. Sakydama „rėmuose“, turiu omeny, jog ready-made objektų ir tapybinių struktūrų santykis nėra visiškai organiškas: pačių daiktų ir jų tapybinės tąsos riba labai aiški – medžiagiškumo skirtumas net prikišamai aktyvus. Bet tai vėlgi akivaizdu lankant parodą gyvai. Online dokumentacijoje skulptūros daug solidesnės, rimtesnės, spalvos sodresnės ir perėjimas nuo ready-made objektų iki tapybos beveik nepastebimas. O realybėje daiktai tokie gležni, tarsi apleisti žmonių kūnų, jie lieka prisiminimų ir minčių sukurtose trapiose sistemose. Maži, pažeidžiami, nunešioti. Tai suteikia parodai ir jos elementams paveikumo, tikrumo ir gyvumo, kurio online pateikta dokumentacija tartum gėdijasi.

Aidas Bareikis sluoksniuoja popierių, tepa dažus negailėdamas, struktūros nuo jų kūprinasi tarsi senos. Nežinau, ar esu mačiusi skulptūrą, kuri ne tik vaizduotų suglamžytą, o iš tiesų tokia ir būtų. Parodoje atsiskleidžiantis daiktų ir mūsų santykio su jais atsitiktinumas, mano akimis, siūlo ironišką žvilgsnį į mus supančią aplinką. Pačios situacijos ir kombinacijos paradoksalios, kiek primenančios dailės mokyklose dėliojamus natiurmortus, kur kaukolės susimeta su obuoliais, lygintuvais ir gipsinėmis formomis. Sustingę deriniai tarsi pozuoja keistoms šeimos fotografijoms. Už jų nugaros – fotoateljė drapiūros, o gal koks gerai krintantis audinys, labai dėkingas šešėliavimo pratimams, bet baisiai idiotiškas derinių logikos pasiilgusiam žvilgsniui.

Aido Bareikio paroda Omeny galerijoje Vartai, 2019. Nuotrauka: Tomas Terekas

Atrodo, kad Aidui Bareikiui apskritai nesvetimos meno istorijos, tapybos ištakų paieškos. Jungdamas jas su šiuolaikinio pasaulio ready-made objektais, autorius kuria keistą, subjektyvų laiko jausmą. Anot Bareikio, kiekvienas daiktas jau yra šiukšlė, tačiau, kada ja virs, priklauso visai ne nuo materialių dalykų. Apsupdamas šias būsimas šiukšles tapyba paženklintomis struktūromis, menininkas tarsi užduoda vertės rebusą, kuriame pagrindiniu nežinomuoju tampa žmogaus santykis su jo daiktais bei to santykio kuriama aplinka.

Aido Bareikio paroda Omeny galerijoje Vartai veikė 2019 m. spalio 24 d. – lapkričio 29 dienomis. Išsamų fotoreportažą iš parodos galite peržiūrėti čia.

The post Kokio dydžio yra daiktai? Aido Bareikio paroda „Omeny“ galerijoje „Vartai“ appeared first on artnews.lt.

Pirmąją naujųjų metų savaitę „LRT Plius“ eteryje bus pradėtas rodyti septynių dalių televizijos apybraižų ciklas „Procesai“. Ciklo autorių dėmesio centre – kasdienybės vyksmų ir idėjų raidos analizė nepriklausomo tyrėjo akimis. Iš ko susideda kasdienybės procesai ir kas juos lemia? Kaip tam tikri veiksmai tampa visuotiniais reiškiniais ir tradicijomis? Kaip pavienės mintys tampa ideologijomis? Šie ir panašūs klausimai lydės lengvais atsakymais nepasitenkinantį žiūrovą.

Anot laidos kūrėjų, jaunosios kartos režisieriaus Miko Žukausko, menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės ir prodiuserės Daivos Bilinskienės, visuomenei trūksta kritinių-analitinių TV laidų, nagrinėjančių ne pavienius įvykius, o reiškinius. 45 minučių trukmės apybraižos pristatys nagrinėjamas temas, pasitelkiant įvairių kviestinių pašnekovų – visuomenės veikėjų, mokslininkų ir kūrėjų – žvilgsnio perspektyvas. Tai vienas retų atvejų, kai profesionalių kultūros tyrinėtojų įžvalgos koncentruotai, vizualiai stilingai perteikiamos plačiajai visuomenei.

Laidų cikle bus nagrinėjamos įvairios temos: viešųjų erdvių transformacijos, kolekcionavimas kaip reiškinys ir saviraiškos būdas, kūno rengybos fenomenas, medijų edukacija, dramaturginis pasakojimas, šiuolaikinis žmonijos santykis su mirtimi, miesto gamta ir gentrifikacija.

 Pirmojoje laidoje, kuri bus rodoma sekmadienį, sausio 5 d., 13 val., bus kalbama apie Vilniaus viešųjų erdvių transformacijas. Kam visuomenei reikalingos viešosios erdvės? Kas bus, jei jų neliks? Kas slypi už žodžių „viešasis interesas“, „protesto kultūra“ ir kodėl apie tai verta diskutuoti?

Įžvalgomis apie viešąsias erdves ir protesto kultūros apraiškas sostinėje dalinsis menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai, Vilniaus miesto vyr. architektas Mindaugas Pakalnis, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis, architektė Julija Reklaitė, meno kritikės ir aktyvistės Laima Kreivytė, Eglė Mikalajūnė, meno istorikė Ūla Tornau ir kt.

Režisierius Mikas Žukauskas, redaktorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, prodiuserė Daiva Bilinskienė.

Projektą dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, Studija TViP, 2019.

Sekite mus: https://www.facebook.com/procesai/

The post Pristatomas naujas laidų ciklas „Procesai“ – kasdienybės vyksmų ir idėjų analizė nepriklausomo tyrėjo akimis appeared first on artnews.lt.

Iki sausio 18 d. (AV17) galerijoje (Totorių g. 5, Vilnius) veikia Michalina Bigaj paroda „Įsiminiau, tai neturėjo kvapo“.

Pastaruoju metu Michalina Bigaj didelį dėmesį savo kūryboje skiria kvapo tematikai ir anosmijai – visiškam (įgimtam) uoslės nebuvimui. Vidutiniškai žmogus geba atskirti kelis tūkstančius kvapų, tačiau menininkė jų neužuodžia nuo gimimo. Taip pat neturi jokių prisiminimų susijusių su kvapais. Moksliniai tyrimai parodė, jog žmonės, kurie nepatiria uoslės stimuliacijos, turi didesnę tikimybę susirgti depresija, patirti seksualinę disfunkciją ar sunkumus susirandant tinkamą partnerį. Juslės trūkumas automatiškai priverčia organizmą adaptuotis. Nors kai kuriems gyvūnams uoslės praradimas reiškia mažesnes galimybes išgyventi gamtoje, autorei ši disfunkcija tapo nepastebima.

Parodos „Įsiminiau, tai neturėjo kvapo” leitmotyvu tampa skirtingų kvapų poveikiai tam tikrų gamtos rūšių funkcionalumui bei gyvenimo kokybei. Parodoje pristatoma taktilinė, skulptūrinė instaliacija veikia kaip juslių žaidimų aikštelė, kupina įvairių, skirtingoms biologinėms rūšims reikšmingų kvapų. Mažuose keraminiuose paviršiuose pasklinda skirtingi kvapai: vienur užuodžiamas kiaulių patinų skleidžiamas triufelio aromatas, gynybos metu išskiriamas skruzdžių ar feromoninis kačių kvapas. Kitur – žmogiška pačios autorės esencija.

Kūrybinio proceso metu Michalina Bigaj stebi žmonijos poelgius, kaip gamtos pasisavinimas, išnaudojimas ir nuskurdinimas bei savo darbuose reflektuoja vis didėjantį disbalansą tarp šiuolaikinės visuomenės ir natūralios aplinkos. Ją domina momentai, kuomet žmogus suvokia esąs bejėgis prieš gamtos jėgas, tačiau jos ilgisi bei nuolat ieško tarpusavio ryšio.

Michalina Bigaj (g. 1991) yra menininkė, studijas baigusi Krokuvos dailės akademijoje ir Berlyno menų universitete. Nuo 2016 m. autorė mokosi doktorantūros studijose Poznanės menų universitete. Bigaj yra surengusi penkias personalines parodas bei aktyviai dalyvauja grupinėse parodose Čekijoje, Latvijoje, Vengrijoje, Vokietijoje ir kt. 2019 m. jai įteikta nacionalinė Lenkijos kultūros ministerijos stipendija, 2017 m. Contemporary Lynx Magazine jai įteikė Cart Blanche prizą, o 2014 m. Lenkijos skulptūros centre Oronske, ji dalyvavo 7 – oje jaunųjų menininkų trienalėje.

Paroda „Įsiminiau, tai neturėjo kvapo” organizuota bendradarbiaujant su Lenkijos skulptūros centru Oronske ir yra mainų programos su šiuo centru dalis. Lenkijos skulptūros centras Oronske yra vienas svarbiausių ir stipriausių šiuolaikinės skulptūros centrų šalyje. Centre esančioje Chapel galerijoje, šiuo metu atidaryta Lietuvos skulptorių Jono Aničo ir Tauro Kensmino paroda „Visitation” („Apsilankymas”), kuri ten veiks iki sausio 5 d.

Nuotraukos: Michalina Bigaj

The post Michalina Bigaj paroda „Įsiminiau, tai neturėjo kvapo“ (AV17) galerijoje appeared first on artnews.lt.

Kęstutis Lupeikis 2019 m. rudenį ir žiemą surengė dvi parodas – viena galerijoje „Akademija“ – „Skylės, plokštumos ir ratilai“ (foto, video ir kt. darbai), gruodžio mėnesį Pamėnkalnio galerijoje veikė tapybos paroda „Tinklas: nuojautos ir struktūros“. Didelių gabaritų, minimalistiniai Lupeikio tapybos kūriniai nuosekliai tęsia ankstesnius tapybinius eksperimentus ir ūmiosios tapybos estetines nuostatas. Priešingai, nei naujosios Lietuvos tapybos ar grupės „Angis“, su kuria siejamas menininkas, atstovai, menininkas lieka ištikimas abstrakcijai, kurioje „turinio pamušalas“ ne mažiau svarbus nei figūratyviniuose kūriniuose.

Lupeikis „nuvainikuoja“ raudoną. Kaip tikram XX -XXI a. žmogui raudona –pavojinga spalva. Kaip rašo Michel Pastoureau knygoje „Raudona. Spalvos istorija“: „Raudonos sąsajos su kairiosiomis ir radikaliosiomis kairiosiomis partijomis ir politinėmis grupuotėmis šios spalvos istoriją ženklino pusantro šimto metų, į antrą planą nustūmusios visas kitas jos konotacijas: vaikystė, meilę, aistrą, grožį, erotiškumą, galią ir net teisingumą“. Tai ir „Ivano“ spalva („Ivanas“ – galingiausias visų laikų branduolinis užtaisas, kurį valdantys ivanai – neprognozuojami tik laukia patogios progos panaudoti karinius resursus” – iš parodos anotacijos). Tapybos darbe „Socialinis tinklas“ – raudona pamažu okupuoja baltą drobės plotą. Paveikslą sudaro smulkių baltos ir raudonos struktūrų dėlionė – žmonių siluetų ar figūrų, socialinių ryšių, tinklo užuominos. Jos virsta stambesniais elementais, užsipildydamos sferą (pasaulį), mutuodamos į raudoną vėliavą. Tuo tarpu paveiksle „Stebintis“ – vaiski raudona užlieja visą drobę, palikdama tik du neužpildytus baltus drobės „burbulus“. Nors kiekybiniu požiūriu parodoje raudona ir nedominuoja, tačiau raudonų darbų pagalba sukuriama pagrindinė ekspozicijos ašis.

Susirūpinimas Lietuvos, pasaulio ir žmonijos ateitimi žvelgiant į Lupeikio tapinius negali būti suprastas pažodžiui. Lupeikio parašytoje parodos anotacijoje – šis santykis dėl medijos ir kalbos skirtingumų žymiai drastiškesnis ir konkretesnis, kartais apimantis neįtikėtinai platų apmąstymų lauką – nuo virtualios realybės iki valdininkų armijos didėjimo – tai yra nuolatinių menamų žiūrovų socialinių įtampų.

Grėsmė kaip paveikslo turinio dalis – būdinga ir ankstesniems Lupeikio kūriniams, tačiau šioje parodoje įgauna platesnį užmojį. Tam neretai pajungiama minimalistinė, grubesnė kompozicinė struktūra, dominuoja balta ir juodą spalvos, beveik nerasime gražiųjų lupeikiškų potėpių ar dažo nuotėkių. Iš vienos pusės, tapybinės struktūros komponuojamos paprastai ir aiškiai, leidžiant joms plastiškai gravituoti drobės erdvėje, palaikant jų savitarpio pusiausvyrą, iš kitos – šios struktūros yra sunkiasvorės ir bukos. Neretai naudojant kontrasto principą, sukuriami drobės perdalijimai, plokštinimai, įtrūkiai. „Irklas“ ir „Struktūra“ – juodas kryžius baltame, ir vos balto kryžiaus užuomina juodame – antipodiniai darbai, beveik lygiai suskaldantys paveikslų plokštumas į keturias dalis. Lupeikio tapybinės kompozicijos – nors iš pirmo žvilgsnio ir atrodo, kaip kaip paveikslo struktūros ir tapybinių plotų balanso paieškos, tačiau jokiu būdu nėra tik formaliai kuriama estetika.

Ar šioje parodoje Lupeikis tęsia ar oponuoja ūmiosios tapybos principams? Milda Žvirblytė straipsnyje „Ūmioji tapyba: naujų kontekstų paieškos“, rašydama apie ūmiosios tapybos novatoriškumą klasikinio ekspresionizmo atžvilgiu akcentuoja struktūrą: „(–) joje atsekami tam tikri plėšimo ir lopymo veiksmai, menininko atlikti paveikslo tapymo procese“. Lopymo pastangų tikrai rastume Lupeikio kūriniuose (juodas ,,lopas” ant balto – „Laivas, kuriuo jie išplauks III“, balti „lopai” ant juodo – „Ivanas“)

Ideologiškai Lupeikis priklauso 90-ųjų „gaujai“, įkūnijusiai laisvę, pozityviai destruktyvų ir bekompromisinį požiūrį į tapybines dogmas, grupei „Angis“ ir, kaip minėta anksčiau, siejamas su ūmiosios tapybos atstovais. Kaip pažymi Žvirblytė: „(–) ūmioji tapyba tapo pagrindu 1990 m. susiburti menininkams iš Vilniaus ir Kauno“. Tiesa, K. Lupeikio prisijungimas prie grupės „Angis“, 1993 m. mirus tapytojui Rimvydui  Jankauskui-Kampui (1957-1993), anot vieno iš grupės ideologų, Jono Gasiūno, liko beveik nepastebėtas. Nors grupės nariai nuo 2010 m. – paskutinės bendros parodos, surengtos galerijoje „Titanikas” – nebepasirodė kartu, tačiau pavienių grupės narių tapybą galima pamatyti personalinėse parodose, o Lupeikis – vienas iš aktyviai besirodančių ir bekompromisinę poziciją deklaruojančių menininkų, kas neretai tampa gerokai nepatogu „kupi-prodaj“ ir abstraktų, struktūrinį mąstymą nelabai sugebančiame priimti pasaulyje.

Stebėtina, kad pačių gryniausių tapybos instrumentų – aliejaus ir drobės – Lupeikis niekada neiškeitė į lengvesnius ir komerciškesnius analogus – akrilą, kartoną. Tiršta aliejinė substancija ir natūrali drobės faktūra jam ne mažiau svarbi tapinio dalis, nei jos suponuojamas turinys. Kitaip tariant tikroji tapyba Lupeikiui niekada nemirė, nors tuo pačiu jis niekada nesibodėjo ir kitų medijų – tereikia prisiminti grindų „dangą“ iš plieno armatūros strypų, videoprojekcijas, ant rudinto plieno „tunelį“ kurtą kartu su Ričardu Nemeikšiu, objektą, iš manų košės, keičiantį spalvą iš baltos į žalią, ir sugebėjo įtaigiai išnaudoti jų teikiamas galimybes. Iš principo Lupeikiui nėra jokio skirtumo, kokią mediją naudoti deklaruojant savo idėjas. Jo kūriniai visuomet turi bekompromisinį jėgos užtaisą, priverčiantį žiūrovą ne formaliai grožėtis įvaldyta paveikslo plokštuma, subalansuotomis kompozicijomis ir neužveltomis spalvomis. Ir galerijoje „Akademija”, ir Pamėnkalnio galerijoje vykusioje parodoje Lupeikis vis kitomis priemonėmis kalba apie tą patį – egzistencinį nerimą, chaosą, technologijas, antižmogiškus socialinius pokyčius etc. Ir tik belieka stebėtis gebėjimu instrumentuoti be trikdžių.

Lygiai kaip ir kiti nariai, taip ir Lupeikis yra sukūręs stiprią asmeninę legendą – „Lupeikio brendą“, tačiau pertraukose tarp parodų sėkmingai gravituoja kitose srityse: jo suprojektuotas Generalinės prokuratūros pastatas, išdygęs beveidžių sovietmečio daugiabučių apsuptyje, nors ir sukėlė daugybę diskusijų, tačiau yra sėkmingas pastato ir konteksto, pastato ir meno istorijos, etc pavyzdys, yra publikavęs straipsnių ir knygą „Minimalizmo galia“, kuri pasiekė skaitytojus dar 2007 m.), dėsto (yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius) etc.

Milda Žvirblytė. „Ūmioji tapyba: naujų kontekstų paieškos“. Dailė 2011/1

Michel Pastoreau. Raudona.Spalvos istorija. Vilnius, 2018

Vaizdai iš Kęstučio Lupeikio parodos „Tinklas: nuojautos ir struktūros“ Pamėnkalnio galerijoje

The post Kęstučio Lupeikio paroda „Tinklas: nuojautos ir struktūros“ Pamėnkalnio galerijoje appeared first on artnews.lt.

Susiejus Lietuvą, Prancūziją ir žydišką kilmę atsiveria savotiškas Bermudų trikampis. Tiesa, asmenis ne pradanginantis, o veikiau juos padauginantis. Na, tai sakytina bent jau apie du žmones (ir tai jau daugiskaita). Pirma galime kalbėti apie rašytoją Romain Gary (gimtoji pavardė Kacew), kuris imitavo fiktyvų literatą Émile Ajar ir šiuo būdu vienintelis laimėjo dvi Gonkūrų premijas, paprastai skiriamas vieną kartą. Toliau – apie fotografą Moï Ver arba Moshé Raviv (gimtasis vardas Moses Vorobeichic), kuris, priklausomai nuo gyvenamosios vietos, keitė vardus ir, sumėtydamas tapatybės pėdsakus, eliminavo save iš meno istorijos didžiojo naratyvo. Šie trumpi komentarai leidžia pamatyti, kaip vardų mainymo strategija skirtingai gali paveikti kūrėjų žinomumą.

Žaidimas tapatybėmis nėra vienintelis bendras Romain Gary ir Moï Ver bruožas. Susieti jų biografijas sau leidau todėl, kad abu kūrėjai Vilniuje gyveno panašiu metu ir to laikotarpio miestą užfiksavo skirtingomis – kalbos ir fotografijos – medijomis savo kūriniuose. 1914 metais iš Zaskonių kaimo prie Lebedžių miestelio (Baltarusija) į Vilnių gyventi persikėlė Moses Vorobeichic su šeima. Tais pačiais metais Vilniuje gimė būsimas rašytojas, diplomatas, žurnalistas ir lakūnas Romain Kacew. Pastarasis knygoje „Aušros pažadas“ aprašo vaikystės atsiminimus iš gyvenimo Vilniuje, Didžiosios Pohuliankos gatvėje, kur su motina buvo įregistruotas iki 1925 m. Kiek ilgiau, iki 1927 m., kuomet išvyko studijuoti Bauhauso į Vokietiją, Vilniuje užtruko Moï Ver. Prieš išvykdamas čia jis mokėsi dailininkų draugijos mokykloje, debiutavo žydų dailininkų parodoje ir dalyvavo kituose projektuose, studijavo Stepono Batoro universiteto dailės fakultete bei įgyvendino kūrybinius sumanymus. Panašu, kad priešingai nei Romain Gary, Moï Ver Vilnių prisijaukino artimiau.

Nacionalinėje dailės galerijoje dekadų sandūros metu surengta pirmoji fotografo Moï Ver retrospektyvinė paroda „Moï Ver: Modernybės montažai“, išsamiai pristato menininko kūrybą. Šia paroda kuratorius dr. Nissan N. Perez ėmėsi misijos – nupūsti dulkes nuo pamiršto menininko pripažinimo, kurį liudiją ir jo albumams įžanginius žodžius rašiusių menininkų – tapytojo Fernand Léger ir rašytojo Shneur Zalman – pavardės. Šia paroda kuratorius tarsi pažada nūdienoje grąžinti fotografui pelnytą žinomumą. Ekspozicijoje pristatomi Moï Ver asmeniniai daiktai (fotoaparatas „Leica“, sutartis su leidykla „Orell Füssli“, atvirukai ir kt.), išleistų albumų originalai ir faksimilė, bei, svarbiausia, daugiau nei 100 fotografijų, kurių dalis priklauso trims menininkui pripažinimą pelniusiems ciklams. Tai – „Vilniaus žydų gatvė“ (The Ghetto Lane in Vilna), „Paryžius. 80 Moï Ver fotografijų“ (Paris: 80 Photographies de Moï Ver) ir „Priešpriešais. 110 Moï Ver fotografijų“ (Ci-Contre. 110 Photos de Moï Ver).

„Aušros pažade“ sekdami Romain Gary atminties pėdsakus galime susidaryti įspūdį apie XX a. 3-ojo dešimtmečio Vilnių. Anot autoriaus, tai miestas, kur buvo šokių mokyklos ir gyveno operos dainininkė (slapyvardžiu) La Rar, o smulkioji Vilniaus buržuazija niekuo nesiskyrė nuo kitų miestų buržuazijos. Tai miestas, kur sienos buvo pilkos ir nešvarios, dviratininkai pedalus mynė grublėtais šaligatviais, o gatvėse automobiliai buvo dar retas daiktas. Tačiau Romain Gary nežinojo, kad tokiame mažame mieste, kaip Vilnius, toje nei lietuviškoje, nei lenkiškoje, nei rusiškoje provincijoje, kur spauda dar išeidavo be nuotraukų, gyveno ir pastarąsias kūrė Moshé Vorobeichic. Net įsivaizduoju, kad sekančio „Aušros pažado“ leidimo viršelis panašėtų į 2009 m. romano leidimą, nuotrauka iliustruotu viršeliu[1].

Kultūrą, atitinkančią šokių mokyklas ir operos solistę, parodoje įprasmina kadras, kuriame įamžinta scena su gatvėje smuiką griežiančiu vyriškiu prie popieriaus liekanomis „apsamanojusios“ sienos. Arba nestandartinio – apvalaus – formato fotografija „Hebrajų mokslinčiai. Vilnius“ (1928), kurioje užfiksuoti į pokalbio ratą susispietę vyriškiai ilgomis žilomis barzdomis, ant savo pečių laikantys prarastas galimybes. Nuo kitų miestų nesiskirianti Vilniaus buržuazija nesudomino ir Moï Ver, todėl jos nuotraukų nepastebime. Amžių naštą, atitinkančią pilkas ir nešvarias sienas bei grublėtus šaligatvius, iliustruoja drėgmės prisigėrusios „randuotos“, mūrus atidengusios sienos nutrupėjusiu tinku arba akmenimis grįstose gatvėse telkšančios purvą sukėlusios pelkės. Kaip ir Romain Gary, taip ir Moï Ver, Vilniuje retai pasirodančių automobilių nepastebėjo. Priešingai, vienoje gatvės scenų nuotraukos antrame plane matyti arkliu kinkytas vežimas.

Apart konkrečiai minimo Vilniaus vardo romano sakiniuose, miesto portretą Romain Gary atskleidžia aprašydamas gyvenime sutiktus veikėjus, patirtas situacijas ar susidariusias aplinkybes. Pasakojimas apie Didžiosios Pohuliankos kiemo bičiulius, pavyzdžiui berniuką pravarde Arbūzas, atskleidė tuo metu žydus pirmame namų aukšte laikius parduotuves. Tai liudija ir Moï Ver fotografijos, kuriose matyti ant palangių išstatytos prekės, praviruose tarpduriuose laukiančios moterys. Prisimindamas pirmąją simpatiją Valentiną, Romain Gary dalinasi istorija: būdamas devynerių, tai yra kur kas jaunesnis už Kazanovą, jau patekau į didžiųjų visų laikų pasaulio meilužių skaičių, atlikęs tokį meilės žygdarbį, kuriam, kiek man žinoma, niekada nebuvo lygių. Suvalgiau dėl savo mylimosios kaliošą. Pastarasis, intuityviai asocijuojasi su vargingu gyvenimu. Todėl Romain Gary su kaliošu priminė Moï Ver nufotografuotas žydų berniukas, vilkintis nudriskusius, nešvarius rūbus ir avintis sudžiuvusiu purvu apkibusius batus.

Visgi, be Romain Gary pastangų žodžiais literatūriniame kūrinyje įamžinti reiklią mergaitę, veikiausiai apskritai nežinotume apie Valentinos buvimą pasaulyje, kurio praeitį kasdien mindome skubėdami (tomis pačiomis Vilniaus senamiesčio) gatvėmis. Nepaisant to, mūsų vis tik nepasiekė vizualus mergaitės atvaizdas (bent jau toks, kuris būtų identifikuotas). Todėl svarbu atsižvelgti į tai, kad XX a. pradžios fotografija ir paties Moï Ver kūriniai sulaikė tokių trapių ir efemeriškų, paprastų žmonių – elgetų, durininkų ir kitų gyvenimo praeivių – egzistenciją, pateikiant neromantizuotus visuomenės paribių vaizdus. Sociologinio konteksto tyrimų atžvilgiu fotografinė kasdienybės dokumentika sudaro galimybes pamatyti atsitiktinius būtuosius žmones. Amerikiečių fotografo John Szarkowski pastebėjimu, tai susiję su fotografija, kuri jau nuo savo atsiradimo priešingai nei tapyba atvėrė įvairesnių vaizdų fiksavimo galimybes. Kitaip tariant, jei tapyba dėl savo brangumo, techninio sudėtingumo tam tikra prasme reikalavo drobėje įamžinti tai, kas svarbu, tai fotografija, buvusi greitesne, patogesne ar net pigesne, leido fiksuoti „bet ką“ [2].

Moišė Ravivas-Vorobeičikas, „Vilnius“ (1928) Moshé Raviv-Vorobeichic šeimos archyvas (Izraelis) / Moshé Raviv-Vorobeichic šeimos archyvo nuotr.

Tačiau regis, kad Moï Ver, pats studijavęs tapybą, nepasitenkino vien šiuo meno rūšių skirtumu. Parodos „Moï Ver: Modernybės montažai“ ekspozicijoje integruoti keli atversti „Vilniaus žydų gatvės“ albumo egzemplioriai. Parinktuose rodyti puslapiuose atsiskleidžia Bauhauso įtaka menininko kūrybinei raiškai, krypusiai modernizmo link. Albume aptinkami (foto)koliažai, susiję ir su daugiasluoksnių foto-montažų idėjomis, labiau išryškėjusiomis kitų miestų cikluose. Pastebimi eksperimentiniai nuotraukų formatai, kaip apskritimai, ar kadrų tarpusavio kompozicijos, kuriančios grafinę raišką (pavyzdžiui, šauktuko simbolį 58 puslapyje), kurie priešinasi klasikiniam fotografijų pateikimui. Galiausiai, Moï Ver nuotraukose ryškūs to meto fotografijoje netikėti rakursai – žvilgsnis iš paukščio skrydžio, fotografuojant iš balkono ar kitų aukštų („Žydų gatvė“, 1928). Visa tai susitelkia į avangardišką menininko pasaulėjautą.

Modernizmo raiškos įrodymus menininko kūryboje praplečia kitų miestų nuotraukos. Pastarosiose ryškėja siekis sukurti ne gražų, aiškaus vaizdo paveiksliuką, bet autentišką fotografiją. Todėl žiūrėdami į Paryžiaus nuotraukas, miestą atpažįstame ne iš panoraminio „atviruko“ stiliaus vaizdo, bet naujo vizualinio stiliaus – fragmentuoto Eifelio bokšto, kurio dalis komponuojama ne fotografijos centre, bet pakraštyje. Arba apskritai Paryžiaus simbolis pastebimas pelkės atspindyje. Prancūzijos sostinės gatvių scenos fiksuojamos nestabiliu kadravimu, kuriami jų fotomontažai, taigi menininkas savo kūriniam taiko ir naujus metodus. Marselio uosto krantinės, kuomet fotografo aprėpiamos iš paukščio skrydžio rakurso nuo tilto, pateikia neįprastą vietos suvokimą. Beveik vienodų jachtų gausa nuotraukoje panašėja į abstraktaus rašto šabloną (angl. pattern), nei marinistinį peizažą. Tačiau kitais atvejais, Moï Ver Marselį pateikia jį fiksuodamas iš arti (angl. close up), nesudarydamas jokio bendresnio vaizdo apie miestą. Taip fotografijų centre atsiduria burlaivių stiebai, krantinėse įcementuoti švartavimo poliai.

Moi Veras, „Autoportretas. Yportas, Pajūrio Sena, Prancūzija“ (1931) / Moišės Ravivo-Vorobeičiko šeimos archyvo nuotr.

Ankstesnę Moï Ver personalinę parodą kuratorius dr. Nissan N. Perez pavadino „Moï Ver: pamirštas genijus“ (Moi Ver: A Forgotten Genius, Haifa muziejus Izraelyje, 2015). Tai referavo į Europos meninės fotografijos zenitą kilusią Moï Ver žvaigždę, kurią gravitacija pritraukė atgal į žemę ir kuriam laikui pradangino Bermudų trikampyje. Natūralių jėgų priešinimąsi menininko sužibėjimui padangėje įrodo, net istorija apie „Paryžius. 80 Moï Ver fotografijų“ albumą, kurio originalų didžiąją dalį leidykloje sunaikino Senos upės potvynis. Tačiau menininko pavardė šiandien gaivinama, nepaisant visų, net gamtos, pastangų jį ištremti į nebūtį.

Paroda veikia 2019 12 13 – 2020 02 23

[1] Leidykla „Baltos lankos“. Leidimo viršeliui panaudota Mečio Brazaičio fotografija „Mėsinių gatvė ir Vokiečių gatvės fragmentas. Vilniaus senamiestis, 1940 m. birželio 9 d., sekmadienis“ iš Vilniaus žydų kvartalo ciklo, sukurto likus savaitei iki sovietų okupacijos, negrįžtamai pakeitusios miestą. Ciklo kadruose įamžinti unikalūs senojo Vilniaus vaizdai – nuošalios gatvelės, skersgatviai, kiemų perspektyvos. Mečys Brazaitis (1903 – 1953) – Lietuvos karo aviacijos kapitonas, topografas ir fotografijos mėgėjas, panašiai kaip Moï Ver pasižymėjęs novatoriškumu, kuris pasireiškė praktiškai pasiteisinusiais pirmaisiais spalvotos fotografijos metodais. Brazaičio kūrybą tiria dailėtyrininkas Valentinas Gylys, surengęs jo kūrybos palikimo parodas Paryžiuje, Londone, Osle, ir kt. Bet tai jau ekskursas – kita istorija…

[2] John Szarkowski. „Introduction to The Photographer’s Eye“, in: The Museum of Modern Art, 1966, p. 10

Nuotraukos: Gintarė Grigėnaitė

The post Odė būtajam Vilniui. Paroda „Moï Ver: Modernybės montažai“ Nacionalinėje dailės galerijoje appeared first on artnews.lt.

Pirmasis „Lėtųjų peržiūrų“ šešių filmų seansų ciklas yra skirtas išryškinti režisieres, kūrusias skirtinguose pasaulio kraštuose 1960–1990 metais. Jas visas vienija drąsus ir atidus žvilgsnis į socialinius pokyčius, lytį ir siekis akualizuoti mažai savo laiku reprezentuotas temas. Tęstinio „Meno avilio“ projekto tikslas – sulėtinti greitą kino vartojimą, rodant filmus kartą per savaitę ir suteikiant jiems kontekstą, lydimą profesionaliu kinotyrininkės komentaru, o taip pat papildyti Lietuvos kino ekranus retai rodomais, kino istorijai svarbiais filmais.

Gruodį prasidėjusios „Lėtosios peržiūros“ jau supažindino žiūrovus su vienais pirmųjų feministinių filmų iš Švedijos ir Vokietijos, o šį ketvirtadienį, sausio 9-ąją, Lenkijos dokumentinių filmų programą pristatys jos sudarytoja Jungtinės Karalystės Falmouth Universiteto mokslininkė, viena mokslinio žurnalo ,,MAI”, skirto feminizmo ir vizualinės kultūros tyrimams, iniciatorių dr. Anna Misiak. Pasak Lenkijos kultūros ir kino tyrinėtojos A. Misiak: „Šie dokumentiniai filmai – kvapą gniaužiantys, originalūs, moterų režisierių užfiksuoti įrašai, pasakojantys apie patriarchalinę komunistinio režimo aplinką. Socialinę erdvę, kurioje lygybė tarp moterų ir vyrų buvo labiau propaguojamas idealas nei kasdienybės dalis“.

Antroji ciklo dalis skiriama pasaulio kinui – sausio 16 d. Venesueloje sukurtą poetinės dokumentikos filmą „Araja“ (rež. Margot Benacerraf, 1959) pristatys Brazilijoje gyvenanti „The Hollywood Reporter“, „The Village Voice“,  „Film Comment“, „Sight & Sound“ ir daugelio kitų leidinių skilčių, skirtų Pietų Amerikos kinui, autorė, kino kritikė Ella Bittencourt. Sausio 23 d. Senegalo kasdienybę jautriai vaizduojančioje juostoje „Fad‘jal“ (rež. Safi Faye, 1979) lydės Afrikos kino tyrėjos, Glazgo universiteto mokslininkės Lizelle Bisschoff komentarai apie režiserės kūrybą ir Senegalo kultūrą. Peržiūrų ciklą sausio 30-ąją baigs moterų padėtį Vietnamo visuomenėje eksperimentinėmis formomis nagrinėjantis filmas “Vardas Viet, pavardė Nam“ (rež. Trinh T. Minh-Ha, 1989), kurį pristatys Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių instituto profesorė dr. Natalija Arlauskaitė.

Antradieniais organizuojami feministiniai skaitymai, kurie taps savotišku įvadu į ketvirtadienines peržiūras. Skaitymus moderuos kino teoretikės, lyčių studijų ekspertės ir aktyvistės: Agnė Bagdžiūnaitė, Justina Zubė ir Natalija Arlauskaitė.

Pirmasis skaitymas vyks sausio 7-ąją (antradienį) 18 val. ir suteiks platesnį kontekstą sausio 9-ąją (ketvirtadienį) 19 val. rodomai Lenkijos dokumentinio kino programai. Drauge su Agne Bagdžiūnaite bus nagrinėjamas istorikės Natalia Jarska tekstas „Patriarchalinės vedybos? Moterų judėjimas ir komunistų partija Lenkijoje (1945 – 1989)“.

Norintys dalyvauti skaitymuose turėtų registruotis el. paštu: linak@menoavilys.org iki sausio 7 d. 10 val ir jiems bus išsiųstas minėtas tekstas.

Tiek skaitymai, tiek peržiūros vyks kino ir medijų erdvėje „Planeta“, A.Goštauto g. 2, Vilniuje.

Lėtosios peržiūros | 2019.12.12-2020.01.30

 PROGRAMA

12/12 19:00 Merginos (rež. Mai Zetterling / 1968 / 100 min.)

12/19 19:00 Katė turi devynis gyvenimus (rež. Ula Stöckl / 1968 / 92 min.)

01/07 18:00 Agnės Bagdžiūnaitės kuruota skaitymo grupė

01/09 19:00 Lenkijos dokumentinio kino režisierių programa (Lenkija, 90 min.)

01/14 18:00 Natalijos Arlauskaitės kuruota skaitymo grupė

01/16 19:00 Araja (rež. Margot Benacerraf / 1959 / 82 min.)

01/21 18:00 Justinos Zubės kuruota skaitymo grupė

01/23 19:00 Fad’jal (rež. Safi Faye / 1979 / 122 min.)

01.28 18:00 Natalijos Arlauskaitės kuruojama skaitymo grupė

01/30 19:00 Pavardė Viet, vardas Nam (rež. Trinh T. Minh-ha / 1989 / 108 min.)

Filmai rodomi originalo kalba su angliškais subtitrais ir pristatomi kino kūrėjų, istorikių ir tyrėjų. Skaitymo grupės vyksta lietuvių kalba. Renginiai nemokami.

 Programos kuratorės

Ona Kotryna Dikavičiūtė

Lina Kaminskaitė-Jančorienė

Mantė Valiūnaitė

 Organizuoja

Meno Avilys

Remia

Lietuvos kino centras

Lietuvos kultūros taryba

Erdvė

Kino ir medijų erdvė „Planeta“

A. Goštauto g. 2, Vilnius

The post „Lėtosios peržiūros“: moterų režisierių žvilgsnis į socialinius pokyčius appeared first on artnews.lt.

Sausio 14 d. 18 val. VDA galerijoje Akademija. (Pilies g. 44, Vilnius) atidaroma jaunų menininkų paroda „HOT“.

HOT parodoje pristatoma skirtingų kūrinių sudaroma aplinka, įkvėpta stipriausios individualios motyvacijos. Autorius jungia ta pati akademija, jų kūriniai kalbasi tarpusavyje minties, gamtos ir šiandienos kolektyvios patirties temomis.

Lankiau kiekvieną menininką jų studijose ir kalbėjausi su jais apie jiems dabar svarbiausius dalykus ir apie tai, kaip jie atsispindi kūryboje. Eksperimentinė kūryba, dideli siekiai ir žinių dalijimasis su kitais yra tarp šių menininkų pasikartojantys motyvai.

HOT paroda pristato eksperimentinę instaliatyvią aplinką, sudarytą iš šiuolaikinės kolektyvios patirties refleksijų.

– Rūta Matulevičiūtė

Dalyviai: Mantas Daujotas, Anastasija Kodzisova, Rūta Matulevičiūtė, Laura Slavinskaitė, Giedrė Šiaulytė, Tadas Tručilauskas, Rūta Vadlugaitė.

Paroda veiks: sausio 14 – sausio 31 d.

The post Jaunųjų menininkų paroda „HOT“ galerijoje „Akademija“ appeared first on artnews.lt.

Sausio 9 d., ketvirtadienį, 17 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) rengiamas kultūros vakaras „Römeriai ir Vilnius“, kuriame bus pristatytas 1893 m. Vilniuje nutapytas ir prieš metus kolekcininko Andriaus Jankausko iš užsienio į Lietuvą sugrąžintas Edvardo Mato Römerio paveikslas „Pavasaris Vilniuje“, vaizduojantis Römerių namą Vilniuje, Bokšto gatvėje.

Vakare dalyvaus Lietuvos dailės muziejaus direktorius dr. Arūnas Gelūnas, paveikslo savininkas kolekcininkas Andrius Jankauskas, menotyrininkės – habil. dr. Rūta Janonienė (Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas) ir dr. Jolanta Širkaitė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas), istorikai – prof. habil. dr. Tamara Bairašauskaitė (Lietuvos istorijos institutas) ir dr. Žygintas Bučys (Lietuvos nacionalinis muziejus).

Kūrinio autorius Edvardas Matas Römeris (1848–1900) buvo vienas talentingiausių dailininkų Römerių dinastijos atstovų. Gimęs Vologdoje (Rusija), kur buvo ištremtas jo tėvas, 1852 m. būsimasis dailininkas su tėvais sugrįžo į Lietuvą, gyveno daugiausia Vilniuje, Römerių name Bokšto gatvėje. Pirmąsias dailės žinias jis gavo iš tėvo Edvardo Jono Römerio, dailę studijavusio Vilniaus univeritete pas Joną Rustemą, ir vilniečių dailininkų – Kanuto Rusecko bei Jono Zenkevičiaus. 1867–1868 m. dailės studijas E. M. Römeris tęsė Dresdeno dailės akademijoje, o 1869–1874 m. – Miuncheno dailės akademijoje, vėliau keliavo po Europą. Po studijų užsienyje apie 1877 m. sugrįžęs į Lietuvą, dailininkas apsigyveno Vilniuje, iš tėvo paveldėtame name Bokšto gatvėje, vasaras leisdavo Antanašės dvare arba žmonos Juzefos Čachovskytės Lunos dvarelyje Gardino apskrityje. Jame, sunkiai sirgdamas, praleido paskutiniuosius trejus gyvenimo metus.

E. M. Römerio kūrybiniam braižui didžiausios įtakos turėjo Miuncheno dailės mokykla. Jo talentas ryškiausiai atsiskleidė buitinio žanro paveiksluose su arkliais ir peizažuose. Dailininko darbai buvo eksponuojami dailės parodose Vilniuje, Varšuvoje, Krokuvoje, Lvove, Miunchene, Paryžiuje, Berlyne, Vienoje, visur sulaukdavo palankių įvertinimų ir apdovanojimų („Mano namas“ 1892 m. Miuncheno dailės parodoje gavo specialųjį prizą, o tą patį namą vaizduojanti drobė „Pūga“ 1893 m. Lvovo dailės parodoje buvo apdovanota sidabro medaliu).

Deja, iki mūsų dienų E. M. Römerio darbų išliko nedaug, todėl kiekvienas dailininko kūrybos panoramą papildantis ir į Lietuvos dailės kontekstą įvedamas kūrinys yra itin vertingas. Tuo labiau toks kūrinys kaip „Pavasaris Vilniuje“, kurį tiek dėl atlikimo kokybės, tiek dėl istorinės ir ikonografinės vertės drąsiai galime pristirti prie svarbiausių išlikusių E. M. Römerio darbų.

Paveikslas vaizduoja Römerių namo kiemą ir šoninius korpusus ankstyvą 1893 m. pavasarį. Tolimesniame paveikslo plane matyti Römerių posesiją nuo gatvės skirianti mūro siena ir pro vartus atsiverianti Savičiaus gatvės perspektyva. Namo fasadai užlieti jau kiek vakarėjančios saulės – meistriškai perteikta šviesa ir nuo tuopų ant pastatų sienų bei grindinio krentantys ilgi mirgantys šešėliai, kurie drobei suteikia gyvumo ir kuria šviesą, giedrą nuotaiką.

Žvelgdamas į kūrinį nejučia prisimeni Gabrielės Giunterytės-Puzinienės atsiminimuose (1823) apie šį namą, tuomet priklaususį E. M. Römerio seneliui, Vilniaus bajorų maršalkai Mykolui Juozapui Römeriui, užrašytus žodžius: „Maršalkos Mykolo Römerio namuose jungėsi dvi stichijos – saloninė ir universitetinė, bet pats pastatas priminė kaimo namą. Jis stovėjo toli nuo pagrindinių gatvių, erdvaus kiemo gilumoje, su sodu, besileidžiančiu Vilnelės link. <…> Vos įėjęs į kiemą pajusdavai, kad čia gyvena šeima. Tik įėjęs pro vartus, žiemą svečias pamatydavo sniego įtvirtinimus ir apkasus, kuriuose grumdavosi studentai, vasarą – žaidžiant futbolą, gaudynes, žodžiu, kieme visada būdavo linksma ir triukšminga.“

Mykolas Juozapas Römeris savo name buvo išnuomavęs patalpas masonams. Jose įrengtoje salėje nuo 1816 m. iki pat ložių uždarymo 1821 m. rinkosi visų Vilniaus masonų ložių nariai. Römerių namas, su kuriuo, pasak Helenos Romer-Ochenkovskos, „visas bajoriškas Vilniaus ir provincijos pasaulis buvo susijęs giminystės ar kitokiais ryšiais“, išliko svarbus visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo židinys ir šią giminės valdą perėmus E. M Römerio tėvui, dailininkų Römerių dinastijos pradininkui Edvardui Jonui Römeriui. 1850 m. sudarius sutartį su K. Rusecku, Römerių namo kieme iškilo tapybos dirbtuvė – pirmoji Vilniuje, pastatyta specialiai tam tikslui. Maždaug nuo 1856 m. porą metų Römerių name veikė vadinamoji „tapybos akademija“ – dailės dirbtuvės, kuriose bendram darbui rinkdavosi dailininkai – Alfredas Römeris, Antanas Zaleskis, Jonas Zenkevičius, Konstantinas Brochockis ir kt. Kurį laiką (po 1852) čia dirbtuvę buvo įsirengęs ir dailininkas Adomas Šemešys. 1856–1859 m. Römerių name gyveno ir ateljė turėjo vienas pirmųjų Vilniuje dirbusių fotografų – vokietis Otto Neuschafferis.

Iki 2020 m. gegužės 31 d. Römerių namą Vilniuje vaizduojantis Edvardo Mato Römerio paveikslas „Pavasaris Vilniuje“ bus eksponuojamas Vilniaus paveikslų galerijos XXVI salėje greta kitų šio dailininko kūrinių.

The post Kultūros vakaras „Römeriai ir Vilnius“ Vilniaus paveikslų galerijoje appeared first on artnews.lt.

Sausio 13 d. nuo 13.13 val. M. K. Čiurlionio namuose, Vilniuje, pradeda veikti klubo „Penktadienis 13“ kūrybos paroda „M. K. Čiurlionis – pirmasis lietuvių kosmonautas“. Parodos pristatymas sausio 13 d. 18.00 val.

Pristatyme dalyvaus: Simona Bekeraitė (astrofizikos mokslų daktarė) paskaita „Čiurlionis prieš Hubble’o kosminį teleskopą“. Tomas Dičiūnas (klavišiniai)

Klubas „Penktadienis 13“ pristato kūrybos parodą „Čiurlionis – pirmasis lietuvių kosmonautas“, Paroda skirta kūrybinių ryšių su kosmosu tyrinėjimams.

Kosminiai Čiurlionio kūrybos pasiekimai akivaizdūs bei nėra adekvačiai suprantami dar ir šiandien, kas paskatino jo genialumo priežasčių ieškoti už Žemės ribų.

Mistinis, pripildytas simbolių ir paslapčių M.K.Č. pasaulis nėra supainiotas su gyvenimo fragmentais šioje realybės pusėje. Tiek šiuolaikinė išmaniųjų technologijų sąmonė, tiek Čiurlionio kūrybinis palikimas, kuriame susipynusi lietuvių etnokultūrinė protėvių dvasia su pasaulio kultūrinio pagrindo universalumu, neduoda aiškaus atsakymo į kylančius klausimus, bet palieka nesvarumo būklėje susirasti koordinates patiems ir pasijusti savotiškais kosmonautais.

Mintis, kad Visatos kūrimas nėra užbaigtas, bet toliau vykstantis procesas, kuris tęsiasi kiekvieno kuriančio darbuose, paskatino imtis didesnių uždavinių, negu įprastos veiklos vystymas.

Parodos dalyviai:

Bronius Duoba Zuogzu (skaitm. fotografija)

Arturas Maksimilianas (skulptūra, skaitm. fotografija)

Marius Skudžinskas (skulptūra, pano 2 dalys)

Artūras Rožkovas (tapybos diptikas)

Sfinga (tapyba)

Lidija Pakonaitytė (tapyba)

Samvelas Gandžumianas (fotografija)

Gediminas Mažintas (skulptūra, akvariumas – instaliacija)

Saulius Tamulevičius (skulptūra)

Daugiau informacijos apie parodą www.mkcnamai.lt

Paroda veiks iki vasario 28 d.

The post Paroda „M. K. Čiurlionis – pirmasis lietuvių kosmonautas“ Vilniuje appeared first on artnews.lt.

Liaudies patarlė byloja: „Nekirsk šakos, ant kurios sėdi“. Tačiau mokslininkai ir mąstytojai įspėja, jog žmonija jau senokai nebepaiso šio dėsnio. Ar būdami dominuojančia gyvūnų rūšimi esame pakankamai sąmoningi? Ką apie tai papasakos menininkės Aurelijos Maknytės medyje pasodinti gamtos ir kultūros tyrinėtojai, žiūrėkite apybraižoje „Indivizijos“ sausio 11 d. (šeštadienį) 13.30 val. per LRT Plius.

Aurelija Maknytė kūrė pasakojimą neeilinėje studijoje – ant Širvintos upės skardžio, pokalbio dalyvius pasodinusi medyje įtaisytoje kėdutėje. Joje sėdėdamos mintimis dalinosi geografė Giedrė Godienė, menotyrininkė Agnė Narušytė, miesto antropologė Jekaterina Lavrinec, menininkas Tomas Daukša. Pokalbį tęsė menininkė Rūta Spelskytė, su laidos autore vaikštinėdama po miškingą ir pelkėtą savo miško ruožą. Abi menininkės prieš kurį laiką įgijo žemės sklypelį, kuriame stebėdamos gamtos gyvenimo tėkmę ėmė labiau gerbti jos teisę į lėtą ir ciklišką kaitą. Bet koks žmogaus įsikišimas – yra bandymas suformuoti ją pagal savo įsivaizdavimą, estetikos, naudingumo ir efektyvumo reikalavimus. Nebūtinai žmogiškasis įsivaizdavimas patinka pačiai gamtai.

Pokalbio dalyviai aiškinosi, kaip augalus paliečia klimato kaita, kokį poveikį kraštovaizdžiui turi žmogus ir kodėl natūralumą vis bandoma pažaboti. Kaip sako pati Aurelija, „Nemėgsta žmogus laukinės gamtos, bijo jos. Tai akivaizdu stebint ir tai, kaip mieste ir aplink miestą tvarkomi parkai, atsikratant kreivų medžių ir krūmų, nes visa tai galima pavadinti tik šabakštynais…Ta baimė patirti nevaldomą gamtą man suprantama. Ji, matyt, įskiepyta kultūros.“

Giedrės Godienės teigimu, pati gamta neturi atminties. Jai nėra gaila smunkančių Nidos kopų, apmaudu pačiam žmogui, nes tas idealizuojamas natūralus grožis – jo paties darbo vaisius. Lygiai taip pat gamtai negaila nykstančių rūšių, nes jų vietą greitai užima kitos. Pokyčių bijosi pats žmogus dėl puoselėjamų sentimentų, prieraišumo, baimių.

Subjektyviuose pastebėjimuose neišgirsime tūžmingų postringavimų apie žmonijos progreso kainą. Poetiškas, jautrus pasakojimas ragins prisiminti gamtą, tokią, kokią ją regėjome būdami vaikais. Žaidybiškai ir su stebėtojo smalsumu. Kai į medį lipdavome, nes tai daryti tiesiog būdavo smagu.

Apybraižoje gausu kultūrinių nuorodų į kitų menininkų kūrinius. Pokalbyje nejučiomis sudalyvauja dailėtyrininkas, eseistas ir poetas Alfonsas andriuškevičius ir jo megztinis, dailininkės Inos Budrytės nutapytas Jeanas Paulis Sartre’as, virtęs drugeliu, menininko Tomo Daukšos sniego žmogus ir apybraižos autorės šuo Kubrikas.

„Indivizijos“ – tai Všį studijos TViP inicijuotas aštuonių unikalių apybraižų ciklas apie netolimos ateities vizijas, utopijas ir grėsmes, kylančias iš žmonijos veiklos pasekmių. Plačiajai visuomenei skirtas TV projektas kuriamas drauge su žinomais Lietuvos vizualiojo meno kūrėjais, kurių kiekvienas pasirenka savitą pasakojimo būdą, temą ir vizualinę prieigą. Ciklas bus transliuojamas per LRT Plius sausio-vasario šeštadieniais, 13:30 val.

Laidą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Meninė-dokumentinė apybraiža „Indivizijos. Pašnekesiai medyje“ – Sausio 11 d. (šeštadienį) 13.30 per LRT Plius.

The post Antroji eksperimentinių apybraižų ciklo „Indivizijos“ dalis. Kertame šaką, ant kurios sėdime? appeared first on artnews.lt.