Nuo gruodžio 10 d.  VDA „Titanike“ veiks Vyginto Orlovo paroda “Xqvhawhhef”. Projekto gynimas gruodžio 13 d., 14 val.

“Xqvhawhhef” yra vienos iš knygų, kurią radau Babelio bibliotekoje, pavadinimas. Šioje knygoje yra pora pastraipų iš mano doktorantūros meno projekto. Knyga ,,xvhawhhef” atsirado 2015 m., kai J. Basile’as sukūrė skaitmeninę biblioteką pagal J. L Borgeso apsakymą ,,Babelio biblioteka” (1941). Teoriškai ši skaitmeninė biblioteka talpina viską, ką įmanoma išreikšti visomis kalbos. Pastraipas, kurias radau ,,xvhawhhef”, parašiau tik 2019 m. metais apibendrindamas meno projektą. Iki parašnt tekstą nesugalvojau Babelio bibliotekoje ieškoti būtent šių žodžių, bet radęs juos dar sykį sudvejojau žodžių pajėgumu sklandžiai perteikti mintis.
Parodoje nagrinėjamos garso-vaizdžio kūrimo strategijos praktika-grįstais įrankiais. Svarba suteikiama tyliosioms žinioms ir siekiui ne tik apmąstyti, bet ir patirti, įvairialypius vaizdo ir garso ryšius. Šiais veiksmais parodoje ,,xqvhawhhef” apibendrinamas meno projektas ,,Transformacija: vaizdo ir garso ryšiai. Kompleksinė garso-vaizdžio kūrimo strategijų analizė”.

Dailės krypties meno doktorantas Vygintas Orlovas gruodžio 13 d., 14.00 val., VDA parodų salių „Titanikas”, I aukšto salėje (Maironio g. 3, Vilnius) gins meno projektą tema ,,Transformacija: vaizdo ir garso ryšiai. Kompleksinė garso-vaizdžio kūrimo strategijų analizė”

The post Vyginto Orlovo paroda „Xqvhawhhef“ VDA „Titanike“ appeared first on artnews.lt.

Mokslinės fantastikos kūriniuose pažangios technologijos dažnai vaizduojamos kaip tragedijų antagonistai (pvz.: žmogų nukarūnuoti siekiantys protingi robotai). Tad, paradoksalu, kad su dirbtiniu intelektu (ar mašininiu mokymusi) susidurdami tikrovėje, kažkodėl priešingai nei kino seanse, nepuolame į paniką. Tai veikiausiai susiję su tuo, kad kasdienėse praktikose technologijų išmoningumo raida vyksta palaipsniui ir amortizuoja žmogaus sugyvenimą su besivystančiomis dirbtinėmis būtybėmis. Anot kai kurių men(otyr)ininkų, suklusti dėl tikrovėje vykstančių pokyčių padeda šiuolaikinio meno projektai. Jų erdvės suveda žiūrovą su nūdienos technologijomis per kritišką situacijos interpretaciją. Apie tai ir dar daugiau svarstyti provokuoja interaktyvaus meno ir performanso menininkas Ignas Pavliukevičius, surengęs parodą „Vandeniui atspari širdis“.

Menininko paroda prasideda nuo nežymių formalumų. Ekspozicinių erdvių prieangiuose žiūrovas gali pastebėti ant popieriaus spausdintus įspėjamuosius pranešimus, kad lankydami instaliaciją jie bus skenuojami dirbtinio intelekto, kuris fiksuoja emocijas žmogaus veide. Kitaip tariant, norėdami pamatyti parodą žiūrovai sutinka su menininko siūlomomis sąlygomis. Šiuo būdu atpažįstama analogiška kasdienių praktikų situacija, kai pageidaudami savo išmaniuosiuose įrenginiuose turėti programėles ar naujus jų plėtinius esame įsprausti į kampą sutikti su (didžiųjų) korporacijų paslaugų teikimo sąlygomis (angl. terms and conditions). Stokodami noro nagrinėti formalią informaciją ir siekdami paspartinti norimų produktų įdiegimą, nepaisome kam įsipareigojame. Juolab turint mintyje, kad sąlygos su kuriomis sutinkame dažniausiai nepasireiškia tiesioginėmis pasekmėmis ir dėl to klaidingai manome, kad jų nepatiriame.

Populiaraus Facebook atveju, jo paslaugų teikimo sąlygose[1] nurodyta, kad sutinkate, jog jūsų asmeniniai duomenys (vardas, pavardė, kontaktai, pamėgti pranešimai, puslapiai ir dar daugiau) kaip informacija nebus parduodami reklamuotojams. Šaunu! Tačiau ir neprieštaraujate, kad jūsų profilio duomenims atitikus reklamuotojo poreikius, jūsų naujienų sraute bus įskiepyta atitinkama reklama. Tad, siūlomas konkretus produktas ar paslauga eliminuoja jų alternatyvas ir galiausiai verčia rinktis iš vienos pasiūlos, kurios galbūt jums net nereikėjo, kurios galbūt niekada sąmoningai neieškojote. Taip pat naudodami Facebook ir darydami asmenukę su filtrais, sutinkate, kad jus skenuotų su veido atpažinimo technologija (angl. face recognition technology) ir kauptų šią informaciją. Vėliau jus įsidėmėjęs ir atpažįstantis mašininis mokymasis draugams, kolegoms siūlo jus pažymėti nuotraukose. Tarsi, nebaisu, nes net neskauda (o dar ir niekada nematei serverių su begalybe duomenų, tarp kurių galvoji „kam tu ten įdomus“), tad gali apsimesti, kad tų sukauptų duomenų gal apskritai net nėra. Tačiau šie pavyzdžiai verčia pripažinti, kad deklaruojama žmogaus laisvė ir saugus privatumas yra tik iliuzija, kuri atsiskleidžia klaidingu manymu neva patys kontroliuojame savo pasirinkimus, kai iš tiesų vis dažniau juos lemia algoritmai.

Tai pripažindami galime pasijusti artimesni Pavliukevičiaus instaliacijos „Vandeniui atspari širdis“ protagonistui – skaitmeninei būtybei su dirbtiniu emociniu intelektu. Pastaroji yra ribojama mokytis emocijų iš parodą aplankiusių žiūrovų, o panašiai, tik inversiškai, žmogaus spendimai dažnai ribojami algoritmų siūlomų pasirinkimų. Supratimas apie tai, koks trapus yra mūsų privatumas ir laisvė, traktuojama kaip tikrasis „aš“, verčia žmogų jaustis pažeidžiamu. Į ką atliepia nuogo žmogaus kūną replikuojanti Pavliukevičiaus skaitmeninės būtybės projekcija ant sienos minimoje instaliacijoje. Turbūt mums patiems iki galo nesuprantama, kokią galią suteikiame algoritmams (dirbtiniam intelektui, mašininiam mokymuisi) leisdami koordinuoti ir manipuliuoti žmogaus pasirinkimus. Ar kontroliuojami kito nesupanašėjame su dirbtiniais, automatizuotais tvariniais, kurie daug nebegalvodami sudėlioja paukščiukus sutartyse ir galbūt parduoda velniui sielą, prarasdami savo natūralią tapatybę?

Pasėjus dvejonę apie tai, ar šiuolaikinio žmogaus egzistencija yra tikra – vykstanti natūraliomis, atsitiktinėmis sąlygomis, ar dirbtinai kuriama – ją pagrindžiant kompiuteriniais skaičiavimais, priartina mus prie Pavliukevičiaus parodos leitmotyvo, kuris skatina svarstyti apie supanašėjimą tarp to, kas yra tikra, ir to, kas dirbtina. Instaliacijoje „Vandeniui atspari širdis“ norisi atkreipti dėmesį į menininko keliamą klausimą: ar mokydamasis emocijų iš žmogaus dirbtinis intelektas labiau supanašėja su žmogumi? Kitaip tariant, ar dėl to pasidaro tikresnis? Nagrinėdami šį klausimą turėtume atsižvelgi, kad parodos lankytojai (veikiausiai) nepatirs gėdos jausmo žiūrėdami į neseksualizuotą projekciją ir dėl to pastarosios neišmokys gėdytis kūno nuogumo viešumoje, kaip jau nusistovėję mūsų socialinėse normose. Kitaip tariant, skaitmeninė būtybė išmoks klaidingų socialinių įgūdžių, kurie apsunkins jos potencialų integravimąsi sociume. Po žmogaus emocijų studijos parodoje nuoga skaitmeninė būtybė stebėsis, bus abejinga, suglumusi, rimta ar džiaugsis, tačiau labai mažai tikėtina, kad bus susidrovėjusi, priešingai nei jos situacijoje atsidūręs jaustųsi žmogus.

Apskritai Pavliukevičiaus pasirinkimas skaitmeninę būtybę mokyti emocijų skenuojant žmogų, primena tai, kaip patys natūraliai ugdome savo socialinius įgūdžius. Tikros tikrovės (angl. real reality)[2] aplinkoje arba gyvai bendraudami su žmonėmis irgi „skenuojame“ pašnekovų veido mimikas. Šiuo būdu bandome perprasti jų emocijas, lūkesčius ir į tai atsižvelgdami empatiškai reaguoti. Visa tai nyksta nūdienoje, kai pokalbiai persikelia į skaitmeninę realybę, kur mūsų emocijas iliustruoja mus suvienodinantys emodžiai (angl. emoji), hiperbolizuotai išplėsdami įvairias (džiaugsmo , liūdesio , pykčio , ect.) reakcijas, kurios turėtų būti tikri, nesuvaidinti atsakymai pašnekovui. Maža to, keičiasi kalbėjimo maniera tarp to, kokia ji yra tikroje tikrovėje ir kokia skaitmeninėje realybėje. Keičiasi interakcijos laikas, kai pokalbį nutraukiame jo viduryje, kol apsvarstysime, ką ar kaip pasakyti. O mes tampame savo pačių kopijomis, tikrą biologinį kūną pakeisdami skaitmeniu ir tęsdamiesi kitoje medijoje. Tik šiuo atveju, priešingai nei Pavliukevičiaus skaitmeninė būtybė, kuri nieko neslėpdama atvirai stovi nuoga, patys slepiamės už ekranų.

Parodoje svarbu galvoti ir apie tai, kad menininkas, projekciją vadinantis skaitmenine būtybe, tarsi, nurodo, kad dirbtinį emocinį intelektą įkūnija jo kurta animacija. Tai reiškia, kad jiedu turėtų būti vienas organizmas, panašiai kaip žmogaus kūnas ir jo sąmonė. Tačiau įkūnijimo, suprantamo kaip virtimu tikrove, užtikrintumui skaitmeninė būtybė turėtų turėti dar vieną mąstymo registrą, kuriuo suvoktų ne tik skenuojamų žmonių emocijas, bet ir tai, kad turi pavidalą, patvirtinantį jos egzistenciją. Kitaip tariant, dirbtinis emocinis intelektas animaciją turėtų suprasti kaip savo kiautą ir kartu egzistuoti kaip vienis. Aiškumo dėlei skaitmeninę būtybę galima prilyginti ir Pavliukevičiaus avatarui (instaliacijoje I am too sad to tell you), kuris (veikiausiai) nesupranta, kad yra menininko replika kaip ir (veikiausiai) nesupranta, kad apskritai egzistuoja. Todėl abiem atvejais, nepaisant, to kad regėdami subjektus – skaitmeninę būtybę ir avatarą – esame įtikinami jų tikrumu, per įrodymą, kad jie yra, visgi nekeičia to, kad jie lieka menininko tvariniais – dirbtiniais konstruktais.

Instaliacija I am too sad to tell you yra pagrįsta olandų konceptualaus meno ir performanso menininko Bas Jan Ader‘io 1971 m. tokio pat pavadinimo kūriniu, Tai video performanas, kuriame menininkas filmuoja save verkiantį. Kūrinio interpretacijos siūlo, kad taip Ader‘is viena vertus išreiškė savo reakciją į to meto įvykius (Vietnamo karą). Kitu atveju, svarstoma, kad performanse pasitelkdamas fundamentalios liūdesio emocijos išraišką per verksmą, menininkas referavo į slopinamo pykčio, dėl pasaulyje vykstančiu reiškinių, virsmą depresija, kuri tampa kraštutine jausmų išraiška. Atitinkamai reaguodamas į dabarties procesus ir sukūręs šiuo performansų paremtą savo avatarą, kuris nesėkmingai bando atkartoti Ader‘io liūdesį, Pavliukevičius taip pat reaguoja į nūdienos aktualijas. Tik jau replikuodamas apie dirbtinių jausmų ir jų dirbtinės jų ekspresijos įsigalėjimą.

Užtamsintose ekspozicijų erdvėse, kuriančiomis miglotą aplinką, galime intuityviai nujausti nerimą, kad galbūt ateityje Narcizas homo deus turėtų bijoti ne to, kad galimai bus nukarūnuotas dirbtinio intelekto, bet pergyventi dėl to, kad pats virs dirbtiniu tvariniu. Žengdamas vandens apsuptu medinių palečių liepteliu, žiūrovas patenka į veidrodinių atspindžių labirintą, kur tikrumas ir dirbtinumas supanašėja, apsiverčia, kol apskritai darosi neaišku, kas vis dar yra tikra.

[1] Atnaujintos š. m. liepos 31 d., sudaro maždaug 11 puslapių, rengtų 12 pt. Times New Roman šriftu bei dėl išsamesnės informacijos (pvz.: duomenų politikos / data policy) nukreipia į papildomus, taip pat netrumpus, dokumentus.

[2] Sąvoka tikra tikrovė pasiskolinta iš rašytojos Pat Cadigan novelės Sinchronizatoriai (angl. Synners 1991), kurios personažai ją nurodė kaip skirtumą tarp „prisijungto“ (angl. online) ir „atsijungto“ (angl. offline) pasaulio. Tačiau sąvoka tinkama apibrėžti ir skirtumui tarp skaitmeninio bei fizinio pasaulio. Žiūrėta: Martin Lister, Jon Dovey, Seth Giddings, Iain Grant, Kieran Kelly, New Media: A Critical Introduction, Londonas: Routledge, 2008, p. 388

Išsamų fotoreportažą iš Igno Pavliukevičiaus parodos galerijoje „Atletika“ žiūrėkite čia.

The post Dirbtinis intelektas – paradokso burtažodis arba velnio aritmetika. Igno Pavliukevičiaus paroda „Vandeniui atspari širdis“ galerijoje „Atletika“ appeared first on artnews.lt.

Prasidedanti nuo tobulo apskritimo, sudaryto iš vėžlio kiautą, skydą arba nagą reiškiančių hieroglifų, ir lengvai, bet jau visai „netobulais“ materijos gabaliukais išsklisdama po erdvę, Kah Bee Chow savo instaliacijoje kuria tykiai išlaisvinantį pokalbį gana sunkia tema.

„Man etimologija dažniausiai reiškia bandymą atsekti judėjimus tarp šalių ir tarp kalbų, kelią kuriuo žodis keliavo ir kito laike, kartais grąžinant žodį jo šeimai ar randant jo seniai pasimetusius giminaičius. Tai yra susikoncentravimas į matymo, žiūrėjimo būdus“, rašo Kah Bee Chow tekste, skirtame prieš keletą metų Danijoje vykusiai savo parodai.

„Editorial“ erdvėje pasklidusios, kiautuotiems ir skydais apsiginklavusiems gyviams skirtos parodos kontekste turbūt taikliausia būtų atsigręžti į komplikuotą žodžio „saugumas“ prasmę. Šiandieniam pasaulyje žodis „saugumas“ yra turbūt vienas kertinių žmogaus psichinį gerbūvį nusakančių žodžių – visų pirma ir svarbiausia, vaikai turi jaustis saugūs šeimoje ir mokykloje, suaugę turi jaustis saugūs šeimoje ir darbe, pilietis turi jaustis saugus visuomenėje, mes visi turime kurti mums visiems saugią valstybę. Nesunku išgirsti ausyse aksominį saugumo trokštančio ar jo idėją proteguojančio žmogaus balsą, tariantį žodį „saugumas“. Ir vis dėlto, Lietuvoje tebėra gerai girdima kita, iš sovietinių laikų ateinanti, stingdanti ir gąsdinanti žodžio „saugumas“ prasmė, susiejanti jį su valstybinėmis saugumo struktūromis, sovietmečiu paradoksaliai daugeliui reiškusiomis terorą. Tai turbūt vienas šiurpesnių to laikotarpio žodžių. Šiuolaikiniame pasaulyje ši žodžio prasmė, be abejo, nėra mirusio fenomeno šmėkla – saugumas kaip grėsmė nei kiek nėra išnykęs, tik tapęs labiau pasklidusiu ir permatomu. Ir vis dėlto, sovietmečiu žodžiui įausta prasmė itin ryškiai atskleidžia saugumo siekio paradoksą. Saugumo patikrinimai, sustiprinantys grėsmės jausmą.

Šiame trumputyje žodžio prasmės tyrime susidarė poliariškumas, kuris, turbūt nepameluosiu, egzistuoja ir bendresniame visuomenėje tvyrančiame suvokime. Tas tikrasis saugusis saugumas, kuris yra mūsų ir yra asmeniškas. Tas nesaugusis saugumas, kuris asocijuojasi su „tais saugančiais“, t.y., su grėsmingai atrodančiais apsauginiais, stresu oro uoste ir valstybinėmis struktūromis; kitaip tariant, su tais ten aukštai, nusprendžiančiais už mus, kaip jie norėtų mus apsaugoti.

Tačiau Kah Bee Chow paroda todėl ir sukuria, pacituosiu pati save „išlaisvinantį pokalbį gana sunkia tema“, nes ji išveda iš šio tradicinio poliariškumo. Tikrų tikriausias, gamtos sukurtas, bet neabejotinai ir simbolinis vėžlys ir jo kuriama referencija į asmeninį saugumą ir pažeidžiamumą (youtube ji padeda iškelti filmuotas vėžlių šarvų gelbėjimo operacijas į populiarumo aukštumas), parodoje vos įmatomai susilieja su mažiau jaukiais visuomeniniais procesais. Kaip instaliacijoje rodomame videofilme po tvenkinį plaukiojančio vėžlio vaizdas tyliai atskiedžia cunamio košmarą, taip ir visoje parodoje pasaulinę paniką keliantis plastikas, nejaukiai tobuli hieroglifai-skydai ir puoduose saugiai vienišaujantys augalai susidėlioja į trapią konsteliaciją, savo beatodairišku jautrumu neleidžiančią suabejoti, kad nė viena grėsmingo saugumo galimybė nebuvo pamiršta, tačiau, nepaisant to, nuspręsta radikalią saugumo problematiką atskiesti lengvesniais tonais.

Kah Bee Chow tyrinėja trapų (plastikinės kiaušinių dėžutės, marlės ir apsauginio ornamento trapumo) saugumą ir tokiu būdu išvengia autentiško ir primesto saugumo poliariškumo problemos. Trapus jos kuriamas saugumas įtikina daug labiau, nei kuriamas geležinėmis sienomis ar itin minkštais čiužiniais, ir vis dėlto tai nėra beviltiškas kiauto netekusio vėžlio pažeidžiamumas.

Šio straipsnio autorė, kaip ir dauguma lietuviškai rašyti ir skaityti mokančių žmonių, yra iš šalies, kurioje nebūna nei žemės drebėjimų, nei cunamių. Tokių šalių gyventojai yra apdovanoti galimybe suprasti žmonijos santykį su šiais fenomenais su tam tikru saugiu smalsumu. Taigi, neseniai man teko smalsiai susidomėti faktu, jog viena iš architektūrinių-konstrukcinių strategijų spręsti žemės drebėjimo klausimą yra statyti lengvus ir trapius namus, kurie drebėjimo atveju lengvai sugriūtų, tačiau, dėl savo konstrukcijų lengvumo, leistų išlikti gyviems po stalais besislepiančiais žmonėmis. Kaip ir Kah Bee Chow parodoje, sprendimas grėsmės akivaizdoje yra trapi kombinacija. Pakankamai trapi, kad neužmuštų to, kurį ji saugo; tačiau tebeegzistuojanti – visgi svarbu laiku palįsti po stalu.

Ar yra galimybė perskaityti parodą kitaip? Galbūt grėsmė joje tyko po pasteliniais tonais, lengvais lukštais ir subtiliu erdvės prisijaukinimu? „Jei kalba turi būti naudojama skausmui išreikšti, ji turi būti taisyklinga, kupina humoro, diskretiška arba abstrakti. Ji turi būti paslėpta, parašyta suvaržytai”, persako savo draugės žodžius Kah Bee Chow, baigdama parodai “Editorial” erdvėje skirtą tekstą. Šie žodžiai perša mintį, kad galbūt ir taip. Galbūt tvenkinyje plaukiojantis vėžlys gali visai neatskiesti cunamio košmaro, tik sukurti užslėptą nerimą generuojančią, elegantišką kalbos formą apie cunamį. Ir visgi aš pati esamoje erdvėje esamu momentu renkuosi trapius parodos skydus ir lukštus ne kaip rafinuotą pažeidžiamumo dangalą, bet kaip įžvalgesnį – lengvą, judrų, permatomą, kvėpuoti leidžiantį – saugumo kūrimo principą.

Išsamų fotoreportažą iš Kah Bee Chow parodos projektų erdvėje „

The post Apie saugumą, saugumą ir saugumą. Kah Bee Chow paroda „GĖLĖS“ projektų erdvėje „Editorial“ appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 6 d. 18 val. Antakalnio galerijoje (Antakalnio g. 86, Vilnius) atidaroma Eglės Šaltės grafikos darbų paroda “Pamąstymai”.

Eglė Šaltė (Petravičiūtė) – menininkė, baigusi keramikos bakalauro ir magistro studijas, tačiau niekad neapsiribojusi vien tik molio medžiaga, kaip meninės saviraiškos priemone. Aktyviai kuria naudodama skirtingas raiškos priemones, pasitelkdama keramiką, tapybą ir įvairias grafikos technikas. Pastaraisiais savo kūrybos metais sukūrė linoraižinių seriją „Pamąstymai”.

Dirbdama su žmonėmis ir mokydama dailės, menininkė įprasmina ir praturtina savo asmenybę. Kūrybos įkvėpimo semiasi iš akimirkų, praleistų tyloje, su savo mintimis, atokiau nuo žmonių ir šurmulio. Kūryboje dominuoja individo santykis su visuomene ir su savo vidiniu pasauliu.

Grafikos darbų ciklas „Pamąstymai” yra trumpi filosofiniai momentai, kalbantys apie vidines būsenas, minčių raizginius, susipinančius didelius išgyvenimus ir mažas problemas, apie egzistencinius svarstymus ir žmogiškąsias vertybes. Kūriniuose vaizduojamuose socialinio gyvenimo momentuose tvyro įtampa, jaučiamas visuomenės spaudimas įsprausti save į sociokultūrines normas, susivaržymas, baimė laisvai reikšti mintis. Šis suvaržymas nėra nuleistas iš viršaus, bet, atrodo, kyla iš pačių subjektų socialinėje erdvėje. Visa tai kontrastuoja su vidiniais subjektų pasauliais, kuriuose atsiskleidžia laisva minties išraiška. Įtampa atslūgsta ir subjektas tampa laisvas grožėtis natūraliuoju pasauliu. Buitinė erdvė staiga atgyja, joje pasirodo nuostabūs žvėrys, atsiveria žvaigždėtas dangus, kviečiama pajausti savo būtį egzistenciniame kontekste, atrasti ir permąstyti tikrąsias gyvenimo vertybes.

Kiekvieno kūrinio subjektas ryškiai išsiskiria iš jį supančios tamsos ir susidaro įspūdis, jog kiekvienas darbas reprezentuoja vieną, konkrečią mintį ar išgyvenimą. Tai, tarsi atskirų prisiminimų žaismas ir išraiška toje ramioje būsenoje tarp miego ir budrumo.

Paroda veiks iki sausio 7 d.

The post Eglės Šaltės grafikos darbų paroda „Pamąstymai“ Antakalnio galerijoje appeared first on artnews.lt.

„Šiandieninis Lietuvos menas – ne beprasmis eksperimentas, o stebinantis ir autentiškas grynosios kūrybos modelis. Jaunatviškas menas, kuriantis įtampą ir sugebantis atsiriboti nuo pasaulyje plintančio hyper modernumo. Lietuvos menininkai neturi ko pavydėti vakariečių tapybai“, – įsitikinęs prancūzų meno kritikas Christianas Noorbergenas. Gruodžio 7 dieną Paryžiaus „Espace Commines“ ekspozicijų erdvėje jis drauge su Lietuvos ambasadoriumi Prancūzijoje Nerijumi Aleksiejūnu atidarys Prancūzijos ir Lietuvos diplomatinių santykių 100-mečiui skirtą šiuolaikinių Lietuvos menininkų parodą.

„Menas yra tvirčiausias tiltas Lietuvos ir Prancūzijos bendradarbiavimui. Paryžiuje atidaroma Lietuvos šiuolaikinio meno paroda ne tik puikiai įprasmina artėjantį abiejų šalių diplomatinių santykių šimtmetį, bet ir suteikia aiškią perspektyvą ateičiai“, – šiltai lietuvius menininkus Paryžiuje priimti pasirengęs Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje Nerijus Aleksiejūnas.

„Šiuolaikinio lietuvių meno“ parodą įkvėpė Prancūzijos ir Lietuvos diplomatinių santykių sukūrimo 100-asis jubiliejus.1919 metais, gruodžio 1 dieną Paryžiuje buvo įkurta pirmoji Lietuvos diplomatinė atstovybė. Jos vadovu tapo Oskaras Milašius – Lietuvos diplomatas, politinis bei visuomenės veikėjas, poetas, rašęs prancūzų kalba. Oskaras Milašius aktyviai propagavo lietuvių kultūrą visoje Vakarų Europoje.

Idėja tokią svarbią Lietuvos ir Prancūzijos draugystei progą paminėti lietuvių menininkų paroda kilo Jono ir Živilės Garbaravičių įkurtam „Meno fondui“ bei Vilniaus galerijos „Menų tiltas“ darbuotojams. Jų sumanymui Paryžiuje pristatyti šiuolaikinius Lietuvos menininkus pritarė Lietuvos Ambasada Prancūzijoje.

Tapti parodos kuratoriais pakviesti žymus prancūzų meno kritikas Christianas Noorbergenas ir menotyrininkė, habilituota mokslų daktarė Nijolė Tumėnienė.

2017 metais Lietuvoje surengęs prancūzų ekspresionistų parodą, kurioje dalyvavo penkiolika Prancūzijos ir Belgijos menininkų – nuo Serge Labégorre iki Marc Petit, meno kritikas, parodų kuratorius, dėstytojas ir rašytojas Christianas Noorbergenas žadėjo, kad tai – ne paskutinis jo susidūrimas su Lietuva.

Į Lietuvą su asistentais atvykęs Christianas Noorbergenas pats atrinko ir į „Espace Commines“ parodų salę pakvietė 17 Lietuvoje ir užsienyje kuriančių lietuvių menininkų – Arvydą Ališanką, Ray Bartkų, Stasį Eidrigevičių, Patriciją Jurkšaitytę, Vidmantą Jusionį, Rūtą Jusionytę, Vytenį Lingį, Indrą Marcinkevičienę, Vilmantą Marcinkevičių, Dalią Matulaitę, Vygantą Paukštę, Nomedą Saukienę, Šarūną Sauką, Mykolą Sauką, Mindaugą Šnipą, Andrių Zakarauską, Kęstutį Zapkų.

Meno kritikas pasistengė, kad apie lietuvių parodą Paryžiuje parašytų garsiausi ir įtakingiausi Prancūzijos meno žurnalai.

Lietuvių menininkų darbai bus eksponuojami „Espace Commines“ erdvėje pačiame Paryžiaus centre. Anksčiau čia buvo industrinės patalpos, 19 amžiaus pabaigoje pastatytos Kalvarijos Seserų vienuolyno soduose. Per Antrąjį Pasaulinį karą ir po jo „Espace Commines“ sieta su anksčiau gyvavusia „Salon de Mai“ menininkų asociacija, kurios nariais buvo pasaulyje garsūs menininkai – Pablo Picasso, Francis Baconas, Antoni Tàpies‘as, René Magritte, Zao Wou-Ki, Robertas Couturieras, Marcelis Gili. Šiandien „Espace Commines“ erdvėje eksponuojamos įvairios meno ir aukštosios mados parodos.

„Ši erdvė yra kupina nepaprastos estetikos, o darbštūs gyvuojančios Europos menininkai joje mina praėjusio šimtmečio kelius. Ačiū Lietuvos menininkams už gyvybiškai svarbų autentiškumą“, – besirengdamas lietuvių parodai Paryžiuje kalbėjo parodos kuratorius Christianas Noorbergenas.

Parodos atidarymas – gruodžio 7 dieną, 17 val. ekspozicijų salėje „Espace Commines“.

Paroda veiks iki gruodžio 14 dienos. Lietuvos meno mylėtojai su šia paroda susipažinti galės 2020 metų sausio 3-11 dieną Vilniuje, Lietuvos dailininkų sąjungos dailės galerijoje „Arka“.

Iliustracijoje: Andrius Zakarauskas, Apreiškimas, 2019

The post Lietuvos meno paroda Paryžiaus „Espace Commines“ ekspozicijų erdvėje appeared first on artnews.lt.

Šiandien, 2019 m. gruodžio 4 d., Tolerancijos centre atidaryta netrukus vyksiančio LX Vilniaus aukciono ekspozicija, kurioje galima pamatyti ir Antano Žmuidzinavičiaus (1876–1966) paveikslą „Saulėje“, pretenduojantį pakeisti iki šiol brangiausiai parduotu kūriniu tituluotą to paties dailininko darbą „Dzūkų kaimelis“, ir Rimvido Jankausko-Kampo (1957–1993) įspūdingų matmenų abstrakciją „Be pavadinimo“, po daugiau kaip dešimtmečio grįžusią patikrinti savo vertės ir investicinės grąžos meno kūrinių rinkoje.

„Jei rudenį skaičiuojami viščiukai, tai ir mes turime ką skaičiuoti: 12 veiklos metų, 60 aukcionų, vidutiniškai po penkis kasmet. Džiugina ir tai, kad šiuos – tiek finansine, tiek kokybine prasme – neeilinius meno rinkai metus apibendrins ypatingas aukcionas. Jis, beje, jau šį penktadienį atsakys ir į labai dažnai mums užduodamus klausimus apie brangiausiai parduotus lietuvių meno kūrinius bei investicijų į meną grąžą“, – sako Vilniaus aukciono vadovė, dailėtyrininkė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė.

Tradiciškai ir jubiliejinio Vilniaus aukciono kolekcija suskirstyta į aštuonias temas, o iš viso ją sudaro 165 lotai – tapybos ir grafikos kūriniai, istoriniai taikomojo meno (keramikos) darbai, skulptūros ir kitos kolekcinės lituanistinės vertybės. Paruoštos ir dvi itin intriguojančios „In focus“ rubrikos, kuriose pristatomi subtilūs grafiko Mariaus Liugailos (1953–2013) kūriniai ir keramiko Valdemaro Manomaičio (1912–2000) mažatiražiai ir vienetiniai darbai bei itin retai pasitaikantys eskizų albumai.

Tiesa, ryškiausiai šviečianti šio aukciono žvaigždė – A. Žmuidzinavičiaus drobė „Saulėje“ (1917), stebinanti ne tik autentišku įrėminimu, bet ir signatūra, kurioje nurodyta, kad paveikslas priklausė aktyviai visuomenės veikėjai, pirmąja Lietuvos fizike laikomai gydytojai Veronikai Alseikienei (1883–1971), antropologės Birutės Marijos Alseikaitės-Gimbutienės (1921–1994) mamai. Gali būti, kad paveikslas ir buvo nutapytas specialiai Alseikų šeimai, kurios butas Jogailos gatvėje 11 numeriu pažymėtame name Vilniuje tuo metu buvo pagarsėjęs kaip lietuvybės židinys, kur lankydavosi žymūs to meto šviesuoliai – Maironis, Vydūnas, Jonas Basanavičius ir kt.

„Nuostabu, kad toks kūrinys buvo sukurtas sunkiais karo metais ir pateko į tokių žmonių kolekciją. Dar net Lietuvoje Nepriklausomybė nebuvo paskelbta, tačiau jis jau demonstravo būsimą mūsų šalies dailės kryptį, skonį, o taip pat atspindėjo lūkesčius, viltis ir idealus. Iš tiesų, tai tuometės Lietuvos ateities vilties paveikslas, labai simboliškas ir programiškas“, – teigia dr. S. Skaisgirytė-Makselienė.

Beje, šis didelę meninę ir istorinę vertę turintis kūrinys yra ir didžiausia pradine – 32 tūkst. eurų – kaina įkainotas dailininko A. Žmuidzinavičiaus kūrinys. Jei LX Vilniaus aukcione įvyks šio kūrinio varžytuvės, jis gali tapti vienu brangiausių aukcionų istorijoje parduotu kūriniu ir atimti šį titulą iš to paties dailininko paveikslo „Dzūkų kaimelis“, kurio pradinė kaina nuo beveik 25,8 tūkst. eurų pakilo dvigubai – iki daugiau kaip 53 tūkst. eurų.

Ne mažesnę intrigą LX Vilniaus aukcione žada ir kitas meno kūrinys – tapytojo Rimvido Jankausko-Kampo (1957–1993) abstrakcija „Be pavadinimo“ (1991/2). Simboliška, kad prieš 12 metų I Vilniaus aukcione už šiek tiek daugiau kaip 5 tūkst. eurų parduota drobė grįžo su triskart didesne pradine – 15 tūkst. eurų – kaina iš naujo pasitikrinti savo vertės ir galimybių meno rinkoje. „Taigi, turėsime puikią progą patikrinti meno kūrinių likvidumą ir investicinę grąžą visai pakankamoje laiko perspektyvoje“, – pastebi Vilniaus aukciono vadovė.

Be šių intriguojančių meno kūrinių autorių, jubiliejinio Vilniaus aukciono rinkinį puošia ir kiti žinomi bei vertinami autoriai, tai – Juozas Bagdonas, Neemija Arbit Blatas, Vytautas Ciplijauskas, Laima Drazdauskaitė, Vladas Eidukevičius, Stasys Eidrigevičius, Pranas Gailius, broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai, Vincas Gečas, Česlovas Janušas, Petras Kalpokas, Dalia Kasčiūnaitė, Vytautas Kasiulis, Vytautas Kašuba, Rūta Viktorija Katiliūtė, Vincas Kisarauskas, Algimantas Jonas Kuras, Emanuelis Mane-Katzas, Eleonora Marčiulionienė, Juozas Mieliulis, Alfonsas Motiejūnas, Viktoras Paukštelis, Povilas Puzinas, Jonas Rimša, Augustinas Savickas, Algis Skačkauskas, Kajetonas Sklėrius, Kazys Šimonis, Antanas Tamošaitis, Leonardas Tuleikis, Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Adolfas Valeška, Viktoras Vizgirda, Valerija Zalensienė ir kt.

LX VILNIAUS AUKCIONO DATOS

Tolerancijos centras (Naugarduko g. 10, Vilnius)

Ekspozicija:

Gruodžio 4–5 d. nuo 10 iki 18 val.
Gruodžio 6 d. nuo 10 iki 14 val.

Aukcionas:

Gruodžio 6 d. 18 val.

The post Pasirodę A. Žmuidzinavičiaus ir R. Jankausko–Kampo paveikslai žada naujus meno kūrinių kainų rekordus appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 6 d. NDG auditorijoje vyks tarptautinė konferencija „Naujosios medijos“ ir iššūkiai kultūrai, tapatybei ir (dirbtiniam) intelektui“. Konferencija skirta aptarti šiuolaikinius kultūros pokyčius ir aktualią tapatybės raidą, „naujųjų medijų“, kaip interneto, socialinių tinklų, ir dirbtinio intelekto dabartį bei ateities iššūkius.

Aktualūs kultūros, tapatybės ir medijų tyrimai Lietuvoje susilaukia vis daugiau dėmesio. Per dvidešimtmetį įsigalėjusios naujosios medijos pakeitė komunikacinę erdvę, bendravimo tradicijas, etines nuostatas, kultūrinius prioritetus, paskatino tapatybės transformacijas ir iškėlė kritinio mąstymo, kaip esminės „dalyvaujamosios“ virtualiame pasaulyje grandies, būtinumą.

Konferenciją rengia Lietuvos kultūros tyrimų instituto Šiuolaikinės Lietuvos kultūros skyrius. 

Konferencijos programa

The post „Naujosioms medijoms“ skirta tarptautinė konferencija NDG appeared first on artnews.lt.

Europos muziejų forumas (EMF) paskelbė geriausio Europos metų muziejaus 2020 (angl. European Museum of the Year Awards – EMYA) nominantus. Tarp jų – MO muziejus.

Daugiau nei 40 metų rengiami muziejų apdovanojimai laikomi vienais prestižiškiausių muziejų apdovanojimų. Lapkričio pabaigoje susirinkusi speciali EMF vertinimo komisija sprendė dėl 2020 metų nominantų ir pranešė džiugias naujienas MO muziejui.

„Be galo džiaugiamės ir vertiname šią nominaciją. Būtent pirmaisiais veiklos metais šie įvertinimai yra paskata ir padrąsinimas, kad einame teisinga linkme ir turime tai daryti toliau“, – teigia Milda Ivanauskienė, MO muziejaus direktorė. Ji taip pat priduria, kad šiuose apdovanojimuose vertinimo procesas buvo gana ilgas: „Dar vasarą į MO muziejų vizito buvo atvykusi viena iš EMYA teisėjų. Taip pat MO vertinti atvyko ir slaptas teisėjas, apie kurio vizitą mes nežinojome“.

EMYA siekia skatinti inovacijas ir užtikrinti kuo didesnę paslaugų kokybę įvairiam lankytojų ratui. Siekiama sužinoti ir dalintis gerosiomis muziejų praktikomis, idėjomis bei skatinti įvairius mainus muziejų sektoriuje.

Nugalėtojai bus paskelbti EMYA apdovanojimų ceremonijoje 2020 m. gegužės 2 d. Nacionaliniame Velso muziejuje Kardife. Nominantai kviečiami pristatyti savo muziejų ir pasidalinti patirtimi specialiai apdovanojimų proga organizuojamoje konferencijoje, į kurią suvažiuoja daugiau nei 200 kultūros sektoriaus profesionalų pasisemti įkvėpimo iš geriausių. „Be galo didžiuojamės, kad reprezentuosime Vilnių ir Lietuvą, galėdami pristatyti MO muziejų tarp pažangiausių pavyzdžių“ – teigė direktorė.

Apdovanojimuose, rengiamuose nuo 1977-ųjų metų įvertinti tokie lyderiaujantys muziejai kaip Viktorijos ir Alberto (V&A) muziejus Londone, Guggenheimo muziejus Bilbao, Rijks muziejus Nyderlanduose, Dizaino muziejus Londone, Lenkijos žydų istorijos muziejus (Polin), kiti Vokietijos, Austrijos, Ispanijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Danijos, Norvegijos, Graikijos, Turkijos muziejai. Su visais ankstesniais EMYA nugalėtojais galima susipažinti ČIA.

Apie MO muziejų

MO muziejus, kurio pastatą suprojektavo pasaulyje garsus architektas Daniel Libeskind, duris atvėrė 2018 m. spalio 18 d. Iki atidarymo MO muziejus, įkurtas asmenine mokslininkų Danguolės ir Viktoro Butkų iniciatyva, beveik dešimtmetį veikė kaip muziejus be sienų. Jame sukauptą daugiau nei 5 000 modernaus ir šiuolaikinio meno kūrinių kolekciją sudaro Lietuvos dailės aukso fondas nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų. Per pirmuosius muziejaus veiklos metus jame apsilankė 200 000 lankytojų.

Per pirmuosius metus surengtos dvi didžiosios („Visas menas – apie mus“, „Gyvūnas – žmogus – robotas“) ir 4 mažosios („Praeinantis kasdienis gyvenimas“, „Atspirties taškas“, „Bendrabūvis“, „Mūsų asmenukė“) parodos. Antruosius metus MO muziejus pradėjo paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“, kurią jau per pirmąjį mėnesį aplankė beveik 50 000 lankytojų. Lapkričio pabaigoje muziejuje atidaryta mažoji paroda „Mekas mirksi geriau“.

MO muziejus – gero laisvalaikio vieta, pasakojanti istorijas apie mus. Čia užsukti kviečia parodos, kinas, edukaciniai užsiėmimai, koncertai ir kiti renginiai, skirti įvairioms amžiaus grupėms. Vienas iš MO tikslų yra burti aktyvią bendruomenę – MOdernistus – kurie palaiko MO idėją ir padeda kurti naująjį muziejų drauge.

The post MO nominuotas Europos metų muziejaus 2020 apdovanojimui appeared first on artnews.lt.

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė kūrėjų, pretenduojančių gauti 2019 metų Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas, sąrašą.

Įvertinusi daugiau kaip 40-ies visuomenės pasiūlytų kandidatų veiklą kultūros ir meno srityje, komisija, vadovaujama prof. Viktorijos Daujotytės-Pakerienės, tarpinio balsavimo metu atrinko dvylika pretendentų gauti Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas.

Į Nacionalines kultūros ir meno premijas pretenduoja (pavardės pateikiamos atsitiktine tvarka): operos solistė Asmik Grigorian, kūrybinė grupė: Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė, kompozitorė Zita Bružaitė, menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, kino režisierė Giedrė Beinoriūtė, aktorė Viktorija Kuodytė, dailininkas Henrikas Čerapas, operos solistas Edgaras Montvidas, dailininkas Konstantinas Eugenijus Šatūnas, aktorius Dainius Svobonas, kino režisierius Algimantas Puipa ir rašytojas Saulius Šaltenis.

Gruodžio 16 d. Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija baigiamajame posėdyje iš dvylikos pretendentų atrinks šešis Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatus. Jų pavardės bus paskelbtos gruodžio 16 d. 13 val. Kultūros ministerijoje (Baltojoje salėje) vyksiančios spaudos konferencijos metu.

Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius 7 metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.

Kasmet skiriamos premijos yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatų diplomai ir ženklai bus įteikti Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga.

The post Atrinkta 12 pretendentų gauti Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas appeared first on artnews.lt.

Šių metų pavasario pabaigoje Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) skaitykloje atidarei parodą „Sanatorija“, kurioje pristatei pluoštą akvarelių, tušo piešinių ir skulptūrinių objektų. Viena iš priežasčių, kodėl panorau pakviesti tave parodai, buvo kūrinių materialumas, tam tikra popieriaus magija, kuri organiškai įsilieja į skaityklos erdvę, tačiau pripildo ją tarsi neatpažįstama, nejaukia, pokraupia nuotaika. Kaip piešinys kaip formatas atsirado tavo kūryboje?

Mano kūryboje piešinys kaip raiškos priemonė išgyveno ir pakilimų, ir nuosmukių. Daugelis mūsų vaikystėje kuriame piešinius sudarytus iš juodai baltų, o gavus pieštukų ar flomasterių, ir spalvotų ratilų, štrichų, dėmių, linijų. Tai – mūsų motorikos tęsiniai. Ilgainiui žodynas formuojasi, pradedame atpažinti ryšius tarp savo ratilų lape ir ratilų taip vadinamoje tikrovėje, o piešinys tampa trumpiausiu būdu išreikšti miglotas ir dar neįžodintas idėjas bei išgyvenimus. Tuomet į pagalbą ateina tėvai, dailės ir darbelių mokytojai, o vizualių išraiškų žodynas vis plečiasi. Vaikų įgimtas noras tikrovę perteikti realistiškai dažnai susiduria su skaudžiais nusivilimais nepataikius „kaip reikia“. Instituciškai priimtinos piešinių formos nebetenkina ir jau žinome, kaip tai ką norime pasakyti išreikšti žodžiais, kol galiausiai tą ir darome – užsiimame verbalizavimu.

Man vis tik pasisekė augti aplinkoje, kuri mane supažindino su kultūros įvairove, dėl to esu dėkingas tėvams. Tai visų pirma vyko keliaujant, besilankant koncertuose, teatre, parodose ir menininkų studijose. Tai buvo ir rudenys Broniaus Kutavičiaus sodyboje, keliantis per Merkį beždžionių tiltu, grybaujant, vakarais girdint dainas ir pavojingai žaidžiant su titnagu, kurio rasdavome tarp akmenų prie klėties. „Paskutinės pagonių apeigos“, girdėtos Valdovų rūmų archeologiniuose angaruose, vėliau ir „Lokys“ LNDT, taip pat Tomo Kutavičiaus, Daliaus Naujokaičio improvizacijos, Lino Leono Katino, Petro Repšio ir kitų menininkų studijų lankymai. Pradėjau lankyti Liepaičių chorinio dainavimo mokyklą. Šios garsinės ir vizualinės patirtys labai anksti užbūrė, tuometinėje mokykloje pradėjau jausti, jog nesu savo vietoje, tad gatvėje pamatęs kvietimą mokytis Nacionalinėje M.K. Čiurlionio meno mokykloje, nuėjau tiesiai į stojamuosius egzaminus.

Ten susidūriau su kitokiomis instituciškai priimtinomis vizualios raiškos formomis. Mokykloje išbandėme įvairiausias priemones, mus mokė puikūs mokytojai ir jau beveik atrodė, kad esame jaunieji klasikai, netrukus rengsiantys retrospektyvines parodas ir savo kūrybos monografijas. Visuotinę elitistinę aurą ir retoriką mokykloje kartkartėmis pertraukdavo nekonformistinės mokytojų Giedriaus Plechavičiaus, Gedimino Akstino, Džiugo Katino, Antano Jasenkos ir kitų nuostatos, jų laikysenos žaismingumas ir smalsumas šiuolaikinio meno procesams. Per tuos metus teko paišyti tiek daug, kad baigus mokyklą ir įstojus į Vilniaus dailės akademijos (VDA) skulptūros katedrą būtų užtekę inercijos taip ir nesusimąstyti, „o kas gi tas piešinys prieš visas konvencijas“ ir kaip jį galima naudoti kaip savarankišką kūrinį, o ne akademinę studiją.

Iš karštakošiško principingumo kartu su keliais bičiuliais nusprendėme daugiau nebepiešti. Taip stiprėjo konceptualiosios menininko sąvybės ir atmetimo drąsa, bet tuo pačiu nyko gebėjimai popieriaus lape ar medžiagoje perteikti tai, kas galvoje iškildavo kaip vaizdiniai. Darbas kartu su Mindaugu Navaku, Deimantu Narkevičiumi, Gintaru Makarevičiumi skulptūros katedroje ir teorinės Agnės Narušytės, Laimos Kreivytės, Lolitos Jablonskienės ir Arūno Sverdiolo paskaitos bei pokalbiai su kitais dėstytojais, o, visų svarbiausia, kursiokais buvo geriausias pasirinkimas padėjęs pažinti asmeninius motyvus, kūrybines intencijas, atlikti drąsius ar mažiau drąsius kūrybinius eksperimentus.

Prireikė bemaž dešimtmečio suprasti, jog pats virtualiai išgyvenau vėlyvojo XX a. virsmus – užsiimti akademinėmis studijomis, modernistine raiška, viską atmesti (nuo vyresniosios kartos skyrėmės tuo, kad savo kailiais šių virsmų neišgyvenome tiesiogiai, bet išmokome juos išgyventi perėmę pasakojimus, kurie mums jau buvo virtę mitais) ir vėl naujai pažvelgti į galimybes dirbti su medžiaga, piešiniu (taip pat ir kontekstu, kultūrinėmis nuorodomis), suformuluoti savitą žodyną. Taip gimė mintis sukurti ir šį kūrinių ciklą „Sanatorija“. Juo pasakoju apie menamą veikėją, kuris taip pat išgyvenęs šiuos virsmus ir ištrūkęs iš jį varžiusios socialinės aplinkos – „Pentino klubo“ – vėl pradėjo kurti materijoje nelaukdamas pritarimo ar leidimo iš šalies.

Pasakojimą apie „Sanatoriją“ pradedi žodžiais: „Atvykau į sanatoriją ieškoti proto ramybės, pauzės. Transformuojanti patirtis. Išgyvenau kūrybinių galių rekuperaciją, taip pat pavyko bent trumpam nutildyti obsesija virtusį norą teisinti kiekvieną savo veiksmą“. Galbūt gali daugiau papasakoti apie šio pasakojimo veikėjus, mįslingą „Pentino draugiją“ ir paslaptingą fikcinės realybės nuotaiką? Dirbdama ŠMC skaitykloje nekartą girdėjau parodos lankytojus aptariant trikdančią, įtaigią tavo parodos nuotaiką. Ar ja siekei kūniško, emocinio paveikumo?

„Pentino klubas“ – savotiška slaptoji draugija. Mane visados stebino konspiracijų teorijų gajumas, žmonių polinkis burtis į džentelmenų klubus, partijas, judėjimus, ratelius ir kt., tad perskaičius vieno mėgiamiausių rašytojų Enrique’s Vila-Matas knygą „A Brief History of Portable Literature“, kurioje aptariama slaptoji menininkų draugija ir šios pasėkmės nariams, kilo mintis kūryboje apmąstyti šią temą.

Kažkuriuo metu stojau skaityti vien profesinę literatūrą, kritinę teoriją, filosofiją, periodinius meno leidinius ir vėl atsigręžiau į įvairių laikotarpių grožinius tekstus. Kėliau sau klausimą, kodėl nustojau kurti medžiagoje ir peržvelgęs savo skaitinių sąrašą supratau, jog ankstesnieji tekstai kreipė mane gebėjimų atsisakymo (angl. de-skilling) ir efemeriško meno sampratos link.

Kritinėje teorijoje išryškinamos meno komercializacijos, institucionalizacijos problemos, pabrėžiama politiškai angažuoto, komercijai neparankių formatų meno kūrinių svarba. Man iki šiol didžiulę įtaką daro avangardiniai judėjimai, XX a. meno raidos lūžiai, estetikos filosofija, kritinė teorija, tačiau kartu pastebiu, jog nesunkiai „išmokstama“ būti griežtai šabloniškai ideologiškai angažuotu, o tuomet prarandamas humoro jausmas ir daugėja pionieriško puritoniškumo. Taip kyla pavojus šiuolaikinio meno studijoms virsti naujuoju akademizmu.

Efemeriškas ir nuo gebėjimų atskirtas menas reikalauja verbalizacijos, teorinio pagrindimo ir dėl to kai kurie autoriai – kaip kad nutiko ir man – pasijuto tokio išmokto filosofavimo įkaitais, tarsi ieškodami nuorodų, kuriomis galėtų prisidengti ir gautų leidimą pradėti kūrinį. Tada kilo poreikis burtis į ideologinius ratelius kur tokie leidimai pradėti išduoti arba atmetami. Pasiilgau dionisiškojo kūrybos prado, kuriame jungtųsi mano aistra tiek filosofijai, tiek meno istorijai bei literatūrai, tiek materialiai praktikai. Ėmiausi pasakojimo ir susikurto alter-ego.

Šioms patirtims aptarti pasitelkiu „Pentino klubą“ – pramanytą slaptąją draugiją, vienijančią nomadiškus klajoklius, savi-kritikus, kurie prižiūri vieni kitus nuo sustojimo, lėto laiko, medžiaginės kūrybos studijose, praktikuoja nuolatinį judėjimą ir kuria kūrinius kurie atsiranda tik jų pasakojimuose kelionių metu, naktiniame gyvenime. Jie tokie artimi, kad net plačiausioje gatvėje liečiasi bent alkūnių smaigaliais.

Šis klubas taip pat yra nuoroda į mano vieno mylimiausių rašytojų Witoldo Gombrowicz’iaus kūrybą, jis šmėsteli ir jo romane „Trans-Atlantyk“ (1953). Man artimas tiek autoriaus rašymo stilius, mąstymo ir gyvenimo būdas, nepritapimas senojoje ir naujojoje Lenkijos visuomenėse bei kultūriniame lauke, tiek jo kuriami personažai, literatūrinė kalba. Norėjau bent simboliniais saitais susieti šiuos klubus, šias draugijas.

Įsivaizduokite raitelį, kuris naudoja pentiną arklio dresavimui, tramdymui – arklys po kurio laiko jau žino, kad raitelis avi aulus su pentinais, gyvūnas internalizuoja skausmo galimybę ir užsiima savitramda. „Pentino klubo“ nariai yra raiteliai, kurie neturi žirgų, tačiau pentinus naudoja kaip šios savitramdos įrankius. Vienas klubo narys smeigia pentiną bėgančiajam dezertyrui į koją. Tuo tarpu trečiasis, pasinaudodamas pasitaikiusia proga, bando ištrūkti, tačiau ir šiam smeigiama. Tuomet man prieš akis iškyla iš kūnų sudarytos, pentinais susijungusios karūnos vaizdinys – skausmo ir malonumo karūna, į kurią ratu susijungia klubo nariai bėgdami, bet ir tuo pačiu bandydami išlaikyti vieni kitus draugėje. Svarbu ir tai, jog tai labai kūniškas vaizdinys, ne tik maskuliniškas, bet ir homoerotiškas, ar bent neheteronormatyvus vaizdinys. Beje, gražų vyriškų draugijų homoerotiškumo, vyriškos pub’ų kultūros tyrimą atliko fizinio teatro trupė „DV8“ ir choreografas Lloyd Newson. Kadaise matytas šios trupės šokio filmas „Enter Achilles“ paliko neišdildomą įspūdį.

Vytenio Buroko solo paroda Sanatorija Šiuolaikinio meno centro skaitykloje , 2019

Visai neseniai socialiniuose tinkluose sušmėžavo puikus kuratorės Monikos Lipšic komentaras apie ydingus mūsų pačių darbo metodus arba, „mentalinės higienos stygių“, t.y. negalėjimą atsitraukti nuo darbų (kurį lemia ir ekonominės, ir kultūrinės priežastys), tiek ir nemokėjimą arba nedrąsą tai padaryti. Parodoje pristatomi kūriniai, ypatingai greitus rankos judesius užrašinėje menantys piešiniai, kurių motyvai nepaliaujamai kartojasi ekspozicijos ir tavo kūrybos archyvuose studijoje, viena vertus atskleidžia piešinio kaip nuolatinės praktikos ar amato treniravimą, kita vertus – galėtų atlikti ir tam tikrą terapine funkciją, ar klystu? Kiek pramanytos fikcinės bendruomenės jėgų atgavimo ritualai išlieka tik pačiame pasakojime, o kiek jie prasiveržia į mūsų kasdienybę?

Turint omeny, kad dėl tų pačių išvardintų priežasčių vėluoju atsakyti į tavo klausimus, yra kiek nejauku atpažinti save ir draugus Monikos Lipšic komentare apie mentalinės higienos stygių. Šiai išsakytai minčiai visiškai pritariu, tačiau taip pat esu lėtai sveikstantis chroniško šio higienos stygiaus nešiotojas.

Ginčas apie meno terapiškumą yra labai senas ir ilgas, kaip ir apie meno autonomiją ar buvimą politiniu įrankiu. Neabejotina, kad įvairiose kartotinėse praktikose, cikliškuose veiksmuose yra terapinio potencialo, užsimiršimo, patekimo į taip vadinamą flow, tačiau nenorėčiau teigti, jog tai darau dėl saviterapijos. Šį įspūdį sustiprinti gali mano pasirinkta menamų įvykių eiga, kūrinių panašumas į autofikciją, taip pat pats „Sanatorijos“ motyvas. Be to, kai kuriuos piešinius sąmoningai tiražuoju, sudvejinu, taip nurodydamas į įvairius kultūriškai atpažįstamus reiškinius, pvz. Rorschacho dėmių testus. Ir vis tik, tai yra mano asmeninės meninės praktikos tęsinys, kilęs iš intuicijos ir papildytas meninio tyrimo sanatorijų tema, kurį vysčiau gavęs Lietuvos kultūros tarybos skirtą individualią menininko stipendiją.

Kažkuriuo metu peržvelgęs savo vykdytą tyrimą nusprendžiau nebetęsti analitinės dalies, tačiau sukurti savarankišką kūrinį kuris į savo paties logiką įtrauktų sanatorijos reiškinį. Sanatorija vis tik yra kultūriškai įkrauta vieta, kilusi iš tuberkuliozės gydyklų, o šiandienos visuomenėje virtusi prevenciniais sveikatinimo centrais, SPA. Federico Fellini juosta „8 1/2“, Alaino Resnais filmas „Pernai metais Marienbade“, Thomo Manno romanas „Užburtas kalnas“, Leonido Tsypkino knyga „Summer in Baden-Baden“ ir Walterio Benjamino tekstai padėjo man apmąstyti sanatorijas. Gal tai ir atsitiktinumas, tačiau ankstyvosiose sanatorijose radosi medicininės meno terapijos samprata ir būtent čia ji pradėta taikyti.

Parodos atidarymo ir pasivaikščiojimų po ją metu atlikdavai vieną beveik apeiginį veiksmą. Pūsdavai savo sukonstruotą instrumentą, kuris neišduodamas garsų išspjaudavo spalvotus ausų krapštukus. Tokiu būdu menamas garsas (melodija, muzika) pasirodydavo labai kūnišku pavidalu – lazdele jungiančia mūsų pirštus ir ausies būgnelį. Gal galėtumei papasakoti daugiau apie šį sumanymą.

Šio performanso metu įkūniju susikurtą personažą, pasakojantį apie savo gijimo procesą sanatorijoje, sprendimo teisės susigrąžinimą. Ausų krapštukas yra labai talpus metaforoms. Jis nukelia ir į abjekto teorijos svarstymų lauką apie kūno skysčius, dūlėjimą, nyksmą ir nurodo į klausą, vieną jautriausių kūno organų, garso, pasakojimo, balso betarpiškumą. Toptelėjo mintis, kad ausų krapštuke visada yra ausis ir kad net ir skambant tylai galima kalbėti apie judesių virpinamą orą.

Norėčiau pasidalinti ištrauka iš veikėjo pasakojimo apie šio instrumento sukūrimą:

Sanatorijos kambaryje be spintos, lovos ir skaitymo lempos, stovėjo rašomasis stalas su keliais stalčiais. Ant stalo – užrašinės, blanknotai, tušas ir pradėti rašyti laiškai. Laiškai ir vokai. Aš rašiau analoginius laiškus. Pirmąjį kartą įžengęs į šį kambarį priėjau prie lango, jį atidariau ir susidūriau su žvilgsniu – tai buvo paminklo skirto Ivanui Pavlovui žvilgsnis. Sėdau prie rašomojo stalo ir pradėjau rašyti savo pirmąjį laišką iš sanatorijos. Laiške be adresato rašiau apie impulsus, fiziologiją ir sąlyginį refleksą, tik, kitaip nei Ivanas Pavlovas, aptariau ne šuns seilių sekreciją ir sąlyginio reflekso ugdymą dirgikliais, bet pentiną, kuris tramdo ne žirgą, bet patį raitelį.

Laiškai ir vokai. Letters and envelopes – puikus pavadinimas parodai. Stalčiuje laikiau tuščius vokus, hipochondriko savigydos rinkinį ir higienos reikmenis. Įdomus konglomeratas – tuščių vokų, pleistrų, vaistų, ausų krapštukų ir muilų kolizija. Muilai į sanatoriją irgi atkeliavo iš ypatingos vietos – „Officina Profumo Farmaceutica di Santa Maria Novella“ Florencijoje. Aš labai vertinu šią vietą, nes ten dar priklausydamas Pentino klubui patyriau regėjimą, o gal geriau sakyti užuodimą – pirmą kartą atpažinau save kvapuose, uodžiau juos taip giliai, kad nebeatskyriau, kur baigiasi mano ir prasideda kvapo ribos, manau patyriau mikro-Stendalio sindromą. Stalčiuje šis kvapas įsigėrė į išblaškytus vokus. Man patinka mąstyti apie kvapo kelionę vokais.

 Dabar stovėdamas prie atviro stalčiaus ir ieškodamas tuščio voko, nei vieno tokio neradau. Atidarinėjant ir uždarinėjant stalčių visi pasklidę daiktai pasislėpė vokuose ir tapo laiškais – nusistovėjo nauja tvarka. Laiškai ir vokai. Man staiga kilo vaizdinys – ausų krapštukas ausyje ir ausų krapštukas voke – kūnas tai vokas/garsai, žodžiai, krapštukai – tai laiškas. Būdamas toks nykstamai mažos svarbos daiktas ir turėdamas tokį potencialą virsti šiukšle, vis tik jis yra bene artimiausiai kūną paliečiantis daiktas, lendantis į ausų landas ir žaizdas. Šiame vaizdinyje kūnas virto voku, ir viskas, kas į jį pateko ar jame buvo rasta, virto prasmingais, net jei ir nebyliais, laiškais. Ausų krapštuke visada yra ausis.  

Ausų krapštukas – tai būgnų lazdelė, ausies būgneliu grojanti sinkopes ir paradidlus, o kartais lyg metronomas tikslų žygio maršą. Air drummer is hitting the right notes. Pagalvojau, kad nesu labai geras muzikantas girdimame bangų spektre, todėl bandau groti įsivaizduojamomis natomis (taip krapštukai virto natomis). Atsigulęs ir begrimzdąs į sapną, nutariau sukurti instrumentą skirtą groti ausų krapštukais. Pašokau iš lovos ir puoliau ieškoti medžiagų. Radau atskelto ąžuolo pjausnį ir varinio vamzdžio galą, kuris liko pakeitus vamzdžius – užsimerkiau ir variniu vamzdžiu pervėriau ąžuolo kaladę, sulenkiau vamzdį lyg vaikščiojimo lazdą ar saldainį, kokius matydavau atlaidų metu ant prekystalių. Kurį laiką įsivaizdavau skruzdes ropojančias atlaidų saldainiais. Bet pavyko nusipurtyti šį vaizdinį. Pagalvojau, kad grodamas šiuo instrumentu bandysiu ausų krapštukais pataikyti į įsivaizduojamas stygas ir jie iššaus į orą kaip konfeti, o nukris kaip mikado lazdelės ar atsitiktinumu paremta partitūra. Tam, kad atskirčiau skirtingus tembrus, įsivaizduojamų garsų aukštį, pagalvojau apie sinestetikus, gal kas matydamas spalvas tikrai girdės garsus? Ant ausų krapštukų galvučių liejau akvarelę, ir išbandęs instrumentą pamačiau, kad nusileidę krapštukai iš natų virto kraštovaizdžio tapyba.

Vytenio Buroko solo paroda Sanatorija Šiuolaikinio meno centro skaitykloje , 2019

Parodos architektūra susiklostė kaip kolektyvinio pokalbio dalis. Labai norėjosi išlaikyti esamos erdvės funkciškumą, tačiau kartu ir suteikti erdvės parodai. Piešiniai atsigulė po stiklu ant skaityklos darbastalio, daugiafunkcinis spausdintuvas prisigretino prie languose rodomų piešinių ir tapo ekspozicijos dalimi. Kaip tu mąstei apie šią erdvę ir parodą joje?

Teisingai pastebėjai, kad parodos architektūra susiklostė kaip kolektyvinio pokalbio dalis. Turėjau tam tikrų nuojautų, norėjau įsiterpti į skaityklą, o ne ją transformuoti sutrikdant pirminę jos paskirtį. Parodos sumanymas kilo iš literatūros ir tekstų svarbos mano kūrybai. Tačiau nuojautas paversti parodos architektūra padėjo mano intuicija, o taip pat ir drąsa kliautis kitų patarimais: tavo pačios bei Virginijos Januškevičiūtės išsakytais taikliais erdviniais sumanymais, Lauros Kaminskaitės jautriu žvilgsniu kartu atrenkant bei dėliojant kūrinius, Vytauto Volbeko pagauta mano ausų krapštukų (arba natų) tema kuriant parodos plakatus, Valentino Klimašausko spontaniškai pasiūlytu piešinių eksponavimu languose, o taip pat pokalbiais su Dominyku Liaudansku, Gianmarco Biele, Ieva Rojūte, Kristijonu Nagliu Zakaru, Vykintu Šoriu ruošiantis parodai bei Aleksandro Kavaliausko pagalba ieškant rėminimo sprendimų.

Sau sudėliojau tokią versiją, kad atskirus piešinius, nuorodas į pasakojimą, vaizdines vidinių personažo patirčių bei prisiminimų išliejas popieriuje norėjau apjungti vienijančiu stiklu, kaip tam tikrą vieningą vaizdinį lauką. Bėgančio laiko, entropijos momentą parodoje padėjo išryškinti ant skaityklos vitrininių stiklų pakabinti piešiniai, kurie dienomis skaityklon mesdavo šešėlį, interjeru šliaužiojantį nelyg saulės laikrodis. Tavo minėtas daugiafunkcis dauginimo aparatas iškeliavo į salės galą prie triušio piešinio taip sustiprindamas reprodukavimo, dauginimo temą. Tačiau šis piešinys taip pat gali atsiskleisti ir kaip sėdinčio žmogaus figūra su kaspinu ant kaklo panaši į mano vaikystės kovos menų ir filosofijos kultinę figūrą David’ą Carradine’ą. Jau minėti skulptūriniai objektai su nedegtu keraminiu moliu bei ausų krapštukais (ar natomis) mano pasakojime skambėjo kaip kraštovaizdžio tapyba, tam tikras potencialumas, galimybės pažadas. Norėjosi pačią skaityklą paversti laike ir erdvėje užsilikusia, saulėje skendinčia sanatorija, daugtaškiu su veiklos artefaktų archyvu.

Vytenio Buroko solo paroda Sanatorija Šiuolaikinio meno centro skaitykloje , 2019

Kaip ir kur ši paroda ir jos kūriniai gyvuoja dabar?

Studijoje ir toliau plėtoju šią temą. Visai neseniai Melbourne, projektų erdvėje „Bus Projects“ atsidarė Pauliaus Andriuškevičiaus bei Nicholo Kleindienst kuruota paroda „Pictures and Words“, kurioje kartu su Ievos Rojūtės bei Jordano Devlino kūriniais, pristatomi ir „Sanatorijos“ ciklo piešiniai. Taip pat šia tema kurtus senesnius bei naujus kūrinius 2020 m. sausį eksponuosiu Àngels Diaz Miralda Tena kuruojamoje grupinėje parodoje „Litost“ galerijoje Prahoje. Parodoje bus pristatyti keturių menininkių ir menininkų kūriniai aptariantys mitokūrą, archetipinius pasakojimus etc. Dalis Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) parodoje eksponuotų kūrinių iškeliavo ir į privačias kolekcijas. Tai mane džiugina, nes išduoda, jog žiūrovai surado savo santykį su parodos kūriniais ir atpažino mano pasakojimuose įklampintas metaforas, kurias galime atpažinti ir mus šiandien supančioje aplinkoje.

Vytenio Buroko solo paroda Sanatorija Šiuolaikinio meno centro skaitykloje , 2019

The post O kas gi tas piešinys? Apie parodą „Sanatorija“ ir raitelius, kurie užsiima savitramda. Pokalbis su Vyteniu Buroku appeared first on artnews.lt.

Iškėlęs klausimų apie lietuvių meno kūrinių vertę, vakar Tolerancijos centre įvykęs LX Vilniaus aukcionas pateikė ne tik atsakymus, bet ir pademonstravo aiškias meno rinkos tendencijas. Nors populiariausiais išliko tapybos aliejumi darbai, iš kurių dažniausi – peizažai, labiausiai kilo skulptūrų, grafikos ir kitų kūrinių kainos.

„Galbūt šis, jubiliejinis, aukcionas ir nepateikė daug staigmenų, tačiau išties atsakė į pagrindinį klausimą – kaip greitai auga meno kūrinių vertė ir koks jų likvidumas bei tam tikra prasme apibendrino meno rinkos tendencijas. O šios rodo, kad meno rinkoje šalia jau esamų perkamiausių autorių įsitvirtina nauji vardai, tapyba vis dar laimi prieš skulptūrą, keramiką ir taikomosios dailės kūrinius, kai kurių autorių populiarumo banga atslūgsta, o kai kuriems dar reikia gero dešimtmečio, kad apskritai būtų įvertinti“, – sako Vilniaus aukciono vadovė, dailėtyrininkė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė.

Kaip ir buvo tikėtasi, brangiausiai parduota ryškiausia šio aukciono žvaigždė –

Antano Žmuidzinavičiaus (1876–1966) paveikslas „Saulėje“ (1917), pretendavęs užimti brangiausiai parduotu kūriniu Vilniaus aukciono istorijoje tituluojamos to paties dailininko drobės „Dzūkų kaimelis“ vietą. Nors perrašyti esamos istorijos nepavyko, vis dėlto iki šiol didžiausia pradine – 32 tūkst. eurų – kaina įkainoto dailininko A. Žmuidzinavičiaus kūrinio vertė pakilo iki 36 tūkst. eurų ir jis tapo ketvirtuoju brangiausiai parduotu kūriniu Vilniaus aukciono istorijoje. Prieš jį rikiuojasi minėtas „Dzūkų kaimelis“ (53,5 tūkst. eurų), Antano Samuolio „Liga“ (39 tūkst. eurų) ir Petro Kalpoko „Upelis pavasarį“ (36,5 tūkst. eurų).

Kita LX Vilniaus aukciono pažiba – prieš 12 metų vykusiame I Vilniaus aukcione už šiek tiek daugiau kaip 5 tūkst. eurų parduota dailininko Rimvido Jankausko-Kampo (1957–1993) abstrakcija „Be pavadinimo“ (1991–1992) – įrodė savo augančią vertę. Triskart didesnė pradinė – 15 tūkst. eurų – kūrinio kaina aukcione pakilo net 25 proc. – iki 18,75 tūkst. eurų. „Ir tai tikrai turės pokyčių galutinėse perkamiausių autorių ir kūrinių sąrašų pozicijose“, – pastebi Vilniaus aukciono vadovė.

Didžiausias varžytuves šįkart patyrė itin sentimentalus dailininko Valerijaus Dombrovskio (1935–2015) darbas „Žvėryno angelas“ (2011), kurio kaina – 370 eurų – pakilo dukart iki 1,11 tūkst. eurų. Tokiu pat tempu kilo ir dailininkės, knygų iliustratorės Albinos Makūnaitės (1926–2001) medžio raižinio „Autoportretas“ (1960) kaina, pakilusi nuo 160 eurų iki 440 eurų, bei litvakų menininko Itzik Ben Shalom skulptūros „Pora“ (~1982) vertė, kuri atsispyrė nuo pradinės 380 eurų kainos ir pasiekė 920 eurų ribą.

Mažiausio aukciono dalyvių susidomėjimo sulaukė keramikų Eleonoros Marčiulionienės (1912–2001) ir Valdemaro Manomaičio (1912–2000) kūriniai, sukurti daugiausia XX a. 7-8 dešimtmetyje. Nors tos pačios kartos menininko Vaclovo Miknevičiaus (1910–1989) darbai, sukurti 1938-1939 m. netruko sulaukti pirkėjų. Dr. S. Skaisgirytės-Makselienės teigimu, tai rodo, kad keramikos kūriniams būtina tam tikra laiko distancija. „Galbūt tiek E. Marčiulionienės, tiek V. Manomaičio darbai po dešimtmečio ar dviejų bus vertinami visiškai kitaip nei šiandien. Akivaizdu, kad jų laikas dar neatėjo“, – sako ji.

Be jau paminėtų lotų, LX Vilniaus aukciono dalyviai atkreipė dėmesį ir į kitas rinkinio vertybes – įsigyti Salvador Dali, Vlado Eidukevičiaus, Stasio Eidrigevičiaus, Česlovo Janušo, Dalios Kasčiūnaitės, Vytauto Kasiulio, Vytauto Kašubos, Rūtos Viktorijos Katiliūtės, Vinco Kisarausko, Emanuelio Mane-Katzo, Viktoro Paukštelio, Antano Tamošaičio, Leonardo Tuleikio, Adolfo Valeškos, Viktoro Vizgirdos ir kitų gerai žinimų autorių darbai.

LXI Vilniaus aukcionas vyks šių metų kovo mėn. Tolerancijos centre. Jo meno vertybių rinkinys bus baigtas formuoti per artimiausius kelis mėnesius.

FAKTAI IR SKAIČIAI

36 000 – tiek eurų kainavo brangiausiai aukcione parduotas kūrinys: Antano Žmuidzinavičiaus drobė „Saulėje“

110 – tiek eurų kainavo pigiausias LX Vilniaus aukciono lotas – kombinato „Dailė“ pagaminta suvenyrinė plaketė „Birštonas“

1876 – tiek eurų vidutiniškai išleido vienas LX Vilniaus aukciono vertybes įsigijęs dalyvis

200 – tiek procentų kilo labiausiai geidžiamo Vilniaus aukciono loto, kuriuo tapo dailininko Valerijaus Dombrovskio darbas „Žvėryno angelas“, kaina

11 – tiek iš viso ir daugiausia LX Vilniaus aukcione parduota vieno autoriaus – Mariaus Liugailos (1953–2013) – kūrinių

114 470 – už tiek eurų iš viso parduota meno kūrinių LX Vilniaus aukcione

The post Jubiliejinis Vilniaus aukcionas apibendrino meno rinkos tendencijas appeared first on artnews.lt.

Konstruoti Niujorką

2019 08 02 — 2019 09 22

Parodos menininkai: Wei-Li Yeh, John Divola, Ulrich Wüst, Barbara Kasten, Marijonas Baranauskas, Romualdas Rakauskas, Itsuko Hasegawa. Kuratorė Gerda Paliušytė.

Amsterdame nuomodamasis butą esi pats atsakingas už būsto remontą ir priežiūrą. Ne stebuklas ir pačiam įsirengti grindis. Tokio remonto išlaidos vėliau gali būti perduotos paskesniems nuomininkams. Mane, kaip pratusį prie radikaliai kitokių nuomininkų ir nuomotojų santykių, ši Olandijos sistema visada šiek tiek trikdė, dažnai priversdama susimąstyti, ar ne mieliau gyvenčiau skurdžiai, nei prisidėčiau prie kažkieno kito asmeninės nuosavybės išlaikymo. Tokia socialinė sistema, manyčiau, sistemingai kūrėsi keičiantis kartoms, ir natūralu, kad skvotinimo kultūra ilgainiui turėjo tapti ryškiu bei gyvybiškai svarbiu tokių sutarčių aspektu.

Praėjusį rugpjūtį grįžau į Vilnių po trejų metų pertraukos ir jis maloniai man priminė, kokie yra šio miesto butų ypatumai – ar bent tokių, kokie pažįstami man. Vamzdžiai, kyšantys iš lubų be kitos aiškios pamatinės logikos, kaip tik praktinė nauda, rudi dažai ant plačių medinių grindų, regis, teka iš po žemės tarsi nafta po Vakarų Teksaso dangumi, o oru nuolatos laksto nepagaunamas skersvėjis, dėl kurio visi butai tampa ypatingai šalti.

Nuotraukose paprastai pateikiamas grafiškas ir negailestingas vaizdas to, kas buvo anksčiau, ir kas dabar mums siūloma tik kaip fotografo akies pėdsakas. Nuolatinis pasitikėjimas struktūromis ir tinklais pamažu pradeda įgauti formą ir įkūnyti nuotraukoje užfiksuotą dvasią. Fotografijų paroda ima panašėti į liniją širdies monitoriuje – slūgstančią, tekančią ir perimančią šio gyvybiškai svarbaus organo – žmogaus šerdies – formą. Parodoje „Konstruoti Niujorką“ kaip tokia šerdis pasitelkiamos erdvės ir architektūros elementai, taip siekiant ištirti socialinius, ekonominius ir politinius kontūrus, galinčius perrašyti fizinę struktūrą ir pagražinti visą laviną padarinių, kuriuos ši struktūra lemia jos gyventojui.

Kalifornijos fotografo Johno Divolos serija „Zuma“ mane persekioja jau daugelį metų. Pirmąkart su ja susidūriau būdamas dar jaunuolis, Šiuolaikinio meno muziejuje San Diege, įsikūrusiame ant uolos krašto tiesiai virš Ramiojo vandenyno, savo estetine išvaizda primenančio patį muziejų. Tokioje aplinkoje nuotraukų ciklas tada siūlė šiurpoką vandenyno santykio su nuosavybės spekuliacijomis vaizdą – Woody Guthrie‘io Didžiosios depresijos klasiką „Do Re Mi“:

Jei negaudot do-re-mi, vaikinai,

Jei negaudot do-re-mi,

Tada geriau grįžkit į gražųjį Teksasą,

Oklahomą, Džordžiją, Kanzasą, Tenesį.

Kalifornija – tai Edeno sodas,

Rojus gyvent ar bent pamatyt.

Bet norit tikėkit, norit – ne,

Nepasirodys jisai jums toks karštas,

Jei negaudot do-re-mi.

Guthrie‘io daina – tarsi himnas, kuris ne tik pranašauja amerikietiškosios svajonės pabaigą, bet ir išstumia ją iš mūsų kolektyvinės sąmonės, sudarydamas neabejotinai tikrovišką JAV, o ypač Kalifornijos, įspūdį. Eldorado ištrynimas.

„Joad“ kleras, Vakarų Amerika riedantis link Kalifornijos. Iš filmo „Rūstybės vynuogės“ (rež. John Ford, 1940)

Neseniai Jungtinių Valstijų Aukščiausiasis Teismas atsisakė nagrinėti bylą dėl visuomenės prieigos prie Kalifornijos paplūdimių, taip patvirtindamas ankstesnį žemesnės instancijos teismo sprendimą, kuriuo tokia prieiga suteikta pagal 1976 m. Kalifornijos pakrančių įstatymą[1]. Kalifornija dažnai giriama kaip stipri liberalizmo gynėja, tačiau dar visai neseniai keli hardcore pankroko koncertai valstijos Pietuose – visai netoli nuo ten, kur eksponuota Johno Divolos serija – buvo negailestingai nusiaubti skinhedų ir neonacių grupuočių. Ši povandeninė srovė vis dar gyva ir aktyvi, galiu jus patikinti.

Būtent čia pradėjau galvoti apie „Konstruoti Niujorką“ – nuolat kintantį realybės ir įsivaizduojamybės vaizdą. Viltis ir įgyvendinimas.

Ironiškai netrukus susidūriau su Barbaros Kasten darbais parodoje, kurioje taip pat buvo eksponuojami Divolos darbai. Iš smėlio virsdami dulkėmis, parodoje eksponuoti menininkės darbai buvo sukurti jos studijoje. Įrėminta kosmopolitinės atmosferos, savivaldybė čia tampa reglamentuota ir metabolizuojama medžiaga, krypstančia link šiurpoko paveikslo. Miestas kaip formos keitiklis.

2017 m. nukeliavau į Teksasą, Hiustoną. Netrukus buvau izoliuotas nepažįstamo priemiesčio burbule, į kurį artėjo audra – uraganas „Harvey“. Prieš audrai sugriaunant mano planus aplankyti Hiustono universiteto specialiųjų kolekcijų DJ Screw archyvą [2], buvau priimtas į ketvirtą pagal dydį JAV miestą, tarp kurio daugybės žavesių bei lobių slypi išskirtinai nenuosekli struktūra. Šiam miestui trūksta zonavimo tarybos, kuri skatintų ir reguliuotų komercinių ir gyvenamųjų pastatų statybą. Šis struktūros trūkumas keičia lūkesčius.

Legendinis Hiustono DJ Screws su savo „Chopped and screwed‘ (angl. „kapota ir sukama“) technika laikomas pagrindiniu šio stiliaus novatoriumi.

Dabar norėčiau pakalbėti apie lūkesčius. Mūsų greitam vartojimui paruoštoje aplinkoje esama procedūrų, protokolų, pilietinių nuomonių ir mechanizmų, kuriais vadovaujantis susiformuoja mūsų supratimas, kaip turi veikti miestai, miesteliai, mikrorajonai ir atskiri kvartalai. Planavimas – būtinas. Gerai suteptas.

Ulricho Wüsto darbai šioje parodoje savo tematika ir pateikimo būdu „griežti“ bei asketiški. Rytų Vokietijos gatvių peizažai, be žmonių ir pulsuojantys atmosfera, kurią linkčiau vadinti „zombių apokalipse“. Tyla – dorybė, žiūrovą visapusiškai įsiurbiant į nuotrauką, šiam joje atrandant savo vietą, pamažu užimant jos erdvę, panašiai, kaip Coney salos pastato fasade išvydus besišypsantį savo paties atvaizdą ant raumeningo paplūdimio lankytojo kūno. Photoshop‘o pirmtakas.

Tylą pertraukia dūzgimas, o vaizdą transformuoja visuomeninės sąlygos. Įsivaizduokite Naująjį Delį, kur smogas pradangina fotografuojamųjų veido raukšleles, drabužių judesius ir asmenybes – kaip nuotraukose, lapkričio pradžioje publikuotuose „The Guardian“[3]. Artėjanti aplinkos katastrofa – ne tik suderinama elgsena, bet ir jėga pasiglemžti mūsų pačių poelgius; apimanti kylantį vandenį, mus užtemdantį orą, ir galiausiai – MUS[4].

Smoge paskendęs Naujasis Delis, 2019 m. lapkričio 4 d. (AFP/Jewel Samad)

Fotografijų ciklas, dokumentuojantis Fujisawa Shonandai kultūros centrą. Architektės Itsuko Hasegawos vizija. Centras, pasiruošęs pokyčiams. Ankstyvuosiuose Hasegawos projektuotuose pastatuose taip pat galima pajusti erdvę, vis dar paskendusią nežinioje, bet pasirengusią savo būsimam tikslui.

Architektūra, prisiderinusi prie klajoklių. Arba klajoklis, pasirengęs nusėsti. Arba architektūra, turinti geologinį savęs pačios pojūtį.

Po parodą nepriekaištingai išsibarstę plyti Wei-Li Yeh darbai iš serijos Three Places, for Marguerite Duras (angl. „Trys vietos, skirta Marguerite Duras“), menantys animacinę knygutę. Pertvarkytas interjeras inscenizuotas kaip apleidimo ir vienatvės vieta; užimantis erdvę meditacijai, ir sykiu svyruojantis tarp spontaniškų mikrogestų.

Visa tai primena praeitį ir medžiagas, kurias mums paliko praeitis. Asbestas, įvyniojantis mus į savo nuodingą kokoną, kuriam nebegalioja statybos teisė. Priminimas, kad praeito amžiaus poslinkis pirmyn atnešė mums nepažįstamų žudikų. Neseniai išgirdau apie tokius šeimos ir draugų sambūrius, kurie namų rekonstravimo versle vadinami „asbesto vakarėliais“. Mintis tokia, kad remontuodamiesi namus galite sutaupyti išvengdami vyriausybinių statybos taisyklių. Savininkas priperka alaus ir dešrelių ir sukviečia savo draugus bei šeimos narius padėti jam nugriauti ir pašalinti asbestu užpildytas sienas. Įprastai ši procedūra suvalgytų daug laiko ir pinigų, visų pirma dėl vyriausybės įtvirtintų su pavojingomis ir nuodingomis medžiagomis susijusių nuostatų.

Mane tai priverčia susimąstyti, kokias kitas socialines ir kūrybines naujoves mums atnešė praeitis.

Ant galerijos langų atbrailos guli sovietmečio propagandos palikimas – nuotraukų albumas pavadinimu „Sovietų Lietuva“. Jame – Marijono Baranausko ir Romualdo Rakausko fotografijų rinkinys. Trijose nuotraukose – komunaliniai butai, vienoje – restoranas Palangoje – viename iš seniausių šalies pajūrio kurortų. Visus keturis vaizdus dengia arba tamsa, arba priešakyje esantis objektas, užgožiantis dalį nuotraukos subjekto. Visais atvejais subjektą išstumia tai, kas jį užstoja, taip sukeliant įtarimų dėl jo reikšmės svarbos. Kūrybinis posūkis, nutildantis nuotrauką ir jos naudingumą valstybei.

Neseniai valstybė įsikišo į vairuotojų pilietines laisves. Siekdama stebėti jų elgesį greitkeliuose ir sankryžose ji naudojo nuotraukas. Ne CCTV, o neapmokama valdžios institucija, skirianti baudas. Nors Kalifornijoje šis metodas nebenaudojamas, jaučiu savo paties elgesio pokyčius.

Nepriklausomo kino režisieriaus Toddo Hayneso 1995 m. filme „Saugi“ vaizduojama aukštesniosios vidurinės klasės moteris (vaidina aktorė Julianne Moore), kurią pasiglemžia liga, žinoma kaip daugialypis cheminis jautrumas (angl. Multiple Chemical Sensitivity). Šis šiuolaikinių cheminių medžiagų sukeliamas sutrikimas ima pulti visus žmogaus organus. Julianne Moore įkūnijamas personažas pamažu pasijunta vis labiau atskirtas nuo visuomenės, kol atranda alternatyvą Naujojo Amžiaus gydyme ir prieglobstį gydymo centre Kalifornijos dykumoje.

„Konstruoti Niujorką“ mums užmina mįslę – kur gi mus atvedė architektūra ir valstybė?

Kadras iš filmo „Saugi“ (rež. Todd Haynes, 1995)

[1] https://www.nytimes.com/2018/10/01/technology/california-beach-access-khosla.html

[2] https://digital.lib.uh.edu/collection/djscrew

[3] https://www.theguardian.com/commentisfree/2019/nov/08/delhi-india-toxic-politicians-held-account-pollution

[4] https://www.rogerebert.com/reviews/us-2019

Išsamus fotoreportažas iš parodos „Konstruoti Niujorką“ čia.

Iš anglų kalbos vertė Alexandra Bondarev

The post Konstruoti Niujorką. Paroda Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 18 d., trečiadienį, 17.30 val. Klaipėdos kultūros fabrike (Bangų g. 5A) atidaromos Arvydo Palevičiaus tapybos paroda „Požiūris“ ir Juditos Liaudanskaitės fotografijos paroda „Žvilgsnis“.

Arvydo Palevičiaus tapybos paroda „Požiūris“

Profesorius, habilituotas technikos mokslų daktaras Arvydas Palevičius nuo 2001 m. gilinasi į holografinių vaizdų užrašymo metodų kūrimo ir vystymo sritis. Ši mokslinė veikla leidžia laisviau eksperimentuoti beveik 30 metų plėtojamame tapybos lauke. A. Palevičiaus tapyba artima tradiciniam modernizmui, kuomet estetinis idealas įkūnijamas kintančioje formos sampratoje, o turinio parametruose visgi orientuojamasi į reliatyvųjį kanoną, struktūrą, kurioje galima atsekti prieš tai buvusią struktūrą, įtakas, motyvus, temos variacijas – t. y. tradiciją. Menininkas kuria sezanišką pasaulį, kuomet prasmė sutampa su forma ir išorė kalba apie turinį. Tapybos plastika autoriui reikalinga kaip galimybė greitai, spalvingai ir efektingai išreikšti, prisiminti nueitą kelią, sukurtą pasaulį, atrastas tiesas. Eksperimentas jam neatsiejamas nuo tapybos pagrindo – dažo struktūros. A. Palevičius nuolat derina skirtingus tapybos žanrus. Pagrindiniai autoriaus ikonografiniai motyvai – peizažas, abstraktaus pobūdžio kompozicijos, asmenų portretai.

Viename iš parodoje eksponuojamų ciklų A. Palevičius gręžiasi į tai, kas, regis, yra visai šalia, bet drauge ir nutolę – seni kaimo trobesiai, ūkiniai pastatai, nykstantys dvarai, t. y. įprasminti lietuvių liaudies interjero ir buities artefaktai. Toks ekspresyvumu, ironija paženklintas požiūris į tikrovę nereiškia nieko daugiau, o tik pranešimus apie kasdienybės ir harmonijos būtiną siekį. Kitas eksponuojamas ciklas „Konodontai“ buvo skirtas bendrai poezijos ir tapybos knygai su poetu Gintaru Patacku „Konodontų fiesta“. Tai akivaizdžiai nihilistinis žvilgsnis į realybę. Iš pažiūros formaliai nepriekaištingoms abstrakcijoms tenka uždangos paskirtis – už jos slypintis grožis ar bjaurastis ir yra šių abiejų autorių knygos turinys. Parodoje kūriniai sudaro tolygią eilę, patys virsdami Konodontu (lot. Conodonta) – į sliekus panašiu išnykusiu gyvūnu su aštriais dantimis, randamu paleozojaus uolienose. Konodontai buvo glitūs, šlykštūs, greiti ir plėšrūs gyvūnai. Šiuo ciklu autorius tarsi primena: mūsų visuomenė (de) arba (ne)evoliucionuoja.

Apie autorių

Arvydas Palevičius 2005 m. studijavo tapybą San Francisko Meno akademijos universitete (JAV), 2006, 2007, 2008 m. rezidavo Niujorko vaizduojamųjų menų mokykloje. Nuo 2004 m. Nacionalinės Kanados portretistų sąjungos narys. Nuo 1996 m. surengė 28 personalines parodas, dalyvavo 28 grupinėse parodose.

Juditos Liaudanskaitės fotografijų paroda „Žvilgsnis“

Pristatant naują menininką kultūrinei visuomenei, jo kūriniai lyg ir turėtų būti pjaustomi įvairiais pjūviais ir sluoksniais, juos vertinant ir ieškant to pirmapradžio nedalomo menininko genomo, iš kurio jau būtų galima konstruoti jo kūrybinę molekulę. Fotomenininkės iš Kauno Juditos Liaudanskaitės meninis genomas mums liudija tik viena – kad fotografijų, eksponuojamų Klaipėdos kultūros fabrike, vaizdinių prasmių, kompozicijos, semantikos ir filosofinis laukas yra gana originalus ir estetiškai patrauklus bei kultūriškai vertingas.

Ankstyvoje jaunystėje Judita yra labai nuoširdžiai aprašiusi savo giminės istoriją. Tai ir Laudos bajorai, minimi Nobelio premijos laureato H. Senkevičiaus romane „Tvanas“, ir Gabrielius Sipavičius, rinkęs karalių Joną Sobieskį III, ir kitos kilmingos Žemaitijos giminės, kurių palikuonė yra fotomenininkė.

Šiandien, kai autorė vis rimčiau su pasauliu bendrauja pro fotoobjektyvą, išryškindama tik detales, šie minėti istoriniai faktai slypi „kažkur anapus“ ir tampa savotiška tvinpyksiška pikseline dėlione, kur voro kryžiuočio suplyšęs tinklas, kadaruojantis ant vienišo gatvės šviestuvo, primena giminės herbo šermuonėlių kailinius, kėdės atlošas virsta protėvių širdimi a la „Pro patria“, o melancholiškas arklys, panašu, mąsto apie savo giminės medį, kuomet jo protėviai žvengė mūšių laukuose su turkais ir švedais. Autorės žvilgsniui įtakos greičiausiai turėjo iš protėvių gautas genomas, kurį formavo jų išgyvenimai karuose, riterystė ir estetinė aplinka. Iš čia tas menininkės potraukis LDK istorinės atminties simpoziumams, meno renginių organizavimui, meno knygų leidybai, ir, be abejo, „heraldinių“ kasdienybės akimirkų įamžinimui.

Parodoje pristatomos fotografijos gimė įvairiausiose vietose – vaikštant protėvių takais, tik „virtualioje“ realybėje, kur fotografijų turinį formuoja pilių griuvėsių fragmentai, šiandieninio revoliucingo Kijevo estetinė pajauta, Odesos Deribasovo gatvėje tvyranti Japončiko dvasia, Lietuvos architektūriniai fragmentai, meninė plenerų topografija.

Apie autorę

Judita Liaudanskaitė 2004 m. baigė Kauno Maironio gimnaziją. Fotografijos įgūdžius tobulinusi profesinėje veikloje, vėliau studijavo paveldosaugą Kauno technologijos universitete, ten susipažino su istorinių reliktų sakraline verte bei jų apsauga ir gilinosi į piešimo, kompozicijos ir kompiuterinio meninio dizaino sritis. Šiuo metu ji Kauno technikos kolegijos paskutiniajame kurse studijuoja inžineriją. I kūrybinio meno simpoziumo-plenero „Praeities artefaktai“ ir plenero parodos dalyvė (Dubičiai, 2019 m.).

Parodas remia Šv. Adalberto – LDK – Riterių ordinas.

KUFA erdvėse parodos veiks iki 2020 m. sausio 19 d.

The post KUFA parodose – grožio ir bjaurasties genomo paieškos appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 12 d. 18 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) atidaroma Benignos Kasparavičiūtės paroda „TIKRUOJU KELIU“.

Benigna Kasparavičiūtė Lietuvoje žinoma ne tik kaip nuolatinė baravykų rinkimo ar virvės traukimo čempionatų dalyvė, daugkartinė prizininkė, bet ir kaip daugelio cepelinų valgymo varžybų nugalėtoja. Tačiau tikriausiai nedaug kas žino, kad ji – ir mūsuose kol kas dar menkai propaguojamos pozityviojo meno tendencijos pradininkė bei viena pagrindinių puoselėtojų. Sutikite, šiais neramiais laikais, kai aplink tiek melo ir apgaulės, pagiežos ir neapykantos, kartais paprasčiausiai užmirštame pasirūpinti elementariu dvasingumu.

Tuo tarpu dramatiški, bet nuoširdūs, kupini šilumos bei vidinės pusiausvyros šios autorės šedevrai energingai priešinasi visoms mano išvardytoms blogybėms. B. Kasparavičiūtės paveikslai nenuilsdami spinduliuoja gėrį ir grožį, veržliai skelbia taip dažnai į šalį negailestingai nustumiamas tikrąsias vertybes.

Dabar toks menas kaip niekada reikalingas Lietuvai. Mano autoritetinga nuomone, dar daugiau, B. Kasparavičiūtė yra, ko gero, geriausia tapytoja ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. (Menotyrininkė, dailės kritikė B. Kasparavičiūtė).

 Parodos laikas: 2019 12 12 – 2020 01 04.

Galerijos darbo laikas: II-V 10-18, VI 10-16.

Lankymas – nemokamas.

The post Benignos Kasparavičiūtės paroda „TIKRUOJU KELIU“ Pamėnkalnio galerijoje appeared first on artnews.lt.

Lapkričio 6 – 30 d. „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43) veikė Gyčio Skudžinsko paroda „Dienoraščiai, eskizai, pastabos, citatos ir kitos kasdienybės arba GyS CHAOS“.

Čia nėra pradžia, bet nėra ir pabaiga. Ši paroda nėra baigtinis apibendrintas meninis projektas. Tai rastų daiktų, naujų kūrinių užuomazgų, neišsipildžiusių sumanymų sankaupa. Kartais, praėjus kuriam laikui, jie pakeičia formą ir išnyra nauju pavidalu. Neretai šie NEREIKALINGI vaizdiniai, sugulę užrašų knygelių ir eskizų bloknotų puslapiuose, dūlantys apatiniuose stalčiuose, paslėpti už knygų lentynos, atranda naujus ryšius, mezga dialogus ir sukuria netikėtas prasmines nuorodas…

Tai asmeninis kasdienės praktikos „sąmonės ir atvaizdų srauto“ archyvas.

Iš kitos pusės, šiuos objektus, esančius tarpinės būsenos, galime skaityti kaip nesuinteresuoto buvimo, kūrybos, neartikuliuotos idėjos kelionę iki legitimuoto meno kūrinio.

Gytis Skudžinskas (gim. 1975) meno lauke veikia kaip fotografas, kuratorius bei knygų dailininkas. Jo kūrybinė praktika neapsiriboja vienu žanru: autorius pasitelkia ir piešinius, objektus, instaliacijas. Menininko darbai personalinių parodų pavidalu pristatyti tokiose užsienio galerijose kaip „Villa Ruh“ (Vokietija), „WerkStadt Kulturverein Berlin e. V“ (Vokietija) bei Lietuvoje: „Post“, „Si:said“ galerijose, VDA ekspozicijų salėje „Titanikas“ ir kt.

Nuotraukos: Arturas Valiauga

The post Gyčio Skudžinsko paroda „Dienoraščiai, eskizai, pastabos, citatos ir kitos kasdienybės arba GyS CHAOS“ „Prospekto“ galerijoje appeared first on artnews.lt.

Žmogui, atėjusiam iš gausiai daiktais pripildytų erdvių, triukšmingų gatvių, minčių apsuptomis galvomis, Marijos Šnipaitės parodose gali užklupti netikėtas meditacinis jausmas – jos melancholiškos, tylios, ir minimalistinės. Kūriniai grakštūs ir trapūs, kviečiantys juos paliesti, palaikyti rankose, šnabždantys kiekvienam skirtingai suprantamas istorijas. Marija Šnipaitė (g. 1988) yra menininkė, skulptorė, baigusi skulptūros magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, o jau kelerius metus yra ir kūrybinių disciplinų mokytoja. Šiame interviu kalbėjome apie neseniai vykusią trečiąją Marijos personalinę parodą „Snūdas“ Artifex galerijoje, kasdienybės įkvėpimus ir atvirumą dialogui.

Tekstilės galerijoje „Artifex“ spalio mėnesį buvo surengta Tavo personalinė paroda „Snūdas“, išsibarsčiusi trijose skirtingose galerijos erdvėse. Paroda kvietė pamatyti kūrinius, kur aplinkos situacijas paverti peizažais, o kūno dalis – spalvotomis formomis, kur kasdieniai reiškiniai išnyksta iš…kasdienybės. Ar gali plačiau papasakoti apie parodos sumanymą? Kokie ryšiai jungia šios parodos kūrinius?

Norėjau pasižiūrėti į snūdą ne kaip į pereinamąją miego fazę tarp akių užmerkimo ir gilaus miego, o kaip į jausmą, labai trumpą, epizodinį laiko matą, trunkantį vos kelias sekundes ar minutes. Žvelgiant į pačią parodos struktūrą, viena erdvė pasirodo kūniška, joje objektai, atsiradę interpretuojant žmogaus kūno savybes: lankstumą, slidumą, spalvą. Kita erdvė labiau peizažiška, trečioji – minimalesnė, tarsi atitrūkstanti nuo pirmųjų dviejų sodrumo. Svarbiausiu elementu parodoje tapo atmosferos kūrimas, siekis sutverti melancholišką, lėtą, laiko neapibrėžtą erdvę. Siekiau, jog objektai ir erdvės tarpusavyje turėtų skirtingas nuotaikas ir temas, bet tarpusavyje susijungtų į vieną sapną, kuriame ryšys užčiuopiamas, bet bandant rišliai pasakojimą surišti, jo galai tarpusavyje visgi nesusijungia.

Ar tai panašu į kiekvieną naktį išgyvenamą sapno ryškumą, bet vos atsikėlus lieka tik rūkais apgaubtas prisiminimas?

Parodos kaip sapno apibūdinimas atsirado tik dabar, mums kalbantis. Lyg ir logiška: pats snūdas, mieguistumas veda link sapno būsenos. Visgi nei proceso, nei pristatymo metu neteko parodos įvardinti kaip sapno. Galvoju apie jausmą kylantį tik prabudus, atrodo, kad viskas labai aiškiai vyko, norisi papasakoti, bet supranti, jog norint prasitarti tai dingsta, pranyksta. Pasąmoningai būtent tokio įspūdžio ir siekiau parodoje.

Kalbant apie pačius kūrinius, vis tik labiau galvojau ne apie snūdo būsenos vystymą, o apie jos ribiškumą. Aplinka skleidžia garsus, tu juslėmis irgi komunikuoji su ja, matai kas vyksta už lango, gali paliesti šalia esančius daiktus, kažką galvoji, ir štai imant snūsti – šalia esančio žmogaus pasakojimas, ūžesys už lango tampa punktyru, aplinka apibendrinama ir pamažu ištrinama. Būtent šis pereinamasis etapas mane ir sudomino. Anksčiau buvau sukūrusi instaliaciją galvodama apie meteorologinę būseną, kai dar nėra vėjo – štilį be kelių metrų per sekundę. Šiuo atveju irgi panašiai.

Ar Artifex erdvė nepasirodė per maža?

Artifex’o erdvė man imponavo savo erdvių suskaidymu, struktūra. Gal pradžioje ir buvo dvejonių kaip pavyks patalpinti kūrinius, bet galop ta kamerinė aplinka tapo labai dėkinga. Pastebėjau, kad dažnai erdvėje kūrinius dėlioju tarsi dialogo principu: objektai komponuojami patalpoje poromis, patys atkartojantys vienas kitą. Pora, dvejetas yra komponavimo principas, kuriuo pasitikiu. Tad galerijos kameriškumas leidžia atėjusiam fiziškai būti arti kūrinių, tarsi palaiko tą dialogą.

Marija Šnipaitė, Šnabždėjimas, 2019. Paroda Snūdas galerijoje Artifex

Savo kūrinius vadini surežisuotomis erdvinėmis instaliacijomis, kuriose skulptūra veikia kaip įvykis. Tavo kūriniuose svarbu kelionės motyvas, peizažas, kuris neretai būdamas įvykių fonu, dažnai pats gali tapti veikėju. Kas tavo instaliacijose tampa pagrindiniu veikėju?

Veikėjas yra mano pastarojo meto dilema. Peizažo temą nagrinėti ėmiau dar studijuodama. Lygiagrečiai pradėjau taikyti surežisuotų instaliacijų terminą. Man tapo įdomu, kaip instaliacija savo medžiagų butaforiškumu ir pačia sąranga primena scenografijas. Atrodo, jog kūrinio elementai lūkuriuoja veiksmo. Keletą metų remdavausi idėja, jog kūrinys atsiranda mezgant numanomą siužetinę liniją, pasakojimą ir žiūrovui palikdavau galimybę per objektų keliamas asociacijas įsivaizduoti veikėją, galimą siužetą, kūrinys buvo paliekamas atviras kitam pasakojimui. Pati buvau nusišalinus nuo to, ką žiūrovas pamatys ir perskaitys, pasilikdama sau savo istoriją, kuria remdamasi kūrinį sudėliojau, sukonstravau, išvysčiau. Ilgainiui pastebėjau, jog siužetiškumas ir pasakojimas man ėmė darytis ne tiek svarbus. Labiau ėmė dominti mintis, kaip atrodytų pats sau pakankamas objektas, pradėjau koncentruotis į emocinę būseną, atmosferą ir Snūdo parodoje veikėjo išvis nebemačiau ir neplanavau. Nustebino, jog sulaukiau atsiliepimų: „O, dabar jau jis yra. Anksčiau veikėjo nemačiau, o čia jis matosi!“. Kai paleidau poreikį apie veikėją kalbėti, jis atsirado savaime.

Esi minėjusi, jog rengiant instaliaciją Kosmosas, iš tiesų nežinojai, ar žiūrovai suprato seką, tarpusavio objektų ryšį. Parodose užmezgi dialogą su žiūrovu, tyliai sufleruodama pasakojimą, visgi to, ką atsako/interpretuoja žiūrovas neišgirsti kaip ir žiūrovai negali pa(si)tvirtinti, ar jų minčių gijos tapačios tavo turėtomis idėjoms. Ar tokio pokalbio pakanka?

Priimu tai kaip dėsnį. Teisingai perskaitytas meno kūrinys skamba labai keistai. Juolab kai darbuose kalbama apie gana abstrakčias kategorijas. Ir čia panašiai kaip ir įprastam socialiniam būvy tarp kitų žmonių: su vienais lengvai mezgasi pokalbis, su kitais tarsteli du žodžius ir toliau nebėra apie ką… Naudoju skulptūrinę formų, medžiagų, vaizdinių kalbą, kuri visų pirma man yra artima. Tad tikėtina, jog kaip įprastam pokalbyje, atsiras žmonių, kuriems tai pasirodys artima, o kai kurie tik gūžtels pečiais.

Ar natūraliai įvyko perėjimas, jog scenografiškumas ir peizažas tapo lygiaverčiais kuriamai atmosferai?

Scenografija ir peizažas vis dar yra išlieka svarbūs, bet mano kalbėjimo apie suregztą pasakojimą, siužetą mažėja. Anksčiau suplanuodavau A-B-C-D veiksmų seką: čia atsiranda A, tada B ir taip toliau. Dabar visa tai eina kitokiu ritmu: atsiranda A, tuomet D, prilipdai B, perkonstruoji A. Jei anksčiau pradžioje daugiau mažiau matydavau kūrinio baigtinį vaizdą, dabar jo nesiekiu ir procesas skirtas labiau ne numatytos eigos įgyvendinimui, bet eksperimentavimui. Spėju, jog tam postūmį davė kilusi mintis, jog vis dirbu su instaliacijomis, erdvėje kylančiomis asociacijomis, o ar galėčiau sukurti objektą, kuris būtų pakankamas pats sau… Ir nors po to jis atsiduria santykyje su kitais kūriniais ir žiūrint iš šono gal to esminio pokyčio lyginant pastarojo meto ir senesnius darbus, mažai ir justi… Bet čia greičiau kalbu apie poslinkius asmeniniame santykyje su tuo ką darau.

Marija Šnipaitė, 1 km/h., 2015

Savo kūriniuose dažnai naudoji aplinkoje lengvai randamas medžiagas, pasitelki savo buities daiktus, netgi nuvytusius kambarinės palmės lapus ar padangas. Ar toks natūralių dalykų naudojimas kūryboje atliepia šiuo metu svarbias ekologijos, taupaus gyvenimo tendencijas? Kaip renkiesi medžiagas?

Medžiagiškumas man labai svarbus – kiekviena medžiaga turi žinią, kurią perduoda. Ji kaip papildomas dėmuo eina lygiagrečiai šalia formos ir motyvo. Antrinių žaliavų panaudojimas dažniausiai atkeliauja iš kasdienėj rutinoj pastebėtų elementų, veiksmų. Pavyzdžiui, turėjau ydą nepalieti gėlių ir “ritualą” surinkti nudžiūvusius lapelius, jų neišmesti ir pasidėti kur ant lentynos. Sykį, pastebėjusi ir šen, ir ten sudėliotas krūveles susirinkau jas ir nusinešiau į studiją. Ten nemažai tokių atsitiktinių mažmožių, kuriuos, kaip ir tuos lapelius perkeli nuo vieno palangės kampo ant kito, perlauži, pridedi tai prie vienos, tai prie kitos medžiagos. Kelioms dienoms palieki ir vėl sugrįžti. Kuomet už kažkokio derinio užsikabini, gali vystyti toliau.

Ekologinė tematika kūryboje nėra akcentuojama. Manau, jog lengviau ir efektyviau tai pavyksta daryti realiais kasdieniais veiksmais. Nors neseniai pagalvojau, kad keistas ir absurdiškas ilgainiui tampa meno kūrinių kūrimo procesas, kurie sandėliuojami, kažkur sukraunami, galbūt jų prireiks parodoms ar dar kam… Pagalvojau, jog man visai smagu būti neįpareigotai savo kūrinių, jog daugelis jų neilgaamžiai ir neatsparūs aplinkos poveikiui, jog gali juos perdaryti, panaudojant medžiagas ar elementus kitose situacijose. Būtent tokiomis aplinkybėmis ir susiklostė, kad pastaruoju metu vis naudoju parafiną. Vienam darbe vienas iš elementų buvo parafino bala, kadangi buvo gerokai per plonas sluoksnis, neatsargiai nešant suskilo. Tačiau išlydžiau ir ją panaudojam kitiems darbams… Šios nekilnios medžiagos suteikia laisvės. Nors dar efemeriškesni vaizdinio kalbėjimo būdai skamba gražiai, bet čia matyt reikalinga slinktis ir požiūriuose, gyvenimo būde, laike.

Man atrodo, kad gera kūryba gimsta iš laimės arba skausmo, bet dažnai įkvėpimas – iš nuobodulio, kurį galime vadinti ir rutina, kasdienybės ratu, kuriame visi sukamės. Įdomu, kokio kūrybinio proceso apsupta brandini ir kuri savo darbus. Kas inspiruoja Tavo kūrybą?

Manau, jog visai taikli mintis; esu pagalvojusi, jog tam, kad atsirastų, kūriniai reikia daug laiko dykinėjimui, stebėjimui, betiksliam veiksmui. Nežinau, ar esu ką nors tokio atradusi, iš ko būčiau staiga impulsyviai vysčiusi kūrinį. Kūrimas vyksta per kasdienybės veiksmus, kaip kad nepalieji gėlių, surenki jos lapus, važiuoji dviračiu, prakerti kamerą, padangą kažkur pasilieki, neišmeti likučių nuo ankstesnių darbų ir ateini į studijos erdvę, kurioje visi šie elementai guli pabarstyti, apsižiūri, vėl išeini padykinėjimo etapui ir vėl sugrįžti prie jų. Po to visos tos patirtys pradeda jungtis. Tada gali imtis pieštuko, lapo ir visa tai fiksuoti, vystyti. Taigi įkvėpimas man greičiau tėkmiškas ir formuojamas nei impulsyvus reiškinys.

Marija Šnipaitė, Narvalai. Ekspozicijos fragmentas iš parodos Atsitraukimas, 2018

Kas, šalia kasdienybės, atneša stimuliacijos kūrybai?

Literatūra padėjo pagrindus mąstymui. Regis, jau kur galėta, ten ir paminėjus esu, jog W. Gombrowicz romano „Kosmosas“ save kuriančio, atviro pasakojimo struktūra padėjo pagrindus tam kaip ėmiau konstruoti instaliacijų erdvę. Dabar, pastebiu, jog užtenka postūmio ne iš teksto, o neretai ir iš pavienio žodžio. Tarkim Snūdo parodai besiruošdama, tik apgraibomis žinojau, ką noriu pabandyti. Toptelėjo žodis “snūdas” ir jis tapo orientyru – galvoji apie sąsajas, imi pastebėti snūdą savo miego apraiškose, stebint pakeleivį troleibuse, filme… Net ištariau žodį “snūdas” ir pagalvojau kaip keistai jaučiasi burna jį tardama, nedažnai jį tenka šiaip pavartoti. Įdomus verbalinis momentas. Taigi, susikuri tam laikui kažkokią, sakytumei, žodį-temą, su kuria buvoji. Ir tai, ką darai, bandai padėti po ta “tema”. Žinoma, greta yra ir visos vizualiosios patirtys: kitų kūryba, vaizdai pro langus ir ekranus, bet tai kaip ir savaime suprantama.

Marija, esi „Renkuosi mokyti“ alumnė – dirbai dailės ir technologijų mokytoja valstybinėse ir privačiose mokyklose, dabar – Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Kas paskatino imtis tokios veiklos?

Dar studijuojant pamąsčiau, kad būtų įdomu išmėginti šią sritį. Stebint kaip ne tik vizualieji menai, bet ir kitos kūrybinės disciplinos dėstomos bendrojo lavinimo mokyklose, apimdavo ne koks jausmas, o kartu ir noras prisidėti prie pokyčio švietimo sistemoje. Bendraujant su vaikais parodyti, kad menas ne tik „gražu-negražu“, bet ir kalbėtis apie meno kontekstualumą, sąsają su istorija, literatūra, kitomis sritimis.

Per gerus trejetą metų teko pabuvoti labai įvairiuose mokytojos vaidmenyse: nuo mokytojavimo paprasčiausioje mokykloj, kūrybinių dirbtuvių vedimo provincijų vaikams, iki bendravimo su vaikais, kurie ugdomi, regis, jau pavyzdinėmis sąlygomis. Toks įvairialypumas iš dalies įvyko dėl smalsumo, ar tai, ką jau regis, perpratai, veiks kitur. Ir kiekvienas etapas nepriklausomai nuo trukmės davė labai naudingos, dinamiškos patirties, kurios fone pirminiai siekiai atrodo gal kiek dekoratyviai, bet įmanomi. Žinoma, mokymas menų mokykloje, veikia pagal kiek kitokius principus, kuriuos dar mėginu perprasti.

Pagalvojau, kad lyg ir įprasta matyti mokytoją kaip atsidavusį, besidalinantį personažą. Bet kartu tai galimai ganėtinai egoistiška persona (ypač dėstant menus) – mokinių pakreipimas viena ar kita linkme vyksta per tavo paties pasaulėvoką, mąstymą, pažiūras. Tad čia, manau, svarbu išlaikyti atvirumą, nenukrypti į tiesų žinojimą. Ir vis tik iš viso to išplaukia vienas malonesnių šios veiklos momentų – mokinių sėkmės, nutikusios netikėtai. Iš tikro už tas sėkmes gali džiaugtis pusę dienos kaip už savo… Bent kol kas.

Kokius pokyčius mokyklose norėtum matyti?

Galvojant apie bendrojo lavinimo mokyklas norėčiau, kad į jas atkeliautų daugiau savo sričių specialistų (ir čia kalbu apie visas disciplinas). Taip pat, jog vyktų dialogas tarp atskirų mokomųjų dalykų, didėtų vaikų galimybės keliais sluoksniais tyrinėti vieną ar kitą reiškinį, problemą. Tarkim Šaltojo karo tematiką gali skirtingais pjūviais pjaustyti ir nagrinėti pasitelkdamas kelias disciplinas, bet tai… nepatogu. Yra planai, lentelės, prašymai ir leidimai, “man už tai nemoka” ir t.t. Pokyčiai vyksta, bet kol kas atskirose salelėse.

Kaip manai, ar meno pažinimas vaikystėje yra svarbus asmenybės formavimuisi? Ko žmogus įgautų, kiekvieną dieną dalyvaudamas dialoge su menu, parodomis, galerijomis, šalia turėdamas gerą mentorių, vedantį jį per šias erdves?

Pastebėdavau iš mokinių, jog būna tokių atvejų, jog atneša piešinį sakydamas, kad nemoka paišyti. Piešinukas plastiškai žiūrint iš tiesų paprastas, bet tai, kas pavaizduota, motyvas, siužetas, kaip jis pristatomas – randi tame cinkelį. Tuomet sužinai, jog vaiko šeima jį nuolat vedasi į muziejus, parodas, tad pastebi, jog ir vaikas pasaulį mato kiek kitaip. Nors neretai deklaruoja, kad menai jam neįdomu, bet vis vien, manau, įskiepijamas suvokimas apie egzistuojančią galimybę dalykus apsvarstyti ne tik žodžiu, bet ir kitais būdais. Ir tie kiti būdai gali būti labai įvairūs, dėl to ir kiekvieną dieną menų tikrai nereikia.

Marijos Šnipaitės paroda Snūdas galerijoje Artifex, 2019

Mėgstam dalykus dėlioti į dėžutes, klasifikuoti, lipdyti etiketes. Dažnai naujas architektūrinis projektas mieste pasitinkamas „gražu-negražu“ diskusijomis, o šiuolaikinis menas įvelkamas į „supratau“ arba „nepagavau minties“ rūbus. Ką (šiuolaikinis) menas reiškia Tau kaip kūrėjai ir kaip žiūrovei?

Buvo metas, ypač kūrybinės veiklos pradžioje, kuomet labai intensyviai domėjausi šiuolaikinio meno naujienomis, atrodė, jog reikia akylai sekti tai, kas vyksta. Dabar šio stropumo mažiau, nors, žinoma, išlieka. Tik gal skirtingais žvilgsniais žiūri: vienus dalykus seki kaip kūrėja, kitus tarkim kaip pilietė, dar kitus – kaip mokytoja ir taip toliau. Nors pati kaip kūrėja pastaruoju metu labiau mėgstu dairytis atgal: dažniau sudomina modernistinė skulptūra ar sena tapyba nei šiuolaikinės tendencijos.

Marija, užsiminei apie įvairias medžiagas, kontekstualumą, specializacijos ribotumą. Ar šalia skulptūros yra ir kitų svarbių aspektų kūryboje, pavyzdžiui, tapyba?

Siužetų, atmosferos, peizažų kūrimo kontekste mąstau kaip skulptūroje įvesti kitų disciplinų prieskonių, išlaikant bazinius skulptūros dalykus – medžiagą, formą, erdvę, santykį su ja. Nepasakyčiau, kad pernelyg gilinuosi į kitas sritis. Greičiau impulsyviai pasiimu mažus elementus, segmentus, kurie parankūs mano kūrybai. Pavyzdžiui piešinys užima gan svarbią vietą pačiame procese, tad jis natūraliau ir persikelia į erdvę. Neretai apie objektą pagalvoji kaip apie liniją ar dėmę erdvėje. Su kitom sritimis, pavyzdžiui, keramika ar akvarelės liejimu, regis visad turėjau komplikuotą santykį, bet štai “Snūde”, nors ir labai apgraibom, bet ir yra ir to, ir to. Iš tapybos karts nuo karto pasiskolinu spalvą.

Ar atrodo, kad vienas iš šių segmentų gali tapti pirmaeile kūrybos forma?

Kuriant pasitaiko, jog atrodo, kad jau atėjo tas momentas, kai tai, ką padarai naujo, tėra tik seniau sukurtų dalykų replika. Nemalonus jausmas. Bet paskui iš jo išlipi. Mano kūryba gan nuosekli, sėsli, išoriškai žiūrint kintanti nežymiai. Neimponuoja sekimas tendencijomis ar nuodugnus savo vystomų temų išnagrinėjimas. Mano kūryba gal net senamadiškai eina per jausmą, emociją, o tai skulptūroje yra daug sunkiau perduodama nei, tarkim, tapyboje ar piešinyje. Tai būna viena didesnių dilemų – yra būsena, kurią noriu perteikti ir užfiksuoti, bet tam, kad tai įsikurdintų erdvėj, turi praeiti nemažai laiko. Galbūt iš to “stabdžio” atsiranda nuoseklumas, prisijaukini tą nepatogumą, atrandi kaip tas kliūtis paversti privalumais. Nors jau seniai pagalvoju, kad būtų įdomu ir patapyti. Arba visai nerti į šoną nuo vizualių dalykų link, pavyzdžiui, tekstų. Bet jokių realių veiksmų link to kol kas nedariau. Nors, gal jei pamatysiu, kad iki šiol naudoto vizuali išraiška tampa man nebeaktuali, kas žino, gal atsiras drąsos išmėginti ir kitas sritis.

Save vadini surežisuotų erdvinių situacijų kūrėja, viena pagrindinių temų – peizažiškumas ir kasdienės situacijos. Kokios veikimo trajektorijos ateityje? Ar šios temos išliks?

Radikalių pokyčių ir naujų parodų kol kas neplanuoju. Ilgainiui vėl norėsis keliauti į studiją, kurioje rasiu likusius parafino gabalus ar nepabaigtą ankstesnio kūrinio elementą ir iš to vėl kas nors išsivystys. Buvo gan intensyvus etapas ir dabar gyvenu visai maloniu tuštumos jausmu. Po kiekvienos parodos, intensyvesnio etapo norisi išgyventi tą atsiribojimą, atsiranda poreikis dykinėjimui, betiksliam būviui. Artimiausiu metu sau to ir linkiu.

The post Kasdienybės skulptūros. Interviu su Marija Šnipaite appeared first on artnews.lt.

Iki sausio 11 d. Kogo galerijoje (Kastani 42, Tartu) veikia Anastasijos Sosunovos solo paroda „Baris, kuris pats pasivedžioja“.

„Kartą žiūrinėdama vienos mažos Vilniaus kaimynystės grupės naujienas socialinėje medijoje, aptikau paskelbtą paklydusio, rajone slampinėjančio šuns nuotrauką. Tarp visų gelinių nagų priauginimo reklamų ir nusiskundimų dėl automobilių stovėjimo aikštelės, ši šuns nuotrauka išsiskyrė. Fotografijos autorius, klausęs „Ar niekas nepametė šuns?”, komentarų sekcijoje iš karto buvo supažindintas su Bariu – palaidu kaimynystės šunimi, kuris pats pasivedžioja. Pamaniau, jog Baris gali prisidėti prie mano istorijų kolekcijos apie neapdainuotus herojus. Ne jokia čia paslaptis – istorijas aš mėgstu.”

Anastasija Sosunova pastebi apgyvendintose vietovėse vykstančias įvairiausias keistenybes. Pasitelkdama šiuolaikinius mitus ir istorijas iš realaus gyvenimo, kaip kad istorija apie šunį Barį, kuris pats save vedžioja, menininkė ieško tinkamiausios vizualinės kalbos perteikti idėjas apie išimtis, švelnų atvirumą ir nežinomybę. Ši kalba formuojasi per skirtingas medijas: liejant atpažįstamus daiktus iš dervos ir perlipdant juos iš molio iki dalinio neatpažįstamumo, taip pat kuriant video, renkant daiktus bei medžiagas gyvenamųjų rajonų apylinkėse. Tokiu būdu, parodos naratyvai atsiskleidžia per faktus ir metaforas įkūnijančias formas, medžiagas, vaizdus ir vos pastebimas jų deformacijas.

Teritorija, kurioje koegzistuoja įvairūs organizmai, menininkės įsivaizduojama tarsi kupina vos prisileidžiančių artyn, nepajudinamų sienų ir link jų svyrančių, vis bandančių užsikabinti objektų, seniai praradusių ir pakeitusių savo gynybinę funkciją. Tai miglota teritorija, kur balandžiai valgo picą, žoliapjovės laisvai klajoja kiemuose, paaugliai žaidžia su ugnies blyksniais, o viešajame transporte atliekamos garsios išpažintys. Viskas telpa į šį keistą organizmą, įkūnijantį idėją, „kad niekas nėra nusistovėję, viskas gali būti pakeista, kad tai, kas jau padaryta, bet pasirodo – blogai, gali būti padaryta iš naujo“ (1), o po to vėl permeistrauta ir pernaudota įvairiais išradingais būdais.

Anastasija Sosunova yra šiuolaikinio vizualaus meno kūrėja, gyvenanti ir dirbanti Vilniuje. Vilniaus dailės akademijoje ji baigė grafikos bakalauro ir skulptūros magistro studijas. Jos tarpdisciplininė meninė praktika susideda iš video, instaliacijos, skulptūros ir grafikos. Savo kūryboje ji manipuliuoja asmeniniais pasakojimais ir subtiliomis materialiomis užuominomis, įpindama jas į platesnes istorijas apie besiformuojančias bendruomenes ir tapatybes. Sosunovos kūryba aktyviai pristatoma grupinėse ir duo parodose tokiose šalyse, kaip Jungtinė Karalystė, Vokietija, Čekija, Kinija, JAV ir kt. 2016 m. gavus edukacinę stipendiją, stažavosi menininkės Laure Prouvost studijoje, o 2018 m. už geriausią jaunojo menininko kūrinį ji laimėjo JCDecaux premiją. Menininkė atliko rezidencijas Transeuropa (Vokietija), PAiR (Latvija), Rupert (Lietuva) ir Achterhaus-residency (Vokietija). Pastarojoje buvo sukurta dauguma Tartu pristatomų darbų.

Paroda „Baris, kuris pats pasivedžioja” yra mainų tarp Vilniuje įsikūrusios galerijos (AV17) ir Tartu, Estijoje, esančios galerijos Kogo dalis. Kogo galerija, įkurta 2018 m. pristato tiek jaunus, tiek žinomus Estijos ir tarptautinius menininkus bei pasižymi konceptualiomis, išskirtinėmis parodomis Tartu mieste, tuo tarpu galerija (AV17) yra viena iš nedaugelio Lietuvoje veikiančių galerijų, pristatanti išskirtinai šiuolaikinio objekto, skulptūros ir instaliacijos meną. Pastarojoje kitais metais bus pristatoma estų menininkės Kristel Saan kūryba.

1. Paul Chan, „The Unthinkable Community”, https://www.e-flux.com/journal/16/61274/the-unthinkable-community/.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba, „Cultural Endowment of Estonia”, Tartu miestas.

Dėkojame Achterhaus residency, Margit Lõhmus, Axel Loytved, Til Mette, Franziskai Nast, Yates Norton, Jeronimui Seibučiui, Andrejui Romanovui.

Anastasija Sosunova, Baris, kuris pats pasivedžioja, 2019. Parodos fragmentas, Kogo, Tartu

Anastasija Sosunova, Baris, kuris pats pasivedžioja, 2019. Parodos fragmentas, Kogo, Tartu

Anastasija Sosunova, Sujaukti kraštai, 2019. Vieno kanalo video, garsas 7’ 18’’

Anastasija Sosunova, Sujaukti kraštai, 2019. Vieno kanalo video, garsas 7’ 18’’

Anastasija Sosunova, Sujaukti kraštai, 2019. Vieno kanalo video, garsas 7’ 18’’ (Ištrauka)

Anastasija Sosunova, Sujaukti kraštai, 2019. Vieno kanalo video, garsas 7’ 18’’

Anastasija Sosunova, Duona ir druska, 2019. Kepta tešla, plienas. Parodos fragmentas, Kogo, Tartu

Anastasija Sosunova, Baris, kuris pats pasivedžioja, 2019. Parodos fragmentas, Kogo, Tartu

Anastasija Sosunova, Šarvas, pernaudotas III, 2019. Poliesterinė derva, epoksidinė derva, plienas, aliuminis, formaform, silikonas, tatuiruotės lipdukas. Parodos fragmentas, Kogo, Tartu

Anastasija Sosunova, Šarvas, pernaudotas III, 2019. Poliesterinė derva, epoksidinė derva, plienas, aliuminis, formaform, silikonas, tatuiruotės lipdukas. Parodos fragmentas, Kogo, Tartu (detalė)

Anastasija Sosunova, Sujaukti kraštai, 2019. Vieno kanalo video, garsas 7’ 18’’ Video kadras

Anastasija Sosunova, Šarvas, pernaudotas III, 2019. Poliesterinė derva, epoksidinė derva, plienas, aliuminis, formaform, silikonas, tatuiruotės lipdukas. Parodos fragmentas, Kogo, Tartu (detalė)

Anastasija Sosunova, Baris, kuris pats pasivedžioja, 2019. Parodos fragmentas, Kogo, Tartu

Anastasija Sosunova, Baris, kuris pats pasivedžioja, 2019. Parodos fragmentas, Kogo, Tartu

Anastasija Sosunova, Nuryk ir mane, 2019. Raižyta cinko plokštė. Parodos fragmentas, Kogo, Tartu

Anastasija Sosunova, Nuryk ir mane, 2019. Raižyta cinko plokštė. Parodos fragmentas, Kogo, Tartu

Anastasija Sosunova, Šarvas, pernaudotas II, 2019. Epoksidinė derva, silikonas, kailis, dirbtiniai nagai, dirvožemis, rasti organiški daiktai, plienas, aliuminis, sėklų mišinys laukiniams paukščiams šerti, lininiai siūlai. Parodos fragmentas, Kogo, Tartu

Anastasija Sosunova, Šarvas, pernaudotas II, 2019. Epoksidinė derva, silikonas, kailis, dirbtiniai nagai, dirvožemis, rasti organiški daiktai, plienas, aliuminis, sėklų mišinys laukiniams paukščiams šerti, lininiai siūlai. Parodos fragmentas, Kogo, Tartu

Anastasija Sosunova, Šarvas, pernaudotas I, 2019. Poliesterio derva, metalo drožlės, akriliniai dažai, epoksidinė derva, plienas, aliuminis, raižyta cinko plokštė, silikonas, dirbtiniai nagai, kramtomoji guma. Parodos fragmentas, Kogo, Tartu

. Anastasija Sosunova, Šarvas, pernaudotas I, 2019. Poliesterio derva, metalo drožlės, akriliniai dažai, epoksidinė derva, plienas, aliuminis, raižyta cinko plokštė, silikonas, dirbtiniai nagai, kramtomoji guma. Parodos fragmentas, Kogo, Tartu

. Anastasija Sosunova, Šarvas, pernaudotas I, 2019. Poliesterio derva, metalo drožlės, akriliniai dažai, epoksidinė derva, plienas, aliuminis, raižyta cinko plokštė, silikonas, dirbtiniai nagai, kramtomoji guma. Parodos fragmentas, Kogo, Tartu

Anastasija Sosunova, Bariui, 2019. Tinkas, vinamold vinilo termojunginys, šuns maistas. Parodos fragmentas, Kogo, Tartu

Nuotraukos: Madis Kats

The post Anastasijos Sosunovos solo paroda „Baris, kuris pats pasivedžioja“ Tartu appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 18 d., 18 val. (Latako g. (Latako g. 3, Vilnius) Vilniaus grafikos meno centre vyks Petro Repšio katalogo „Ekslibrisai ir kas jie mums“ pristatymas.

Leidinio pristatyme dalyvaus dailininkas Petras Repšys, katalogo sudarytoja Giedrė Jankevičiūtė, katalogo dailininkė Sigutė Chlebinskaitė ir projekto vykdytoja Asta Kaktytė.

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka pristato garsaus grafiko, vieno žymiausių Lietuvos ekslibrisų kūrėjo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Petro Repšio ekslibrisų katalogą.
Prieš 50 metų pirmajame respublikiniame ekslibrisų konkurse Repšys, pristatęs pirmąjį savo ekslibrisą, tapo nominantu. Šios sukakties proga ilgametė knygos ženklų saugotoja ir puoselėtoja Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka inicijavo Repšio ekslibrisų katalogo leidimą, skirtą dailininko kūrybai ir knygos ženklų tradicijoms Lietuvoje pristatyti ir populiarinti.

Projekto organizatorius Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka

Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Šiaulių miesto savivaldybė

The post Petro Repšio katalogo „Ekslibrisai ir kas jie mums“ pristatymas VGMC appeared first on artnews.lt.

Kultūros ministerijoje paskelbti 2019 metų Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai. Kino režisierius Algimantas Puipa premiją pelnė už kino vaizdų poetinę realybę, rašytojas Saulius Šaltenis – už daugialypę literatūrinę kūrybą ir išskirtinį stilių, operos solistė Asmik Grigorian – už vokalinį meistriškumą ir įspūdingą artistinę įtaigą, kūrybinė grupė: Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė – už įkvepiantį bendradarbiavimą, kuriant aukščiausio lygio kritinį meną, kompozitorė Zita Bružaitė – už muzikos universalumą ir emocinį atvirumą, aktorė Viktorija Kuodytė – už asmenybės žymę šiuolaikiniame teatre.

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas pasidžiaugė, kad nuo 1989 metų teikiamos Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos įsitvirtino kaip aukščiausio lygio mūsų meno ir kultūros įvertinimas, nepaisant jokių politinių ar komercinių interesų.

„Vertinami visų pirma meno pasiekimai, kūrėjų reikšmė mūsų valstybei ir visam pasauliui. Šiemet galime pasakyti, kad mūsų menininkai ne tik siekia prilygti pasauliniam kontekstui, bet yra ir jo lyderiai. Per tuos Nepriklausomybės atkūrimo metus mums yra pavykę įveikti XX amžiaus istorijos nulemtą atotrūkį nuo Vakarų kultūros ir meno, ir šiandien mūsų menininkų vardai yra pasaulinėse viršūnėse“, – sakė kultūros ministras.

Pasak Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos pirmininkės, literatūrologės prof. Viktorijos Daujotytės-Pakerienės, komisija dirbo susitelkusi, atsakingai ir savarankiškai, prisiimdama vertinimo atsakomybę.  „Tarp šių metų laureatų didelė ir graži moterų kūrėjų persvara. Esame tikri, kad ateina išsilyginimo laikas“, – pažymėjo komisijos pirmininkė.

Komisijos  nariai – kompozitorius ir dirigentas Vaclovas Augustinas, architektas Audrius Ambrasas, teatro ir kino aktorius Juozas Budraitis, muzikologė Jūratė Katinaitė, teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė, filosofas Nerijus Milerius, skulptorius ir filmų kūrėjas Deimantas Virgilijus Narkevičius, literatūrologė Jūratė Sprindytė, kino režisierius Audrius Stonys ir menotyrininkė Jūratė Tutlytė.

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija šiemet vertino daugiau kaip keturiasdešimt visuomenės pasiūlytų kandidatų veiklą kultūros ir meno srityje ir iš šio sąrašo iš pradžių atrinko dvylika pretendentų gauti premijas.

Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius 7 metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.

Kasmet skiriamos premijos yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio. Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatų diplomai ir ženklai įteikiami Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga.

The post Paskelbti Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai appeared first on artnews.lt.

Ką ekologija turi bendra su menu? Jei ekologija vadinsime biologijos šaką, tiriančią organizmų sąveikas ir jų biofizikinę aplinką, o menu laikysime žmogaus veiklos rezultatus, kai, taikant įvairius kūrybinius, konceptualius ar techninius įgūdžius, kuriami tam tikrą juslinį poveikį turintys kelti objektai…? Pagal Vikipedijos sugeneruotus apibrėžimus, ryšys tarp ekologijos ir meno yra greičiau instrumentinis. Pavyzdžiui, Ursulos Damm kūrinyje „Karaokė vaisinėms muselėms“ (Drosophila Karaoke Bar, 2018)[1], pavasarį eksponuotame MO parodoje „Bendrabūvis“, meninės praktikos tampa įrankiu atkreipti dėmesį į įvairius organizmų elgesio ypatumus, galbūt nepastebimus naudojant mokslinio eksperimentavimo metodus. Šiame tyrime menininkė kartu su mokslininke Birgit Brüggemeier ieškojo būdų rasti su musėmis bendrą kalbą – stebėjo, kaip šios tarpusavyje bendrauja, šoka ir dainuoja, o vėliau – kaip reaguoja į kito mokslininko sukurtą žmogaus balso kodavimo sistemą musėms. Jei išmoktum musių kalbą ir skleistum musėms suprantamus garsus, ką joms pasakytum? Kaip tikslesnis bendravimas su musėmis pakeistų žmonių, o gal ir kitų organizmų bendrabūvį? Ką žinios apie jų skleidžiamus garsus ir judėjimą padėtų suvokti apie mūsų pačių komunikacines ir menines veiklas? Menininkė atveria galimybę užduoti tokius ir panašius klausimus, kurių mokslininkai paprastai nekelia.

Musių balso ir kūno judėjimas akivaizdžiai komplikuoja pradžioje pateiktus ekologijos ir meno apibrėžimus. Pamėginkime iš naujo, tik šįkart turėdami galvoje ir musių veiklą. Norėčiau pasiūlyti apversti instrumentinį ryšį tarp ekologijos ir meno ir, užuot pasitelkus meninius įrankius ekologijos problemoms spręsti, pasinaudoti ekologija, tyrinėjant meninių praktikų klausimus. Panašų konceptualinį judesį, analizuodama mokslo, dažniausiai fizikos ar chemijos, praktikas, neretai atlieka belgų filosofė Isabelle Stengers. Ji siūlo praktikų ekologijos koncepciją, kurioje politinis praktikų veikimo aspektas papildomas ekologine perspektyva. Stengers teigimu, ekologija yra transversali kategorija, padedanti apibrėžti reliacinį heterogeniškumą, t. y. tokias situacijas, kurios susieja heterogeniškus protagonistus. Jos manymu, taip yra dėl to, kad ekologijos praktikoje mokslininkai nelinkę atsieti praktikų ethos ir oikos. Tai reiškia, kad įvairių organizmų poreikiai, elgesys, įpročiai, rūpesčiai yra apibūdinami ne bendraisiais, bet itin specifiniais terminais, ir jie analizuojami atsižvelgiant į tų subjektų aplinką bei kitas juos supančias praktikas.[2]

Žvilgsnis iš ekologinės perspektyvos kviečia tikslinti meno autonomijos sampratą. Vertėtų kalbėti ne apie XX a. pradžioje įtvirtintą meno menui idėją, kai meno sfera imama suvokti kaip sau pakankama ir atsieta nuo kitų politinio ir socialinio gyvenimo sferų, bet apie menines praktikas, kurių autonomija įmanoma tik per prieštaringą „simbiotinį susitarimą“. Stengers pabrėžia, jog šis susitarimas – tai naujų imanentinių egzistencijos būdų kūrimas, o ne reikšmingesnių interesų pripažinimas nustelbiant kitų interesų įvairovę ar tokia daugybės interesų harmoningo suderinimo pasekmė, kad būtų galima peržengti juose slypintį savanaudiškumo aspektą.[3] Be to, praktikos skiriasi nuo idėjų. Kalbėdama apie šiuos skirtumus Stengers rašo: „Praktikos, kitaip nei gyvos būtybės, negali kreiptis į tylų pasaulį – paklusnų įsitikinimų ir interpretacijų pagrindą; jų egzistavimo būdas yra santykinis ir ribotas, o ne haliucinacinis ir vizionieriškas; jų avatarai nenurodo į autoritetingesnį šaltinį, kuriam jos tebūtų lokalus vertimas, bet tai, kad jos gamina čia ir dabar, paverčia jas įmanomomis.“[4] Taigi ekologinė perspektyva leidžia savotiškai įžeminti menines praktikas – kalbėti apie tai, kaip įvairių meno lauko veikėjų veiklos siejasi ir kuria viena kitą. Tarp skirtingų protagonistų minėtini menininkai, kuratoriai, kritikai, muziejininkai, meno institucijų direktoriai ir t. t. Ši perspektyva taip pat sudaro sąlygas kalbėti apie įvairių meno lauko dalyvių savarankišką gebėjimą kartu kurti ir gerbti tik jų praktikai būdingas taisykles. Stengers teigimu, būtent juntamas pažeminimas, gėda, cinizmas signalizuoja apie grėsmę autonomijai. Ją kurti reiškia ne tiesiog stengtis išgyventi esamomis sąlygomis, bet, apibrėžiant savo atsakomybes ir įsipareigojimus, kurti naujus imanentinius autonomiško gyvenimo būdus.[5]

Mąstant apie pažeminimą, gėdą ir cinizmą meno lauke, galima minėti ne vieną atvejį. Šiame tekste norėčiau paminėti tik keletą situacijų, kai nesutarimai kilo tarp skirtingų lauko dalyvių. Pavyzdžiui, tarptautinėje spaudoje neseniai buvo diskutuojama apie šių metų Venecijos bienalėje eksponuotą valtį, kurioje 2015 m. žuvo daugiau nei 700 pabėgėlių. Vienas į šią situaciją sureagavusių kuratorių Vincentas Honoré teigė nesuprantąs, kam reikėjo atvežti tą valtį į Venecijos bienalę ir paversti ją vakarietiško fetišizmo ir selfinimosi vieta. Honoré komentaras apie neapsakomą gėdą mėginant suprasti šį išnaudojimo atvejį ir gėdą būti meno pasaulio dalimi turėjo ne tik pasmerkti ar apriboti meninę veiklą, bet ir leisti pagalvoti, kokios „fetišizavimo“ formos mums, kaip privilegijuotiems meno lauko dalyviams ir jo kūrėjams, yra nepriimtinos. Jis taip pat parodo, jog menas neatsiranda tuščioje vietoje, bet yra darinys, veikiantis ir veikiamas kitų žmonių patirčių, todėl turėtų būti kuriamas jautriai ir atsakingai. Ką toks meninis įvykis galėjo reikšti daugybei žuvusių žmonių artimųjų?

Meninių praktikų autonomiškumui kyla kur kas didesnė grėsmė, kai tokioms diskusijoms vietos nebelieka. Pavyzdžiui, čekų meno bendruomenė neseniai kvietė pasirašyti peticiją prieš Adamo Burako atleidimą iš kuratoriaus pareigų Nacionalinėje dailės galerijoje Prahoje. Kuratorių atstatydino laikinai direktorės pareigas eiti paskirta kitos didelės šiuolaikinio meno galerijos „Rudolfinum“ direktoriaus žmona, ekonomistė Alena Anne-Marie Nedoma. Laikinąją direktorę rugsėjo pabaigoje paskyrė neseniai pareigas pradėjęs eiti kultūros ministras, anksčiau užsienio reikalų ministras Lubomíras Zaorálekas. Nedoma ne tik skubiai atleido vieną labiausiai nusipelniusių galerijos kuratorių, bet ir viešai paskelbė neaiškiais kaltinimais grįstas, žeminančias ir kuratoriaus reputaciją menkinančias poelgio priežastis. Pavyzdžiui, tai, kad kaip Nacionalinės dailės galerijos kuratorius jis per daug dėmesio skyrė šiuolaikiniam menui, per daug keliavo ir netgi leido sau mokėti honorarus menininkams, kurie tokioje prestižinėje galerijoje turėtų eksponuotis nemokamai.

Ši situacija man primena kitą, vietinį, bandymą pažeminti meno lauko veikėjus, tik šįkart – meno kritikus. Viena iš MO muziejaus įkūrėjų Danguolė Butkienė birželio pabaigoje kultūros dienraštyje 7md.lt paskelbė tekstą, kuriame pademonstravo nesugebėjimą priimti konstruktyvių įžvalgų ir apskritai norą užtildyti bet kokią kritiką. Straipsnyje atvirai tyčiojamasi iš Eglės Mikalajūnės pastabų, kritikės patirtį vertinant kaip juokingą ir neadekvačią. Pavyzdžiui, pastebėjimus, kad parodos „Gyvūnas-žmogus-robotas“ kataloge aiškiai nederėjo vadovėlinis didžiojo pasakojimo tonas su jame publikuotais kritiniais straipsniais, ar tai, jog parodai buvo pasirinktas jos turinio neatspindintis, tiesmukas ir temos sudėtingumą unifikuojantis pavadinimas. Ciniškai nuskamba įkūrėjos pasiūlymas vertintojams „nežiūrėti į viską per daug rimtai“, rezonuojantis su Stengers pastebėjimu, jog ten, kur juntamas pažeminimas ar cenzūra, neretai nemaloniai primenama būtinybė „išlikti blaivaus proto“, „vengti būti naivuoliu“.

Baigdama norėčiau pasiūlyti pasižiūrėti į visa tai šiek tiek rimčiau ir padainuoti karaokė, kur būtų vietos balsų įvairovei.

[1] Daugiau apie kūrinį žr. Ursula Damm, Drosophila Karaoke Bar, 2018. Prieiga internete: http://ursuladamm.de/drosophila-karaoke-bar-2018/, [žiūrėta 2019 12 08].

[2] Isabelle Stengers, Comparison as A Matter of Concern, in: Common Knowledge, 17(1), Duke University Press, 2011, p. 59.

[3] Isabelle Stengers, Cosmopolitics I. (trans. R. Bononno), University of Minnesota Press, 2010, p. 35.

[4] Ten pat, p. 40.

[5] Isabelle Stengers, Autonomy and the Intrusion of Gaia, in: The South Atlantic Quarterly, 116(2), Special Issue: Autonomia in the Anthropocene (eds. B. Braun, S. Nelson), Duke University Press, 2017, p. 392.

Iliustracijoje: Ursula Damm, Birgit Bruggemeier, Karaokės baras: dainuojame musių kalba, 2018. MO muziejus, Vilnius. Nuotraukos: Rytis Šeškaitis

The post Meninių praktikų ekologija, arba Kvietimas padainuoti karaokė appeared first on artnews.lt.