Birželio 21 ir 22 d., nuo 11 iki 14 val. Low Air šokio teatre (Gedimino pr. 2a) vyks Rūtos Junevičiūtės parodos „Aisopika” renginys „Džiaugsmas kalbėtis. Judesio seminaras vyresniems”.

Susitikę Low Air teatro salėje kalbėsime judesiais, žiūrėsime, kiek galima pasakyti kūnu ir kaip galima suprasti kitą. Žmogus, ypač vyresnis, yra pilnas patirties ir emocinių krūvių. Seminaro metu pasitelkę vaizduotę, humorą ir fizines užduotis išreikšime tai, kas kūne yra. Kalbėsime judesiais ir buvimu. Mokysimės išsakyti ir girdėti.

Seminaras skiriamas vyresniems nei 50 metų dalyviams, bet laukiami, be abejo, visi. Fizinis pasirengimas bei šokio patirtis nebūtina. Prašome atsinešti judesiui patogią aprangą.

Seminaras nemokamas. Vietų skaičius ribotas, būtina išankstinė registracija (iki birželio 19 d.): užpildant registracijos formą arba +370 643 52141.

Grėtė Šmitaitė (LT/DE) – atlikėja, choreografė. Ji yra dirbusi su airių choreografu Stephen Batts, kuris daugybę metų kuria šiuolaikinio šokio projektus su vyresnio amžiaus žmonių, vaikų ir profesionalių atlikėjų grupėmis. 2017 m. Šmitaitė baigė „Šokis. Kontekstas. Choreografija” bakalaurą HZT universitete Berlyne. Išsamiau apie menininkę: https://vimeo.com/user60107138

Iliustracijoje: solo darbas „Kodėl verkiu?” (G. Šmitaitės choreografija). Kris Moor, STL teatras, nuotrauka. 2019 m. Talinas.

The post Parodos „Aisopika“ renginys „Džiaugsmas kalbėtis. Judesio seminaras vyresniems“ NDG appeared first on artnews.lt.

Nuo birželio 20 d. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) pradės veikti paroda „Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka“.

Petras Kalpokas (1880–1945) – vienas žymiausių ir produktyviausių XX a. pirmosios pusės lietuvių tapytojų, scenografijos, freskų kūrėjų. XX a. pradžioje išgarsėjęs ne vien Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, žinomas Latvijoje, Kauno meno mokyklos profesorius, tapybos studijos vadovas.

Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu P. Kalpokas prarado visus savo kūrinius – 120 paveikslų, kurie iš Mintaujoje vykusios personalinės parodos buvo vežami į Berlyne rengiamą jo parodą. Tik 16 iš jų 1937 m. Vytauto Didžiojo Kultūros muziejui pavyko nupirkti iš privataus vokiečių kolekcininko H. Lüderio-Lühro. Šioje ekspozicijoje žiūrovai pirmą kartą išvys P. Kalpoko tapybos visumą, papildytą dar didesne prarastos kūrybos dalimi, kurią privatūs asmenys sugrąžino į Lietuvą iš įvairių šaltinių, dažnai iš užsienyje gyvenančių savininkų. Paroda leis pirmą kartą išsamiau susipažinti su reikšmingiausiu ankstyvuoju P. Kalpoko kūrybos periodu, pamatyti paveikslus, atnešusius jam šlovę svetur, ir įsitikinti neeiliniais tapytojo gabumais jaunystėje.

Parodoje pristatomi žymiausi visų laikotarpių P. Kalpoko kūriniai, visi dailininko tapybos žanrai: Lietuvos, Italijos ir Šveicarijos peizažai, improvizuoti jam artimiausių žmonių – žmonos Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės, žmonos sesers T. Švedaitės, dailininko Igno Šlapelio, baleto artistės Marijos Juozapaitytės-Kelbauskienės  portretai, motinos portretas, keli autoportretai, įprasminantys svarbiausius autoriaus gyvenimo etapus, taip pat istoriniai Lietuvos kunigaikščių portretai, simbolinės kompozicijos bei vaizdai iš žvejų gyvenimo, dailininko kūryboje itin reti natiurmortai, nes jo nedomino negyvoji gamta bei kiti civilizacijos sukurti objektai. Niekada netapė pastatų ir miestų vaizdų. P. Kalpokas, kaip jautrios, lyriškos ir subtilios natūros menininkas, labiausiai mėgo peizažą, dievino natūralią gamtą. Jo tapyba kito priklausomai nuo aplinkos, kuri jį supo ir teikė jam kūrybinį impulsą. Gyvenimas Lietuvoje sugrąžino mylimą gimtąją gamtą, kurios ilgėdavosi svetur. Tačiau čia jis prarado modernumo aistrą, kėlusią jo kūrybinę dvasią Miuncheno aplinkoje.

Tai antroji Petro Kalpoko tapybos paroda, surengta po dailininko mirties. Pirmoji įvyko 1980 m. Vilniuje, Lietuvos dailės muziejuje. Pastaraisiais metais dailininko kūriniai buvo rodomi keliose reikšmingose ekspozicijose. Viena iš jų – „Priešaušrio“ paroda Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (2019). Itin svarbus buvo pirmas mėginimas įrašyti P. Kalpoką į Europos meno kontekstą tarptautinėje parodoje, skirtoje Europos peizažui (2009). Neseniai trys dailininko darbai buvo eksponuoti Paryžiuje, Baltijos šalių simbolizmo parodoje, kuri buvo perkelta į Estijos dailės muziejų Taline, o šių metų vasarą atkeliaus į Vilnių, į Nacionalinę dailės galeriją.

P. Kalpokas gimė 1880 m. Miškinės viensėdyje, Rokiškio apskrityje, mirė 1945 m. Kaune. Dailininkas aktyviai dalyvavo visose pirmosiose lietuvių dailininkų parodose, meninius jo gebėjimus anksti pastebėjo latvių dailininkai Jānis Valteris ir Vilhemas Purvītis. Ryškų P. Kalpoko tapytojo talentą subrandino Miuncheno dvasinė aplinka, padėjusi surasti savitą modernią meninę raišką. Čia jis sulaukė didesnio kūrybinio pripažinimo, buvo Sezessiono narys, dalyvavo Kunstvereino parodose. Taip pat buvo gerbiamas ir Rygoje kaip aktyvus Baltijos dailininkų sąjungos parodų (1905, 1910, 1911, 1913, 1918) dalyvis.

Parodai kūrinius skolino: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Latvijos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Vytauto Didžiojo karo muziejus, Kauno miesto muziejus, Kauno Arkivyskupijos muziejus, Šiaulių „Aušros“ muziejus, Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“, ARS VIA aukcionas, Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo Į Dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, dr. Jaunius Gumbis, Arijus Ivaškevičius, Andrius Jankauskas, kiti privatūs kolekcininkai.

 Parodos kuratorė dr. Nijolė Tumėnienė

Architektas Saulius Valius

Grafinis dizainas Naglis Rytis Baltušnikas

Koordinatorė Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Paroda veiks: 2020 06 20 – 11 14

The post Paroda „Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka“ Kaune appeared first on artnews.lt.

Vakar įvykęs LXII Vilniaus aukcionas nustebino dalyvių aktyvumu bei itin ilgomis ir atkakliomis varžytuvėmis, kurios iš esmės pakeitė brangiausiai parduotų meno kūrinių penketuko istoriją. Nors pirmoje pozicijoje išliko Antano Žmuidzinavičiaus (1876–1966) kūrinys „Dzūkų kaimelis“ (1910), po jo rikiuojasi net trys pastaruoju metu itin vertinamo ir daugelio meno mėgėjų ieškomo lietuvių dailininko Petro Kalpoko (1880–1945) kūriniai.

„Buvo netikėta pamatyti pakankamai gausų Vilniaus aukciono dalyvių būrį šiuo ypatingu laikotarpiu, tačiau didelis žmonių susidomėjimas ir rezultatai rodo, kad aukcionas yra gyvas reiškinys, kurio atmosferą sunku skaitmenizuoti ir perkelti į virtualią erdvę. Šis aukcionas stebino ir itin ilgomis bei atkakliomis varžytuvėmis, pakeitusiomis ne vieno meno kūrinio vertę bei likimą. Ar tai lėmė ekonominės ir investicinės paskatos? Manyčiau, kad šį kartą visa tai liko kažkur nuošalėje – dideles varžtuves paskatino patys meno kūriniai, pakankamai retai pasitaikantys ypatingi meno grynuoliai“, – teigia Vilniaus aukciono vadovė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė.

Vakaro intrigas labiausiai kurstė lietuvių dailininko P. Kalpoko kūriniai, kurių kainos kilo su neįtikėtinu pagreičiu, o varžytuvės užsitęsė tiek, kad peržengė pačias drąsiausias prognozuotas estimacijos ribas.

Dar prieš LXII Vilniaus aukcioną buvo manoma, kad didžiausio susidomėjimo sulauks labai ankstyvas ir retas dailininko P. Kalpoko darbas „Rudeniškas peizažas“ (1904), kuris manoma, buvo sukurtas tuo metu, kai menininkas viešėjo pas savo mecenatą baroną Gustafą fon Mantoifelį (Gustav von Manteuffel, 1832–1916) Latvijoje esančiuose Kazdangos rūmuose. Pradine – 25 tūkst. eurų – kaina įvertintas kūrinys ne tik patvirtino šias prognozes, bet ir perrašė Vilniaus aukcione brangiausiai parduotų kūrinių istoriją. Kainai šoktelėjus beveik 1,8 karto iki 44,75 tūkst. eurų, P. Kalpoko „Rudeniškas peizažas“ bendrame brangiausiai parduotų kūrinių sąraše išstūmė Antano Samuolio (1899–1942) paveikslą „Liga“ (1931) ir šiuo metu užima antrą poziciją po A. Žmuidzinavičiaus kūrinio „Dzūkų kaimelis“, prieš septynis metus aukcione įsigyto už daugiau kaip 53,5 tūkst. eurų.

Vis dėlto gerokai labiau nustebino varžytuvės dėl kito P. Kalpoko kūrinio „Žiemos peizažas su upeliu“ (1935). Pradinė šio kūrinio kaina – 3,8 tūkst. eurų – kilo daugiau nei 10 kartų – iki 39 tūkst. eurų. Būtent tokia suma pernai buvo įvertinta A. Samuolio „Liga“. Dabar abu kūriniai brangiausiai parduotų kūrinių sąraše dalinsis 3–4 pozicijas. O penktąją poziciją užims dar vienas P. Kalpoko kūrinys „Upelis pavasarį“ (1907) – prieš penkerius metus aukcione įvertintas 36,5 tūkst. eurų ir iki šiol istorijoje buvęs trečias brangiausiai parduotas meno kūrinys.

Vertinant tik LXII Vilniaus aukciono rezultatus, po dviejų P. Kalpoko kūrinių, trečiasis šiame aukcione brangiausiai parduotas kūrinys – rubrikoje „In focus: Popartas ir Opartas“ pristatytas dailininko Kęstučio Zapkaus darbas „Arkties peržiūra“ (2009). Jis įsigytas už pradinę kainą – 5,9 tūkst. eurų. Po jo rikiuojasi dailininko Raimundo Sližio (1952–2008) „Autoportretas“ (1989), kurio pradinė kaina pakilo apie 1,7 karto iki 4,1 tūkst. eurų, bei dailininko Viktoro Vizgirdos (1904–1993) drobė „Žydintis sodas“ (1947), kuri pradinė kaina kilo beveik 1,9 karto iki 3,4 tūkst. eurų.

Gana atkaklios varžytuvės vyko ir dėl dailininko A. Žmuidzinavičiaus kūrinių: paveikslo „Reginys iš balkono“ (1954) pradinė kaino kilo 3 kartus iki 3,3 tūkst. eurų, o drobė „Vileika | Vilnelė Vilniuje“ (1916) parduota daugiau nei dukart brangiau – už 3,2 tūkst. eurų.

Dr. S. Skaisgirytės-Makselienės teigimu, šįkart mažesnio aukciono dalyvių dėmesio sulaukė rubrikos „In focus: kombinatų „Dailė“ produkcija“ lotai. „Tai patvirtino, ką jau esu ne kartą sakiusi: šių kūrinių sėkmės laikas bus ateityje. Su jais dar tik pažindinamasi, o suprasti tikrąją jų vertę, tikrai reikalinga bent kelių dešimtmečių distancija. Akivaizdu, kad daugelis meno mėgejų gyvena dabartyje ar trumpesnėmis laiko distancijomis ir bent jau šiuo metu nėra pasiruošę ilgalaikėms rizikoms“, – sako ji.

Be jau paminėtų lotų, LXII Vilniaus aukciono dalyviai atkreipė dėmesį ir į kitas rinkinio vertybes – įsigyti Algio Kriščiūno, Vladislovo Žiliaus (1939–2012), Adomo Galdiko (1893–1969), Augustino Savicko (1919–2012), Augustino Potockio (1852–1945), Jono Janulio (1888–1973), Adomo Varno (1879–1979), Kazio Šimonio (1887–1978), Liudo Truikio (1904–1987), Mikalojaus Šalkausko (1935–2002) ir kitų gerai žinimų autorių kūriniai.

Šiais metais Vilniaus aukcionas tradiciškai nepersikels į pajūrį, o vasarą atostogaus. LXIII Vilniaus aukcionas numatytas rugsėjo mėnesį Vilniuje, jo meno vertybių rinkinys bus formuojamas iki rugpjūčio pabaigos.

FAKTAI IR SKAIČIAI

44 750 – tiek eurų kainavo brangiausiai aukcione parduotas kūrinys – labai ankstyvas ir retas dailininko Petro Kalpoko darbas „Rudeniškas peizažas“ (1904), kuris įdomus tuo, kad jame vyrauja secesinės stilistikos bruožai bei būsima „kalpokiška“ peizažų stilistika

90 – tiek eurų kainavo pigiausias LXII Vilniaus aukciono lotas – Klaipėdos kombinate „Dailė“ pagaminta vilnos ir medvilnės lovatiesė (XX a. II p.)

2509 – tiek eurų vidutiniškai išleido vienas LXII Vilniaus aukciono vertybes įsigijęs dalyvis

44 – tiek procentų vidutiniškai kilo vieno LXII Vilniaus aukcione parduoto loto pradinė kaina

53 – tiek lotų parduota iš viso LXII Vilniaus aukciono rinkinio

7 – tiek iš viso ir daugiausia LXII Vilniaus aukcione parduota vieno autoriaus – Mariaus Liugailos – kūrinių

The post Vilniaus aukcione pasirodę dailininko P. Kalpoko paveikslai perrašė brangiausiai parduotų kūrinių istoriją appeared first on artnews.lt.

Tarptautinis stiklo meno festivalis „Vitrum 2020 Pulsas” vyks šių metų spalio – gruodžio mėnesį, o ekspozicijos išsidėstys galerijoje „Meno parkas“, M.K. Čiurlionio muziejuje „Galerijoje be sienų” Kaune ir Kauno rajono muziejuje Raudondvaryje. Ragindamas pažvelgti į (ne)skaidrumą stikle ir visuomenėje „Vitrum 2020“ festivalis pakvies į tarptautines parodas, gyvus pasirodymus, ekskursijas bei šeimai skirtas edukacijas.

Stiklo festivalio tradicijos

„Vitrum“ festivalis pradėtas rengti 2000 metais Kaune. Vėliau stiklo meno trienalė, apjungdama stiklo meno bendruomenę Baltijos šalyse, palaipsniui išsiplėtė ir tapo tarptautinio stiklo meno festivaliu. Pastarasis festivalis kvietė narplioti istorijos ir atminties pinkles, stebino karšto stiklo dirbtuvėmis bei kvietė į senąjį Aleksoto stiklo fabriką. Tuo tarpu šių metų festivalis „Vitrum 2020 Pulsas” ritmingai tęsia bendruomenės ryšių stiprinimą ir visuomenės pažintį su stiklo menu. Artėjančio festivalio parodose 2020 metų rudenį stiklo tradicijos susijungs su šiuolaikiniu menu.

„Šis „Vitrum“ festivalis – jubiliejinis, žymintis festivalio gyvavimo dvidešimtmetį. Lyginant su pirmuoju – dabar tai daug platesnis, didesnis renginys, išsiplėtęs nuo grupinės parodos. „Vitrum 2020 Pulsas“ festivalyje įtrauktas veiksmo menas ir karšto stiklo pasirodymas. Skirtingos parodos aprėps trijų šalių susitikimą bei nubrėš idėjinį ir konceptualų vaizdą“, – teigia festivalio vadovė, menininkė Julija Pociūtė. Ji svarsto, kad be pasipriešinimo ir sustiprinto pulso visuomenėje neįmanoma išeiti į darnų skirtingų bendruomenių sutarimą, o tai atsispindi ir artėjančio festivalio temoje.

 Pasipriešinimo sužadintas pulsas

„Vitrum 2020 Pulsas” festivalis konceptualiai nagrinėja (ne)skaidrumą – kaip stiklo medžiagiškumo ir socialinių procesų ypatybę. Festivalio šūkiu pasirinktas „pulsas“ gali būti ne tik organizmo funkcijos imitacija, bet ir pojūtis, kai susidūrus su nepatogiomis situacijomis, užginčijamos nusistovėjusios taisyklės. Festivalio metu daugiausia dėmesio bus skirta iššūkių įveikimui, akcentuojant jausmus ir reakcijas, kurios kyla, kai žmogus stumiamas už savo galimybių ribų. Tą akimirką – ramybę ir paklusnumą pakeičia įniršis ir pasipriešinimas.

Festivalio programą sudaro kuruota paroda „Aštri stiklo briauna“, atviro kvietimo paroda „Skaidri erdvė“, instaliacija viešoje erdvėje, gyvi pasirodymai, šeimai skirtos edukacijos ir ekskursijos.

Vaizdūs pasakojimai ir atsparumo idėjos

Tarptautinėje parodoje „Aštri stiklo briauna“ analizuojamos (ne)skaidrumo ir atsparumo idėjos. Čia menininkų kūriniuose tyrinėjamos stiklo medžiagiškosios savybės ir socialinių apribojimų iššūkiai, tuo siekiama užmegzti dialogą tarp kūrėjų, kuriems nepaklusnumas ir nusižengimas – tai priemonė nusistovėjusioms taisyklėms laužyti.

Parodą kuruoja Alba Folgado – kuratorė ir nepriklausoma tyrėja, gyvenanti Švedijoje. Ji tyrinėja vaizdinius pasakojimus apie urbanistinius pasipriešinimus ir performatyvių praktikų socialinę jėgą.

„Kuruodama parodą „Aštri stiklo briauna“ siekiu dirbti su menininkais kuriančiais pasakojimus erdvėje bei tikiuosi užmegzti tvirtus ryšius su Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjais“, – teigia A.Folgado.

Parodoje darbus pristatys Eduardo Hurtado (Ispanija), Mourad Kouri (Švedija), Claudia Pagès (Ispanija/Nyderlandai), Eglė Budvytytė (Lietuva/Nyderlandai), Jamila Johnson-Small (Jungtinė Karalystė). Parodos atidarymo metu performansą atliks Eduardo Hurtado, o Jamila Johnson-Small performansas vyks festivalio metu.

Baltijos šalių susitikimas

Antroji festivalio paroda „Skaidri erdvė” – tai atviro kvietimo profesionalių menininkų iš Baltijos šalių paroda. Minint festivalio gyvavimo dvidešimtmetį parodoje dalyvauti kviečiami visi profesionalūs menininkai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos, dirbantys su stiklu ar tarpdisciplininiu menu. Kūrėjai kviečiami tyrinėti erdvės ir skaidrumo santykį, analizuoti menininkų įtaką socialiniams procesams, kuriuose subjektai gali judėti atskirai ir tuo pačiu būti bendros struktūros dalimi. Parodoje reflektuojama skaidrumo svarba šiandieninėje visuomenėje, o tuo pačiu – santykyje su aplinka ir savimi.

„Vitrum 2020 Pulsas“ festivalis vyks spalio 7 – gruodžio 13 dienomis.

Paroda „Aštri stiklo briauna“ galerijoje „Meno parkas“ veiks spalio 7 – lapkričio 7 dienomis.
Paroda „Skaidri erdvė“ veiks spalio 9 – gruodžio 13 dienomis Kauno rajono muziejuje, Raudondvaryje.
Instaliacija M. K. Čiurlionio muziejaus „Galerijoje be sienų“ veiks spalio 7 – gruodžio 13 dienomis.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Platesnė informacija: www.vitrumfestival.com
www.facebook.com/vitrumfestival

The post „Vitrum 2020 Pulsas“ festivalis kvies pažvelgti į (ne)skaidrumą stikle ir visuomenėje appeared first on artnews.lt.

Birželio 18 d. 18 val. atviroje galerijoje „Fantomas“, Vytauto g. 57, Vilniuje atidaroma žinomo fotografo Romualdo Požerskio paroda „Nematomi veidai“, kurioje eksponuojami niekur nepublikuoti kadrai iš gyvenimo būdo festivalio “Burning Man” Nevados dykumoje, JAV. Karantino metu pripratome prie žmonių su kaukėmis, šiame renginyje jos tiesiog būtinos tiek dėl estetinių, tiek ir dėl praktinių priežasčių – kaukės yra daugumos kostiumų dalis bei apsaugo nuo dykumoje siaučiančių dulkių. Parodos kadruose – daug žmonių, tačiau nesimato jų veidų.

Nuo 2008-ųjų į „Burning Man“ keliaujantis ir jau 9 kartus ten buvęs R.Požerskis kasmet iš festivalio parsiveža apie 10 tūkstančių kadrų. Daugiau nei 30 metų organizuojamas renginys savaitei išskraidina į alternatyvų pasaulį. Beje, šiemet dėl pandemijos „Burning Man“ vyks tik virtualioje multivisatoje.

Fotografas prisimena savo pirmąją “Burning Man” parodą Šiauliuose: „Vienoje salėje buvo rodomas ir mano sukurtas filmas. Ateidavo budėtojas, buvęs vietinis hipis, sėdėdavo, žiūrėdavo tą filmą kiekvieną dieną. Sako, čia yra mano rojus ir ta vieta, kur galėčiau numirti.“ Atvykusiems čia pirmą kartą, lieka neapsakomas įspūdis, tačiau senbuviams – kitaip. „Burning Man“ virsta į prabangų kurortą su madų demonstravimu ir privalomomis fotografijomis internete. Nuo 1986-ųjų pasikeitė šio utopinio miesto socialinis pjūvis – vietoje senųjų hipių, klajūnų, menininkų daugėja nuomonės formuotojų ir kitų „įžymybių“. Parodos atidaryme bus demonstruojama taip pat dar niekur nerodyta R.Požerskio videomedžiaga iš 2019-ųjų „Burning Man“.

Birželio 18 d. parodos atidarymą savo muzikiniais ritualais įgarsins “Burning Man” atmosferą gyvai patyrę didžėjai: iš “Nesakyk mamai”, “Metal on Metal”, “Vaikinai iš padorių šeimų“ ir kitų projektų žinomas Kym Wild bei pasaulį ir septynias jūras apkeliavęs Spitzin su visa savo spalvinga fonoteka.

Lygiai prieš metus galerijoje “Fantomas” buvo pristatyta R.Požerskio paroda “Kelias”. Jai buvo atrinktos akimirkos iš menininko kelionių motociklu po Lietuvą ir automobiliu po JAV bei apsilankymai festivalyje „Burning Man“ ir Bangladeše. Atidarymo metu buvo rodomi R. Požerskio videofilmai apie Kalantos laikų Lietuvos baikerius, Vakarų Amerikos parkus bei „Route 66“ kelią, spalvingas paslaptingojo Bangladešo šeimas.

2017-ųjų pavasarį dviaukščiame autobuse įrengta mobili meno galerija „Fantomas” apsistojo Žvėryne ir ėmėsi žadinti apsnūdusį kultūrinį rajono gyvenimą. Prieš tai kelis metus po Vilnių klajojusi galerija į naują vietą atsigabeno įvairių šiuolaikinio meno išraiškos formų bei sukūrė aplink save kūrybišką, baltu smėliu padengtą ir plastmasinėmis palmėmis papuoštą, erdvę. Čia savaitgaliais vyksta spalvingi piknikai, organizuojamos parodos ir kiti renginiai.

The post Nematomi „degančių žmonių“ veidai R. Požerskio fotografijose appeared first on artnews.lt.

Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus „Klaipėdos galerija“ (Bažnyčių g. 6, II-as aukštas) š.m. birželio 18 d. (ketvirtadienį) 17:30 val. po ilgiau nei metus trukusios renovacijos ir įsiterpusios karantino pauzės atveria duris su paroda „Atidaryta / Open“, suformuota iš meno kolekcininko Edmundo Kolakausko sukaupto tapybos darbų lobyno.

Klaipėda tikrai nestokoja daug kūrybingų dailininkų, kurie garsina Klaipėdos vardą Lietuvoje ir už jos ribų, tad šioje parodoje bus paminėti ne tik jau mus palikę menininkai, bet atkreipsime dėmesį ir į tuos, kurie aktyviai kuria šiandien. Parodoje eksponuojamų kūrinių autoriai: Angelas Gabrielaitis (1933-2004), Eduardas Malinauskas (g. 1937), Algirdas Taurinskas (1941–2017), Petras Lukošius (g. 1956), Vladimir Blogatyriov (g. 1945), Algimantas Ramanauskas (1955–2017), Virginijus Viningas (g. 1960), Vidas Pinkevičius (1949–2012), Juozas Vosylius (g. 1950), Angelina Banytė (g. 1949), Liudvikas Natalevičius (g. 1954), Danas Andriulionis (g. 1951), Ernestas Žvaigždinas (g. 1956), Arūnas Mėčius (1965–2013), Arvydas Karvelis (g. 1965) ir kt.

„Kolekcionavimas – liga ir ji nepagydoma“, – sako Palangoje gyvenantis ir visoje Lietuvoje žinomas meno kolekcininkas, Edmundas Kolakauskas, per 40 metų savo namuose surinkęs didžiulę paveikslų kolekciją, kurioje virš 800 kūrinių. Dailininko A. Taurinsko pamokytas kolekcininkas rinko tik tapybą. „Tapyba yra gyvenimo spalva“, – sakydavo jam menininkas.

Šioje parodoje pristatomi būtent garsių Klaipėdos dailininkų kūriniai. Po vieną ar kelis kiekvieno autoriaus paveikslus. Didžiąją dalį šių žmonių Edmundas Kolakauskas pats pažinojo ar pažįsta asmeniškai. Visi jie prisidėjo prie jo tapybos suvokimo, skatino vis labiau ja domėtis, padėjo auginti kolekciją. Labai gaila, kad daugelis iš jų jau yra išėję iš šio gyvenimo, tačiau puiku tai, kad jų draugystė ir menas vis dar gyvena kolekcijoje ir parodų salėse. Už nuopelnus ir indėlį garsinant lietuvių dailininkų tapybą E. Kolakauskui yra suteiktas Lietuvos dailininkų sąjungos garbės nario vardas.

Atidarymo metu svečiai turės galimybę išgirsti violončelisto Justo Kulikausko muziką.

Paroda vyks iki liepos 11 d.

Naujas galerijos darbo laikas: antradienį–penktadienį 11–18 val., šeštadienį 12–16 val

Iliustracijoje: ANGELINA BANYTĖ Senoviškas natiurmortas, 1997 m., 80×100, drobė, akrilas

The post Paroda „Atidaryta / Open“ – meno kūriniai iš Edmundo Kolakausko kolekcijos appeared first on artnews.lt.

Kas bendro tarp barokinio teatro ir jūrininkų? Atsakymą į šį klausimą sufleruoja garso menininko Arturo Bumšteino performansas „Navigacijos“ iš „Blogų orų“ serijos. Birželio 18 d., 18 ir 20 val., pasibaigus karantino tylai, jis bus rodomas Šiuolaikinio meno centro Didžiojoje salėje. Tai dar viena unikalaus barokinio teatro triukšmų mašinų performanso „Blogi orai“ versija, kurioje vėl triukšmaus barokinės lietaus, vėjo ir griaustinio mašinos, sekančios tropinių ciklonų keliais.

Ilgametį A. Bumšteino susidomėjimą barokine mašinerija liudijantis performansas, „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose įsegęs menininkui Boriso Dauguviečio auskarą, nuolatos dinamiškai kinta. Per kelerius metus nuo premjeros Krokuvoje, jau buvo pristatytos bent trys performanso versijos, pritaikytos skirtingoms erdvėms ir atliepiančios paties kūrinio dinamišką prigimtį. „Navigacijos“ – tai galerinis „Blogų orų“ variantas, kuriam įkvėpimo suteikė faktas, kad barokiniame teatre scenos darbininkais dažnai dirbdavo jūreiviai, valdę scenos mechanizmus, tarsi naviguotų burlaivį.

„Nuolatinis kitimas šiam kūriniui labai svarbus. Kūrinio objektas yra klimato, aplinkos fenomenų, orų garsai. Pats oras nėra statiškas reiškinys – jis nuolatos kinta, jį užfiksuoti, „sužemėlapiuoti“, nuspėti yra labai sunku. Norėčiau, kad ir šis kūrinys būtų toks, kad ji būtų galima žiūrėti daugybę kartų ir kiekviena jo versija būtų kitokia. Įsivaizduoju debesį kaip šio kūrinio prototipą – jis visuomet yra tos pačios konsistencijos, bet jo forma nuolatos kinta. Išlieka barokinio teatro triukšmo mašinos, o struktūra keičiasi, taikantis prie erdvės, kurioje performansas yra rodomas. Manau, kad ši versija – tikrai ne paskutinė. Apskritai, su šia medžiaga, šiais instrumentais esu nusiteikęs dirbti visą gyvenimą“, – interviu pasakojo pats A. Bumšteinas.

Jau bene tradicija tapo ir barokinio teatro triukšmų mašinų dirbtuvės. Šįkart jos vyks birželio 16 d., antradienį, 12 val. ir bus atviros skirtingo amžiaus auditorijai. Birželio 17 d. „Navigacijas“ filmuos LRT, tad perspektyvoje performansą išvysti galės ir televizijos žiūrovai. Na, o birželio 18 d. laukia net du performanso, šįkart pritaikyto Šiuolaikinio meno centro Didžiosios salės aplinkai ir akustikai, pristatymai.

„Šį žanrą galėtume laikyti mechaninių mašinų teatru – egzotiškosios baroko epochos meno atmainos tiesioginiu įpėdiniu šiandieninėje studijoje, teatre, galerijoje. Tikriausiai čia ir slypi šios pjesės meninė intriga“, – taip „Šiaurės Atėnuose“ apie A. Bumšteino barokinio teatro triukšmų mašinų kūrinį rašė Tautvydas Bajarkevičius. Dar viena jo forma, „Navigacijų“ pavidalu – jau pakeliui į sceną.

„Navigacijos“ iš „Blogų orų“ serijos – birželio 18 d., ketvirtadienį, 18 ir 20 val. Šiuolaikinio meno centro Didžiojoje salėje. Triukšmo mašinų atlikėjai: Gitis Bertulis, Kristupas Gikas, Gailė Griciūtė, Greta Grinevičiūtė, Alanas Gurinas. Triukšmo mašinų rekonstrukcijos meistras – Ernestas Volodzka. Kūrinio prodiuseris – „Operomanija“, rėmėjas – Lietuvos kultūros taryba. Bilietus platina TIKETA.

The post Ką bendro turi barokinis teatras ir jūra? Atsakymas – performanse „Navigacijos“ ŠMC appeared first on artnews.lt.

Dalios Mikonytės personalinė paroda „bust“ galerijoje „Si:said“ atidaryta birželio 5-ąją. Parodoje menininkė, tyrėja Dalia Mikonytė tarpdisciplininėmis priemonėmis narplioja vėžio temą bei su kūnu ir jo kismu susijusias patirtis.

Nors personalinės parodos centre – liga, o įžengus į parodos erdvę pirmiausiai pasitinka baltų bijūnų[1] ir pakalnučių herbariumai, dažnai primenantys laukinės gamtos atsiimtas kapines, mirties tema parodoje neeskaluojama. Ji veikiau tik akimirkomis nujaučiama ir taip pat greit pranykstanti. Tai vyksta ir ant galerijos sienų – herbariumuose matomas drėgnas, baltas gėles pamažu nustelbia kiti, ryškiaspalviai menininkės kurti herbariumai, trykštantys gausaus vasaros lietaus gaiva ir gyvybe.

Parodos pagrindiniu akcentu tapusiame video kūrinyje „bust“, sukurtu kartu su menininku Adomu Žudžiu, anksčiau matyti herbariumai virsta sekretais. Mintis apie nuplaunamą, šalin vejamą mirtį vėl sukelia žemes švelniai glostančios ir kasančios rankos, o po žemėmis lyg vanduo srūvantys gėlių žiedai galiausiai kristalizuojasi.

Kūrinyje „bust“ girdima Rūtos MUR kurta muzika[2] ir sodriu kompozitorės balso tariami ir išdainuojami rašytojos Linos Simutytės tekstai. Juose fragmentiškai atskleidžiama gyvenimo monotonija kartais prablaškoma spontaniškumu. Į monotoniją taip pat įsimaišantys su ligos gydymu siejami ritualai, kūną raižantis skausmas. Ekrane matomi tekstai atskleidžia sergančio žmogaus pažeidžiamumą, būtinybę paleisti kontrolę ir pasitikėti kitais bei tuo, ką teikia pasaulis.

„<…> Dar niekada mano kūnas taip nepriklausė pasauliui: Orbitoms, observacijoms, smėlio pūgoms ir cunamiams, išvertusiems butų duris, nuplėšusiems balkonų turėklus ir tinką. Dar niekada nesijaučiau tokia nuoga, niekada nenorėjau taip apsinuoginti, dar tik nujaučiau visa ateinant“

Dalios Mikonytės parodoje iš smulkių fragmentų mintyse sunarstoma moteris (o gal – jų dešimtys?) pateikiama itin subtiliai, reflektuojant jos patirtis, trapumą ir jame telpantį veržlumą, stiprybę. Tai – ryškiaspalvį peruką dėvinti, kūną tatuiruotėmis dabinanti, nuo distopija tapusio miesto ritmo neatsilikti bandanti moteris.

„Si:said“ galerijoje greta minėtų herbariumų ir video kūrinio „bust“ taip pat pristatomos sienų piešiniais virtusios tatuiruotės, sukurtos bendradarbiaujant su tatuiruočių meistrėmis Egle Tamulyte-Shaltmira, Inga Aleknavičiūte-Careful Pen ir Lina White. Per penkerius metus sukurtos tatuiruotės papildo parodos kontekstą užsimindamos apie randus ir gijimo metu patirtus procesus. Tatuiravimas nuo seno sietas su ritualu, žyminčiu berniukų virsmą į vyrus, taip pat galinčiu suteikti apsauginių galių, pašventinti kūną. Parodos kontekste tatuiruotė ant moters kūno atitinkamai žymi ligos sukeltą virsmą jos gyvenime.^[3] Anot tatuiravimąsi, kaip ritualą padedantį susitaikyti su onkologine liga, tyrusių mokslininkų Džordano Eschlerio, Arpitos Bhattacharya ir Vandos Pratt, ligą išgyvenusiems žmonėms tatuiruotės tampa vienu iš būdų permąstyti, transformuoti ir įprasminanti trauminę patirtį. Jos žymi pasveikimą, pakitusį žmogaus požiūrį į gyvenimą bei santykį su savimi ir kitais^[4]. Nepaisant to, jog tatuiruotės gali būti suvokiamos kaip būdas komunikuoti (kitiems) savo potyrius ant odos, jos kartu atlieka ir randų slėpimo funkciją. Taigi randus papuošęs rašalas ilgainiui tampa būdu išvengti klausimų, pamiršti, užmaskuoti, niveliuotis.

Nors parodos erdvėje matomi skulptūriniais artefaktais tapę perukai bei nuo menininkės kūno ant galerijos sienų pieštuku kruopščiai perkeltos tatuiruotės byloja parodos autobiografiškumą, šioje parodoje atsiskleidžiančios reikšmės yra universalios. Dalia Mikonytė pasitelkdama įvairias medijas bei vaizdų atkūrimo būdus transformuoja skausmą, nuovargį ir dvejones į žydėjimą. Intymūs ir daugiasluoksniai kūrinių sąryšiai demaskuoja žmogišką norą nusisukti nuo žiedų nykimo ir priimti sprendimus, leidžiančius patirti tai, kas gražiausia.

Parodą aplankyti galima iki birželio 26 dienos, adresu Daržų g. 18, Klaipėda.

[1] Dar vadinamų pinavijomis. Simboliška, tačiau pastarasis pavadinimas yra kildinamas iš graikiško žodžio paeon, sietino su graikų mitologija, t. y. gydymo dievu, gydytojų globėju. Taip tarsi nebyliai užsimenama apie (pa)gijimą.

[2] „bust“ taip pat suskamba ir kompozitoriaus Gregor Dys kūrinys

[3] Kartu neišvengiama ir feministinio dėmens, tatuiravimo aktu prieštaraujant požiūriui, kad moteris privalo išlaikyti tobulą (švelnią, lygią, pigmentais ir randais nepažeistą) odą. Tai išryškina ir kūrinyje „bust“ matomi skirtingų meno istorijos laikotarpių tapybos ir skulptūros kūriniuose vaizduojamų moterų biustų vaizdiniai.

[4] Eschler, Jordan, Bhattacharya, Arpita, Pratt, Wanda. Designing a Reclamation of Body and Health: Cancer Survivor Tattoos as Coping Ritual. In: Proceedings of the 2018 CHI Conference on Human Factors in Computing Systems, April 2018. Paper No 510, p. 1–12.

Organizatorių nuotraukos

The post Nusisukti nuo žiedų nykimo. Dalios Mikonytės personalinė paroda „bust“ galerijoje „Si:said“ appeared first on artnews.lt.

Kauno menininkų namų (KMN) ir platformos „Kitas Kinas“ inicijuojamas dokumentinių filmų peržiūrų ciklas „Common People“ sugrįžta naujam sezonui. Pirmieji seansai įvyks birželio 17 d. Kauno menininkų namuose (KMN) ir ir birželio 18 d. Kirtimų kultūros centre (KKC).

Vyks ir Vilniuje

Pernai KMN vykęs ciklas „Common People“ šįmet plečia savo geografiją – žiūrėti ir diskutuoti apie dokumentinius filmus kviečiami ne tik kauniečiai, bet ir vilniečiai – kino seansai taip pat vyks KKC, su kuriuo KMN tęsia 2019 m. pradėtą turinio mainų programą.

Filmas, pradėsiantis naują „Common People“ sezoną – tai amerikiečių režisieriaus Matto Wolfo 2019 metų juosta „Recorder: The Marion Stokes Project“, pasakojanti keistą radikalios komunistės ir aktyvistės, kuri ilgainiui tapo pasakiškai turtinga atsiskyrėle-archyviste, gyvenimą.

Filmą abiejuose miestuose pristatys „Piktų kino kritikių” duetas – Ilona Vitkauskaitė ir Santa Lingevičiūtė, kurių domėjimosi laukas – populiarioji kultūra ir afroamerikiečių kinas.

„Matto Wolfo filmas, atliepiant visas šiuolaikinio dokumentinio kino tendencijas, per vienos iš tiesų spalvingos herojės gyvenimo istoriją paliečia platų temų spektrą – nuo televizijos transformacijos iki konstruktyvios medijų prigimties. Taip pat galima sakyti, kad filmo herojės likimas puikiai atspindi idėjinius XX a. virsmus: kaip didžiosios depresijos eros vaikas, komunistė, svajojusi emigruoti į Kubą, galiausiai užsibarikaduoja savo namuose ir obsesiškai įrašinėja žinių reportažus… Išties pažinties verta asmenybė,” – teigė kritikės.

Įrašinėjo televizijos transliacijas

Marion Stokes kiekvieną dieną ir naktį, trisdešimt metų, slaptai įrašinėjo amerikietišką televiziją. Tai prasidėjo 1979 m. nuo Irano įkaitų krizės ir sutapo su visą parą transliuojamų žinių pradžia, o pasibaigė 2012 m. gruodžio 14 d., kai Marion mirštant televizija transliavo žudynes Sandy Hook pradinėje mokykloje.

Per šį laikotarpį Marion įrašė 70 tūkstančių VHS kasečių, kuriose užfiksuotos revoliucijos, melai, karai, triumfai, katastrofos, klaidos, pokalbių šou ir reklamos, parodančios, kas esame ir kaip televizija suformavo šiandienos pasaulį.

Prieš „fake news“ erą Marion kovojo siekdama apsaugoti tiesą, archyvuodama viską, kas buvo sakoma ir rodoma per televiziją. Visuomenė nežinojo, kad televizijos kanalai ištisus dešimtmečius metė savo archyvus į istorijos šiukšlinę. Visų nuostabai, Marion juos išsaugojo ir dabar „Interneto achyvas“ (The Internet Archive) jos kasetes suskaitmenins ir žmonės galės jų ieškoti internete nemokamai.

Ieškojo tiesos

„Kai ėmiausi šio filmo, visiems buvo svarbūs faktai ir atsakomybė, o tuo metu, kai jį baigiau, jau buvome atsidūrę taip vadinamų, „melagingų naujienų“ eroje. „The New York Times“ išleido visą puslapį užimančią reklamą, kurioje buvo rašoma: „Tiesą sunku rasti ir pažinti ir ji dabar yra svarbesnė, nei bet kada anksčiau.“ Būtent tam Marion ir buvo paskyrusi savo gyvenimą. Ji suprato, kad televizija yra įtikinėjanti ir visur prasismelkianti terpė, ir ja galima manipuliuoti formuojant visuomenės nuomonę. Jos istorija turėtų įkvėpti kitus kovoti už tiesą neįprastais ir kūrybiškais būdais“, – sakė filmo režsierius M. Wolfas.

M. Wolfas savo filmuose netradiciškai naudoja archyvinę medžiagą, praeities vaizdus ir istorijas įterpia į netikėtus kontekstus. Pirmasis režisieriaus vaidybinis dokumentinis filmas „Laukinis derinys“ (Wild Combinaton) pasakojo apie avangardistą violončelininką ir disko prodiuserį Arthurą Rusellą. Antrasis jo filmas „Paaugliškas“ (Teenage) pasakoja apie ankstyvąją jaunystės kultūrą ir paauglių gimimą. Visai neseniai Mattas pristatė „Rekorderį: Marion Stokes Projektą“ (Recorder: The Marion Stokes Project) 2019 m. „Tribeca“ filmų festivalyje.

Kviečia diskutuoti

Dokumentinių filmų peržiūrų ciklas „Common People“ (liet. k. „paprasti žmonės“) siekia pristatyti unikalius dokumentinius filmus, pasakojančius apie įvairias bendruomenes ar (sub)kultūras: nuo privilegijų stokojančių visuomenės grupių istorijų iki kultinių figūrų meno ir kultūros istorijoje portretų. Ciklą lydinčių pristatymų metu skatinama diskutuoti ne tik apie filmų turinį ir socialinę problematiką, bet ir apie dokumentinio kino reiškinį apskritai.

Filmų peržiūrose ir lydinčiose diskusijose keliami klausimai, susiję su dokumentinio kino kūrimo etika, režisūriniais sprendimais. Filmuoti ar nefilmuoti? Kada režisierius(-ė) peržengia artumo su savo subjektu ribą? Ar dokumentinis kinas turėtų atspindėti tikrovę ar kūrėjo viziją? Apie tai diskutuojama bei kalbama žvelgiant į kino filmus, kurių centre – savo istorijas pasakojantys žmonės: jautrūs, ne visada pritampantys, kūrybingi ir ekscentriški.

Projektą finansuoja Lietuvos kino centras, organizuoja – Kauno menininkų namai. Partneriai: platforma „Kitas Kinas“, Kirtimų kultūros centras, Kauno kurčiųjų reabilitacijos centras, Vilniaus queer festivalis „Kreivės“

Filmas „Recorder: The Marion Stokes Project“ bus rodomas birželio 17 d. 21 val. Kauno menininkų namų kieme (V. Putvinskio g. 56) ir birželio 18 d. 21 val. Kirtimų kultūros centro Vilniuje kieme (S. Dariaus ir S. Girėno g. 69). Filmas rodomas anglų k. be subtitrų, trukmė – 87 min.

The post Dokumentinis lauko kinas – Kaune ir Vilniuje appeared first on artnews.lt.

„Somerset House Studios“ bendradarbiaujant su meno, rezidencijų ir edukacijos centru Rupert bei Lietuvos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje kviečia Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjus teikti paraiškas virtualiai apmokamai rezidencijai. Rezidencija vyks nuo 2020 m. rugpjūčio 17 d. iki spalio 17 d.

Rezidencija suteiks virtualią erdvę dalyvės/io meninės praktikos vystymui ir bus skirta pasitikėjimo savo individualiais kūrybos procesais stiprinimui. 2 mėnesių trukmės virtualios rezidencijos metu dalyvė/is turės galimybę dirbti su išsirinktu mentoriumi iš „Somerset House Studios“ menininkų rato bei gauti individualias institucijos komandos konsultacijas. Rezidentui bus suteikta galimybė pasiūlyti meninį projektą  „Somerset House Studios“ ir „Rupert“ virtualioms programoms.

Galutinis paraiškų teikimo terminas: 2020 m. Liepos 13 d., Pirmadienis, 10.00 val (Londono laiku)

Atrankos komisiją sudarys „Somerset House Studios“, „Rupert“ institucijų atstovai ir Lietuvos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje Justė Kostikovaitė.

Rezidenciją laimėjęs/usi menininkė/as gaus:

• £ 1000 honorarą / stipendiją
• Mentorių iš „Somerset House Studios“ bendruomenės
• „Somerset House Studios“ komandos konsultacijos
• Galimybę pristatyti savo projektą  „Somerset House Studios“ ir „Rupert“ virtualiose programose.

Kas gali dalyvauti atrankoje?

Visų disciplinų menininkai, gimę ar šiuo metu gyvenantys ir kuriantys Lietuvoje.

Kaip aplikuoti?

CV ir motyvacinį laišką anglų kalba siųskite el. paštu studios@somersethouse.org.uk

Motyvaciniame laiške būtina nurodyti:

• Kaip ši rezidencija būtų naudinga jūsų praktikai ir jūsų karjerai (ne daugiau nei 100 žodžių).
• Ko jūs tikėtumėtės savo rezidencijos „Somerset House Studios“ metu?
• Projekto, kuris galėtų tapti „Somerset House Studios“ virtualios programos dalimi, pasiūlymą.
• Įvardinti 3 „Somerset House Studios“ bendruomenės mentorius, su kuriais norėtumėte dirbti rezidencijos metu, trumpai argumentuojant savo pasirinkimą. „Somerset House Studios“ bendradarbiauja su 100 menininkų. Norėdami pamatyti pilną sąrašą, spustelėkite čia.

Svarbu atkreipti dėmesį ir paraišką susieti su „Somerset House Studios“ misija. Aiškiai apibrėžti rezidencijos tikslą arba pristatyti projekto idėją, kuri galėtų tapti „Somerset House Studios“ virtualios programos dalimi.

Nuotrauka: Somerset House Studios, Dan Wilton

Rupert veiklą remia Lietuvos kultūros taryba

The post Kvietimas aplikuoti į virtualią rezidenciją Londone appeared first on artnews.lt.

Birželio 30 d. 10–18 val. M. Žilinsko dailės galerija (Nepriklausomybės a. 12, Kaunas) kviečia paskutinį kartą, prieš uždarant galeriją rekonstrukcijai, susitikti gyvai muziejaus salėse.

Jūsų lauks atsisveikinimo ekskursijos su ekspozicijomis ir parodomis, paskaitos, filmai, edukaciniai užsiėmimai vaikams. Visą dieną muziejaus edukacinėje zonoje „Po palme“ mažųjų lankytojų lauks negirdėtos istorijos, kūrybinės dirbtuvės, žaidimai, pramogos. Susipažinsite su tapyba, fotografija. Galėsite keliauti po senąsias civilizacijas, pasipuošti graikišku apdaru, pašokti Sirtakį, rašyti hieroglifais ar susikauti krokodilų ir laivų mūšyje. Tad į renginį su vaikais atvykę tėveliai ar seneliai galės juos saugiai palikti muziejaus edukatorių globai ir mėgautis ekskursijomis, paskaitomis ar filmais. Prie įėjimo improvizuotoje kavinėje visus pasitiks galerijos „istorijos siena“. Besisukančiose skaidrėse – muziejaus pastato statybos, vykusios parodos bei čia dirbę žmonės – visas 31 metų galerijos gyvenimas.

1989 m. birželio 30 d., buvo atidaryta įspūdinga postmodernistinės architektūros išskirtinio dydžio galerija Kaune (architektai: Eugenijus Miliūnas, Kęstutis Kisielius, Saulius Juškys), skirta emigracijoje Vakarų Berlyne gyvenusio garbaus tautiečio Mykolo Žilinsko dovanojamai kolekcijai. Kiek vėliau ją papildė ir kiti vertingiausi Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus užsienio meno rinkiniai. Kolekcininkas padovanojo Lietuvai vertingą lituanistinę biblioteką, Nobelio premijos laureatų veikalų rinkinį, skatino ir rėmė išeivijos veiklą. Tačiau didžiausiu ir neįkainojamu turtu laikoma 1685 meno kūrinių kolekcija, kurią jis skyrė jaunystes miestui Kaunui ir patikėjo saugoti Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui.

Kol galerija bus rekonstruojama, mes nepaliekame savo lankytojų ir kviečiame sekti jos gyvenimą virtualioje erdvėje https://www.facebook.com/ZilinskoDailesGalerija/

RENGINIO PROGRAMA

10.00 val. Egiptologės Sandros Veprauskienės paskaita „Magija kasdieniame senovės egiptiečių gyvenime“. Jos metu lektorė pristatys magijos reikšmingumą Senovės Egipte, plačiausiai naudotas magines technikas bei populiariausius ją įveiklinusius objektus. Klausytojai sužinos, kaip apsisaugoti nuo gyvačių ir skorpionų, kodėl egiptiečiai rašydavo laiškus mirusiesiems, kurie amuletai būdavo veiksmingiausi epidemijų metu ir kam buvo prieinamos magijos žinios.

11.00 val. Teminė ekskursija „Tikroji mumijų istorija“ su kuratore Aldona Snitkuviene Senovės pasaulio dailės ekspozicijoje. Ekskursijos metu sužinosite, ką apie mumijas pasakoja kompiuterinės tomografijos ir rentgenografiniai tyrimai, kokie Senovės Egipto mumijų tyrimo rezultatai ir išvados nustebino net pačius muziejininkus.

12.00 val. Mariaus Daraškevičiaus paskaita „Dvaro valgomasis: tarp tautiškumo ir tarptautiškumo. Rokiškio ir Pakruojo dvarų atvejai“. Paskaitoje bus aptariami du Lietuvos aukščiausio sluoksnio kilmingųjų valgomieji. Tai XIX a. pirmos pusės baronų von der Roppų Pakruojo dvaro valgomasis. Šiame pavyzdyje atsispindi tarptautinė interjero meninė programa, tęsianti ankstesnes puotų salių tradicijas. Patekus į šį kosmopolitišką baronų valgomąjį, būtų sunku suprasti, kuriame Europos krašte esama. Antrasis pristatomas valgomasis – tai XX a. pr. grafų Pšezdieckių Rokiškio dvaro valgomasis, kuriame interjeras sukurtas pasitelkiant regioninės architektūros kalbos išraiškos priemones. Šiame grafų valgomajame puotaujančiuosius buvo siekiama perkelti į Zakopanės valstiečių kalnų namelį.

13.00 val. Ekskursija parodoje „Uždegta Monmartro ugnies: Rokiškio dvaro meno kolekcija“ su kuratore Aušra Vasilauskiene. Didelę parodoje eksponuojamos kolekcijos dalį sudaro užsienio dailininkų tapybos darbai. Su Lietuva susijusių autorių kontekste pirmiausia išskirti paties grafo K. Tyzenhauso piešiniai ir akvarelės. Parodą taip pat papildo K. Tyzenhauso ornitologijos kabineto paukščiai, fragmentiški dvaro kasdieninio gyvenimo liudytojai – knygos grafaičių piešiniai ir akvarelės, aksesuarai bei paskutiniųjų Rokiškio šeimininkų grafų Pšezdzeckių gausus mėgėjiškų nuotraukų rinkinys.

15.00 val. Ekskursija parodoje „Grand Tour: didžiosios kelionės liudijimai baronų von de Roppų meno kolekcijoje“ su kuratoriumi Osvaldu Daugeliu. Parodoje platesniame kontekste atskleidžiamos Pakruojo dvaro meno vertybės – skulptūros, tapybos ir taikomosios dailės eksponatai, nuosekliai kaupti kelių kartų atstovų, išlikę ir saugoti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio bei Šiaulių „Aušros“ muziejuose.

16.00 val. Aistės Bimbirytės-Mackevičienės paskaita „Vakarų Europos dailės keliai į Lietuvą XIX amžiuje“. Dauguma Lietuvos muziejuose esančių senosios Vakarų Europos dailės pavyzdžių yra atkeliavę iš buvusių dvarų, ten savo ruožtu atsidūrusių XIX a., vietinei bajorijai įsitraukus į visą Europą apėmusį kolekcionavimo vajų. Tačiau kokiu būdu šios itališkos, prancūziškos ar olandiškos drobės bei skulptūros pasiekdavo anuometinius kolekcininkus? Kurios šalys, kada ir kodėl tapdavo pagrindiniais meno šaltiniais? Kiek Italijoje viešintis Lietuvos didikas ryždavosi mokėti už XVII a. drobę? Galiausiai – ar buvo įmanoma užsienietiškų paveikslų įsigyti čia pat, Lietuvoje?

17.00 val. Ekskursija parodoje „Sveikinimai iš XX a.“ su kuratoriumi Artūru Morozovu. Pirmoji tokio dydžio A. Sutkaus paroda Kaune išsiskiria iki šiol dar nematytų ir naujų fotografijų gausa. Su fotografijos archyvu daugiau nei dvidešimt metų dirbantis A. Sutkus sako, kad ten iki šiol aptinka pamirštų momentų, daug paveikių vaizdų iš praeities. Šie darbai – tai ištisa fotografijos epocha, pasakojanti apie XX a. Lietuvą ir jos žmones.

10.00-18.00 Dokumentika iš praeities. Bus demonstruojami filmai „M. Žilinskas“ (1988), rež. R. Šilinis, „Šimtmečio kontrabanda. Paskutinis reisas“ (2004), rež. G. Sviderskytė.

19.00 val. Koncertas. „Lauko“ terasoje – Palmės Žiedas. Kurti pradėjo penkiolikos. Pamėgęs ne objektyvumą, o konceptą, abstrakcijas, dėl šių priežasčių jo asmeninė kūryba tapybinė, plaukiojanti, neturinti aiškaus tikslo. Naujas albumas pavadinimu „Futura” buvo įkvėptas lietuviškos klubinės elektroninės muzikos kultūros ir ten stipriai pastebimo modernaus bohemiško gyvenimo jausmo.

Šią dieną įėjimas visiems į galeriją – 1 EUR

The post M. Žilinsko dailės galerija (ne)užsidaro appeared first on artnews.lt.

MO muziejus atidaro Olandijos multimedijų menininkės Saskia Boddeke ir vieno žymiausių visų laikų britų režisierių Peterio Greenaway‘aus specialiai MO muziejaus erdvėms kurtą parodą „Kodėl taip sunku mylėti?“. Į parodą lankytojai kviečiami nuo birželio 20 dienos.

 Užsienio kuratorių MO erdvėms kuriama instaliacija yra neįprasta paroda. Ji – lyg kino filmas. Parodoje susijungia meno kūriniai, video instaliacijos, garso, šviesų ir netgi – lietaus efektai. Parodos kuratoriai teigia norėję pažadinti lankytojų jutimus, jautrumą ir užduoti klausimą susimąstyti – kodėl taip sunku mylėti?

 „MO muziejus, sakydamas, kad visas menas yra apie mus, parodomis siekia kelti svarbius klausimus. Parodos kuratoriai vienu ar kitu kampu nagrinėja tapatybės temą. Šioje parodoje ji iškyla per santykį su kitu bei skirtingas ir galbūt konfliktuojančias vidines tapatybes. Eksponuojami 89 lietuvių menininkų kūriniai taip pat čia tarsi įgauna ir dar vieną, naują tapatybę“, – teigia Milda Ivanauskienė, MO muziejaus direktorė.

 Parodos pasakojimas – poema apie Susa Bubble

S. Boddeke ir P. Greenaway‘aus instaliacijoje „Kodėl taip sunku mylėti?“ pasakojama personažės Susa Bubble istorija. Iš pradžių buvusi viena, vieną rytą ji atsikelia sudvigubėjusi. Veikėjos dvigubinasi, kol procesą sutrikdo 33-oji Susa Bubble, pasirodydama viena, be antrininkės. Ji sukelia įtarimų kitoms Susoms ir įneša sumaišties į jų nedidelę visuomenę. Šis pasakojimas apie 33 Susa Bubble personažes veda lankytoją per visą parodą.

Įvairūs „kiti“ ir kaip juos priimti

 Pasakojimas apie Susą Bubble – pasakojimas apie bandymą rasti pusiausvyrą. Kuratoriams kelia nerimą daugelis šiuolaikinio pasaulio problemų.

Pats parodos pavadinimas „Kodėl taip sunku mylėti?“ kelia klausimą apie santykį su kitu – kodėl mums sunku suprasti, priimti, nesmerkti kitoniškumo. Tuo pačiu tai ir klausimas apie santykį su savimi – kaip priimti save, kaip rasti pusiausvyrą tarp kartais konfliktuojančių vidinių tapatybių.

Kaip teigia parodos kuratorė S. Boddeke, parodoje nepateikiamas vienas atsakymas į klausimą. Joje kviečiama susimąstyti ir su šiuo klausimu išeiti iš parodos.

Itin asmeniškas projektas

Parodos video instaliacijose pasirodanti veikėja Susa Bubble yra įkvėpta jų dukros Pip. Parodos atspirties taškas – poema, kuria pagrįstas parodos pasakojimas, buvo sukurta bandant dukrai papasakoti apie pasaulyje vykstančius neramumus, konfliktus, žmonių nesutarimų priežastis alegorine forma.

Susos Bubble alegorija dedikuota ateinančiai jaunajai kartai, kurios laukia sunkus uždavinys – priimti sprendimus ir veikti plūstant milžiniškam prieštaringos, kartais melagingos informacijos srautui.

 MO muziejuje – baseinas ir netgi lietus

 Paroda „Kodėl taip sunku mylėti?“ – labai kinematografiška. Todėl parodoje itin svarbūs yra garso bei šviesų efektai. O lankytojai kviečiami patirti parodą patys – laisvai ir drąsiai judėti erdvėje be konkretaus eiliškumo.

Kūrėjai įtraukia į gyvą pasakojimą, žadina jutimus vaizdu, garsu, panardina į vientisą išgyvenimą. Parodoje yra įrengtas baseinas, lankytojai taip pat išvys ir lietų. Vanduo, dažnai atsikartojantis S. Boddeke ir P. Greenaway‘aus kūryboje, šįsyk reiškia kenčiančių dėl neteisybės žmonių ašaras.

Lietuvių menininkų darbai plėtoja kuratorių temą

Užsienio kuratorių instaliacijas ir pasakojimo temą pratęsia lietuvių menininkų darbai. Iš viso eksponuojama 22 lietuvių menininkų 89 kūriniai iš MO muziejaus ir kitų kolekcijų.

Kūrinių atrankoje buvo svarbus figūratyvumas, žmogaus būsenos, žvilgsnis, fiziškumas. Taip pat buvo įtraukti ir tie darbai, kurių nagrinėjama tematika susišaukė su parodos pasakojimu.

„Pagalvojusi, ar ši paroda galėtų būti atkurta kur nors kitur, ją įsivaizduoju tik su jūsų eksponatais. Kitaip būtų neįmanoma. Tikrai matau sąsajas tarp poemos apie Susą Bubble, mūsų sukurtų instaliacijų ir jūsų eksponatų“, – priduria S. Boddeke.

Savaitgalį – parodos atidarymo renginiai

 Savaitgalį MO tradiciškai kviečia į parodos atidarymo MOratoną. Renginių programa planuojama birželio 20-21 dienomis. Lankytojų laukia susitikimai su parodos menininkais Algimantu Aleksandravičiumi, Monika Furmana. Į klausimą „kodėl taip sunku mylėti?“ bandys atsakyti psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis ir rašytojas, aktorius, slam poezijos kūrėjas Marius Povilas Elijas Martynenko. Šeštadienio vakarą vyks performansas „Self-fles“, MO lankytojai taip pat galės išgirsti Beno Aleksandravičiaus (ba.) muzikinį grojaraštį. Sekmadienis skirtas šeimoms ir vaikams.

Visa MOratono programa: ČIA. Įsigijus tos dienos muziejaus bilietą, galima dalyvauti visuose MOratono programos renginiuose. Dalyvių skaičius renginiuose yra ribotas, todėl pirmenybė bus teikiama pirmiesiems atėjusiems.

Bilietus įsigyti galima internetu bilietai.mo.lt ir MO muziejaus kasoje. MO muziejaus bendruomenės nariai – MOdernistai – turės galimybę aplankyti naująją MO muziejaus parodą pirmieji, o parodos atidarymo savaitgalio renginiai MOdernistams – nemokami.

 Norint patirti parodą – specialus gidas

MO muziejus kviečia visus parodą patirti patiems, tai labai individualus santykis su vaizdu ir parodos instaliacijomis. O norintiems sužinoti daugiau apie parodoje eksponuojamus menininkus ir jų kūrinius MO muziejus paruošė specialų e. gidą. Norint juo pasinaudoti, visi kviečiami atvykti su telefonais ir asmeninėmis ausinėmis.

 Apie užsienio menininkus

Saskia Boddeke – olandė multimedijų menininkė ir režisierė, daugelio operų pastatymų Nyderlandų nacionalinėje operoje bendraautorė. Naudodamasi technologijomis ji kuria įtraukias patirtis: supa lankytojus projekcijomis, garsais, šviesa, kvapais ir meno objektais. Yra sukūrusi dokumentinį filmą „Greenaway Alphabet“ apie Greenaway‘ų ir jų dukterį Pip.

Nyderlandų nacionalinėje operoje ji dirba nuo 1984 m. ir kaip režisieriaus asistentė yra sukūrusi 48 operas. Su P. Greenaway susipažino ėmusi kartu dirbti prie filmo ir teatro performanso Rosa, a Horse Drama (Roza – drama su arkliu) pastatymo. Daugiau apie kitus S. Boddeke projektus: https://www.sbpg-projects.com/saskiaboddeke

Peter Greenaway – vienas garsiausių ir originaliausių britų režisierių, 2014 m. apdovanotas BAFTA apdovanojimu už viso gyvenimo indėlį į britų kino istoriją, 4 kartus nominuotas ir vieną kartą apdovanotas Kanų kino festivalyje, įvertintas daugybe kitų prizų. P. Greenaway kūryboje susipina vaidyba, tapyba, videomenas, instaliacijos, dokumentika. Jis taip pat yra dirbęs ir bendradarbiavęs kartu su kompozitoriais John Cage, Philip Glass, Michael Nyman, Wim Mertens ir kitais.

Garsiausiais P. Greenaway filmais laikomi „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“, „Architekto pilvas“. Vienas naujausių jo filmų – „Eizenšteinas Gvanachuate“ (2015), kurio premjera įvyko Berlinalėje. Daugiau apie P. Greenaway: https://www.sbpg-projects.com/peter-greenaway

Apie MO

MO muziejus, kurio pastatą suprojektavo pasaulyje garsus architektas Daniel Libeskind, duris atvėrė 2018 m. spalio 18 d. Iki atidarymo MO muziejus, įkurtas asmenine mokslininkų Danguolės ir Viktoro Butkų iniciatyva, beveik dešimtmetį veikė kaip muziejus be sienų. Jame sukauptą daugiau nei 5000 modernaus ir šiuolaikinio meno kūrinių kolekciją sudaro Lietuvos dailės aukso fondas nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų. Nuo MO muziejaus atidarymo (2018 m. spalio 18 d.) iki 2019 m. pabaigos MO apsilankė daugiau nei 300 000 žmonių.

MO muziejus – gero laisvalaikio vieta, pasakojanti istorijas apie mus. Čia užsukti kviečia parodos, kinas, edukaciniai užsiėmimai, koncertai ir kiti renginiai, skirti įvairioms amžiaus grupėms. Vienas iš MO tikslų yra burti aktyvią bendruomenę – MOdernistus – kurie palaiko MO idėją ir padeda kurti naująjį muziejų drauge.

Iliustracijoje: Ryčio Šeškaičio nuotr.

The post MO muziejus atidaro didžiąją parodą „Kodėl taip sunku mylėti?“ appeared first on artnews.lt.

Iki liepos 11 d. parodų ir susitikimų erdvėje „Editorial“ (Latako 3, Vilnius) veikia Vytenio Buroko personalinė paroda „Skersvėjo klajonės“.

„Jis apsiavė bėgimo batelius. Bet prieš pajungdamas visą kūną judesiui, kelionę pradėjo akimis bei ausimis. Dabar jis stovi šventyklos griuvėsių ložėje. Šypsosi, galvodamas, kad išmoko nekęsti griuvėsių ir praplaukiančių debesų, nejausti prabėgusių dienų ilgesio, nenorėti, kad šventykla būtų atstatyta. Į akis plūsta debesys, žiedadulkės, o ausys girdi, kaip vėjas neša dūlėjimo dulksną, net švilpia. Jis ilgisi grįžimo į pradžios tašką, susiliejimo su pirmykšte tuštuma, kai visa istorija ir per ją besireiškusi materija su visomis dichotomijomis ištirpsta ir netenka prasmės.

Vidinės ausies išgirstas ar suformuluotas žodis grimzta į nebeapčiuopiamą būtį. Kokio gylio ta bedugnė? Kiek ilgai galime išlaikyti mintis ir jų sąryšius sąmonės horizonte prieš jai ištirpstant? Kartojimas ir veiksmas įrėžia mintis ir įkūnytas patirtis į vidinę programą. Išorėje turime brėžti punktyrus, mesti atminties inkarus, kurie mums ir mes vieni kitiems nuolat primintume, kuo vis iš naujo tikime. Bet kaip pakelti inkarą, kai matome artėjant audrą, ir leisti kol kas dar palankiam vėjui pūsti į bures, kaip atlikti tikėjimo šuolį?

Kiek kitokia istorija prasideda, jei mintį nustvėrę įdarbiname, suteikiame jai kryptį ne tik amžinybės tuštumos perspektyvoje, bet ir įaudžiam į kol kas dar apčiuopiamos tikrovės audinį. Mus neša progreso bangos. Bet bangos turi savybę dužti į krantą, lūžti. Progreso laiko strėlė turi keistą savybę greitėti, skrieti su vis didesniu pagreičiu ir didesne griaunamąja jėga. Nebetikime, kad yra tokia vieta, kurios nebūtų apnuodijusi laiko strėlė, kur viskas egzistuotų vienu metu, vienu metu viskas tarptų, ten, kur nebėra viršaus ir apačios, tuščio ir pilno, kur su transcendentiniu trintuku nutrintos x ir y ašys, kur matematika nebeturi tokios kreidos, o kreida tokių pirštų kuriais galėtų tiesos paieškas išviešinti ant lentos? Viskas yra kalba, bet kalbos nutyla.”

Vytenis Burokas

Vytenis Burokas (g. 1990) yra menininkas, kuratorius, dėstytojas. Jis domisi meno, kultūros istorija; kasdienybės ritualais, socialiniais vaidmenimis, besikeičiančiomis nuostatomis kintant žinioms apie mus supantį pasaulį ir kt. Kūriniai kuriami choreografijos-judesio, instaliacijos, objekto, naratyvinio pasakojimo, gastronomijos raiškos būdais. Vytenis Burokas baigė šiuolaikinės skulptūros BA, MA ir meno pedagogikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, taip pat buvo Rupert edukacinės programos dalyviu (2013-2014). Menininko kūriniai eksponuoti/performansai atlikti Litost (Praha), Bus Projects (Melburnas, AUS), Mocak (Krokuva, PL), Printroom (Roterdamas, NL), Šiuolaikinio meno centre (Vilnius), Lokomotif (Lentvaris, LT), Rupert (Vilnius), Autarkia (Vilnius), 427 Gallery (Ryga), Komplot (Briuselis), Nidos Meno Kolonijoje (Nida, LT), Granados filmų festivalyje (Granada, ES).

Paroda veikia birželio 12 – liepos 11 dienomis. III – V 15.00–19.00; VI 12.00–16.00

The post Vytenio Buroko paroda „Skersvėjo klajonės“ „Editorial“ erdvėje appeared first on artnews.lt.

x⬳disciplininis besirandančių meno formų ir susijusių reikalų simpoziumas pasiūlymų laukia iki birželio 30 d. (pirmas etapas).

Kas nutiko, kai į šiuolaikinio meno lauką dunkstelėjo antropoceno meteoritas, o bioaktyvistai kartu su AI ir XR* susprogdino diskursą, anksčiau vadintą medijų menu?

*XR (expanded reality) tai – išplėstinė realybė, susidedanti iš įvairių virtualios, apaugintos (augmentuotos), išsėtinės ir hibridinės realybės formų

 *ūmėdė

tai grybo rūšies (Russula) pavadinimas, fonetiškai ir onomatopėjiškai primenatis žodį „medija“. Šis grybas yra ektomikorizinis: tai simbiotinių santykių forma tarp grybelinio simbionto ar mikobionto ir įvairių augalų šaknų. Metaforiškai kalbant, mes tikimės, kad simpoziume užsimegs simbiotiniai santykiai tarp medijų, meno, tyrimo, renginio vietos ir jo dalyvių.

Kas ir kodėl?

Naujas bienalinis (kas antrus metus vyksiantis) festivalis „Ūmėdė“ tyrinėja „aktualiojo meno formų” diskursą ir kviečia menininkus, mąstytojus bei praktikus palikti savo disciplinas ir 3 paras dalintis, eksponuoti, rodytis, kalbėtis, vakarieniauti ir vaikštinėti pačioje Vilniaus širdyje. Mums nesvarbu, kokias medijas naudojate ar kokiai disciplinai atstovaujate, svarbiausia, kad domitės aktualių meno formų (anksčiau vadintų (naujuoju) medijų menu, Art & Science, skaitmeniniu menu, interaktyviuoju menu ir t. t.) problematika.

„Ūmėdė“ yra platforma, kurios tikslas – sutelkti ir kvestionuoti aktualiausias meno formas, tyrinėti meno paribius ir jo santykius su kitomis žmogiškomis ir ne-žmogiškomis (post-žmogiškomis) veiklomis.

Bienalė ambicingai viliasi apčiuopti tai, kas dar bus, arba atnaujinti meno istorijoje, moksle ir tyrimuose pasimetusius reiškinius ir temas.

Simpoziumas vyks 5 scenose, kurių kiekviena bus skirtas savitai nuotaikai ir veiksmo tipui: klausymui, rodymui, diskutavimui bei dalyvavimui, žiūrėjimui, valgymui bei gėrimui.

Simpoziumas auditorijai pasiūlys penkias scenas:

– Garso ir kūno

– Kūno ir mašinų

– Teorijos/tyrimo/kritinės refleksijos

– Valgymo ir virškinimo (per kolektyvinio pasisotinimo ir kavos pertraukėles naujos patirtys bus suvirškinamos ir pateikiamos kitaip)

– Eksmedijų ir post-visko

 Vietos ir datos

2020 m. lapkričio 12–15 d., Sodas 2123, Vitebsko g. 21 ir 23, Vilnius, Lietuva

„Sodas 2123“ – tai nauja kultūros erdvė, kurioje dirba per 40 menininkų, kultūros veikėjų ir organizacijų. Kultūros komplekse yra kelios galerijos („Atletika“ ir „Swallow“), jaukus muzikos ir maisto klubas, pagrindinėje aktų salėje vyksta filmų seansai ir koncertai.

„Sodą 2123“ kuruoja Lietuvos tarpdisciplininių menininkų sąjunga LTMKS – www.letmekoo.lt.

Išlaidos ir stipendijos

Renginys yra pagrįstas dalijimusi. Mes padengsime pragyvenimo išlaidos, tačiau dėl riboto projekto biudžeto negalėsime sumokėti honorarų. Visiems atrinktiems menininkams bus padengtos kelionės išlaidos (iki 160 EUR), suteiktas apgyvendinimas, maitinimas, techninė ir konceptuali pagalba festivalio metu. Gali būti padengtos ir nedidelės išlaidos medžiagoms bei priemonėms.

Komanda

Meno direktorius ir ko-kuratorius: Vytautas Michelkevičius

Programų kuratoriai: Gailė Griciūtė, Ignas Pavliukevičius, TBA

Teorijos scenos mokslinis komitetas: bus paskelbta

Biogramos

Gailė domisi garso funkcionavimu erdvėje ir laike, santykiais, manipuliacijomis, sluoksnių įvairove ir egzistencija. Dialogas tarp „natūralių“ ir „žmogaus sukurtų“ garsų kuria sensorinę erdvę minčių procesams bei naujiems potyriams ir klausia, kaip meninis veiksmas gali sąmoningai dalyvauti aplinkos procesuose.

Vytautas entuziastingai domisi, kas liko po to, kai medijų menas ištirpo atmosferoje ir kas užims jo vietą 2030 m. Jis kuruoja, rašo ir tyrinėja post-medijų meną ir jo likučius. Menas niekada nebuvo visiškai autonomiškas laukas, o neseniai jis vėl gavo šansą užmegzti glaudesnius ryšius su technologijomis, tyrimais ir visuomene. Vytautas viltingai mano, kad (meninės) praktikos generuoja naujas teorijas, padedančias mums geriau suprasti ateitį.

 Ignas žavisi skaitmeninėmis reprezentacijos formomis, kurios gali sukurti naujas realybės versijas. Realybės, kurioje tirpsta ribos tarp savęs ir kito, kurioje užgrobiamos kitos rūšys ir kūnai. Kaip skaitmeniniai organizmai formuoja santykius su fiziniais kūnais ir ką mūsų kūnai gali jiems pasiūlyti? Kaip skaitmenizacija keičia buvimo žmogumi reikšmes?

ATVIRAS KVIETIMAS iki birželio 30 d.

Kviečiame teikti pasiūlymus festivaliui iki birželio 30 d. (pirmas etapas).

Laukiame trumpo projekto aprašymo bei kitos reikalingos informacijos (nuotraukų, video- ir garso failų ir t. t.). Užpildykite el. paraiškos formą http://mene.lt/application/

Vasaros pabaigoje bus antrasis atviro kvietimo etapas, kai kviesime teikti pasiūlymus Teorijos ir kitoms scenoms.

Klausimus, susijusius su paraiškomis ir festivaliu, aiškiai suformuluojant laiško temą siųsti vytautas.michelkevicius@vda.lt arba gaile@letmekoo.lt.

 Organizuoja VšĮ „MENE“ kartu su LTMKS.

Iš dalies remia Šiaurės-Baltijos mobilumo programa ir Lietuvos kultūros taryba.

PARTNERIAI: festivalis „Pixelache“ (Piknik Frequency ry, Helsinkis), Liepojos Universiteto MPLab, Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedra.

Iliustracijoje: Ištrauka iš Ainės Petkūnaitės videokūrinio “Giria / Woodland”, 2020

The post Kvietimas teikti paraiškas x⬳disciplininiam simpoziumui: Ūmėdė* appeared first on artnews.lt.

Birželio 11 d. galerijoje „Atletika“ atidaryta baigiamoji bakalauro darbų paroda „#FAMM.BA2020: mes atradom paslaptį“.

Baigiamojoje bakalauro darbų parodoje galerijoje „Atletika“ 15 jaunųjų menininkų dėlioja savo pozicijas išplėstiniuose animacijos, fotografijos, medijų meno ir šiuolaikinio meno laukuose. Visi jie baigia ketverių metų studijas Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedroje (VDA FMMK) ir viešai pristato savo kūrinius ar meninius tyrimus.

Vieni savo kūriniais plečia suvokimo ribas ir pasitelkia įvairias XR („eXpanded Reality“ = išplėstinės realybės) strategijas: VR ir AR, kiti perkuria tradicinės ir 3D animacijos sampratas ar linijos pėdsaką ir judesį, treti dirba su rastais tekstais bei jų poetiškumu. Tarp post-internetinių instaliacijų parodoje galite rasti meninio tyrimo apie fotografijos ribas pėdsakų, netikėtai skambančių ir vėliau gal net persekiosiančių garsų ir meno sistemą perkonstruojančių performansų.

Vien paminėjus keletą darbų temų užtenka pamatyti kas tvinksi jaunų menininkų dėmesio centre. Vienos temos įtraukia ar net sunepatogina žiūrovą („Binauralinis ASMR išskirtinis dėmesys ŠNABŽDANT“), kitos kritiškai permąsto medijų vartojimą („Lervinis subjektas“: vaizdų kiekybės įkaitas) ar šiuolaikinio meno tendencijas („Post-internetinis būvis: slampinėjimai po nejaukos slėnį“), trečios tyrinėja kalbos galimybes („Kalba kaip portretas. Vogti žodžiai“) ir medijų ribas („Atsitiktiniai fotografijos aparatai: šešėlio tapimas medija“ ar „Dirbtinis intelektas ir jo kūrybiškumo galimybės“) o ketvirtos galiausiai reaguoja į ekstremalios padėties situaciją, pasiūlydamos anti-išsisaugojimo instrumentarijų per sociopoetinį žinyną.

Menininkai: Agnė Masilionytė, Agnė Poškutė, Augustė Bendžinskaitė, Domantė Bakelytė, Dominyka Balaišytė, Gabija Pernavaitė, Gailė Cijūnaitytė, Gertrūda Nemčauskaitė, Gintarė Rapševičiūtė, Jaunius Načiučenka, Nidas Kaniušas, Osvalda Mickutė, Paula Julija Savaja, Paulius Žižliauskas, Tatjana Frenkel.

Vieši darbų gynimai vyko birželio 15 d. 10.00-16.00 val. ir 16 d. 10-12.30 val.

Paroda veikia birželio 12-13 ir 18-20 dienomis 15.00-20.00 valandomis galerijoje „Atletika“, kultūros komplekse SODAS 2123, Vitebsko g. 21, Vilnius.

Parodą organizuoja Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedra ir Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga.

FAMM.BA = Fotografijos, Animacijos ir Medijų meno bakalauro baigiamieji darbai.

VDA FMMK vykdomos Animacijos bakalauro bei ir Fotografijos ir medijos meno bakalauro ir magistro programos. Daugiau www.vda.lt

www.letmekoo.lt/atletika

Osvalda Mickutė, @osvaldaaa

Osvalda Mickutė, @osvaldaaa

Tata Frenkel, [ɡrɐˈza]

Tata Frenkel, [ɡrɐˈza]

Tata Frenkel, [ɡrɐˈza]

Paula Savaja, Norai

Gertrūda Nemčauskaitė, [Siempre con lo mismo] Vsada tuo pačiu

Gertrūda Nemčauskaitė, [Siempre con lo mismo] Vsada tuo pačiu

Gailė Cijūnaitytė , ATRODO TAIP TIKRA! Binauralinis ASMR išskirtinis dėmesys ŠNABŽDANT

Gailė Cijūnaitytė , ATRODO TAIP TIKRA! Binauralinis ASMR išskirtinis dėmesys ŠNABŽDANT

Gailė Cijūnaitytė , ATRODO TAIP TIKRA! Binauralinis ASMR išskirtinis dėmesys ŠNABŽDANT

Nidas Kaniušas, Dadaras

Nidas Kaniušas, Dadaras

Domantė Bakelytė, Fragmentai

Domantė Bakelytė, Fragmentai

Dominyka Balaišytė, Modulis

Dominyka Balaišytė, Modulis

Jaunius Načiučenka, “Lervinis subjektas”: vaizdų kiekybės įkaitas

Jaunius Načiučenka, “Lervinis subjektas”: vaizdų kiekybės įkaitas

„#FAMM.BA2020: mes atradom paslaptį

Agnė Poškutė, Vagystė visada yra išeitis

Agnė Poškutė, Vagystė visada yra išeitis

Gintarė Rapševičiūtė, EVO(TARP VIDURDIENIO IR SAULĖLYDŽIO)-LIUCIJA, video dokumentacija https://vimeo.com/430459903

Gintarė Rapševičiūtė, EVO(TARP VIDURDIENIO IR SAULĖLYDŽIO)-LIUCIJA, video dokumentacija https://vimeo.com/430459903

Augustė Bendžinskaitė, “Labas, Pasauli” , video dokumentacija https://vimeo.com/430461845

Augustė Bendžinskaitė, “Labas, Pasauli” , video dokumentacija https://vimeo.com/430461845

Paulius Žižliauskas, Atsitiktinis neatsitiktinumas

Paulius Žižliauskas, Atsitiktinis neatsitiktinumas

Paulius Žižliauskas, Atsitiktinis neatsitiktinumas

Gabija Pernavaitė, m²

Gabija Pernavaitė, m²

Agnė Masilionytė, Slėnis

Agnė Masilionytė, Slėnis

Agnė Masilionytė, Slėnis

Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela

The post Paroda „#FAMM.BA2020: mes atradom paslaptį“ galerijoje „Atletika“ appeared first on artnews.lt.

Birželio 28 d. NDG baigiama demonstruoti menininkės Rūtos Junevičiūtės paroda „Aisopika“. Ta proga birželio 27 d. Nacionalinė dailės galerija kviečia į parodos uždarymui skirtą renginių programą. Joje numatytos kūrybinės dirbtuvės šeimoms apie erdvę ir jos kuriamus pojūčius, ir pačios autorės vedama ekskursija po parodą.

Parodos sumanytoja kartu su pakviestais bendraminčiais menininkais diskutuos ir bandys atsakyti į klausimus apie daugialypę kultūrinę Ezopo kalbos reikšmę šiuolaikiniame mene.

Birželio 27 d. renginių programa:

12 val. šeimoms skirtos kūrybinės dirbtuvės apie erdvę, kuriančią pojūčius. Kviečiame tyrinėti erdvę Nacionalinėje dailės galerijoje pristatomoje parodoje „Aisopika“ ir patiems ją kurti atvirą, uždarą, ankštą, plačią ir kt. Renginys nemokamas, tereikia įsigyti galerijos bilietą. Registracija el. p. edukacija@ndg.lt.

16 val. ekskursija po parodą su autore R. Junevičiūte. Būtina išankstinė registracija el. p. edukacija@ndg.lt.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Projektą remia Exterus, Fundermax. Projekto partneris Low Air

Iliustracijoje – parodos fragmentas. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

The post Rūtos Junevičiūtės parodos „Aisopika“ uždarymo renginiai NDG appeared first on artnews.lt.

Galerijoje „Meno parkas“ gegužės 14 – birželio 6 dienomis veikė personalinė menininkės Eglės Ulčickaitės tapybos paroda „Amor Vacui“. Parodoje menininkė pristatė naujausius 2019–2020 metais kurtus darbus, kurių pagrindinė tema – tuštuma.

Išvertus iš lotynų kalbos amor vacui reiškia „meilė tuštumai“. Tačiau tuštumą ar tuštumo jausmą dažniausiai apibūdiname kaip būvį, kuomet jaučiame visai ne meilę, o nuobodulį, apatiją. Šią būseną spinduliuoja ir parodoje eksponuojami Ulčickaitės paveikslai. Kaip ir ankstesniuose menininkės darbuose, taip ir šioje parodoje matome jai būdingą šviesių tonų, tarsi išblukusiomis spalvomis atliekamą kasdienių objektų, interjerų ar peizažų įamžinimą. Regime tokius dažniausiai kasdienybėje nepastebimus daiktus ar scenas kaip sudžiūvusią vazoninę gėlę („Natiurmortas“, 2019), „šalto kambario“ lubose įtaisytą lempą („Šaltas kambarys“, 2020), balandžių pilną skverą („Skveras“, 2019), lauko kavinėje rastos fotografijos, vaizduojančios gulbę raibuliuojančiame vandenyje, siužeto pakartojimą („Aštuntą“, 2019–2020) ar seną įvairiomis garsių paveikslų reprodukcijomis ar plakatais apklijuotą spintą („33-ias butas“, 2020).

Tačiau kitaip nei įprastai, tarp praeities ir dabarties įstrigusiems bei senuose butuose nykstantiems daiktams trūksta Ulčickaitės kūrybai būdingo su jais mezgamo asmeninio santykio, koloritinės „šilumos“ – objektai ir scenos atrodo tarsi dokumentuojami neutraliai, iš tam tikro nuotolio. Nuo laiko, o gal ir nuo per dažno reprodukavimo nusidėvėję, išblukę daiktai ar atmintyje įsirėžusios vietos siūlo išlaikyti distanciją ir žiūrovui. Pasiūlius pabendrauti ir atsakyti į keletą klausimų, jie kaip ir raštininkas Bartlebis Melvilio apsakyme atsako „I would prefer not to“.

Parodoje klausinėju ne tik aš, bet ir Ulčickaitė. Tarp gausybės filosofinių yra keliami ir autorei būdingi meno ir vaizdo prigimties klausimai. Pavyzdžiui, kur dingsta pamirštų prisiminimų, daiktų vaizdai? Ar kažkur egzistuoja jų saugykla? Ką gali pasakyti kiekvieno seno buto laiptinėje stovinčios sudžiūvusios gėlės ar tvenkinyje šalia namų šimtą kartų matytos gulbės atvaizdai? Ar šiuose vaizduose užkoduotos daiktų reikšmės nyksta kartu su pačiais daiktais? Ar išties kopija yra kur pranašesnė už originalą, nes sugebą jį pergyventi? O kas įvyktų, jei vaizdai nustotų kažką reikšti, „kalbėti“, kaip ir minėtas personažas Bartlebis, kuris įdarbintas kopijuoti įvairius teisinius dokumentus vieną dieną tiesiog atsisakė toliau tęsti šį darbą? O jei tapyba taip pat nustotų kopijuoti? O jei ji niekada nieko ir nekopijavo? Ir galiausiai, kas atsitiktų, jei mes nustotume tardyti, kamantinėti vaizdus? Gal iš tiesų jie jau seniai yra nebylūs, tušti ir neturi, ką pasakyti. O gal tiesiog they would prefer not to.

Be klausimų apie vaizdų prigimtį menininkės Eglės Ulčickaitės kūryboje ypatingai svarbūs ir klausimai apie laiką, praeitį, kitaip būtojo ir dabarties laiko santykį, ryšius ir prieštaras. Nors pati Ulčickaitė sako, kad kūryboje nagrinėja ne konkretų laikotarpį, o praeitį ir laiką „per se“, tačiau paralelių su sovietmečiu, kurių jos kūryboje ieško ir kiti menotyrininkai, šioje parodoje taip pat yra. Ne tik turinyje, kuriame panašiai kaip ir bendravardės Eglės Ridikaitės kūryboje regime sovietinius interjerus ir šiam laikui įprastus daiktus, bet ir kūrinių „dvasioje“. Pradžioje minėta nuobodulį, apatiją galime suvokti ir kaip tam tikrą sovietmečio būseną, kurią tirdama XX a. 9 deš. Lietuvos fotografiją išskyrė menotyrininkė Agnė Narušytė ar istorikas Tomas Vaiseta knygoje „Nuobodulio visuomenė: kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964-1984)“. Pasak Vaisetos, visas vėlyvasis sovietmetis, kurio pabaigoje, beje, gimė ir Ulčickaitė, gali būti apibūdinimas kaip laikas, kuomet klestėjo abejingumas, susvetimėjimas bei dvasinis įšalas, tapęs opozicija džiaugsmo ir šviesios komunizmo ateities iliuzijai. Toks susvetimėjimas tarp meno kūrinio ir lankytojo ar net pačios autorės juntams ir parodoje „Amoc Vacui“.

Nors Ulčickaitė savo kūrybą apibūdina kaip „būtojo laiko gaudynes dabartyje“ , parodoje ji gaudo ir dabarties laiką. Paradoksalu, bet šiandienos būsena mažai kuo skiriasi nuo sovietinio nuobodulio. Šiandien taip pat maišosi spalvingos iliuzijos su vis dažnesne apatija, nuoboduliu. Visgi apibūdinti šiandieną kur kas labiau tinka ne amor vacui , o horror vacui (tuštumos baimės), sąvoka. Meno istorijoje tokią tuštumos baimę galime pastebėti stilizuotose augalų ornamentuose – arabeskose, gausiame karalienės Viktorijos laikų dekore, psichodeliniame mene, na o šiandienos kontekste – medijose, kurioje talpinami ir nuolatos reprodukuojami bei filtrais paryškinami mūsų iliuziniai gyvenimai.

Apie tai pasakoja ir kanadiečių filosofo Marshallo McLuhano nagrinėta Narcizo kaip narkozės ir jos simptomo – nutirpusio žvilgsnio forma. Kaip teigiama, žmogus, siekdamas sumažinti medijose transliuojamo turinio poveikį, jį nuolatos keičia kitu, taip neutralizuojant pirmąjį dirgiklį, kol galų gale visas vaizdų ir informacijos srautas virsta tarsi „informacinio triukšmo arabeska“. Mūsų žvilgsniai nutirpsta, tampame apatiški bet kokiam medijų transliuojamam turiniui, panašiai kaip ir šioje parodoje, kurioje Ulčickaitės tapyba taip pat nemasina, nejaudina, kuria tam tikrą distanciją, nuotolį. Taigi, pastarųjų dešimtmečių visuomenėje, kurią McLuhanas vadina „technologine ir narkotine“ dominuojantis vaizdų perteklius yra tam tikra tuštumos baimės, kitaip horror vacui, išraiška, o Ulčickaitės paroda „Amor Vacui“ šių dienų visuomenės atspindys. Nuo vaizdų ir jų pertekliaus pavargusių, tapusių jiems apatiškų žmonių būsenos ar nuo nuolatinės reprodukcijos nublukusių ir „numirusių“ atvaizdų analizė. Arba atvirkščiai, opozicija šiam nuoboduliui, apatijai, triukšmui ir pasiūlymas iš naujo įsimylėti iš pirmo žvilgsnio bauginančią tuštumą.

Juk tuštuma, atvirkščiai, visai ne baugina ir neapsimetinėja. Kaip ir tapyba, kaip ir paveikslas, kuris pasak Ulčickaitės nėra ekranas, arba yra tik ekranas, kuris slepia nebent tik tai, kad nieko neslepia. Šiandienos horror vacui laike didžiausią baimę kelia visai ne tuštuma, o, pasak Ulčickaitės, vaizdų apgavystė. Čia tinka prisiminti ir jau minėtą Narcizą ir jo mitą. Pasak McLuhano, ilgą laiką žmonija šią istoriją traktavo klaidingai. Narcizas vandenyje apsigavo ir tariamai pamatė visai ne save, o kitą žmogų. Taigi, vandens kaip ir ekranų atspindžiai neretai mus klaidinga labiau nei numanome, o vienintelis būdas kaip pasipriešinti šiam medijų ir vaizdų pasauliui, kaip kažkada teigė istorikas ir fotografijos tyrinėtojas André Rouillé, yra ne kas kita kaip nepatogi tuštuma, kurią prisijaukinti ir siūlo Eglė Ulčickaitė ir jos paroda „Amor Vacui“.

Išsamų fotoreportažą iš Eglės Ulčickaitės parodos „Amor Vacui“ galite peržiūrėti čia.

The post Amor ar horror vacui? Eglės Ulčickaitės paroda galerijoje „Meno parkas“ appeared first on artnews.lt.

Rupert kviečia į video paskaitą su menininke, Rupert rezidente Marija Nemčenko ir gamtos tyrėja, prof. Barbara Helm. Pokalbis bus tiesiogiai transliuojamas Rupert Facebook paskyroje birželio 30 dieną, 19:00 val. Šioje performatyvioje video paskaitoje menininkė ir mokslininkė kalbės apie baltųjų gandrų migracijos kelius ir šių paukščių vaidmenį pasaulio kultūriniuose, politiniuose ir aplinkosauginiuose kontekstuose. Temos susijusios su šiuo metu Marijos vystomu meniniu projektu „LAK“.

Pradedant įvairių nevyriausybinių organizacijų emblemomis, baigiant tatuiruotėmis simbolizuojančiomis laisvės skrydžius, baltųjų gandrų įvaizdis žmonių sąmonėje vis labiau tolsta nuo tikrųjų paukščių, kurių gyvenimo sąlygos ir migracijos keliai sudėtingai persipina su politinėmis, ekonominėmis ir aplinkosauginėmis mūsų planetos realijomis. Pokalbio metu pašnekovės diskutuos, kaip baltųjų gandrų migracijos fikcionalizavimas veikia šių paukščių kasdienybę šiandien.

Renginio trukmė 40-60 min, klausimus galėsite užduoti tiesioginės transliacijos komentarų sekcijoje. Paskaita vyks anglų kalba.

BARBARA HELM yra Groningeno universiteto evoliucinių gyvybės mokslų instituto (GELIFES) natūralių organizmų biologinių ritmų profesorė. Taip pat ji yra vizituojanti profesorė bioįvairovės, gyvūnų sveikatos ir lyginamosios medicinos institute (IBAHCM) Glazgo universitete (JK). Nuo pat vaikystės Barbara žavėjosi paukščiais, o ypač jų migracija. Savo studijų Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose metu ji taip pat susidomėjo biologiniais ritmais, t.y., tuo, jog ir vienaląsčiai organizmai, ir žmonės turi vidinius laikrodžius. Šiuo metu ji tyrinėja migraciją ir punktualumą, susitelkdama ties paukščiais, kuriuos tyrinėja ir laukinėje gamtoje, ir nelaisvėje. Ypatingas paukščių punktualumas, veikiantis net ir iššūkį keliančiomis laiko ir erdvės sąlygomis, padaro juos ypač jautrius globaliems pokyčiams ir prof. Helm yra susirūpinusi, kaip paukščiai gali reaguoti į greitai besikeičiančią aplinką.

MARIJA NEMČENKO (www.marijanemcenko.com) yra Lietuvos menininkė, rašytoja ir kūrybinių veiklų sudarytoja, dirbanti tarp Kauno ir Glazgo. Marija įgavo vizualiųjų menų magistro laipsnį Glazgo meno mokykloje 2016-aisiais metais, o skulptūros bakalauro su pagyrimu laipsnį – Kembervelo meno koledže 2013-aisiais metais. Neseniai vykdyti projektai: In the eyes of LISA solo paroda bei papildomi renginiai su Civic Room galerija Glazge (2019) www.intheeyesoflisa.org ; BRUT Boredom. High-rises, emptiness and play. Savilaida http://www.bruteurope2018.eu/ ir e-flux rezidencija Al Qattan fonde, Ramaloje (Palestina) (2019).

Rupert veiklą remia Lietuvos kultūros taryba

The post Virtuali „Rupert“ paskaita „Tikri ir įsivaizduojamieji skrydžiai“ appeared first on artnews.lt.

Geriausias būdas paminėti karantino – su visom jo atsiskyrėliškom realijom – pabaigą ir pašlovinti gyvenimo pilnatvę. O taip pat – pagalvoti, kaip greitai ir lengvai viena ir kita gali apsikeisti vietomis. Štai taip pristatoma šiandien sostinės meno galerijoje „Kunstkamera“ pradedanti veikti nauja tapytojos Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės (g. 1970) kūrybos paroda „Eremas“, kurioje plačiai pristatoma vienuolinio gyvenimo turinys ir įvairovė.

„Eremas – tai graikų kalbos žodis, reiškiantis dykumą. Krikščioniškoje Europos kultūroje jis dažniausiai vartojamas kalbant apie vienuolio celę, tačiau šiame pasaulyje yra įgijęs ir kitų prasmių. Menininkai „eina į savo eremą“ – dirbtuves, trokštantys ramybės „pasitraukia į eremą“ – atsiriboja nuo socialinių tinklų, žmonių“, – sako dailininkė S. Maslauskaitė-Mažylienė, didžiąją dalį kūrinių sukūrusi išties per atsiskyrėlišką laikotarpį – Lietuvoje paskelbtą karantiną.

Iš viso parodoje pristatomi 23 darbai, kurių didžioji dalis – iš ciklo „12 vienuolių“. Šiuo skaičiumi ciklas pažymėtas neatsitiktinai: religinėje dimensijoje jis simbolizuoja pilnatvę ir išsipildymą. Toks ir visos parodos turinys – apie vienuolinį gyvenimą ne kaip pasirinkimą, bet kaip dievišką pašaukimą, kuris išauga už religinio pasaulio ribų – jo reikia ir šeimoje, ir profesiniame kelyje, ir draugystėje, ir vienatvėje. Trimates prasmes skleidžiantys S. Maslauskaitės-Mažylienės paveikslai ir šįkart pasakos ne tik apie tuos, kurie vaizduojami, bet ir atskleis intymų pačios kūrėjos pasaulį bei leis žiūrovui patekti į savo dvasios eremą.

Beje, dalį šių darbų meno gerbėjai galėjo išvysti prieš savaitę Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo dominikonų vienuolyne surengtame kelių dienų pristatyme tokiu pačiu pavadinimu. Kiek kitoks S. Maslauskaitės-Mažylienės kūrinių persikėlimas iš vienuolyno į galerijos „Kunstkamera“ erdves – tarsi simbolinis perėjimas iš atsiskyrėliško gyvenimo į šalia esantį sociumą. Tai įgauna dar didesnę prasmę šiuo metu, kai pasibaigus karantinui, šį simbolinį perėjimą iš buvusių apribojimų į bendruomeninį gyvenimą jaučia visa Lietuva.

Dr. Simonos Skaisgirytės-Makselienės teigimu, būna menininkų parodų, kurios yra įdomios kaip reiškiniai. „Tačiau tai – ne apie S. Maslauskaitę-Mažylienę, nes ji pati yra reiškinys, – teigia dailėtyrininkė. – Pavydėtinai nuosekli religinio turinio tapytoja, ištikima šiam turiniui tobulai tinkančiai ekspresionistinei tapymo manierai. Todėl ir kūriniai kartu yra paprasti ir sudėtingi, monumentalūs ir dramatiški, nedetalizuoti, išgryninti, bet labai intensyvūs“.

S. Maslauskaitės-Mažylienės kūrybos darbų paroda „Eremas“ sostinės meno galerijoje „Kunstkamera“ veiks iki liepos 24 dienos – ją apžiūrėti galima nemokamai kiekvieną dieną galerijos darbo metu nuo 10 val. iki 18.30 val., šeštadieniais – nuo 12.00 val. iki 16.00 val. Numatoma, kad šią parodą lydės renginiai, per kuriuos meno gerbėjai galės susitikti su kūrinių autore ar dalyvauti jos vedamoje ekskursijoje. Pirmoji ekskursija planuojama jau kitą savaitę – birželio 25 d. 18.00 val.

TRUMPAI APIE AUTORĘ

Sigita Maslauskaitė (g. 1970 m.)
1996 m. įgijo tapybos bakalauro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje (VDA)
1997–2000 m. studijavo bažnytinį paveldą Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje
Nuo 2003 m. dėsto Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centre
Nuo 2009 m. yra Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė
Nuo 2010 m. tarptautinės paminklų ir vietovių tarybos (ICOMOS) narė
2013 m. ir 2017 m. pelnė valstybės stipendiją, skirtą kultūros ir meno kūrėjui
2015 m. apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu
2019 m. pelnė Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premiją

The post Galerijoje „Kunstkamera“ – Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės paroda apie atsiskyrėliško gyvenimo pilnatvę appeared first on artnews.lt.

Rupert, birželio 25 dieną, 13 val. kviečia į trečiąją šiemet virtualią paskaitą – „Ekonomikos pertvarkymas: tarpusavio priklausomybės atgavimas“, kuri yra šių metų Rupert viešosios programos „Rūpestis ir tarpusavio priklausomybė“ dalis.

Šios paskaitos metu Katerina Gibson pristatys kaip visame pasaulyje menas padėjo “atsiimti ekonomiką”. Gibson remsis projektais, kuriuose bendruomenės kuria etiškas ekonomikas, remiasi bei gerbia tarpusavio priklausomybę.

Paskaita bus tiesiogiai transliuojama Rupert Facebook paskyroje. Paskaitos trukmė 40-60 min, 20 minučių bus skirta jūsų klausimas ir atsakymams, kuriuos galėsite užduoti tiesioginės transliacijos komentarų sekcijoje. Paskaita vyks anglų kalba.

Katherine Gibson yra Vakarų Sidnėjaus universiteto Kultūros ir visuomenės instituto profesorė ir tyrėja. Ji yra ekonomikos geografė, pelniusi tarptautinį vardą už novatoriškus ekonominės pertvarkos tyrimus ir turinti daugiau nei 30 metų patirtį dirbant su bendruomenėmis kuriant lanksčią ekonomiką. Kartu su Masačiusetso universiteto geografijos profesore Julie Graham (1947-2018), J.K. Gibson-Graham publikavo dvi knygas Julie Graham: „The End of Capitalism (As We Knew It): A Feminist Critique of Political Economy“ (Blackwell leidykla, 1996) bei „ A Postcapitalist Politics“ (Minesotos universiteto leidyka, 2006).

Jos naujausios knygos: „Take Back the Economy: An Ethical Guide for Transforming Our Communities“, parengtakartu su Jenny Cameron ir Stephen Healy (Minesotos universiteto leidyka, 2013), „Making Other Worlds Possible: Performing Diverse Economies“, kartu su Gerda Roelvink ir Kevin St Martin (Minesotos universiteto leidyka, 2015), „Manifesto For Living in the Anthropocene“, kartu su Deborah Bird Rose ir Ruth Fincher (Punctum leidykla, 2015) ir „The Handbook of Diverse Economies“ (Edward Elgar, 2020) kartu su Kelly Dombroski.

Rupert veiklą remia Lietuvos kultūros taryba.

The post Virtuali paskaita „Ekonomikos pertvarkymas: tarpusavio priklausomybės atgavimas“ appeared first on artnews.lt.