Galerija „Atletika“, veikianti kultūros komplekse SODAS 2123, kviečia menininkus ir kuratorius teikti paraiškas parodoms ir projektams 2021-iesiems ir vėliau. Lauksime idėjų, kurias prireikus būtų galima pritaikyti ir virtualiai erdvei. Pasiūlymus su darbų pavyzdžiais bei portfolio siųskite vienu pdf dokumentu adresu info@letmekoo.lt iki 2020/08/01.

„Atletika“ – šiuolaikinio meno erdvė, pristatanti kylančius ir pripažintus Lietuvos ir užsienio menininkus. Atletikos parodų programa atvira eksperimentavimui, naujų procesų mene paieškoms bei įvairiakryptėms idėjoms.

„Atletikos“ ir Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos veiklas remia Lietuvos kultūros taryba.

Letmekoo.lt/atletika

Iliustracijoje: Gailė Cijūnaitytė „ATRODO TAIP TIKRA! Binauralinis ASMR išskirtinis dėmesys ŠNABŽDANT“, VR instaliacija (Paroda „FAMM.BA2020: mes atradom paslaptį“). Lauryno Skeisgielos nuotrauka.

The post Atviras kvietimas parodoms ir projektams „Atletikoje“ 2021-aisiais appeared first on artnews.lt.

Komiksinių piešinių eksponavimas galerijose nebėra toks retas reiškinys – galime prisiminti jau trečius metus vykstančią Baltijos komiksų parodą Lietuvoje ar festivalį „Komiksų dienos“, vykusį du metus iš eilės ar net garso komiksų parodą „Truputis diskurso“, kurioje piešinius papildė garso takeliai. Taip pat daugėja ir leidžiamų komiksų (Gerda Jord „Daugiabutis“) ar paprasčiausiai knygų, iliustruotų komiksais (Elena Gasiulytė, Miglė Anušauskaitė „Lietuvos vizionierės. 10 įspūdžiografijų“). Tad Lietuvoje po truputį komiksai įsilieja į kultūrinį akiratį, ieško bendros kalbos su tekstais ar tiesiog eksponuojami kaip savarankiški meno kūriniai.

Į šį diskursą patenka ir Žilvino Bražuko kūryba – komiksiniai piešiniai. Jaunosios kartos menininkas 2019 m. laimėjo pirmą vietą tarptautiniame A. Švėgždos piešinių konkurse su piešinių serija „Animals of Google“ ir taip gavo galimybę VDA galerijoje „Akademija“ surengti personalinę parodą „Gyvenimas kaip raskladuška“ (2020 05 04 – 2020 06 13). Parodoje eksponuojami pavieniai kūriniai arba kelių piešinių serijos, kur atsiskleidžia šiuolaikinio žmogaus kasdienybės rūpesčiai, vidinės kovos ar bėgimas nuo nuobodulio.

Žvalgantis po parodą, pradėjau galvoti, kiek visa tai yra suprantama vyresnės kartos žmogui ar paprasčiausiai mažiau įsitraukusiam į internetinių juokelių – memų – kultūrą. Žinoma, pats Bražuko kūrinių konstravimas yra sistemiškas ir aiškus – vaizdas (bebras, aktyvistas, personažas ir t.t.) ir jį lydintis tekstas (dialogo, pavienių minčių forma) kuria dažnai juokingą turinį. Kai kur sakiniai atkartoja populiariąją angliškų memų struktūrą (How I look vs. How I feel), pabrėžiant žmogaus išorinio ir vidinio pasaulių priešpriešą. Kertinis šios parodos kūrinys Gyvenimas kaip raskladuška (Sometimes life is like Raskladuška) būtent atliepia šį santykį ir veikiausiai kuria bendrumo ryšį (juk būna dienų, kai jaučiamės kaip ta sulankstyta raskladuška). Neveltui šis kūrinys sulaukė daugiausia širdelių Instagrame.

Bražukas savo kūryboje eksploatuoja socialinių tinklų, o plačiau – interneto įtaką žmogaus mąstymui ir elgesiui. Menininkas internetinius vaizdus perdirba ir perkelia į savąją mediją, taip stengdamasis suprasti – kiek, kaip ir kodėl taip stipriai jie mus veikia. Paroda Gyvenimas kaip raskladuška žiūrovą įsuka į nesibaigiantį memų tinklą, taip tarsi atkartojant viršuje arba apačioje besisukančią perkrovimo piktogramą. Nepasotinamas vaizdų geismas, vis žadina smalsumą, o kas gi vėl pasirodys…

Bražuko Instagraminė virtualybė (@brazukasproduction) persikelia ant galerijos „Akademija“ sienų – eksponuojami ne originalūs darbai, bet nuskanuotos ir ant kapos blokelių suklijuotos užrašų-eskizų knygelės reprodukcijos. Žiūrovas priešais save mato mažo formato kvadratus (ne per seniausiai Instagrame atsirado galimybė kelti ir stačiakampio formos nuotraukas), keistai trikdančius, primenančius tai, kas iš esmės egzistuoja telefone. Kompaktiški piešiniai, praktiškai telpantys į didesnę kišenę, atliepia efemerišką perteklinių vaizdų srautą.

Paroda funkcionuoja kaip padidinimo stiklas – lupà. Joje išdidinamos kiekvienam artimos intymiai universalios mintys, t.y. tai, kas galbūt dažnai sukasi galvose, tačiau retai įgauna materialią formą. Parodoje jos iškyla tarsi simptomas, matyt, palaikantis jaunosios kartos gyvenimišką tempą. Kaip pats menininkas sako, „kai kur bando prasimušti kažkiek dienoraštiniai jausmai“, tačiau jie tarytum pereina pro socialinių tinklų filtrą, atskiedžiami humoru ir piešiniais, taip sukuria atstumą tarp savęs ir emocijų. Taigi, piešiniuose atsiskleidžia kasdieniai, sakyčiau, jautraus žmogaus vargai: nemiga (siejant ją su idėjų gvildenimu naktimis), minčių gromuliavimas (kai galva tokia didelė, jog minčių per daug) ar paprasčiausios kūrybinės kančios (kai taip ir nepavyksta ką nors sukurti). Kaip atsvara „dienoraštiniams jausmams“, parodoje dėmesys skiriamas ir menininko įvardintiems „popkornai and chill“ kūriniams. Galima suprasti, kad tai nuoroda į populiariosios kultūros reginius, skirtus prablaškyti ir praskaidrinti kasdienybę (o tuo labiau karantinišką buitį). Pavyzdžiui, keliuose piešiniuose vaizduojami tigrų veisėjas Joe Exotic ir gyvūnų teisių gynėja Carole Baskin, karantino metu išpopuliarėjusio dokumentinio serialo Tiger King veikėjai. Be to, galima atrasti visiems gerai žinomų filmų Indiana Jones, Matrica, Vergė Izaura, Pašėlę vyrukai ar Rocky garsiausius kadrus, tačiau persismelkusius šių laikų aktualijomis. Kažkaip ir čia, matyt, suveikia kolektyvinė atmintis – iš televizoriaus ekrano plūstantys visiems atpažįstami kultiniai vaizdai.

Trumpai tariant, Bražuko komiksai-piešiniai atspindi šiuolaikinio žmogaus būklę – užsisukęs virtualių vaizdų pasaulyje, scrollina be perstojo tarsi taikydamas sau vietinę regos anesteziją. Vis atsikartojantys personažai, visuomenės veikėjai, politikai ar gyvūnėliai kviečia įsitraukti į vaizdų srautą, tačiau tik nuo žiūrovo priklausys, ar su šypsena, o gal su raukšle kaktoje reflektuos jų turinį.

The post Gyvenimas kaip raskladuška arba interneto užvaldyti. Žilvino Bražuko paroda „Gyvenimas kaip raskladuška“ galerijoje „Akademija“ appeared first on artnews.lt.

Liepos 1 d., trečiadienį, LDS galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) pradeda veikti menininkės Monikos Gedrimaitės personalinė paroda „Uola ir vėjas. Erdvės objektuose“. Kolekcijoje, kurią autorė daugins parodos laikotarpiu galerijoje performatyviai lipdydama, Gedrimaitė sistemingai nagrinėja daiktiškumo kaip savybės atpažįstamumo kismą, atsisakant paties objekto ar jį atspindinčių bruožų. Šiuo būdu menininkė kvestionuoja redukuoto elemento galią įprasminti daiktišką esmę, neapibrėžiant konkretaus pavadinimo ar funkcijų. Taip siekiama fiksuoti slinktį nuo materialaus objekto iki konceptualios jo raiškos bei identifikuoti šių savybių ribas.

Parodoje pristatomai ekspozicijai būdingas bendras Monikos Gedrimaitės kūrybos idėjiškumas. Autorė nuosekliai tyrinėja dialektiką tarp indo kaip daiktiško ir konceptualaus darinio. Menininkę domina utilitarus jo pamatas ir naujos panaudojimo galimybės. Kūryboje universalizuodama indo prasmę, pastarąją darbuose redukuoja, kol lieka tik pėdsakas, užuomina, nenurodanti į konkretybę. Pasitelkdama techninius keramikos kūrimo ir dekonstravimo būdus, autorė pristato įsivaizduojamos funkcijos objektus, nebūtinai siejamus su pirmine paskirtimi, jiems suteikdama naują indo sampratą.

Monika Gedrimaitė yra jaunosios kartos menininkė, baigusi magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Dalyvavusi daugiau kaip dvidešimtyje grupinių parodų ar projektų, surengusi personalinių parodų. 2018 m. menininkė V-joje Vilniaus keramikos meno bienalėje „Indo vizija“ apdovanota diplomu už filosofinę indo temos interpretaciją.

Paroda galerijoje „Arka“ veiks iki liepos 29 d.

Paroda yra galerijos kūrybinės programos, finansuojamos Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos kultūros tarybos, dalis.

www.arkagalerija.lt

The post Monikos Gedrimaitės paroda „Uola ir vėjas. Erdvės objektuose“ galerijoje „Arka“ appeared first on artnews.lt.

Galerija TRIVIUM toliau pristato parodas, skirtas pirmajam atgautos Nepriklausomybės dešimtmečiui ir paskutiniam XX a. dešimtmečiui, kai formavosi Lietuvos šiuolaikinis menas.

Nuo birželio 23 d. galerijoje TRIVIUM (Vitebsko g. 23) veikia tarpdisciplininio meno kūrėjo Audriaus Novicko paroda „Išvietinimai“.

Parodą sudaro dvi instaliacijos, sukurtos dešimtajame XX a. dešimtmetyje, rodoma keliose Vitebsko g. menininkų komplekso SODAS 2123 erdvėse.

Audrius Novickas kūrybinį kelią pradėjo XX a. 10-deš., jis vienas tų menininkų, kurie įtvirtino Lietuvoje tarpdisciplininio, objektinio meno, instaliacijos, meninio tyrimo ir kitas sąvokas.

Pirmoji instaliacija „Nėriniai išorei ir vidui” (1996), pirmą kartą eksponuoti parodoje „Užmiršta dabartis“, įvykusioje Vilniuje, apleistame pastate Didžiojoje g. 3 ir 5 (kuratoriai Algis Lankelis, Paul Rodgers, Audrius Novickas). Nėrinių skulptūros, primenančios DNR spirales, vėl įsitaisė dar rekonstrukcijos procese esančiose menininkų komplekso erdvėse, primindamos grožio ir išgyvenimo galią.

Apie gyvybę kalba ir antrasis A. Novicko kūrinys “Nomadiškas” (1997), eksponuojamas pirmo aukšto hole. Kviečių grūdai net po plastiku sugeba rasti drėgmės ir sudygti.

Šis darbas pristatytas 1997 m. Suomijoje galerjojoje 3H+K, personalinėje A. Novicko parodoje Installatioita.

Audrius Novickas (g. 1968) tarpdisciplininio meno kūrėjas, architektūros tyrinėtojas. Vilniaus dailės akademijoje studijavo tapybą, baigė tarpdisciplininio meno studijas Prahos vizualiųjų menų akademijoje, taip pat yra apgynęs humanitarinių mokslų daktaro laipsnį. Nuo 1990 m. surengė 7 personalines parodas, dalyvavo apie 50 parodų Lietuvoje ir kitose šalyse.

Parodą rengia VšĮ “Artišokai”, parodos kuratorė Aistė Kisarauskaitė.

Paroda veiks iki liepos 23 dienos.

Nuotraukos: Ričardas Šileika

The post Audriaus Novicko paroda „Išvietinimai“ galerijoje „Trivium“ appeared first on artnews.lt.

Photo l.a. – ilgiausiai Vakarų pakrantėje vykstanti tarptautinė fotomeno mugė birželio 27–28 d. kviečia prisijungti prie pirmosios virtualios Collect + Connect mugės. Photo l.a. tradicinę fotomeno mugės erdvę perkėlė į skaitmeninę – skirtą galerijoms, kolekcininkams, fotografams ir entuziastams iš viso pasaulio. Virtual Collect + Connect pristatys daugiau nei 70-ies dalyvių interaktyvius 3D stendus, kuriuos galima bus apžiūrėti naudojantis internetine programėle Whova.

Galerija „Meno parkas“ renginyje pristatys trijų menininkų – Dovilės Dagienės, Neringos Naujokaitės ir Remigijaus Treigio kūrinius.

Fotomenininkės Dovilės Dagienės (g. 1981) mugėje pristatomi kūriniai iš serijos „Berniukas su lazda“. Šis ciklas 2015 m. apdovanotas antra vieta didžiausiame kasmetiniame fotografijos konkurse „Sony World Photography Awards“. Originali „Berniukas su lazda“ serija yra papildyta naujais kūriniais kuriuos autorė sukūrė permąstydama savo kūrybinę patirtį ir tyrinėdama atminties ir vaizduoties raišką fotografijoje. Darbai buvo parodyti keliose menininkės solo parodose.

Neringa Naujokaitė (g. 1966) – menininkė kurianti fotografijos, videomeno ir instaliacijos srityse, šiuo metu gyvena ir dirba Diuseldorfe, Vokieijoje. Virtualioje photo l.a. mugėje bus pristatyti darbai iš N. Naujokaitės kūrinių ciklo Schwarz Weiß Grau (LT: „Juoda Balta Pilka“) fiksuojančio autentiško 30-ųjų buto Kaune restauravimo procesą. Aiškių architektūrinių formų ir linijų sąveika su šviesa, šiose fotografijose lemia juodos ir baltos spalvos dinamiką. 2019 m. kūriniai buvo eksponuoti menininkės solo parodoje galerijoje „Meno parkas“ Diuseldorfe, Diuseldorfo fotografijos savaitgalio (Duesseldorf Photo Weekend) metu.

Remigijus Treigys (g. 1961) – puikiai žinomas lietuvių fotomenininkas, sukūręs savitą, lengvai atpažįstamą stilių, šiuo metu gyvena ir dirba Klaipėdoje. Mugėje pristatomos autoriaus analoginės fotografijos iš 2009-2019 m. laikotarpio, pasakojančios subtilias nežinomų ir bevardžių vietų istorijas. Nei tiksli vieta, nei laikas kur fotografuojama, nėra svarbu. Čia autorius leidžia žiūrovui pačiam kurti istoriją, tyrinėjant ir naršant po subraižytą ir triukšmingą nuotraukos paviršių.

Daugiau informacijos apie menininkus rasite:

www.doda.lt

www.neringa-naujokaite.de/

http://www.mmcentras.lt/autoriai/remigijus-treigys/588

Kaip dalyvauti mugėje Virtual Collect + Connect Photo l.a.:

– Norėdami įsigyti savaitgalio bilietą (20 USD) spauskite čia.

– Savo telefone atsisiųskite programėlę Whova ir užsiregistruokite.

– Jeigu naudositės programėle stacionariu/nešiojamu kompiuteriu, įsigijus bilietą galėsite prisijungti naudojantis šia nuoroda.

– Prisijungti ir planuoti savo savaitgalį Virtual Collect + Connect mugėje galite jau dabar.

– Birželio 27-28 prisijunkite programėlėje arba naudojantis nuoroda ir dalyvaukite virtualiame renginyje.

Daugiau informacijos rasite: www.photola.com

Iliustracijoje: © Remigijus Treigys. „Konstrukcija“. 2019. Tonuotas sidabro želatininis atspaudas ant popieriaus. 29 x 51,5 cm

The post Galerija „Meno parkas“ tarptautinėje virtualioje fotomeno mugėje „Collect + Connect“ appeared first on artnews.lt.

Birželio 30 d. 18 val. galerijoje „Akademija“ pradeda veikti Marijos Sučilaitės ir Urtės Bakaitės paroda „Augti tyliai“.

,,Augti tyliai’’

Gyvenimas skubančiame pasaulyje, mirgančiame nuo vaizdų gausybės, mažinančios pastabumą bei skatinančios pasyvumą, ragina atsigręžti į gamtą ir trumpam sustoti. Parodoje ,,Tyliai augti’’ ekponuojame tylius ir ramius kūrinius, atspindinčius žmogaus ir gamtos santykį, besiskleidžiantį per augimo procesus.

Pirmoje parodos dalyje žiūrovui siūlome pažvelgti į pelkę – unikalią gamtos terpę, nevaržomą sienų, nesumanipuliuojamą ir neatskiriamą nuo kitų gamtos ekosistemų. Sunkiai kontroliuojama, mutuojanti ir prieštaringa pelkė išlaisvina mūsų kaitai pasiduodančią vaizduotę. Liūliuojantys ir hipnotizuojantys vaizdai įtraukia ir palieka mus tarpe tarp regimybės ir neregimybės. Pelkė yra mūsų gamtinis savitumas ir kartu būsena, kai prarandame stabilumą ir atsiduriame akistatoje su nežinomybe. Įgavę laisvę nuo tikrovės ir pasilikę su savimi, galime save perkurti, perkonstruoti. Tyrinėdamos šį gamtinį ir filosofinį fenomeną, mes atrandame estampo procesus, įkūnijančius pelkės egzistavimo dėsnius – sluoksniavimą, konservavimą, filtravimą bei smulkių dalių ir didelių plotų bendrabūvį. Daug kantrybės ir atsidavimo reikalaujančiu darbu mes įprasminame savo persikūrimo laiką dideliuose raižinių formatuose, kurie paskatina žiūrovą patirti savo asmeninį santykį su pelkės paviršiais ir gelmėmis.

Antrojoje parodos dalyje žiūrovas kviečiamas užsukti į besiformuojantį privatų sodą. Kontempliatyvios gamtinės terpės egzistavimas sąlygojamas gamtinių išteklių, šviesos bei žmogaus
prisilietimo, sujungia buitį ir būtį, praktišką kasdienybę bei dvasinį ilgesį. Buvimas sode yra neatsiejamas nuo ilgo augmenijos stebėjimo bei augimo laukimo. Kiekvienais metais atsinaujinantys augalai kartu prikelia ir prisiminimus, taip primindami istorijos permąstymo galimybę, šeimos santykius, augimo ir tęstinumo dėsnius. Vegetaciniai ciklai, pasikartojantys, bet niekada nenustojantys suktis, įprasmina asmeninį augimą kaip nesiliaujamą kismą.

Apie autores

Darbas dviese turi daug privalumų. Vienas jų – įsipareigojimas, kuris, nors ir skamba kontraversiškai nepriklausomo menininko kontekste, yra pasitikėjimo saitas, garantuojantis įdomesnį darbą ir nepaliaujamą dalinimąsi patirtimis. O dalinamės jau ilgai – beveik 14 metų, nuolat painiojamos dėl fizinio panašumo, kurį tikriausiai iš dalies lėmė kartu praleistas laikas mokantis, dirbant ir ilsintis, keliaujant ar sėdint pajūryje. Būtent laikas yra labai svarbus mūsų darbuose – kaip proceso dalis, kaip investicija į draugystę ir bendrų tikslų siekimą. O siekis mūsų paprastas – matyti pasaulį gražesnį, geresnį gyventi. Todėl kuriame estampus, lėtai ir meditatyviai, kol paraleliai pasaulis skuba ir gamina begales naujų paveikslų. Jaunosios kartos menininkės, gimusios 1995 metais, Marija Sučilaitė ir Urtė Bakaitė kartu mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, vėliau studijavo ir 2018 m. baigė grafikos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje.

The post Marijos Sučilaitės ir Urtės Bakaitės paroda „Augti tyliai“ galerijoje „Akademija“ appeared first on artnews.lt.

Šviesa ir tamsa skirtingai veikia kultūrinį patyrimą – tuo įsitikinę garso patirties Vilniaus gete „Glaistas“ kūrybinės grupės nariai. Birželį, atslūgus draudimams, vėl pradėti rengti atminties klodus varstantys garsiniai pasivaikščiojimai iškart sulaukė didžiulio žiūrovų dėmesio, tačiau pasikeitęs metų laikas nulėmė ir pasikeitusią „natūralią scenografiją“ – šaltojo metų laiko tamsą pakeitė vasariška šviesa. Norėdami žiūrovams suteikti galimybę rinktis, „Glaisto“ kūrėjai nusprendė pasiūlyti alternatyvą – naktinius kūrinio rodymus, kurie vyks birželio 29 ir 30 d.

Garso patirtis „Glaistas“ pasakoja primirštą Vilniaus geto istoriją, kuri atsiskleidžia Izraelyje kalbintų, gete gyvenusių litvakų Fridos Sohat, Joshua Zako, Sores Voloshin ir Barucho Shubo trūkinėjančiuose pasakojimuose. Kūrinio šerdis – garso dokumentas kaip atminties artefaktas, balansuojantis tarp persikėlimo „į tuos laikus“ ir grįžimo „į šiandieną“. Fizinės ir vidinės „Glaisto“ kelionės metu keliaujama tiek netikėčiausiomis sparčiai besikeičiančio Vilniaus erdvėmis, tiek mūsų pačių atminties, tikros ar įsivaizduojamos, užkaboriais.

Garso patirties premjera įvyko 2019 m. rudenį, rodymai buvo atnaujinti šių metų ankstyvą pavasarį, kol vakarai dar būdavo šalti ir tamsūs. Po kelių mėnesių pertraukos, kūrinį ištiko natūralus pokytis, kurį lėmė ne karantinas, o pasikeitę metų laikai. Atsižvelgiant į „Glaistui“ būdingą sinergiją, pakitusi „natūrali scenografija“ tapo svarbiu kūrinio patyrimo pokyčiu, neprasprūdusiu kūrybinei grupei pro akis.

Pasakodami apie dieninius ir naktinius „Glaisto“ rodymus, garso patirties kūrėjai tvirtina, kad tam tikros kūrinio scenos tapo gerokai paveikesnėmis dienos šviesoje, gatvėse vykstant aktyviam gyvenimui. Tuo tarpu kai kuriems epizodams palankesnė pasirodė tamsa. Todėl buvo nuspręsta suteikti žiūrovams galimybę rinktis ir išbandyti tamsų paros metą ir vasarą.

„Norime suteikti galimybę žiūrovui patirti abu variantus – tiek šviesoje, tiek tamsoje. Abu kontekstai savitai įprasmina ir atskleidžia kūrinio turinį bei formą“, – sako vienas iš „Glaisto“ autorių, režisierius Mantas Jančiauskas.

„Kadangi šio projekto šviesų dailininkas ir scenografas yra paros ir metų laikas, įdomu kūrinį pamatyti visokį. Pabandėme – šviesoje ir tamsoje „Glaistas“ vaizduotę paveikia skirtingai; unikalus ir kitų gamtiškų veikėjų – lietaus, vėjo, mėnulio – įsiterpimas“, – režisieriui antrino kompozitorius Andrius Šiurys.

„Glaistas“ – daugiakalbis kūrinys, vykstantis lietuvių, anglų, rusų, hebrajų, jidiš kalbomis su titrais lietuvių / anglų / rusų / hebrajų kalba. Išbandyti garso patirtį galima birželio 26 – liepos 1 d. nuo 19, 19:30 ir 20 val. O birželio 29 ir 30 d. vyks vėlyvi kūrinio rodymai, prasidėsiantys 22, 22:30 ir 23 val. nuo Žydų kultūros ir informacijos centro (Mėsinių g. 3, Vilnius).

Kūrinio prodiuseris – „Operomanija“. Pagrindinis partneris – Žydų kultūros ir informacijos centras. Partneriai – LMTA Muzikos inovacijų studijų centras, Vilniaus teatras „Lėlė“, Audiovizualinių menų industrijos inkubatorius, Mama Studios. Rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė. Bilietus platina TIKETA.

The post Senojo žydiško Vilniaus patyrimas tamsoje: „Glaistas“ kviečia į naktines keliones po buvusį getą appeared first on artnews.lt.

Vieno kūrinio galerija „Apiece“ vasarai iš Vilniaus keliasi į Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Palangos vasaros skaityklą. Nuo liepos iki rugsėjo joje bus surengtos trys šiuolaikinio vaizduojamojo meno kūrinio parodos, žiūrovams prieinamos dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę.

Pirmoje parodoje, kurios atidarymas vyks liepos 3 d., eksponuojamas jaunos lietuvių menininkės Onos Juciūtės skulptūrinis objektas – baldas Ausgezeichnet. Kūrinys sujungia dvi labai skirtingas, bet dažnai tuose pačiuose interjeruose atsiduriančias baldų kilmės situacijas. Viršutinė baldo dalis, atsitiktinai rasta Šilutėje, naudotų baldų iš Vakarų Vokietijos parduotuvėje, yra keista, reta, naudota, vienetinė, galbūt netgi handmade, o chromuota koja – masinės gamybos, dažnai naudojama, pigi baldo dalis. Leisdama dienas Mažojoje Lietuvoje, menininkė dažnai susidurdavo ne tik su supanašėjančiais atnaujinamų sodybų interjerais, bet ir su vokiečių turistais, ieškančiais kadaise jų protėvių namais buvusių sodybų, apie kurių unikalumą būna tiek daug girdėję. Sujungtas iš dviejų skirtingų dalių, Ausgezeichnet kelia mintį apie natūralius pokyčius ir juos lydinčius vienišumą bei optimizmą. Ir pats objektas yra toks: juokingas ir liūdnas, absurdiškas, bet kartu labai atidžiai pagamintas.

Papildomą reikšmę kūriniui suteikia OK simbolis, kuris iš pirmo žvilgsnio sukuria nekaltumo ir naivumo įspūdį, tačiau turi ir priešingą sluoksnį – nuo 2017 m. šį simbolį vis bandoma priskirti Alt-Right judėjimams. Nors JAV „Šmeižto lyga“ simbolį išteisino, vis dar pasitaiko situacijų, kai šis pozityvus ženklas naudojamas rasistiniams įsitikinimams išreikšti.

Ausgezeichnet vokiškai reiškia „puikus“, o pats kūrinys yra apie pokyčius ir juos supančių aplinkybių nevienareikšmiškumą.

Ona Juciūtė – skulptorė, savo kūryba besigilinanti į gamybos reiškinius pačia plačiausia prasme. Visuose Onos kūriniuose juntamas domėjimasis kasdienybe ir smalsumas žvilgtelėti į išvirkščiąją jos pusę. Menininkė yra baigusi skulptūros bei politikos mokslų studijas, kuria instaliacijas, skulptūras, yra apdovanota „JCDecaux“ premija kaip geriausia jaunoji menininkė, taip pat JAV lietuvių kilmės menininkės Aleksandros Kašubienės prizu.

„Apiece“ – šiuolaikinio vaizduojamojo meno vieno kūrinio ir (arba) dizaino objekto parodų galerija. Parodų formatą inspiravo siekis paskatinti išsamiau pasidomėti kūrinio/objekto autoriumi ar šiuolaikiniu menu apskritai. Daugiau apie „Apiece“ – www.apiece.lt.

Parodos atidarymas: liepos 3 d. 19.00 val. Palangos vasaros skaitykloje (Vytauto g. 72).

Paroda veiks iki liepos 21 d.

Palangos vasaros skaitykloje rengiamų parodų partneris – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

The post Onos Juciūtės vieno kūrinio paroda „Ausgezeichnet“ „Apiece“ galerijoje Palangoje appeared first on artnews.lt.

Šiais metais Lietuvos nacionalinis dailės muziejus sulaukė ypatingos dovanos: VšĮ Lietuvos išeivijos dailės fondas, dukterinis „Lewben Art Foundation“ fondas, muziejui padovanojo unikalią dvipusę Vytauto Kasiulio (1918–1995) ankstyvuoju Kauno periodu tapytą pastelę „Prieš pietus / Žmonos Bronės portretas“ (1941).

„Šis dosnus bičiuliškas fondo gestas, praturtinęs Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinius, nėra pirmas. Net septynerius Vytauto Kasiulio dailės muziejaus veiklos metus jo parodų sales puošia Lietuvos išeivijos dailės fondui – nuolatiniam muziejaus partneriui – priklausantys šio autoriaus kūriniai, sudarantys vieną didžiausių skolintų kolekcijų, nuolat rodomų muziejaus ekspozicijoje. Įspūdingi ir Lietuvos išeivijos dailės fondo dovanoti Jono Rimšos (1903–1978) kūriniai, pasiekę muziejų po 2015 metais kartu rengto projekto „Jonas Rimša: Ugnies ir džiunglių magija“. Išskirtinio dėmesio sulaukė ir jubiliejinė fondo paroda „Nuo realizmo iki objekto“ (2017), ją palydinčių albumų pristatymas muziejuje. Didžiuojamės šia partneryste ir nuoširdžiai dėkojame. Tikimės, jog drauge su Lietuvos išeivijos dailės fondu ir jo steigėju „Lewben Art Foundation“ ateityje pavyks įgyvendinti ne vieną ambicingą pasaulio lietuvių meną populiarinantį projektą. “, – apie Lietuvos išeivijos dailės fondo, „Lewben Art Foundation“ ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus ilgametę partnerystę pasakojo Vytauto Kasiulio dailės muziejaus vadovė Ilona Mažeikienė.

„Su Lietuvos nacionaliniu dailės muziejumi bendradarbiaujame jau daugelį metų. Esame nepaprastai dėkingi muziejui, kad tampa mūsų partneriu rengiant tiek Lietuvos išeivijos dailės fondo, tiek „Lewben Art Foundation“ parodas. Kartu esame sukūrę tokius projektus kaip „Kolekcionuojant hitus: kūriniai ir garso takeliai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos“, „Nuo realizmo iki objekto. Pasaulio lietuvių menas Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“, „Kęstutis Zapkus. Tapybos retrospektyva“, „Šviesos“ ir kitų, kuriuose muziejaus padalinių erdvėse pristatėme ir mūsų kolekcijų kūrinius. Neabejoju, kad bendrų parodų ateityje bus ir daugiau“, – teigia Lietuvos išeivijos dailės fondo direktorė Giedrė Marčiulaitė.

VšĮ „Lewben Art Foundation“ 2014 m. įsteigė meno mecenatas, kolekcininkas ir „Lewben Group“ valdybos pirmininkas Vilius Kavaliauskas kartu su žmona Rita Kavaliauskiene tam, kad nuolat auganti ir jau per 1500 darbų turinti bei daugiau nei 300 menininkų pristatanti kolekcija taptų atvira visuomenei.

Meno fondo kolekciją sudaro įvairiausių XVIII a. pab.–XXI a. pr. medijų meno kūriniai, pradedant tapyba, skulptūra, fotografija, grafika ir baigiant videodarbais, instaliacijomis ar performansų dokumentacijomis.

Kurdama, inicijuodama ir prisidėdama prie įvairiausių modernaus bei šiuolaikinio meno projektų „Lewben Art Foundation“ skatina domėtis vizualiaisiais menais. „Lewben Art Foundation“ jau yra surengusi kelias dešimtis parodų, išleidusi nemažai meno albumų ir menininkų monografijų. Ateityje „Lewben Art Foundation“ ketina steigti savas parodų erdves, o šiuo metu bendradarbiauja su profesionaliomis vizualiųjų menų institucijomis Lietuvoje ir pasaulyje.

„Lewben Art Foundation“ yra VšĮ Lietuvos išeivijos dailės fondo, kurio tikslas – tyrinėti išeivijos dailę bei grąžinti kūrinius į Lietuvą, steigėja. Lietuvos išeivijos dailės fondo administruojamą kolekciją sudaro Lietuvos išeivių darbai nuo XX a. pradžios iki šių dienų.

The post Lietuvos išeivijos dailės fondo dovana Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui appeared first on artnews.lt.

Liepos 5–11 d. bus galima pamatyti naują Gedimino G. Akstino skulptūrų seriją „Nuogaliai“. Skulptūrų serija yra to paties pavadinimo menininko projekto antra dalis.

Adresas: Panerių skulptūrų parkas, Vilnius (54.632215, 25.145034)

Pasiklydus skambinti: +37067270603

Kiaurai matosi!

„Nuogalių“ skulptūrų serija sukurta remiantis sienų tinkavimo pavyzdžiais, surinktais iš šiuo metu Vilniuje naujai įrenginėjamų butų. Tinkavimo technika, jos atlikimo judesiai ir naudojami įrankiai beveik nepakito nuo tada, kai buvo ištobulinti senovės Egipte. Pradžioje tinkavimas buvo naudojamas sienoms sutvirtinti arba siekiant ant jų perteikti dviejų dimensijų piešinius, kurių siužetai varijavo nuo dievų atvaizdavimo iki kasdieninės veiklos atspindžių. Šiandien, sparčiai augant gyvenamojo būsto poreikiui, tinkuotojo judesiai ir toliau nepraranda aktualumo, sykiu išlikdami nepastebimi. Kaip ir kiekviena ilgai gyvuojanti praktika, tinkavimas geba prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių, tuo pačiu neprarasdamas pagrindinės savo paskirties – nelygumus ir įtrūkius išlyginti ar paslėpti taip, kad jie netrukdytų tapti matomoms kitoms praktikoms.

Panerių skulptūrų parkas, kuriame bus eksponuojama „Nuogalių“ skulptūrų serija, buvo įkurtas po 1985 m. surengto betono skulptūrų simpoziumo „Skulptūra pramoniniame peizaže“. Simpoziumas vyko tuo metu čia buvusios Vilniaus stambiaplokščių namų detalių gamyklos teritorijoje.

Pagrindinis „Nuogalių“ atspirties taškas – sienų tinkavimo praktika ir skirtingi tinkuotų paviršių pavyzdžiai, surinkti iš Vilniuje naujai statomų pastatų. Tinkuotojo darbas projekte atskleidžiamas ir kaip mąstymo būdas, ir kaip neutralizuojančių paviršių bei ekonominių objektų kūrimas. Domimasi estetika, nulemta tiek globalios ekonomikos greičio, tiek impulsyvių ir neretai neracionalių sprendimų, plona riba tarp autorinio bei anonimiško veiksmo, ryšiais tarp kolektyvinio darbo ir individualių atradimų. Projekte svarbi materialioji „Nuogalių” pusė: įgudusių rankų judesių sukurti tinkuotų sienų paviršiai leidžia meistrui išlikti nepastebėtam.

Kitos projekto dalys:

Birželio 19 ir 20 d. įvyko Akstino performansas „Be pavadinimo” (2015). Performanso metu buvo patikrinta senovės Graikijos filosofo ir poeto Empedoklio hipotezė, kuria jis teigė, kad matymą įgalina iš žmonių akių sklindanti šviesa.

Šių metų rudenį pasirodys menininko leidinys, sudarytas iš pokalbių su sienų tinkuotojais ir patirčių, užfiksuotų dienos metu vykstančiuose naktinių klubų vakarėliuose.

Ačiū: Antanas Laukaitis, Gerda Paliušytė, Alexandra Bondarev, Virginija Januškevičiūtė, Gediminas Akstinas, Kazimieras Sližys.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

Gediminas G. Akstinas (g. 1987) – lietuvių menininkas, šiuo metu gyvenantis Vilniuje. 2015 m. baigė studijas Sandbergo institute. Tarp paskutinių menininko personalinių parodų – „Kompanionai“ Gedimino pr. 45-2, Vilniuje (2017m.); „SHIP“ Amsterdamo „Kunstverein“ (2015 m.); ir „BROWSERS“ keliuose trumpalaikės nuomos butuose Vilniuje (2014 m.). 2017 m. Amsterdamo „San Serriffe“ knygyne ir Šiuolaikinio meno centro skaitykloje Vilniuje buvo pristatytas Akstino autorinis leidinys „it depends“.

The post Gedimino G. Akstino projekto „Nuogaliai“ antra dalis Vilniuje appeared first on artnews.lt.

Audrius Pocius (A. P.): Labas, Agne. Šiuo neįprastu laiku, kai dėl gatvėse kiurksančios vis dar nepažįstamos ligos visi turime laikytis atstumo, pasiūlymą parengti interviu su tavimi nejučiomis priėmiau kaip galimybę parašyti laišką „draugai“. Išties niekaip negaliu nusikratyti jausmo, kad lėtas, bet nerimastingas pasaulinio karantino laikas mintyse konvertuojasi į kažką erdviško: į vis didėjantį atstumą tarp žmonių, kuriam įveikti reikia kur kas daugiau pastangų; į vis padrikesnes mintis, kurios panašiai kaip dalelių junginiai retėjančiame ore vis sunkiau rezgasi į bent kiek nuoseklų audinį… Galbūt dėl šio visapusiško nepritekliaus nesinori švaistyti žodžių veltui – jei kalbėti, tai apie tai, kas svarbu ir rūpi, kas vis dar guli ant širdies, kai iš mylimų miesto gatvių lieka vien neseniai pulsavusio gyvenimo karkasas.

Šiandien, sugriuvus ar sustojus planams, norisi kalbėti ir dalintis to nedidelio pasaulio gabaliuko, kuriame gyvename – meno lauko, – trapumu ir pažeidžiamumu. Juk jei jau byram, tai bent byrėkime į vieną indą. Turiu nuojautą, kad tu esi tas žmogus, kuris supras šiuos išankstinius mano pamintijimus. Manau, kad šios temos nėra svetimos ir tavo kūrybai, o ši savo ruožtu nėra visiškai atsiejama ir nuo tavo gyvenimo istorijos.

Prieš kelerius metus man teko rašyti recenziją tavo baigiamajam darbui Vilniaus dailės akademijoje. Tąkart pristatei apsakymą „2017 – jubiliejiniai metai“, kurį berašydama naudojai tuo metu dar visai nesenai Ginos Dau ir kitų queer aktyvistų sukurtą neheteronormatyvią lietuvių kalbą. Lakoniškoje darbo pratarmėje skaitytoją pasitiko tokie sakiniai: „Kuriamas fikcinis pasaulis – erdvė, kurią skiriu realaus pasaulio, kurio dalis esu ir pati, sociopolitinei kritikai. Įkvėpta istorijos, leidausi į vaizduotės klajones, nors nutolau nuo realybės tik vienu žingsniu. Nutolusi vienu žingsniu, kaip maniau, nuo tikslo, kurio kryptimi žengiame / žengiu / žengiau, sudvejojau.“

Taigi dar tavo kūrybinio kelio priešaušryje buvo galima įžvelgti savotišką polinkį į autoetnografiją, norą kurti pasakojimus, kurie prasideda pirmuoju asmeniu, tačiau talpina pakankamai erdvės, kad kažką pasakytų apie bendruomenę, kurioje dalyvauji. Tad mano pirmasis klausimas ir yra apie tai. Kaip Tavo santykis su bendruomene, įskaitant, bet neapsiribojant LGBTQ, veikia tavo kūrybą; ir atvirkščiai – ar šių pasakojimų kūrimas yra būdas tau prisidėti prie bendruomenės gyvenimo? Gal tai savotiška bendravimo forma?

Agnė Jokšė (A. J.): Labas, Audriau. Perskaičiusi tavo pirmąjį laišką ir žinią, kad nori šiuo neįprastu laiku pabendrauti, labai apsidžiaugiau – juk gavau laišką nuo puikaus bičiulio – ir, neslėpsiu, tuo pat metu sumišau. Neabejoju: daugelio mūsų realybės buvo supurtytos, pristabdytos, pertrauktos, o ir mes pačios ir patys ėmėme dvejoti. Dvejonę šiuo atveju priimu kaip dovaną. Turbūt ne aš viena ne kasdien turėjau laiko pagalvoti: tai kas išties mums svarbu? Apsidžiaugiau, nes nori kalbėti būtent apie tai. Dabar tarsi ėmėme ir supratome, kokie socialūs gyvūnai esame ir kiek mums reikia vieniems kitų, stabilumo ir užtikrintumo, erdvių, kuriose galime būti, atsipalaiduoti, kurti, susitikti, koks brangus gali būti prisilietimas. Galbūt tai puikus metas prisiliesti prie giliai tūnančių klausimų, kuriuos užgožė besaikis noras daryti ir turėti daugiau. Įtariu, kad po kurio laiko kalbėsimės apie tai, kokių gyvenimo įrankių nebuvome iš anksto pasiruošusios ir išmokę valdyti prieš mūsų pasaulio mašinai nesklandžiai perjungiant pavarą.

Atsakant į tavo pirmąjį klausimą – šiomis dienomis daug galvoju apie Lietuvos LGBTQ bendruomenę, kurioje augau ir brendau kaip asmenybė. Šiandien kaip niekada suprantu, kokia svarbi man buvo bendruomenė, kai būdama 18-os ėmiau dairytis žmonių, kurie savo gyvenimu išsklaidytų mano pačios nepasitikėjimą savimi ir tuo metu vis dar stipriai homofobiška visuomene, tikėjimą prietarais, baimes, kad išgyvenu tik pamišimo fazę. Trumpai tariant, labai norėjau pamatyti, kad dvi moterys, mylinčios viena kitą, gali jaustis gerai. Žinoma, nėra viskas tik juoda arba balta. Bet tuo metu man to reikėjo – pamatyti besišypsančias, save mylinčias ir įsimylėjusias, vilties nepraradusias ir kuriančias LBT moteris.

Šiomis dienomis taip pat ypač daug galvojau apie jaunus LGBTQ žmones, kurie leidžia karantino dienas nebūtinai jiems ir joms saugioje aplinkoje ir negali burtis į bendruomenes, kuriose palaikytų vienos kitus. Noriu galvoti, kad šis skaldantis laikotarpis subers mus į tą vieną indą, kad bendruomeniškumo poreikis visuomenėje tik augs ir šiam laikui pasibaigus galėsime vieni kitoms pasiūlyti rūpestį ir šilumą, ne tik pokalbius vaizdo skambučiais.

Man regis, kūryboje man visada buvo ir yra svarbus santykis su bendruomene. Kaip bebūtų, matau save pačią kaip sociumo ir bendruomenių dalį, kuriu įkvėpta aplinkos ir patirčių, kurios neatsiejamos nuo žmonių ir jų santykių. Kartais slapta pasvajoju, kaip smagu būtų kurti „iš vidaus“, – atsiribojant nuo politikos, socialinių klausimų, ir nerti į estetiką, interpretuojamą jau po kūrybinių procesų. Tačiau gana anksti pajutau, kad niekas kitas manęs taip neįkvepia kurti kaip žmonės. Noriu būti atvira. Gyventi gyvenimą tarp žmonių yra pagrindinė mano „studio“ praktika.

Stengiuosi išlaikyti draugystes ir santykius, užsimezgusius Lietuvoje. Šios tvirtos, laiko patikrintos jungtys man labai svarbios. Galbūt pasąmoningai mano kūrybiniai kontekstai nenutolsta toli nuo Lietuvos, tarytum bandyčiau išlaikyti ryšį su tuo, kas man artima ir pažįstama iki kaulų smegenų; o gal tai sukauptos ir brandintos patirtys, kurios pasivijo mane čia ir skleidžiasi palengva, kad ir po laiko. Kurdama noriu jaustis dalyvaujanti pokalbyje su auditorija, kuriai svarbu – neišvengiamai, kadangi nebėgu labai toli nuo savo pačios realybės. Neretai tame trokštamame pokalbyje susitinku su LGBTQ bendruomene, su kuria dalį tos realybės sluoksnių dalijamės, ir tai priimu kaip dovaną. Įsivaizduoju, kad mintys ir idėjos sklando paralelinėje erdvėje, kuri patiriama kolektyviai, skirtingose fizinėse vietose ir įvairias patirtis turinčių žmonių. Turint santykį su kitų ir savo pačios patirtomis idėjos nuojautomis, prasideda magiški kristalizacijos procesai, drauge horizonte pamatai ir suvoki kažką, kas pavieniui būtų tik energija. Svarstau, kad komunikacija vyksta.

A. P.: Visai neseniai, vieno pokalbio su bičiuliu metu mėginome rasti, ką nedidelė grupė jauniausių šiuo metu kuriančių menininkų turi bendra, jei išvis ją galima kaip nors apibendrinti. Galiausiai sutarėme, kad, užbėgant už akių visiems kūrybinių technikų, strategijų, medijų ir kt. panašumams ir skirtumams, visus šiuos žmones vienija atstumas. Atstumas nuo Lietuvos ir jos meno scenos, atstumas nuo jai būdingų ekonominių ir / arba institucinių priklausomybių, atstumas, leidžiantis pažvelgti į šią trumpą meno istoriją iš šalies, kritiškai ją įvertinti ir ją komentuoti. Šiai grupei priklausai ir tu, tad norėjau paklausti: kaip studijos ir darbai užsienyje pakeitė tavo požiūrį į kūrybą, santykį su Lietuvos meno lauku? O gal tiesiog paprastai – kaip sekasi?

 A. J.: Pradėjusi rašyti „Miela, drauge“ negalvojau apie tai, kaip tekstas galėtų būti išgirstas lietuviškame kontekste. Rašiau atitrūkusi, negalvodama apie socialinį klimatą ar vietines nuomones, galų gale net nepagalvojau, kaip šį kūrinį priims palaikyti manęs į parodos atidarymą atėjusi šeima. Dabar džiaugiuosi, kad negalvojau apie visa tai. Negalvojau dėl to, kad turėjau distanciją, reikalingą norint negalvoti apie visus šiuos klausimus; turėjau erdvės kurti.

Paradoksalu, kad atitolusi nuo Lietuvos jaučiuosi priartėjusi. Būdama viduje, studijuodama Vilniaus dailės akademijoje, panėriau į vidines subtilybes, kurios apsunkino suvokimą, kad Lietuvoje yra ne vienas, o keli meno laukai ir bendruomenės, nebūtinai turinčios tuos pačius veikimo principus ar taisykles. Studijos Danijoje man padėjo pasijausti užtikrintai, kad nesu viena, turiu bendraminčių ratą ir galiu kalbėtis apie kūrybą atvirai, nevilkdama procesų į blizgantį popierėlį, kuris ilgą mano kūrybos kelio dalį buvo edukacinės sistemos reikalavimas ir savotiškas veiksmingumo įrodymas. Laisvėti ir kurti tai, kas pačiai svarbu, ėmiau ketvirtame bakalauro studijų kurse, bet tai reiškia, kad pirmuosius trejus metus veikiau kažką kito.

Kūryba yra sunkus, nuoseklumo reikalaujantis darbas, kuris be turimų išorinių išteklių ir finansų, kurių vien iš meno retai tepakaks, tampa dar sudėtingesnis – pirmaisiais studijų metais Kopenhagoje tai buvo gan skaudu suvokti. Jaučiau, kad turėjau tai žinoti gerokai anksčiau. Šiuo metu man sekasi gerai – dėkui, kad paklausei. Bet, atvirai pasakius, imu priimti kūrybinį kelią kaip „surfinimą“ bangomis: kartais atrodo, kad sklendi pro pažabotą natūralią galią, o kartais skaudžiai atsimuši į bangą. Ir judi toliau, jeigu nesustoji. Dar gyvendama Vilniuje – vėlgi, būdama viduje – nemačiau ryškios klasių dinamikos meno lauke. Nežinau, gal žmonės tiesiog labai atvirai nekalbėjo, kas kiek ko turi, o gal tik aš negirdėjau. Jaučiu, kad nebus Lietuvoje pertekliaus įdomaus meno, kuris būtų kilęs iš įvairių socialinių plotmių ir žmonių grupių ar su jomis megztų dialogą kol menininkės ir menininkų kolektyvai negaus deramo atlygio už kūrybą kaip darbą visu etatu, kurio pakaktų ir vaisiams, ir daržovėms, ir svajonėms.

Man gera grįžti į Lietuvą, bet labai gerai suprantu, kad galiu daryti tai, ką darau, dėl to, jog negyvenu Lietuvoje. Ir priimti šį supratimą nėra lengva, ypač šiuo keistu laiku, sienoms užsidarius.

A. P.: Pamaniau, kad tai, kas praturtina tavo kūrinius, yra savotiškas vizualinis asketiškumas. Kai kiekvieną akimirką esi atakuojamas vaizdų, kurie tarsi patys tave susiranda – arba gal tiesiog tavęs tyko už skaitmeninio kampo, – pirmiausia prarandi gebėjimą įdėmiai klausytis, o vėliau ir nuosekliai kalbėti. Pastaraisiais metais meno lauke vis pasigirsta, kad vietoj fetišizuotų meninių objektų, klasifikuojamų istoristinį skonį paliekančių „izmų“ rėmuose, mums stinga kūrinių, kurie pasižymėtų gydomuoju poveikiu bei empatija, gebėtų jautriai, neredukuotai ir nevienareikšmiškai pasakoti mūsų gyvenimams svarbias istorijas. Galbūt dėl to tavo kūriniai, kurie visų pirma savo forma yra pasakojimai „pirmuoju asmeniu“, palieka stiprų betarpiškumo įspūdį ir yra itin komunikabilūs. Kaip tu manai, ar galima kalbėti apie meno kūrinių „terapinį“ poveikį plačiąja, kultūrine prasme?

A. J.: Viliuosi kūriniais įkvėpti įsivaizduoti, pasiūlyti ir švelniai stimuliuoti. Tam sąmoningai atsisakau perteklinių vaizdinių, juos vietoj manęs kuria vaizduotė. O pasakojimo forma tam atrodo labai tinkama. Tai būtų galima matyti ir kaip numanomo (ne)universalumo paiešką ar pastangą priimti mano pačios ribotumą, mėginimą plėsti kūrinio ribas už mano pačios ribų ar atsiribojimą nuo tiesos ir tiesų. Pastebėjau, kad žiūrovės pasakojimus išgirsta savaip, lyg pasakojimas būtų mano kuruota selekcija, kurią žiūrovai perleidžia per savo patirčių sietus ir dar kartą persijoja. Kažkas lieka, kažkas išbyra, tame, kas liko, neretai žiūrovių pastebimos reikšmės ir mane pačią nustebina, tai susimaišo su jau prieš tai buvusiomis patirčių dalelėmis, ir va – kažkas savito.

Kūrybą matau labiau kaip saitų ir jungčių paiešką, indėlį į tai, kas man ar mano bendruomenėms svarbu, taip prisidedant prie nepapasakotos istorijos archyvų kūrimo.

Prieš kelerius metus atkreipiau dėmesį į Nacionalinėje dailės galerijoje prie sienos priklijuotą tekstinį lipduką; skaitau: „Kalba kaip užtaisytas ginklas.“ Tuo metu rašiau antiutopinį tekstą „2017 – jubiliejiniai metai“ ir galvojau, kad tikrai – kalba, tekstas, menas turi poveikį, atoveiksmį; gali net tapti vienu iš revoliucijos veiksnių. Kūrybai bręstant jaučiu, kad šiuos pastebėjimus vis dar laikau vertingais, bet ėmiau ieškoti poezijos momento, kurį tu galbūt ir įžvelgi kaip gydomosios praktikos apraišką. Man svarbu ne tiek keisti visuomenės požiūrį į tam tikrus opius klausimus, pavyzdžiui, identitetų politiką, ar provokuoti, kiek kurti erdvę su tapatybėmis, atsispindinčiomis kūriniuose besisiejančius žmones, atrasti savastį. Tai ir matau kaip potencijos turinčią „gydomąją praktiką“.

A. P.: Ir vis dėlto tavo kūrinys „Miela drauge“ yra ne tik pasakojimas, bet ir performatyvus judesys, meilės ir atsisveikinimo laiškas. Jo santūrus fonas sudaro kontrastą drąsai ir atvirumui, kuriais persmelktas pasakojantis balsas. Perkeldama savo gyvenimo patirtis į meno kūrinio formą tarsi įskiepiji jam dalelę savo gyvenimo tikrovės ir tuo pat metu tą gyvenimo gabalėlį iš dalies paverti panašiu į fikciją. Kaip nepasimeti tarp visų šių skirtingų vaizdavimo ir tikrovės režimų?

A. J.: Neseniai pradėjau žiūrėti serialą „The Affair“, kuriame atspindimas neretai tuo pačiu metu užfiksuotas skirtingų žmonių, dalyvaujančių tame pačiame vyksme, realybės suvokimas. Jis tikroviškai skirtingas, o vyksta tuo pačiu metu. Įsivaizduoju, kad jei būčiau paprašiusi draugių, su kuriomis tekste sušvitusiomis akimirkomis buvome drauge, jas prisiminti, jos būtų prisiminusios gana ar net labai skirtingai. Kurdama naudoju autoetnografiškumo metodus, stebiu savo pačios aplinką, tos aplinkos motyvai atsiranda ir kūriniuose, susipina su fantazija. Vykstant procesui kūrybiniais vaisiais pasidaliju su žmonėmis, kurių patirtys siejasi su tema, pasirinktu motyvu, o galbūt mes apie tai jau buvome kalbėjusios ar drauge tai išgyvenusios. Kito žiūros taško refleksija neretai atranda savo kelią į kūrinį, papildo kuriamą tikrovę ar ją pakreipia. Klausiu, ar gali ir tikrovė, ir fikcija, ir kitų pasakojimai, ir nepapasakota istorija („untold history“) egzistuoti ir veikti kūrinyje drauge. „Monumentalisation keeps us from presence“*[1]. Idėją, kvestionuojančią žinių (žinojimo) segregaciją, „ar / arba“ momentą, gvildenu įkvėpta filosofės Rosi Braidotti. Ir, man regis, tai yra man tinkamas metodas, atveriantis galimybę manevruoti tarp skirtingų matomumo režimų, užuot nematoma mėginus paversti matoma. O kad manevruočiau tarp skirtingų matomumo režimų, bent man labai svarbi kūrybinė laisvė, kuri neturėtų būti suvaržoma nei ideologijos, nei asmeninių suvokimų, nei korektiškumo, nes viskas šiame pasaulyje egzistuoja drauge. Man svarbu nenutolti nuo tikrovės (fikcijos), išlaikyti su ja santykį, o atsirandanti fikcija (tikrovė) gal ir gali būti tas „pasimetimas“, kuris galėtų būti regimas kaip papildinys?

A.P.: Žinau, kad pastaruoju metu daug mąstai apie kolektyvines ir kultūrines traumas, kurios lieka nutylėtos ištisų žmonių kartų, tačiau nebyliai sąlygoja nuotaikas ir prietarus, pažaboja vaizduotę ir nukreipia troškimus. Gal galėtum daugiau papasakoti apie savo kūrybinius planus ir tai, kuo pastarosiomis dienomis domiesi?

A. J.: Taip, išties prieš prasidedant karantinui buvau įnikusi į tyrimą, įkvėptą santykio tarp žmonių, priklausančių „prarastajai“ ir nepriklausomybės kartoms. Mėginau užčiuopti, kokią įtaką šiam santykiui turi skirtingos ir persidengiančios kultūrinės traumos, kurias šios kartos patyrė ar tebepatiria, domėjausi besąlygiškos meilės ir šeimos ryšio fenomenais, mane traukė šių kartų tarpusavio priklausomybė. Ruošiausi atvykti į Lietuvą vykdyti lauko tyrimo, bendrauti, kalbėtis, sujungti taškų ir įkvėpta buvimo fiziniame tyrimo konteksto lauke dirbti ties kūrybiniu tekstu. Rašau visa tai būtuoju laiku, nes šis tyrimas tarytum sustingo karantino nežinioje, to sąstingio veikiama palengva ėmiau krypti ir tolti nuo pirminių sumanymų, kurie dar tebesirutuliodami mentalinėje erdvėje ėmė keisti savo formas, taip tarytum vesdami mane už rankos kiek labiau pažįstamomis, šiomis dienomis taip trokštamą saugumą ir komfortą žadančiomis kryptimis. Šių dienų kontekste rašau ir atsigręžiau į intymumą, nekonvencinius santykius, kurie pandemijos kontekste, saugant socialinį vientisumą, tapo kaip niekada sunkiai įgyvendinami ir išlaikomi.

A. P.: Tuomet galiu tik palinkėti, kad tos praeityje paliktos mintys nuvestų prie ateitin nusidriekusių lūkesčių, o keliai patys suktųsi ten, kur nutarsi žengti žingsnį!

*
[1] Rosi Braidotti, iš užrašų, fiksuotų paskaitos „Posthuman Feminism and Affirmative Ethics“ metu, Newnham College (2019 m., spalis)

Abbey Lincoln 1990 metų albumas “The Wold is Falling Down”
https://open.spotify.com/album/6Wk1KjFM26htWNGSmRMHla?si=UlLUFK3ZRri3sh_4PFvhzg

Atrastas per poeziją:
Adrienne Rich – “Calle Visión”: https://www.youtube.com/watch?v=A0baGcInXSE&t=1s

Daugiau apie Agnę Jokšę: https://www.15min.lt/kultura/video/miela-drauge-rez-agne-jokse-181420

The post Gyventi gyvenimą tarp žmonių yra pagrindinė mano „studio“ praktika. Interviu su Agne Jokše appeared first on artnews.lt.

Gegužės 19 – birželio 28 dienomis Nacionalinėje dailės galerijoje veikė Rūtos Junevičiūtės paroda „Aisopika“.

Viename interviu Kaderis Attia cituoja Domique Baque: „Efektyviausias politinis menas yra totalitarinis menas.“ Šie žodžiai sugrąžina mane prie mąstymo apie ezopinės kalbos raišką. Kokia svarbi yra negatyvi kūrinio erdvė, ta slapta ertmė anapus krioklio, kaukė, kuri dangsto abejones savo tapatybe. Kita vertus, ezopinei kalbai palanku, jei mes manysime, kad ji negali būti didaktiška ar neperskaitoma, pornografiška, permatoma, lakoniška ar instituciška. Ezopika pasmerkta skleistis mažiausiai dviem kalbom vienu metu – ta, kuria ji bus tikrinama, ir ta, kuria į ją įsiskaitoma. Gal dėl to alegoriška ezopinė raiška, jos daugiaprasmybė ir rizikingumas, priartina ją prie erotikos žanro. Dar vieno pasaulio dydžiu sulig pasąmone. Visa tai dengiasi ir veriasi, lyg Salomėjos septynių skraisčių šokis – pirmasis aprašytas istorijoje striptizas, kurio pabaigoje ant lėkštės patiekiama nei daug, nei mažai – žmogaus galva.

Anastasia Sosunova

Rūtos Junevičiūtės paroda „Aisopika“ remiasi senovės graikų pasakėtininko Ezopo (Aisōpos) vardu. Joje menininkė iš jaunos kartos perspektyvos žvelgia į ambivalentišką kultūrinę Ezopo kalbos reikšmę, susieja ją su skirtingų kartų ryšiais, adaptavimosi, komunikacijos ir įtampos įveikos formomis.

Parodos architektūra sumanyta kaip erdvinis Ezopo kalbos modelis. Kartu tai ir įsivaizduojama minties struktūra, kuria remdamasi menininkė klausia, ar dar funkcionuoja mąstymo ir derybų modeliai bei bendravimo kodai, susiformavę autoritarinio režimo aplinkoje. Kaip nūdienos kolektyve vyksta žinių cirkuliacija ir mokymosi procesai bei kaip paveldėti modeliai veikia dabarties iššūkius?

Rūta Junevičiūtė 2018 m. baigė skulptūros specialybės magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Šiuo metu ji studijuoja Amsterdamo teatro ir šokio akademijoje, SNDO departamente.

Architektas: Justinas Dūdėnas

Grafinis dizainas: Gailė Pranckūnaitė

Parodos tekstų autorės: Anastasia Sosunova, Grėtė Šmitaitė

Parodos partneris: Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“

Padėkos: Michaelui Van den Abeele, Anetai Bublytei, Jokūbui Čižikui, Godai Dapšytei, Danutei Gambickaitei, Airidai Gudaitei, Giedriui Gulbinui, Pauliui Jevsejevui, Keith Hennessey, Valdemarui Klumbui, Monikai Lipčic, Nicholui Matrangai, Ericui Post, Martai Popivodai, Ievai Rojūtei, Victorijai Russo, UAB „Abrakadabra dirbtuvės”, School for New Dance Development (SNDO).

Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela

The post Rūtos Junevičiūtės paroda „Aisopika“ NDG appeared first on artnews.lt.

Diskursyvia mada tapusiais pasakojimais apie vadinamuosius „laukinius“,„laisvus“ arba mistinius „tvinpyksiškuosius“ 90-tuosius Kauno menininkų namų skaitykloje pradedamas renginių ciklas „Nemigos salonas“.

Birželio 29 dieną 19 val. skaityklos salone vyks diskusija su buvusios tapytojų grupės „Keturios“ narėmis apie to meto Kauno meno scenos ypatumus, virsmus ir kaitą. Menininkių refleksijų ir pasakojimų pagalba bus bandoma atkurti 90–ųjų laikmetį nusakančią Kauno kultūrinio lauko atmosferą.

Tapytojos Elena Balsiukaitė, Aušra Barzdukaitė, Aušra Andziulytė ir Judita Budriūnaitė ankstyvaisiais devyniasdešimtaisiais susibūrė į neformalią grupę „Keturios“ ir kartu rengė parodas įvairiose Kauno erdvėse. Viena iš parodų 1993 metais įvyko Kauno menininkų namuose. Nors tapytojų grupė „Keturios“ kartu parodų neberengia jau seniai, vis dėlto jų bendradarbiavimo formos ir turinys svarus išlieka iki šiol.

„Kaunas buvo mano namai. Kaune tuo metu buvo gausu stiprių ir aktyvių tapytojų, veikė grupė „PostArs“, o ir buvo toks pojūtis, kad viešame gyvenime daug kas keičiasi į gerąją pusę. Iš mano kurso niekas neemigravo nei studijuoti, nei dirbti. Po studijų ir su jomis susijusių peripetijų tiesiog norėjau dirbti taip, kaip noriu, be ideologinių šarvų. Man visada buvo svarbus visas Kauno istorinis ir kultūrinis kontekstas, tradicijos“, – yra sakiusi menininkė E.Balsiukaitė 2013-ųjų interviu kultūros naujienų portalui kamane.lt.

Apie ciklą „Nemigos salonas“

Nemigą galima traktuoti kaip romantizuotą kūrybinio proceso dalį, kaip laikiną sutrikimą, kaip nuovargio rezultatą, arba kaip nuolatinę mūsų būseną, kuri glaudžiai siejasi su nerimu dėl neišpildytų produktyvumo reikalavimų.

Ciklo „Nemigos salonas“ tikslas – išplėsti nemigos kontekstą ir analizuoti įvairius su nemiga bei miego sutrikimais susijusius kultūrinius reiškinius. Kiek šiandien nemiga siejama su kūrybiniais procesais, o kiek su nerimu, nesaugumu, košmarais, išsekimu ar bendru nuoboduliu? Visus klausimus susijusius su nemiga, miego sutrikimais ir jų simptomais narstysime salone, kambaryje, kuriame arba formaliai priimami svečiai, arba ten susirinkęs žmonių būrelis svarsto ir diskutuoja politikos, meno, literatūros klausimais.

Pirmąją ciklo dalį sudarys nemigą kaip kūrybinį procesą apmąstantys renginiai susiję su Lietuvos meno judėjimų, menininkų/-ių grupių mažosiomis istorijomis, naktiniais miesto kultūros reiškiniais ir aktyvaus poilsio formų analize.

Iliustracijoje: 1993 Akcija Nr. 1. Piešinių paroda, Kauno menininkų namai

The post Kauno menininkų namuose – „Nemigos salono“ atidarymas appeared first on artnews.lt.

Šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius’20“ organizatoriai nusprendė dar kartą perkelti šių metų renginio datą iš rugpjūčio 27–30 d. į spalio 2–4 d. dienas. Renginys, kaip ir kasmet, vyks „Litexpo“ parodų ir kongresų centre.

Perkelti datą į rudenį ir net kitus metus teko daugeliui pasaulinių meno mugių, kai kurios net persikėlė į virtualią erdvę. Todėl ir „ArtVilnius’20“ komanda, atsižvelgdama į mugės mastą ir epidemiologinės situacijos prevencijos priemones, nusprendė, kad mugės datą reikia dar kartą nukelti į rudenį. Renginys sutrumpės viena diena ir vyks spalio 2–4 dienomis, nuo penktadienio iki sekmadienio.

„Džiaugiamės, kad mugė išliks tarptautinė, su pagausėjusiu galerijų iš Lietuvos kiekiu. Laukiame galerijų iš kaimyninių šalių Latvijos, Estijos, Baltarusijos, taip pat Austrijos. Mūsų nuolatinis dalyvis, Krokuvos šiuolaikinio meno muziejus MOCAK, taip pat ruošia įspūdingą programą. Žinoma, ne viena nuolatinė mugės užsienio galerija dėl pandemijos sukeltų finansinių problemų šiais metais negalės atvykti, tad lauksime jų sugrįžtant į „ArtVilnius’21“, kuris kitais metais bus organizuojamas įprastu metu, birželio mėnesį“, – teigė meno mugės vadovė ir Lietuvos meno galerininkų asociacijos prezidentė Diana Stomienė.

Didžiausias vizualiųjų menų renginys Rytų Europoje, tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius“ šiais metais įvyks jau 11-ą kartą. Mugėje kasmet dalyvauja apie 60 galerijų, 300 menininkų iš 20 šalių, sulaukiama virš 20 tūkst. lankytojų tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio. Tradiciškai, mugėje bus gausu papildomų renginių, individualių projektų, diskusijų, susitikimų, edukacinių veiklų. Jau atrinkti menininkai, dalyvausiantys populiarioje skulptūrų, instaliacijų ir performansų parodoje „Takas“.

„ArtVilnius’20“ komanda ir toliau atsakingai dirba rengdama būsimą renginio programą, apgalvodama, kad mugės dalyvių pristatomi kūriniai per šiuolaikines medijas būtų pasiekiami ir renginyje negalintiems dalyvauti meno pirkėjams. Tikimasi, jog Lietuvos ir kaimyninių šalių meno kolekcionieriai, negalintys vykti į pasaulines muges, atvyks į „ArtVilnius“ ir aktyviai investuos į meną, įsigis garsių Lietuvos ir užsienio menininkų kūrinių.

Kartu su mugės data į spalį keliasi ir renginys „Naktis galerijoje”, kuris jau ketvirtą kartą kvies per vieną vakarą aplankyti tiek daug Vilniuje įsikūrusių galerijų ir susitikti su menininkais.

11-oji tarptautinė šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius’20“ vyks spalio 2–4 d. „Litexpo“ parodų ir kongresų centre. „ArtVilnius“ globėja – Vilniaus miesto savivaldybė, projektą dalinai finansuoja Lietuvos Kultūros Taryba, renginio mecenatas – advokatų kontora „Cobalt“, partneris – „Litexpo“. Daugiau informacijos apie mugę rasite oficialiame renginio puslapyje www.artvilnius.com.

The post Meno mugė „ArtVilnius’20“ persikelia į spalį appeared first on artnews.lt.

Šių metų liepos pirmą dieną Vieno kūrinio galerijoje (1KG) žiūrovų simpatijų sulaukusią Emilio Vėlyvio tapytą karvės kaukolę keičia, ne mažiau intriguojantis žinomo Lietuvių menininko Tomo Martišauskio SOLANUM TUBEROSUM. Kūrinio pristatymą organizuoja Kleopo draugija, bendradarbiaudama su VšĮ Vandens bokštas. Parodą remia Lietuvos Kultūros taryba. Atsižvelgiant į karščio bangas parodos atidarymas numatytas 10 valandą ryto. Vieno kūrinio parodą Plungės senamiesčio aikštėje bus galima apžiūrėti iki liepos 14 dienos.

Parodoje eksponuojamas objektas priklauso magnolijainių klasei, bulviečių eilei, bulvinių šeimai, bulvių genčiai ir yra vienas iš solanum tuberosum egzempliorių. Parodos pavadinimas sutampa su eksponuojamo objekto rūšies pavadinimu ir atitinka viena iš 134 bulvių genties rūšių pavadinimų. Konkreti bulvė atlieta iš metalo unikali savo forma ir yra autentiška. Ji pateikiama minimalistinės estetikos pavidalu. Pagal tūrį šį objektą galima priskirti kamerinės skulptūros žanrui, o pagal turinį – konceptualiai saviraiškai. Šiuo atveju žemėje užaugusio šakniagumbio atkartojimas ir realizavimas nykimui sunkiau pasiduodančioje medžiagoje, veikia kaip nuoroda į ankstesnį nenykstantį ir ne tai tiesmukai suvartojamą derlių.

Pasak parodos koordinatoriaus Juozo Laivio: ”šį jaukų, į delną telpantį objektą galima perskaityti kaip atitinkamą alternatyvą paminkliškumui Plungės mieste. Nors realaus dydžio bulvės atlieja eksponuojama vieno kūrinio galerijoje, ji visai nesunkiai galėtų funkcionuoti kaip juvelyrinės monumentalistikos objektas viešojoje miesto erdvėje. Pristatydama agrarinę šalies praeitį bei vis dar sunkiai kaime dirbantį socialinį sluoksnį, SOLANUM TUBEROSUM nesunkiai sukonkuruotu su šokiams, tautiškumui bei žemaitiškumui planuojamomis pastatyti bronzinėmis klumpėmis Plungės miesto centre“.

Autoriaus valia tai yra paskutinis šio objekto pasirodymas viešumoje, o pasibaigus parodai jį planuojama palaidoti Narvaišių kaime veikiančiose Meno kūrinių kapinėse.

Kleopo draugijos informacija

The post Tomas Martišauskis ir jo „Solanum tuberosum“ appeared first on artnews.lt.

Aštuoni FAMM (Fotografijos ir medijos meno katedros) magistrantai surengė parodą, kurioje pristato savo pozicijas. Kadangi pagrindinis magistro programos tikslas yra vykdyti meninį tyrimą įvairiose veiklos zonose, todėl ir parodoje pamatysite, kaip dažnai jos išeina ir už įprastinių menininko sampratos ribų. Pavadinimas nurodo į tekstinio formato failą, kuriame telpa ir teorinė meninio tyrimo dalis, ir kūrybinis projektas. Tuo pačiu bandoma apžaisti situaciją per menininko kaip darbuotojo problematiką. Kas nutinka, kai menininkas tampa savo parodos atidarymo vakarėlio didžėjumi, kokteilių plakėju ir svečių linksmintoju, plakato dizaineriu, dokumentuotoju, logistikos vadybininku, staliumi, o visų pirma ir tyrėju. Kaip atrodo menininko materialus ir nematerialus darbas?

Parodoje, veiksiančioje iki liepos 15 d., rodomos ir grojamos fotografijos, cianotipijos, projekcijos, instaliacijos, „ready-made“, transpozicijos, performansai, interaktyvūs žaidimai, radijo laidos ir nauji muzikos albumai.

Jaunus kūrėjus domina Šv. Menininkas bei tikėjimo ir meno bendruomenių paraštės, judėjimo, iškritimo, atsiskyrimo, darbo ir biurokratijos estetikos, fotografinio liudijimo reliatyvumo bei aparatiškumo, darbo po darbo valandų temos.

Menininkai: Marija Černiavskaitė, Dominyka Čiplytė, Ernestas Tatlauskas, Lidija Kaleinikovaitė, Šarūnas Kvietkus, Martynas Norvaišas, Ekvilina Milaševičiūtė, Kotryna Briedytė.

Paroda veikia birželio 26 – liepos 15 d., trečiadieniais–penktadieniais 15:00-20:00 valandomis galerijoje „Atletika“.

Parodą organizuoja Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedra ir Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga.

FAMM.MA = Fotografijos, Animacijos ir Medijų meno magistro baigiamieji darbai. Magistro programos vadovas Nacionalinės premijos laureatas prof. Artūras Raila.

VDA FMMK vykdomos Animacijos bakalauro bei ir Fotografijos ir medijos meno bakalauro ir magistro programos. Daugiau www.vda.lt

www.letmekoo.lt/atletika

Marija Černiavskaitė, Iškritimas / Nuostabus Atsitiktinumas

Marija Černiavskaitė, Iškritimas / Nuostabus Atsitiktinumas

Marija Černiavskaitė, Iškritimas / Nuostabus Atsitiktinumas

Dominyka Čiplytė,  Video  „Antena“ (1:10 min.)

Dominyka Čiplytė, 5 kūriniai / Šv. Menininkai: Keliaujantis performansas „Šv. Menininkas. Siauras takas ir menininko įtampos tarp religinių ir meno bendruomenių“; Radijo laidos įrašas „Menininkai Marijos radijuje“ (28:25 min.); Video „tik_ėjimas“ (04:51 min.); Video „Antena“ (1:10 min.)

Dominyka Čiplytė, 5 kūriniai / Šv. Menininkai

Dominyka Čiplytė, 5 kūriniai / Šv. Menininkai

Ekvilina Milaševičiūtė, Pasimetęs iš anksto numatytoje sistemoje

Ekvilina Milaševičiūtė, Pasimetęs iš anksto numatytoje sistemoje

Ekvilina Milaševičiūtė, Pasimetęs iš anksto numatytoje sistemoje

Šarūnas Kvietkus, Cianotipija / 3 fotografijos, 280 x 155 cm

Šarūnas Kvietkus, Cianotipija / 3 fotografijos, 280 x 155 cm

Šarūnas Kvietkus, Cianotipija / 3 fotografijos, 280 x 155 cm

Kotryna Briedytė, Menas po darbo valandų, 6 muzikinės kompozicijos 12” vinilinėje plokštelėje “Art after hours” ir bukletas

Kotryna Briedytė, Menas po darbo valandų, 6 muzikinės kompozicijos 12” vinilinėje plokštelėje “Art after hours” ir bukletas

Kotryna Briedytė, Menas po darbo valandų, 6 muzikinės kompozicijos 12” vinilinėje plokštelėje “Art after hours” ir bukletas

Paroda #FAMM.MA2020.doc

Ernestas Tatlauskas, Po baltomis uždangomis, 6x9cm/50,8x61cm/74,5×84,5cm, sidabro želatinos atspaudai

Ernestas Tatlauskas, Po baltomis uždangomis, 6x9cm/50,8x61cm/74,5×84,5cm, sidabro želatinos atspaudai

Martynas Norvaišas, Tėvai, skaitmeninė spauda šviesdėžėse

Martynas Norvaišas, Tėvai, skaitmeninė spauda šviesdėžėse

Lidija Kaleinikovaitė, Liaudies balsas, video instaliacija

Lidija Kaleinikovaitė, Liaudies balsas, video instaliacija

Nuotraukos: Andrej Vasilenko

The post Fotografijos ir medijos meno katedros magistrantų paroda galerijoje „Atletika“ appeared first on artnews.lt.

„Kauno bienalė“ įgyvendindama tarptautinį platformų projektą „Stebuklingi kilimai“ (ang. „MagiC Carpets“) šiais metais keičia savo veiklas ir dėmesį skirs šalies menininkų bei vietos bendruomenių iniciatyvoms. Penki tarpdisciplininiai projektai įtrauks skirtingas Kauno miesto ir rajono bendruomenes.

Pasak projekto „Stebuklingi kilimai“ vadovės Neringos Stoškutės, suteikiant galimybes vietos menininkams vystyti savo kūrybines veiklas, siekiama mažinti kultūros sektoriui sukeltus pandemijos padarinius.

Sakykite, kokios pagrindinės priežastys lėmė sprendimą šių metų tarptautinio projekto „Stebuklingų kilimai“ veiklą adaptuoti vietos menininkams ir jų projektų finansavimui bei įgyvendinimui?

Neringa Stoškutė: Manau, kad nieko nenustebinsiu pasakiusi, kad pagrindinė priežastis kodėl šių metų „Stebuklingų kilimų“ projekto veiklas nutarėme daugiau orientuoti į vietos menininkus yra visą pasaulį užklupęs COVID-19 virusas ir jo sukeltos pasekmės. Nors šiuo metu dauguma Europos šalių kiek įmanoma grįžta į normalios kasdienybės ritmą ir įvairios aviakompanijos pradeda vykdyti skrydžius, tačiau žmonės vis tiek jaučia nepasitikėjimą atvykėliams iš svetur. Dėl vis dar egzistuojančių kelionių apribojimų į kai kurias Europos šalis ir svetimšalių keliamą nepasitikėjimą vietos gyventojams, kartu su 15-a partnerių organizacijų „Stebuklingų kilimų“ projekte nusprendėme daugiau dėmesio skirti vietos menininkams ir jų bendrakūrybinėms veikloms su vietos bendruomenėmis. Be to, siekiant mažinti viruso sukeltus padarinius norime sukurti galimybes vietos menininkams, kurie neteko savo pagrindinio pragyvenimo šaltinio (dalyvavimo parodose, rezidencijose, šokio ar teatro spektakliuose, koncertuose ir pan.) toliau vystyti savo kūrybines veiklas.

Kaip galėtumėte įvertinti atrankai pateiktas kūrybines idėjas? Kuo išsiskyrė projektai, kurie buvo pasirinkti įgyvendinimui?

Neringa Stoškutė: Pirma, norėčiau pasidžiaugti, kad paskelbus atvirą kvietimą įvairių sričių kūrėjams siūlyti idėjas „Stebuklingų kilimų“ projektui iš viso sulaukėme 17-os skirtingų paraiškų. Iš jų atrinkome 5-is projektų autorius, su kuriais tęsime bendradarbiavimą. Komisija ilgai svarstė dėl visų pasiūlymų, kadangi sulaukėme labai skirtingų, tačiau idėjiškai stiprių, aktualių ir vertingų projektų. Atrinkti projektai išsiskyrė savo idėjos aiškumu ir inovatyvumu. Taip pat stengėmės, kad atrinkti projektai būtų iš skirtingų meno sričių bei geografiškai gana plačiai išsidėliotų visame Kauno mieste ir rajone.

Kokios veiklos ir projektai šią vasarą laukia Kaune?

Neringa Stoškutė: Editos Niciūtės pasiūlytame projekte Šilainių gyventojai galės kartu kurti poeziją ir džiaugtis jos gyvais skaitymais, Mantas Stabačinskas vykdys kūrybinę judesio laboratoriją su Šančių „Korio“ bendruomene, Ieva Bertašiūtė-Grosbaha kartu su Rokų bendruomene lipdys molio skulptūras, kurias naudos stop kadro filmo kūrime, Judita Ragauskaitė ir Karolina Latvytė Bibiano bendradarbiaujant su pirties meistrais dalinsis tradicinės lietuviškos pirties paslaptimis, o Luko Valiaugos, Justo Motūzo, Eglės Valadkevičiūtės ir Ingos Galvanauskaitės komanda kvies įvairių disciplinų kūrėjus kartu skaityti XX a. pradžios lietuvių išeivijos rašytojo Juliaus Kaupo „Kauno miesto kronikos“ ir sekti rašytojo sukurto personažo daktaro Kripštuko pėdsakais.

Suprantame, kad „Stebuklingi kilimai“ šiemet nebeskraido taip toli, kaip norėtųsi. Tačiau gal galime įžvelgti ir teigiamą šių iššūkių pusę?

Neringa Stoškutė: Neabejotinai, šiandieniniai iššūkiai priverčia mus atsigręžti ir sugrįžti į savo kiemą, kuriame kartais nepastebime sužydėjusių ir kvepiančių krūmų, nes dažniau vykstame į svetimas šalis grožėtis egzotiškais augalais. Aš, perkeltine prasme, mintyje turiu Kaune ir Lietuvoje slypinčius neatrastus jaunus ir talentingus žmones, kuriems kartais skiriame mažiau dėmesio negu iš tikrųjų reikėtų. Susiklosčius tokiai pasaulinei situacijai buvome priversti giliau ir atidžiau pažvelgti į mus supančią aplinką ir žmones. Be galo džiaugiuosi dirbdama su šiais vietos kūrėjais, kurie turi ne ką mažiau entuziazmo ir atsidavimo kūrybiniam darbui su bendruomene nei bet kuris kitas kviestinis menininkas iš užsienio. Tikiu, kad šių metų „Stebuklingų kilimų“ projektai bus labai sėkmingi, įtraukiantys ir pasakojantys įdomias ir aktualias istorijas.

Platformų projektas „Stebuklingi kilimai” yra ES programos „Kūrybiška Europa 2014-2020” dalis, rėmėjas Lietuvos kultūros taryba.

The post „Kauno bienalės“ vasara mieste: penki tarpdisciplininiai projektai bendruomenėse appeared first on artnews.lt.

Liepos 2 d., ketvirtadienį, 16.00 val. V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) vyks tapytojų plenero „Šlavantas 2020“ parodos atidarymas.

Lazdijų rajone, Veisiejų seniūnijoje, ant Šlavanto ežero kranto įsikūrusioje sodyboje, birželio
25 d. – liepos 2 d. vykstantis tapytojų pleneras „Šlavantas 2020“ subūrė žymius lietuvių menininkus: Palemoną Gintarą Janonį, Antaną Obcarską, Iną Budrytę, Ritą Rimšienę, Andrių Miežį, Svajūną Armoną.

Plenero dalyviai parodoje pristato Lietuvą kaip aukšto kūrybinio potencialo šalį ir dalijasi kūrybiniais sumanymais. Privačiomis lėšomis finansuojamo plenero „Šlavantas 2020“ dalyvių darbai ketvirtą kartą eksponuojami V. K. Jonyno galerijoje Druskininkuose.

Paroda veiks: 2020 07 02 – 2020 07 21

The post Tapytojų plenero „Šlavantas 2020“ paroda V. K. Jonyno galerijoje appeared first on artnews.lt.

2019 m. startavęs Kirtimų kultūros centro inicijuojamas ciklas „Sonic Vilnius“ – garsinių pasivaikščiojimų serija, skatinanti įsiklausyti į aplinkos garsus ir tyrinėti įvairialypius Vilniaus mikrorajonų garsynus.

Pasirinktuose mikrorajonuose vyksiančiuose pasivaikščiojimuose užsiregistravę dalyviai kartu su moderatoriais, savo kūrybinėje veikloje tyrinėjančiais garsą, mažomis grupėmis keliauja iš anksto sudarytais maršrutais, kartu klausydamiesi aplinkos, ir aktualius, įdomius garsus įrašinėdami garso įrašymo priemonėmis.

Erdvės patyrimas per garsą

Pasivaikščiojimų metu moderatoriai kviečia naujai atrasti supančios aplinkos garsus ir suvokti apie ką kalba konkreti garsinė aplinka. „Sonic Vilnius“ yra tęstinis projektas, orientuotas į šiandieninių Vilniaus mikrorajonų garsynų dokumentavimą. Garsiniuose pasivaikščiojimuose svarbus dokumentavimo aspektas – pasivaikščiojimų metu fiksuojami būtent tie aplinkos garsai, kurie pasivaikščiojimų dalyviams tuo momentu atrodo įdomūs ir svarbūs. „Sonic Vilnius“ metu konkreti vieta, diena, aplinka tyrinėjama per garsą, kas leidžia geriau suprasti aplinką, kurioje gyvename. Ateityje įrašinėjant ir klausant tų pačių vietovių garsus, bus galima palyginti pasikeitusius aplinkos garsus su įrašytais anksčiau ir patirti kaip kinta miesto akustinė struktūra. Tai svarbu dėl to, kad garsas – ypač tam tikros bendruomenės aplinkos – nematerialus kultūrinis paveldas, galintis nuspalvinti aplinką, teigiamai veikti jausmus, taip pat būti naudojamas kaip tam tikrą elgseną „programuojanti” priemonė.

Garsiniai pasivaikščiojimai (angl. soundwalking) – kūrybinė ir tiriamoji praktika, apjungianti klausymosi ir garso įrašinėjimo veiklas, judant įprastu ėjimo greičiu. „Įprasto ėjimo greičio“ atitikmuo muzikoje – tempas „Andante“ – maždaug 75 dūžiai per minutę, panašus į įprastą širdies pulso ritmą. Tai tempas reflektavimui, puikiai tinkantis klausymuisi ir garsiniams pasivaikščiojimams, kadangi ši veikla susijusi su santykiu tarp einančiųjų bei juos supančios aplinkos garsų. Angliškas terminas soundwalking pirmąkart panaudotas 70-aisiais kanadiečių kompozitoriaus R. Murray Shafer, o profesorės Andros McCartney (Kanada) teigimu garsinių pasivaikščiojimų koncepcija aiškintina kaip aplinkos tyrinėjimas per ėjimą, kurio pirminis ir pagrindinis tikslas – klausymasis.

Projekto iniciatorė, Kirtimų kultūros centro projektų koordinatorė Ieva Černiauskaitė, atsakydama į klausimą kaip kilo „Sonic Vilnius“ idėja, teigia, kad prieš keletą metų garsas daug ryškiau įsiliejo į jos rutiną ir tai paskatino nuolat kreipti dėmesį į tai, kokia garsinė aplinka supa miestuose. Ieva su savimi nuolat nešiojasi rekorderį garsinių prisiminimų įamžinimui ir teigia, kad „žmogui svarbu susivokti ryšyje su garsu ir koks garsovaizdis jį lydi kiekvieną dieną, kokie prisiminimai, pajautimai užkoduoti garsuose.“

Šios vasaros programoje – garsiniai pasivaikščiojimai, dirbtuvės bei perklausos 2019-aisiais vykusių pasivaikščiojimų metu buvo aplankytas Senamiestis ir Šnipiškės, o šios vasaros programoje – garsiniai pasivaikščiojimai po Kirtimų, Užupio, Naujosios Vilnios bei Žirmūnų rajonus. Juos moderuos garso menininkas Audrius Šimkūnas, garso režisierius Vytis Puronas, radijo žurnalistė Marielle Vitureau (Prancūzija, Lietuva) ir elektroakustinės muzikos kompozitorius ir tyrinėtojas Yiorgis Sakellariou (Graikija, Lietuva).

Šiemet „Sonic Vilnius” programa papildyta aplinkos garsų įrašymo meno paskaita-dirbtuvėmis. Jų metu Yiorgis Sakellariou dalinsis žiniomis apie įrašyto garso istoriją bei supažindins su technikomis ir įranga, kurios gali būti naudojamos aplinkos garsų įrašymui.

„Sonic Vilnius“ metu moderatoriai taip pat kurs pasirinktų Vilniaus rajonų garsinės aplinkos audio montažus. Juos bus galima išgirsti „Sonic Vilnius“ SoundCloud paskyroje. Šiuo metu joje talpinami kelių rajonų garso takeliai, sukurti iš 2019 m. vykusių garsinių pasivaikščiojimų metu įrašytų garsų: https://soundcloud.com/sonicvilnius.

Rudens pradžioje sukurtus dirbtuvių metų aplankytų Vilniaus rajonų garsinės aplinkos audio montažus išgirsime perklausų metu, kurios įvyks Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir Lietuvos aklųjų bibliotekoje.

GARSINIAI PASIVAIKŠČIOJIMAI:

Liepos 18 d. 12:00 val. Audrius Šimkūnas | Kirtimai

Rugpjūčio 1 d. 12:00 val. Vytis Puronas | Užupis

Rugpjūčio 20 d. 17:30 val. Marielle Vitureau | Naujoji Vilnia

Rugpjūčio 29 d. 12:00 val. Yiorgis Sakellariou | Žirmūnai

APLINKOS GARSŲ ĮRAŠYMO MENAS | paskaita-dirbtuvės

Rugpjūčio 22 d. 14:00 val. Yiorgis Sakellariou | Kirtimų kultūros centras, Vilnius

Renginiai nemokami.
Būtina išankstinė registracija užpildant internetinę dalyvio anketą. Anketos nuoroda – Kirtimų kultūros centro Facebook paskyroje esančiuose „Sonic Vilnius“ renginiuose: https://www.facebook.com/kirtimukc/

Projektą dalinai finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė
Partneriai ir draugai: Palanga Street Radio, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos aklųjų biblioteka
Ačiu: Soundium, Skytech

The post Garsiniai pasivaikščiojimai „Sonic Vilnius” pradeda antrąjį sezoną appeared first on artnews.lt.

Muzikos ir ekologijos festivalis „Nepaklusniųjų žemė“ šiemet Nidoje atgims nauju turiniu, programa ir pavadinimu – „N žemė“. Vietos dvasios įkvėptas, elegantiškas, tačiau kartu ir demokratiškas festivalis Nidoje ketina apjungti gamtą, skirtingas meno sritis ir auditorijas. Liepos 4-10 d. įvairiose, kartais visai netradicinėse Nidos vietose įsikurs menininkai, siūlantys pasinerti į kitokį poilsio ritmą. Pasak festivalio meno vadovo, violončelininko Mindaugo Bačkaus, festivalis atsinaujino natūraliai, todėl neišsižada buvusių idėjų.

„Kartu su Roku Zubovu, ilgamečiu „nepaklusniųjų“ vedliu, norėjome, kad festivalis nebūtų tik tradicija ar atostogų praleidimo forma. Norėjome netikėtumo, naujesnio ir nuoširdaus požiūrio, šviežumo, nesuvaidinto kūrybinio ir dvasinio artumo. Rokas visada buvo festivalio siela, pagrindinis šauklys ir organizatorius. Jo darbštumas, entuziazmas ir nesibaigianti energija uždegdavo daugelį žmonių šiuos 15 metų buvusius ir kūrusius drauge. Didžiulį dėkingumą jiems visiems, o ypač Rokui, jaučiu nuolat. „Nepaklusnieji“ – tai ypatingas gyvenimo tarpsnis ir jis niekada niekur nedings“, – sako violončelininkas Mindaugas Bačkus, šiemet festivalio programą kuriantis drauge su kūrybos partnere choreografe ir režisiere Agnija Šeiko.

Spalvinga ir kiek netikėta festivalio „N žemė“ programa apjungs įvairias meno formas – muziką, judesį, kiną, fotografiją, performansą, kvies ieškoti ryšio tarp žmogaus, miesto, istorijos ir meno. Pailsėti nuo jūros ir pliažo atgal į Nidos miestą iš viso kvies daugiau nei dešimt įvairių koncertų ir renginių.

Penkiolika metų festivalio vadovu ir įkvėpėju buvęs pianistas Rokas Zubovas džiaugiasi, jog festivalis nepaseno ir nesustabarėjo, netgi atvirkščiai, išlieka nenuspėjamu ir laukiamu renginiu Neringoje.

„Šiemet jis ir vėl bus kitoks. Esu labai dėkingas, kad Mindaugas rado savyje jėgų tęsti mūsų bendrą kelionę, net ir man apsisprendus, kad turiu kuriam laikui atsitraukti nuo man tokių brangių nepaklusnumo idėjų“, – teigia muzikantas Rokas Zubovas.

Per 15 metų „Nepaklusniųjų žemė“ subūrė unikalią menininkų bei publikos bendruomenę, kurią kasmet pakviesdavo savaitei į Neringą. Tęsdami senojo festivalio tradicijas „N žemė“, organizatoriai pavadinime koduoja „nepaklusniųjų“ vaizdinį ir papildo jį „N“ galimybių alegorijomis: Nepatirtas, Netikėtas, Niekieno, Norimas, Neramus, Nuostabus… Tai tarsi nepaklusniųjų tranzitas į „N žemę“. Žemę, kurios dar nepažįsti, nesi patyręs ar juolab supratęs.

Festivalio atidarymas su šokiu, fotografija, klasika ir elektronika

Renginiai prasidės šeštadienio pavakarę, kuomet ant Urbo kalno Nidos švyturio duris atvers Šeiko šokio teatro šokėjai. Interaktyvi šokio, muzikos ir šviesos instaliacija „In – contact“ vyks pačiame 29 metrų aukščio Nidos švyturyje. Žiūrovai galės patys tyrinėti žmogaus visagalybės iliuziją ir santykį su gamtą. Meninis projektas vyks kasdien liepos 4-8 dienomis: 17.00, 17.30, 18.00, 18.30, 19.00 valandą.

“Tai išskirtinis projektas, kurį kartu su vaizdo instaliacijų menininke iš Bulgarijos Albena Baeva kūrėme nuotoliniu būdu. Juk susitikti neleido visiems gerai žinomos aplinkybės. Ypatinga industrinio pastato istorija, kuomet jis daugybę metų buvo uždarytas nuo visuomenės, tarsi simbolizuoja praėjusį karantino laikotarpį, kuomet mes visi buvome uždaryti savo namų švyturiuose. Būtent šis etapas paskatino apmąstyti žmogaus santykį su gamta. Pasitelkę techonogijas, elektroninę muziką ir organišką žmogaus judesį, pabandėme atrasti tikrą pasaulio vaizdą“, – pasakojo choreografė ir režisierė Agnija Šeiko.

Prieš pagrindinį atidarymo renginį menininkai Remigijus Treigys ir Benas Šarka atidarys savo pusantrų metų socialiniame tinkle vykusių fotodialogų parodą. Kalbėtis vaizdais kūrėjai ketina ir šio festivalio metu, Nidoje. Jų vaizdo pašnekesius bus galima sekti festivalio Facebook paskyroje. Beje, dvi Remigijaus Treigio ir dvi Beno Šarkos juodai baltos fotografijos papuošė oficialius 2020 m. festivalio „N žemė“ marškinėlius. Tikimasi, kad meniškų marškinėlių idėja taps prasminga festivalio tradicija.

Dingusio savojo miesto koncepcijas, festivalio atidarymo koncerte, koduoja garsus vokiečių kompozitorius ir atlikėjas Sven’as Helbig’as. Elektroninės muzikos dialogas su fortepijoniniu kvartetu yra įdomus klasikinės ir eksperimentinės muzikos derinys. Vokiečių kompozitorius pasaulyje žinomas dėl žavių melodijų, puikių klasikinių aranžuočių ir populiarių elektroninių kūrinių. Šiame koncerte kompozitorius ir atlikėjas Sven’as Helbig’as kartu su fortepijoniniu kvartetu pristatys naujus ir jau žinomų savo kūrinių kamerinės muzikos versijas.

Dedikacija valstybei ir miestui

Valstybės dieną festivalio organizatoriai siūlo susikaupti ir vėliau, sugiedojus himną, švęsti iki nakties. Todėl vakaro koncerte, Nidos katalikų bažnyčioje skambės Algirdo Martinaičio oratorija „Gailestingumo altorius“. Devintą valandą Nidos gyventojai ir svečiai kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru ir Kauno vokaliniu ansambliu „Acusto“ krantinėje prie Vytauto Kernagio paminklo su viso pasaulio lietuviais giedos Tautišką giesmę.

Labiausiai intriguojanti ketvirtoji festivalio diena – visuomenei atvertame Nidos švyturyje skambės festivalio meno vadovo Mindaugo Bačkaus violončelė. Amerikiečio kompozitoriaus David’o Lang’o kūrinys „World to come” ir Algirdo Martinaičio „Rojaus paukščiai” Nidos švyturyje taps dedikacija Kuršių nerijos gamtai ir trapios dermės su žmogumi išsaugojimui. Pasak M. Bačkaus, garsas ir muzika, kylanti per visą švyturio aukštį, simboliškai atspindi veržimąsi į erdvę, tolyn nuo banalaus egzistavimo po saule.

Naktinėjančius poilisiautojus tikriausiai nustebins nakties „Bolero” ant būsimų Kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila”pamatų. Penkiolikos minučių trukmės prancūzų kompozitoriaus Maurice’o Ravelio kūrinys bus atliekamas keturiomis violončelėmis. Nakties „Bolero” ant pamatų – dedikacija Neringos kultūrai, ilgai lauktų statybų pradžiai ir būsimai Lietuvos kultūros sostinei 2021.

Pasak Neringos savivaldybės vicemero Narūno Lendraičio, simboliška, jog festivalis ir menininkai pirmi pakloja dvasinius pamatus, o tik paskui ima kilti Neringos kultūros ir turizmo informacijos centro sienos, tapsiančios kūrybos ir meninių mainų namais.

Šokio improvizacijos su Neringos bendruomene

Šiemet visame pasaulyje minimos choreografės, padovanojusios šokio teatro estetiką – Pinos Bausch – 80-osios gimimo metinės. Dar ankstyvą pavasarį, svečiuodamasis Klaipėdoje, ilgametis Pinos Bausch trupės šokėjas Daphnis Kokkinos aplankė Kuršių neriją ir pažadėjo čia sugrįžti, kad kartu su šokio profesionalais ir vietos bendruomene sukurtų spektaklį skirtą pasaulinei šokio legendai. Daphnis jau atvyko į Nidą ir kartu su Šeiko šokio teatro šokėjais bei Nidos šokių kolektyvu „Kalnapušė” repetuoja ant Parnidžio kopos. Choreografas puoselėja Bausch judesio ir estetikos tradiciją, o kartu mėgsta pažinti kitas kultūras, nuoširdžiai įsijaučia į naujus meninius kontekstus.

„Žinote, labai keista, bet paskutinė mano kelionė prieš pandemiją buvo į Lietuvą, ir pirmoji išvyka ten pat, tikriausiai tai kažką reiškia,” – juokėsi choreografas. – „Turiu prisipažinti, buvau priblokštas vietos grožio. Gamta Kuršių nerijoje yra didinga. Kai lankiausi, jūroje siautė bangos ir pūtė stiprus vėjas – imk ir šok – nereikia net muzikos. Kopose, kurios visai šalia – nuotaika kitokia, mistiška. Tikrai nesitikėjau būti taip paveiktas”.

Nebus pamiršti ir muzikos improvizacijų mėgėjai – liepos 5d. į nepaprasta muzikinį vyksmą „Gy Va Ta”

įtrauks menininkas Benas Šarka ir būrys muzikuojančių bičiulių. Pasak B. Šarkos, tai muzikinis šėlsmas apie dieviškąsias bangas ir mus, plaukiančius jose.

Liepos 8 d. Džiazo virtuozai Arkadijus Gotesmanas ir Dmitrijus Golovanovas gyvai įgarsins komiko Harold‘o Lloyd‘o beveik prieš šimtą metų sukurtą nebylųjį filmą „Saugumas paskutinėje vietoje“. Skambant muzikai, projektoriuje žiūrovai matys kino klasika tapusią kino juostą.

Paskutiniąją festivalio dieną – liepos 9d. kiek provokuojantis ir ironiškas L. van Bethoven’o 250-osioms metinėms skirtas koncertas „Beethoven in salsa”. „Los Secretos de Pablo” pakvies sekti kompozitoriaus nežinomos kelionės Pietų Amerikoje pėdsakais ir pasinerti neįprastą Ludwig’o van Beethoven’o muzikos skambesį!

Ramybę saugančiame kurorte festivalio organizatoriai iki išnaktų triukšmauti neketina. Tačiau kasvakarą po koncertų norinčius pabendrauti kviečia į improvizuotą festivalio klubą, atokesnėje vietoje esančiame, Nidos kempinge.

Tarptautinis tarpdisciplininis festivalis „N žemė”

PROGRAMA

Liepos 4 d.

N PRADŽIA

„In – contact“

Renginio vieta: Urbo kalnas, Nidos švyturys.

Pasirodymų laikas: 17.00, 17.30 18.00, 18.30, 19.00 val.

Šokio, muzikos ir šviesos instaliaciją Nidos švyturyje pristato Šeiko šokio teatras.

Choreografė, režisierė: Agnija Šeiko

Instaliacijos ir medijų kūrėja: Albena Baeva (Bulgarija)

Kūrybinė komanda: Andrius Kairys, Marius Lukošius, Aurelijus Davidavičius

Inga Kuznecova, Mantas Černeckas, Marija Ivaškevičiūtė, Dovilė Binkauskaitė

Prodiuserė: Goda Giedraitytė

Bilietus platina Tiketa.

„N foto“

Renginio vieta: Nidos bendruomenės namai.

Renginio laikas: 19.00 val.

Remigijaus Treigio ir Beno Šarkos fotografijų parodos atidarymas.

„N miestas” – festivalio atidarymo koncertas

Renginio vieta: amfiteatras prie Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčios.

Renginio laikas: 20.00 val.

Sven Helbig (elektronika)

Fortepijoninis kvartetas: Indrė Baikštytė (fortepijonas), Dalia Dėdinskaitė (smuikas),

Ugnė Žilinskė (altas), Mindaugas Bačkus (violončelė)

Likus valandai iki renginio, bilietai parduodami koncerto vietoje.

 Liepos 5 d.

N GY VA TA

Muzikinis vyksmas „Gy Va Ta”

Renginio vieta: Nidos bendruomenės namai.

Renginio laikas: 20.00 val.

Scenarijaus autorius ir režisierius Benas Šarka

Atlikėjai: Benas Šarka (vokalas, tūba, jaučio sausgyslė), Donatas Bielkauskas (kontrabosas, birbynė), Vladimiras Konstantinovas (sintezatorius), Karina Novikova (vokalas), Larion Dyakov (altas, elektronika)

Likus valandai iki renginio, bilietai parduodami koncerto vietoje.

„In – contact“

Renginio vieta: Urbo kalnas, Nidos švyturys.

Pasirodymų laikas: 17.00, 17.30 18.00, 18.30, 19.00 val.

Šokio, muzikos ir šviesos instaliacija Nidos švyturyje.

Šeiko šokio teatras

Bilietus platina Tiketa.

 Liepos 6 d.

N VALSTYBĖ

Algirdo Martinaičio oratorija „Gailestingumo altorius“

Renginio vieta: Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia.

Renginio laikas: 19.45 val.

Klaipėdos kamerinis orkestras, meno vadovas Mindaugas Bačkus

Vokalinis ansamblis „Acusto“, meno vadovas. Kęstutis Jakeliūnas

Solistės: Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Nora Petročenko (mecosopranas)

Renginys nemokamas.

Tautiška giesmė. Giedame kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru ir Kauno vokaliniu ansambliu „Acusto”.

Renginio vieta: Kuršių marių krantinė Nidoje prie Vytauto Kernagio skulptūros.

Renginio laikas: 21.00 val.

„In – contact“

Renginio vieta: Urbo kalnas, Nidos švyturys.

Pasirodymų laikas: 17.00, 17.30 18.00, 18.30, 19.00 val.

Šokio, muzikos ir šviesos instaliacija Nidos švyturyje.

Šeiko šokio teatras

Bilietus platina Tiketa.

Liepos 7 d.
N DEDIKACIJA

Švyturio violončelė

Renginio vieta: Urbo kalnas, Nidos švyturys.

Renginio laikas: 20.00 val.

Programoje amerikiečio kompozitoriaus Davido Lango kūrinys violončelei ir elektronikai „World to come“ ir Algirdo Martinaičio „Rojaus paukščiai“. Vakaro dedikacija ypatingai Kuršių nerijos gamtai ir jos trapios dermės su žmogumi išsaugojimui.

Solistas Mindaugas Bačkus (violončelė)

Likus valandai iki renginio, bilietai parduodami koncerto vietoje.

 Nakties Bolero ant pamatų

Renginio vieta: Kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ statybų duobė.

Renginio laikas: 23.44 val.

Klaipėdos violončelių kvartetas kultūros ir informacijos centro „Agila“ statybvietėje atliks Maurice’o Ravelio „Bolero“. Dedikacija Neringos kultūrai, ilgai lauktų statybų pradžiai ir būsimai Lietuvos kultūros sostinei 2021.

Solistai: Mindaugas Bačkus (violončelė) , Karolis Vaičiulis (violončelė),

Jurgis Karbauskas (violončelė), Kornelija Kupšytė (violončelė)

Renginys nemokamas.

„In – contact“

Renginio vieta: Urbo kalnas, Nidos švyturys.

Pasirodymų laikas: 17.00, 17.30 18.00, 18.30, 19.00 val.

Šokio, muzikos ir šviesos instaliacija Nidos švyturyje.

Šeiko šokio teatras

Bilietus platina Tiketa.

Liepos 8 d.

N LAIKAS

„Nebyli komedija”

Renginio vieta: Nidos bendruomenės namai.

Renginio laikas: 20.00 val.

Džiazo virtuozai įgarsina Harold Lloyd nebylaus kino klasikos komediją „Safety Last!“ 1923 m.

Arkadijus Gotesmanas (perkusija), Dima Golovanovas (klavišiniai)

Likus valandai iki renginio, bilietai parduodami koncerto vietoje.

„In – contact“

Renginio vieta: Urbo kalnas, Nidos švyturys.

Pasirodymų laikas: 17.00, 17.30 18.00, 18.30, 19.00 val.

Šokio, muzikos ir šviesos instaliacija Nidos švyturyje.

Šeiko šokio teatras

Bilietus platina Tiketa.

 Liepos 9 d.

N ŠOKIS /Pinai Bausch 80/

Šokio performansas „Klajojančios kopos”

Renginio vieta: Parnidžio kopa, prie saulės laikrodžio.

Renginio laikas: 20.00 val.

Ilgametis Pinos Bausch trupės šokėjas Daphnis Kokkinos (Vokietija) kartu su Šeiko šokio teatru pristato dedikaciją šokio legendai.

Teatro meno vadovė: Agnija Šeiko

Choreografas: Daphnis Kokkinos

Šokėjai: Tsai-Chin Yu, Gaudray Donnio Gabriel, Oksana Griaznova, Niels Claes, Gintarė Ščavinskaitė, Evgenij Kalachov, Inga Kuznecova, Mantas Černeckas, Marija Ivaškevičiūtė, Dovilė Binkauskaitė.

Nidos šokių kolektyvas „Kalnapušė“

Prodiuserė: Goda Giedraitytė

Bilietus platina Tiketa.

 Liepos 10 d.

N BEETHOVEN

Los Secretos de Pablo „Beethoven in salsa”

Renginio vieta: amfiteatras prie Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčios.

Renginio laikas: 20.00 val.

Ironiškas L. W. Beethoven’o gimimo 250 metinių paminėjimas Lotynų Amerikos ritmu.

Likus valandai iki renginio, bilietai parduodami koncerto vietoje.

 Išsami festivalio programa festivalio „N žemė“ „Facebook“ paskyroje.

* Festivalio organizatoriai pasilieka teisę keisti festivalio programą.

* Apie netikėtus pasikeitimus pranešime festivalio „Facebook“ paskyroje.

FESTIVALIO RĖMĖJAI: NERINGOS MIESTO SAVIVALDYBĖ, LIETUVOS KULTŪROS TARYBA

FESTIVALIO BIČIULIAI: NIDOS KULTŪROS IR TURIZMO INFORMACIJOS CENTRAS „AGILA“, DANCER , ŠEIKO ŠOKIO TEATRAS, NIDOS MENO KOLONIJA, NERINGOS MENO MOKYKLA

FESTIVALIO KLUBAS – NIDOS KEMPINGAS, RESTORANAS „JUODASIS KALNAS“

The post Nepaklusnumo dvasia atgimsta festivalyje „N žemė“ appeared first on artnews.lt.