Nuo liepos 10 dienos, galerijoje „Meno parkas“ (Dorotheenstrasse 22) veiks tekstilininkės Birutės Sarapienės paroda „Gimtinė“.

Dabartiniam globaliam pasaulyje ypač svarbu atsigręžti į savo šaknis, saugoti savo gimtąjį kraštą, jį branginti ir puoselėti. Kad ir kur išvyktų lietuviai, nemanau, kad jie nejaučia nostalgijos savo šaliai, savo gimtinei.

Nuo 2009 metų atradau naują tekstilės technologiją, kurią pavadinau fototekstile, kai audžiama tradicinėmis audimo staklėmis, bet ataudžiama foto atspaudo juostelėmis. Šis audimo būdas sujungia tradicinę technologiją su šiuolaikine skaitmenine spauda, praplečia tekstilės išraiškos galimybes. Savo kūryboje tiesiog pasąmoningai siekiau išausti Lietuvos gamtos vaizdų inspiruotus kūrinius, kurie atskleistų mūsų gamtos grožį. Dauguma kūrinių sukurti panaudojant mano brolio Stasio Kačinsko gamtos nuotraukas. Vienas iš kūrinių – Maironio 150 gimimo metinėms paminėti išaustas Tėvynę apdainuojantis eilėraštis ,,Graži tu, mano brangi tėvyne…“

Bet paskutinį kūrinį ir visą parodą inspiravo Kaune vykęs masiškas medžių kirtimas, kuris sukrėtė savo drąstiškumu. 2018 – ieji yra nužymėti kritusiais medžiais. Ne dėl to, jog buvo seni ar kėlė grėsmę, o dėl to – jog kažkam trukdė. Per gana trumpą laikotarpį įvairiuose Kauno miesto gatvėse buvo iškirsta apie 600 medžių. Kauniečiai šiam valdininkų gestui neliko abejingi. Vyko protestai, rengtos visuomenės sąmoningumą skatinančios iniciatyvos, socialiniame tinkle įkurta aktyvistų grupė „Medžių kirtimui Kaune – STOP“. Pasinaudoję demokratijos suteikiama derybų teise, protestuotojai bandė kalbėtis su valdžios atstovais bei pareigūnais, tačiau jiems nebuvo leista išdėstyti savo pozicijos ir išsakyti turimų argumentų. Jie buvo sulaikyti. Protestuotojus nutildžius – medžiai buvo iškirsti. Ir nors šia temą jau spėjo pakeisti kitos aktualijos, tačiau istorija neliko pamiršta.

Triptike „Medžių rauda“ ji išaudžiama, siūlų gijomis sujungiant netekties skausmą, liūdesį, pralaimėjimo jausmą, tačiau, sykiu, kūrinyje įausta ir kova. Kova už vieną svarbiausių dalykų – gyvybę. Ir nors ši kova buvo pralaimėta, tačiau įrodėme, jog permainingame šiuolaikiniame pasaulyje, dvasinės vertybės vis dar yra mūsų fundamentas.

 Parodą organizuoja: galerija „Meno parkas“

Partneris: “Gleixnerart”

Parodą remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.

Parodą galerijoje galima bus aplankyti iki rugpjūčio 1 dienos.

The post Tekstilininkės Birutės Sarapienės paroda „Gimtinė“ galerijoje „Meno parkas“ Diuseldorfe appeared first on artnews.lt.

Mieli skaitovai, iškart prašau atleisti už ilgą rašymą ir jei ką nors užgausiu to nenorėdamas. Nors praėjo beveik savaitė- tik dabar galiu pradėti kalbėti… Nes prieš savaitę, galima sakyti, teko padėti tašką. Tas momentas buvo ir liūdnas, ir (vėliau paaiškinsiu) galbūt net džiaugsmingas, o kažkuria prasme ir prasmingas, nors teko laidoti labai kažką artimo, tarsi dalį savęs, o be to ir gal ne pačią geriausią ar gražiausią. Praėjusią savaitę palaidojau savalaike mirtimi mirusį “Seržanto Sievos” vaidmenį, kurį kūriau ir atlikau OKT 2005-2012 metais, kuris dar ir dabar sugrįžta vis kitokiais policininkų pavidalais ir netgi buvo išniręs didžiuosiuose ekranuose… (Reklama: Ir dabar pora pavidalų galima pamatyti tame pačiame OK teatre- “Dugne”, “Žmogus iš Podolsko” – (Liepos 16d.) spektakliuose) Be abejo tie policininkai kažką turi bendro- 1. Mane 2. Tipinius policininkų bruožus. 3. Kompromisus su sąžine… ect.

Šis vaidmuo man sukelia mielus prisiminimus dėl to, kad Rokiškio festivalyje “Vaidiname žemdirbiams” buvo apdovanotas už antraplanį vaidmenį bei su gastrolėmis apkeliavo dalį Europos.

Maža yra nuoširdžiai jaučiančių bei suprantančių, ką reiškia ir, koks dramatiškas momentas yra atsiskirti nuo vaidmens, kad ir paties plokščiausio … Beje daugeliui būna taip, kad vaidmenys taip prilimpa, kaip nuosava oda, kad net sunku atpažinti kuris yra kuris… O laidojant tai gali būti pavojinga. Pačiam nors 8-nerius metus neteko “Sievos” vaidmenyje “lipti ant scenos”, nelaikiau jo ir šaldytuve, bet visus tuos aštuonerius metus pabusdavau naktį išpiltas šalto prakaito, šokdamas ieškoti antrankių ar nusikaltėlio po lova… o galva apsisukusi- ne iškart pavykdavo susiorientuoti… Bostono krabas artimiesiems ir… Na bet… O aš su giliu atodūsiu, palengvėjimu, liūdesiu ir tam tikru džiugesiu dėkoju meno kūrinių kapinėms, projektui Art Apart, Juozui Laiviui, už galimybę su “Sievos” vaidmeniu palaidoti ir dalį epochos, dėkoju kapinių sargui, kuris pažadėjo prižiūrėti kapą bei kolegoms, kurie taipogi laidojo reikšmingus ir daugiau mažiau solidžiai atitarnavusius meno kūrinius…

Mirtis užeina, o gyvenimas tęsiasi!

Rytis Saladžius

The post Laidotuvės refleksija arba kalba, kuri galėjo būti pasakyta. Fotoreportažas iš Meno kūrinių kapinių appeared first on artnews.lt.

Liepos 8 d. Downs & Ross galerijoje Niujorke (JAV) atidaroma lietuvių menininkės Rūtės Merk tapybos paroda “SS20”.

Dauguma parodos darbų yra sukurti bendradarbiaujant su mados namais Balenciaga ir buvo publikuoti meno žurnale Mousse Magazine.

“SS20” žymi ne tik 2020-ųjų pavasario/vasaros (Spring/Summer 2020) mados sezoną, tačiau ir beprecedentį pertrūkio ir permainų laiką.

Rūtė Merk (g. 1991) yra tapytoja gyvenanti ir dirbanti Berlyne. 2013 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, nuo 2017 m. mokosi Akademie der bildenden Künste München. Solo parodos: Solitaire, Gallery Vacancy, Shanghai, 2020; Sprites, Downs & Ross, Niujorkas, 2019; Spirits Within, Editorial, Vilnius, 2018; Virtualacra, Vent, Viena, 2018. Darbai pristatyti grupinėse parodose Kunstverein München, Miunchenas; Šiuolaikinio meno centras, Vilnius; Rupert, Vilnius ir kitur.

Paroda veiks iki rugsėjo 13 d.

Daugiau apie parodą galerijos Downs & Ross svetainėje.

Parodą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.

The post Rūtės Merk paroda “SS20” galerijoje “Downs & Ross” Niujorke appeared first on artnews.lt.

The post Mark Adam Harold patyčių paroda „#koučingas“ „Studium P“ erdvėje appeared first on artnews.lt.

Birželio 13 d. galerijoje Vacancy, Šanchajus (Kinija), atidaryta lietuvių tapytojos Rūtės Merk solo paroda “Solitaire”. Parodoje pristatomi naujausi menininkės kūriniai, kuriais tarsi pro skaitmeninio vaizdo prizmę žvelgiama į technologiškai medijuojamo asmeniškumo, privatumo, intymumo patirtis.

Pavadinimas “Solitaire” žymi ne tik buvimą vienam ar atsiskyrus (pgl. lot. sōlus), tačiau taip pat nurodo ir į Windows Solitaire, 1990 metais Microsoft išleistą populiarųjį kortų žaidimą, sukurtą kaip pramogą, o kartu ir priemonę kompiuterinio aktyvumo įgūdžiams lavinti.

Šiandien tiek patys ekranai tiek ir ribos tarp darbo ir pramogos yra neatpažįstamai pasikeitę – tampa įprasta vienu ir tuo pat metu būti ir hiper-socialiu ir atsiskyrusiu, susvetimėjusiu ir nepaliaujamai įtinklintu. Šie prieštaravimai atsispindi ir Rūtės Merk parodos “Solitaire” paveiksluose.

Rūtė Merk (g. 1991) yra tapytoja gyvenanti ir dirbanti Berlyne. 2013 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, nuo 2017 m. mokosi Akademie der bildenden Künste München. Solo parodos: SS20, Downs & Ross, Niujorkas, 2020 (būsima); Sprites, Downs & Ross, Niujorkas, 2019; Spirits Within, Editorial, Vilnius, 2018; Virtualacra, Vent, Viena, 2018. Darbai pristatyti grupinėse parodose Kunstverein München, Miunchenas; Šiuolaikinio meno centras, Vilnius; Rupert, Vilnius ir kitur.

Paroda veiks iki liepos 25 d.

Daugiau apie parodą galerijos Vacancy svetainėje.

The post Rūtės Merk paroda „Solitaire“ galerijoje „Vacancy“ Šanchajuje appeared first on artnews.lt.

Liepos 9 d. 19 val. Vlado Vildžiūno galerijoje (Lobio g. 6 A, Vilnius) atidaroma tapytojos Justinos Puidokaitės paroda „Florebit“.

Menininkė jau penkiolika metų tapo paveikslus, savitai perteikdama floristinio natiurmorto žanrą. Įkvėpimo semiasi iš senųjų flamandų ir italų meistrų tapybos, liaudies meno, gamtos gaivališkumo. Pasak dailėtyrininkės Ritos Mikučionytės, Justinos paveikslai nutapyti labai tikroviškai, tarsi būtų tapę baroko natiurmortų meistrai, kita vertus, jos kompozicijos primena simbolinius viduramžių mille-fleurs (“tūkstančio žiedų”) gobelenus. Dar būtų galima pridurti, kad ant tamsaus/spalvoto pagrindo “atausti” ir “sunarplioti” ryškiaspalvių augalų motyvai (ištapyti iš pačios auginamų gėlynėlių) siejasi su liaudies tapyba ant baldų ar ant tamsaus dugno išsiuvinėtomis dzūkių prijuos-tėmis, margaspalvėmis močiučių skarelėmis.

Parodos pavadinimas ataidi iš 91(92) psalmės 13 eilutės – “Iustus ut palma florebit, sicut cedrum Libani multiplicabitur” (“Teisusis žydės kaip palmė, augs kaip Libano kedras”). “Florebit” reiškia ne tik “žydės”. “Floreo” (lot. k.) – tai ir “klestėti, žibėti, sektis, būti labai geroje padėtyje, turėti gerus santykius, gerą vardą”. Anot parodos autorės, gamtos klestėjimas, žibėjimas, žydėjimas kalba apie pilnatvę, dosnumą, nuolankumą, trapumą, amžinybę. Jis apibūdina teisumo vaisius – teisusis lyg palmė žydės, tarsi kedras kerosis. Ši psalmės eilutė, įrašyta garsiajame Arkikatedros “Šv. Kazi-miero Trirankio” paveiksle, primena Venerabilis Icon simboline tapusią dosnumo, gausių malonių dalijimo prasmę.

Gamtos reiškinių ir žmogaus moralinių savybių paralelės būdingos žmogiškajai pasaulėžiūrai. Jos įkūnijamos tiek liaudies mene (augalo kaip gyvybės medžio simbolis), tiek krikščioniškoje simbolikoje, kurie menininkei dažnai tampa įkvėpimo šaltiniu, o augalo tema įvairiomis interpretacijomis gula į ryškiaspalves drobes.

“Studijuodama restauravimą, “atradau” tamsius ir spalvotus gruntus, senųjų meistrų naudotus bent kelis šimtmečius, todėl dažnai tapau ant tamsaus pagrindo. Tamsus fonas mane nuteikia jaukiau, natūraliau, o ryškūs žiedai ant tamsaus dugno atrodo dar ryškesni”– taip menininkė paaiškina lietuvių tapybai nebūdingo kolorito pasirinkimą.

O augalų tema ar išsemiama? Anot autorės, galima ir išsemti. “Kūrėjas semiasi medžiagos ir kalbos įvairioms temoms iš savo vidaus gelmių. Taigi, gal ne tema išsemia, o kūrėjas, kai neberanda sąšaukos, rezonanso su savo vidumi.[…] Mane kalbina augalai, aš kalbinu drobes, jos kalbina žiūrovą, žiūrovas jas kalbina. Kiekvienas mato aplinkoje tai, ką mato savyje. Mato ir tai, ko savyje nenori matyti. Tiesiogiai žiūrovui ne tik kad nenoriu, bet, mano giliu įsitikinimu, net ir negaliu pasakyti. Aš tarpininkauju kalbėdama tam tikra, šiuo atveju tapybos, kalba.” – Justina Puidokaitė (E. Striogaitė “Gėlės – sielą ir gamtą siejanti gija”, “Kauno diena”, 2012 m. birželio 16 d.)

Autorės meninė kalba susiformavo studijuojant tapybą VDA, senąsias tapymo technikas Palazzo Spinelli restauravimo institute Florencijoje, tapybos restauravimą VDA. Parodoje eksponuojami per pastarąjį dešimtmetį sukurti tapybos darbai.

Paroda bus eksponuojama iki rugpjūčio 29 dienos.

Parodos organizatoriai:

VšĮ “Vilniaus Jeruzalės skulptūrų sodas”, VšĮ “Vilniaus Jeruzalės meno centras”

The post Justinos Puidokaitės paroda „Florebit“ Vlado Vildžiūno galerijoje appeared first on artnews.lt.

Juozapas Kalnius (g. 1971) – viduriniosios kartos menininkas, vis dažniau besigilinantis į problemines visuomenės sritis. Meninės raiškos priemonėmis aktualizuoja ne tik jam vienam, bet ir visai bendruomenei ar visuomenei rūpimus klausimus, atrasdamas intriguojančias, originalias ir paveikias meno formas. J. Kalnius studijavo Kauno politechnikos instituto Lengvosios pramonės fakultete. Parodose dalyvauja ir jas rengia nuo 2009-ųjų. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Gyvena ir kuria Klaipėdoje.

Gegužės mėnesį J. Kalnius galerijoje „Si:said“ pristatė naujausią fotografijų parodą #flirtasufiltru (2018‒2020). Paroda ir buvo atspirties taškas pasikalbėti apie menininko per objektyvą pastebimą Klaipėdos miesto kaitą, apie miesto ir jūros santykį ir kitus gyvenimo mažmožius.

Juozapai, 2018-ųjų pabaigoje socialiniame tinkle kartu su menininke Meile Sposmanyte pradėjote fotografinį skaitmeninį dialogą, kurį inspiravo techniniai eksperimentai ir vizualinio dienoraščio pildymas. Ieškojimai virto ciklu #flirtasufiltru, kuris yra kasdienybės dienoraštis, sukaupęs egzistuojančių, dingusių arba pakitusių objektų siluetus, eskizus, neišsivysčiusias idėjas, paveiktus laiko ir erdvės. Kokius pasikeitimus pastebi Klaipėdoje?

Klaipėda, žengdama į XXI amžiaus trečiąjį dešimtmetį, ir toliau gyvena pagal dar sovietmečiu jai primestą Kaliningrado scenarijų. Vertingas istorinis Prūsijos paveldas yra neprižiūrimas arba naikinamas ir vietoje jo statomas architektūrinis kičas arba klojamos trinkelės ir liejamas betonas ten, kur tikrai buvo galima atstatyti autentiškus prieškario pastatus. Naikinami ne tik paveldo statiniai, tokie kaip 1773 metais statytas, baroko stiliaus bruožų turėjęs, namas Daržų gatvėje, bet ir monumentalūs meno kūriniai. Pavyzdžiui, atliekant Vilhelmo pasažo remontą sunaikintas vertingas monumentaliosios dailės kūrinys – Henriko Kulšio (1944‒1991) vitražas. Dingo net vienintelis Klaipėdoje vitražas, kuris buvo įtrauktas į saugotinų kultūros paveldo vertybių sąrašą. Tai – šviesaus atminimo Algimanto Stoškaus ir Broniaus Bružo sukurtas vitražas „Baltija“, kuris buvo AB „Klaipėdos mediena“ administracinio pastato salėje. Dabar analogiška grėsmė kaip H. Kulšio kūriniui gresia Marijos Anortės Mackelaitės vitražui jūros tema, kuris yra Klaipėdos jūrų prekybos uosto buvusių kultūros rūmų pastate. Nukelta ir išvežta Dano Aleksos skulptūra G141K1, stovėjusi šalia KKKC Parodų rūmų. Vietoje tikrą meninę vertę turinčių kūrinių miestas užpildytas beverčiais kičo pavyzdžiais. Plakatuose mieste, medijose matome tokius garsius šūkius kaip „Mėlynasis proveržis”, „Choose Klaipėda”, miestas vis perka titulus: Sveikas miestas, Jaunimo sostinė, tačiau tikrovėje nieko panašaus nevyksta, nei proveržių, nei sveiko miesto, nei jaunimo.

Juozapas Kalnius, Danas Aleksa susipakuoja skulptūrą „G141K1“

Kūryboje domiesi skaitmeninėmis ir primirštomis senosiomis technologijomis: cyanotype, pinhole, lumen prints, salt prints ir kt. Šiame fotografijų cikle įprastą filtro įtaisą pakeitė išmaniųjų telefonų filtrų programėlė. Filtrų programėlė imituoja (simuliuoja) šlapio kolodijaus fotografiją, sukurtą ant stiklo arba metalinės plokštelės. Kodėl būtent ši programėlė ar techninis efektas tave sudomino?

Pirmiausia, sudomino šios programėlės galimybė gan gerai simuliuoti analoginės fotografijos, o tiksliau – šlapio kolodijaus – estetiką, kurios ieškojau savo vizualiniam dienoraščiui. Kai pradėjau kelti fotografijas su tuo filtru į socialinius tinklus, kai kurie šlapio kolodijaus meistrai apsigavo, dėl ko paskui labai pyko. Net parodos metu fotografijos mediją studijuojantys žmonės klausinėjo ar tai analoginės fotografijos ir jautėsi šioks toks nusivylimas, kai atsakydavau, kad viskas daryta telefonu. Man tai yra labai svarbus dalykas – ta nykstanti riba tarp analoginės ir skaitmeninės fotografijos estetikos, kai kartais darosi nebeįmanoma atskirti kur originalas, o kur simuliacija ir, žinoma, įdomu kaip žmonės patiria šį procesą. Na ir techninės programėlės galimybės, pavyzdžiui, fokusavimo tašką gali pasirinkti jau atliktoje fotografijoje. Viskas kartu ir padeda padaryti dienoraščio eskizus labai panašius į galutinius, analoginius darbus. Dokumentuojant sienas, griuvėsius, nepatrauklius objektus reikia tam tikro fotografinio piktorializmo estetikos, kad žiūrovas išeitų iš automatizmo ir pamatytų tuos objektus, kuriuos dažniausiai jau yra matęs televizijos reportažuose arba spaudos fotografijose, kitaip, tarsi iš naujo.

Juozapas Kalnius, iš ciklo #flirtasufiltru

Nuo 2018-ųjų tęsi fotografijų ciklą „Jūra už tvoros“. Papasakok apie jį plačiau.

Sovietmečiu ši tvora (dalies miestiečių dar vadinama Berlyno siena), skirianti Klaipėdos miestą nuo uosto, atliko ideologinę apsauginę funkciją. Anuomet ir vėliau, po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo (1990 m.), uosto įmonės, o kartu ir žinybos, kurioms jos priklausė, beveik visiškai nederino savo interesų ir veiksmų su Klaipėdos miestu. Uosto ir Klaipėdos miesto skirtis, prieškariu vos matoma, po Antrojo pasaulinio karo tapo akivaizdi. Tuometinė to priežastis – ne tik fizinės ribos, atsiradusios tvorų pavidalu tarp uosto ir miesto dar iki 1945 metų, bet uosto įmonių jurisdikcija. Didžiąją tarybinio laikotarpio dalį dauguma uosto zonoje veikusių įmonių buvo sąjunginio pavaldumo, todėl administruojamos ir valdomos įvairių ministerijų anuometiniame centre – Maskvoje. Taigi paveikti jas Lietuvos respublikos, o tuo labiau vietos valdžios lygmeniu buvo itin sudėtinga. Galima sakyti, kad uostas tarybiniais metais funkcionavo tik kaip įvairių valstybės žinybų, dažnai veikusių nekoordinuotai ir netgi konkuravusių tarpusavyje, užsakymų aptarnavimo vieta. Paradoksalu, kad įvairios laivų aptarnavimo, statybos ir remonto įmonės Klaipėdoje, kartu sudėjus, tarybiniu laikotarpiu įdarbino santykinai daugiausia klaipėdiečių, tačiau tos įmonės, o sykiu ir žinybos, kurioms jos priklausė, beveik visiškai nederino savo interesų su Klaipėdos miestu. Bėgant laikui šios uosto tvoros virto beveik vienalyte ištisa siena (apie 15 km ilgio) besitęsiančia palei visą miestą, kai kur integruodamos administracinius uosto pastatus ir praleidimo punktus (vartus). Ši užtvara tapo realiu sovietinės santvarkos simboliu. Už šios sienos prasidėjo kitas pasaulis, nes į uostą atplaukdavo įvairių šalių laivai su ideologiškai priešiškomis tarybinei sistemai įgulomis, kurias reikėjo izoliuoti nuo kontakto su LTSR piliečiais. Praktiškai ši siena jau buvo Lietuvos pasienis ir tarybinės imperijos siena. Aišku ir saugoma ji buvo kaip valstybės siena, kad niekas nepabėgtų iš Tarybų sąjungos įsibrovęs į kokį užsienio laivą ar neužmegztų draugiškų santykių su užsienio jūreiviais.

Po Nepriklausomybės atgavimo, kai faktiškai neliko valstybinių sienų su vakarais, ši pokariniu sovietmečiu tarybinės nomenklatūros sukurta siena tarp miesto ir uosto išliko. Ji buvo nugriauta tik keliose miesto erdvėse ir miestui atiteko labai maža uosto teritorijos dalis. O privatizuotos uosto įmonės ir naujai įkurtos gyvena lygiai taip pat, kaip sovietmečiu – savo uždarą gyvenimą. Tą sąlygoja ir teisinės, ir ekonominės priežastys. Uostas veikia pagal atskirą uosto įstatymą, pagal kurį KVJUD gali tik nuomoti įmonėms krantines, neturėdama visiškai jokios įtakos veiklai. Jurisdikcija stagnuoja, sutartys KVJUD sudaromos su uosto įmonėmis lieka nepakitusios jau daugiau nei dvidešimt metų. Jose – jokių taršos prevencijos priemonių, įsipareigojimų bendruomenei. Miestas nesugeba įvertinti ir įsisavinti net ir atgautų uosto teritorijų. Pramoninis jūrinis paveldas, itin aukštai kotiruojamas Šiaurės ir Vakarų Europoje, pas mus vis dar nesuvokiamas ir neaktualizuojams (elingas, Begos kompleksas). Atgautos teritorijos taip ir netapo rekreacinėmis ‒ miesto reikmėms jos panaudojamos tik iš dalies. Bendruomenė pasikeitė, išaugo reikalavimai gyvenimo kokybei, o uostas, nugrimzdęs vien siauruose ekonominiuose prioritetuose, nekreipdamas į tai dėmesio, kelia miestiečių nepasitenkinimą dėl taršos, triukšmo ir kitų priežasčių.

Juozapas Kalnius, iš ciklo Jūra už tvoros

Remiantis pateikiama informacija masinės žiniasklaidos priemonėse, galima teigti, kad konfrontacija tarp miesto ir uosto ypač paaštrėjo pastaraisiais metais. Kaip ir sovietmečiu, uosto plėtros iniciatyvos imasi ministerijos, neatsižvelgdamos į miesto interesus. O ir uosto įmonės nesikuklina: miestiečius, susivienijusius kovai prieš uosto taršą ir plėtrą, visaip šmeižia nupirktoje žiniasklaidoje. Paskutiniu metu puolama „Memelio miesto“ projektą įgyvendinanti verslininko Martino Gusiatino vadovaujama „Stemma Group“: teigiama, jog ji galėjo organizuoti viešųjų ryšių kompaniją, siekdama iškelti šalia NT sklypo valstybės žemę nuomojančią ir uosto veiklą vykdančią jūrų krovos kompaniją „Klasco“.

Fotografijos projektu „Jūra už tvoros“ siekiu parodyti daugelį metų buvusią nebylią, tačiau dabar jau gerai matomą ir girdimą konfrontaciją tarp miesto ir uosto, atkreipiant ypatingą dėmesį į ribas, sienas ir tuos vaizdinius, kuriuos šios sienos dengia. Šių objektų fiksavimui pasitelkiau salt print techniką, kuriai naudoju Baltijos jūros vandenį ir sidabro nitratą, tad uosto tvoros fotografijų atlikimo technika simbolizuoja tai, kaip jūros uostas atitvėrė miestą nuo vandens. Minėta druskos spauda dažniausiai turi rudą atspalvį, kaip Klasko kraunamų krovinių dulkės, paskutiniu metu dažnai nusėdančios ant Vitės kvartalo gyventojų palangių ir langų, tad ir vizualiai jos veikia kaip pranešimas apie uosto taršą mieste.

Vienas naujesnių pokyčių, tavo jau minėtų, ‒ Dano Aleksos skulptūros G141K1 (sukurta 2009 m.), stovėjusios šalia KKKC Parodų rūmų, nukėlimas. Skulptūra, atkartoja pastatą, kadastriniu numeriu G141K1. Kitaip sakant fachverkinį sandėlį, kuris tarsi mezgė dialogą tarp pastato dabarties ir praeities. Tavo naujausias projektas „Tirpstanti Klaipėda” (vystomas nuo 2019 m.) fiksuoja dabarties ir praeities susikirtimą. Koks yra tas laikmečių susitikimas uostamiestyje?

Fotografijų ciklą „Tirpstanti Klaipėda“ inspiravo keletas mieste šiuo metu vykstančių reiškinių. 
Pirmiausia – teritorija Mėsininkų ir Tomo gatvių sankryžoje, priešais KKKC Parodų rūmus. Čia prieš kelis metus bandyta statyti pastatą, bet atkasus dar Antrojo pasaulinio karo metu suniokotų dviejų namų pamatus ir aptikus kažkokį reikšmingą archeologinį objektą, darbai buvo pristabdyti, o vėliau ir visai sustojo. Dabar ši vieta, kur anksčiau žaliavo pieva, pavirto į baisų šabakštyną, aptvertą nuo vėjo nuolat griūvančia skardine tvora, per kurią jau lipa krūmai ir kita augmenija. Jau pati tvora pradėjo griūti ir miesto tarnybos remontuoja tvorą, bet ne grunte paliktą duobę, kur susiformavo vandens telkinys. Ši teritorija labai primena Anglų fotografo Paul‘o Trevor‘o 1970 m. pb.–1980 m. pr. darytas Londono Brick Lane rajono fotografijas, kuriose užfiksuoti labai panašia metaline profiliuota tvora aptverti kvartalai, nuniokoti Antrojo pasaulinio karo bombardavimų ir nebuvo atstatomi 30–40 metų. Nuo 1990 metų pradžios šis rajonas buvo rekonstruotas, atstatytas ir dabar yra vienas brangiausių Londono rajonų.

Juozapas Kalnius, iš ciklo Tirpstanti Klaipėda

Akivaizdu, kad Klaipėda, žengianti į trečią XXI amžiaus dešimtmetį nesugeba susitvarkyti su šiais karo skauduliais. Mieste yra tikrai daug apleistų ir neprižiūrimų vietų, dykviečių, kurios nežinia kiek laiko lauks sutvarkymo. Nežinia ir tai, kokie sprendimai bus priimami, ar tai bus autentiškai atkurti pastatai ar šiuolaikiniai architektūros statiniai. Dėl finansavimo stokos ir kitų problemų, viešųjų erdvių tvarkymas vis atidedamas vėlesniam laikui. O jeigu ir vyksta, tai labai vangiai. Tai yra vienas iš pagrindinių motyvų kodėl šio projekto ėmiausi būtent dabar, nes šiuo metu itin svarbu meninėmis priemonėmis užfiksuoti, kaip visos šios erdvės atrodė iki transformacijos, t. y. iki vienokio ar kitokio valdžios sprendimo ir to sprendimo įgyvendinimo. Klaipėdos senamiestis griūva akyse, byra tinkas, kuris uždengiamas tentais ar aptveriamas apsauginėmis juostomis. Pažeidžiant įstatymus griaunami seniausi Klaipėdos namai, kiti paliekami natūraliam sunykimui. Tokie procesai vyksta prisidengiant leidimais statinių tvarkybai, tačiau dažnu atveju tai – tik paveldo tvarkybos darbų imitavimas. Pvz. visi šie pastatai neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo, buvo nugriauti, galimai tikintis toje vietoje pastatyti naujus statinius. Klaipėdos verslo struktūrų, taip pat ir uosto nekontroliuojamas veržimasis į miestą savo sprendimais tiesiogiai naikinant paveldą ir net pietinės Klaipėdos dalies savotiška erozija verčia susimąstyti ir fiksuoti šį procesą fotografijose.

Mano projekto tikslas ir yra užfiksuoti tą miesto būseną specialiomis fotografijos priemonėmis. Lėtam irimo procesui fiksuoti pasirinkau lėtą fotografiją, pasaulyje vadinamą slow photograpy – tiesioginį pozityvą į 24x30cm formato sidabro želatinos popierių. Šiose fotografijose Klaipėda tarsi veidrodyje (tiesioginis pozityvas duoda veidrodinį atvaizdą) žvelgia į save.

Kūryboje daug dėmesio skiri Klaipėdai, ar klystu?

Nesutikčiau, kad labai daug. Gimiau Klaipėdoje 1971 metais, su retais ilgesniais išvykimais gyvenu gimatajame mieste iki šiol. Bet tik prieš tris metus ėmiau rimtai gilintis į miesto problemas. Taip atsitiko todėl, kad miestas labai pasikeitė. Iš Klaipėdos išvyko be galo daug talentingų žmonių ‒ ne vien tik menininkus turiu omenyje ‒ ir pats miestas tarytum susitraukė, sumažėjo. Jaunystėje atrodęs toks didelis, su begale paslapčių, dabar atrodo kaip kaimelis, dažnai taip jį ir vadiname draugų tarpe. Vis labiau aštrėjantis konfliktas tarp miesto ir uosto, senamiesčio nykimas ir keisti valdžios sprendimai paskatino panagrinėti šiuos procesus kūryboje.

 Ačiū už pokalbį ir sėkmės kūryboje!

Juozapas Kalnius, iš ciklo Jūra už tvoros

Juozapas Kalnius, iš ciklo Jūra už tvoros

Juozapas Kalnius, iš ciklo Tirpstanti Klaipėda

Juozapas Kalnius, iš ciklo Tirpstanti Klaipėda

Juozapas Kalnius, iš ciklo Tirpstanti Klaipėda

Juozapas Kalnius, iš ciklo Tirpstanti Klaipėda

Juozapas Kalnius, iš ciklo Tirpstanti Klaipėda

The post „Choose Klaipėda“. Pokalbis su fotomenininku Juozapu Kalniumi appeared first on artnews.lt.

Pokalbis apie rašymą ir šiuolaikinio meno lauką su kuratore ir rašytoja Monika Kalinauskaite jos knygos “Mirror Mirror” (anglų kalba, The Baltic Notebooks of Anthony Blunt, Vilnius, 2020) publikavimo proga. “Monika Kalinauskaitė rašo taip, tarsi tamsiame kambaryje ieškotų šviesos, tik ne akimis, o oda. Mes kartu su ja pradedame stvarstytis šilumos.” – rašo Studio for Propositional Cinema

Valentinas Klimašauskas (V.K.): Akivaizdžiai esi pirmo sakinio praktikantė. Ar turi tobulo pirmo sakinio formulę?

Monika Kalinauskaitė (M.K.): Reikia iškart kalti pareiškimą, o jau tada vartytis!

Juokauju tik pusiau. Vis dar populiaru gėdinti žmones dėl jų skaitymo įpročių: neperskaityti knygų – blogai, neįsigilinti – blogai, blogai skaityti ne tai, ką gerai skaityti. O tekstų labai daug ir kartais tikrai svarbiau išstudijuoti ingredientų sąrašą ar savo horoskopą, o ne kažkieno lyriką. Todėl pirmi sakiniai man labai svarbūs. Norėčiau, kad net trumpam užsukę skaitytojai išeitų su stipriais įspūdžiais. 

Kiekvieno pirmas sakinys labai asmeniškas, nemanau, kad įmanoma formulė. Bet žinau, kokio pirmo sakinio tikrai nebegaliu pakęsti, o vis dar sutinku – tai visokios „JIS sėdėjo ir mąstė“ variacijos. „JIS pakėlė akis į dangų“, „JIS buvo aukštas ir gražus kaip prezidentas“, „JIS buvo sutrikęs. Valandos slinko“ ir pan. Yra labai daug įdomių dalykų – JIS tikrai gali pasitraukti.  

V.K: O kaip tau „Pabudęs vieną rytą iš neramaus miego, jis pabudo pavirtęs baisingu vabalu“?

M.K.: Tai taip JAM ir reikia. 

Nu OK, ne, ne visai taip. Bet manau, kad daug mūsų ir mūsų sakinių pagerėtų pavirtę vabalais. Gimęs žmogumi dabartinėje ekologijoje iš karto turi poziciją. Nori nenori, esi destruktyvioje, kariaujančioje pusėje, ir gali nebent bandyti suvaldyti savo daromą žalą. Tikriausiai – nelabai sėkmingai. Ir tas visą literatūrą ir istoriją persmelkęs JIS skamba kaip koncentruota tokios atsainios, neva pergalingos pozicijos išraiška. Man turi būti įdomu ir aš turiu norėti su JUO pažindintis, nesvarbu, kad JIS yra ir žmogžudys mentas, ir turtingas rasistas, ir laisvas prievartautojas, ir, mažų mažiausiai, ant ilgos pavergtų kūnų bei užtildytų balsų istorijos stovintis gyvas paminklas. Yra labai daug šansų, kad man nebus įdomu, ką JIS galvoja ar veikia, nes aš nesu nei jis, nei JIS, ir tokioms kaip aš ilgai buvo sakoma, kad jiems ir JIEMS neįdomu, ką mes veikiame ir ko norime. Man kartais patinka taip oldschool’iškai pasižiūrėti į dalykus – atsisakant ieškoti savo pozicijos niuansų vingiuose ir tiesiog varant iš namų bet ką, kas užknisa. 

Skaičiau, kad Kafka labai bijojo intymumo, turėjo fantazijų, bet negalėjo imtis jo paties kūne užkoduotų džiaugsmų. Dėl to jam daug ką atleidžiu. Įtariu, kad jisai labai nuoširdžiai JĮ vertė tuo baisingu vabalu. 

V.K.: Kai rašytojai kalba apie rašymą, kartais apie jį kalba kaip apie neva tai paraleliai gyvenimui vykstantį procesą. Kalbėdama apie rašymą, įvade bent du kartus panaudoji granatos motyvą, kuris veikia kaip nuoroda į biblinę pradžią ir kartu yra ginklo metafora. O štai ir šiuos du iš pirmo žvilgsnio nesusijusius sakinius apjungiantis klausimas – ar naudoji rašymą tam, kad susprogdintumei situacijas, kurios vyksta gyvenime, šalia popieriaus lapo? 

M.K.: Daug negalvojus atsakyčiau, kad veikiau naudoju rašymą tam, kad susirinkčiau save iš tų susprogdintų situacijų; arba bent jau įvertinčiau, kaip po jų persimaišė organai ir galūnės. Dažniau įvyksta antrasis procesas. Rašymas man nėra terapija, jis visiškai manęs negydo. Tai labiau kaip mutavimas – kažkas išrovė plaukų kuokštą, jis niekada nebeataugs, bet ten pradės kaltis ragai arba samanos; svetima, bet įdomu. Arba prastai miegojai, ir dabar vietoj kaklo yra užpakalis. Įsivertini tai ir gyveni toliau.

Tame pačiame įvade prisipažįstu, kad kažkada norėjau, jog mano tekstai labiau „sprogtų“ visomis prasmėmis, o dabar džiaugiuosi, kad tai neįvyko. Per sprogimus apsibraižo veidai, sužeidžiamos niekuo dėtos katės, sudega kažkieno knygos. Aš nenoriu daryti tokios žalos. Aš negaliu pakeisti to, kad paveikus rašymas yra žiaurus aktas – jis įkalina skaitytoją emocijose, kurių jis gali geriau nejaustų, gal net taip stipriai, kad atima kokią valandą dėmesio. Vaikai lieka nevalgę, žinios nepatikrintos, o tu pats – kažkoks susijaudinęs skuduras. Nematau prasmės prie to prisidėti labiau, nei būtina. Ir instinktyviai baiminuosi rašytojų, siekiančių kažką purtyti, drebinti, mušti ir gąsdinti. Skaityti ir būti skaitomam yra labai jautrus santykis, kodėl turėtume į jį žengti kaip agresoriai? 

Jaučiu pareigą patikslinti, kad tai nėra vien apie turinį ar žodyną. Galima naudoti vulgarias kalbas, galima rašyti apie skaudžiausius, vaizduotei neįkandamus dalykus (taip daro, pvz., geros vaikų knygos – tik užaugę prisimename, kiek jose patyrėme siaubo). Bet visada jausis kėslai, visada kažkas išduos, ar autorius keikiasi kviesdamas tave prisijungti, ar todėl, kad pats geriau miega, kai tu kūkčioji. Dar, aišku, yra šimtai pozicijų šitame spektre. Kai gyveni sklandžiai, turbūt smagu, kad kažkas pasiūlo išvynioti tavo žarnas. Bet daugumai gyvenimas bent truputį sudėtingas – kažką skauda, kažkas paliko, nėra pinigų. Negalime sau leisti išsismaugti. 

V.K.: Šiandien man užminė mįslę: “Šlapias veidrodis. Kas tai?”. Kas tau yra veidrodis? 

M.K.: Veidrodis yra tiesos pažadas, taigi – pati didžiausia iliuzija. Veidrodis yra keista plokštuma, kuria mes kažkodėl pasitikime. Pasakose bijome, kad jis parodys kažką kitą, nei mes, ir gyvenimo pamatai sudrebės. Gyvenime sutinkame žmonių, kurie turi visiškai disfunkcinius santykius su savo veidrodžiais. Ne vieną kartą ir aš esu savo veidrodžio klaususi, ar yra dar kokių šansų, kad parodysi man kažką naujo? Ar visą gyvenimą taip ir liks – kažkokie rūbai, trys šukuosenos, kartais sutvarkyti, o kartais kreivi antakiai? Ir atsakymas vis tiek bus toks, kokį pati susikursiu, tai kas čia išvis per pokalbis? 

Pavadinimas „Mirror Mirror“ ir yra toks vaikiškas kreipinys. Iš pradžių knyga turėjo būti kitos, dar neišėjusios knygos, išankstinis veidrodis. Bet kai šita tapatybė sunyko, pavadinimas pradėjo man dar labiau patikti. Jis naivus ir gražiai skamba. Tikiuosi, kad sukels asociacijas su tuštybe ir princesėmis. O be to, veidrodis, pastatytas priešais veidrodį, tampa tuneliu. Panašiu tuneliu leidausi ir į šią knygą. Visiškai niekur, bet vis tiek gilyn.

 V.K.: „Šlapias veidrodis“ galėtų būti „ežeras“ įsivaizduojama latvių kalba. Ar savo tekstus įsivaizduoji kaip pokalbį? Jei taip, pokalbį su kuo?

M.K.: Taip ir maniau, kad bus kažkas apie vandenį. Labai gražu, nors ir truputį nesąmonė. Ne, mano tekstai nėra pokalbiai. Jie atsiranda ten, kur nebegali būti pokalbio – nes yra per gražu, per rimta, per liūdna. Pvz., „Armen“ ir „Feast“ – tekstai, atitinkamai, Andriaus Arutiunian ir Anastasijos Sosunovos projektams – yra apie genocidą ir benamystę. Tai temos atminčiai ir veiksmui, o ne pokalbiams. „All Dreams of Biennials“, skirtas mylimai draugei Viltei Bražiūnaitei, yra apie sapnus. Apie juos niekas iš tikrųjų nenori kalbėtis. „Visitor“, rašytas Lauros Kaminskaitės knygai „Ghost Bag“, yra apie neiškalbamą gėdą. Ji taip įsisenėjo, kad įgavo žmogišką, netgi visai subtilų, būvį. Apie visa tai gali vykti ir pokalbis, bet jis bus visai kitoks, negu būtų tekstas. 

Dažniausiai toks pokalbis ir būna, bet dar gerokai prieš viską – su formalumais, juokais, daiktų čiupinėjimais. It aš pradedu rašyti tik tada, kai pasakyt nebėra ką. 

V.K.: „Mirror Mirror“ yra ir asmeninė lietuviškos meno scenos istorija – skaitant tekstus man kaip skaitytojui vizualizuojasi iškylos į parodas, nuotykiai menininkų studijose, dialogai su šiuolaikinio meno lauko veikėjais. Kaip apibrėžtumei šių tekstų santykį su šiuolaikinio meno lauku – ar tau svarbi kritika, interpretacija, ar, tarkime, tau šiuolaikinis menas yra tavo natūrali aplinka, kurioje gimsta ir vystosi, sakykime, tavo draugystės?

M.K.: Šiuolaikinio meno laukas ir žmonės man suteikė galimybę rašyti taip, kaip aš labiausiai norėjau. Ne tik skambesio, bet ir gyvensenos prasme: nebandant įsitrinti į autoritetų ratelius, nesiplūkiant su tradicijomis (kaip čia dabar geriau – ar tęsti, ar laužyti?..), per daug neprisirišant prie kritiko pareigos. Taip atsirado įvairių būdų skaityti ir būti skaitomai, o su jais – ir įvairių būdų draugauti. 

Tai viena pusė. Man taip pat atrodo, kad šiuolaikiniame mene šiandien koncentruojasi labai daug perspektyvų, kurias kitaip tektų gaudyti po vieną skirtingose ir tolimose disciplinose – arba išvis būtų sunku sutikti gyvenime. O čia gali labai greitai pereiti per įvairiausius registrus: protestas, rezignacija, elegancija, queerness, mąslumas, balsas, valia, negalia; ir tai tik pradžia. Tai labai tiršta terpė, iš kurios galima daug semtis. Ir aš nesigėdydama semiuosi. Kažkuriuo metu, kai pradėjau apie tai pasakoti anekdotus, supratau, kad šiuolaikinis menas tikrai yra mano natūrali aplinka. 

V.K.: Daug perspektyvų galima aptikti ir tavo rašyme. Ta proga gal būtų įdomu pakalbėti apie rašymą šiuolaikinėmis viršnacionalinėmis sąlygomis? Globalizmo sąlygomis šiandien nėra sunku skaityti kitoje pasaulio pusėje ar kitos disciplinos tribūnose triukšmaujančius autorius. Koks yra tavo santykis su rašymo lauku, jei dar tas žodis tinka, kitais autoriais, autorėmis? 

M.K.: Mano skaitymas labai chaotiškas. Daug knygų susirandu knygynuose iš antrų rankų, bet ne dėl romantinių priežasčių. Jos ten būna pigios, o pasirinkimas ribotas, tad neištinka informacinė katastrofa. Todėl mano šiuolaikinio literatūros lauko suvokimas irgi labai nevientisas, nes tokie autoriai retai atsiduria tarp apleistų leidinių.

Bet keletą mėgstamiausių turiu. Ilgai negalvojus – Anne Carson, Anne Boyer, Eileen Myles, jų kietumas, jautrumas ir protas. Dar keli kitokie – intriguojančių istorijų pasakotojas Johnas Fowles’as ir neseniai iš vieno tokio antrų rankų knygyno išgelbėtas A. E. Coppardas, empatiškas keistų epizodų meistras. Na, ir Rilke, nors beveik gėda prisipažinti. 

Taip pat labai gėdijuosi, kad menkai pažįstu ne vakarų pasaulio, ne baltaodžius autorius ir tekstų tradicijas. Stengiuosi šitą spragą užtaisyti. Pastaruoju metu skaičiau Mahaswetos Devi trumpus apsakymus ir Layli Long Soldier poeziją. Autorės nesulyginamos, bet abiejų balsai labai turtingi. 

O šiaip aš dievinu gerą vaikų literatūrą, siaubo žanrą, kvailus anekdotus, patarimų skyrelius, entuziastų forumus internete. Labai daug įtakos man yra padarę žurnalai apie kompiuterinius žaidimus, kuriuos skaitydavau vaikystėje – ten chebra rašydavo taip nuoširdžiai, su tiek aistros, kiek mokyklinė programa nesugebėjo įkvėpti. 

V.K.: Tavo tekstai itin poetiški. Kas tau būtų tavoji Ars Poetica?

M.K.: Labai džiaugiuosi keliais susidūrimais su poetu CAConrad, kuriuos patyriau dirbdama ŠMC Skaitykloje. Kelis kartus dalyvavau CA kūrybinėse dirbtuvėse, kurios iš tikro neturėjo nieko bendra su šituo nuvargintu terminu. Tai buvo panašiau į galimybę praleisti savaitgalį veikiant tik tai, ką nori – keliant netvarką, žaidžiant su kristalais, darant pertraukas skaniam maistui, buriantis iš keistų kortų. Nors tai skamba banaliai, bet šie susidūrimai pakeitė labai daug. Iki susipažindama su CA aš galvodavau apie savo tekstus, jų priešistores ir argumentus. Buvau perkaitusi, baili ir truputį frustruota. Man buvo neįtikėtina pamatyti poetą, legitimizuojantį save ne pareiškimais ar pauzėmis, o išieškotomis nesąmonėmis ir blaiviu nuoširdumu. Jaučiausi, lyg nuo kūrybos būtų nukritusi ta nepakeliama svarba, kuri neleidžia jai būti jautriai ir reikalingai. Gavau patarimų, kurie neturėjo nieko bendra su tekstų forma, ir nustojau galvoti. Ir, mano pačios nuostabai, žodžių santykiai pasidarė organiškesni. 

O šiaip tai man labai patinka, kaip skamba kalba, kokias kvailystes su ja galima daryti. Tai didžiulė dovana: emocijų dirgiklis, supratimo kanalas, nuvertintas afrodiziakas. Patys mažiausi dalykai keičia labai daug. Man rodos, ta tėkmė, kurią galima pavadinti poetiška, atsiranda iš bandymo išlaikyti vientisumą pasaulyje, kuris tave verčia mutuoti ir kartais išdaužo gabalais. Ir nieko čia išskirtinio – visi vienokiais ar kitokiais būdais tai daro. Bet man geri poetai, geri rašytojai atrodo ypatingai rezignavę, pasidavę kalbai su visomis jos pretenzijomis ir ištvirkimais, suvokę savo bejėgystę prieš kiekvieną kablelį. Tada būna labai gražu: jie tyli, o žodžiai skamba. 

V.K.: Kol kalbėjomės, daug ko nutiko, daug ko ir vyksta. Kažkur prasidėjo, kažkur baigėsi karantinas. Po George Floyd nužudymo, beveik visame pasaulyje vyksta protestai. Kažkur šiuo metu aušta dar visai šviežia nauja diena. Šis klausimas apie sociopolitinius pokyčius ir rašymą. Ar tiki, kad kalba, tekstai turi galią perkurti pasaulį? Koks tavo santykis su lietuvių kalba ir jos revoliuciniu potencialu (šypsosi)? 

M.K.: Man atrodo, kad lietuvių kalbą dabar valdo per daug norminančių institucijų ir mechanizmų, kad ji galėtų aprėpti platų pokytį. Tų institucijų skola piliečiams yra milžiniška. Jos mus palieka su visokiais vielabraukiais, o ne tuo, apie ką galime verkti, pistis ar skųstis. Gerai, kad daug ką galime pasidaryti savarankiškai. Bet ta kalba, kuri nuteka į mokyklas ir komunikacijos kanalus, vis tiek lemiama ne mums ir mums rūpintiesiems palankių mechanizmų. Aš ir pati skystablauzdė, bet galėtume mes pikčiau, dar įžūliau suvokti kalbą kaip savo išteklių ir teisę, reikalauti jai daugiau savivaldos taip pat, kaip su Molotovo kokteiliais gali būti reikalaujama mažesnių nuomos kainų. 

Aš labai džiaugiuosi dėl to, kokiais žodžiais su manimi buvo kalbama vaikystėje – užaugau tikėdama, kad įmanoma gyventi begėdišką gyvenimą. Negalvoti, kad tavo norai per dideli ar ambicijos per mažos, kad jausmams yra ribos, kad bausmė – būtina. Nesinervinti, gerai maitintis, garsiai verkti per filmus, eiti parėkti gatvėje ar miške. Tada žodžiai patys veržiasi prie tavęs, bando nusakyti, kaip tai yra. Kaip yra, kai, pvz., po ilgos nakties pabundi sunkia galva ir krūtine ir gali nurimti tik vonioje dainuodama liaudies dainas. Arba kai saulė apšviečia kažką, ką tu labai mėgsti, ir gali tris dienas nevalgyti paskendusi vien tame dėmesyje. Kaip yra, kai kažkas užmušamas, pagimdomas, atimamas. Be žodžių mes vieni šitose nesąmonėse. Man rodos, galime netgi paveldėti juos iš savo prarastųjų, tik ne visada tokius, kokius pažinojome prieš tai. Dėl to gedėdami galime būti ir bebaimiai, ir bekalbiai vienu metu. Tuo tarpu žodžiai suka lizdus mūsų žaizdose. 

The post „Žodžiai suka lizdus mūsų žaizdose“. Pokalbis su kuratore ir rašytoja Monika Kalinauskaite appeared first on artnews.lt.

Liepos 9 d. 18 val. Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A) atidaroma Birutės Zokaitytės grafikos darbų paroda „Apsireiškimai Vilniaus prieigose“.

 Apie parodą

Geroji mergaitė, Mėlynbarzdė mergelė arba, jeigu jums taip labiau patinka – Mėlynbarzdžio mergelė, galerijoje Užupio prieigose, matyt, apsireiškia paskutinį kartą, nes Birutė šiais darbais tarsi užbaigia ciklą – tam tikrą savo kūrybos, o kartu ir gyvenimo, išgyvenimų etapą.

Kaip ir ankstesnėse parodose, kur buvo eksponuojami šio ciklo darbai, Birutė toliau reflektuoja slėpiningas moteriškos sąmonės, pasąmonės ir savimonės teritorijas ir jose kunkuliuojančias aistras, kartėlius, nuostatas, potroškius, kartais – užslėptą desperaciją.

Estampuose, gana sudėtingo ikonografinio konstrukto piktografinėse, ikoniškose misterijose, autorė naudoja aibę XIX, XX a. pr. graviūrose, litografijose, oleodrukuose arba knygose randamų iliustracijų, pasakojimų bei religinės emblematikos, kartu – tarsi žvelgdama periferiniu žvilgsniu – įterpdama ir Vilniaus miesto labai gerai atpažįstamų ikoniškų vaizdų, urbanistinio peizažo detalių, kurie gali tiek nukelti į nekonkretizuoto amžiaus atmosferą, tiek ir priminti jausmą „čia ir dabar“.

Sąvoka, terminas „apsireiškimas“, kaip žinia, dažniausiai naudojama nagrinėjant, nupasakojant Jėzaus Kristaus, Mergelės Marijos arba archangelų, šventųjų apsireiškimus mokiniams, piemenėliams arba šiaip dievotiems žmogeliams. Čia kalbama apie kiek kitokius apsireiškimus, postmodernioje visuomenėje aptariamus arba nutylimus reiškinius, moteriškos savasties paieškas, moteriškos prigimties ir mumyse slypinčių skausmų, o kartais ir nedidelių demonų apraiškas, graužatį – tai, kas gali kiekvieną iš mūsų, moterų, ne tik prislėgti, bet ir fiziškai sunaikinti, taip kaip Mėlynbarzdis mergeles savo paslaptingoje pilyje.

Birutė meistriškai pasinaudoja iš praeities pasiskolintais vaizdiniais, archetipiniais paveikslais bei paveikslėliais, tokiais kaip moteriško pamaldumo iliustracijos, Kristaus kankinystės emblematika, dažna praėjusių amžių paveiksluose ir graviūrose, reprodukcijose, kabėjusiose beveik kiekvienuose doro kataliko namuose. Kalbėdama apie moterį jau iš XXI a. perspektyvos ji tarsi kultūros antropologė tyrinėja, preparuoja moters potroškius, neviltis, tikėjimą, aukojimąsi, aukojimą, bejėgystę, kartais ir neapykantą, pasipriešinimą refleksų, klišių kupinam požiūriui į moterį. Tyrimų objektu kartais tampa ir pačios moters savivertės dramos, kurios tarsi „išverčia visus vidurius į paviršių“ ir byloja ne tik apie skausmą, bet ir siekį taip išsinuoginus, atsivėrus, apsireiškus Pasauliui, išdrįsti keistis ir būti savimi.

Precizikos kupinuose estampuose Birutė laisvai, koliažo principu komponuoja vaizdinius, ženkliškus vaizdus, vaizdines klišes ir, nors naudojasi „senobiškais“ šaltiniais, jai pavyksta būti net labai šiuolaikišku pasakotoju, kuriam nesvetimas sarkazmas, ironija ir net autoironija.

Taigi Mėlynbarzdė, Mėlynbarzdis ir Geroji mergaitė tikriausiai jau atliko savo misiją ir apsireiškia Vilniaus prieigose paskutinį kartą…

Menotyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė

Paroda veiks iki rugpjūčio 8 d. Įėjimas nemokamas.

The post „Apsireiškimai Vilniaus prieigose“. Birutės Zokaitytės grafikos darbų paroda appeared first on artnews.lt.

„Somerset House Studios“ bendradarbiaujant su meno, rezidencijų ir edukacijos centru Rupert bei Lietuvos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje kviečia Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjus teikti paraiškas virtualiai apmokamai rezidencijai. Rezidencija vyks nuo 2020 m. rugpjūčio 17 d. iki spalio 17 d.

Rezidencija suteiks virtualią erdvę dalyvės/io meninės praktikos vystymui ir bus skirta pasitikėjimo savo individualiais kūrybos procesais stiprinimui. 2 mėnesių trukmės virtualios rezidencijos metu dalyvė/is turės galimybę dirbti su išsirinktu mentoriumi iš „Somerset House Studios“ menininkų rato bei gauti individualias institucijos komandos konsultacijas. Rezidentui bus suteikta galimybė pasiūlyti meninį projektą  „Somerset House Studios“ ir „Rupert“ virtualioms programoms.

Galutinis paraiškų teikimo terminas: 2020 m. Liepos 13 d., Pirmadienis, 10.00 val (Londono laiku)

Atrankos komisiją sudarys „Somerset House Studios“, „Rupert“ institucijų atstovai ir Lietuvos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje Justė Kostikovaitė.

Rezidenciją laimėjęs/usi menininkė/as gaus:

• £ 1000 honorarą / stipendiją
• Mentorių iš „Somerset House Studios“ bendruomenės
• „Somerset House Studios“ komandos konsultacijos
• Galimybę pristatyti savo projektą  „Somerset House Studios“ ir „Rupert“ virtualiose programose.

Kas gali dalyvauti atrankoje?

Visų disciplinų menininkai, gimę ar šiuo metu gyvenantys ir kuriantys Lietuvoje.

Kaip aplikuoti?

CV ir motyvacinį laišką anglų kalba siųskite el. paštu studios@somersethouse.org.uk

Motyvaciniame laiške būtina nurodyti:

• Kaip ši rezidencija būtų naudinga jūsų praktikai ir jūsų karjerai (ne daugiau nei 100 žodžių).
• Ko jūs tikėtumėtės savo rezidencijos „Somerset House Studios“ metu?
• Projekto, kuris galėtų tapti „Somerset House Studios“ virtualios programos dalimi, pasiūlymą.
• Įvardinti 3 „Somerset House Studios“ bendruomenės mentorius, su kuriais norėtumėte dirbti rezidencijos metu, trumpai argumentuojant savo pasirinkimą. „Somerset House Studios“ bendradarbiauja su 100 menininkų. Norėdami pamatyti pilną sąrašą, spustelėkite čia.

Svarbu atkreipti dėmesį ir paraišką susieti su „Somerset House Studios“ misija. Aiškiai apibrėžti rezidencijos tikslą arba pristatyti projekto idėją, kuri galėtų tapti „Somerset House Studios“ virtualios programos dalimi.

Nuotrauka: Somerset House Studios, Dan Wilton

Rupert veiklą remia Lietuvos kultūros taryba

The post Kvietimas aplikuoti į virtualią rezidenciją Londone appeared first on artnews.lt.

Šiuolaikinio meno centras skelbia 2021 metais vyksiančios 14-osios Baltijos trienalės kuratorių pavardes – tai Valentinas Klimašauskas ir João Laia.

ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas tokį sprendimą pakomentavo šios meno institucijos ir Vilniaus meno scenos laukiančių pokyčių kontekste. „Kadangi 2021 m. ŠMC pastato laukia užsidarymas ilgam remontui, sprendimas pakviesti būtent Valentiną Klimašauską buvo priimtas įvertinus, kad dabar labiau nei bet kada Trienalei reikia kuratoriaus su tarptautiniu tinklu, labai gerai išmanančio ir Lietuvos meno sceną. Klimašauskas savo ruožtu pasiūlė pakviesti šiuo metu Helsinkyje dirbantį portugalą João Laia plėtoti kūrybinį dialogą kartu su juo.“

Valentinas Klimašauskas plačiau pakomentavo būsimo renginio strategiją ir užmojį. „Galimybė kuruoti vieną labiausiai eksperimentiškų tokio pobūdžio renginių, iš kurio daug mokiausi augdamas kaip profesionalas, mane labai džiugina. Tuo pat metu suprantu ir didžiulį poreikį atsakingai apgalvoti, kaip bus atliekamas tyrimas, kokia bus šio projekto struktūra ir kaip ji bus įgyvendinama, ypač turint omenyje pastarojo meto globalius įvykius. Šiuolaikinis menas buvo suvokiamas kaip kritinis įrankis, skirtas mūsų regiono modernizavimui. Tačiau turint omenyje šiame regione ryškėjančias autokratines, nacionalistines, homofobines ir neoliberalias tendencijas kyla klausimas, kokią įtaką besikeičiantys politiniai vėjai gali turėti šio regiono meno scenai, ir atvirkščiai – kokį poveikį meno scena gali turėti minėtiems procesams.“

João Laia teigia, kad nepaprastai džiaugiasi galimybe dirbti su Baltijos trienale. „Per pastaruosius dešimtmečius ji įsitvirtino kaip galinga platforma, skirta tirti menui kaip socialiniam ir politiniam pasaulio pažinimo įrankiui. Man didelė garbė dalyvauti šios parodos kūrimo istorijoje ir nekantrauju pradėti dirbti su Klimašausku, ŠMC komanda, menininkais ir visais būsimo renginio kūrėjais.“

Įžanginiai Baltijos trienalės renginiai vyks ŠMC skulptūrų kieme liepos 22–24 dienomis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Valentinas Klimašauskas yra kuratorius ir rašytojas. Kartu su Inga Lāce 2019 m. jis kuravo personalinę Daigos Grantinos parodą „Saules Suns“ Latvijos nacionaliniame paviljone Venecijos bienalėje, yra dirbęs programų vadovu Rygos šiuolaikinio meno centre „Kim?“ (2017–2018 m.) ir kuratoriumi Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (2003–2013 m.). Jis yra knygų „Oh, My Darling & Other Rants“ (The Baltic Notebooks of Anthony Blunt, 2018), „Polygon“ (Six Chairs Books, 2018) ir „B“ (Torpedo Press, 2014) autorius.

Tarp naujausiųjų Klimašausko kuruotų projektų – paroda „Columnists“ „Editorial“ projektų erdvėje Vilniuje 2019 m., paroda „Somewhere in Between. Contemporary Art Scenes in Europe“ BOZAR meno centre Briuselyje 2018 m., paroda „Portals, or Location Scouting in Kaunas“ žurnale „Spike Art Quarterly“ 2017 m.; „A hat trick or a theory of the plankton“ meno erdvėse „Podium“ Osle ir „Sodų 4“ Vilniuje (2016 m.); ir paroda „a cab“ „Kunsthalle Athena“ erdvėje Atėnuose ir „Podium“ Osle (2015 m.).

João Laia yra vyriausias parodų kuratorius „Kiasma“ Šiuolaikinio meno muziejuje Helsinkyje. Naujausi jo projektai – „In Free All“ (2019) „CaixaForum“, Barselonoje; „Vanishing Point“ (2019) „Cordoaria Nacional“, Lisabonoje; „Drowning in a Sea of Data (2019) ir „Transmissions from the Etherspace“ (2017) „La Casa Encendida“ Madride; „Salomé Lamas“ (2018) Tarptautiniame Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalyje; „foreign bodies“ (2018), „P420“ Bolonijoje; „20th and 19th Videobrasil“ (2015–2018 ), „SESC Pompeia“, San Paule; „10000 Years Later Between Venus and Mars“ (2017–2018), Porto Rotušės galerijoje; „Utopia/Dystopia“ (2017) „MAAT“, Lisabonoje; „H Y P E R C O N N E C T E D“ (2016) Maskvos modernaus meno muziejuje MMOMA; „Hybridize or Disappear“ (2015) Nacionaliniame šiuolaikinio meno muziejuje MNAC Lisabonoje.

Klimašauskas ir Laia drauge kuravo parodą „Máscaras“ („Kaukės“), kuri iki 2020 m. rugpjūčio 16 d. yra eksponuojama Portugalijoje, Porto Rotušės galerijoje.

Baltijos trienalė pirmąkart buvo surengta Vilniuje 1979 m. kaip nonkonformizmo dvasioje kuriančių jaunųjų Baltijos šalių menininkų paroda. Nuo to laiko kas tris metus rengiamos trylika Baltijos trienalės parodų pavertė ją vienu svarbiausių šiuolaikinio meno renginių Šiaurės Europoje.

Paskutiniajai iki šiol Baltijos trienalei vadovavo Londone tuo metu dirbęs Prancūzijos kuratorius Vincent Honoré, o ją realizuoti padėjo tarptautinė kuratorių komanda – Dina Akhmadeeva, Canan Batur, Neringa Bumblienė, Cédric Fauq ir Anya Harrison. Ši paroda, pavadinta „Atsisakyk šmėklų“, 2018 m. vyko trijose Baltijos šalyse, o įžanginis jos renginys organizuotas Londone.

Ankstesnė, 12-oji Baltijos trienalė prasidėjo nuo renginių serijos 2014 m. Šiuolaikinio meno centre ir kitose erdvėse Vilniuje (šiuos renginius kuravo Aurimė Aleksandravičiūtė, Virginija Januškevičiūtė ir Jonas Žakaitis), o 2015–2016 m. Virginija Januškevičiūtė kuravo tris šios Trienalės parodas Vilniuje, Rygoje ir Krokuvoje. Atramos tašku projektui tąkart tapo idėja, kad meno kūrinius galima suvokti ne tik per meno prizmę.

Tuo tarpu 2012 m. organizuotos „Mindaugo trienalės“ kuratoriai Defne Ayas, Benjamin Cook, Ieva Misevičiūtė ir Michael Portnoy visus menininkų kūrinius sumanė perteikti per vieną žmogų, kurį pavadino Mindaugu (jo vaidmenį atliko aktorius Darius Gumauskas). ŠMC tuomet surengtas daugiau nei dviejų savaičių trukmės kino ir performansų festivalis.

Nuotraukos: Visvaldas Morkevičius (Valentinas Klimašauskas) ir Pirje Mykkänen/Suomijos nacionalinė galerija (João Laia).

The post 14-ąją Baltijos trienalę kuruos Valentinas Klimašauskas ir João Laia appeared first on artnews.lt.

Iki liepos 17 d. galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veikia menininkių Agnės Juodvalkytės ir Julijos Goyd paroda „Terpė“. Berlyne gyvenančių ir kuriančių menininkių parodoje pristatomos fotografijos, šiuolaikinė tapyba ir objektai, kurių centre atsiduria kūnas ir vanduo. Menininkės savaip tyrinėja atminties likučius ir laiko tėkmę realiuose bei antropomorfiškuose kūnuose, juos panardinant vandenyje ar juo apliejant. Paroda tampa specifine zona – terpe, kurioje vyksta saviti dėsningumai: lūžta šviesa, susiduriama su vidiniais atspindžiais bei panyrama į transcendentinį laiką. Čia erdvė veikia kaip pereinamoji būsena, slenkstis tarp begalinio laiko ir kūniško trapumo bei entropijos.

Pastaruoju metu Julija Goyd savo fotografijose ir video darbuose gvildena gana abstrakčias temas, apimančias erotiką, kūno reprezentaciją ir gamtą, ypatingą dėmesį skirdama vandeniui. Pastarąjį autorė sieja su transcendencijos ir erotikos konotacijomis, tačiau taip pat lieka atvira ir vandens erdvės tyrimams. Naudodama fizikos mokslo įrankius, ji perteikia vandenį kaip specifinę zoną, svetimą ir negyvenamą žmogaus kūnui bei tuo pačiu transformuoja žiūrovo suvokimą, paklaidindama jį tarp realybės ir fikcijos.

Agnės Juodvalkytės kūryba apima tapybą, tekstilę ir objektus, kurie tampa atspirties tašku nagrinėjant ryšius tarp istorijos, kultūros ir identiteto. Naudodama drabužius, natūralius pigmentus, gamtos detales, jos močiutės rankų darbo drobes ir buities įrankius, menininkė analizuoja individualią ir kolektyvinę atmintis, tuo pačiu atkurdama asmenines istorijas. Drobes Juodvalkytė pateikia tarsi objektus, asambliažus ar žmogiškus kūnus, kurie savo spalva, forma ir tekstūra asociatyviai veikia žiūrovo vaizduotę bei prisiminimus.

Julija Goyd (g. 1979) – lietuvių menininkė, gyvenanti ir kurianti Berlyne. Nuo 2010-ųjų užsiima fotografijos ir video menu. Autorė dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje, Vokietijoje, Latvijoje, Suomijoje, JAV bei meno bienalėse/mugėse: „Glasgow International“ meno bienalė Škotijoje (2018), „Printed Matter“ meno knygų mugė MoMAPS1 Niujorke, „Offprint London Tate Modern“ Londone (2017) ir kt. Autorė taip pat yra režisavusi du dokumentinius filmus „Trapped in light“ (JAV/Vokietija) ir „Rework“ (Vokietija).

Agnė Juodvalkytė (g. 1987) – lietuvių menininkė, gyvenanti ir kurianti Berlyne bei Vilniuje. Autorė baigė tapybos bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje bei studijavo vizualiuosius menus UCLM universitete Ispanijoje. Ji aktyviai dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje, Vokietijoje, Austrijoje, Latvijoje, o savo personalines parodas pristatė Lietuvoje ir Vokietijoje. Rudenį menininkė dalyvaus Meklenburgo rezidencijoje Plüschow, Vokietijoje ir pristatys naujausius tapybos darbus asmeninėje parodoje Danijoje, meno savaitės Aarhus mieste metu.

Paroda „Terpė“ (AV17) galerijoje, Totorių g. 5 veiks

Nuotraukos: Julija Goyd ir Philippe Gerlach

The post Agnės Juodvalkytės ir Julijos Goyd paroda „Terpė“ galerijoje (AV17) appeared first on artnews.lt.

Kuo šiandien gyvena pradedantys mūsų regiono menininkai? Kokias temas analizuoja savo kūryboje bei kokias nūdienos aktualijas reflektuoja savo kūriniuose jaunoji menininkų karta? Visa tai išvysime šių metų konkurse XII Jaunojo tapytojo prizas.

Lietuviai jau dvyliktą kartą kviečia Baltijos šalių menininkus iš Latvijos, Estijos ir Lietuvos ištraukti į dienos šviesą naujausius savo tapybos darbus. O meno vertintojus ir mylėtojus – susitikti tiek internetinėje erdvėje, tiek ir vėliau vyksiančiuose projekto renginiuose, diskutuoti, vertinti ir dalintis kūrybinėmis patirtimis.

Projekto XII Jaunojo tapytojo prizas laimėtojas gaus štai tokį „sėkmės paketą“: dviejų mėnesių rezidenciją SIM meno rezidencijų centre, Reikjavike, Islandijoje (2021-ųjų birželį-liepą), 2000 Eur finansinę premiją ir galimybę surengti personalinę parodą “Pamėnkalnio” galerijoje, Vilniuje. Bene reikšmingiausia „paketo“ dalis yra ta, kad laimėtojo darbas bus įtrauktas į Lietuvos Nacionalinio dailės muziejaus tapybos rinkinį, saugomą Nacionalinėje dailės galerijoje.

XII Jaunojo tapytojo prizas projekte kviečiami dalyvauti įvairių sričių Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkai, studijuojantys ar jau baigę meno studijas bet kurioje pasaulio aukštojoje meno mokykloje. Pagrindinės dalyvavimo projekte sąlygos – konkursui pateikti tapybos darbą (kurio meninės raiškos priemonės nėra ribojamos) bei neturėti daugiau nei 30 metų. Su likusiomis dalyvavimo sąlygomis kviečiame susipažinti žemiau pateiktoje informacijoje:

Dalyvavimo XII Jaunojo tapytojo prizas projekte sąlygos: 

1. Projekte XII Jaunojo tapytojo prizasgali dalyvauti visi menininkai, turintys ar beįgyjantys meninį išsilavinimą nuo 18 iki 30 metų imtinai.
2. Projekte dalyvauja menininkai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos.
3. Konkursui teikiamo tapybos darbo sukūrimo metai – 2019/2020 (konkursui teikiamas vienas darbas, kurį menininkas parenka savo nuožiūra).
4. Iki 2020 m. rugsėjo mėn. 1d. elektroniniu paštu: jtp.ypp@gmail.compateikiama ši informacija:

• Dalyvio paraiška (online)
• Kokybiškos 5 darbų fotografijos – konkursinio darbo fotografiją BŪTINAI išskirkite iš kitų 4 lydinčių darbų. Būtina pateikti kūrinių metrikas (LT ir EN kalbomis) : kūrinio pavadinimas,dydis, atlikimo technika, data. Nurodyti kur yra paveikslo viršus. Darbų nuotraukas siųsti tik jpg, jpeg, tiff, tif formatu. Kūrinio metrikos rašomos atskirai, ne ant darbų nuotraukų.
• Kūrybinė biografija (LT ir EN kalbomis)
• Konkursui teikiamo darbo koncepcijos aprašas (maximum iki 1psl, LT ir EN kalbomis);

5. Menininkas, pateikęs konkursui savo tapybos darbą, sutinka su sąlyga, jog XII Jaunojo tapytojo prizaspagrindinio prizo laimėtojo darbas tampa projekto organizatorių nuosavybe.
6. Menininkas, pateikęs konkursui savo tapybos darbą, sutinka, kad be autoriaus sutikimo ir nemokant autorinio atlyginimo, projekto organizatoriai turi teisę naudoti kūrinio atvaizdą informacijos sklaidos tikslais.
7. Projekte negali dalyvauti ankstesnių JTP konkursų pagrindinių prizų laimėtojai.

Daugiau informacijos: https://www.facebook.com/youngpainterprize/

The post Vilniuje ir vėl susiburs jaunieji Baltijos šalių menininkai appeared first on artnews.lt.

Jauna kultūros istorikė Sandra Dastikienė jau septintą kartą Utenoje ir Vyžuonose rengia tarptautinį menininkų – dailininkų ir fotografų – simpoziumą. Simpoziumas prasideda šiandien ir vyks iki liepos 19 dienos.

Tarptautiniame simpoziume dalyvauja 14 menininkų iš JAV, Šveicarijos ir įvairių Lietuvos vietovių.

“Šių metų tema – žydų bendruomenė ir jos kultūra, palikimas Utenoje ir apylinkėse, – sako Sandra Dastikienė.

Kaip įkvėpimo šaltinis tarptautinei bendruomenei pristatyti du garsios Vakarų Europos ekspresionizmo pradininkės Marianos Veriovkinos paveikslai. Ši garsi kūrėja ir iš naujo atrandama feminizmo ikona prieš emigraciją gyveno ir kūrė netoli Utenos išlikusiame Vyžuonėlių dvare.

“Pirmasis, tapytas realizmo stiliumi, yra 1893 m. sukurtas paveikslas “Besimeldžiantys žydai”, antrasis jau ekspresionistinis – iš atminties tapytas – 1936 m. “Žydų smuklė”, vaizduojantis Vyžuonų karčiamą, – supažindina Sandra Dastikienė, – Tikimės kartu su projekto dalyviais ir renginių svečiais naujai atrasti Lietuvos žydų kultūros palikimą, prisiminti šią seniausią, nuo 16 a. Utenos rajone gyvenusią tautinę bendriją, kartu su menininkais sukurti įdomių darbų, kurie vėliau bus eksponuojami įvairiose Lietuvos vietose”.

Simpoziumo metu daug dėmesio bus skiriama edukacijai – vaikams bei jaunimui bus pristatyta klasikinė sinagogų architektūra ir Šabo dienos reikšmė bei tradicijos. Vyks viešos paskaitos apie litvakų kultūrą ir garsiausius iš Lietuvos ir buvusių LDK žemių kilusius žydų dailininkus bei jų įtaką Europos dailei.

Visi norintys liepos 19 dieną (14 val.) yra kviečiami į simpoziumo parodą ir uždarymo šventę Vyžuonėlių dvare, kur atgis žydų kultūra gyvai – koncertuos žydų dainų ir šokių ansamblis “Fajerlech”, o aprangos kodas – 20 a. pradžia.

Lietuvos Respublikos Seimas 2020-uosius paskelbė Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais.

Vyžuonos išrinktos ateinančių 2021 metų Lietuvos mažąja kultūros sostine.

Marianos Veriovkinos draugija siekia atgaivinti Vyžuonėlių dvarą (Utenos r.), kuriame gyveno ir kūrė menininkė, organizuoja kultūrinius renginius, susijusius su dvaro istorija, kūrybiniais ryšiais jungia Uteną su pasaulio miestais

Mariana Veriovkina – (Marianne Werefkin, 1860-1938) – žymi rusų kilmės Vokietijos dailininkė, buvo susijusi su Lietuva. Veriovkinos tėvai įsigijo dvarą Vyžuonėlėse prie Utenos ir pavadino jį „Blagodat“ (rus. “palaima”). Čia Mariana praleisdavo savo vasaras, mėgo jodinėti žirgais, medžioti, užsiėmė karitatyvine veikla, gydė vietinius gyventojus. M. Veriovkina mokėsi pas dailininką Ilją Repiną, o 1896 m. su savo draugu tapytoju Aleksejumi Javlenskiu išvyko gyventi ir studijuoti į Miuncheną. Charizmatiška, energinga, intelektuali menininkė savo namuose subūrė menininkų saloną, kurio lankytojai 1912m. įkūrė ekspresionizmo sambūrį „Mėlynasis raitelis“ (Blaue Reiter). Jam priklausė vokiečių modernizmo klasikai Vasilijus Kandinskis, Aleksejus Javlenskis, Paulis Klee, Franzas Marcas, Augustas Macke ir kiti.  Pirmojo pasaulinio karo metais Veriovkina pasitraukė į Šveicariją, nuo 1918m. iki mirties 1938m. gyveno Askonos mieste, kurio muziejuje “Museo comunale” yra sukaupta didžioji dalis dailininkės darbų palikimo.

https://www.facebook.com/marianaveriovkina

 MENININKAI:

• Saulius Dastikas, tapyba, Vilnius
• Aleksandra Jacovskytė, Vilnius
• Irma Gineikienė, fotografija, JK
• Heiner Fierz, tapyba, Šveicarija
• Lukas Handschin, fotografija, Šveicarija
• Vilma Fiokla Kiurė, tapyba, Anykščiai
• Lauryna Kiškytė, sienos freska, Vilnius
• Lina Praudzinskaitė, fotografija, Utena
• Ramunė Sladkevičiūtė- Dainienė, tapyba, Zarasai
• Alvydas Stauskas akvarelė, Dusetos
• Andrius Surgailis, fotografija, Vilnius, Utena
• Irena Šaparnis, tapyba, JAV
• Rita Škarnulienė, tapyba, fotografija, Vilnius
• Lina Šlipavičiūtė sienos freska, Vilnius

PARODOS

• Rugpjūtis: simpoziumo paroda Utenos muziejuje;
• Rugsėjis:       simpoziumo paroda Zarasų muziejuje;
• Spalis: simpoziumo paroda Dusetų galerijoje;

Lapkritis: simpoziumo paroda Visagino kultūros centre;

The post Tarptautinis meno simpoziumas gaivina žydų kultūrą appeared first on artnews.lt.

Liepos 9-12 d. (ketvirtadienis-sekmadienis) 16:00-00:00 val. ant Fluxus tilto (šalia Vilniaus dailės akademijos) veiks Oskaro Gudo (LT) skulptūrinė instaliacija „Prakriti“. Instaliacija yra šiuolaikinio gatvės teatro festivalio SPOT dalis.

PRAKRITI

“Kiekvieną akimirką pasaulis kinta – nėra dviejų vienodų aušrų, kaip nėra dviejų vienodai tekančių srovių. Ši nepamainoma ir nevaldoma kaita į Žemės veidą įnešą tą žavesį, tą unikalų, nereplikuojamą grožį, kurį taip bando atkartoti visąkontroliuoti bandantis žmogus, o technologijos neretai bando atsiriboti nuo gamtos, nei būti jos bendražygiu.” liudija meninės instaliacijos “Prakriti” aprašymas, skatindamas ekosistemos santarvę. Visai greta Bernardinų sodo esantis Fluxus tiltas šiandien įgavo naują rūbą – apsipylė dviem 12 metrų vandens kriokliais, kaip “SPOT” Gatvės teatro festivalio dalis.

Instaliacijos pavadinimas prakriti reiškia gamtą, šaltinį ir pirmapradę, apčiuopiamąją, materialią būseną, po kuria slypi išsilaisvinimas, teigia kūrinio konceptas.

“Simetriškų krioklių duetas – technologinis, net kiek ironiškas žmogaus sukurtas “gamtos” stebuklas, iliustruojantis, kad maži bendradarbystės ir bendrystės gestai gali rezonuoti daug didesniuose masteliuose. Ši instaliacija skatina įsiklausyti gamtos – taip, kaip ji įsileidžia žmogų, jo civilizuotas konstrukcijas; taip ir žmogus be baimės turėtų įsileisti gamtą ir stichiją į save ar savo namus. ” apie instaliacijos prasmę pasakoja autorius, vizualiojo meno atstovas Oskaras Gudas. “Neretai mes net nepilnai suprantame, kas ta natūrali gamta – esame ją įpratę matyti jau su žmogaus įtakos padariniais.”

Menininkas dar praėjusių metų gruodį Vilniaus miestui pristatė savo, kaip pats vadina, “kolaboraciją su gamta”. Buvusio Lukiškių kalėjimo kieme buvo įkurta Alternatyvi Kalėdinė erdvė, kurios pagrindinis akcentas – iš vandens krioklių sukonstruota Kalėdinės eglutės instaliacija, kuri, paspaudus vienintelei praėjusios žiemos šalnai, iš tekančios virto į bene juvelyriškai statišką – šalna instaliaciją sumezgė į ledo skulptūrą.

Prakriti – naujausias Oskaro darbas, tęsiantis kolaboracijos su gamta tematiką. “Instaliacija turi transformatyvų pavidalą ir reaguoja į aplinką – tik pamėginkite aplankyti ją lietui lyjant ir suprasite patys.” prasitaria pats menininkas. “Pačiam smalsu išvysti, kaip instaliacija galutinai susiformuos ar transformuosis.”

Vienu skruostu šildoma vakaro saulėlydžio, iš kitos pusės pasveikinama saulėtekio, instaliacija kaskart įgauna vis skirtingą nuotaiką, kasdien kolaboruodama su vidurvasario saule, valiūkiška audra ar gaiviu lietumi ir primena, kad žmogaus sukurtas grožis niekuomet neprilygs gamtos didybei – vardan to svarbu tai globoti. “Prakriti” lankytojų laukia liepos 9-13 dienomis, kasdien tekėdama nuo 16:00 iki pat vidurnakčio.

Teksto autorė: Agnė Buinickaitė | rėmėjas: Layher Baltic

Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

The post Oskaro Gudo skulptūrinė instaliacija „Prakriti“ ant Fluxus tilto appeared first on artnews.lt.

Liepos 7 – 31 d. veiks Rupert rezidento, lietuvių menininko Arvydo Umbraso lauko skulptūrų instaliacija „Gausa – krentančios žvaigždės“. Kūriniai bus instaliuoti už Pakrantės pastato esančioje pievoje, įsikūrusio Valakampių II paplūdimyje (Vaidilutės g. 79).

Rekomenduojama instaliaciją aplankyti dienos metu.

Iki Pakrantės galima atvykti 15 autobusu, kuris išvyksta iš Tverečiaus stotelės kas valandą ir sustoja Antrojo paplūdimio stotelėje tiesiai priešais Pakrantės pastatą, kuriame įsikūręs Rupert. Tikslus tvarkaraštis čia: https://bit.ly/autobusas_15

The post Arvydo Umbraso lauko skulptūrų instaliacija „Gausa – krentančios žvaigždės“ appeared first on artnews.lt.

Ketvirtadienį sostinėje prasidėjęs trečiasis gatvės teatro festivalis „SPOT“ Vilniaus gyventojus ir svečius pakvietė į įprastas miesto vietas pažvelgti kitaip, nei įprasta – viešąsias erdves užpildė scenos menų pasirodymai ir instaliacijos. Ši keturių dienų trukmės įvietintų scenos menų šventė, žiūrovus kviečianti aplankyti šešis itin skirtingus renginius – ne vienintelis miesto erdves atveriantis šios savaitės įvykis: šeštadienį ir sekmadienį lankytojus pasitiks pasikeitęs architektūros savaitgalis „Open House Vilnius“. Šie renginiai – puiki proga mieste pasiliekantiems gyventojams išeiti į gatves ir pasinerti į unikalias urbanistines patirtis.

Koronavirusas vasaros metu pakoregavo ne tik miestiečių įpročius, bet ir festivalių rengėjų planus. Vietoje įprastos tarptautinių pasirodymų programos „SPOT“ organizatoriai šių metų festivalio pagrindą sudėliojo iš Lietuvoje kuriančių menininkų darbų, o „Open House Vilnius“ architektūrinius pasivaikščiojimus iš pastatų vidaus perkėlė į lauką. Abiems festivaliams visų norinčiųjų sutalpinti nepavyks – siekiant užtikrinti dalyvių saugumą, į „SPOT“ renginius bei „Open House Vilnius“ maršrutus pasiūlytas ribotas išankstinės registracijos vietų skaičius. Visgi organizatoriai džiaugiasi, jog naujosios sąlygos sukelia ne tik iššūkius, bet ir atradimus – atvirose erdvėse vykstantys renginiai suteikia galimybę naujai pažvelgti į savo miestą ir patirti atradimo džiaugsmą vietose, įprastai pranykstančiose kasdienybės fone.

Gatvės teatro festivalis „SPOT“ ketvirtadienį pristatė pirmuosius tris pasirodymus iš šešių. Pirmasis praeivių dėmesį patraukė ant Bernardinų sodo prieigose esančio Fluxus tiltelio šniokščiantis krioklys – Oskaro Gudo skulptūrinė instaliacija „Prakriti“, visas festivalio dienas tekėsianti nuo 16 val. iki vidurnakčio. Europos humanitarinio universiteto kieme susėdusius žiūrovus į meditatyvų šokio stebėjimą pakvietė Latvijoje kuriantis duetas „IevaKrish“, pristatę imersinį šokio spektaklį „Labrys“, o Nacionalinės dailės galerijos prieigose į dangų iškėlę melodikas klausytojus garsais užbūrė šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“ ir Andreas Trobollowitsch. Jų garsinis performansas „Santa Melodica Orkestras“, priešingai, nei daugelis kitų festivalio „SPOT“ renginių, gali būti lankomas be registracijos – penktadienio vakarą 19-21 valandomis jis skambės nuo Gedimino pilies bokšto.

Šeštadienį prasidėsiančio pasivaikščiojimų savaitgalio „Open House Vilnius“ lankytojai galės rinktis iš 9-ių miesto pažinimo maršrutų. Kiekvienas maršrutas atskleis vis kitokį miesto veidą bei kitu kampu atvers nematytas jo erdves. Tiems, kam nepavyko suspėti užsiregistruoti į šiuos maršrutus, „Open House Vilnius“ paruošė tris intriguojančius maršrutus savarankiškam miesto pažinimui. Juos architektūros mylėtojai suras „Open House Vilnius“ programėlėje, kur maršrutai bus prieinami visos vasaros metu.

Daugiau informacijos apie renginius: www.menuspaustuve.lt ir https://www.openhousevilnius.lt/

Iliustracijoje: Sporto rūmai. Norbert Tukaj nuotrauka

The post Vilniaus erdvės atsiveria šventei: maršrutuose – gatvės teatro festivalis ir architektūros savaitgalis appeared first on artnews.lt.

Kęstučio Grigaliūno parodos pavadinimas „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį… ir abi akis tam, kuris ją pamiršta“ gali nuskambėti grėsmingai ir tardančiai tam, kuris nori žiūrėti. Atsitiktinis žiūrovas gausybės nematytų veidų akivaizdoje priverčiamas susivokti, kaip trūksta „atminties“, kuri galėtų pasiūlyti, ko ir kaip ieškoti. Visgi žvilgsnis į parodą kaip į menininko sukonstruotą archyvą ir kūrimo proceso etapą pasiūlo ne vieną kelią patirti, kaip parodos erdvėje nuo siluetų iki tekstūrų ir atgal ryškėja portretai ir atsiranda tam tikras žinojimas ir atsiminimas. Parodoje eksponuojama 419 sovietų represuotų ir sušaudytų asmenų atvaizdų. Visa paroda susideda iš rinkinio portretų, atliktų šilkografijos technika, ir kartu pateikiamų kelių (beveik sutampančių) sąrašų su papildoma informacija apie kiekvieną iš objektų. Viso to išdėstymas nedidelėje, bet atviroje Pamėnkalnio galerijos erdvėje sukuria vienetinę „Mirties dienoraščių“ medžiagos skaitymo situaciją.

Pagrindinis dėmesio objektas – žiūrovui išstatomi nuteistųjų portretai ant sienų – parodos erdvėje įrėminti tarp tekstinių sąrašų. Lankytojui siūloma pirmiausia pavartyti ir pasinaudoti publikuotu dailininko albumu (Mes iš pirmo vežimo (Mirties dienoraščiai, II knyga), 2012) bei gausiai pribraukytu genocido aukų vardyno egzemplioriumi (Lietuvos gyventojų genocidas, t. 1, 1999). Santykyje su albumu pribraukytas vardynas atrodo kaip dailininko rankraštis, numanoma, ankstesnis už albumą. Tačiau rodomas šioje parodoje jis įgyja ir vis dar galimo papildyti juodraščio įspūdį, kur papildyti reikštų ne tik prirašyti, bet ir apvedžioti ar perbraukti. Trečiasis sąrašas ant sienos iš pirmo žvilgsnio pasirodo kaip parodoje eksponuojamų portretų katalogas. Visgi pasitaikančios rinkimo klaidos verčia žiūrėti į jį kaip į parankinį tekstą, pasitarnausiantį lankytojui kaip transkripcija, jeigu, pavyzdžiui, pritrūktų tikrumo dėl vardų ar pavadinimų perskaitymo gilinantis į biogramas po portretais rašytas dailininko ranka. Tad sąrašas siūlomas ne tam, kad atitiktų visą turinį, bet kad priartintų prie ko kito, kas yra tik tarp portretų. Perkošęs dalį eksponuojamos medžiagos lankytojas ant sienų ras mažų mažiausiai vienu asmeniu daugiau, nei jų yra išspausdintame kataloge, kuriame yra tik sušaudytieji. Tai leidžia abi duomenų visumas interpretuoti kaip skirtingus darbo su medžiaga proceso etapus.

Į parodą galima patekti pro pagrindines galerijos duris arba užeiti iš kavinės. Vieni ateina galbūt su išankstiniu lūkesčiu, kiti užklysta visiškai atsitiktinai, pro stiklinę sieną pastebėję judėjimą galerijoje. Lankytojas, perskaitęs pavadinimą bei anotaciją ir nusprendęs žiūrėti, tuoj pat pastebi, kad portretai yra iškabinti vertikaliais stulpeliais iš apačios į viršų, ir kai kurie jau sunkiai matomi iš apačios. Tad tradicinei skaitymo krypčiai (horizontaliai iš kairės į dešinę ir iš viršaus į apačią) ši medžiaga nepaklūsta, bet subyra į paskirus elementus, ir verčia ieškoti kitokio peržiūros linijiškumo. Portretų vertikalės ant kolonų taip pat išdėstytos su pertrūkiais – stulpelis baigiasi ant vienos, ir jis tęsiasi ne ant gretimos, bet ant priešingos kolonos sienos arba peršoka visai kitur. Tad paroda siūlo lankytojui žiūrėti nuolat atsitraukiant – asmens iš portreto ieškoti knygose, zigzaginio judėjimo per galeriją metu galvoje nešantis ieškomojo pavardę ir nepamirštant jo atvaizdo vietos parodos erdvėje. Tokiam skaitymui su būtinybe įsiminti ir atsitraukti nedidelė Pamėnkalnio galerijos erdvė su kolonomis pasirodo ypač tinkama dėl nuolatinės kaitos tarp to, kas ir kiek matoma ir nematoma, priklausomai nuo žiūros taško.

Suimtųjų atvaizdus stebint iš arti, vienur grakščiai užrišta skara pabrėžia policijos pareigūno ar mokytojo veidą, kitur – mokslininką ar visuomenės veikėją įrėmina šukuosena ir barzda, bet jau kitame atvaizde matomas vien kalėjimo tipas, nuasmenintas nuo bet kokių gyvenimo laisvėje bruožų. Ant stalo padėtame albume galima rasti daugiau skirtingų vieno kalinio atvaizdų, iš kurių netrunka įsitikinti, kad radikalus skirtumas tarp gyvenimo ir kalėjimo (šiuo atveju jis reiškia mirtį), jei galėtume taip suskirstyti parodos portretus, yra atsitiktinis ir byloja ne apie tai, kas kaip buvo, o kiek ir ko išliko. Tačiau vien to, jog kažkas išlieka ir gali būti rodoma, dar neužtenka, kad tai būtų suvokta ir įsiminta. Šia prasme pavadinime minimos abi akys, kurios „iškabinamos“ tam, kuris pamiršta, galimos traktuoti kaip portretas parodos erdvėje pakabinamas archyvo kontekste, ir dėl to galintis palikti atmintyje minties judesio įspaudą.

Kęstučio Grigaliūno paroda „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“ Pamėnkalnio galerijoje

The post Apie Kęstučio Grigaliūno parodos „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“ skaitymą appeared first on artnews.lt.

Nidos meno kolonija pristato Šanchajuje gyvenančio ir dirbančio menininko Liu Chuang projektą „Bitcoinų kasyba ir etninių mažumų lauko įrašai“ (2018 m.), kuri NMK veiks 2020 m. liepos 17–rugpjūčio 16 d.

Padedamas kuratoriaus ir tyrėjo Yang Beichen, projekte „Bitcoinų kasyba ir etninių mažumų lauko įrašai“ menininkas Liu Chuang tyrinėjo, kaip kriptovaliutų kasybą Kinijoje iš dalies varo pigi atokiose kalnuotose vietovėse įsikūrusių hidroelektrinių energija. Tose vietovėse gyvena etninės mažumos, istoriškai su Kinijos Hano valstybe palaikiusios priešiškus santykius. Šiandien apie 70 procentų pasaulio skaičiavimo galios (computing power) išnaudojančios bitkoinų kasyklos yra išdėstytos pietinėje Azijoje, persiklojančioje su Zomijos regionais, kuriuose gausu hidroenergijos. Būtent čia įsikūrusios etninės mažumos, minimos šios videoinstaliacijos pavadinime.

Videodarbe naudojamos dronais atliktos slėnių ir užtvankų fotografijos, taip pat iš socialinių tinklų paskyrų paimta elektros linijų remontininkų filmuota medžiaga. Trijų ekranų koliažą lydi pasakojimas Muya – kalba, gimininga tibetiečių.

Kūrinyje dėmesys kreipiamas į daugybę temų: pradedant telegrafu ir baigiant jutiklinių ekranų technologijomis, pradedant Kinijos modernumu iki 1949 m. ir baigiant mokslinės fantastikos filmais, pradedant B klasės naujosios bangos remiksais ir baigiant Mongolijos kultūros įtaka kino kostiumų dizainui. Paraleliai kūrinyje nurodoma į ankstyvąją archyvinę filmuotą medžiagą ir du garsius 1970 m. mokslinės fantastikos filmus: Spielbergo „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“ (angl. „Close Encounters of the Third Kind“)  ir Tarkovskio „Soliaris“. Chuang analizuoja šiuose filmuose naudojamų nežemiškų veikėjų atvaizdų ir skleidžiamų garsų šaltinius, pasiekdamas išvadą, kad jie iš tiesų yra paimti iš pirmųjų antropologų garso ir vaizdo archyvų, sukauptų atliekant laiko tyrimus etninėse bendruomenėse.

Chuang kūrinys sujungia iš pažiūros nesusijusius dalykus – etninių mažumų lauko įrašus ir bitcoinų kasybą – į bendrą pasakojimą. Šių dviejų infrastruktūrų ištakos yra tiesiogiai susijusios su tautinių valstybių istorija: viena jų yra kultūros technologija, kurioje pasitelkiamos šiuolaikinės įrašymo ir fotografijos technologijos, taip pat muziejai ir archyvo institucija, siekiant sukonstruoti modernių tautų žinojimo sistemas, įskaitant, pavyzdžiui, minėtuosius formalius lauko įrašus, kuriems postūmį davė etnomuzikologų susidomėjimas šiomis konkrečiomis mažumomis; antroji yra internete egzistuojanti virtualios valiutos technologija, kuria bandoma apeiti centralizuotas nacionalinių valiutų sistemas, tačiau tuo pačiu metu ji yra integruota į jų infrastruktūrą ir palaiko parazitinį, pritariamą bendrabūvį.

Nurodydamas į Tarkovskio „Soliarį“ ir istoriją apie apie astronautus, pirmuosius kosmoso kolonialistus, kuriuos pačius galiausiai kolonizavo užimti ketinta erdvė, Chuang sukuria, bent jau mūsų vaizduotėje, galimybę pasipriešinti naratyvui ir galiai. Kūrinyje jis svarsto, kaip viskas galėjo pakrypti kita linkme, jeigu infrastruktūros vystymo tikslais išnaudotų ir iškeldintų, vardan kultūrinių, antropologinių ir mokslinių atradimų iki kultūrinės apropriacijos ribos užgauliotų žmonių istorijos būtų persuktos. Ši istorija nėra naujiena ir Baltijos šalims, mėginančioms atrasti ir apibrėžti savo pozicijas geopolitinių galių, jų praeities ir dabarties teritorinių, infrastruktūrinių bei technologinių projektų apsupty. Šios nedidelės tautinės valstybės ir Baltijos regione įsikūrusios bendruomenės, savo populiacija netgi mažesnės už Chuang videodarbe minimas etnines mažumas, gali nesunkiai susitapatinti su vietos, tapatybės, kultūros praradimo patirtimi, gebėjimu keistis ir prisitaikyti, siekiant išsaugoti savo istorijas, atsiminimus, žinias ir kalbas. Tai, kaip Chuang perpina tradicijų ir folkloro perspektyvą su infrastruktūros politika, mūsų vietos regionui padeda atidžiau pažvelgti į galios svertus, jų užmojus bei įsitvirtinimo ir materializacijos formas.

Videoinstaliacija pirmiausia specialiu užsakymu pasirodė parodoje „Cosmopolis #1.5: Enlarged Intelligence“ (2018 m. Čengdu, Sičuano provincija, pietvakarių Kinija), remiant Mao Jihong menų fondui. 2016 m. „Cosmopolis“ platformą įsteigė Pompidou centras, norėdamas išryškinti tyrimais grįstas ir tam tikriems kontekstams būdingas, tačiau tuo pačiu metu tarptautinėse diskusijose figūruojančias kūrybines praktikas, reflektuoti kultūrines slinktis ir žinojimo situaciškumą. Projektas susijęs su miesto ir kaimo vietovėmis ir jų tarpusavio dinamikos pokyčiais, kuriuos lemia skaitmeninė ekonomika bei kitos technologinės, ekologinės ir kultūrinės transformacijos. NMK gimininga „Cosmopolis“ projektui savo orientacija į kūrybą, apimančią šiuolaikinių intelektinių technologijų, taip pat ekologinio intelekto naudojimą socialinių vertybių skatinimui – užuot palikus sprendimą dėl šių technikų ir žinių sistemų panaudojimo priimti kapitalui.

Liu Chuang gyvena ir dirba Šanchajuje. Jo personalinės parodos buvo pristatytos: „Antenna Space“ („Qiao Space“) (2019 m.); „Mother’s Tankstation“ Londone (2018 m.); „Magician Space“ Pekine; „K11 Wuhan“ Uhane (2015 m.); „Taikang Art Space“ Pekine; „Kunsthall Stavanger“ Stavangeryje, Norvegijoje; „Salon 94 Freemans“ Niujorke (2014 m.) ir „Leo Xu Projects“ Šanchajuje (2012 m.).
Pagrindinės grupinės parodos ir institucijos, kuriose buvo eksponuoti Chuang darbai: „Cosmopolis #2“ Pompidou centre Paryžiuje; 5-oji Uralo industrinė šiuolaikinio meno bienalė Jekaterinburge, Rusijoje (2019 m.); „Cosmopolis #1.5: Enlarged Intelligence“, Pompidou centre ir Mao Jihong menų fonde Čengdu, Kinijoje; „Long March Project: Building Code Violations 3 – Special Economic Zone“ Guangdžou „Times“ muziejuje Kinijoje (2018 m.); „Louis Vuitton“ fondas Paryžiuje; „Para Site“ Honkonge; „Haus der Kulturen der Welt“ Berlyne (2016 m.); 10-oji Šanchajaus bienalė; 10-oji Kvangdžu bienalė Pietų Korėjoje; Tampos meno muziejus Tampoje, JAV (2014 m.); „Rubell Family Collection“ muziejus Majamyje; UCCA Pekine (2013 m.); „Whitechapel Gallery“ Londone (2012 m.); Minsheng muziejus Šanchajuje (2011 m.); „Pinacoteca Giovanni e Marella Agnelli“ Turine (2010 m. ); Naujasis šiuolaikinio meno muziejus Niujorke (2009 m.) ir „Astrup Fearnley“ modernaus meno muziejus Osle (2007 m.). Menininką atstovauja „Antenna Space“ Šanchajuje.

Kuratorė: Egija Inzule

Grafinis dizainas: Nerijus Rimkus

Baldai: Jurga Daubaraitė, Jonas Žukauskas

Įrengimas: Vytautas Narbutas

Liu Chuang „Bitcoinų kasyba ir etninių mažumų lauko įrašai“

 2020 m. liepos 17–rugpjūčio 16 d.

Paroda veikia antradieniais–sekmadieniais 12–19 val. 

 Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija

E. A. Jonušo g. 3 

Nida LT-93127

 Parodą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Iliustracijoje: Liu Chuang, „Bitcoinų kasyba ir etninių mažumų lauko įrašai” (2018), videodarbo kadras. Užsakytas parodai „Cosmopolis #1.5: Enlarged

The post Liu Chuang videoinstaliacija „Bitcoinų kasyba ir etninių mažumų lauko įrašai“ Nidos meno kolonijoje appeared first on artnews.lt.

Nidos meno kolonija pristato naują nuolatinę instaliaciją – menininkės Saros Staton „SupaStore akademija“. Ji bus atidaryta 2020 m. liepos 17 d.

„SupaStore“ – gyvybinga mainų platforma menininkams ir jų idėjoms, dinamiška pop-up vitrina, kurioje pristatomi nedidelio formato kūriniai, tiražiniai ir autoriniai leidiniai bei kiti įvairiausių menininkų sukurti darbai.

Pirmoji „SupaStore” iškilo 1993 m. ir su subtiliais pakeitimais buvo įrengta dar kelis kartus per dešimtmetį. „SupaStore” instaliacijos, veikiančios kaip serijinių kūrinių parduotuvės, viena vertus, suaktyvino mainus, kita vertus, ironiškai komentavo vis stiprėjančią kūrybiškumo rinkodarą. Viešųjų erdvių komercializacija, komercinės architektūros ir infrastruktūros formuojamos viešosios erdvės buvo pagrindinės Staton projekto temos 10-ajame dešimtmetyje.

„SupaStore akademiją“ mes perkeliame į edukacinį kontekstą, įrengdami naują darbų pristatymo platformą, dar vieną Akademijos galerijų atmainą. Tai ne tik konceptuali krautuvė ar parodinė erdvė, čia pagrindinis dėmesys tenka ne kainynui; ši nuo suprekybintos edukacijos išlaisvinta platforma suteikia šansą lygiaverčiams mainams tarp dėstytojų, studentų ir pirkėjų. „SupaStore akademija“ renka įvairaus pobūdžio nedidelio formato darbus, lengvai gabenamus kūrinius, pašto meną, konceptualų meną, architektūros, dizaino arba taikomosios dailės objektus, sukurtus meno akademijose visoje Europoje. Kviečiame prisijungti visus, nagrinėjančius ar besidominčius kultūros komodifikacijos refleksija.

Atviru kvietimu menininkė Sara Staton, vyresnioji skulptūros profesorė Londono karališkajame menų koledže, ir NMK direktorė Egija Inzule kreipėsi į įvairių meno akademijų Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Austrijoje, Suomijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje ir Baltijos šalyse studentus ir dėstytojus, siūlydamos jiems siųsti į Nidą savo darbus. Nuolat vyksta į kylančius klausimus atsakantys „Zoom“ pokalbiai. Informaciją apie artimiausią pokalbį rasite NMK svetainėje. Prisijunkite, jeigu turite klausimų.

Jeigu viskas aišku ir dalyvauti projekte norite jau dabar, užpildykite šią formą https://forms.gle/Vzn5VUCJgVSLaQxa8 ir siųskite savo darbus adresu:

Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija

SupaStore akademija
E. A. Jonušo g. 3
Neringa LT-93127
Lietuva

Sarah Staton yra šiuolaikinė menininkė, įsikūrusi Londone. Ji yra vyresnioji skulptūros profesorė Karališkajame menų koledže. Savo ilgalaikio projekto „SupaStore“ rėmuose per bendradarbiavimą, išradingas kartotes, studijinį darbą ir viešus užsakymus Staton tyrinėja socialinį meno potencialą. Jos dėmesys menui viešojoje erdvėje ir meno viešumui vystėsi ir kito tris dešimtmečius dirbant tiek nepriklausomai, tiek privačiame ir viešajame sektoriuose. Jos darbai yra daugelyje kolekcijų, įskaitant Britų muziejų, „Tate“ ir Anglijos Menų tarybą.

„SupaStore akademija“

 Nuo liepos 17 d.
Antradieniais–sekmadieniais 12–19 val.

 Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija
E. A. Jonušo g. 3 
Nida LT-93127

„SupaStore akademiją“ dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Londono karališkasis menų koledžas ir Vilniaus dailės akademija.

The post „SupaStore akademija“ – nauja menininkės Saros Staton instaliacija NMK appeared first on artnews.lt.