1

Viena menotyrininkė yra pasakiusi, kad norint sunaikinti meno kūrinį, reikia jį išanalizuoti. O kas nutinka, kai kūrinys pats tampa analitine priemone? Kuo tai paverčia meninį tyrimą? Ir kiek mokslinis tyrimas gali būti kūrybiškas? Šios ir panašios mokslo ir meno, analizės ir kūrybos, žinių ir pažinimo, faktų ir konstruktų opozicijos nagrinėjamos tęstiniame Jelenos Škulienės meniniame projekte „Simply complicated“.

Dar tebesitęsiantis projektas kol kas susideda iš performatyvaus veiksmo bei interviu su lankytojais, vykusių galerijoje „5 malūnai“ ir parodos VDA tekstilės galerijoje „Artifex“. Performatyvaus veiksmo metu autorė galerijoje stovinčias sieneles ranka išrašinėjo vienintele fraze: „I will make more and more boring art“. Tai – tikslinga jos nuoroda į J. Baldessari 1971 metais vykdytą performansą „I will not make any more boring art“. Taip perfrazuodama Baldessari frazę ir ja išrašydama erdvę autorė iškelia ir pagrindinius interviu klausimus – koks yra šiuolaikinis menas, kodėl ir ar jis nuobodus? Pašnekovai buvo kalbinami savo santykio su šiuolaikiniu menu tema. Gauti rezultatai panaudoti kaip medžiaga J. Škulienės meno darbams, kurie vėliau eksponuoti parodoje.

Tad projektas savo pobūdžiu primena mokslinį tyrimą: duomenų rinkimas ir apdorojimas naudojant socialinių mokslų metodikas (pusiau struktūruotas interviu, turinio analizė) vyko kalbinant atsitiktinius galerijos „5 malūnai” lankytojus, pokalbius fotografuojant ir filmuojant, o vėliau dirbant su išgauta tekstine ir vaizdine medžiaga. Anot autorės, apklaustųjų imtis tolygi ne tik amžiaus ir lyties, bet ir tautybės aspektu. Pastarasis daugiakalbis elementas vėliau išskleidžiamas ne tik parodos prezentacijoje VDA tekstilės galerijoje „Artifex“, kur pavadinimas užrašomas keliomis kalbomis, bet ir viename iš darbų, kur pašnekovų atsakymai užrašyti Brailio raštu.

2

Paradoksalu, bet eksponuojami į krūvą sumesti interviu atsakymai yra beveik visiškai anonimiški. Vienintelės į asmenį nurodančios žymės yra kalbinės – leksika, kalba, užfiksuotos pauzės, sakinių struktūros. Taigi asmeninė (nes konkretaus asmens) nuomonė tampa vien logine žinute, viena iš 257 kitų, beveik tokios pačios vertės ir formato. Panaši racionalizuoto kokybinio tyrimo ironiška kritika pastebėtina ir kitame J. Škulienės darbe, kuriame vienodo formato medinėse dėžutėse sudėti baltais dažais išdažyti ir suštampuoti interviu dalyvių asmeniniai rūbai. Įdomu ir tai, kad beveik visi dalyviai ekspozicijai atnešė marškinius, bliuzeles ar marškinėlius.

Kitus keturis eksponatus būtų galima aptarti kaip atskirą grupę, nes jie nužymi naują tyrimo etapą – tekstinės ir vaizdinės medžiagos kritinį ir interpretacinį apdorojimą. Eksponuojamos itin sumažinto formato fotografijos, šalia kurių pakabinti du stiklai: didinantis ir mažinantis. Tokiu būdu žiūrovas kviečiamas pasirinkti savo perspektyvą – pažvelgti lyg iš arčiau ar toliau. Atskiroje salėje sukabinti tolimesnio tyrimo žingsnio vaisiai: iš varinių laidelių nuausti 60 stačiakampių lentelių su į žodį redukuotomis pašnekovų refleksijomis, autorės pavadintais „vertinimo konstruktais“, pašnekovų santykio su šiuolaikiniu menu tema.

Medžiagiškumas svarbus ir dar viename J. Škulienės darbe, kuris savo išpildymu yra susijęs su lentelėmis, tačiau jusliškai jam oponuoja. Ant trečiosios salės sienos sukabintos metalinės plokštės, kuriose kiaurai išpjaustytos vėlgi į žodį sutrauktos pašnekovų emocinės reakcijos į meno patyrimą. Jos kontrastuoja su šilto atspalvio variniu audiniu. Menininkė – laidininkė – mediatorė empatiškai įaudžia į vario lenteles racionalistines refleksijas, „konstruktus“, tuo tarpu jausminės reakcijos išraižytos šaltai, tarsi antkapio įrašai. Tokiu būdu išryškinamas šių asmeninių komentarų kaip objektyvistinės tiriamosios medžiagos paradoksalumas.

Prieštara tampa ir paskutinio parodos eksponato temine ašimi. Ant baltos sienos parūdijusiomis vinimis prikalta dvylika atsakymų į klausimą „Kodėl verta į vizualaus meno parodą ateiti aklam žmogui?“. Atsakymai pateikiami visu tekstu, tačiau atspausdinti ant juodų A4 formato popieriaus lapų Brailio raštu. Pritemdžius šviesą susidaro įspūdis, kad lapai yra tušti, o tai, kad ant jų kažkas yra išspausdinta, galima pajusti tik prie jų prisilietus, lyg neregom.

3

Tad koks tas Jelenos Škulienės meninis tyrimas? Labiausiai į akis krentantis jo aspektas – savikūra. Interviu tema išsivysto iš užkliuvusios frazės, pabrėžtinai daugybę kartų išrašytos ant sienos. Pašnekovų atsakymai padiktuoja tolimesnių kūrinių specifiką: emociniai atsakymai įraižomi metale, reflektuoti „vertinimo konstruktai“ išaudžiami vario laidais. Tyrime naudotų kalbų įvairovė vėliau pateikiama kaip parodos reprezentacinė priemonė.

Antras itin ryškus tyrimo aspektas – žaismingumas, o gal kritiškumas, distancija. Kiekvienas tyrimo etapas skatina meninę refleksiją, interpretaciją. Autorė pasiūlo žiūrovui pažaisti perspektyvomis su didinančiu ir mažinančiu stiklu, kalbėtis apie šiuolaikinio meno vizualinį aspektą Brailio raštu. Interviu klausimus ir atsakymus pateikia taip, kad nebūtų įmanoma atskirti, kas per asmuo pasisakė, tokiu būdu ne tik sulygindama, suvienodindama pasisakymų autoritetinę vertę, bet ir panaikindama sociokultūrinį kontekstualumą. Pati analizė tampa meninio žaidimo priemone – manipuliuojama jos formomis, atsisakoma jos istoriškumo, asmeniškumo, nepasitikima jos rezultatais, jie perkuriami ir dekonstruojami.

Trečias elementas, apjungiantis ir pirmuosius du – tikslinga parabolė. Paprastai skirtingos mokslinio tyrimo dalys sąmoningai modeliuojamos taip, kad viena kitą papildytų, pateiktų skirtingus medžiagos pjūvius. Tuo tarpu, šiame projekte tyrimas tarytum pats sau trukdo, pats save stabdo, paneigia ir pratęsia netikėtomis formomis. Tai vyksta dėl meta–analizės būvio: menininkė tiria patį meninį tyrimą. Panašu, kad ją domina proto ir emocijos įtampa bei joje atsiskleidžiančios paradoksalios pažinimo, žinojimo ir tiesos problemos. Visa tai ir pabrėžiama, išryškinama.

Pagrindiniu trūkumu, žvelgiant iš projekto „tyriminės“, o ne meninės pusės galbūt laikytina šiame projekto etape dar neakivaizdi struktūrinė visuma, naratyvo fragmentiškumas. Tačiau kodėl bendro projekto labui reikia būtent tokių jo sudedamųjų dalių? Ką atskleidžia, kokias įžvalgas pateikia, kokią naudą neša vienas ar kitas tyrimo elementas? Kokia, išskyrus autorės meninio impulso, logika jungia šiuos tyrimo etapus į vienį?

Veikiausiai toks įspūdis susidaro, nes liko neišsikeltas aiškus ir vienareikšmis „probleminis klausimas“. Nėra aišku, ką būtent autorė siekė išsiaiškinti projekto pradžioje. Antra – tyrimui lyg ir trūksta išvadų. Kaip nėra aiškus klausimas, taip nėra aiškus ir atsakymas. Tyrimas atliktas, duomenys apdoroti, reflektuoti, bet lyg neapibendrinti. Vis tiktai esama autorės užuominų į jos vykdytą pusiau struktūruoto interviu fenomenologinės analizės metodiką.

Čia pat atsiranda ir meninis pateisinimas: kadangi tyrimas kuria pats save, jo tikrasis pavidalas, hėgeliškai nesikeikiant, pasimatys tik post factum. O tyrimas, kaip teigia pati autorė, tebesitęsia. Ar, kaip geram detektyve, proceso priežastis ir rezultatas atsiskleis galutiniame projekto „Simply complicated“ etape, ar kūrinys bus populiariai paliktas „atviras interpretacijoms“, nuspręs pati autorė. O žiūrovui tenka suprasti, kad paprasčiausiai ne viskas taip paprasta…

Vaizdai iš Jelenos Škulienės meninio projekto „Simply complicated“ galerijoje „5 malūnai“ ir parodos VDA tekstilės galerijoje „Artifex“.

The post Paprasčiausiai ne viskas taip paprasta. Jelenos Škulienės meninis projektas „Simply complicated“ appeared first on artnews.lt.

Meno ir edukacijos centras Rupert kviečia į pirmąjį naujos edukacinės paskaitų serijos „Pažintis su šiuolaikiniu menu” pokalbį. Kartą per mėnesį vyksiančių pokalbių ir paskaitų metu savo patirtimis ir įžvalgomis apie šiuolaikinį meną dalinsis žymūs Lietuvos ir pasaulio kolekcininkai, menininkai, kuratoriai ir meno centrų įkūrėjai. Susitikimai yra skirti tiek patyrusiems meno mėgėjams, tiek norintiems nuo pradžių susipažinti su šia sritimi.

Pirmasis Rupert organizuojamas pokalbis vyks šeštadienį, vasario 4 d., 17 val. kūrybinių industrijų centre „Pakrantė“ (Vaidilutės g. 79, Vilniuje). Pirmojo susitikimo svečias – vienas svarbiausių Didžiosios Britanijos meno kolekcininkų, DRAF meno fondo įkūrėjas, verslininkas Davidas Robertsas. Pokalbį moderuos Rupert direktorė, kuratorė Justė Jonutytė.

Renginys vyks anglų kalba su galimu vertimu į lietuvių kalbą. Būtina išankstinė registracija el. paštu info@rupert.lt arba telefonu +370 682 54 930 (darbo dienomis 9-17 val.).

Renginys nemokamas, tačiau visi norintys, pačių pasirinkta suma, galės prisidėti prie Ruperto edukacinės programos vystymo.

Daugiau informacijos www.rupert.lt

The post Pažintis su šiuolaikiniu menu (I dalis). Kolekcijos ir meno fondai – svečiuose Davidas Robertsas appeared first on artnews.lt.

 Sausio 26 d. 17 val., ketvirtadienį, Šiaulių dailės galerijoje įvyks dviejų parodų atidarymai: Rosandos Sorakaitės tapybos paroda „Persidengimai“ ir Povilo Ramanausko tapybinių instaliacijų paroda „Šviesos“.

Rosanda Sorakaitė (g.1988) – jaunosios kartos tapytoja, kurios pagrindinis kūrybos motyvas – įvairios šviesos formos, pasirodančios kasdienybėje. Gyvena ir kuria Kaune, dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje.

„Kūriniai atsiranda iš artimiausios aplinkos stebėjimo, praeities permąstymo. Kartais motyvas pasirodo atsitiktinai, kartais stebiu jį ilgesnį laiką, bet abiem atvejais įvyksta lyg trumpas blyksnis, kuris leidžia suprasti, jog šis momentas sutampa su vidine mintimi, gal dar net neužčiuopiama, nujaučiama. Ir paveikslas visad yra tik kažkas panašaus į tai, ką ketinai pavaizduoti. Pats tapybos procesas panardina į nebeesantį laiką, ir esi vienas, sau“.

Parodą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.

Paroda „Persidengimai“ veiks sausio 26 d. – kovo 11 d.

Povilas Ramanauskas (g. 1987) yra aktyviai kuriantis jaunosios kartos vizualaus meno kūrėjas iš Kauno, dalyvaujantis šiuolaikinio meno parodose ir projektuose Lietuvoje ir užsienyje. Pagrindinė jo kūrybos sritis – šiuolaikinės tapybos strategijos ir tapybos praplėtimo paieškos.

Povilas Ramanauskas savo kūryboje vizualiai nagrinėja įvairius galimus ir „negalimus“ tapybos raiškos pateikimo būdus. Parodoje pristatomi nauji ir senesni kūriniai, objektai ir instaliacijos, kalba apie tapybą, įvairius jos paviršius ir tapybą vienijančius elementus – šviesas.

Paroda „Šviesos“ veiks sausio 26 d. – vasario 18 d.

The post Rosandos Sorakaitės „Persidengimai“ ir Povilo Ramanausko „Šviesos“ Šiaulių dailės galerijoje appeared first on artnews.lt.

2017–ieji projektų erdvėje „Sodų 4“ prasidėjo menininko Tomo Martišauskio paroda „Pievų spėlionės“. Statiška parodos kelionė suteiks galimybę suklupti užkliuvus už informacijos medžiagiškumo ir jos plastikos, už gigantiškosios nematomybės mikroskopiškumo, erdviškojo telebūvio, vietų bei beprasmybės sutelkties, re–animuotų mitų, materijos. Iliustratyvumas čia tampa pagrindine parodos sąlyga, aplinkybe, prasmine struktūra, o instaliacija atveria daugiaprasmį Prometėjo mito fenomeną, užpildytą įvairiaplane objektų kalba.

„Šviesos priežastingumas yra perdėm svarbus. Monitorių fotonų šauksme slypi vitališkos traukos žavesys. Jo bekompromisis siekis yra būti aklai sekamu. Kelrodė žvaigždė likimo horoskope, kurios seniai jau nebėra, tik likęs jos šviesos pluoštas vis sklinda kaip senas liudijimas. Plačiausias spektras nuo nanometro iki megavato sutilpti pačiam ir savo prasmei sutalpinti. Klajonė tarp žalio–violetinio talpina ir įterpia srautus į duomenų tinklainę per trumpesnį laiką nei akimirksnis. Nuo tamsiosios mėnulio pusės iki Redlėjaus Skoto, nuo google gatvės vagystės, suplanuotos programinės įrangos iki heterotopijų. Nuo atsitiktinių susitikimų iki sandorių Maroko meteoritų rinkoje, nuo binominio būdvardžio iki robotizuoto piešinio, nuo Prometėjiškos šviesos iki Arduino mikrokontrolerio. Nuo mito iki metodo.“

Tomas Martišauskis (g. 1977) šiuo metu studijuoja doktorantūrą Vilniaus dailės akademijoje, kur anksčiau yra baigęs skulptūros studijas. Nuo 2000–ųjų aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje.

Paroda veiks iki sausio 28 d.

Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela

The post Tomo Martišauskio paroda „Pievų spėlionės“ projektų erdvėje „Sodų 4“ appeared first on artnews.lt.

Vasario 1 d. (trečiadienį), Modernaus meno centras (MMC) kviečia vilniečius ir miesto svečius užsukti į buvusį kino teatrą „Lietuva“. Nuo 12 val. iki 20 val. čia vyks nemokamos ekskursijos po vienos dienos parodą, o fojė bus atvira besidomintiems pastato istorija ir jo vietoje iškilsiančiu nauju muziejumi. Po renginio Pylimo gatvėje prasidės MMC statybų darbai.

 Nuo pat uždarymo „Lietuva“ liko užstrigusi pereinamojoje būklėje, miesto atminties žemėlapyje egzistuodama tarsi nostalgija mintantis vaiduoklis. 1965 m. pastatytas kino teatras buvo svarbi miestiečių gyvenimo dalis. Čia vyko filmų premjeros, retrospektyvos, kino festivaliai ir sunkiai prieinamų sovietiniame pasaulyje užsienio filmų peržiūros. Vėliau, jau nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, jis išliko aktualus kaip „Kino pavasario“ namai. 2002 m. pastatas buvo privatizuotas, ėjo iš rankų į rankas, tapdamas visuomenės diskusijų arena. Pagaliau „Lietuvos“ kino teatras priartėjo prie virsmo slenksčio – jau greitai jo vietoje iškils nauja kultūrinė erdvė.

Parodos atspirties tašku tapo prancūzų antropologo Arnoldo Van Gennepo išvystyta liminalumo, kaip tam tikros pereinamosios stadijos, idėja. Liminalioje būsenoje esantis žmogus praranda pirminį savo statusą – jau nebėra tuo, kas buvo, bet dar ir nėra tuo, kas bus. Nuo seno manyta, jog perėjimo stadijoje (vaikystė, paauglystė, nėštumas, gimdymas, mirtis) žmogus yra labiau pažeidžiamas, o išvengti grėsmių galima pasitelkus tam tikras ritualų formas: kaukes, žaidimus, užkalbėjimus ir kt. Pasibaigus pereinamąją būklę lydintiems ritualams, prasideda naujas brandos, vaisingumo etapas. Taigi paroda buvusiame kino teatre – tai ritualas, inicijuojantis naują etapą, pažymintis susitikimo pradžią.

Parodoje dalyvaujantys šiuolaikinio meno kūrėjai atstovauja skirtingas kartas, tačiau visi pasižymi jautrumu aplinkai. Jų kūriniai perteikia savitą žvilgsnį į šios vietos istorijos kaitą, kurdami gretutinius pasakojimus ir interpretacijas. Donatas Jankauskas apleistoje amfiteatrinėje salėje paguldo didžiulį batą, primindamas apie kažkada joje šurmuliavusius žiūrovus. Vitalij Červiakov tarsi etnografas tyrinėja įrašus apleisto kino teatro sienose. Grupė Cooltūristės ir Adomas Žudys pasiūlo originalią skaitmeninę kino teatro vaizdo interpretaciją. Nerijaus Ermino, Marijos Šnipaitės skulptūriniai objektai ir Lino Jusionio tapyba subtiliai užsimena apie ribines būsenas ir nostalgiją. Kristinos Inčiūraitės ir Justės Venclovaitės instaliacijos žiūrovui primina apie negandose visuomet slypintį kūrybiškumą. Juozas Laivys ir Aurelija Maknytė nevengia humoro ir ironijos, į perėjimo ritualą pasikvietę lapę, žuvį ir kiškį.

Nuo 12 val. „Lietuvos“ kino teatro fojė veiks MMC informacinė-laisvalaikio erdvė, skambės specialiai renginiui sudarytas kino muzikos garso takelis. 19 val. svečius pasveikins renginio šeimininkai ir prasidės vakarinė dalis kartu su DJ Snoody bei vaišėmis – renginio draugų „Vilkyškių pieninės“ sūriais, „Coffee-Inn“ kava, „Pylimo kmyninės“ skanėstais. Pailsėti kvies „Pušku Pušku“ sėdmaišiai.

Parodos kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Daugiau apie renginį ir registracija į ekskursijas po parodą čia.

MMC – šiuo metu besikuriantis naujas meno muziejus, 2009 m. pradėtas kurti Danguolės ir Viktoro Butkų iniciatyva. Iki atidarymo MMC veikia kaip „muziejus be sienų“ – įgyvendina visuomenei ir miesto svečiams atvirus kultūrinius projektus („Literatų gatvė“, „Vilniaus kalbančios skulptūros“), leidžia meno edukacijai skirtas knygas. Būsimo muziejaus pagrindą sudaro nuosekliai kaupiama Lietuvos meno nuo 1960-ųjų iki šių dienų kolekcija. Šiuo metu joje yra daugiau nei 4300 tapybos, grafikos, fotografijos, skulptūros, videomeno ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje pripažintų menininkų kūrinių. Daugiau apie MMC: www.mmcentras.lt.

MMC statybos prasidės 2017 m. pavasarį, pabaiga numatoma 2018 m. rudenį. Projekto autoriai – „Studio Libeskind“ ir „Do architects“. Projekto planavimo, projektavimo ir statybų valdytojai – inžinerinio konsultavimo įmonė „Baltic Engineers“, o projekto rangovas – „Naresta“.

The post „Susitikimo pradžia“. Paroda-dedikacija kino teatrui „Lietuva“ appeared first on artnews.lt.

Šį šeštadienį, sausio 28d., Rupert kviečia į neformalų rezidentų Merike Estna, Jozs Bitelli ir Andrea Zucchini darbų, kurtų Vilniuje, pristatymą.

Performansai prasideda 17 valandą Pakrantės kūrybinių industrijų inkubatoriaus (Vaidilutės 79 g.) galerijoje.

Merike Estna
Paveikslų serija „Post-nostalgiška vakarienės istorija“
Akrilo dažai ant popieriaus ir servetėlių, gėrimai skirti juos išgerti, sausasis ledas, atsiminimai.

Jozs Bitelli
Pakviesti vietiniai balsai išbandyti naujo muzikinio leidinio pamatus.

Andrea Zucchini
Naujas po-apokaliptinis videodarbas Sunmakers (liet. „Saulučių sukėjai“), 2017.
Treč 4 Sausio

– Hei
– Labas
– Ei, jei tu vis dar lauke, prigriebk AA baterijų, prašauu x
– OK, pažiūrėsiu ar čia yra
– Turiu
– Oj tu

– Ar tu vis dar nori išeiti? Tik dabar keliuosi
– Just tau taip pat nusiuntė fb nuorodą

Ketv 5 Sausio
– Pasirodo mano raktas nerakina durų, gal užrakink savo kambarį šiąnakt ir mes paklausim apie tai rytoj, faina vakarieniaut su tavim

Šešt 7 Sausio

– Hey, labas rytas
– Ar nori eiti į ŠMC parodas apie 13h?
– Nes aš mąstau, kad abejoju, kad galėsiu grįžti į miestą vėliau, nes jaučiuosi lyg pradėčiau sirgt
– O ne :((
– Nesirk
– Jo, norėčiau, bet ką tik atsibudau su per daug sentimentų, plius nekokiu virškinimu.

Pirm 9 Sausio

– Tikiuosi pavyko! ir sėkmės su pagiriom xo
– Ačiū, ką tik nusileidau, pagaliau išsikviečiau taksi, aišku jokių uberių 4 ryto, šiek tiek streso, bet pavyko. :) gerų šių kelių dienų tau, xx
– Phewww, džiaugiuos, kad neišsisuko iš orbitos dėl sniego
– Jo, visai linksma
– Ir ledas ežere nebejuda
– O wow! Užšalo :) super!
– Tikiuos greit galėsim ant jo vaikščiot, o saulučių sukėjai turės papildomą kelią!
– Ką tik pagaminau ypatingai prėską patiekalą
– Negali būt! Netikiu tavim

Pirm 23 Sausio

– Labas, kaip tu? Ar galvoji varyt į miestą? Ar nori pasigaminti vakarienę apie 19? Beje, skaitymo grupėj buvo labai gerai ir aš kalbuos su keletu žmonių, kad man reiktų dainuoti performanse… jeigu taip atsitiks…

Sekm 22 Sausio

Užuodžiu tik šunį! Ryškiai
– Haha, bet turbūt tik dūmai ir veidrodžiai
Renginį remia Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Šiaurės ir Baltijos šalių kultūrinio mobilumo programa.

The post Rupert rezidentų Merike Estna, Jozs Biteli, Andrea Zucchini darbų pristatymas – „Dūmai ir veidrodžiai“ appeared first on artnews.lt.

Sausio 31 d. 17.30 val. Kauno fotografijos galerijoje vyks Irenos Giedraitienės fotoalbumo „Moteris su fotokamera“ (Kultūros meniu: Vilnius, 2016) pristatymas. Pokalbį su autore, knygos sudarytoja ir leidėja Egle Deltuvaite, dalininku Jurgiu Griškevičiumi bei istoriku, monografijos „Nuobodulio visuomenė: kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984)“ autoriumi Tomu Vaiseta moderuos menotyrininkas Tomas Pabedinskas.

Knygoje publikuojama I. Giedraitienės archyvo dalis – tarsi sovietmečio Lietuvos kasdienybės metraštis. Tik jame labiau atsispindi ne oficialioji, o pozityvioji, gražioji, romantiškoji gyvenimo pusė. Čia maža politinio gyvenimo atspindžių: komunistinių paradų ar švenčių, partijos ar įvairiausių komitetų suvažiavimų bei kitų socialistinio realizmo proteguotų temų. I. Giedraitienės kūrybai nebūdinga ir santvarkos ar visuomenės kritika, žmonių ar jų ydų pašiepimas. Jos archyve – amžinųjų vertybių atspindžiai ir svarbiausių žmogaus gyvenimo įvykių dokumentai: vestuvės, laidotuvės, vaikai, šventės, atostogų tėkmė, susitikimai su įdomiais ar brangiais žmonėmis. Viskas, kas bent šiek tiek pakilę virš gniuždančios sovietinės realybės. Pati gyvenime būdama geraširdė, pozityvi, atvira, nelinkusi skųstis, I. Giedraitienė ir objektyvą dažniausiai nukreipia į tai, kas gražu ir gera, o jei ir paliečia liūdnesnę temą, vis tiek priverčia fotoaparatą nefiksuoti perteklinių neigiamų emocijų ar išraiškų.

Rinkinyje „Moteris su fotokamera“ publikuojamos 1955–1999 m. fotografijos, tačiau knygos struktūra remiasi ne chronologija, o teminiais pjūviais. Pradedant pirmąją ir bene ryškiausia serija „Tautų spartakiada“ (1956 m.) ir baigiant sukrečiančiais, bet nuostabiais mirštančios autorės mamos portretais.

Seriją „Tautų spartakiada“ galima laikyti pirmaisiais žingsniais fotografės karjeroje, kuri 1975 m. pasiekė kulminacinį tašką – už fotografiją „Vestuvės“ (1974 m.) gautas prestižinis „World Press Photo“ apdovanojimas „Aukso akis“. Nors, kaip 2016 m. fotomenininkų seminare Nidoje pasakojo Aleksandras Macijauskas, labiausiai kolegos jai „pavydėjo“ mamos portreto („Rūpestis II“. Iš serijos „Motina“. Panevėžys, 1998).

Knygos dailininkas Jurgis Griškevičius nesivadovavo klasikiniu fotoalbumo kanonu, tad šio leidinio negalima pavadinti tradiciniu, ypač Lietuvos meno leidinių kontekste. Knygos dizainas – tarsi uniforma I. Giedraitienės fotografijoms, siekiantis pabrėžti dokumentalumą, tam tikrą buitiškumą, sukuriantis fotokontaktų peržiūros įspūdį. Prie to prisideda ir šriftų, ir popieriaus pasirinkimas. Pastarasis nėra įprastas meno katalogui, priešingai – linkęs sugerti dažą, nugesinti kontrastingumą, tačiau šiltas ir malonus liesti.

Noras pristatyti sovietmečio kontekstą jo nepatyrusiai jaunajai kartai tapo priežastimi ieškoti tinkamos istorinės perspektyvos. Ir pačios I. Giedraitienės, jos kūrybos, pasiekimų negalima vertinti neatsižvelgiant į laikotarpį ir jo diktuojamas taisykles, ypač moterims. Šios nelengvos užduoties sutiko imtis jaunas istorikas dr. Tomas Vaiseta (straipsnis „Labirintas su mirusia pabaisa: klaidžiojimas po sovietmečio kasdienybę“) ir jam puikiai pavyko. Menotyrininkas dr. Virginijus Kinčinaitis savo dėmesį skyrė pirmajai autorės serijai „Tautų spartakiada“ ir analizės raktu pasirinko lytiškumą, kūniškumą. Literatė Rūta Mėlynė tekste „Sustabdytų sovietmečio akimirkų istorijos“ pasinėrė į I. Giedraitienės kūrybą, straipsnyje svarsto apie fotografijų, fotografo reikšmę sovietmečiu ir dabar.

Knygos sudarytojos Eglės Deltuvaitės teigimu, „šia knygą norisi traktuoti kaip alternatyvų požiūrį į I. Giedraitienės kūrybą. Sąmoningai siekta pristatyti mažiau eksponuotas ir publikuotas fotografijas, o kai kurioms jų – tai debiuto platforma, kuri, tikiuosi, leis iš naujo įvertinti ir permąstyti autorės poziciją Lietuvos fotografijos istorijoje, o gal net įkvėps išleisti dar vieną fotografijų knygą“.

The post Irenos Giedraitienės fotoalbumo „Moteris su fotokamera“ pristatymas Kaune appeared first on artnews.lt.

Vasario 3 d. 18 val. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) vyks menininkės, VDA Kauno fakulteto Tapybos katedros vedėjos doc. Aušros Vaitkūnienės parodos „Gamtos gurmano kabinetas“ atidarymas.

Kas yra miškas? Atrodo, keistas klausimas. Juk mišką žino visi. Tikriausiai pasakysite, kad tai plotas, kur auga daug medžių. Tačiau, jeigu medžių auga daug, bet jie toli vienas nuo kito, tai dar ne miškas, o retmė. Jeigu medžių daug, bet jie užima nedidelį plotą, tai irgi ne miškas, o giraitė.

Kas yra paroda? Žiūrovai jau įpratę, kad tai galerijos sienos, nukabinėtos ar instaliuotos meno kūriniais. Jei kūrinių daug ir jie nesukuria įtaigos, tai dar ne paroda. Jei kūrinių daug, bet jie tik imituoja pasaulį, neužmegzdami ryšio su žiūrovu, tai taip pat ne paroda.

Čia yra ne paroda, o kūrinių, daiktų ir t.t. kabinetas, talpinantis mano pastebėjimus, mintis ir jausmus apie gamtą ir pasaulį. Kabinetas, tapęs atviru žiūrovams, perkeltas iš mano dirbtuvės ir namų, kad būtų galima bendrauti, kalbėtis ir juokauti. Ir jei tokiu būdu atsiras naujų įžvalgų, idėjų ar minčių, tai šis kabinetas galės tapti paroda.

Galerijos erdvėje reikėtų ieškoti paradoksalių sugretinimų, pateiktų tekstų turinyje ir vaizdiniuose. Čia nestokojama žinomų citatų iš meno istorijos, tačiau jos pateikiamos su tam tikra bravūra, kuri įgalina nusišypsoti. Kabinete kuriamas erdvėlaikis nėra orientuotas į vieną prasmės centrą, bet nėra ir chaotiškas. Nuo mokslinės poetinės sintezės iki informatyvaus magiškojo realizmo naivumo, jausmų analizės iki utopinių vizijų – tai bandymas žiūrovui primesti sprendimus, kuriuos jis intelektualiai suvoktų kaip nebūtinus ir atrastų savo įžvalgas ir vizijas.

Aušra Vaitkūnienė

Paroda veiks iki kovo 3 d.

The post Aušros Vaitkūnienės paroda „Gamtos gurmano kabinetas“ galerijoje „Meno parkas“ appeared first on artnews.lt.

 Paraiškos priimamos iki: 2017 m. kovo 15 d.

 Rezidencijų programa Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje skirta jauniems ir patyrusiems menininkams, dizaineriams, architektams, kuratoriams ir menotyrininkams, meno kritikams, rašytojams bei filosofams iš Lietuvos ir užsienio. Pabaltijo šalyse NMK yra didžiausias toks rezidencijų, edukacijos ir meno centras, suteikiantis galimybę gyventi, dirbti ir kurti Baltijos jūros pakrantėje, Kuršių nerijos nacionaliniame parke. 2011-aisiais veiklą pradėjusioje Nidos meno kolonijoje per beveik 6-erius metus rezidavo apie 300 menininkų ir kultūros lauko atstovų.

Profesionalios kūrybinės erdvės, laboratorijos ir menininkų bendruomenė. Kūrėjai ir tyrėjai, ieškantys ramios aplinkos gali išnaudoti ne tik vietos specifiką, bet ir naujas kolonijos erdves, o norintys kurti meno kūrinius ar procesus gali naudotis profesionalia įranga ir darbui su įvairiomis medžiagomis bei naujausiomis medijomis skirtomis laboratorijomis.

Rezidencijų atmosfera ir intensyvumas Nidos meno kolonijoje priklauso nuo sezono ir Kolonijoje vykstančių renginių. Kolonijoje nuolatos būna nuo 7 iki 70 žmonių. Rinkdamiesi tinkamiausią rezidavimo laiką, atkreipkite dėmesį, kad rugsėjį, dalį gegužės ir birželį pagrindiniame Kolonijos pastate praktikas atlieka Vilniaus dailės akademijos meno, architektūros ir dizaino studentai; rugpjūtį čia galite sutikti Nidos doktorantų mokykloje dalyvaujančius tyrėjus ir paskaitas vedančius profesorius; nuo spalio iki balandžio čia galite mėgautis vienatve, kartkartėmis sudrumsčiama ar pagyvinama kitų menininkų, vizituojančių dėstytojų ir meno studentų.

Gyvenimo ir socialinės sąlygos. Kiekvienam rezidentui suteikiama viena iš penkių studijų – 65 kv. m. dviejų aukštų erdvė su visais būtinais patogumais.

Individualios rezidencijos

Rezidencijos laikotarpis: 2017 m. rugpjūtis – 2018 liepa

Paraiškos priimamos iki: 2017 m. kovo 15 d.

Rekomenduojama rezidencijos trukmė: 2 mėnesiai

Galima rezidencijos trukmė: nuo 1 iki 4 mėnesių

Stipendijos ir kaina: Šiuo metu stipendijų Kolonija pasiūlyti negali, tačiau kviečia dalyvauti Neringos savivaldybės meno stipendijos konkurse. Ši stipendija skirta Lietuvos vizualiųjų ir taikomųjų menų, dizaino, architektūros, dailės istorijos, teorijos ir kritikos profesionalams. Stipendijos dydis – 600 EUR. Konkurso dalyvis turi pateikti su Neringos socialiniais, kultūriniais ir gamtiniais aspektais susijusį projekto pasiūlymą.  Paraiškos stipendijai gauti priimamos iki šių metų kovo 15 dienos. Studijos ir gyvenamojo ploto nuoma yra 400 EUR/mėn (spalio–gegužės mėnesį rezidentams iš Lietuvos taikoma 300 EUR/mėn kaina), į nuomą įskaičiuoti visi komunaliniai mokesčiai, naudojimasis kolonijos turima technine įranga, Wi-Fi, bendrosiomis erdvėmis ir dviračiais.

Galimybė vesti edukacines dirbtuves: Planuojantiems Nidos meno kolonijoje reziduoti 2017 m. rugsėjį–gruodį, siūlome pasinaudoti galimybe vesti edukacines dirbtuves vietinėse Nidos švietimo įstaigose (Neringos gimnazijoje ar meno mokykloje). Už šią veiklą siūlome ~200 eurų užmokestį.

Atrinktiems kandidatams pageidaujant, išsiunčiamas laiškas ar rekomendacija, galinti pasitarnauti individualioms stipendijos paieškoms.

 Nidos doktorantų mokyklos rezidencija meno ir mokslo doktorantams

 Rezidencijos laikotarpis: 2017 m. liepa-rugsėjis (1 arba 2 mėn)

Nidos doktorantų mokykla yra NMK laipsnio nesuteikiantis akademinis padalinys, organizuojantis intensyvius kursus ir rezidencijas. Doktorantų mokyklos projektą bendrai su VDA Nidos meno kolonija rengia Aalto universitetas (Helsinkis, Suomija). Rezidentūros programoje Nidos meno kolonija kviečia dalyvauti menininkus bei humanitarinių mokslų tyrėjus doktorantūrą studijuojančius bet kuriame kitame pasaulio universitete ar akademijoje. Šios mokyklos tikslas – naujas žinias generuoti už įprastų mokymosi modelio ribų bei tapti patrauklia Europos akademines meno institucijas apjungiančia alternatyva antrosios pakopos studijas baigusiems studentams.

Nidos doktorantų mokyklos vasaros kursų sesija vyks 2017 m. rugpjūčio 21 – 26 d. ir šiemet bus skirta vizualiųjų menų, dizaino ir architektūros tyrimų metodams ir metodologijoms. Daugiau apie šių metų Nidos doktorantų mokyklą.

Tarp patvirtintų dėstytojų: dr. Joanne Morra (Central Saint Martin koledžas, Londono menų universitetas), dr. Marquard Smith (Journal of Visual Culture ir Londono universitetinio koledžo edukacijos institutas), prof. Juha Suoranta (Tamperės universitetas, Suomija).

Kaina: doktorantų rezidencijoms galioja tokios pat sąlygos kaip ir individualioms rezidencijoms, tačiau atrinktiems rezidentams užtikrinamas nemokamas dalyvavimas vasaros kursuose, o už dalyvavimą suteikiami 5 ECTS kreditai.

7-asis Inter-formato simpoziumas „Palei linijas: žemėlapiuoti ir vaikščioti“

 7-asis Inter-formato simpoziumas vyks 2017 m. gegužės 19 – 22 dienomis

Šįkart simpoziumas suburs per 40 profesionalų (menininkų, muzikantų, filosofų, mokslininkų archeologų ir kitų sričių tyrėjų) apmąstyti liniją kaip pagrindinį vizualinių žinių elementą ir mediją. Naudodamasis linija kaip simboliniu, metaforiniu ir analitiniu instrumentu simpoziumas atskleis įvairias strategijas kaip susieti šiandieninę kultūros ir visuomenės būklę per braižymo, žemėlapiavimo, piešimo, vaikščiojimo, įrašymo, atlikimo, rašymo, skaitymo ir dainavimo metodus. Daugiau apie koncepciją ir sąlygas.

Patvirtinti menininkai ir pranešėjai: Awst & Walther (UK/DE), Zbyněk Baladrán (CZ), Vitalij Červiakov (LT), Nikolaus Gansterer (AT), Morten Norbye Halvorsen (NO), Lina Lapelytė (LT), Karen O’Rourke (FR/USA), Marcus Steinweg (DE), Jessica Warboys (UK) ir kiti.
Kuratoriai: Thomas Thiel (DE) ir dr. Vytautas Michelkevičius (LT)

Kaina: 150 EUR (studentams 100 EUR). Į kainą įskaičiuotas apgyvendinimas triviečiame kambaryje (ribotas vietų skaičius) Nidos meno kolonijoje ir maitinimas.

 Visos paraiškos priimamos iki 2017 m. kovo 15 d. Jas prašome siųsti elektroniniu paštu  info@nidacolony.lt, laiško temos laukelyje įrašant raktinį žodį (individuali rezidencija, doktorantūros rezidencija arba simpoziumas). Teikiant paraiškas prašome vadovautis paraiškų teikimo tvarka.

The post VDA Nidos meno kolonija kviečia teikti paraiškas: 2017–2018 m. rezidencijų programai ir 7-ajam Inter-formato simpoziumui appeared first on artnews.lt.

Sausio 20 d. atidaryta Agnės Juodvalkytės paroda TRACES projektų erdvėje „Kabinetas” Kaune. Pirmoji personalinė tarp Berlyno ir Vilniaus kuriančios menininkės paroda, kaip ir jos kūryba apskritai, tiria erdvę ir remiasi medžiagiškumu. Pristatomi naujausi kūriniai, įgyvendinti rezidencijoje Norvegijoje.

Pasak Berlyno Kunstfabrik HB55 kuratorės Kerstin Godschalk, Agnė Juodvalkytė garsiausiai leidžia kalbėti drobėms. Įgijus Tapybos specialybę Vilniaus dailės akademijoje, jos kelias vedė nuo spalvos žymės iki audeklo materialumo paieškų. Išlaikydama pagarbą, jautrumą ir taikydama žinias, ji lieja prislopintų spalvų paletę, nusagstytą gyvais tonais. Menininkė skalauja, balina, klosto ir lanksto drobę. Naudojamos įvairios medžiagos atrandamos visame pasaulyje, ar jos močiutės palėpėje. Galutinis vaizdas kupinas kiekvieną audeklo dalį supančių asmeninių istorijų, ir išeinantis iš įprastos tapybinės dvimatės erdvės.

Menininkė ryžtingai į gerąją pusę išverčia tai, kas dažniausiai lieka už uždarų studijos durų. Jos kūryboje veikia atsitiktinumas ir intuicija, atskleidžiamos įvairiausios tapybos technikų galimybės ir formatai. Pasitelkdama neištemptą drobę, kupiną estetinės emocijos ir nepakartojamo lengvumo, Agnė akimirksniu pritraukia žiūrovo dėmesį.

Agnė Juodvalkytė studijavo Tapybą Vilniaus dailės akademijoje ir Ispanijoje (UCLM, Facultad de Bellas Artes de Cuenca). Nuo 2007 metų dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Menininkės kūryba pristatyta Berlin Art Week (HB55 Kunstfabrik, Berlynas, 2016), #kristallin 18 (Salzamt menininkų rezidencija, Lincas, Austrija, 2015), Jaunojo tapytojo prizas (ŠMC, 2014), Autumn Views (Panke, Berlynas, 2014), Jaunųjų Baltijos šalių tapytojų konkursas (Ryga, 2010) bei kitur. Dalyvautos rezidencijos ir apdovanojimai: Kristiansand rezidencija Norvegijoje (2016), CreArt rezidencija Austrijoje (2015), Jaunųjų Baltijos šalių tapytojų konkursas „GlobalArtRoom” Latvijoje (2010).

Paroda veikia iki 2017 m. vasario 3 d.

Nuotraukos: Rūta Stepanovaitė

The post Agnės Juodvalkytės paroda TRACES „Kabinete” appeared first on artnews.lt.

Retai kada Lietuvoje paroda ar projektas sulaukia tiek apžvalgų skirtinguose sklaidos kanaluose, kiek Eglės Ridikaitės „Atėjai, pamatei, išėjai: Kultūringos grindys“ VDA parodų salėje „Titanikas“ ir galerijoje „Artifex“. Lietuvos kultūros žiniasklaida gana dažnai nebyliai pasidalija „įtakos zonomis“: apie vienokias parodas rašo „7 meno dienos“, kitokias – artnews.lt, dar kitas – „Kultūros barai“ ir t. t. Ši recenzija, ko gero, jau viena iš paskutiniųjų – Ridaikaitės parodos įvertinimai pasirodė visuose išvardytuose ir keletoje kitų leidinių, ji buvo pristatyta kultūros laidose, jau neminint meno žiūrovų įrašų socialiniuose tinkluose. Tad daugelio dalykų, kuriuos galima pasakyti apie šios parodos formą ir turinį, atsisakysiu – neverta šeštą ar septintą sykį kartoti panašių įžvalgų, rizikuojant, kad žiovulio apimtas skaitytojas nepasieks nė teksto vidurio.

Todėl pamėginsiu šiek tiek paslinkti dėmesio centrą nuo meno kūrinio analizės į jo pasirodymo aplinkybes ir paklausti – kur tokio susidomėjimo Ridikaitės projektu šaknys? Kuo jis taip patraukė ir profesionalų, ir – sic! – plačiąją auditoriją (turbūt gerokai platesnę nei Lietuvoje įprastas (šiuolaikinio) meno žiūrovų ratas)?

Nesumenkindama Ridikaitės darbų, kaip universalių, išliekančių meno kūrinių, vis dėlto manau, kad viena iš projekto poveikio ir sėkmės priežasčių yra tai, jog jis visuomenei buvo pristatytas „laiku ir vietoje“. Laiko ir vietos aplinkybių čia yra keletas, viena jų aktualesnė kalbant apie meno profesionalus, kita – ir apie juos, ir apie platesnę publiką.

Vieną aplinkybę, labiausiai dominančią meno profesionalus, ne sykį išryškino „Kultūringų grindų“ pranešimai spaudai ir minėtos recenzijos spaudoje. Tai siūlymas 2016 metus tituluoti „Grindų“ metais, dažnos nuorodos į šviežiai atliktą ir pristatytą Eglės Grėbliauskaitės projektą „C30/37-XC3-CI0,2-D16-S3“ pirmojoje Titaniko parodų salėje (vietoj keraminių plytelių išlietas betono grindis), taip pat – epizodiškai – į vieną paskutinių 2016 m. parodų Šiuolaikinio meno centre „Seklus, greitas ir dar neįvardintas“, kurioje buvo nuluptas (beje, ne pirmąsyk) grindų plotas atidengiant senąją dangą.

Ridikaitės projekto dalies, eksponuotos „Artifex“ galerijoje, pristatyme šiek tiek gynybiškai pabrėžiama, kad rodomas darbas – nutapytos ir taip išsaugotos keraminės „Artifex“ grindys prieš jas užliejant industrinio betono sluoksniu – buvęs sumanytas ir įgyvendintas anksčiau, tad nesąs nei Grėbliauskaitės gesto komentaras, nei atsakas jam. Ir vis dėlto, sykį įgyvendinti, meno kūriniai mažai paiso diachroninių santykių (skirtingai nei mokslo darbai, kuriems pirmumo ir naujumo principas visada yra vienas svarbiausių) ir be autorių leidimo komunikuoja tarpusavyje. Ridikaitės grindų – ir mozaikinių senųjų, ir euroremontinių – drobės komentuoja pirmajame „Titaniko“ aukšte bei „Artifex“ galerijoje išlietas betono grindis (du labai panašius sprendimus, nors vienas buvo meninis gestas, o kitas – institucinis sprendimas) ir antrajame „Titaniko“ aukšte likusias keramines plyteles. Lygiai taip ir Eglės Grėbliauskaitės betono grindys dabar jau yra ir Ridikaitės tapybinės archeologijos replika.

Abiejų menininkių veiksmai nukreipti į skirtingus tos pačios ašies galus: Grėbliauskaitės betonas stengiasi paslėpti, nuslopinti, neutralizuoti; Ridikaitės paveikslai – ištraukti, nuvalyti, išryškinti. Grėbliauskaitės siekis buvo „Titaniko“ grindis iš įkyraus nekviesto „eksponato“ paversti į nuolankų foną. Ridikaitė, atvirkščiai, mindžiojamas ir purvo sluoksniais padengtas (dažniausiai) laiptinių grindis iškabina ant sienų žiūrovo akių lygyje taip, kad kiekviena blunkanti plytelė būtų apčiuopta ir atidžiai apžiūrėta. Grėbliauskaitės ir Ridikaitės meniniai gestai, susitikę erdvėje ir laike, sykiu ir jų kontekste prisiminta keliasluoksnė ŠMC grindų istorija staiga priverčia suabejoti kiekvieno iš šių projektų atskirai skleidžiamomis tiesomis, kurios iš pirmo žvilgsnio rodėsi tokios tikros. Projektų dialogas perša klausimus apie tai, kas ir kada laikoma vertinga, kas ir kodėl išlieka, o kas sunakinama, kas dar sykį atkuriama, ko ilgimasi ir kas tampa vertybe prabėgus laikui, ką norime atkasti ir sugrąžinti, o ką susigėdę vėl slepiame po naujais sluoksniais.

Neverta abejoti, kad paskiri „Kultūringų grindų“ darbai bus dar ne sykį rodomi parodose. Tačiau atitolę nuo palankaus konteksto, kuriame buvo pristatyti pirmą sykį, jie rizikuos netekti konceptualaus krūvio ir daugiau žavės kaip tapybinė dokumentika, kruopštus, sudėtingas darbas (daugsyk pavadintas „titanišku“ – beje, toks epitetas taikytas ir Grėbliauskaitės grindims) ir kiekvieno akiai atskleista įspūdinga ornamentika.

Kita, ir profesionalams, ir plačiajai publikai aktuali Ridikaitės projekto pasirodymo aplinkybė – tai pastarųjų metų susidomėjimo Vilniumi bumas. Pirmiausia ši tendencija krinta į akis augančiu leidinių (mokslinių, literatūrinių, eksperimentinių, gidų ir architektūros sąvadų) apie Vilnių skaičiumi ir ne sykį kartojamais tiražais. Apie šį naują interesą spaudoje buvo kalbėta po praėjusių metų Knygų mugės, kurioje naujų knygų Vilniaus tema buvo pristatyta gal dešimt ar daugiau, ir ne viena leidykla minėjo jas tarp perkamiausių. Tiesa, vilnietiškų bestselerių sąrašą reikėtų pradėti nuo gerokai seniau – Kristinos Sabaliauskaitės, Laimono Briedžio, galų gale prieš keletą metų pagaliau perleisto rariteto – Vlado Drėmos „Dingusio Vilniaus“, kuriam atsaką sukūrė Vidas Poškus savo „Nedingusiame Vilniuje“. Tačiau būtent pastarųjų metų užrašyto Vilniaus bumas koja kojon žengė ir su kita tendencija: profesionalų ir profesionalais tampančių mėgėjų vedamos ekskursijos po Vilnių kaskart naujais maršrutais tapo dažnais Facebooko įvykiais, kurių dalyviai – bent jau virtualūs – paprastai viršija bet kokios ekskursijos galimybes, nebent ji siektų virsti nesankcionuotu mitingu. Šią (viešų) ekskursijų maniją, ko gero, sykiu su LUNI užvirė Darius Pocevičius, kuris pernai jas pavertė bestseleriu „100 istorinių Vilniaus reliktų“.

Eglė Ridikaitė šiame Vilniaus manijos sukūryje pasirodo kitu pavidalu ir medija (tiesa, ir jos atradimų originalai buvo pristatyt net keliose gido vedamose eksursijose). Ji iškabina žiūrovui prieš akis tai, apie ką kiti autoriai kalbėjo daugiausia žodžiais, lydimais nebent prastos kokybės dokumentacijos. Žydų pirtis, neleidusi Ridikaitei ramiai miegoti visus ketverius metus, kol sukolekcionavo ir drobėje atkūrė ją bei po jos sekusias kitas kultūringas plyteles, yra ir Pocevičiaus veikale, pažymėta Nr. 31. Tik čia autoriaus žodžiai, nors ir puikiai surašyti, turbūt niekam nesukels nemigos – o ir jam pačiam, galima suprasti, ramybės labiau nedavė ne keraminiai ornamentai, bet didesnė retenybė, mikva – žydų ritualinių apsiplovimų baseinėlis to paties pastato rūsyje.

Tad Ridikaitės tapybinis žvilgsnis į Vilniaus tyrimus įveda kitą dimensiją: rinkdama objektus savo grindų kolekcijai ji ieško ne įdomybių ar vertingų reliktų. Jos paveikslų pavadinimai fiksuoja adresus, bet nesigilina į objektų istoriją ar unikalumą. Estetikos pagautą žvilgsnį grindžia kitos vertybės: iš skirtingų laikmečių lopų sudurstyti grindų „kilimai“ čia perteikiami vienodai ir necenzūruoti, lygiai taip pat kaip ir tie, kurie išliko vientisi ir nesugadinti. Netgi dar daugiau, tie, pasitrynę ir palopyti naujomis, tačiau prastesnėmis plytelėmis, išpurkšti drobės paviršiuje pasirodo įdomesni, labiau intriguojantys, žavesni už geriau išlikusius istorinius „amžininkus“.

Ridikaitės grindų paveikslai sukuria paradoksalų santykį su dokumentacijos tradicija. Vladas Drėma, „statydamas“ dingusį Vilnių, rėmėsi daugybe dailininkų piešinių ir tapybos darbų – jie, su daugiau ar mažiau vaizduotės, atkeliavo iš vietų ir laikų, kuriuose fotografija negalėjo būti. Ridikaitė dokumentuoja tapydama tada, kai egzistuoja milžiniškos technologinio įamžinimo galimybės, tad šis pasirinkimas atrodo savotiškas blefas. Ir vis dėlto lyginant su fotografija, jos paveikslai pasirodo besą tobula savo objekto dokumentacijos priemonė: naudodama trafaretus paveikslams purkšti, Ridikaitė atkuria ne tik grindų ornamentus, bet ir industrinės gamybos objektams tipišką dekoravimo būdą.

Tad Ridikaitės vertikalios grindys randa sau tobulą nišą tarp naujųjų Vilniaus tyrinėjimų ir jo entuziastų: mažai pastebėtą ir įvertintą, tačiau labai universalų objektą (tikėtina, kad tokias grindis per daug nemąstydami trypiate ar trypėte ir jūs), netipinę, tačiau paveikią perteikimo priemonę, fotografišką dokumentalumą, sykiu pasiliekant meno teritorijoje, plonytę ribą tarp asmeniškumo ir objektyvaus duomenų rinkimo (taip: „Įėjimas prie Andžės / Gėlių g. 9“), išplėstinį projekto pristatymą (ekskursijos po kūrinių prototipus su gidu) ir žavingą dekoratyvumą, kurį galima tyrinėti, bet labai lengva – ir tiesiog grožėtis.

Išsamų fotoreportažą iš Eglės Ridikaitės parodos„Kultūringos grindys“ VDA parodų salėse„Titanikas“ galite peržiūrėti čia.

The post Laiku ir vietoje. Eglės Ridikaitės „Kultūringos grindys“ appeared first on artnews.lt.

Vasario 2 d., ketvirtadienį, 19 val. Šiuolaikinio meno skaitykla kviečia į Gedimino G. Akstino publikacijos„it depends“ sutiktuves, kurių metu autorius savo projektą pristatys renginiui specialiai sukurtoje architektūrinėje aplinkoje.

„Truputį daugiau nei prieš metus man parodė kaip patekti į „Artis” zoologijos sodą neperkant bilieto kasoje. Taigi, mano bilietu į sodą, greta popierinio varianto, tapo ir tam tikras žinojimas. Šiuo metu naudoju abu bilietus tam, kad suprasčiau, kuo jie susiję ir ar jie išvis susiję. Du atskirti įėjimai, du skirtingi bilietai, abu tikri, abu galioja tame pačiame realybių fabrike”.

it depends – tai leidinys ir besitęsianti menininko kūrinių serija, prasidėjusi nuo pokalbių su valstybine olandų geležinkelių bendrove „Nederlandse Spoorwegen (NS)” bei grafičių piešėjais Amsterdame. it depends aptinka ir plėtoja įvairius objektų ir žmonių atsiradimo būdus – neišvengiamus skirtingų praktikų persiklojimo procesus.

Gediminas G. Akstinas (g.1987) yra lietuvių menininkas šiuo metu gyvenantis Amsterdame. 2015 metais jis baigė studijas Sandbergo institute. Tarp naujausių jo personalinių parodų – „SHIP“ Amsterdamo Kunstverein (kartu su Gediminu Akstinu (g.1961)) ir „BROWSERS“ trumpalaikės nuomos butuose Vilniuje. Šių metų sausio 12 dieną leidinys it depends buvo pristatytas knygyne „San Serriffe“ Amsterdame.

Vakaro metu leidinys bus dalinamas nemokamai.

Ačiū korėjietiško maisto restoranui „Taste – JHK&DD’s Place” (Vokiečių g. 2, Vilnius) už paskolintą dizainą renginio plakatui ir „AFK – the Amsterdam Fund For the Arts“ už paramą.

The post Gedimino G. Akstino publikacijos„it depends“ sutiktuvės ŠMC skaitykloje appeared first on artnews.lt.

Vasario 3 d., penktadienį, 18 val. Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) atidaroma meninio ir mokslinio tyrimo paroda „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“. Parodoje pristatomi meno kūriniai ir mokslo tyrimai, kuriuose miestas yra apmąstomas ne kaip išskirtinai žmogaus kūrinys, bet kaip ekosistema, kurioje žmogaus veikla nuolatos sąveikauja su gyvosios ir negyvosios gamtos procesais.

Vasario 3 d. 11 val. NDG vyks spaudos konferencija, kurioje dalyvaus parodos kuratoriai Vytenis Burokas, Vitalij Červiakov, Eglė Mikalajūnė, Eglė Nedzinskaitė, menininkai Julius von Bismarck, Neringa Černiauskaitė, Ugnius Gelguda, Kuai Shen, Julijonas Urbonas ir NDG vadovė Lolita Jablonskienė.

Miestas dažnai yra suvokiamas kaip gamtos antitezė – „ieškoti“ gamtos važiuojame į kaimą, mišką ar kalnus. Paroda „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ siūlo radikaliai kitą požiūrį: jis leis pažvelgti į miestą kaip į ekosistemą, kurioje homo sapiens, nors ir yra vyraujantis elementas, bet visgi – ne sistemos autorius. Pasak parodos kūrėjų, net ir būdami mieste, mes gyvename gamtoje ir susiduriame su jos dėsniais pačiais netikėčiausiais būdais.

Ši paroda apjungs meną ir mokslą: joje bus pristatomi penki nauji šiuolaikinio meno kūriniai, sukurti bendradarbiaujant su mokslininkais, ir šeši moksliniai tyrimai, kurių vizualius, kūrybiškus pristatymus kartu su mokslininkais parengė parodos kuratoriai.

Moksliniai tyrimai atskleis, kaip keitėsi žmogaus vaidmuo Vilniaus miesto ekosistemoje XIII–XXI a.: nuo miesto įkūrimo kalvotoje, šaltiniuotoje vietovėje iki ateities perspektyvų klimato kaitos įtakoje. Bus galima sužinoti, kaip padidėjęs žmonių tankis XVI–XVII a. paveikė atskirus kūnus, kaip XIX amžiuje ir tarpukariu vilniečiai kovojo su nematomos gamtos grėsmėmis ir kaip sovietinio Vilniaus paveldą sąvartynuose įvertino augalija.

Parodoje dalyvaujantys menininkai atvers kitokio žvilgsnio į šiandienį Vilnių galimybę. Kaip atrodytų miestas šikšnosparnio „ausimis“? Kuo Vilniaus skruzdėlynų politika panaši į Vilniaus miesto politiką? Ar robotai taps svarbesni už mus miesto ekosistemoje? Ar galima miesto bendruomenės netektį palyginti su galūnės netektimi? Kas atsitinka, kai nustoja galioti 99,9 proc. laiko mus veikiantys fizikos dėsniai? – klausia menininkai, suteikdami lankytojams intriguojančią galimybę patiems surasti ar net pajusti atsakymus.

Dalyviai: Kader Attia; Julius von Bismarck; Pakui Hardware (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda); Kuai Shen; Julijonas Urbonas; Rimantas Jankauskas, Šarūnas Jatautis ir Ieva Mitokaitė; Iwona Janicka; Vida Motiekaitytė; Egidijus Rimkus, Dovilė Keršytė ir Justas Kažys; Oksana Valionienė, Aistis Žalnora.

Kuratoriai: Vytenis Burokas, Vitalij Červiakov, Eglė Mikalajūnė, Eglė Nedzinskaitė

Organizatorius: Nacionalinė dailės galerija, Lietuvos dailės muziejus

Partneriai: Rezidencijų centras „Rupert“, Vilniaus dailės akademija, Fizinių ir technologinių mokslų centro Lazerinių technologijų skyrius, VU Matematikos ir informatikos fakultetas, VU Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedra, VU Herbariumas, VU Hidrologijos ir klimatologijos katedra, VU Botanikos sodas, Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Vilniaus universiteto biblioteka, Lietuvos aklųjų biblioteka, Lietuvos agrarinių ir miško mokslų institutas, Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, UAB „ABB“, UAB „Vilniaus vandenys“, Vilniaus miesto savivaldybė, Valdovų rūmų muziejus, „Teleport“, Niurnbergo miestas, „Technariumas“.

Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija, Goethe’s institutas Lietuvoje, Prancūzų institutas Lietuvoje, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės šeimos, vaikų, jaunimo, kultūros ir sporto ministerija, UAB „Precizika Metrology“, UAB „Exterus“, UAB „lrytas.lt“, UAB „Terra Modus“.

Iliustracijoje: Pakui Hardware (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda) ruošia savo kūrinį eksponavimui.

The post Nacionalinėje dailės galerijoje – meno ir mokslo paroda „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ appeared first on artnews.lt.

Su Julium von Bismarcku susitikome ŠMC kavinėje Vilniuje, kur interviu su juo suorganizavo Nacionalinės dailės galerija, rengianti parodą Miesto gamta: pradedant Vilniumi (2017). Juliaus akis dengė tamsūs lęšiai, kad jis nematytų manęs ir kas aplink mane. Ne todėl, kad jam nepatikčiau aš ar kavinė. Tai jo projekto apie Vilniaus apylinkėse žiemojančius šikšnosparnius dalis. Tiesą sakant, jis pats apsimetė esantis šikšnosparnis…

Mindaugas Gapševičius: Juliau, spėju, kad esate nemažai studijavęs?

Julius von Bismarckas: Taip, kokius 10 metų.

Jūsų biografijoje pastebėjau, kad esate lankęs Olafuro Eliassono ir Joachimo Sauterio paskaitas. Man atrodo, kad šios dvi figūros labai skiriasi viena nuo kitos. Norėjau paklausti, ar ko nors išmokote iš jų. Ar jų skaityti kursai buvo naudingi?

Taip, negalėčiau įsivaizduoti geresnio išsilavinimo. Gavau iš jų neblogą mišinį, nes tam tikrais aspektais jie yra visiškos priešingybės, o kitais – labai panašūs. Jų požiūriai į abstrakciją ir kaip komunikuoti su žmogumi, žiūrinčiu į tavo darbus, yra visiškai kitokie. Joachimo Sauterio strategija gana tiesioginė, jam labai rūpi tikslumas, o Olafuro Eliassono, kuriam tikslumas taip pat labai svarbu, prieiga daug abstraktesnė. Tad man buvo labai naudinga susipažinti su abiem požiūriais. Tai nereiškia, kad man visad patiko tiesmuki Sauterio konceptai, kuriuos galėjai apibendrinti vienu sakiniu. Aš pats norėjau daryti dalykus, kurie nebūtų taip tiesiogiai suprantami, kurie turėtų gilesnių sluoksnių. Anuomet aš norėjau padaryti ką nors su saule, tiesiog lęšiais sukurti didžiulę saulės projekciją ant sienos. Kažkas man patarė atkreipti dėmesį į Eliassono darbus. Man jo saulė neypatingai patiko, bet lygiai taip pat ne visiems įdomi buvo mano saulė, nes už jos neslypėjo jokia mintis. Man atrodė, kad saulei nereikia minties, kad ji jau pati savaime yra mintis ir vien galimybė pažvelgti į ją kitaip yra neįkainojamas meno kūrinys. Kai Olafuras atvyko į Berlyną, užsirašiau į jo kursą, nes norėjau išmokti, kaip sukurti kūrinį vien iš saulės, bet kad jis vis vien egzistuotų kaip meno objektas.

Ar galų gale sukūrėte savo saulę?

Ne. Nebegalėjau kurti saulės, nes jis jau buvo tai padaręs prieš mane, nors jo kūrinys, manau, ir buvo kiek kitoks. Man vis vien mano saulė daug labiau patinka nei jo. Tikiuosi kada nors ją padaryti, bet turiu sulaukti tinkamos progos, nes tokiam projektui reikia ypatingos optinės įrangos, o ši brangiai kainuoja.

Taigi jūsų kūrinys būtų ne projekcija, o kažkoks objektas?

Ne, tai būtų projekcija, tiesioginė saulės projekcija. Paimčiau saulės spindulius ir nukreipčiau juos ant sienos. Tai būtų tarsi camera obscura, tik su saulės projekcija.

 Bet ar tai nebūtų labai silpnas saulės atvaizdas? Matytųsi tik balta sfera ar baltas apskritimas ant sienos.

Camera obscura nėra pats geriausias būdas, jei tau rūpi, kiek spindulių bus panaudota projekcijai, tačiau jei turėtum milžinišką mikroskopą, gautum nepaprastai ryškų saulės atvaizdą ant sienos, o tada galėtum žaisti su filtrais. Pavyzdžiui, galėtum uždėti h-alfa filtrą, kuris praleistų tik tam tikrą šviesos spektrą ir duotų labai gražų saulės atvaizdą, raudoną verdančią lavą, kurioje galėtum matyti sprogimus. Matytum šviesą tiesiai iš saulės, prisodrintos verdančio raudonumo estetikos.

Skamba kietai, tikiuosi, jums pavyks kada nors įgyvendinti šį projektą. Dabar siūlyčiau pereiti nuo jūsų studijų prie meninės praktikos.

 Ar esate girdėjęs apie Bruno Latouro veikėjo–tinklo teoriją, kuri kalba apie sąveiką tarp gyvų ir negyvų dalykų? Žinoma, galima būtų leistis giliau į Grahamo Harmano, Ray Brasier spekuliatyvius diskursus ar Quentino Meillassoux raštus. Norėčiau visa tai susieti su jūsų senesniu darbu pavadinimu Gamta mus baudžia (Nature is Punishing Us, 2011-2012); tai nuotrauka, kurioje vyras sėdi ant uolos ir ją baudžia. Šis sąveikos tarp gyvų ir negyvų subjektų kontekstas mane labai domina, būčiau dėkingas apie bet kokį jūsų komentarą apie tai.

Kalną aš laikyčiau gamtos simboliu, gana abstrakčiu, bet tiesiogiai įkvėptu istorinės raštijos. Nežinau, kiek tame tiesos, bet yra viena istorija apie Persijos karalių vardu Kserksas I, kuris pastatė tiltą per Bosforo sąsiaurį. Kai tiltas buvo baigtas, kilo didelė audra ir jį sugriovė. Supykęs Kserksas pasiuntė kariuomenę, kad nubaustų vandenyną. Mąstydamas apie šį pasakojimą pagalvojau, na, gerai, anuomet buvo kitokia situacija, o dabar gamta baudžia mus. Kita vertus, mes pernelyg nepykstame ant gamtos dėl kitų priežasčių, kurios mane ir domina. Klausiu, kodėl dabar gamta mums reiškia kitką, nei reiškė anksčiau, o bausdamas ar bandydamas ją bausti (vandenynus, kalnus, slėnius, miškus ir t.t.), kėliau santykio tarp jos ir manęs klausimą. Nes jei ką nors baudi, tai išplečia tavo santykį su tuo dalyku. Man įdomus šis procesas, dievų vaidmuo, nes anksčiau būtent dievas valdė mus ir gamtą, mes visi esame svečiai „Dievo karalystėje“.

Matyt, tuo vizualinio meno kūrėjai ir užsiima. Man atrodo, kad jūsų menas daugiau kalba apie sąveiką tarp veikėjų aplinkoje, o ne apie objektus: tam tikros veiklos priskiriamos kalnui arba gamtai arba dievui, tad tikriausiai kontekstas, su kuriuo dirbate, apima ir dievą, ir daiktus, žmones ar bet ką, kas slepiasi už veikėjo-tinklo teorijos. Tą patį galima užčiupti ir tokiuose jūsų darbuose kaip Clockwork (2014-2015), Desert Now (2016), Forest Apparatus (2013) ir kituose.

Aš matau save, o kartu egzistuoja ir išorė, santykis tarp manęs ir aplinkos. Jis gali būti su žmonėmis, su gyvūnais, gali būti su miestu arba su bet kuo, kas keičiasi per menus. Menai visada darė man poveikį. Dabar mane domina dykumos ir žmonės. Taigi kalbu apie santykį tarp dykumos ir savęs. Turiu asmeninį ryšį su dykuma ir bandau jį atnaujinti.

 Ar laikote save gamtos dalimi?

Taip, manau, kad nėra skirtumo tarp manęs ir gamtos. Laikausi gana klasikinio filosofinio požiūrio, kad viskas yra vienis. Aš nesu animalistas; žinoma, yra skirtumas tarp gyvų ir negyvų dalykų. Mes visi dalijamės šią planetą, bet mes neabejotinai esame vieninteliai, galintys ją pakeisti, ir mes ją keičiame. Tad planeta jau yra visiškai humanizuota. Jei bandytum teigti, kad gamta yra gamta tik tol, kol nėra paliesta žmogaus, klystum. Gamta nebeegzistuoja, o manęs nedomina ši nepaliestos gamtos klišė. Man įdomios tiesos arba kvailystės, kurios remiasi šia idėja apie blogus žmones, gyvenančius užterštuose miestuose ir švarioje gamtoje, ir blogus žmones, valgančius laimingus gyvūnus vien dėl pramogos. Tai klišė, kurią aš laikau absoliučiai kvaila. Tačiau ji stiprėja, vis daugiau žmonių ima ja tikėti. Žmonės keičia savo gyvenimus, nes nebetiki dievu. Vietoje to jie tiki šia klaidinga kliše apie gamtą. O aš bandau šią klišę sugriauti.

Iš esmės norite pasakyti, kad nėra skirties tarp dievo ir gamtos?

Teisingai, kaip ji gali egzistuoti, jei žmonių sukurtos atominės jėgainės užteršė didžiulius plotus ir paveikė gamtą? Nieko nesmerkdamas, aš tiesiog sakau, kad esame smarkiai paveikę gamtą.

Julius von Bismarckas lankosi Panerių tunelyje, liepos 19 d., 2016. Nuotrauka: Vitalis Vitaleus

 Ar gamtos tarša yra tai, su kuo dirbate čia Vilniuje? Kiek pamenu, parodos Miesto gamta Vilniuje mintis yra mąstyti apie miestą kaip žmonių pakeistą aplinką, tiesa? Kaip vertintumėte savo darbą šiame kontekste?

Nesu tikras dėl šios parodos, nes ji nėra mano asmeninė. Joje yra tik vienas mano darbas. Nežinau, kaip pavyks, nes niekada nesu rengęs parodos su kitais menininkais. Nedaug žinau apie juos ar jų darbus. Tačiau aš pats bandau įtvirtinti miestą kaip erdvę, kuria naudojasi kitos rūšys, ne mes. Šiuo atveju nusprendžiau dirbti su šikšnosparniais, kurie savo buveinėmis pasirenka žmonių pastatytas struktūras. Daugybė gyvūnų gyvena toje pačioje aplinkoje ir negalėtų išgyventi už miesto ribų, pavyzdžiui, balandžiai, su kuriais esu dirbęs anksčiau. Šie gyvūnai negali išgyventi be žmonių, nes jiems reikalinga miesto aplinka. Tačiau jie vis vien yra laukiniai gyvūnai, neklausantys mūsų nurodymų. Man tai atrodo puikus šiandieninės gamtos simbolis. Tad bandau sukurti kažką, kas parodytų miestą iš šikšnosparnio žiūros taško.

Ką patyrėte tunelyje, kuriame žiemoja šikšnosparniai?

Buvo įdomu tai pamatyti. Šimtu procentų žmogaus sukurta aplinka be jokio matomo šikšnosparnių palikti poveikio. Jausmas kaip balandžių buveinėje su šūdo krūva ant grindų, labai blogas kvapas. Balandžiai yra gana netvarkingi žmonių aplinkos gyventojai, tai viena iš priežasčių, kodėl žmonės jų nemėgsta. Šikšnosparniai neturi panašaus įvaizdžio, nes jie nešika ant mūsų stogų ir paminklų, tad apie juos neturime neigiamos nuomonės. Įdomu. Jie neėda mūsų maisto, jie minta uodais, kas mums netgi naudinga. Taigi jie yra savotiški mūsų draugai, kurių nematome.

Kodėl nusprendėte dirbti su šikšnosparniais? Pavyzdžiui, buvo galima rinktis augalus, kurie taip pat turi tam tikrą santykį su žmonėmis.

Gyvūnai yra kvaili, o augalai dar kvailesni. Taigi aš mieliau dirbčiau su gudresnėmis rūšimis. Beje, tai mano katalogo pavadinimas, Gyvūnai yra kvaili, o augalai dar kvailesni (Animals Are Dumb and Plants Are Even Dumber).

 Ar nesate savo parodoje Berlyne pristatęs katalogo pavadinimu Maždaug 3 dimensijos (Approximately 3 Dimensions, 2016)? Jei gerai pamenu, buvo toks.

Taip, tiesa.

Man tas katalogas pasirodė akiai malonios formos, kalbant apie dizainą.

Taip, buvau juo patenkintas. Katalogą sunku išleisti. Daug darbo ir esi priverstas dirbti su dizaineriu. Dizaineris turi savo viziją, o tu turi savo idėjas. Gali būti sudėtinga, sudėtingi darbai ne visada lengvai pavyksta.

Julius von Bismarck, Forest Apparatus (2013). Vaizdas: juliusvonbismarck.com

Toje pačioje parodoje buvo keletas nuotraukų iš kitų jūsų projektų. Man atrodo, iš Forest Apparatus. Gal galėtumėte papasakoti apie aparatūros ir gamtos ryšį šiame darbe?

Taip, vadinu tai miško aparatu, nes tai žmogaus gamybos beržas, žmogaus gamybos mašina. Tam tikrais tikslais jis nukreipia į skirtingas įeigas ir sukuria skirtingas išeigas, reaguodamas į kitus dalykus. Knyga yra labiau tiesinis, vienakryptis dalykas. Įdedi į ją tam tikrą informaciją ir ją kas nors gali perskaityti. Tai tarsi kitokia manifestacija. Aparatas labiau primena programą, ją vykdydamas jis atlieka tam tikrą funkciją. Miškas, aišku, nėra žmonių buveinė, bet tam, kad pagamintų mašiną, gaminančią mišką, šis turėtų gaminti medžius, nes juk iš medžių ir susideda miškas. Tad medis yra miško aparatas – ir lygiai taip pat kaip ir tuo atveju, jei medis būtų pagamintas žmogaus, galėtum tai vadinti miško aparatu. Aparatas nereiškia, kad jame yra judančių detalių, tai tiesiog objektas, turintis problemų sprendimo funkciją – arba, jei nori, problemų darymo funkciją.

Aš tik norėčiau patikslinti, kuria prasme vartojate žodį „aparatas“. Marshallo McLuhano prasme „aparatas“ veikiau būtų miško tęsinys, o Vilémui Flusseriui „aparatas“ užimtų kuriančią poziciją, tai būtų pati save vykdanti miško dalis.

Ne, man aparatas yra fizinė žmogaus valios manifestacija; išradėjo arba jį kuriančios kompanijos valios. Pavyzdžiui, gali sakyti, kad iPhone telefonas yra įrankis, kuriuo gali gaminti dalykus, tačiau jis neišvengiamai yra ir „Apple“ valios uždirbti pinigus manifestacija. Taigi iPhone telefonas yra „Apple“ ir šios kompanijos partnerių pinigų uždirbimo aparatas. Nors jis turi daugybę įvairių aspektų, bet viską galima suvesti į pinigų uždirbimo aparatą, tai gana paprasta. Taip pat yra ir politinis aspektas.

Tarkime, kad šiuo atveju turime mišką ir šis vienas medis yra objektas, kurį pavadinsime aparatu. Kur čia slypi politika? Ar tame, kaip miškas sąveikauja su šiuo objektu? Ar aparatas ten yra tam, kad galėtume padaryti šią nuotrauką ir pritraukti ją prie stebėtojo konteksto?

Nekalbėkime vien apie pavadinimą. Pavadinimas yra tik vienas sluoksnis. Įdomesnis sluoksnis susideda iš realios patirties, susidūrus su šiuo aparatu miške. Susidurti galima dviem būdais. Pirmasis yra atsitiktinis; klaidžioji po mišką ir praeini kažkokį medį, galbūt imi svarstyti, kodėl jame yra nedidelė keista skylė, atrodanti, lyg viduje galėtų būti plastmasės. Arčiau priėjęs pamatai, kad nors šis daiktas vis dar primena medį, bet jį palietęs supranti, kad tai visgi nėra medis. Šis žmogaus pagamintas medis atrodo kaip natūralus medis ir tau kyla klausimas: „Kodėl kas nors tokį gamintų?“ Tai įdomus klausimas, kurį gali sau užduoti, net jei ir nežinai atsakymo. Tad jis iššaukia tavo kūrybingumą. Ir tai vienas iš galimų būdų patirti šį kūrinį. Antrasis būdas susidurti su tuo aparatu yra ateiti į parodą, kur aš palikau aprašus, kaip rasti šį darbą. Aprašai nėra tobuli, juose nenurodomos tikslios GPS koordinatės. Tad gali imti ieškoti visiškai ne toje vietoje. Tokiu būdu imi nepasitikėti visais medžiais, įtardamas kiekvieną, kad jis yra netikras. Imi detaliai nagrinėti kiekvieną medį, kad išsiaiškintum, ar jis tikras. Esi priverstas atidžiai apžiūrinėti kiekvieną medį, tarsi kiekvienas iš jų galėtų būti skulptūra. Kadangi visus medžius apžiūrinėji kaip atskirus žmogaus sukurtus meno kūrinius, visas miškas staiga tampa medžių paroda. Miško aparatas sukuria šią medžių parodą.

Apie tai, ką pasakėte, būtų galima galvoti įvairiomis kryptimis, o aš galėčiau klausinėti ir klausinėti. Bet, kaip supratau, pateikdamas dirbtinius objektus ar netikras istorijas tikrų apsuptyje, jūs kviečiate žmones imti mąstyti apie juos ir analizuoti. Ar tai ir yra mintis, kurią norite perduoti žiūrovui?

Veikiau tai situacija, kurioje žiūrovai turi rasti naujų būdų galvoti apie tam tikrus santykius tarp savęs ir aplinkos. Niekas jų neverčia eiti į mišką, bet jei jie užtiktų netikrą medį miške, jie neabejotinai imtų galvoti, kodėl jis ten stovi. Noriu priversti žmones apie tai mąstyti. Per mane jie atsiduria padėtyje, iš kurios nėra lengvos išeities. Man patinka menas, kuris išties priverčia savo publiką mąstyti.

Ačiū, Juliau, kad atsakėte į mano klausimus.

Julius von Bismarckas (g. 1983) yra vokiečių menininkas, šiuo metu gyvenantis Berlyne. Jis mokėsi Berlyno menų universitete (UDK) ir Hunterio koledže Niujorke. Jo projektas Image Fulgurator (2007-2011) apdovanotas Prix Ars Electronica prizu ir sulaukė plataus pasisekimo, buvo pristatytas įvairiose žiniasklaidos priemonėse, taip pat ir Wired, Arte ir Vice.

The post Miestas šikšnosparnio „ausimis“. Pokalbis su menininku Julium Von Bismarcku appeared first on artnews.lt.

Vasario 2 d., ketvirtadienį, 18 val. VDA parodų salėse „Titanikas“ atidaroma Dainiaus Trumpio paroda „Nuojauta“.

Nuojauta

Nuojauta pilko. Nuojauta šalto. Nuojauta plokščio…  Tylos nuojauta.

Jausenų pasikartojimo nuojauta ir ateinančios realybės pajauta.

Prisiminimai apie pagarbų jaudulį keliančias aktų sales, baseinus, kurie versdavo gėdytis savo nuogumo, sporto sales, kurios įkvėpdavo svajoti apie mažas beprasmes pergales, fabrikus, kuriuose daug ir sekinančiai dirbai, ligonines su savo išskirtiniais  kvapais bei mintimis apie paskendimą tyloje, girdint naktines ligonių aimanas. Asmeninė istorija tampa praeities kliedesių samplaika.

Prisiminimai apie neaprėpiamomis vaikų žaidimų teritorijomis virtusias daugiabučių namų statybų aikšteles bei pilkus gigantiškus namų griaučius, kur susimaišydavo baimės, jaudulio, smalsumo, niūrumo, paslapties bei džiugesio jausmai.

Visa tai virto griuvėsiais su sava liūdna estetika, prisiminimais ir… nuojauta, artėjančių įvykių nuojauta. Švelnus bei artimas žmogiškasis siaubas.

Pilka spalva tartum nulinis taškas. Sustingimas. Pauzė prieš veiksmą. Pusiaukelė tarp kažko neaprėpiamai didelio ir neapčiuopiamai mažo.

Dainius Trumpis

Žinai ir junti tik tai, kad kvėpuoji. Kad iš šito žinojimo ir jutimo išsivaduotum, nereikia specialaus pasiryžimo, nes kvėpavimas lėtėja savaime, orą naudoja vis taupiau, palengva blanksta ir išsilygina, nepalikdamas dėmesiui jokio pagrindo.

Eugen Herrigel

Paroda veiks iki vasario 19 d.

The post Dainiaus Trumpio paroda „Nuojauta“ VDA „Titanike“ appeared first on artnews.lt.

Vasario 1 d. (trečiadienį) nuo 17.00 iki 19.00 val. „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atidaroma Lietuvos nacionalinės  kultūros ir meno premijos laureato Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų paroda „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“. Dalyvaus autorius.

Algimantas Aleksandravičius yra vienas žinomiausių Lietuvos portretistų, bet šioje parodoje eksponuojamos išraiškingos Lietuvos peizažo fotografijos, nukeliančios žiūrovą toli nuo sostinės į Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją ir Suvalkiją. Visos jos publikuotos keturiose autoriaus knygose apie šiuos regionus. 2013-aisiais buvo pristatytas pirmasis tomas – „Žemaitėjė – mona meilė“. Antras „Aukštaitėj – aukšts dongs ė čysts vondva“ bei trečias „Dzūkija – išskaicyta iš Dzievulio drabnų raštų…“ tomai ant knygynų prekystalių atsidūrė 2014 ir 2015 metais. Pernai gruodį, prieš pat Kalėdas, A. Aleksandravičius su knyga „Sūduva – Terra Sudorum – šviesos išpasakota“ pasiekė tarpinį kūrybinio sumanymo finišą.

Anot V. Kinčinaičio „tai nesutramdyta geografija, tai Algimanto geopoetika. Jam rūpi talpūs vietos vaizdiniai, jis pats juos kuria, taip pratęsdamas bent fotografijose vietos dvasią. Tokie mentaliniai žemėlapiai netinka vadovėliams, bet tinka ugdant kraštovaizdžio audinio pažinimą – raibuliuojančio tvoros šešėlio, miško tankmės, sausažolės kvapo, debesies piešinio vienybės pojūtį. Tai dangaus judrumo ir žemės statikos sankirta, barokinė tezės ir antitezės drama, taip tinkanti juodai baltai fotografijai“.

Paroda veiks iki 2016 m. vasario 25 d. Tą pačią dieną Algimanto Aleksandravičiaus albumas „Sūduva – Terra Sudorum – šviesos išpasakota“ bus pristatytas Vilniaus knygų mugėje.

Iliustracijoje: Algimantas Aleksandravičius, Karūnuota diena ir miestelis, dangus atriedėjęs šešėliuose guodžiasi. Lukšiai, 2016

The post Algimanto Aleksandravičiaus paroda „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“ „Prospekto“ galerijoje appeared first on artnews.lt.

Vasario 1-18 dienomis VDA Tekstilės galerijoje „Artifex“ veiks menininkės, VDA Tekstilės katedros vedėjos, docentės Lauros Pavilonytės-Ežerskienės personalinė paroda „TIK(s)ĖJIMAS“.

Vietoje parodos atidarymo vyks trys susitikimai su autore: vasario 03, 10, 17 dienomis – nuo 16-18 val.

“Parodoje „TIK(s)ĖJIMAS“ keliu ir apibendrinu savo kūryboje nuolat atsikartojančius, lyg gijos tarpusavyje susipynusius klausimus apie meną, laiką, tekstilę, kūrybą ir save.

Kūrybiniame procese tekstilės objektams sąmoningai naudoju perdarymo technologiją, kas dar mano močiutei buvo ne savitos estetikos išraiška, bet išgyvenimo būdas skurdžiais pokario laikais. Šiandien pasitelkiant bei interpretuojant šeimoje matytą tekstilės kūrimo strategiją, iš taupumo kūrybiškai jungti kiekvieną siūlo galelį ir audinio skiautelę, ją renkuosi kaip gamtą ir pasaulį tausojančią technologiją, tikėdama, kad kūrybiškumas gali padėti išspręsti civilizacijos užaugintas ekologines problemas.

Tekstilę kūryboje pasitelkiu ne tik kaip išraiškos priemonę bet ir kaip meninio tyrimo objektą. Ieškodama jos tapatybės, kontempliuoju į vieną iš esminių tekstilės vaidmenų – įvairių technologijų pagalba kažką sujungti, susiūti, supinti ir gebėjimą pataisyti, užadyti, pritaikyti iš naujo, pratęsti laike daikto naudojimą, buvimą. Kūrinių cikle „Tekstilės tapatybė“ užfiksuota žmogaus įtakoje sužalota ar deformuota gamtinė aplinka, kuri ritualiniais meninės tekstilės judesiais metaforiškai užadyta, tokiu būdu lyg ir sustabdyta, užkonservuota. Žinoma šių akcijų tikslas ne pratęsti šios aplinkos panaudojimą, o veikiau atvirkščiai ironizuoti vartotojišką žmonijos santykį su gamta ir žeme. Kontrastuojančio kūrinių ciklo „Buities daiktai“ objektai atvirkščiai nėra sąmoningai kurti, o tiesiog išsaugoti, kartu su savo šeimininkų meile tekstilei, gyvenimo istorijomis. Todėl šie objektai pateikiami ne ironizuojant, o išaukštinant meilę daiktams, ilgaamžį jų naudojimą ir be abejonės taip pat kalba apie tekstilės identitetą, pirmaprades jos funkcijas – mus sušildyti, sutvirtinti, sujungti ar net išlaikyti atmintį.

Kūriniuose neatsitiktinai atsikartoja archajiniai geometriniai ženklai – susikirsdamos gijos sudaro kryžiaus, rombo, spiralės arba tinklo ornamentus. Visi jie man svarbūs kaip žinia iš praeities apie laiko patirtis, apie gebėjimą jausti laiko cikliškumą ir atpažinti amžinybės ženklus dabartiniame pasaulyje. Net ir kūrinys „Tiksėjimas (UBV 76)“, nors labiau vizualizuoja atkarpomis matuojamą šių laikų pasaulio stebėjimą ir tiksi lyg Žemės rutulio širdis, tam tikra prasme yra amžinas, nuolat atsikartojantis signalas.

Apibendrinant parodoje eksponuojamus kūrinius galėčiau teigti, jog tekstilė man yra jungtis tarp buities ir būties, ir tą sąsają aš įžvelgiu tiek fizinėje tiek metafizinėje plotmėje. Parodos ekspoziciją traktuoju kaip vientisą tekstilės instaliaciją, kurioje kūriniai tarsi diskutuoja vieni su kitais, išryškindami tų pačių temų skirtingus aspektus, išskleisdami galimus atsakymus į kūryboje iškeltus klausimus apie mūsų santykį su tekstile, lydinčia mus gyvenime, nuo lopšio iki kapo, apie tiksintį laiką ir laike kintančias meno kūrinio definicijas.“

Laura Pavilonytė-Ežerskienė

Projektas „Tik(s)ėjimas“ paremtas LKT individualia valstybės stipendija meno kūrėjui.

The post Lauros Pavilonytės-Ežerskienės personalinė paroda „TIK(s)ĖJIMAS“ galerijoje „Artifex“ appeared first on artnews.lt.

Vasario mėn. 3 d. galerijos „Meno parkas“ III aukšto ekspozicijų erdvėje (Rotušės a. 27, Kaunas) vyks menininkės Dalios Truskaitės parodos „Nepasakyti“ atidarymas.

Nepasakyti – tai 2014-2016 m. grupinėms parodoms darytų darbų išplėtotos versijos. Tai darbai, kurie sukosi galvoje, būdavo atidedami, prisimiršdavo, tačiau po kiek laiko vėl sugrįždavo ir vaizduotė vėl ir vėl imdavo juos gromuliuoti. Apsisprendžiant ką eksponuoti, turbūt svarbiausia buvo, kad darbai netrukdytų vienas kitam „kvėpuoti“ ir darniai „gyventų erdvėje“…

Na o parodos, idėja… ką aš norėjau šia paroda pasakyti? Ogi nieko. Norėjau nieko neteigti, nieko neaktualizuoti, neiškelti jokių problemų, nieko neįprasminti, neatkreipti dėmesio, neišsakyti jokios nuomonės, neginti pozicijos…. Norėjau palikti tylią erdvę, kurioje visi ramiai galėtų „stumdyti“ mintis, kiekvienas savo.

Visuotinio šnekėjimo ūžesy, kai, atrodo, kad kiekviena ląstelė nori ką nors pasakyti, apie ką nors pranešti vis pasigendu nieko nesakymo pauzių.

Dalia Truskaitė

Paroda veiks iki kovo mėn. 3 d.

The post Dalios Truskaitės paroda „Nepasakyti“ galerijoje „Meno parkas“ appeared first on artnews.lt.

Vasario 3 d., penktadienį, 18 val. Šiuolaikinio meno centre atidaroma Patricijos Jurkšaitytės paroda „Nacionalinė portretų galerija“. Parodos kuratorė: Asta Vaičiulytė.

Patricijos Jurkšaitytės paroda „Nacionalinė portretų galerija“ – tai 12 jaunų moterų portretų serija. Šių modelių tapatybė nuslėpta, asmenybės individualumas – „ištrintas“, jų atvaizdus skiria tik anatomija, o vienija atmosfera – renesansinės tapybos estetika ir uždarumas bei neprieinamumas, radęsi tapant šias moteris, žvelgiančias į save veidrodyje. Sunaikinusi ryšį tarp portreto ir žiūrovo, Jurkšaitytė išardo ir reprezentacijos iliuziją – gražias merginas portretuose galime tik apžiūrėti, bet jos nei savęs, nei mūsų neatliepia.

Šioje 2015–2017 m. sukurtoje ir pirmąkart pristatomoje portretų serijoje atpažįstami Jurkšaitytės kūrybai būdingi bruožai – parodyti tai, kas nematoma, parodyti per trūkumą, parodyti nesamą. Ankstesniuose savo tapybos cikluose, pašalindama veikėjus ir siužetams reikšmingus atributus iš klasikinių paveikslų („Peizažai ir interjerai“, nuo 2005 m.), ji atverdavo marginalias, periferines zonas ir sukurdavo naujo siužeto galimybę, arba, mažųjų olandų stiliumi įamžindama antikvariatų interjerus („Olandiškos istorijos“, nuo 2013 m.), sutrikdydavo ir laiko, ir erdvės atpažinimą. „Nacionalinėje portretų galerijoje“ šį trikdančio (ne)atpažinimo, prasmės pakitimo ir ryšio trūkumo jausmą sužadina nebe tuščios erdvės ar daiktai, bet veidai, žvelgiantys pro mus, į save.

Patricija Jurkšaitytė (g. 1968 m. Vilniuje) 1993 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, mokėsi  dailininko Kęstučio Zapkaus kurse. Nuo 1992 m. jos darbai pristatomi grupinėse ir personalinėse parodose Lietuvoje, Olandijoje, Danijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Turkijoje. Jurkšaitytės kūrinių yra privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Architektūra: Marija Olšauskaitė
Garsas: Vytas Rasimavičius
Grafinis dizainas: Jurgis Griškevičius

Parodą remia: Lietuvos kultūros taryba

Padėkos: portretų modeliai, Leo Cohen, Rūta Frankė, Eglė Gineitytė, Vidmantas Ilčiukas, Arūnas Jonikas, Aistis Kavaliauskas, Rokas Likauskas, Lina Michelkevičė, Marius Puskunigis, Antanas Serafinas, Marius Vaitkus, Rokas Valiauga, Lina Žukienė

Vaizdas: Patricija Jurkšaitytė, iš serijos „Nacionalinė portretų galerija“, 2015–2017, aliejus ant drobės, 77x53cm. Nuotrauka: Vidmantas Ilčiukas

Paroda veiks iki kovo 8 d.

The post Patricijos Jurkšaitytės paroda „Nacionalinė portretų galerija“ ŠMC appeared first on artnews.lt.

Vasario 3 d., penktadienį, 18 val. Šiuolaikinio meno centre atidaroma Indrės Šerpytytės paroda „Patyrimo nebuvimas“.  Vasario 1 d., trečiadienį, 18 val. ŠMC skaitykloje vyks pokalbis su menininke.

Parodoje „Patyrimo nebuvimas“ pristatomas kūrinys „2 spalvos sekundės“ prasidėjo nuo žodžių ISIS beheadings (ISIS galvos nukirtimai), kuriuos įvedusi Google sistemoje menininkė ieškojo Islamo valstybės įvykdytų egzekucijų fotografijų ir videomedžiagos, cirkuliavusios žiniasklaidoje nuo 2014 m. Paieškos metu nevisiškai atversti atvaizdai ekrane sudarė vienspalvių stačiakampių konfigūraciją. Google parodė tik tos spalvos pikselį, kuri vyravo atvaizde: juodas budelio apdaras, oranžinis aukos kombinezonas, geltonas dykumos smėlis. Kūrinyje „2 spalvos sekundės“ šios spalvos tampa monolitinių kubų kompozicijomis, kurias parodoje lydi garso takelyje balsu atpasakojama kūriniui panaudota egzekucijų medžiaga.

Kontrastas tarp kūriniui pradžią davusio smurtinio turinio ir didingos, abstrakčios skulptūros neleidžia nei vujaristiškai mėgautis smurto atvaizdais, nei pasibaisėjus nusisukti nuo jų. Neatskleisdamas savo turinio vienu ypu, lengvai, kūrinys palieka žiūrovui laiko ir erdvės prisiminti ir kritiškai apmąstyti prievartą. „2 spalvos sekundės“ yra it memorialas, kuriam abstrakcija – tai priemonė reprezentuoti, suvokti ir tirti smurtą. Dar daugiau – trikdančiai ryškūs kubų paviršiai, dėl kurių jie yra panašūs ir į reklamos stendus, ir – į minimalistinius kūrinius, pabrėžia ir pačios reprezentacijos prievartą. Iš egzekucijų atvaizdų (kuriuos ISIS, kaip žinia, kruopščiai komponuodavo) sukūrusi estetinius objektus Šerpytytė ne tik ištraukia aikštėn ISIS prievartos estetizavimo politiką, bet ir parodo, kad kūrinys tapogi yra savotiškas prievartos veiksmas, nes šiuos atvaizdus estetizuoja toliau.

Žiūrovai su šiais klausimais galynėjasi ne vien žvilgsniu ir protu, bet ir kūnais – jiems tenka apeiti, sustoti priešais kubus. Taip nelieka bekūnio lengvumo ir greičio, kuriuo mes vartojame prievartos atvaizdus šiandienos žiniasklaidoje. Jeigu „Patyrimo nebuvimas“ yra it memorialas, jis primena ne tik apie žiaurų įvykį, bet ir apie kančią patyrusį kūną, nors ir aiškiai nematomą. Toks memorialas niekada negali būti baigtas: jis įamžina ne tik neatšaukiamai prarastą auką, bet ir tai, kaip nepakeliamai sunku atvaizduoti ir prisiminti smurtą, traumą bei praradimą. Šerpytytė pabrėžia, kad traumos ir smurto reprezentacijos bei memorialai niekada nesukels pabaigos ir pilnatvės įspūdžio: reprezentacijose visuomet vaidensis trūkumas.

Indrė Šerpytytė (g. 1983, Palanga) yra lietuvių menininkė, gyvenanti ir dirbanti Londone. Baigė Londono Karališkąjį menų koledžą. Jos personalinės parodos rodytos galerijoje „Parafin“ Londone (2016), agentūros „Ffotogallery“ galerijoje „Turner House“ Penarte, JK (2013), Fotografų asociacijoje Londone (2011), Vilniaus fotografijos galerijoje (2011) ir kitur. Dalyvavo grupinėse parodose: „Ocean of Images: New photography 2015“, MoMA, Niujorkas (2015), „Conflict, Time and Photography“, Tate Modern, Londonas (2014), „Poetic Documents“, Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai kultūrinė programa 2013, Rotes Rathaus, Berlynas, Grancės muziejuje, Italija, „Street Level Photoworks“, Glazgas, Lietuvos kultūros centre, galerijoje ZPAF, Varšuva, Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilnius, ir kitur.

Su galerijos „Parafin“ sutikimu

Vaizdas: Indrė Šerpytytė, „4“, iš serijos „2 spalvos sekundės“, 2015

Paroda veiks iki kovo 8 d.

The post Indrės Šerpytytės paroda „Patyrimo nebuvimas“ ŠMC appeared first on artnews.lt.