Meno ir edukacijos centras Rupert kviečia į pirmąjį naujos edukacinės paskaitų serijos „Pažintis su šiuolaikiniu menu” pokalbį. Pirmojo susitikimo svečias – vienas svarbiausių Didžiosios Britanijos meno kolekcininkų, DRAF meno fondo įkūrėjas, verslininkas Davidas Robertsas.

2017 m. vasario mėnesį Rupert pradeda naują programą skirtą žmonėms, pradedantiems domėtis šiuolaikiniu menu bei jo aktualijomis. Kartą per mėnesį vyksiančių pokalbių ir paskaitų metu savo patirtimis ir įžvalgomis apie šiuolaikinį meną dalinsis žymūs Lietuvos ir pasaulio kolekcininkai, menininkai, kuratoriai ir meno centrų įkūrėjai. Susitikimai yra skirti tiek patyrusiems meno mėgėjams, tiek norintiems nuo pradžių susipažinti su šia sritimi. Pirmasis Rupert organizuojamas pokalbis vyks šeštadienį, vasario 4 d., 17 val. kūrybinių industrijų centre Pakrantėje (Vaidilutės g. 79, Vilniuje). Pokalbį moderuos Rupert direktorė, kuratorė Justė Jonutytė.

„Lietuvoje pastaruoju metu labai sparčiai auga susidomėjimas šiuolaikiniu menu, tačiau labai trūksta renginių, suteikiančių žinių apie meno aktualijas platesnei publikai ir kitų sričių profesionalams. Todėl nauja Rupert organizuojamų nemokamų paskaitų programa bus puikus įvadas į sparčiai visame pasaulyje populiarėjantį šiuolaikinio meno lauką, o meną daugiau nei 20 metų mecenuojantis verslininkas Davidas Robertsas – pašnekovas, kurį retai turi galimybę išgirsti tarptautinės auditorijos ” – teigia Rupert direktorė Justė Jonutytė.

Davidas Robertsas – Londone gyvenantis britų meno kolekcininkas, komercinės, nekilnojamojo turto vystymo kompanijos „Edinburgh House Estates“ įkūrėjas bei vadovas. 20-to amžiaus paskutiniame dešimtmetyje pradėtoje modernaus ir šiuolaikinio meno kolekcijoje Davidas Robertsas sukaupė virš dviejų tūkstančių meno kūrinių, tarp kurių tokie menininkai kaip Louise Bourgeois, Andreas Gursky, Pierre Huyghe, Gerhardas Richteris, Ai Weiwei ir kiti. 2007 m. Robertsas įkūrė DRAF (Davido Robertso meno fondą), ne pelno siekiantį šiuolaikinio meno centrą Londone, kuris nuo 2012 metų įsikūrė Kamdeno rajone, 500 m² buvusio baldų fabriko patalpose.

Pokalbis vyks anglų kalba su galimu vertimu į lietuvių kalbą. Būtina išankstinė registracija el. paštu info@rupert.lt arba telefonu +370 682 54 930 (darbo dienomis 9-17 val.)

Renginys nemokamas, tačiau visi norintys, pačių pasirinkta suma, galės prisidėti prie Ruperto edukacinės programos vystymo.

The post Susitikimas su kolekcininku ir DRAF įkūrėju Davidu Robertsu appeared first on artnews.lt.

Vasario 7 d., antradienį, 17 val. VDU menų galerijoje „101″ (Muitinės g. 7) pristatoma jaunosios kartos tapytojo Leonido Alekseiko paroda  „after’days. walking.“

„Jaunojo tapytojo“ konkurso antrosios vietos bei publikos prizo laimėtojo Alekseiko parodoje kviečiame dirstelti į miestą. Tokį, kokį jį mato tapytojas.

„Esu stebėtojas“, – sako menininkas.  „Miestas man yra aplinkos formų paieškos dalis. Apgaulinga kasdienybės poetika – tas pats miestas, naujas miražas. Jis žiūri į mane, aš stebiu jį. Esu dalyvis, slėpiningo miesto fone“.

Leonidas Alekseiko yra jaunosios kartos tapytojas, kurio kūryba sietina su XXI a. naujojo realizmo kryptimi. Kūryboje menininkas pabrėžia aplinkos ir individualaus pasaulio sankirtas. Pradine menininko tapybos medžiaga tampa fotografija, tačiau autorius pabrėžia, kad ja aklai nepasitiki. Tapytojas atsisako fotografijoje nereikalingų detalių, savo paveikslą konstruoja iš kelių, jas jungia, išryškindamas tai, kas svarbu menininkui. Dažnai kūriniuose jaučiama įtampa, išnyra paslaptingi siluetai. Paveiksluose atskleidžiamos vidinės autoriaus būsenos, kurios realistinėje manieroje kruopščiai užslepiamos po simboliu. Menininkas atpažįstamą stilių suformavęs dar akademiniais metais, šioje parodoje tikrovę abstrahuoja, atskleisdamas naujų kūrybinių paieškų perspektyvas.

Tapytojas gyvena ir kuria Kaune. Studijavo stiklo ir tapybos specialybes Vilniaus Dailės akademijos Kauno fakultete. Parodose dalyvauja nuo 2011m.

Parodą rengia VDU Menų fakulteto menotyros programos studentė Orinta Politaitė.

Paroda veiks iki vasario 24 d.

The post Tapytojo Leonido Alekseiko paroda „after’days. walking.“ galerijoje „101“ appeared first on artnews.lt.

Vasario 7 d., 18 val. VGMC galerijoje „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3) atidaroma paroda „GRAFIKA / PIEŠINIAI
Iš Povilo Ričardo Vaitiekūno kolekcijos“.

Tapytojas Povilas Ričardas Vaitiekūnas turi sukaupęs solidų XX a. tapybos, grafikos, piešinių, objektų, skulptūrų ir periodinės spaudos rinkinį. Dailininko iniciatyva praskleisti šį archyvą suteikia žiūrovams unikalią galimybę patyrinėti intriguojančią medžiagą, kuri aprėpia platų XX a. lietuvių dailės spektrą. Kolekcijos pagrindą sudaro ryškių dailės istorijos asmenybių bei šiandien aktyviai tebekuriančių klasikų kūriniai. Rinkinyje taip pat esama menkai žinomų ir savamokslių marginalų bei pavienių užsienio menininkų darbų. Šioje parodoje pristatomi piešiniai, estampai, knygų iliustracijos, smulkieji spaudiniai (ekslibrisai, naujametiniai sveikinimai etc.), parodoma žanrų, stilių, išraiškos priemonių, technikų įvairovė.

Iki šiol niekur nerodyta asmeninė Vaitiekūno kolekcija aktuali ne tik dėl meninės savo vertės. Ji vaizdžiai liudija ir tradicijas, kurias XX a. puoselėjo Lietuvos kūrėjų bendruomenė – kultūros renginius, diskusijas, kūrinių mainus ir pan. Oficialaus dailės gyvenimo užkulisius praskleidžia pluoštas darbų, sukurtų per privačius menininkų susibūrimus. Tokie eksperimentiniai kūriniai, atsiradę laimingo atsitiktinumo dėka, nes po ranka laiku pasitaikė pieštukas, yra sklidini akimirkos polėkio ir dažnu atveju netikėtai atsiveria visai kitokia gerai žinomo autoriaus pusė.

Ši paroda – tai pragmatizmo nesukaustytas menininko-kolekcininko žvilgsnis į kolegų kūrybą, raginantis ją vertinti ir deramai saugoti. Tik ypatingas Vaitiekūno akylumas ir atida lėmė, kad kai kurių dailininkų kūriniai išliko iki šių dienų, nes jų nesaugo muziejai, o ir patys autoriai nebeturi.

Autoriai:

Jüri Arrak (1936) / Stephen Raul Anaya (1946) / Alfonsas Andriuškevičius (1940) / Valentinas Antanavičius (1936) / Arūnas Baltėnas (1956) / Konstantinas Bogdanas (1926–2011) / Konstantinas Bogdanas (jaun.) (1961) / Gerardas Bagdonavičius (1901–1986) / Juozas Brusokas (1931) / Saulius Bučas (1937–2007) / Mečislovas Bulaka (1907–1994) / Eugenijus Antanas Cukermanas (1935) / Jonas Čepas / Kostas Dereškevičius (1937) / Gražina Didelytė (1938–2007) / Chaimas Mejeris Fainšteinas (1911–1944) / Paulius Galaunė (1890–1988) / Adomas Galdikas (1893–1969) / Nicholas Garland (1935) / Rimtautas Gibavičius (1935–1995) / Stanislovas Giedraitis (1953) / Kęstutis Grigaliūnas (1957) / Leonardas Gutauskas (1938) / Antanas Gudaitis (1904–1989) / Linas Jablonskis (1959) / Vytautas Kazimieras Jonynas (1907–1997) / Danutė Jonkaitytė (1951) / Witold Jurkowski / Vytautas Kairiūkštis (1890–1961) / Elvyra Kairiūkštytė (1950–2006) / Vytautas Kalinauskas (1929–2001) / Gediminas Karosas (1936–2000) / Dalia Kasčiūnaitė (1947) / Marcė Katiliūtė (1912–1937) / Leonas Linas Katinas (1941) / Gražina Kazakevičiūtė (1936) / Arvydas Stanislavas Každailis (1939) / Vincas Kisarauskas (1934–1988) / Antanas Kmieliauskas (1932) / Henrikas Kulšys (1944–1991) / Romualdas Kunčius (1943–2014) / Algimantas Jonas Kuras (1940) / Stanislovas Kuzma (1947–2012) / Jonas Kuzminskis (1906–1985) / Tosio Kojima (1957) / Gintaras Makarevičius (1965) / Antanas Martinaitis (1939–1986) / Ignas Adakris Martinaitis (1937–1993) / Jonas Martinaitis (1898–1947) / Žibuntas Mikšys (1923–2013) / Rainer Gottlieb Mordmüller (1941) / Boleslovas Adomas Motuza-Matuzevičius (1910–1990) / Algirdas Pakeliūnas (1938–2003) / Kęstutis Paliokas (1933–1978) / Vygantas Paukštė (1957) / Stasys Petrauskas (1950–2010) / Viktoras Petravičius (1906–1989) / Algirdas Petrulis (1915–2010) / Vaclovas Ratas-Rataiskis (1910–1973) / Petras Repšys (1940) / Algis Skačkauskas (1955–2009) / Edmundas Saladžius (1950) / Augustinas Savickas (1919–2012) / Mindaugas Skudutis (1948) / Jūratė Stauskaitė (1947) / Petras Stauskas (1919–2003) / Algimantas Julijonas Stankevičius-Stankus (1933–2002) / Arvydas Šaltenis (1944) / Aleksandras Šepetys (1910–1982) / Vytautas Šerys (1931–2006) / Šarūnas Šimulynas (1939–1999) / Rimantas Šulskis (1943–1995) / Algimantas Švažas (1933–2003) / Algimantas Švėgžda (1941–1996) / Vladas Vaitėkūnas (1906–2002) / Rytis Valantinas (1961) / Jonas Vilutis (1907–1978) / Mikalojus Povilas Vilutis (1944) / Viktoras Vizgirda (1904–1993)

Parodą inicijavo ir kūrinius skolino Povilas Ričardas Vaitiekūnas
Kuratorės Kristina Kleponytė-Šemeškienė, Jurga Minčinauskienė
Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba

Paroda veiks iki kovo 4 d.

Iliustracijoje: Menininkų daiktai iš P. R. Vaitiekūno kolekcijos. A. Baltėno nuotr.

The post Paroda „GRAFIKA / PIEŠINIAI Iš Povilo Ričardo Vaitiekūno kolekcijos“ VGMC appeared first on artnews.lt.

Vasario 9 d. 18 val. (AV17) galerijoje atidaroma Vitalio Čepkausko ir Povilo Čepkausko paroda “Pokalbis”.

Šis menininkų duetas jau buvo kartu surengęs parodą 2015 m., tačiau šį kartą jie pristatomi kaip du profesionalūs ir nepriklausomi autoriai, atstovaujantys savo subjektyvius požiūrius ir pasaulius, kuriuos jungia vienas parodos pavadinimas – “Pokalbis”. Tai rezultatas ištęstinio nepretenzingo tėvo ir sūnaus dialogo, apie šiuolaikinį meną, kultūrą, moralę bei egzistencinius samprotavimus. Parodos erdvėse susitinka du subjektyvūs skirtingų kartų meniniai pasauliai, kurie tarpusavyje vienas kitą inspiruoja, kritikuoja, atitolsta ir vėl suartėja. Pokalbio, diskusijos būdu vystoma ir palaikoma nuolatinė kaita bei dinamika, kuri, pasak autorių, yra būtina meninei evoliucijai ir kismui.

Autorių kūriniai parodoje pateikti šmaikščiu žaidimo principu, su lengva ironija prieštaraujantys meno idėjai, kuri tarnauja šiuolaikinėms socialinėms problematikoms ar įvairioms ideologijoms išreikšti. Atskleisdami menininkų vidinius pasaulius ir personalias patirtis, parodos kūriniai tapo individualios kūrybinės energijos ir materijos įsikūnijimu laike išraiška. Šiame kūrybiniame žaidime autoriai siekia transformuoti pačio meninio objekto suvokimą, laužomi nusistovėjusių darbų pateikimo normatyvai, naudojama grafikos technika tūryje, perkonstruojami buityje atpažįstami daiktai virsta netikėtais meniniais objektais bei asambliažais. Galerijos erdvė išlaisvinama iš “nustatytų formų” parodos pateikimo ir sukuriama aplinka, kurioje žiūrovas įtraukiamas į nuolat vykstantį meninį dialogą. Paroda tampa plotme, kurioje menininkai revoliucingai atsisako bet kokių išankstinių lūkesčių ir siūlo pažvelgti į meną iš kitos perspektyvos.

Vitalis Čepkauskas – įvairiapusis šiuolaikinis menininkas, originalių skulptūrų, instaliacijų autorius bei eksperimentinės mados kūrėjas. Išskirtiniu poparto, dada ir aukštojo meno gretinimo braižu pasižymi kūrėjo koliažų, tapybos darbai bei originalūs, ironiški, siurrealistiniai žaislai. Menininko kuriamų darbų siužetuose atsispindi būties, egzistencialistiniai samprotavimai, tyrinėjamos atminties, laikinumo, gyvenimo – mirties ciklo, kūrybiškumo temos. Autorius yra surengęs daugiau nei trisdešimt personalinių parodų Lietuvoje, Prancūzijoje bei JAV, aktyviai dalyvauja grupinėse parodose bei mados festivaliuose tiek Lietuvoje tiek užsienyje.

Jaunasis menininkas Povilas Čepkauskas 2016 m. baigė grafinių komunikacijų dizaino studijas, Vilniaus dizaino kolegijoje. Savo kūryboje derina skirtingų meno sričių kalbas bei gilinasi į jų kuriamas tarpusavio prasmes. Kūriniuose persipina autoriui artimos kūrybinės sritys: grafikos dizainas, tatuiruočių menas, objektas, fotografija bei muzika. Povilas kūrybai įkvėpimo semiasi filosofijoje, psichoanalizėje bei muzikos mene. 2016 m. Lietuvos spaudos pramonės apdovanojimuose Povilas Čepkauskas pripažintas sumaniausiu jaunuoju leidybos specialistu.

Paroda (AV17) galerijoje veiks vasario 9 – kovo 5 dienomis.

The post Vitalio Čepkausko ir Povilo Čepkausko paroda „Pokalbis“ (AV17) galerijoje appeared first on artnews.lt.

Vasario 9 d. (ketvirtadienį) 18 val.  Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius), atidaroma tapytojos Godos Lukaitės kūrybos paroda „Mano vidinis miestas“.  Atidarymo metu muzikuos Austėja Lukaitė (sopranas), Gražina Zalatorienė (fortepijonas), Karolina Baleckaitė (fleita).

Goda Lukaitė: „Mano vidinis miestas“ – tai tęstinis projektas, šią urbanistinę temą plėtoju jau kelerius metus. Iš pradžių tai buvo socialinė idėja, norėjau atkreipti žmonių dėmesį į apleistas ir pamirštas vietas. Tuomet pradėjau gilintis į laiką, besikuriančius jo sluoksnius. Palaipsniui viskas tapo asmeniška: tose erdvėse radau savo vidinio pasaulio atspindžius, savotiškas įvairių patirčių ir prisiminimų aliuzijas. Šių pamirštų erdvių grožis man – ramybė ir saugumas. Mano paveikslai – tai esami ir įsivaizduojami laiko sluoksniai. Nusitapiau sau erdves, kuriose man gera ir apsigyvenau. Kviečiu apžiūrėti“.

Godos Lukaitės paroda Pamėnkalnio galerijoje vyks iki kovo 4 d.

Parodos lankymas – nemokamas.

Paroda yra Dailininkų sąjungos galerijos projekto „Rytojaus horizontai“ dalis, skirto palaikyti ir skleisti jauną profesionalią kūrybą Lietuvoje.

Rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.

The post Godos Lukaitės kūrybos paroda „Mano vidinis miestas“ Pamėnkalnio galerijoje appeared first on artnews.lt.

Vasario 6 d. 18 val. VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44) atidaroma paroda  „Dizaino procesai: …“ .

Paroda siekia atskleisti jaunųjų Lietuvos dizainerių sukurtų produktų kūrybos kelio užkulisius – parodyti ne tik ir ne tiek galutinį rezultatą, bet pristatyti kūrybos proceso analitines ir intuityvias kūrybos procesų fazes. Paroda supažindins, kokius klausimus sau užduoda studentai bei jų kelią atsakymų link, eksperimentuojant, tyrinėjant ir gilinantis į kultūros, ekologijos, medicinos, biochemijos, psichologijos ir kitas, iš pirmo žvilgsnio mažai su dizainu susijusias, sritis. Tikimasi, kad ir parodos lankytojai po parodos galės atsakyti į kertinį, parodoje iškeltą klausimą, tai kam visgi reikalingas dizainas?

Eglė Dimaitytė. Kaip dizainas kalba apie atmintį.

Atmintis sukuria dvasines „atramas“ žmogui ir kultūrai, įgalina suvokti savąjį aš asmeniniame ir kolektyviniame lygmenyje. Ji įprasmina individualius gyvenimus, „sutvirtina“ istorinę savimonę ir tapatumą, tačiau nihilizmo užnuodytoje dabartyje šaknijasi užmarštis, o atmintis dažnai tampa tiesiog beprasme informacijos „laikmena“, šaltu paminklu praeičiai. Kyla klausimas, ką šiuo klausimu gali dizainas? Kaip dizainas gali gyvinti, medijuoti atmintį, išlaisvinti individualius ir visuomeninius prisiminimus? Gal prisidėti prie jų išsaugojimo? Kildinamas nuo lotyniško žodžio „designare“ dizainas reiškia simbolių kūrimą ir poveikį pasauliui. Taigi, dizainas gali kalbėti abstrakcijomis, simbolių ir metaforų kalba, kuri nėra apribota žodžiais, garsais ar gramatinėmis struktūromis. Dizaineris išmanydamas šią spalvos, formos, tekstūros kalbą gali ne tik „skaityti“, bet ir „rašyti“, komunikuoti, perduoti žinutę, padėti žmonėms suvokti prasmę ir reikšmę juos supančios aplinkos. Šis darbas tai  kitokio kalbėjimo būdo apie atmintį paieškos, tai dizaino, abstrakcijų kalbos ieškojimai, kuriais siekiama iššaukti gilesnius jausmų potyrius, didesnį norą atsiminti.

 Austėja Platukytė. Kopijos kopija. Ar ta pati forma reiškia tą patį turinį?

Šiuolaikinė masinė kultūra įtraukia žmones į begalinį reprodukavimo procesą. Visuomenė „užsidaro“ reprodukavimo sistemoje ir tampa vis sunkiau atskirti ir suvokti, kas yra tikra ir prasminga. Masinė gamyba daro didelę įtaką aplinkos taršai – gamybos procese išmetamos kenksmingos atliekos, žemė teršiama kietosiomis šiukšlėmis. Sparčiai besikeičianti mada bei naujas dizainas priverčia žmones vis dažniau atsinaujinti – pirkti naujas tendencijas diktuojančius gaminius. Tačiau kas paverčia daiktą tikru, prasmingu ir nesenstančiu – galbūt net pigus masinės gamybos objektas gali tapti vertingas ir “gyvas“? Dizaino pasaulyje plagijavimas laikomas nusikaltimu – visi kūrėjai siekia būti originalūs, autentiški. Tačiau kur yra riba tarp gaminio kopijos ir naujos, savitos interpretacijos? Eksperimentų metu, procese siekiau atsakyti į klausimą: kaip kinta objektas, jei modifikuojamas tik jo turinys, o forma ir funkcija nekinta? Šis klausimas perteikiamas masinės gamybos produktų detales pakeičiant naujomis, bet pagamintomis iš, gamybai pasibaigus, likusių atliekų ir organinių klijų. Tęsiant šį projektą bus siekiama surasti tinkamiausią būdą masinės produkcijos gaminius paversti originaliais, “gyvais“ bei nekenksmingais nei aplinkai ir nei žmogui.

Austėja Šeputė. Laiškas visuomenei. Koks tavo planas „B“?

Siunčiama žinutė dėl mirusio žmogaus valios pareiškimo savo artimiesiems svarbos dėl audinių ir organų panaudojimo transplantacijai. Klausiama, dėl kokių priežasčių atsiranda baimė, nepasitikėjimas bei artimojo artimo žmogaus kūno savinimas po jo mirties. Svarstoma, kokios dizaino priemonės turėtų būti pasitelktos, kad žmogaus valios išraiškos forma būtų tinkama ir priimtina donorui. Kokį pėdsaką mirštantis žmogus galėtų palikti, kokį laišką išsiųsti? Ieškomi tiek atsakymai, tiek klausimai.

 Rokas Aleliūnas. Ar žaidimai gali išspręsti neišsprendžiamas problemas?

Įsivaizduokite, kad žaisdami žaidimus laiko veltui negaištate, o atliekate pačias svarbiausias operacijas visuomenės labui ar sprendžiate neišsprendžiamas problemas. Pasinerkite į žaidimą, kuris narplioja realų detektyvą ir bando įminti neįmenamą mįslę. Analizuokite įkalčius ir apklaustuosius, diskutuokite su kitais žaidėjais ir toliau tęskite tyrimą. Tik atsiminkite, kad kiekvienas jūsų žingsnis gali įtakoti arba išnarplioti bylą.

 Eglė Skačkauskaitė. Apklausos aparatas. Ar “gyvasis“ bendravimas vis dar yra vertybė?

Spartėjantis gyvenimo tempas ir išmaniosios technologijos palaipsniui visuomenėje eliminuoja tiesioginį bendravimą, kurio stoka nutolina žmogų nuo pamatinių vertybių, vidinės harmonijos, glaudaus ryšio su artimaisiais. Tolstant nuo gyvo kontakto ir išgirsto žodžio, tolstama ir nuo visapusiško integravimosi į visuomenę, naikinama komfortiška emocinė žmogaus jausena. Loterija „Apklausos aparatas“ kelia klausimą: „Ar „gyvasis“ bendravimas vis dar yra vertybė?“ ir skatina stabtelėti, pajusti, iš naujo atrasti „gyvosios“ komunikacijos privalumus.

 Veronika Guželytė. Kas treneris?

Treneris – objektas, užsiimantis asmens nusiraminimo įgūdžių valdymu. Konsultuoja savo treniruojamus asmenis atsisėdimo metu. Mokina dizaino technikos, skatina įgūdžių tobulinimą, rūpinasi atsipalaidavimo taktika bei strategija vyksmo metu. Tai asmeninė erdvė, kuri nukelia lekiančius tiesiai į samanas.

 Kristina Zakaraitė. Gliukozės kraujyje matuoklio dizainas. Slėpti ar rodyti?

Cukraus kiekio kraujyje pokyčių stebėjimas yra būtinas cukriniu diabetu sergančio žmogaus gyvenime.  Pacientai invaziniu matuokliu privalo naudotis mažiausiai tris kartus per dieną, taip patirdami fizinį ir moralinį diskomfortą.  Naujo matuoklio dizainas remiasi funkcionaliais reikalavimais, potencialių vartotojų analize, ergonomika, bei medicininio dizaino (supratimo) kontraversiškumu. Kuo turi pasižymėti medicininis dizainas? Ar jis matomas ar nematomas? Keliamas iššūkis sukurti cukraus kiekio kraujyje matuoklio dizainą, kurio naudotojas nebūtų pažymėtas stigmos ženklu.

 Kristė Hincaitė. Ar daiktai gali kvėpuoti?

Šiais laikais greitas gyvenimo tempas tapo norma. Taisyklingas kvėpavimas turi didžiulę svarbą, norint išsivaduoti nuo įtampos. Mano projekte pateikti daiktai tarsi kviečia žmogų pažvelgti į buitį kitaip, atrasti išsigelbėjimą kasdieniame taisyklingame kvėpavime, nes tam tikras jo ritmas gali atpalaiduoti. Būtent šiuo ritmu pulsuoja mano darbai, mokydami taisyklingo – raminančio – kvėpavimo.

Kotryna Butautytė. Scena: natūralių ir dirbtinių procesų sintezė dizaino objektuose. Ar natūrali aplinka dalyvauja dizaino procese?

Objektai kurti „bendradarbiaujant“ su stichijomis ir natūraliais procesais. Darbo eigos veiksmai buvo surežisuoti žmogaus, taip įvyko natūralių ir dirbtinių procesų sintezė. Scena kaip spektaklio epizodas, objektai – surežisuotų veiksmų ir gamtinių improvizacijų sintezės ištrauka.

Visi natūralūs procesai ir reiškiniai savaip formuoja mus supančią aplinką bei objektus. Kuriant darbą buvo siekiama pasikviesti natūralią aplinką ir jos reiškinius į dizaino procesą, tačiau vengti jų imitacijos. Domino nuolatinis kitimas, visa ko laikinumas, bei faktas kad bet koks žmogaus sukurtas sprendimas veikiamas aplinkos nuolat kinta, todėl joks galutinis dizainas apskritai neegzistuoja.

Rūta Vileikytė. Ar papuošalai gali apsaugoti?

Nuolatos besikeičiančios oro sąlygos, skirtingi metų laikai: žiema, pavasaris, vasara, ruduo.  Nuolat užpuolančios skirtingos sezoninės ligos, virusai sukeliantys ligų komplikacijas. Kaip jaustis saugiu didelio dėmesio neskiriant saugojimuisi nuo virusų ir bakterijų, kaip sustiprinti savąjį imunitetą ir susipažinti su mus supančiu mikropasauliu per grožio ir estetikos prizmę? Papasakoti istoriją siekiama dėka dezinfekcinių savybių turinčių medžiagų ir cheminių elementų, kūno, aplinkos  aksesuarų.

Paroda veiks vasario 18 d.

The post Paroda „Dizaino procesai: …“ galerijoje „Akademija“ appeared first on artnews.lt.

Vasario 8 d. (trečiadienį) 18 val. Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2), atidaroma tapytojos Indrės Ercmonaitės kūrybos paroda „Amen. Paveikslas irgi žmogus“.

Autorė teigia, jog savo parodoje kalba apie autoriaus ir jo kūrybos koreliaciją. „Tapyba yra labai stipri išraiškos priemonė. Joje telpa ir skausmas, ir tamsa, ir šviesa. Tikiu į tapybą ir nekuriu šiaip sau. Be to, savo tapybos darbams neleidžiu dulkėti sukrautiems kampe. Jie aktyviai dalyvauja tiek mano, tiek ir savo gyvenime. Paveikslai veikia. Esu net pasimetusi, kur baigiuosi AŠ, o kur prasideda PAVEIKSLAS. Nes mano minties vaizdai tampa jų, paveikslų, tapatybe, bet priklauso tarsi abiem. Kas kartą tapant vyksta transformaciniai progresai (be abejo, ir regresai) vienas kito atžvilgiu (autoriaus – paveikslui, paveikslo – autoriui). Paveikslas savo nepaneigiamame stačiakampiame plote gali parodyti begalę iliuzijų autoriaus link, o štai autorius, vienas pats, sunkiai gali savo žmogišką formą sulankstyti į stačiakampį.

Paveikslo dominavimui šioje parodoje pasirinkau jo karkaso – porėmio transformacijas, pratęsiant, suteikiant naujas formas. Man amen – tai tarsi pabaigos žodis, padėka ir pritarimas naujausiai kūrybai (2016-2017 m.). Taigi ši paroda yra apie tai, kiek daug tapybos mano gyvenime ir kaip ji mane veikia ar jau paveikė.“ (Indrė Ercmonaitė)

Indrė Ercmonaitė tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje baigė 2010 m., tačiau Lietuvos meno pasaulyje jos pavardė ėmė ryškėti dar studijų metu. Aktyviai dalyvaudama savo kartos grupinėse parodose, Indrė išsiskyrė daugianarėmis tapybinėmis šaradomis bei dideliu dėmesiu tapybos procesui – dažo kaip fono ir dažo kaip pagrindinio paveikslo veikėjo supratimui. 2014 m. Ercmonaitė pristatė pirmąją solinę tapybos parodą Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje. 2016 m. menininkė tapo Vilniaus XVI tapybos trienalės „Nomadiški vaizdai“ konkurso prizininke. Dailininkų sąjungos galerijoje I. Ercmonaitė pristatys naujausius, 2016-2017 m. sukurtus tapybos ir objekto meno kūrinius.

Indrės Ercmonaitės paroda Dailininkų sąjungos galerijoje vyks iki vasario 28 d. Parodos lankymas – nemokamas.

Paroda yra Dailininkų sąjungos galerijos projekto „Rytojaus horizontai“ dalis, skirto palaikyti ir skleisti jauną profesionalią kūrybą Lietuvoje.

Rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.

Iliustracijoje: Indrė Ercmonaitė, Herbas tapybai, 2017

The post Indrės Ercmonaitės kūrybos paroda „Amen. Paveikslas irgi žmogus“ Dailininkų sąjungos galerijoje appeared first on artnews.lt.

XLVI Vilniaus aukcionas – dviejų dalių. Pirmoji skirta knygoms, leidiniams, kartografijai, istorinei grafikai ir kūriniams ant popieriaus. Šis knygų aukcionas vyks galerijoje Kunstkamera (Ligoninės g. 4, Vilnius) vasario 25 dieną 13 val. Aukciono rengėjai ekspoziciją galerijoje aplankyti kviečia vasario 21–24 dienomis nuo 10 iki 18 val. bei vasario 25 dieną nuo 10 iki 12 val. Antroji XLVI Vilniaus aukciono dalis vyks kovo 3 dieną taip pat galerijoje Kunstkamera, o jos metu bus pristatyti galerijos turimi paveikslai.

Knygų aukcionas tampa tradiciniu. Pernai jis vyko knygų mugės metu Litexpo parodų rūmuose. Renginys gausiai lankytas žurnalistų ir besidominčiųjų knygomis. Mugėje buvo pristatyta per 700 knygų, leidinių ir albumų. Daugiausiai dėmesio susilaukė Konstantino Sirvydo albumas, brangiausias aukciono leidinys (8000 Eur), kuris buvo parduotas aukciono metu.

Šiemet aukcionas priklauso knygų mugės rubrikai – „Renginiai už mugės ribų”, todėl keliasi iš Litexpo parodų rūmų į galeriją Kunstkamera (Ligoninės g. 4, Vilnius). Čia lankytojai galės apžiūrėti knygas, o dominančias įsigyti aukciono metu, šeštadienį (vasario 25 d.).

Aukcione bus pristatytas platus knygų ir leidinių spektras. Per 500 knygų ir leidinių suskirstyta į daugiau nei 30 grupių. Atskiros rubrikos skirtos Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpio knygoms, Tarpukario knygoms, Lietuvių išeivijos knygoms, Užsienio literatūrai, Vilnianai, Militariai, Meniniams albumams ir kitoms. Visgi labiausiai intriguojanti, matyt, bus Senųjų knygų iki 1800 m. rubrika. Čia bus galima atrasti XVI – XVIII a. kūrinius, pavyzdžiui, Christoph Hartknoch  „Alt und neues Preussen“ (1684). Pastarosios knygos vertė siekia rekordinę sumą – 12000 Eur.  

Šis aukcionas aprėpia ne tik platų knygų istorijos laikotarpį, bet siūlo į knygą „pažvelgti kitaip“, tad tarp gausybės knygų lankytojai galės pamatyti  knygą 1997–2001 m. įtrauktą į Lietuvos rekordų knygą kaip mažiausią Lietuvoje išleistą leidinį. Taip pat Česlovo Lukensko knygas – skulptūrinius objektus iš medžio masyvo.

Be knygų aukcione pristatomi grafikos kūriniai, pavyzdžiui, dailininko Prano Gailiaus autorinė knyga – grafikos darbų rinkinys „La Mer“, istorinių įvykių vaizdai, žemėlapiai, fotografijos, plakatai, dokumentai.

Visgi knygų aukcionu siekiama skatinti domėjimąsi knygomis, jų kolekcionavimą, o tai nebūtinai turi būti prabangos privilegija. Skaityti knygas gera, o padėti atrasti seniai ieškotą kūrinį yra be galo smagu. Tokiais principais besivadovaudami aukciono rengėjai sudarinėdami aukciono rinkinį įtraukė daugybę knygų, kurių kaina tesiekia 5 Eur. Tad knygų aukcionas – tai proga pamatyti didelę retų antikvarinių knygų kolekciją, o kartu ir galimybė atrasti ir papildyti savo biblioteką ilgai ieškota knyga. Šiemet aukcione pristatoma per 500 leidinių, todėl rengėjai tiki, kad kiekvienas lankytojas galės atrasti jam aktualią knygą.

Visa informacija apie Knygų aukcioną bus skelbiama internetinėje svetainėje http://menorinka.lt/page/active_auction . Taip pat aukcionui išleistas katalogas, kurį galima įsigyti galerijoje Kunstkamera (Ligoninės g. 4, Vilnius). Papildoma informacija apie antrąją XLVI Vilniaus aukciono dalį, skirtą galerijos Kunstkamera kūriniams, bus paskelbta artimiausiu metu.

The post XLVI Vilniaus aukcionas – dviejų dalių appeared first on artnews.lt.

Vasario 8 d. 18 val.  projektų erdvėje „Sodų 4“ pristatomas bendras dviejų menininkių Linos Albrikienės ir Idos Divinzenz projektas „Pasirodymas ir atsitraukimas“. Menininkės susipažino rezidencijos metu Vienoje 2016 m. Skirtingais aspektais nagrinėdamos istorijos ir dabarties sujungimo temą jos abi pasitelkia archyvinę medžiagą, iškeldamos informacijos trapumo, laikinumo ir saugojimo klausimus.

Linos Albrikienės projektas „SIGHT“ pagrįstas tyrinėjimo metodu. Tyrimo centre – Antrojo Pasaulinio karo architektūros monumentas – zenitinės artilerijos bokštai (vok. – Hochbunker). Pirminė jų funkcija yra anti-aviacinė gynyba. Antrojo Pasaulinio karo bombardavimo metu masyvūs betono statiniai taip pat tarnavo kaip prieglobstis tūkstančiui civilių. Tyrinėjama vėlesnė bunkerių paskirties kaita atskleidžia mėginimus nuslopinti nejauką, kylančią iš kolektyvinės tragedijos atminties reprezentacijos.

Idos Divinzenz fotografijos yra jos rezidencijos Paryžiuje Cité internationale des arts metu (2016 m.) atlikto kolonializmo istorijos ir jos pristatymo Paryžiaus „nacionaliniuose muziejuose“ tyrimo rezultatas. Penkių dalių nuotraukų serija buvo sukurta vėliausių Paryžiaus įvykių įtakoje. Ši serija ieško sąsajų tarp kolonializmo liekanų ir šiuolaikinės propagandos. Penkios dalys žymi atskiras prasmių sankaupas – laukimas/frontas, incidentas/stovėjimas, bevardis/atskiras nuo grupės, susidūrimas/susimaišymas, utopija/anti-visuomenė (kultūra?).

Lina Albrikienė (g. 1984) gyvena ir kuria Vilniuje bei Jūrmaloje. Baigė Fotografijos ir medijos meno bakalauro bei magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. 2011–aisiais menininkė laimėjo didijį prizą Jaunųjų Europos kūrėjų konkurse Paryžiuje bei jaunojo metų debiuto prizą Lietuvoje. Nuo 2004–ųjų dalyvauja parodose Lietuvoje bei užsienyje. Taip pat dalyvavo rezidencijų programose Paryžiuje, Kremse, o nuo 2017–ųjų pavasario dalyvaus rezidencijoje Vienoje (Kultur Kontakt Austria), kur toliau atliks tyrimą projektui „SIGHT“.

Ida Divinzenz studijavo vaizduojamąjį meną/skulptūrą Berlyne ir Vienoje, šiuo metu gyvena ir kuria Vienoje. Menininkė dalyvavo rezidencijose Paryžiuje bei Nidoje, taip pat parodose įvairiose meno erdvėse Hamburge ir Berlyne (Vokietijoje), Vienoje (Austrijoje), Niujorke (JAV). Jos darbų yra įsigiję tokios kolekcijos kaip Austrian Federal Chancellery Photo Collection, Artothek lower Austria bei privačios kolekcijos.

The post Linos Albrikienės ir Idos Divinzenz projektas „Pasirodymas ir atsitraukimas“ projektų erdvėje „Sodų 4“ appeared first on artnews.lt.

 Akershus meno centre, 15 minučių nuo Oslo centro (Norvegija) nutolusiame Lilestriomo miestelyje, vasario 10 dieną atidaroma ketvirtoji ir paskutinė Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos projekto „Lipti nematomomis struktūromis“ paroda. Tai šešių institucijų rengiamo, dvejus metus trunkančio rezidencijų ir parodų projekto trijose šalyse (Islandijoje, Lietuvoje ir Norvegijoje) paroda, kurioje pristatomi visų dešimties projekte dalyvavusių menininkų kūriniai.

2016-aisiais paroda eksponuota trijose Lietuvos vietose: požeminiame vandens rezervuare Vilniuje, naujoje VDA Nidos meno kolonijos parodų salėje ir Žeimių dvaro sodyboje įsikūrusiame gyvajame muziejuje „Aikas Žado“. Šiemet ekspozicija persikelia į projekto partnerių erdvę Norvegijoje, taip ne tik praplėsdama tarptautinės auditorijos ratą, bet ir leisdama įsitikinti šiuolaikinių ritualų universalumu. Tačiau mėnesį truksiančia paroda projektas nesibaigs – šių metų gegužę planuojama išleisti ir visas keturias parodas apjungiantį projekto katalogą.

Lipimo nematoma struktūra vaizdinys kalba ne tik apie galimybes atrasti paslėptą, bet ir apie kažką svaiginamo bei nepasiekiamo. Ji kviečia „mus“ (menininkus ir publiką, kaip dalyvius) bandyti suvokti ir reflektuoti sudėtingą bei daugiasluoksnį nuorodų ir prasmių tinklą, persmelkusį mūsų gyvenimus ir tarpusavio santykius. Kokios socialinės struktūros lemia tokius dalykus, kaip karjeros pasirinkimas, gyvenimo būdas ar meno kūriniai? Ir ar galime būti tikri, kad mūsų santykiai su kitais žmonėmis nesiklosto pagal iš anksto nustatytus galios santykius, nenustatytas taisykles ir ritualus? Iš kur galime žinoti, kad tai, ką priimame kaip savaime suprantamą ir iš pažiūros atrodantį natūraliai, nėra tik socialinis konstruktas ir klaidinanti sąmonė?

Šios parodos darbai nurodo į plataus spektro ritualines praktikas bei ryšius tarp ankščiau gyvenusių žmonių papročių ir šiuolaikinių ritualų. Nusidriekę nuo visiems žinomų socialinių ir dvasinių praktikų iki šiuolaikinių meno gamybos ir vadybos strategijų, visi šie kūriniai tiria ir tyrinėja, klausia, trikdo, keičia ir fikcija paverčia nusistovėjusius įsitikinimus, discipliną ir kasdienius įpročius, kartu nubrėždami kontūrus naujiems.

Paroda atidaroma vasario 10 d. 19 val., Akershus meno centre (Storgata 4, 2000 Lilestriomas, Norvegija) ir veiks iki kovo 12 dienos, trečiadieniais–sekmadieniais nuo 12 iki 17 val. Vasario 12 d. (sekmadienį), 13–14 val. vyks performatyvi menininko Roberto Narkaus paskaita ir ekskursija po parodą su kuratore Egle Mikalajūne. Kovo 3 d. (sekmadienį), 13–14 val. vyks menininkės Victorijos Durnak prisistatymas ir ekskursija po parodą su kuratoriumi Samiru M’kadmi.

Menininkai: Mo Abd-Ulla (NO), Eglė Budvytytė (LT), Tanya Busse (NO), Victoria Durnak (NO), Gunnhildur Hauksdóttir (IS), Berglind Jóna Hlynsdóttir (IS), Saulius Leonavičius & Vida Strasevičiūtė (LT), Robertas Narkus (LT), Augustas Serapinas (LT), Kristin Tårnesvik (NO)
Kuratoriai: Eglė Mikalajūnė ir Samir M’kadmi
Organizuoja: Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija

 Vilniaus dailės akademijos projektui „Disciplina šiandien. Menininkų rezidencijų mainai ir parodos“ projekto nr. EEE-LT07-KM-01-K-01-035, skiriama EEE finansinio mechanizmo ir Lietuvos valstybės parama pagal programą LT07 „Europos kultūros paveldo kultūros ir menų įvairovės skatinimas“, projektą taip pat remia Lietuvos kultūros taryba.

The post Su paroda Norvegijoje finišuoja dvejus metus trukęs VDA Nidos meno kolonijos projektas appeared first on artnews.lt.

Vasario 9 d., ketvirtadienį, 18 val. ŠMC kino salėje vyks vienintelė Lietuvoje pirmo menininkės Margaret Salmon vaidybinio filmo „Eglantina“ (Eglantine) peržiūra. Peržiūroje ir diskusijoje su publika dalyvaus autorė.

Gimusi 1975 m. JAV, Niujorko valstijoje, Margaret Salmon šiuo metu gyvena ir kuria Glazge. Tarptautinio pripažinimo jos kūryba sulaukė po to, kai 2006 m. ji laimėjo pirmąjį „Max Mara“ meno apdovanojimą moterims menininkėms, o 2007 m. sudalyvavo Venecijos, 2010 m. – Berlyno bienalėje. Jos kūryba buvo daug kartų pristatyta kino festivaliuose ir parodose, personalinės parodos rodytos meno centre „Witte de With“ Roterdame, galerijoje „Whitechapel“ Londone ir kitur.

„Eglantina“, menininkės pirmojo ilgametražio filmo, premjera įvyko Londono kino festivalyje 2016 m. spalį. Tai intymus išraiškingas pasakojimas apie realius bei pramanytus mažos mergaitės nuotykius miške. Kurdama šį vaiko akimis matomos gamtos atvaizdą menininkė atidavė duoklę vaikų kino klasikai, tačiau įkvėpimo sėmėsi ir iš kitų kino judėjimų bei gamtos dokumentikos. Filmas pavadintas menininkės dukters, kuri atlieka pagrindinį vaidmenį, vardu.

„Eglantina“, rašo Mattas Turneris tinklaraštyje Shooting People, „kupinas meilės – meilės gamtai, meilės šeimai ir meilės žemei. Geriausias epitetas šiam šiltam ir jausmingam filmui – „gydantis“: jis spinduliuoja ramybę ir tyrumą, gaivina žiūrovo jutimus ir sielą. (…) Kol mergaitė tyrinėja savo pačios vaizduotę, kraštovaizdį ir jame sutiktus gyvūnus bei žmones, Salmon ekraną užlieja ją supančiais gamtos vaizdais, tekstūromis ir garsais – savotišku sensoriniu laukinės gamtos audiniu, kuriame visu grožiu sužiba naivumas. Nors miško šabakštynai vaikiškuose filmuose dažnai slepia pavojų, paslaptis, su kuria susiduria Eglantina, čia yra ne baimės, bet pažado šaltinis. Nekaltas mergaitės žvilgsnis apsiaučia ramybe jos patiriamą pasaulį, apie jį pasakojančią spalvingą, romantišką Salmon kinematografiją ir takų, sapnišką montažą bei scenų kaitą.“

Renginys Šiuolaikinio meno centro kino salėje nemokamas. Diskusija vyks anglų kalba, prireikus mielai išversime klausimus ar atsakymus.

Iliustracija: kadras iš 2016 m. filmo „Eglantina“.

The post ŠMC kino salė kviečia į Margaret Salmon filmą „Eglantina“ ir susitikimą su menininke appeared first on artnews.lt.

Iki vasario 19 d. VDA parodų salėse „Titanikas“ veikia Dainiaus Trumpio paroda „Nuojauta“.

Nuojauta

Nuojauta pilko. Nuojauta šalto. Nuojauta plokščio…  Tylos nuojauta.

Jausenų pasikartojimo nuojauta ir ateinančios realybės pajauta.

Prisiminimai apie pagarbų jaudulį keliančias aktų sales, baseinus, kurie versdavo gėdytis savo nuogumo, sporto sales, kurios įkvėpdavo svajoti apie mažas beprasmes pergales, fabrikus, kuriuose daug ir sekinančiai dirbai, ligonines su savo išskirtiniais  kvapais bei mintimis apie paskendimą tyloje, girdint naktines ligonių aimanas. Asmeninė istorija tampa praeities kliedesių samplaika.

Prisiminimai apie neaprėpiamomis vaikų žaidimų teritorijomis virtusias daugiabučių namų statybų aikšteles bei pilkus gigantiškus namų griaučius, kur susimaišydavo baimės, jaudulio, smalsumo, niūrumo, paslapties bei džiugesio jausmai.

Visa tai virto griuvėsiais su sava liūdna estetika, prisiminimais ir… nuojauta, artėjančių įvykių nuojauta. Švelnus bei artimas žmogiškasis siaubas.

Pilka spalva tartum nulinis taškas. Sustingimas. Pauzė prieš veiksmą. Pusiaukelė tarp kažko neaprėpiamai didelio ir neapčiuopiamai mažo.

Dainius Trumpis

Žinai ir junti tik tai, kad kvėpuoji. Kad iš šito žinojimo ir jutimo išsivaduotum, nereikia specialaus pasiryžimo, nes kvėpavimas lėtėja savaime, orą naudoja vis taupiau, palengva blanksta ir išsilygina, nepalikdamas dėmesiui jokio pagrindo.

Eugen Herrigel

Nuotraukos: Dainius Trumpis

The post Dainiaus Trumpio paroda „Nuojauta“ parodų salėse „Titanikas“ appeared first on artnews.lt.

Vasario 10 d., penktadienį, 16 val. Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) atidaroma Vito Luckaus fotografijos centro parengta Gintauto Stulgaičio (1959–2000) retrospektyvinė fotografijų paroda, kurią lydės susitikimas su menininko kūrybos bendražygiais, „Plėšriųjų sekcijos“ nariais Arūnu Kulikausku, Giedriumi Liagu ir dukra Jone.

Norėčiau, kad mano darbuose atsispindėtų požiūris ne į tai, ką aš fotografuoju, netgi ne gyvenimas apskritai, o žvilgsnis į gyvenimo prieštaravimų ir santykių visumą. Vienu žodžiu, noriu, kad žmonės mąstytų.

Ištrauka iš Gintauto Stulgaičio dienoraščio

Fotomenininko G. Stulgaičio vardą didelė visuomenės dalis pirmą kartą išgirdo 2011 m. Nacionalinėje dailės galerijoje surengtoje parodoje „ZOO fotografija. Kaunas. Paskutinis sovietmečio dešimtmetis“ (parodos kuratorės: Margarita Matulytė ir Ieva Mazūraitė-Novickienė), tapusioje atradimu ne tik paprastiems žiūrovams, bet ir ne vienam meno žinovui. Šiauliuose Fotografijos muziejuje pristatoma paroda – tai puiki proga išsamiau susipažinti su G. Stulgaičio, vieno iš vadinamosios „Plėšriųjų sekcijos“ narių, kūryba.

2015 m. Šiaulių fotografijos muziejaus fondus pasiekė G. Stulgaičio dukterų padovanotas menininko fotografijų archyvas (1 607 autoriaus sidabro atspaudai). Tyrinėjant fotografo kūrybinį palikimą, atsiskleidžia skirtingų temų, stilių, žanrų gausa. Cikluose „Šeimyniniai portretai“, „Balius“ bei pavieniuose portretuose menininkas fiksuoja savo aplinkos žmogų; subtiliose interjerų ir jų fragmentų studijose, cikluose „Senamiesčio etiudai“, „Belvederis. 1986-ųjų vasara“, Kauno zoologijos sode kurtoje „Rūkų“ serijoje atsiskleidžia itin įdėmus ir jautrus žvilgsnis į aplinką. Kūrybinį universalumą ir savitą požiūrį ypač atspindi autoriaus naudotos technikos spausdinant ar tonuojant atspaudus, daug eksperimentuojant su natiurmorto žanru.

G. Stulgaičiui esminis kūrybinis procesas buvo ne pats fotoaparato užrakto paspaudimas, o vaizdo režisavimas (ar tai būtų šeimyninis portretas, ar natiurmorto kompozicija) ir tai, kas vykdavo fotolaboratorijoje: fotografijų spausdinimas, spalvinimas, rankų darbo pasportų kūrimas. Tai lėmė, kad dviejų vienodų atspaudų nėra, tačiau gausu tos pačios fotografijos variantų ir interpretacijų.

Ir jei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad menininkas taip ir neatrado savo temos, buvo nuolatiniuose ieškojimuose, vis dėlto būtų galima teigti, kad jo tema ir nuolatinis tyrinėjimo objektas buvo pats santykis – žmonių, daiktų, formų, skirtingų faktūrų, atspindžių, šviesos ir šešėlio.

Parodos organizatoriai: Vito Luckaus fotografijos centras, Fotografijos muziejus.

Rėmėjos: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Parodos partneriai: Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos fotomenininkų sąjunga.

Paroda veiks iki 2017 m. balandžio 9 d.

The post Gintauto Stulgaičio (1959–2000) retrospektyvinė paroda Fotografijos muziejuje appeared first on artnews.lt.

Vasario 4 dieną Londono rytuose įsikūrusi “Maureen Paley” galerija pristatė Deimanto Narkevičiaus solo parodą.

Londono rytuose įsikūrusi “Maureen Paley” galerija antrą kartą pristato Deimanto Narkevičiaus darbus. Pirmą kartą ši galerija organizavo Deimanto Narkevičiaus filmų peržiūras 2015 m. vasarį. Praėjus dviems metams po peržiūrų šį kartą galerija rodo naują Narkevičiaus 3D filmą „20 July 2015“ (2016), kuris neseniai buvo rodomas solo parodoje Niukaslio „BALTIC“ šiuolaikinio meno centre.

„Maureen Paley“ galerijos parodoje, be darbo „20 July 2015“, dar rodomas ir 2004-ais metais sukurtas video „Once in the XX Century“. Savo video darbuose Narkevičius analizuoja socialinių ir politinių idealų reprezentaciją viešoje erdvėje bei kas nutinka, kuomet naujai susiformavęs politinis kontekstas neatsispindi miesto paminkluose. Be Deimanto Narkevičiaus, „Maureen Paley“ atstovauja iškilius menininkus, kaip Lawrence Abu Hamdan, AA Bronson, Liam Gillick, Wolfgang Tillmans, Banks Violette, Gillian Wearing ir kt. „Maureen Paley“ galerijoje buvo rodomi ir Gintaro Didžiapetrio bei Andrew Miksys darbai.

Parodos laikas: 2017 vasario 4 d. – 2017 m. kovo 5 d.

Galerija atvira lankytojams nuo 11 iki 18 val. nuo trečiadienio iki sekmadienio arba atskirai susitarus kitą laiką.

Daugiau informacijos:

http://www.maureenpaley.com/

The post Deimanto Narkevičiaus solo paroda Londono „Maureen Paley“ galerijoje appeared first on artnews.lt.

Vasario 11 d., šeštadienį, 19 val. projektų erdvėje „Sodų 4“ vyks antrojoletmekoo.lt/leiskmankukuoti zino pristatymas.

Zino turinį sudaro ištrauka iš buvusio performansininko Lauryno Katkaus remikso apie performansų kūrimo kultūrą Lietuvoje ir po Sibilia Tores slapyvardžiu paslėpto(-s) lietuvių kuratoriaus(-ės) tekstas apie bandymą paimti interviu iš menininko Laurent’o Davido Garnier. Abu kritiškai vertina meno lauke paplitusį glamūrą ir, nuvalydami blizgaus įvaizdžio dulkes, priartina menininką ir jo veiklą prie kasdienybės. Miglės Anušauskaitės komiksas kalba apie šių laikų meno suzombėjimą – originalių idėjų stygių ir kuriamos banalybės masiškumą, kurį gerai parodo ir įvairios neseniai vykusios diskusijos apie Vilniaus angelizaciją bei tupyklizaciją. Už tikrovę tikresnės Laimos Stasiulionytės fotografijos sugrąžina į Žilvino Kempino parodą „Vartų“ galerijoje, kurioje tapybos drobės šalia orą virpinančių instaliacijų atrodo kaip niekam nereikalingos dekoracijos.

Pristatymo metu vaišinsimės budrumą palaikančiu skrudintos matės gėrimu, fone suksis Antono Zolo garso eksperimentai.

Sudarė: Karolina Rybačiauskaitė
Redagavo: Neringa Butnoriūtė
Kūrė dizainą: Kristina Alijošiūtė
Spausdino: Kitokia Grafika
Išleisti lygiai 77 vnt.

Paskatino: SRTF ir LTMKS, 2017

The post Antrojo „letmekoo.lt/leiskmankukuoti“ zino pristatymas projektų erdvėje „Sodų 4“ appeared first on artnews.lt.

Iki vasario 28 d. The Rooster galerijoje (Gynėjų g. 14,  Vilnius) veikia Adomo Danusevičiaus paroda „Penis Mushroom Series“.

„Penis Mushroom Series“ – aštuntoji personalinė Adomo Danusevičiaus paroda. Joje eksponuojami per paskutiniuosius porą metų nutapyti paveikslai ir skulptūriniai objektai. Nuo pat pirmosios individualios parodos 2008-aisiais tapytojas stebina kūrybos nuoseklumu. Vienas pirmųjų ėmęsis tyrinėti Lietuvos dailėje retą vyriškumo temą, menininkas kaskart atranda vis naujų jos aspektų.

Naujausiuose darbuose menininkas ypatingą dėmesį skiria kempo (camp) fenomenui, aukštinančiam stilizaciją, perteklių, manieringumą. Adomas Danusevičius pasitelkia kempo raišką dekonstruoti kultūroje įsigalėjusiems vyriškumo vaizdiniams, atskleisti jų dirbtinumą. Pasitelkdamas nuorodas į žymius meno kūrinius, populiariosios kultūros reiškinius ir joje cirkuliuojančius stereotipinius atvaizdus, menininkas nagrinėja, kaip konstruojama, kuriama, suvaidinama lytinė tapatybė, kokie jos santykiai su vizualine kultūra. Suabejojama visuomenėje dominuojančia tradicine „tikro“ vyro samprata, atsiranda vietos ir įvairioms galimoms nenorminėms lytiškumo variacijoms, marginalinėms lytinėms tapatybėms, nurodoma į LGBT ir queer bendruomenių kultūrą ir istoriją. Pažįstantieji A. Danusevičiaus kūrybą pastebės ir pakitusią tapybinę raišką, atsiradusius dinamiškus, kone gestiškus potėpius, reformuotą koloritą. Šie pokyčiai žymi kintantį menininko santykį su tapyba. Ji vis dažniau tampa ne tik reprezentacijos įrankiu, bet ir yra konceptualizuojama kaip medija – ne tik vaizduoja kempą, bet ir pati tampa jo pavyzdžiu.

Dailininko susidomėjimą skirtingų raiškos priemonių medžiagiškumu bei jų sąveika liudija ir paveikslus papildanti skulptūrinių keramikos objektų serija. Čia vaizduojami įvairūs grybai, savo egzotiškais pavidalais primenantys gėlių žiedus, gyvių čiuptuvus, falus. Šios dekoratyvios, įmantrios formos pratęsia kempo estetikos liniją. Kartu užuominomis ir dviprasmiškomis asociacijomis ironizuojama visuomenėje nusistovėjusi vyriškumo samprata ir jos simbolika, teigiamas seksualumo fluidiškumas, neapibrėžtumas. Taigi objektuose – kaip ir visoje A. Danusevičiaus kūryboje – dera ir lyčių teorijos įžvalgos, ir politiniai, konfrontaciniai siekiai, ir asmeninės istorijos, o polinkį provokuoti keičia intymi, kameriška nuotaika, erotinės konotacijos.

ADOMAS DANUSEVIČIUS (g. 1984) – jaunosios kartos tapytojas. 2009 m. įgijo tapybos magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2012 m. studijuoja VDA meno doktorantūroje. Šiuo metu tęsia meno doktorantūros studijas mokslinėje stažuotėje Danijos Karališkojoje menų akademijoje. Nuo 2004 m. dalyvauja parodose, nuo 2008 m. surengė asmeninių parodų Lietuvoje, Danijoje, Vokietijoje.

Nuotraukos: Marius Žičius

The post Adomo Danusevičiaus paroda „Penis Mushroom Series“ galerijoje „The Rooster“ appeared first on artnews.lt.

Vasario 14 d. 17 val. NDG auditorijoje biologė prof. Vida Motiekaitytė skaitys paskaitą apie miestų augaliją ir žmogų – „Nuo miestų ekologijos iki sociologijos: ekologinės problemos, augalai ir žmonės.“. Ši paskaita yra parodą „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ lydinčio mokslininkų paskaitų ciklo „Miesto gamta: pradedant mokslu“ dalis.
Paskaitų ciklas „Miesto gamta: pradedant mokslu“ – tai valandos trukmės susipažinimas su parodoje apmąstomomis temomis, kurios paskaitose aptariamos iš mokslininkų perspektyvos.

Kaip teigia biologė prof. Vida Motiekaitytė, „pradžioje buvo ekologija, o tik po to žmonija sukūrė tinklaveiką ir į ją įsitraukė.“ Miestas su didele gyventojų koncentracija iš pat pradžių buvo lydimas įvairiausių higienos ir sanitarijos problemų. Su laiku šimtatūkstantiniai ir milijoniniai miestai tapo grėsme užmiesčiui: geriausios dirbamos žemės išnaudojamos miesto plėtrai, įrengiami sąvartynai ir nuotekų valymo stotys. Daugelis miesto ekologinių problemų kilo (ir kyla) dėl netobulos miesto infrastruktūros ir teršiančios aplinką pramonės. Klimatas, dirvožemis, flora ir fauna, kaip natūralių ekosistemų komponentai, paveikiami labiausiai. Vilnius – vienas iš nedaugelio miestų, kur dėl sudėtingo reljefo išliko nemažai natūralių gamtos salų.

Paskaitoje svarstoma apie kompleksiškas miestų ekologijos ir sociologijos problemas, atsispiriant nuo parodoje „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ pristatomos Vidos Motiekaitytės disertacijos „Urbofitocenozės: Sintaksonomija, toksikotolerantiškumas, sukcesijos, funkcijos“ (Botanikos institutas, 2002). Šio tyrimo objektas – Lietuvos miestų augalija, kuriai tyrinėti autorė pasitelkė fitocenologijos mokslą – botanikos šaką, tiriančią skirtingose buveinėse susidarančias augalų bendrijas. Konkrečių atvejų analizei mokslininkė pasirinko tuo metu veikusius ar jau uždarytus Lietuvos sąvartynus – vietas, kuriose žmogaus veiklos įtaka augmenijai pasireiškia bene intensyviausiai. Mokslininkė ištyrinėjo fitocenozių (kartu augančių augalų grupių) įvairovę Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Neringos sąvartynuose, išanalizavo, kaip fitocenozės kinta laikui bėgant bei pateikė pasiūlymus sąvartynų apsodinimui želdynais.

Paskaita vyks parodos „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ ekspozicijos salėje.

Paskaita nemokama, be registracijos.

Kitos ciklo „Miesto gamta: pradedant mokslu“ paskaitos:

• Vasario 21 d. 17 val. Egidijus Rimkus „Vilniaus klimatas: praeitis, dabartis ir ateitis“.
• Kovo 2 d. 18 val. Stanislovas Sinkevičius „Miesto vilionės: spąstai ar palaima laukinėms rūšims?”
• Kovo 9 d. 18 val. Justina Kozakaitė „Atsargiai! Kertate Vilniaus miesto ribas! Vilniaus miesto gyventojų smurtas ir nelaimingi atsitikimai XVI-XVIII a.“

(Apie kiekvieną paskaitą bus informuojama atskiru spaudos pranešimu.)

Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija.

Iliustracijoje: Vilnius, įspūdingas šlaitas Vilkpėdėje, pušys augančios ant kalno – jau buvusios geležinkeliečių ligoninės teritorijoje. Šlaitas yra prie gatvės, kuri suka ties šviesoforu į dešinę link geležinkelio stoties prieš pat Savanorių žiedą. Fotografuota apie 1985 metus. Šlaite augo gana retos ruderalinės bendrijos sudarytos iš geltonojo (Melilotus officinalis) bei baltojo barkūno (Melilotus albus) ir kitų sausas šiltas ir smėlingas-žvyringas vietas mėgstančių augalų, pavyzdžiui karčiojo kiečio (pelyno). Graži, spalvinga bendrija, maskuojanti atsivėrusią savaime, o gal greičiau nukastą kalvos dali (žemiau bendrijos tikriausiai ir dabar tebėra požeminiai garažas ar dar kas nors, įkastas į šlaitą). Šią bendriją ir kitas panašias iš Lietuvos esu aprašiusi moksliniame „Biologija“ žurnale, 2001,2:91-95 p.

Prof. Vida Motiekaitytė

The post Nacionalinėje dailės galerijoje – pokalbis apie miesto ekologiją appeared first on artnews.lt.

Vasario 14 d., antradienį, 18 val. ŠMC skaitykloje vyks Tautvydo Bajarkevičiaus knygos mažoji a pristatymas.

The post Tautvydo Bajarkevičiaus knygos „mažoji a“ pristatymas ŠMC skaitykloje appeared first on artnews.lt.

Septintą kartą Neringos savivaldybės taryba kartu su Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija Lietuvos menininkus kviečia teikti paraiškas Neringos savivaldybės meno stipendijos konkursui. Ši stipendija skirta vizualiųjų ir taikomųjų menų, dizaino, architektūros, dailės istorijos, teorijos ir kritikos profesionalams.

Stipendija skiriama konkurso būdu. Laimėtoją renka Neringos savivaldybės bei VDA Nidos meno kolonijos deleguotų narių komisija. Konkurso dalyvis turi pateikti su Neringos socialiniais, kultūriniais ir gamtiniais aspektais susijusį projekto pasiūlymą. Projektas turi būti įgyvendintas bei pristatytas mėnesio trukmės rezidencijos VDA Nidos meno kolonijoje metu. Stipendija mokama iš Neringos savivaldybės biudžeto asignavimų, skirtų Kultūros ir jaunimo veiklos programai.

Paraiškos stipendijai gauti priimamos iki šių metų kovo 15 dienos. Stipendijos dydis – 600 Eur. Stipendija skiriama rezidencijos ir projekto įgyvendinimo išlaidų padengimui. Rezidencijos laikotarpis – 2017 m. lapkritis (1 mėnuo). Svarbiausi atrankos kriterijai yra: pareiškėjo meninės praktikos kokybė, projekto originalumas ir kūrybiškumas bei įgyvendinimo galimybės.

El. pašto adresu skaiste@nidacolony.lt būtina pateikti šią informaciją:

– užpildytą paraiškos formą, kurioje nurodomos menininko nuostatos (angl. artist statement) arba tyrimų lauko pristatymas bei rezidencijos laikotarpiu numatomo įgyvendinti projekto pristatymas;

– gyvenimo aprašymą (CV);

– darbų pavyzdžius (portfolio).

Priimamos tik elektroninės paraiškos. Pavadinimo eilutėje prašome nurodyti „Paraiška meno stipendijai gauti“. Laiško priedai negali viršyti 10 MB, pageidautina, kad visi priedai ‒ portfolio, CV ir paraiška ‒ būtų siunčiami kaip vienas dokumentas (.PDF arba .doc formatu). Informuosime tik konkurso nugalėtoją. Informaciją apie nugalėtoją rasite www.nidacolony.lt ir www.neringa.lt  tinklapiuose.

Praėjusių 2012‒2016 metų Neringos savivaldybės stipendiatai:

Laima Kreivytė

Lena Dobrowolska

Rūta Junevičiūtė ir Nikolas Matranga

Linas Kutavičius

Žilvinas Landzbergas

The post Skelbiamas Neringos savivaldybės meno stipendijos konkursas appeared first on artnews.lt.

Vasario 15 d. (trečiadienį) , 19 val.  Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) vyks Architektūros [pokalbių] fondo rengiamas  pokalbis su tyrėja ir kuratore Beatrice Leanza (Kinija/Italija) „Nutrūkusių ryšių architektūra: dizaino kultūra ir Kinija“.

Remdamasi naujausia savo knyga „Įveiksmintos idėjos – kritinio dizaino praktikos Kinijoje“, Beatrice Leanza apžvelgs moksliniais tyrimais ir realia praktika grįstas iniciatyvas, kylančias iš Kinijos konteksto, ir jų įgyvendinimą lydinčius kritinius momentus. Nagrinėjami atvejai atskleidžia interesą atkurti dalyvavimo kultūrą miestuose ir per kultūrinį bei socialinį gyvenimą reabilituojančias metodikas kreipia dėmesį į nutrūkusius ar nebeveiksnius gamybinius, paveldo ir vietos santykius. Pristatymas koncentruotas į projektus, kurie remdamiesi bendradarbiavimo praktika, padeda suderinti iš viršaus į apačią ir iš apačios į viršų nukreiptus požiūrius ir skatina permąstyti šiandieninio situacinio žinojimo ir vietos identiteto sąvokas.

Beatrice Leanza – tyrėja ir kuratorė, nuo 2002 m. gyvenanti Pekine. Beatrice yra baigusi Azijos magistrantūros studijas Ca’Foscari universitete Venecijoje, kur daugiausiai dėmesio skyrė Azijos ir šiuolaikinio Kinijos meno istorijai. Kuratorės karjerą Beatrice pradėjo dirbdama kartu su menininku Ai Weiwei, jo dar 1990 m. įkurtoje alternatyvioje meno erdvėje “China Art Archives and Warehouse” (CAAW). Laikui bėgant Beatrice darbai fokusavosi į praktinius ir teorinius šiuolaikinių miestų tyrinėjimus, žvelgiant iš Kinijos perspektyvos.

Nuo 2013 m. Beatrice dirbo Pekino dizaino savaitės kūrybos direktore. Šiuo metu ji yra tarptautinės šio festivalio programos vadovė. Beatrice yra ir viena iš kuratorių tarptautinėje tyrimų programoje „Tarp Kinijos miestų“ (Across Chinese Cities), kuri 2014 ir 2016 metais buvo pristatyta Venecijos architektūros bienalėje. Taip pat, Beatrice yra tarptautinės patariamosios tarybos „Design Trust“ (Honkongas) narė.

Jos tekstai bei kuruoti projektai publikuoti tokiuose leidiniuose kaip Artforum, Abitare, CNN Style, Domus, Dezeen, Disegno magazine, Frieze, Blueprint magazine, Metropolis magazine, The Guardian, The New York Times, IDEAT, Leberation/NEXT, The Good Life ir t.t.

Renginys nemokamas, paskaita vyks anglų kalba. 

Pokalbį organizuoja Architektūros fondas bendradarbiaujant su Lietuvos kultūros institutu

Partneris: Lietuvos dizaino forumas

The post Susitikimas su tyrėja ir kuratore Beatrice Leanza „Nutrūkusių ryšių architektūra: dizaino kultūra ir Kinija“ NDG appeared first on artnews.lt.