Vasario 23 d. 17 val. B. Grincevičiūtės muziejaus galerijoje (A.Vienuolio 12 – 1 (įėjimas iš kiemo pusės)) atidaroma Laimos Vilimaitės tapybos paroda. Parodos architektas ir kuratorius: Mantas Maziliauskas.

Tai itin reta proga pamatyti išskirtinius, savitos raiškos, užgrūdintos Sibiro gamtos išbandymų, bei Lietuviškojo tarpežerio fantastikos – paveikslus.
Kamerinėj aplinkoj bus parodyta dalis Sibiro ciklo ir keletas išskirtinių pastarųjų metų akvarelių.

Laima Vilimaitė gimė 1950 birželio 10, Naujojoj Vilnioj. Dabar gyvena ir kuria Balninkuose.

Vilnelė, Vilnius, Maskva…Tomskas ir kt. Sibiros upių dešimtmečio kelionės su darbu…ir dažais. Gražiausių Lietuvos šventyklų ir dvarų restauravimo patirtys, profesionalūs foto ciklai, bei nuoširdus sąlytis su gamtos trupinėlių menais…ir visa kaip – gyvenimiška patirtis, šiandien išsodrinta peizažo akyje – paveiksle.

The post Laimos Vilimaitės tapybos paroda B. Grincevičiūtės muziejaus galerijoje appeared first on artnews.lt.

Vytautas Michelkevičius. 2016. Meninio tyrimo suvesti. Žinojimo kontūrais. [Monografija]. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. 160 psl. Iliustruota (32 diagramos ir 29 atvaizdai). 450 egz. ISBN 978-609-447-229-9.

Knygos pristatymas vyks 2017 m. vasario 24 d. (penktadienį) 19 val. Vilniaus knygų mugės Konferencijų salėje 5.2. (LITEXPO, Laisvės pr. 5, Vilnius)

Rašant recenzijas bene daugiausiai rūpesčių sukelia svarstymai nuo ko pradėti. Keblu ir tai, kad Vytauto Michelkevičiaus knyga itin tiršta prasmėmis ir informacija, joje nuolat trinamos bei perbraižomos ribos tarp meno ir mokslo, tarp praktikos ir teorijos, tarp menininkų ir mokslininkų. Šių eilučių autorius – filosofas, taigi oficialiai ne menininkas, o mokslininkas, kurio sustabarėjusį pasaulėvaizdį Michelkevičiaus knyga ir siekia išjudinti ar net sugriauti. O nuo ko prasideda nuobodaus mokslininko pažintis su knyga? Tikriausiai nuo viršelio. Pradžioje perskaitoma antraštė. Knyga apverčiama, įvertinama kita viršelio pusė. Akimis permetamos pagyros ar trumpas knygos pristatymas. Paskui turinys, iliustracijos, literatūra, rodyklė ir t.t. Jei knygos pažinimas daugmaž vyksta tokiais etapais, tai galbūt ir recenziją galima struktūruoti remiantis skaitytojo(s) patirtimi.

 Viršelis: autorius elgiasi neįprastai

Komplimentai išmaniam knygos dizainui! Formatas, spalvos, faktūros, žaidimas šriftų užraitais (serif / sans-serif) neabejotinai kreipia dėmesį į šį leidinį. Dėl didelio formato pirmame viršelyje lieka vietos turiniui, kas irgi neįprasta. Svarbiausia, kad ši knygos dalis iškart kelia svarbius klausimus, į kuriuos (neperskaičius knygos) nėra vienareikšmiškų atsakymų. Pats knygos pavadinimas nėra nei akivaizdus, nei savaime suprantamas. Tikėtina, kad autorius sąmoningai formulavo jį mįslingai, idant perskaičius knygą būtų galima atsakyti į kelis klausimus:

1. Kas yra meninis tyrimas?
2. Kas yra tie, kuriuos meninis tyrimas suveda?
3. Galiausiai, kam tas meninis tyrimas išvis reikalingas?

Galinis viršelis: autorius ir jo palaikymo komanda apriboja mokslą tam, kad išlaisvintų vietos meniniam tyrimui

Ši viršelio dalis turėtų bauginti mokslininkus, mat čia nedviprasmiškai kėsinimąsi į jų teritoriją, o gal net ir finansavimą: „Meninis tyrimas keičia požiūrį ne tik į meno praktiką, bet ir į mokslinį tyrimą, kvestionuodamas jį kaip vienintelį legitimų žinojimo gaminimo būdą“. Įsivaizduokite užguitus socialinių ir humanitarinių mokslų atstovus, kenčiančius nuo mokslo politikų, administratorių, gamtamokslininkų ir kt. priekabių… Ir štai ateina Michelkevičius ir sako „come on, pasislinkit, dalinamės teritoriją“…

O kad mokslininkai to nepastebėtų, jiems pučiama migla, neva „menui grąžinama tyrimo funkcija (ją jis turėjo dar Renesanso laikais)“, arba, kad monografija yra apie tai, „kaip jis (menas) gali išplėsti mokslinio tyrimo sampratą ir metodus“. Suprask, įsileiskit ir mus, mes praplėsim jūsų horizontus, tikrai praplėsim… Galiausiai, akademiniu požiūriu labiausiai gerbiamas galinio viršelio autoritetas doc. Julijonas Urbonas (menininkas, dizaineris, tyrėjas, prorektorius ir t.t.) paskelbia, kad „meninis tyrimas – mokslą išlaisvinanti priemonė“ (Doc. Julijonas Urbonas, menininkas, dizaineris ir tyrėjas). Tiesa, nepasako nuo ko tą mokslą reikia laisvinti…

Greitas knygos pervertimas: autorius nesilaiko taisyklių

Įbaugintas mokslininkas drebančiomis rankomis varto knygą. Susikaupti nepavyksta, apėmęs egzistencinis nerimas. Vartymo išdava? Kaip monografija, knyga – netradicinio formato ir neįprasto dizaino. Kaip monografija, knyga pernelyg iliustruota. Kaip mokslinis albumas (taip teigiama galiniame viršelyje), joje pernelyg daug teksto. Tiesa, nėra rodyklės. Didelė nuodėmė monografijai, galimai okupuojančiai mokslui priklausančias teritorijas…

 Pratarmė: autorius apie meninį tyrimą kaip sąvadavimo formą

Pratarmė pavadinta „Tirti negalima kurti“. Dėl kablelio nebuvimo „ši tema nepatogi nei menininkams, nei mokslininkams, nei švietimo politikams, nei administratoriams“ (5 psl.). Tuo pat metu autorius pripažįsta, kad „ši monografija sykiu yra ir mokslinis, ir iš dalies meninis tyrimas, nagrinėjantis šiuolaikines žinojimo problemas ir disciplinų ribas“ (5 psl.). Žinom tuos ribų nagrinėjimą, kuris baigiasi naujomis demarkacijos linijomis…

Beje, pratarmėje netikėtai pateikiamas atsakymas į 2 klausimą. Ką meninis tyrimas suveda? „Meninis tyrimas suveda draugėn meną ir mokslą; vizualiuosius menus ir performatyviuosius bei įvairias skirtingas meno sritis (literatūrą, teatrą, šokį, kiną, muziką ir t.t.); taip pat menininkus, mokslininkus, tyrėjus, rašytojus ir kuratorius. Be to, meninis tyrimas suveda linijas, sąvokas, formas ir idėjas į diagramas, o jų kūrėjus ir tyrėjus – bendradarbiavimo platformas“ (5 psl.). įdomu, ar yra kas nors, ko meninis tyrimas nesuveda?

Įvadas: autorius gąsdina skaitytoją

Tikėtina, kad autorius siekdamas apsidrausti įvadą surašė maksimaliai moksline ir biurokratine kalba (tikslas, uždaviniai, problema, ištirtumas, naujumas, aktualumas, metodologija, metodai ir pan.). Mokslo administratorių džiaugsmui. Tikriausiai tam, kad niekam nekiltų abejonė, jog tai išties mokslinė monografija. Jam pavyko. Nemokslininkų sąskaita. Įdomiausia tai, kad tie, kurie sugalvojo, kaip derėtų rašyti solidžius įvadus, nėra asmenys, kuriems skirta ši knyga. Kodėl? Todėl, kad jiems būtų priimtinas tik 1 skyrius. 2 skyrius juos suerzins. O 3 skyriuje senamadiškas moksliškumas galutinai išsisklaidys ir negrįžtamai nušuoliuos…

1 skyrius: autorius bando nepasiklysti ir išgyventi meninio tyrimo labirinte

Centrinė (ir labiausiai referatyvi) knygos dalis, kuri sudaro prielaidas nagrinėti mažiausiai tris skirtingas meninio tyrimo prasmes – edukacinę (2 skyrius), meninės praktikos (3 skyrius) ir (mokslinio) tyrimo (4 skyrius). Beje, autorius aptinka, kad sąvoka „meninis tyrimas“ vartojamas bene 11 gan skirtingų reikšmių (o tai jau atsakymas į 1 klausimą) – nuo tyrimo per kūrybinę praktiką iki tyrimo kaip meno (40–41 psl.). Painu, klaidu, sausa. Norintys klaidžioti, tegul klaidžioja kartu su autoriumi. Pasitikintys juo gali saugiai pereiti prie kitų skyrių, kuriuose ši informacija taikoma aiškesniuose ir suprantamesniuose kontekstuose. Recenzentas atsakingai pareiškia, kad Michelkevičiaus yra geras gidas, kuriuo pasitikėti galima. Užtruks, bet iš labirinto išves.

Aišku, mokslinė recenzento tapatybės dalis dėl šio labirinto džiūgavo – daug teorijų, daug pavardžių, daug klasifikacijų ir perskyrų ir t.t. Be to, Platono šmėkla nuskaidrino bent vieną meninio tyrimo aspektą. Filosofinis recenzento išsilavinimas sako, kad be Platono niekaip… Neturi ką pasakyti? Platono tekstuose ką nors tikrai rasi. Ir ne visiškai ne į temą. Ypač jei tikėsi Alfredu N. Whiteheadu, paskelbusiu visą (sic!) Vakarų filosofijos tradiciją vien pastabomis Platono darbų paraštėse. Samprotaujant Whiteheado dvasia, matyt, derėtų teigti, jog Platonas – pirmasis meninio tyrimo atstovas. Kodėl? Dėl „šuoliuojančios logikos“. Juk kai Platonas pristinga argumentų, jis keičia žanrą – vietoje loginės ir racionalios argumentacijos į pagalbą pasitelkia pasakojimus, mitus, poeziją ir pan. naratyvines priemones, pradedamas nekaltu siūlymu „Įsivaizduok…“. Kartu su Platonu bandai įsivaizduoti ir jau, žiūrėk, įtiki anapusybe, lakstančiais androginais, transporto priemone vardu siela… Juolab galima pacituoti Michelkevičių, cituojantį George‘ą Smith‘ą, kuris „apibrėždamas menininką filosofą plėtojo mintį, visi ryškūs menininkai buvo filosofai, o ryškūs filosofai – menininkai, nes jie estetizavo mintis nuo pat Platono laikų“ (102 psl.). Na o jei Platonas yra šalia menininko tyrimo, vadinasi, humanitarams niekas nebegresia. Tiesa, Michelkevičius teigia, jog šią meno ir filosofijos (mokslo) vienovę suardė Apšvieta ir Kantas, todėl pats laikas atstatyti istorinį ir disciplininį teisingumą. Ką, beje, autorius itin sėkmingai daro.

2 skyrius: autorius kritikuoja (ne tik) Lietuvos mokslo politikus ir administratorius

Taip jiems ir reikia…

*****************

Ne tik tai. Šis skyrius aiškiai parodo, kad Michelkevičiaus monografija nėra dirbtinis pramanytų problemų sprendimas. Knygoje remiamasi 5 valstybių pavyzdžiai, kurie padeda spręsti ne tik realias, bet ir svarbias problemos – meno doktorantūra, jos statusas bei sąsajos su meniniu tyrimu. Deja, recenzentas šioje srityje patirties neturi, tačiau, nežinia kodėl, bet autoriaus ištarme pasitiki.

3 skyrius: autorius rimtai, įdėmiai ir moksliškai žvelgia į meninį tyrimą

Bene įdomiausia knygos dalis, kuri ne tik apjungia meninę, praktinę bei teorinę monografijos dalis, bet ir padeda geriau suprasti, kas tas meninis tyrimas yra, ir kokius pavidalus įgauna. Jei iki to meninio tyrimo sąvoka buvo itin abstrakti ar net apytuštė, tai 3 skyrius viską (?) daugmaž padėjo sudėlioti į reikiamas lentynas. Maža to, šis skyrius gerokai praplečia nemenininkų akiratį. Tikrai įdomu susipažinti su Nomedos ir Gedimino Urbonų, Dainiaus Liškevičiaus, Julijono Urbono ir Indrės Klimaitės meniniais projektais bei jų interpretacija per meninio tyrimo prizmę.

Itin pravarti šiame kontekste „šuoliuojanti logika“ – vienas geresnių pavyzdžių, padedančių perprasti meninio tyrimo specifiką. Michelkevičius teigia, kad dėl šios netradicinės logikos „meninis tyrimas ir skiriasi nuo mokslinio: tokia forma pateiktos žinios turi galimybę ne tik greičiau ir paveikiau sklisti (dėl savo retorikos), bet ir apskritai būti paviešintos ir gal net įteisintos meniniame ir moksliniame diskursuose. O štai tų pačių ar panašių žinių atsiradimas moksliniame diskurse per mokslininko ištarmę būtų sunkiai įmanomas dėl įrodymų ir argumentų trūkumo ir nemokslinės ar nelogiškos argumentacijos“ (117–118 psl.). Kitaip tariant, vėl susiduriama su Platono atgarsiais.

Aišku, šis skyrius subalansuotas meninio diskurso veikėjams (taip kaip įvadas mokslinio žanro gerbėjams). Praeiviams, tik retsykiais stabtelintiems meno stotelėse, trūksta kiek išsamesnio ir detalesnio aptariamų projektų pristatymo. Tarkim, autorius kalbėdamas apie Liškevičiaus meninius tyrimus palieka spragų bei neatsakytų klausimų apie aptariamus projektus. O, kaip žinia, popierinis knygos formatas interaktyvumu nepasižymi, todėl neišvengiamai tenka ieškoti technologinės pagalbos. Bet kokiu atveju šis skyrius verčia pamiršti visas galinio viršelio neva sukeltas fobijas.

4 skyrius: autorius savarankiškai praktikuoja meninį tyrimą

Šioje vietoje nėra prasmės atpasakoti autoriaus atlikto meninio tyrimo taikant žemėlapiavimo ir vizualizavimo metodus. Knygoje tai padaryta daug kokybiškiau ir nuoširdžiau, nei galėtų atlikti bambantis recenzentas. Neverta galimiems skaitytojams gadinti atradimo džiaugsmo. Nebent derėtų užsiminti, kad čia iš dalies pateikiamas atsakymas į 3 klausimą.

Tenka pripažinti, kad prieš dvejus su puse metų recenzentas neturėjo jokio supratimo, kas yra meninis tyrimas. Šį bei tą sužinojo tik dėka Vytauto Michelkevičiaus. Klastingai įtrauktas („mums tavęs reikia, be to, ir tau gali būti įdomu…“) meninio tyrimo projektą, recenzentas turi pripažinti, kad tarpdisciplininė patirtis būnant kartu su menotyrininkais, menininkais, architektais, kuratoriais, dizaineriais, filologais ir pan. netikėtai pagerino žinias apie mokslą ir šalia esančias sritis bei stipriai praplėtė „tyrimo“ sampratą. Buvimas anapus savo profesinės bendruomenės išstumia iš komforto zonos, todėl įprasti argumentai bei teiginiai nebėra akivaizdūs ir savaime suprantami. Ir tai reiškia buvimą „didžiajame tarp“, kurį autorius vadina meniniu tyrimu.

5 skyrius: autorius atsiskaito, ką supratęs meninio tyrimo baruose, o ko dar ne…

Autorius suprato nemažai. Ne visi keliami klausimai atsakyti, tiksliau priminiai klausimai transformuojasi į kitus klausimus. Ir tai yra gerai, nes nauji klausimai įdomesni už pradinius. Todėl norėtųsi, kad monografija baigtųsi kuklia santrauka „b.d.“, o klajonės meninio tyrimo labirintais būtų pratęstos.

Kažkur kažkada sociologas Maxas Weberis yra pasakęs, kad mokslinę veiklą žmonės renkasi dėl šuoliuojančios logikos… tpfu…., dėl priežasčių, nesuderinamų su moksliniais argumentais. Mokslas socialinę ar kt. vertę įgyja dėl para-mokslinių ar meta-mokslinių priežasčių. Todėl meniniai mokslo papildai atlieka itin svarbų vaidmenį, tarkim, kad ir renkantis mokslininko karjerą. Pvz., garsus mokslo žurnalistas, kurio pavardė recenzijos rašymo metu nepagrįstai pasimiršo, guodėsi netapęs mokslininku dėl… Spocko. Jei fiktyvus „Star Trek“ personažas gali taip paveikti karjeros pasirinkimą, tuomet meninio tyrimo galimybes yra dar didesnės. Ką Vytauto Michelkevičiaus knyga puikiai patvirtina, beje, argumentuotai ir racionaliai, nešuoliuodama…

Kai mokslas tiria meną, o menas tiria mokslą, nelieka jokios saugios teorinės ar praktinės priebėgos, metodologinės ar epistemologinės perspektyvos, kuri padėtų bešališkai aptarti Vytauto Michelkevičiaus monografiją. Dėl to ši recenzija nepretenduoja nei į objektyvumą, nei į tikslumą, nei į estetiškumą, nei į jokias kitas įvairiais –umais nusakomas socialiai pozityviai interpretuojamas vertes. Subjektyviai vertinant, tai puiki knyga, nusipelniusi plataus skaitytojų rato, besidominčio moksliniais tyrimais, menine praktika ir tuo, kas nutinka jų sandūroje, dėmesio. Dėl to imkit ją ir skaitykit…

The post Meninis tyrimas: šuoliuojanti logika diagramų apsuptyje appeared first on artnews.lt.

Lietuvos Respublikos Prezidentei

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui

Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui

Lietuvos Respublikos Kultūros ministrei

Vilniaus miesto Merui

Už laisvą Lukiškių aikštę!

Lietuvai nereikia stabų,  esame prieš skubotą isterišką paminklizmą. Mums reikia  gyvybingų, iš  tikro gyvenimo kylančių programų, mūsų valstybės kūrimo ir stiprinimo idėjų, kurios sutelktų Lietuvos visuomenę ir stiprintų viltį.

Atmename, kai tūkstantinės minios akivaizdoje tuometinėje Lenino aikštėje buvo demontuotas paminklas sovietinės imperijos stabui Leninui. Tuomet aikštės centre atsivėrė  švari erdvė – tikras laisvės ženklas, kurį kiekvienas pripildėme savo  gyvenimo turiniu  ir  tikėjimu Lietuva,  bendro  gėrio  kūrimu. Švari erdvė iki dabar  buvo išsaugota, joks naujas stabas joje nebuvo pastatytas.

Nūnai ne paminklų  statymo metas, o naujų idėjų, kurios mus atnaujintų, laikas. Lietuvai, įžengusiai į valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejaus metus, labiausiai reikia vilties turinio, o ne sustabarėjusių konstruktų.

Taip, Vytis yra mūsų valstybės ženklas, mūsų herbo centras. Jis  vainikuoja Simono Daukanto aikštėje Respublikos Prezidento rūmų fasadą, Vytis plazda mūsų vėliavoje,  ženklina visus valstybės institucijų dokumentus. Bet pagrindinės paminklo bėdos yra bent dvi. Pirma, nevykusi idėja – kam Vytis mojuos kardu, ar ne Genocido aukų muziejui? Antra, dėl  žemokos meninės kokybės žirgas, deja, atrodo apgailėtinai. Pretenzijos į realizmą, bet anatomiškai žirgo skulptūra neįtikina, nežavi. Raitelio poza yra beveik neįmanoma derinyje su žirgo poza.  Stilizuotas sprendimas šiek tiek gelbėtų, bet tik šiek tiek.

Vyčio  negalima savintis, negalima jo  profanuoti niekam,  prisidengiant dirbtinai sulipdytų fondų, komitetų sprendimais. Vytis yra  mūsų valstybės  vizitinė kortelė, rodanti piliečių tapatybę Tėvynėje ir visame pasaulyje.  Tai  yra mūsų visų, o ne kokių nors atskirų  grupuočių nuosavybė.

Prašome Lietuvos valstybės ir Vilniaus miesto vadovus išsaugoti Lukiškių aikštėje  laisvės  erdvę, palikti aikštę  švarią ir jaukią žmonių susitikimams, buvimo kartu džiaugsmui kaip laisvės ir vilties erdvę dabarties ir ateities Lietuvai. Čia ne tik ir ne tiek meninės kokybės, profesionalumo klausimas. Tai jau gerokai daugiau – čia jau pažeidžiamos žmogaus, kiekvieno vilniečio, Lietuvos piliečio  teisės, kai atskira grupuotė, fondas mėgina uzurpuoti širdžiai  mielą  laisvoje  Lietuvoje  tapusią  Vilniaus teritoriją.

Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos, Lietuvos dailės istorikų draugijos nariai, Lietuvos kultūros tyrimų instituto darbuotojai:

prof. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė,

dr. Algė Andriulytė,

dr. Rasa Antanavičiūtė,

dr. Lina Balaišytė,

Jurga Barilaitė,

Aistė Bimbirytė-Mackevičienė,

dr. Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė,

dr. Rasa Butvilaitė,

dr. Solveiga Daugirdaitė,

Jurij Dobriakov,

dr. Linara Dovydaitytė,

Rokas Dovydėnas,

dr. Asta Giniūnienė,

dr. Liepa Griciūtė-Šverebienė,

dr. Erika Grigoravičienė,

doc. dr. Lolita Jablonskienė,

prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė,

dr. Margarita Janušonienė,

Kristina Jokubavičienė

dr. Auksė Kaladžinskaitė,

Virginijus Kinčinaitis,

dr. Ingrida Korsakaitė,

Laima Kreivytė,

Monika Krikštopaitytė,

dr. Laima Laučkaitė-Surgailienė,

dr. Viktoras Liutkus,

prof. dr. Elona Lubytė,

dr. Jurgita Ludavičienė,

prof. dr. Giedrė Mickūnaitė,

Rita Mikučionytė,

doc. dr. Agnė Narušytė,

dr. Rūta Pileckaitė,

dr. Ieva Pleikienė,

dr. dr. Girėnas Povilionis

doc. dr. Ramutė Rachlevičiūtė,

dr. Tojana Račiūnaitė,

dr. Dalia Ramonienė,

dr. Eglė Rindzevičiūtė,

dr. Aurelija Rusteikienė,

dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė,

dr. Regimanta Stankevičienė,

dr. Gabija Surdokaitė-Vitienė,

doc. dr. Vaida Ščiglienė,

dr. Jolanta Širkaitė,

Dovilė Tumpytė,

dr. Skaidrė Urbonienė,

dr. Aušra Vasiliauskienė,

Aistė Paulina Virbickaitė,

doc. dr. Birutė Rūta Vitkauskienė,

dr. Danutė Zovienė.

The post Peticija „Už laisvą Lukiškių aikštę!“ appeared first on artnews.lt.

Šiemet Vilniaus knygų mugėje Modernaus meno centras pristatys ne tik naujausias knygas:  šį ketvirtadienį, vasario 23 d., 14 val., Forume-LRT studijoje edukologė dr. Austėja Landsbergienė, reklamos kūrėjas, kūrybingumo dėstytojas Tomas Ramanauskas, psichologė Sigita Laurinaitytė–Dirgėlienė ir MMC direktorė Milda Ivanauskienė diskutuos, kaip auginti kūrybingą žmogų. Kartu ieškokime atsakymų, kaip jis ugdomas, ar yra amžiaus ribos kūrybingumui lavinti, ir kokią įtaką tam turi menas!

Vasario 23–26 d. Vilniaus knygų mugės stende 5C.11 jūsų taip pat lauks margos MMC knygos apie meną vaikams ir suaugusiems.

The post Vilniaus knygų mugėje MMC kvies diskutuoti, kaip auginti kūrybingą žmogų appeared first on artnews.lt.

Vasario 24 d. 19.00 val. Konferencijų salėje 5.2, Vilniaus knygų mugėje (LITEXPO, Laisvės pr. 5, Vilnius) vyks performatyvus Vytauto Michelkevičiaus monografijos „Meninio tyrimo suvesti“ pristatymas su (komiksų) piešėja Migle Anušauskaite, menotyrininke Agne Narušytė, filosofu Aldžiu Gedučiu, menininku-dizaineriu-tyrėju Julijonu Urbonu ir autoriumi Vytautu Michelkevičiumi.

Knygą rasite VDA leidyklos stende.

Pavartyti galima čia https://www.academia.edu/30183553/Meninio_tyrimo_suvesti._Žinojimo_kontūrais
arba www.meninistyrimas.lt

MONOGRAFIJA
Skaitant šią monografiją su 32 diagramomis ir 29 atvaizdais, neapleidžia klausimas, ar tai meninė monografija, ar mokslinis albumas. Vartant jos didžiaformačius lakštus, galima pasijusti tarsi skaitymo performanse, o išskirtinis dizainas iškelia jos skaitytoją į dėmesio centrą.

Monografijoje aptariamos meninio tyrimo atsiradimo prielaidos, apibrėžimo problema, santykis su menu ir mokslu, metodologijos ir kintančios tyrėjų ir kūrėjų tapatybės. Analizuojami meninio tyrimo pavyzdžiai doktorantūros programose Lietuvos šiuolaikiniame mene (Dainius Liškevičius, Artūras Raila, Indrė Klimaitė, Julijonas Urbonas ir kt.) ir įvairiuose tarpsritiniuose tyrimuose.

Ši monografija – tai vaikščiojimas žinojimo kontūrais mąstant, kada menas tampa tyrimu, ką jis sukuria ir kaip pristato savo procesus ir rezultatus. Taip pat – kaip jis gali išplėsti mokslinio tyrimo sampratą ir metodus.

Kas tie, meninio tyrimo suvesti?

Menas ir mokslas. Menininkai, mokslininkai, kuratoriai, kiti praktikai. Diagramos ir žemėlapiai, jungiantys į visumą sąvokas, kreives ir formas. Čia visi jie žinojimo kontūrais – linijomis, briaunomis, paraštėmis – suvesti į daugialypį diagraminį atlasą. Ši knyga – tai performatyvus veiksmas, siekiantis atverti meninio tyrimo sampratas ir jas demistifikuoti.

Meninis tyrimas keičia disciplinų bei tapatybių ribas ir sudaro sąlygas hibridinėms praktikoms. Kur baigiasi menininko kompetencijos ir prasideda mokslininko, ir atvirkščiai? Koks tai tyrimo tipas? Spekuliatyvus, performatyvus, emocinis, vizualus, įkūnytas, praktika grįstas, intuityvus?

LEIDĖJA
Vilniaus dailės akademijos leidykla
25×35 cm, kietais viršeliais, 160 psl.
32 diagramos ir 29 atvaizdai

ISBN: 9786094472299

Dizainerė Laura Grigaliūnaitė,

redaktorė Rima Bertašavičiūtė,

fotografija: Arturas Valiauga

diagramos: Agnė Alesiūtė, Anastasija Sosunova, Rokas Cicėnas, Pijus Cicėnas

The post Performatyvus Vytauto Michelkevičiaus monografijos „Meninio tyrimo suvesti“ pristatymas appeared first on artnews.lt.

Šiemetinėje Vilniaus knygų mugėje kviečiame susipažinti su dviem neseniai pasirodžiusiais Šiuolaikinio meno centro leidiniais. Vilniaus dailės akademijos stende pristatoma menininkų Elenos Narbutaitės ir Deimanto Narkevičiaus publikacija „Body Starting to Change“, o Vilniaus universiteto leidyklos stende – pirmoji filosofo ir rašytojo Kristupo Saboliaus knyga anglų kalba „Proteus and the Radical Imaginary“.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos stende kviečiame susipažinti su Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos išleista, pirmąkart viešai pristatoma Algirdo Šeškaus fotografijų knyga „TV“. Minint pirmosios televizijos transliacijos Lietuvoje šešiasdešimtmetį balandžio 20 d. Šiuolaikinio meno centre bus atidaryta Algirdo Šeškaus paroda tuo pačiu pavadinimu, organizuojama bendradarbiaujant su LRT.

Vilniaus dailės akademijos leidyklos stendas Knygų mugėje – 5.C02
Vilniaus universiteto leidyklos stendas – 3.15
Lietuvos fotomenininkų sąjungos stendas – 5.A15

Plačiau apie leidinius:
„Body Starting to Change“ („Kūnas pradeda keistis“) – tai dviejų menininkų pokalbis apie muziką. Septintajame dešimtmetyje, kai nepaisant draudimo užsienio radijo stotys Lietuvoje tapo plačiai prieinamos, jų transliuojamos žinios ir politiniai komentarai tapo svarbia alternatyvios edukacijos dalimi. Tačiau ne mažiau reikšmingos ar net dar svarbesnės buvo muzikinės programos, leidusios patirti jaunimo kultūros (ar subkultūros) vitališkumą anapus geležinės uždangos. Pokalbyje su Elena Narbutaite Deimantas Narkevičius dalinasi muzikos patirtimis, pradėdamas nuo šio „bangų gaudymo“ laikotarpio ir baigdamas 1993 metais, kai susipažinus su tuometine Londono muzikos scena dar kartą negrįžtamai pasikeitė menininko santykis su netolygiai kintančia miesto kultūra, žymėdamas lūžį, kurį anksčiau ar vėliau išgyveno daugelis. Leidinyje panaudotos Elenos Narbutaitės akvarelės, grupės „Flower Travelling Band“ albumo „Satori“ viršelio reprodukcija, kadrai iš naujojo Narkevičiaus filmo „2015 liepos 20“ ir Marko Geffriaud grafika.

Kristupo Saboliaus „Proteus and the Radical Imaginary“ („Protėjas ir radikalioji įsivaizduojamybė“) išleista 2016 m. drauge su Krokuvos šiuolaikinio meno galerija „Bunkier Sztuki“ anglų ir lenkų kalbomis. Tai pirmoji šio autoriaus knyga užsienio kalba, reziumuojanti bei pratęsianti Vilniaus universiteto išleistose knygose „Įnirtingas miegas. Vaizduotė ir fenomenologija“ (2013) ir „Įsivaizduojamybė“ (2014) publikuotas filosofo įžvalgas. Gilindamasis į temą Sabolius analizuoja ne vieną meno kūrinį, tarp kurių – Raimundo Malašausko kuruotos parodos (paroda „Fotofinišas“ ŠMC ir jungtinis Lietuvos ir Kipro paviljonas Venecijos bienalėje), apatinius vagiantys „Pietų parko“ („South Park“) gnomai, Michelangelo Antonioni filmas „Fotopadidinimas“ („Blow-Up“) ir Romeo Castellucci spektakliai. Į anglų kalbą knygą vertė Tomas Čiučelis.

Knygoje „TV“ pristatomos Algirdo Šeškaus fotografijos, darytos 1975–1985 m. jam dirbant operatoriumi Lietuvos televizijoje. Gintaro Didžiapetrio sudarytos knygos išleidimas sutampa su pirmosios televizijos transliacijos Lietuvoje šešiasdešimties metų jubiliejumi. Platesnis šios knygos pristatymas tiesioginiame LRT eteryje ir LRT studijoje Vilniaus knygų mugėje (3-ioje salėje) vyks vasario 25 dieną, šeštadienį, 11 val. Pristatyme dalyvaus fotografas Algirdas Šeškus, menotyrininkė Agnė Narušytė, ŠMC kuratorė Virginija Januškevičiūtė ir laidos autorė Ugnė Siparienė.

Daugiau informacijos apie Vilniaus knygų mugę rasite adresu http://vilniausknygumuge.lt/

Iliustracija: Leidinio „Body Starting to Change“ fragmentas

The post ŠMC: Šiuolaikinio meno centro leidiniai pristatomi Vilniaus knygų mugėje appeared first on artnews.lt.

2017 metų gegužės 11-14 dienomis vyks antrasis Gallery Weekend Kaunas.

Vienas pirmųjų Baltijos šalyse tokio pobūdžio renginių praeitais metais suvienijo 13 galerijų ir projektų erdvių, bei publikai atvėrė specialias erdves, pristačiusias šiuolaikinių menininkų projektus. Intensyvi trijų dienų programa leido išsamiai pažinti Kauno kultūrinių iniciatyvų tinklą parodų atidarymuose, edukacinėse veiklose, garso pasirodymuose, susitikimuose su kuratoriais ir menininkais.

Šiemet Gallery Weekend Kaunas plečiasi ir kviečia Lietuvos bei užsienio:

• individualius menininkus, jų kolektyvus,
• kuratorius ir jų rengiamas parodas,
• galerijas ar kitas, galbūt laikinas, menines erdves

teikti paraiškas dalyvauti, pristatant renginio idėją, dalyvius, vaizdinę ir techninę medžiagą.

Laiškų laukiama iki kovo 12 d. adresu galleryweekendkaunas@gmail.com, telefonas pasiteiravimui +37069987514.

GWK rengia galerija „POST”, Kauno fotografijos galerija ir projektų erdvė „Kabinetas”. Daugiau informacijos: http://www.postgalerija.lt, https://www.facebook.com/GalleryWeekendKaunas/.

The post Gallery Weekend Kaunas 2017 skelbia trigubą atvirą kvietimą appeared first on artnews.lt.

Kovo 7 d., antradienį 18 val., galerijoje „Vartai“ atidaroma grupinė paroda „Kūnas ir tamsa“.

Tai paroda apie slaptingus pasąmonės pakraščius ir iš jų nyrančius tamsius polinkius bei (ne)žmogišką kūną, per kurį šie išsipildo. Panirę šviesotamsoje, kūriniai komunikuoja agresyvų vizualumą ir analizuoja įvairias kūno dimensijas, kviesdami žiūrovus geriau įsijausti į savo pačių kūnus.

Iš prieblandos ir šešėlio į parodos šviesą atropoja padaras. Neproporcingų kūno dalių, iškreiptos laikysenos, keisto luošumo paženklintas ir skleidžiantis tamsią energiją, jis įkūnija nepaliaujamą ir neišvengiamą kūno transformaciją. O juk nesveikame kūne – nesveika siela! Iš jos mumyse randasi vujarizmas, sadizmas, beprotybė, egoizmas ir kiti už užsklandos tūnantys potraukiai.

Kūnas ir tamsa – tai vizuali istorija. Parodos tekstualumas dvejopas: viena vertus, ekspresyvios raiškos meno kūriniai galerijos erdvėje veikia tarytum personažai, atklydę iš naratyvinių dimensijų: dailės, asmeninių, politinių, religinių, lokalaus ir universalaus, praeities, dabarties ir ateities pasakojimų. Kita vertus, kuratorinė parodos sąranga ir architektūros dinamika nurodo į parodos naratyvą ir ragina žiūrovą skaityti ją kaip tekstą, fokusuojant dėmesį į formų, kompozicijų, prasmių, kontekstų kombinacijas. Niūrus pasakojimas turi pradžią, kulminaciją ir atomazgą, tačiau tuo pat metu nėra primygtinai nuoseklus. Traukdamas žiūrovą į save bei kreipdamas jo akį nuo vieno skirsnio prie kito, jis leidžia jam mintimis nuklysti į savo paties asmenį ir, galbūt, pažvelgti į jį kaip į kasdienybės istorijas įklimpusį personažą.

Eksponatų „kolektyvą“ sudaro plastinių, tačiau tik retkarčiais plastiškų meno kūnų grupė. Dauguma jų – modernistinės raiškos atstovai ir tęsėjai, bandantys kalbėti(s) senojo meno kalba apie meną dėl meno, reikšmingą formą, ikonografiją. Tačiau kažkas šiame kalbėjime jau pasikeitę. Parodos tonas užprogramuotas kitam laikui, o kūriniai savo istorijas pasakoja su neatpažįstamu akcentu.

Parodos dalyviai: Valentinas Antanavičius, Alfonsas Budvytis, Duonis Donatas Jankauskas, Geistė Kinčinaitytė, Mindaugas Lukošaitis, Rūtenė Merkliopaitė, Mindaugas Navakas, Ieva Rojūtė, Tomas Sinkevičius ir Viltė Bražiūnaitė, Algimantas Julijonas Stankevičius, Mikalojus Povilas Vilutis, Vytautas Viržbickas.

Parodos architektė – Ieva Cicėnaitė

Kuratorius – Paulius Andriuškevičius

Globėjas
Rolandas Valiūnas

Parodos rėmėjai
„Bioderma“, „Esthederm“.

Galerijos rėmėjai
Vilma Dagilienė, Romas Kinka, Vilniaus miesto savivaldybė, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“, „Namai ir objektai“, „Farrow&Ball“.

Paroda veiks iki 2017 balandžio 14 d.

Iliustracijoje: Alfonsas Budvytis, Oskaras I, 2002, 30 x 20 cm, fotografija

The post Grupinė paroda „Kūnas ir tamsa“ galerijoje „Vartai“ appeared first on artnews.lt.

Kovo 1 d. 18:00 val. LTMKS projektų erdvėje „Sodų 4“ (Sodų g. 4, Vilnius) atidaroma Małgorzatos Żurados paroda „Viską matančios akys“. 

Projektų erdvėje Sodų 4 pristatoma menininkės Małgorzatos Żurados paroda, kuria ji kviečia pirmą kartą susipažinti su daugiausia Lietuvoje, reziduojant Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje bei Vilniuje 2016–aisiais, atlikto tyrimo rezultatais ir sukurta jį atskleidžiančia medžiaga.

Viską matančios akys – tai tiesioginė nuoroda į to paties pavadinimo scenarijų, parašytą aiškiaregio Stefan Ossowiecki pagal jo paties biografiją 1940–aisiais ir skirtą Paramount Pictures. Šis projektas yra meninė istorinių duomenų apie jo ir kitų mediumų XX a. pradžioje atliktus eksperimentus interpretacija. Remiantis užfiksuotais šaltiniais formuojamas naujas naratyvas, laisvai jungiantis tikrus ir išgalvotus faktus ir siūlantis plačiąja prasme tyrinėti komunikaciją su nežinomu asmeniu, ribinių būsenų idėją, ekstrasensorinį suvokimą bei žinių perdavimą neįprastais būdais.

Małgorzata Żurada yra tarpdisciplininė menininkė, gyvenanti ir kurianti Varšuvoje, Lenkijoje. 2002–aisiais ji baigė Varšuvos dailės akademiją (grafikos meno ir grafinio dizaino magistrą) ir dalyvavo įvairiose parodose bei rezidencijose Lenkijoje, Lietuvoje, Suomijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Indonezijoje. Menininkė domisi ryšiais tarp formos ir reikšmės. Jos kūryboje atsiskleidžia praeities ir dabarties okultinės teorijos, ritualai ir dvasinės praktikos. Pagrindinės jos tyrimų kryptys yra vizualinės kalbos jungtys su tikėjimo sistemomis ir ezoterinių žinių šifravimo būdai. Šiuo metu Żurados kūryba nuo grafinio meno palaipsniui krypsta link konceptualumo, išnaudodama performatyvius kūno gebėjimus bei įtraukdama laiką ir erdvę kaip papildomus prasmės faktorius. 2016–aisiais menininkei paskirta Lenkijos respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos stipendija, kuri buvo skirta ir šio projekto įgyvendinimui. Daugiau apie menininkę www.mzurada.com.

Aušra Kaziliūnaitė – poetė, rašytoja, žmogaus teisių aktyvistė. Išleido keturias poezijos knygas: Pirmoji lietuviška knyga (2007), 20% koncentracijos stovykla (2009), Mėnulis yra tabletė (2014), esu aptrupėjusios sienos (2016). Už knygą Mėnulis yra tabletė apdovanota Jurgos Ivanauskaitės premija. 2016 m. poetei paskirta Jaunojo menininko premija. Kūryba versta į anglų, prancūzų, rusų, vokiečių, latvių, lenkų, gruzinų kalbas. Aušra baigusi istorijos ir religijos mokslų studijas, šiuo metu yra Vilniaus universiteto filosofijos doktorantė ir atlieka praktiką Amsterdamo universitete. Tyrimų sritys – vizualumo ir galios santykiai, kino filosofija.

The post Małgorzatos Żurados paroda „Viską matančios akys“ projektų erdvėje „Sodų 4“ appeared first on artnews.lt.

Vasario 27 d., pirmadienį, 17 val.  VDA galerijoje Akademija vyks profesorių Eglės Gandos Bogdanienės ir Jolantos Vazalinskienės eksperimentinės mados ir aksesuarų parodos „Lengvai 2“ koncepcijos ir technologinių eksperimentų pristatymas. VDA galerijoje „Akademija“ paroda  veikia  nuo vasario 21 iki kovo 4 dienos.

„Lengvai 2“

Eksperimentinei mados kolekcijai autorės naudojo inovatyvius, gamtai draugiškus medžiagų derinius, tyrinėdamos jų reakcijas į atmosferos pokyčius ir siekdamos atliepti pagrindinį šiuolaikinio dizaino tikslą – kurti tvaraus gyvenimo perspektyvą.

Parodoje siūloma pasvajoti, kokia galėtų būti ateities mada?

Gal – virtualios mados platformos, kai drabužiai materializuojami tik trumpam laikui ir kuriami konkrečiam žmogui konkrečiu laiku?

Gal drabužis ir aksesuarai galėtų apibrėžti patyrimą, o ne materialumą? Ar mados vartojimas galėtų prilygti emociniam potyriui, kurį išgyvename klausydami muzikos, žiūrėdami filmą arba skaniai valgydami?

Kaip jaustųsi žmogus neturėdamas savininko teisėmis nieko ir kartu turėdamas viską?

Juk patirties pasisavinti neįmanoma…

Ar kūrybos procesas ir dizainas gali būti svarbesni už patį daiktą?

Kaip vienadieniai drabužiai, kuriuos galėtum pats susikurti, naudodamasis virtualiomis mados duomenų bazėmis, ir pasigaminti 3D spausdintuvu, pakeistų gyvenimo kokybę?

Įsivaizduokime, kad asmeniniame kompiuteryje turėdami savo skaitmeninį vaizdinį, galime patys pasirinkti, kaip norime rengtis, susikurti savo kostiumą kompiuteryje, pasinaudoję mados pavyzdžiais, pasirinkti norimos sudėties medžiagą, išsispausdinti buitiniu 3D spausdintuvu drabužius, aksesuarus, avalynę, o dienai pasibaigus juos tiesiog išmesti į ekologiškų atliekų surinktuvę arba ištirpinti vandenyje. Tokie nykstantys drabužiai sukuria nesibaigiančias kūrybines galimybes atsinaujinti. Tu kuri laikinus objektus, kurie nuo pat pradžių pasmerkiami greitam sunykimui. Rūbai tampa mirtingi, kaip ir mes…

Kolekcijos „Lengvai 2“ idėja – kurti gamtai draugiškus daiktus, kurių gamybai naudojami natūralūs gamtos ištekliai – perlai, gintaras, kalnų krištolas, sidabras, pieno baltymo pluoštas ir inovatyvios medžiagos – ištirpstantys vandenyje PVA polivinilo alkoholio filamentiniai siūlai, veikiami šilumos keičiantys tūrį ir formą poliesterio monofilamentiniai Pemotex siūlai, unikalių sveikatinimo ypatybių turintys polimeriniai gintaro pluošto siūlai, odos priežiūros funkciją atliekantys polimeriniai pieno pluošto siūlai ir termochrominiai dažai, kurie keičia spalvą pagal kūno ir aplinkos temperatūrą.

• PVA vandenyje tirpūs siūlai gaminami iš PVA (polivinilo alkoholis) filamentinio pluošto. PVA vandenyje tirpūs siūlai yra netamprūs, netoksiški, balsvos spalvos, puiki medžiaga kurti gaminius, kurie greitai suyra natūralioje aplinkoje. Industrijoje ši medžiaga dažniausiai naudojama deriniuose su kitais pluoštais, o galutinės apdailos metu vandeniu yra pašalinami iš gaminio.
• Pemoteksas – poliesterio monofilamentinis siūlas, kuris, apdorojant jį karščiu, traukiasi ir kinta. Veikiant pemotekso siūlą 60 – 70 °C vandeniu arba karštu oru, jis susitraukia iki 40 %. Šis siūlas naudojamas tekstilės ir siuvimo pramonėje, kai norima gauti traukimosi efektą. Kuriant eksperimentinės mados prototipus pemotekso siūlo ypatybės leidžia išgauti išraiškingas medžiagos faktūras.
• Gintaro siūlus gaubiančios legendos apie sveikatinamą, maginę, estetinę gintaro galią plinta nuo Egipto laikų. Baltijos šalyse gintaro naudojimo faktai tiek buityje, tiek ritualinėse apeigose žinomi nuo neolito laikų. Prieš milijonus metų iš pušų sakų susiformavęs gintaras – seniausias gydomasis akmuo aisčių teritorijoje. Latvijos įmonė Ambelika nuo 2011 metų pradėjo gaminti gintaro siūlus, turinčius unikalių biologinių ypatybių. Tai – unikalus gaminys, neturintis analogų visame pasaulyje, nano technologijų būdu gaminamas iš gintaro miltų. Gintaro pluošto molekules sudaro pasikartojantys linijiniai polimerai, turintys poliamidų su integruotomis gintaro mikrodalelėmis. Gintaro siūlo ypatybės: atlieka tą patį sveikatinamąjį poveikį kaip gintaras, skatina odos ląstelių regeneraciją, blokuoja UV spindulių radiaciją, išlaiko natūralią kūno šilumą, absorbuoja drėgmę, neblunka, nedirgina odos. Gintaro pluoštas suyra gamtoje per 6 – 36 savaites. Gintaro siūlas pradėtas naudoti drabužių, aksesuarų, naujagimių drabužių, namų tekstilės gamyboje. Industrinėje gamyboje gintaro siūlas naudojamas mišiniuose su kitais pluoštais (medvilne, vilna, linu, šilku ir kt.).
• Ketvirta inovatyvi medžiaga, naudota kuriant eksperimentinius papuošalus – pieno baltymo pluoštas. Nuo vaikystės žinome, kad pienas yra geros sveikatos šaltinis. Šiuolaikinės technologijos tai perteikia tekstilės gaminiams ir drabužiams. Pieno baltymo pluoštas gaminamas iš nugriebto nusausinto pieno. Gamybos metu, taikoma bioinžinerinė technologija, baltymas paverčiamas stabiliu tirpalu, polimerizuojamas, džiovinamas ir verpiamas šlapiuoju būdu. Technologinis procesas draugiškas gamtai, nes sunaudojama mažai vandens, tausojamas dirvožemis ir kiti ištekliai. Pieno baltymo pluoštas sudarytas iš 16 amino rūgščių, jis teigiamai veikia žmogaus odą, gerai absorbuoja drėgmę, yra laidus orui, reguliuoja šiluminį balansą – tai tiesiogiai veikia žmogaus komforto būseną. Industrinėje gamyboje pluoštas dažniausiai naudojamas negrynas – mišiniuose su kitais pluoštais (šilko, medvilnės, vilnos, modalo ir kt.).

Vilniaus dailės akademijos tekstilės ir kostiumo dizaino profesorės Eglė Ganda Bogdanienė ir Jolanta Vazalinskienė

ArcIntex ETN

The post Eksperimentinės mados ir aksesuarų parodos koncepcijos ir technologinių eksperimentų pristatymas appeared first on artnews.lt.

Kiekvienais metais kovo mėn. pirmoji savaitė Niujorke paženklinta gausiais šiuolaikinio meno įvykiais, tarp kurių net devynios šiuolaikinio meno mugės. Penkios iš jų apima taip vadinamą „Armory savaitė“ („Armory Week“), kurių vienoje, „VOLTA NY“ pirmą kartą dalyvaus galerija iš Lietuvos. Dalyvauti šioje mugėje, kurioje rodomi tik solo projektai, tarptautinė žiuri atrinko per 90 galerijų iš 26-ių pasaulio šalių. Pastaraisiais metais aktyviai šiuolaikinio meno mugėse Europoje dalyvaujanti ir aukštų įvertinimų tarptautinėje meno scenoje sulaukusi „Meno parko“ galerija, mugėje „VOLTA NY“ pristatys vieno geriausių Lietuvos tapytojų, nacionalinės premijos laureato – Jono Gasiūno kūrinius.

Nors Niujorke gyvena ir kuria ne vienas menininkas iš Lietuvos, tačiau Lietuvoje gyvenančio menininko kūrinių pristatymas, viename iš svarbiausių šiuolaikinio meno miestų, nėra dažnas.

Jau dvejus metus „Meno parkas“ buvo kviečiamas kandidatuoti į muges tiek Niujorke, tiek į muges, vykstančias garsiosios „Miami Art Week“ (vienu metu vyksta net keturiolika šiuolaikinio meno mugių, tarp kurių žymioji „Art Basel Miami Beach“) metu.

Premjera Niujorke – svarbus, 2017 metais žyminčios dvidešimtuosius galerijos „Meno parkas“ veiklos metus, projektas. Mugės lankytojams, kolekcininkams, meno kuratoriams „Meno parkas“ pristatys tris didelio formato Jono Gasiūno drobes: „Faustas“ (drobė, akrilas, piešinys degančia žvake. 298 x 285 cm. 2014), „Eglės ežeras“ (drobė, aliejus, piešinys degančia žvake. 200 x 280 cm. 2017) ir vieną iš svariausių menininko kūrinių – „Užrašyk ant skafandro savo vardą, aš negirdžiu tavęs“ (drobė, akrilas, piešinys degančia žvake. 294 x 198 cm. 2009).

Taigi, ar taip žinoma ir vertinama Lietuvoje, bei Europoje Jono Gasiūno „tapyba dūmais“ ir šis galerijos „Meno parkas“ dalyvavimas bent kiek „pravers duris“ į šiuolaikinę Niujorko meno sceną, sužinosime netrukus.

„VOLTA NY“. 2017 03 01-05. Pier 90, Niujorkas. Galerijos „Meno parkas“ stendo Nr. C13.

Iliustracijoje: Jonas Gasiūnas, Užrašyk ant skafandro savo vardą, aš negirdžiu tavęs, 2009, 294x198cm

The post Jono Gasiūno kūriniai meno mugėje „VOLTA NY“, Niujorke appeared first on artnews.lt.

Kovo 2 d., ketvirtadienį, 17 val. Paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) parodų ciklą „Lūžio kartos vardai“ tęsia skulptoriaus Algimanto Šlapiko parodos atidarymas.

 Algimantas Šlapikas (g. 1963) skulptoriaus specialybę įgijo Valstybiniame dailės institute (dabar Dailės akademija) 1986 m., kai skulptūra, ypač monumentalioji, užėmė ypatingą vietą Lietuvos dailės ir visuomenės gyvenime.

Keičiantis politinei ir kultūrinei situacijai, skulptūrinių monumentų poreikis mažėjo, taigi keitėsi ir skulptūros funkcijos. Ji tapo meno objektu, instaliacija.

A. Šlapikas yra vienas iš tų paskutiniųjų mohikanų, kuris skulptūros specialybės mokėsi kaip minties, formos, plastikos ir estetikos harmonijos. Meistrystė yra vienas pagrindinių Šlapiko kartos skulptorių bruožų. „Galiu padaryti skulptūrą iš bet kokių medžiagų“, – sako menininkas.

Per beveik tris dešimtmečius A. Šlapikas įtvirtino ir kitus tik jam būdingus bruožus. Skulptorius daro didelio formato kūrinius. Už vieną jų – „Savaitės ekspresas“, užėmusį didžiąją Paveikslų galerijos salės dalį parodoje „Geriausias metų kūrinys“, – 2010 m. dailininkas gavo komisijos apdovanojimą.

Kitas skulptoriaus kūrinių bruožas – žaismingumas ir interaktyvumas. Pasak menotyrininkės Kotrynos Džilavjan, Šlapiko skulptūra net vizualiai tampa „priekabi“. Ją norisi ir reikia liesti. Per tokią kūrinio ir žiūrovo komunikaciją atsiranda tikrasis skulptūros suvokimas.

A. Šlapiką dominančios temos susijusios su nostalgija, prisirišimu prie namų, savų daiktų. Globalias, visuomenei aktualias temas jis suasmenina.

Šioje parodoje taip pat rodoma „Geriausio metų kūrinio“ parodos 2000 m. komisijos apdovanota iš medžio ir metalo sukurta skulptūra „Klaupykla“. Vėliau ji buvo perkelta į „Lūžio karta ir jos mokytojai“ ekspoziciją. Kiti 2010–2012 m. kurti mažo formato darbai yra iš akmens. Šioje parodoje susitelkia medžiagų ir kūrinių dydžių įvairumas, skulptūrų interaktyvumas.

Paroda veiks iki gegužės 14 d.

„Lūžio kartos vardai“ parodų ciklo kuratorė Kristina Civinskienė

The post Skulptoriaus Algimanto Šlapiko paroda Kauno Paveikslų galerijoje appeared first on artnews.lt.

Iki kovo 8 d. Šiuolaikinio meno centre veikia Indrės Šerpytytės paroda „Patyrimo nebuvimas“.

Parodoje „Patyrimo nebuvimas“ pristatomas kūrinys „2 spalvos sekundės“ prasidėjo nuo žodžių ISIS beheadings (ISIS galvos nukirtimai), kuriuos įvedusi Google sistemoje menininkė ieškojo Islamo valstybės įvykdytų egzekucijų fotografijų ir videomedžiagos, cirkuliavusios žiniasklaidoje nuo 2014 m. Paieškos metu nevisiškai atversti atvaizdai ekrane sudarė vienspalvių stačiakampių konfigūraciją. Google parodė tik tos spalvos pikselį, kuri vyravo atvaizde: juodas budelio apdaras, oranžinis aukos kombinezonas, geltonas dykumos smėlis. Kūrinyje „2 spalvos sekundės“ šios spalvos tampa monolitinių kubų kompozicijomis, kurias parodoje lydi garso takelyje balsu atpasakojama kūriniui panaudota egzekucijų medžiaga.

Kontrastas tarp kūriniui pradžią davusio smurtinio turinio ir didingos, abstrakčios skulptūros neleidžia nei vujaristiškai mėgautis smurto atvaizdais, nei pasibaisėjus nusisukti nuo jų. Neatskleisdamas savo turinio vienu ypu, lengvai, kūrinys palieka žiūrovui laiko ir erdvės prisiminti ir kritiškai apmąstyti prievartą. „2 spalvos sekundės“ yra it memorialas, kuriam abstrakcija – tai priemonė reprezentuoti, suvokti ir tirti smurtą. Dar daugiau – trikdančiai ryškūs kubų paviršiai, dėl kurių jie yra panašūs ir į reklamos stendus, ir – į minimalistinius kūrinius, pabrėžia ir pačios reprezentacijos prievartą. Iš egzekucijų atvaizdų (kuriuos ISIS, kaip žinia, kruopščiai komponuodavo) sukūrusi estetinius objektus Šerpytytė ne tik ištraukia aikštėn ISIS prievartos estetizavimo politiką, bet ir parodo, kad kūrinys tapogi yra savotiškas prievartos veiksmas, nes šiuos atvaizdus estetizuoja toliau.

Žiūrovai su šiais klausimais galynėjasi ne vien žvilgsniu ir protu, bet ir kūnais – jiems tenka apeiti, sustoti priešais kubus. Taip nelieka bekūnio lengvumo ir greičio, kuriuo mes vartojame prievartos atvaizdus šiandienos žiniasklaidoje. Jeigu „Patyrimo nebuvimas“ yra it memorialas, jis primena ne tik apie žiaurų įvykį, bet ir apie kančią patyrusį kūną, nors ir aiškiai nematomą. Toks memorialas niekada negali būti baigtas: jis įamžina ne tik neatšaukiamai prarastą auką, bet ir tai, kaip nepakeliamai sunku atvaizduoti ir prisiminti smurtą, traumą bei praradimą. Šerpytytė pabrėžia, kad traumos ir smurto reprezentacijos bei memorialai niekada nesukels pabaigos ir pilnatvės įspūdžio: reprezentacijose visuomet vaidensis trūkumas.

Indrė Šerpytytė (g. 1983, Palanga) yra lietuvių menininkė, gyvenanti ir dirbanti Londone. Baigė Londono Karališkąjį menų koledžą. Jos personalinės parodos rodytos galerijoje „Parafin“ Londone (2016), agentūros „Ffotogallery“ galerijoje „Turner House“ Penarte, JK (2013), Fotografų asociacijoje Londone (2011), Vilniaus fotografijos galerijoje (2011) ir kitur. Dalyvavo grupinėse parodose: „Ocean of Images: New photography 2015“, MoMA, Niujorkas (2015), „Conflict, Time and Photography“, Tate Modern, Londonas (2014), „Poetic Documents“, Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai kultūrinė programa 2013, Rotes Rathaus, Berlynas, Grancės muziejuje, Italija, „Street Level Photoworks“, Glazgas, Lietuvos kultūros centre, galerijoje ZPAF, Varšuva, Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilnius, ir kitur.

Su galerijos „Parafin“ sutikimu.

Nuotraukos: Andrej Vasilenko

The post Indrės Šerpytytės paroda „Patyrimo nebuvimas“ ŠMC appeared first on artnews.lt.

Kovo 2 d., 18 val. NDG auditorijoje ekologas doc. Stanislovas Sinkevičius skaitys paskaitą apie Vilniaus mieste esančias biologinės įvairovės ekologines problemas – „Miesto vilionės: spąstai ar palaima laukinėms rūšims?“. Ši paskaita yra parodą „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ lydinčio mokslininkų paskaitų ciklo „Miesto gamta: pradedant mokslu“ dalis. Paskaitų ciklas „Miesto gamta: pradedant mokslu“ – tai valandos trukmės susipažinimas su parodoje apmąstomomis temomis, kurios paskaitose aptariamos iš mokslininkų perspektyvos.

 Kažkada buvusi vidutinėje ekosistemos grandyje nežymi žinduolių rūšis Homo sapiens kognityvinės evoliucijos dėka iškopusi į neregėtas aukštumas ir tapusi planetoje dominuojančia jėga nuolat kuria naujas ekstremalias sąlygas esamai biologinei įvairovei. Naujame antropocenu pavadintame periode pastoviai vyksta konfrontacija tarp sukurtos, toliau tebeformuojamos ir besiplečiančios dirbtinos aplinkos ir natūralių gyvosios gamtos sistemų. Miestai ir jų aplinka viena iš labiausiai pakeistų gamtinės aplinkos teritorijų. Čia gyvosios gamtos atstovai nuolat atsiduria kryžkelėje – adaptuotis ar eliminuotis?

Vienoms laukinėms rūšims žmogaus formuojama neįprasta aplinka suteikia privilegijų, kitoms tampa mirtinais spąstais, o dar kitos bando prisitaikyti. Koks tolesnis jų likimas po 10, 20 ar 30 metų? Kas išnyks, kas tik vegetuos, o kas išplis ir sukels problemų tikriesiems urbanistinės erdvės kūrėjams? Kas vyksta Vilniaus žaliose salose (Vingio parko sengirėje, kitose žaliose miesto zonose) ir kokios ekologinės problemos ten egzistuoja?

Paskaitoje bus apžvelgti Vilniaus Universiteto ekologų studentų ir dėstytojų moksliniai tyrimai, atlikti Vilniaus mieste per paskutinius du dešimtmečius. Tyrimų vietos ir objektai skirtingi. Ilgesnis atliekamų tyrimų laikotarpis reikalingas visapusiškesniam gyvose sistemose vykstančių procesų supratimui, o jų rezultatų analizė leidžia konstatuoti ne tik ekosistemų, buveinių struktūrų ekologinių problemų pasekmes, bet ir įžvelgti gilesnes priežastis. Kas galėtų būti kitaip? Ar mūsų gyvensenos sukurti prioritetai atitinka mūsų netolimos ateities lūkesčius?

Paskaita vyks NDG auditorijoje. Paskaita nemokama, be registracijos.

Kitos ciklo „Miesto gamta: pradedant mokslu“ paskaitos:

• Kovo 9 d. 18 val. Justina Kozakaitė „Atsargiai! Kertate Vilniaus miesto ribas! Vilniaus miesto gyventojų smurtas ir nelaimingi atsitikimai XVI-XVIII a.“ (Apie paskaitą bus informuojama atskiru spaudos pranešimu.)

Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija.

Iliustracijoje: Vingio parko šimtametės pušies rievės gali papasakoti žymiai daugiau: ne tik apie savo amžių, bet ir apie tuometinio Vilniaus mikroklimato subtilybes (doc. Stanislovas Sinkevičius).

The post Paskaita apie Vilniaus biologinės įvairovės ekologines problemas NDG appeared first on artnews.lt.

Vilniaus knygų mugėje buvo pristatytas naujas meno albumas „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“. Pristatyme dalyvavo knygos autorė ir sudarytoja dr. Rasa Andriušytė-Žukienė, išeivijoje kuriantis ir visiems puikiai pažįstamas menininkas Stasys Eidrigevičius, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris, lietuvių istorikas, publicistas, kultūros tyrinėtojas dr. Egidijus Aleksandravičius ir Lietuvos išeivijos dailės fondo direktorė Ugnė Bužinskaitė.

„Peradresuota 1“ – tai pirmasis knygos tomas, kurį išleido „Lewben Art Foundation“ ir Lietuvos išeivijos dailės fondas. Knygos dėmesio centre – fondo kolekcijoje saugomi Lietuvos išeivijos tapybos darbai nuo XX a. pradžios iki šių dienų. Leidinyje publikuojama beveik 300 kūrinių, pristatomas 61 menininkas. Pasak fondų įkūrėjo, kolekcininko Viliaus Kavaliausko, šiuo albumu buvo įgyvendinta dalis fondo tikslų – ne tik sugrąžinti kūrinius į Lietuvą, bet ir tyrinėti Lietuvos išeivijos dailę, užsiimti jos sklaida. „2015-ieji metai Lietuvos išeivijos dailės fondui buvo ypatingi. Tais metais minėjome penkerių metų fondo veiklos sukaktį. Šios sukakties proga Vilniaus knygų mugėje ir pristatėme šį leidinį“, – sakė V. Kavaliauskas.

Leidinio sudarytoja dr. Rasa Andriušytė-Žukienė į išeivijos temą žvelgė iš peradresavimo perspektyvos. „Sudarydama šį albumą pamačiau, kiek daug šios žemės menininkų Lietuva yra primiršusi, ir koks svarbus kultūrinis darbas yra jų kūrinių sugražinimas į Lietuvą. Dar niekada nebuvo knygos, kurioje kartu būtų pristatomi lietuvių ir litvakų dailininkai. Šiuo albumu tik prasideda šios istorinės klaidos taisymas. Lietuvių ir litvakų tapybos palikimas, sudėtas viename albume, gerokai praturtina Lietuvos tapybos paveikslą ir, gal dar svarbiau, praplečia mąstymą, kas yra Lietuva ir jos kultūra, kur ji prasideda ir kaip plačiai yra pasklidusi“, – pasakoja R. Andriušytė-Žukienė.

Siekiant skaitytojams pristatyti Lietuvos išeivijos kūrinius, itin svarbus tapo knygos dailininkės Viktorijos Leleivės darbas – kurdama leidinio pavidalą, ji kaip esminius akcentus pasirinko dvejetus ir kelionę iš taško A į tašką B. Pasak V. Leleivės, pati knyga yra dvitomė, joje pristatomi tapytojai taip pat dviejų tautų – lietuviai ir litvakai, be to, knyga dvikalbė. „Dualumas matomas ir pačioje išeivijos temoje: namai (Lietuva) ir egzilis (išeivija), Rytai ir Vakarai, galų gale ir pačiame pavadinime „Peradresavimas“ atsispindi dualumas – taškas A ir taškas B“, teigė V. Leleivė. Už šios knygos apipavidalinimą dailininkė V. Leleivė Vilniaus knygų mugėje bus apdovanota diplomu šių metų LR kultūros ministerijos rengiamame konkurse geriausioms meninio apipavidalinimo ir poligrafinio atlikimo Lietuvos leidyklų išleistoms knygoms išrinkti.

Tikimasi, kad šis leidinys taps išsamiai Lietuvos išeivijos dailę pristatančia knyga, kuri tapybos mėgėjams Lietuvoje padės susipažinti su išeivių kūryba, o svečiams iš užsienio taps puikia reprezentacija apie sėkmingus lietuvių tapytojus už Lietuvos ribų.

VšĮ „Lewben Art Foundation“ – nevalstybinė institucija, administruojanti reprezentatyvią meno kolekciją, kurią sudaro Lietuvos ir užsienio menininkų kūriniai nuo XVIII a. pabaigos iki šių dienų. Be tapybos, sudarančios kolekcijos branduolį, didelę dalį užima skulptūros, fotografijos, grafikos darbai, videodarbai bei instaliacijos. Bendradarbiaudama su dailėtyrininkais, kuratoriais, menininkais ir įvairiomis kultūros bei meno organizacijomis, „Lewben Art Foundation“ organizuoja parodas, leidžia meno albumus. „Lewben Art Foundation“ yra VšĮ Lietuvos išeivijos dailės fondo, kurio tikslas – sistemingai tyrinėti išeivijos dailę bei grąžinti kūrinius į tėvynę, steigėja. Lietuvos išeivijos dailės fondo administruojamą kolekciją sudaro Lietuvos išeivių darbai nuo XX a. pradžios iki šių dienų. „Lewben Art Foundation“ veiklą nuolat papildo nauji kultūriniai ir edukaciniai projektai bei kultūrinės iniciatyvos. 2013 m. „Lewben Art Foundation“ tapo įstaigos „Artnews“, kuri valdo tokius projektus, kaip artnews.lt, artbooks.lt bei „Echo Gone Wrong“, dalininke.

Daugiau informacijos – www.lewbenart.com

The post Lietuvos išeivijos dailės fondas ir „Lewben Art Foundation“ pristatė knygą „Peradresuota 1” appeared first on artnews.lt.

 Vasario 10 – kovo 12 d. Akershus meno centre, 15 minučių nuo Oslo centro nutolusiame Lilestriomo miestelyje eksponuojama ketvirtoji ir paskutinė Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos projekto paroda „Lipti nematomomis struktūromis. Apie ritualines disciplinuojančias praktikas. IV dalis: Lilestriomas“.

Kievienas parodos darbas skirtingu būdu tyrinėja įvairius egzistavimo režimus, meno produkcijos aspektus ir socialinį gyvenimą. Kiekvienas nagrinėja giliai įsišaknijusias praktikas, sąvokų sistemas ir ritualus. Jie manipuliuoja, ardo ir trikdo nusistovėjusius mąstymo būdus ir elgesio modelius. Žinoma, jų pagrindinis tikslas nėra tiesiog įdiegti naujus, bet veikiau sukelti sumaištį, nustebinti mus ir tokiu būdu kelti klausimus apie nusistovėjusių konvencijų ir institucijų teisėtumą.

Šios parodos darbai nurodo į plataus spektro ritualines praktikas bei ryšius tarp ankščiau gyvenusių žmonių papročių ir šiuolaikinių ritualų. Nusidriekę nuo visiems žinomų socialinių ir dvasinių praktikų iki šiuolaikinių meno gamybos ir vadybos strategijų, visi šie kūriniai tiria ir tyrinėja, klausia, trikdo, keičia ir fikcija paverčia nusistovėjusius įsitikinimus, discipliną ir kasdienius įpročius, kartu nubrėždami kontūrus naujiems.

Menininkai: Mo Abd-Ulla (NO), Eglė Budvytytė (LT), Tanya Busse (NO), Victoria Durnak (NO), Gunnhildur Hauksdóttir (IS), Berglind Jóna Hlynsdóttir (IS), Saulius Leonavičius & Vida Strasevičiūtė (LT), Robertas Narkus (LT), Augustas Serapinas (LT), Kristin Tårnesvik (NO)

Kuratoriai: Eglė Mikalajūnė ir Samir M’kadmi

Organizatoriai: VDA Nidos meno kolonija

Paroda Akershus meno centre (Storgata 4, 2000 Lilestriomas, Norvegija) veikia iki kovo 12 dienos, trečiadieniais–sekmadieniais nuo 12 iki 17 val. Tai šešių institucijų rengiamo, dvejus metus trunkančio rezidencijų ir parodų projekto trijose šalyse (Islandijoje, Lietuvoje ir Norvegijoje) ketvirtoji ir paskutinė paroda, kurioje pristatomi visų dešimties projekte dalyvavusių menininkų kūriniai.

Vilniaus dailės akademijos projektui „Disciplina šiandien. Menininkų rezidencijų mainai ir parodos“, projekto EEE-LT07-KM-01-K-01-035, skiriama EEE finansinio mechanizmo ir Lietuvos valstybės parama pagal programą LT07 „Europos kultūros paveldo kultūros ir menų įvairovės skatinimas“. Projektą taip pat remia Lietuvos kultūros taryba.

Lipti nematomomis struktūromis. Apie ritualines disciplinuojančias praktikas. IV dalis: Lilestriomas. Akershus Kunstsenter, Lilestriomas, Norvegija, 2017

Augustas Serapinas, Lipti struktūromis, 2016

Augustas Serapinas, Lipti struktūromis, 2016

Gunnhildur Hauksdóttir, Penki piešiniai, 2016

Gunnhildur Hauksdóttir, Penki piešiniai, 2016

Kristin Tårnesvik, Populiari mirties valanda. Kartais iš dangaus krenta akmenys, 2016

Kristin Tårnesvik, Populiari mirties valanda, 2016

Kristin Tårnesvik, Populiari mirties valanda. Kartais iš dangaus krenta akmenys, 2016

Berglind Jona Hlynsdóttir kartu su grupe Dora (Gatis Zakis and Jānis Šipkēvics), Dygsniavimas ir lopymas, 2016

Berglind Jona Hlynsdóttir kartu su grupe Dora (Gatis Zakis and Jānis Šipkēvics), Dygsniavimas ir lopymas, 2016

Eglė Budvytytė, Riedlenčių malda arba Kakta žemiau širdies, 2016

Lipti nematomomis struktūromis. Apie ritualines disciplinuojančias praktikas. IV dalis: Lilestriomas. Akershus Kunstsenter, Lilestriomas, Norvegija, 2017

Tanya Busse, Smėlio stebėtojų radijas, 2016

Tanya Busse, Smėlio stebėtojų radijas, 2016

Tanya Busse, Smėlio stebėtojų radijas, 2016

Robertas Narkus, Atlanto bienalė. Deniai, 2016

Robertas Narkus, Atlanto bienalė. Eurostar, 2016

Mo Abd-Ulla, Dienos meniu: Ką valgo diktatoriai? Staliukas, 2017

Mo Abd-Ulla, Dienos meniu: Ką valgo diktatoriai? Vazos (vidurinė lentyna), 2017

Mo Abd-Ulla, Dienos meniu: Ką valgo diktatoriai?, performatyvi vakarienė, 2017

Mo Abd-Ulla, Dienos meniu: Ką valgo diktatoriai?, 2017

Mo Abd-Ulla, Dienos meniu: Ką valgo diktatoriai?, 2017

Victoria Durnak, Buvusio vaikino papuošalai, 2016

Saulius Leonavičius & Vida Strasevičiūtė, Fuck Language, 2017

Saulius Leonavičius & Vida Strasevičiūtė, Fuck Language, Oslo centre, 2017

Saulius Leonavičius & Vida Strasevičiūtė, Fuck Language, Oslo centre, 2017

Nuotraukos Andrej Vasilenko ir Jono Vaitiekūno

The post Finalinė paroda „Lipti nematomomis struktūromis” Akershus meno centre, Norvegijoje appeared first on artnews.lt.

2017 m. vasaris. Vilniaus Šiuolaikinio meno centre galima aplankyti personalinę Marios Lobodos parodą, kurios angliškas pavadinimas „I am radiant, I am radiant, I am radiant in my defeat“ („Švytinti švytinti švytinti sutinku savo pralaimėjimą“) – užuomina apie poetinį įspūdingos instaliacijos matmenį. Poetiškumu čia galima vadinti tai, kaip Loboda kuria parodos atmosferą, dėlioja pasakojimą ir manipuliuoja žiūrovo dėmesiu. Menininkė taip perdarė didžiulę antrojo aukšto ekspozicijų salę, kad ji sušvito kone religinio susikaupimo aura – bent jau iš pirmo žvilgsnio. Tačiau apėjęs salę antrą ar trečią kartą žiūrovas patiria rimtą išbandymą, nes (remiuosi asmenine patirtimi) jo meditacinę nuotaiką ima blaškyti smulkūs, neįprastose vietose paslėpti parodos elementai – tokie maži, kad bemaž juokingi greta galingų, visą erdvę organizuojančių skulptūros formų (keturių keletos metrų aukščio „triumfo arkų”, ne mažiau monumentalaus iš javų pėdų nuvyto vainiko, pro kurį lengvai pralįstų iškart keturi žmonės, ar vidury salės stovinčios gipsinės didingo, bet absurdiškai ilgo rašomojo stalo išliejos).

Mažyčiai humoristiniai objektai grąžina lankytojo suvokimą į žmogišką – tiesiogine žodžio prasme – skalę. Jie sukelia įspūdį, kad dievai, kuriems Loboda skiria savo šviesiai mėlynas arkas-altorius, apsilankė ŠMC vernisaže ir kartu su menininke sutraukė cigaretę (nuorūka liko įsmeigta brangaus kremo veidui dėžutėje). Arba kitaip – kad Loboda kuria scenografiją puikiam spektakliui ir ką tik baigėsi pirmoji repeticija su kostiumais. Aktoriams pertrauka… Monumentalių melsvų vartų eilė ir milžiniškas rašomasis stalas išdidžiai stovi didžiulės salės vidury, užlieti blyškios, „klinikinės“ šviesos. Ant vienos iš šoninių sienų šmėžuoja sudaužyto antikinio frizo fragmentai, priešais – javų vainikas ir didelio formato nuotraukų serija. Užkaboriuose priglaustas rekvizitas.

Galima rizikuoti ir teigti, kad ši menininkė vaidina vis naują spektaklį su nauju entourage kiekvienoje personalinėje parodoje – vis gausesnėje scenų, kuriose žiūrovas niekuomet nesutiks aktorių, tačiaus galės sekti paliktais pėdsakais. Kieno būtent yra šie pėdsakai, atspėti nelengva: kartais Loboda savo darbuose įamžina asmeninę patirtį, bet dažnai ir slepia autobiografines detales bei sąmoningai supina jas su kitomis, pavyzdžiui, leisdamasi į pasakojimus apie mitologines herojes ar aristokračių dienoraščių veikėjas. Neseniai parodoje Madrido galerijoje „Maisterravalbuena“ autorė tarp kitų kūrinių eksponavo ir fotografijas, kuriose matyti po grindis išbarstytas moteriškų rankinių turinys – antidepresantai, ausų kimštukai, sąskaitos. Šios serijos darbus kuo puikiausiai galime skaityti kaip bežodį jos praktikos komentarą, arba „meną apie meną“: apie šiuolaikinės menininkės, kuri neturi nuolatinės studijos ir akivaizdžiai per daug laiko praleidžia lėktuvuose, gyvenimą, kuriame pagaliau ateina akimirka, kai ji nusprendžia pasidalinti su žiūrovais savo amato paslaptimis (nors tai – tik užrašinė ir tabletės, neregėti nei kalto, nei pieštukų, nei teptukų). Prie tokios, manyčiau, intuityvios interpretacijos Loboda prideda daug daugiau prasmių. Sensu stricto jos praktika yra poetinė: darbų pavadinimai ir parodas lydintys tekstai, kuriuos rašo arba sudėlioja pati menininkė, žiūrovui pasako ne mažiau nei eksponuojami objektai ir iš jų kuriama atmosfera. Parodoje „Domestic affairs and death“ Madride Loboda pristatė – cituoju – istoriją moters „plieno mieste, kuri turėjo viską, ką galima nusipirkti už pinigus, […] ir gyvūnėlių, su kuriais galėjo žaisti, tačiau neturėjo sfinkso“. Akivaizdu, kad Vilniuje ji nori supažindinti mus su ta pačia heroje, jungdama įvairias scenas iš Viduržemio regiono Antikos, Viktorijos laikų Anglijos ir tokių šiuolaikinių nevietų kaip tarptautiniai oro uostai (veikiausiai ši herojė keliauja ir erdve, ir laiku). Lobodos eksploatuojamos poezijos kilmė – aukštasis modernizmas: tai, kas akimirksnį atrodo siaura ir net intymu, tuoj pat neišvengiamai nugrimzta į mito, istorijos, tradicijos gelmes.

Walteris Pateris, vienas iš britų modernizmo pionierių, kažkada rašė, esą Džokonda yra „senesnė už uolas, kurių fone pozuoja. Ji buvo ne kartą mirusi tarsi vampyras ir žino kapo paslaptis […]. Ji buvo Elenos iš Trojos motina Leda ir Marijos motina Ona. Bet visa tai jai buvo“, rašo „Renesanso“ autorius, „kaip lyrų ir fleitų akompanimentas, įamžinęs ją gyvą, subtilią, kintančiu veido kontūru, vokų ir rankų atspalviu.“ Lobodai be galo artima ši fantazija apie amžinojo moteriškumo archetipą, kurį, Paterio nuomone, įkūnija paslaptingas Monos Lizos žvilgsnis ir romi laikysena. Įdomu, kad šis britų rašytojas Džokondą laikė ne tik viena iš protomoters reinkarnacijų, bet ir šiuolaikiško požiūrio į pasaulį įsikūnijimu, kuris vienoje panoramoje parodo visas epochas ir vietoves (bent jau tas, kurios yra pasaulio vakarinėje pusėje). Lobodos herojė – arba jos alter ego – mato ne mažiau nei Paterio Džokonda. Tačiau ji žvelgia į pasaulį iš XXI a. perspektyvos, todėl jos gestai suvaržyti, o poetines išpažintis ar užuominas į suvenyrus iš kelionių erdve ir laiku galima suprasti ypatingai, taip, kaip būdinga šiems laikams.

Patyrinėkime: kas šioje parodoje su gipso arkomis, į antikines panašiomis skulptūromis ir javų vainiku taip „įkyriai šiuolaikiška“? Ogi plastikiniai mineralinio vandens buteliai visai šalia į šventikus panašių figūrų pseudoantikiniame frize per visą ilgiausią parodų salės sieną. 5-hidroksitriptofanas karnize, vainikuojančiame vieną iš salės įėjimų (nors ši medžiaga – serotonino prekursorius – yra natūrali ir „nešiuolaikiška”, tačiau paversti ją tabletėmis pavyko tik visai neseniai). Dar keletas kitų susintetintų mineralų, priklijuotų prie dervuotos grotos sienų viename salės gale. Miesčioniško salono (šiek tiek „senstelėjusio“, iš 8-ojo dešimtmečio) nuotrauka toje pačioje grotoje. Teksto pradžioje jau minėtas veido kremas ir jame užgesinta cigaretė. Balti teniso kamuoliukai. Labai elegantiški, nors, apmaudu, purvini, batai vienoje iš nuošaliau eksponuojamų nuotraukų (kitose nuotraukose – senovės objektai ir šepetėliu ar kosmetiniu pagaliuku juos valančios rankos). Visi šie daiktai, kaip ir istorija apie „moterį iš plieno miesto, kuri turėjo viską, ką galima nusipirkti už pinigus“, nepaklūsta pilkos žemiškos tikrovės taisyklėms. Greičiau tai miesčioniško imaginarium elementai, iš kurių semtis meninio įkvėpimo šiandien atrodo šiek tiek gėdinga. Jie regisi priimtini nebent filmuose, kuriuos žiūrėdami vis dar galime lieti ašaras (pavyzdžiui, klasikinėse melodramose, kaip Lukos Guadagnino „Io Sono L’Amore“) ar kvatotis (kaip iš Mario Sorrentino kino hito „La Grande Bellezza“ komiškų herojų).

Herojiškas-komiškas pradas ir savotiškas melodramatiškumas būdingas ir šiai Marios Lobodos parodai, nors tai toli gražu ne vienintelė jos reikšmė. Naratyviniu interpretacijos raktu, kurį parodžiau anksčiau, lengvai atrakinsite ir šiuolaikinių toposų rinkinį, sudarytą iš kino pasaulio femmes fatales ar jų meilužių baltais teniso šortais. „Evian“ buteliukai neva antikiniame frize ir nuorūka brangiame kreme irgi yra akivaizdžiai juokingi. Bet ar tai tikrai pajuoka? Taip pavadinti šios menininkės požiūrio į buržuazinį imaginarium nedrįsčiau. Mat be komizmo, čia justi ir tam tikras „jautrumas“, empatija, supratimas. Loboda neiškeliavo į Amžinosios ironijos skaistyklą (nei į politiškai korektišką Kanosą) atgailauti už brangius saldumynus ar kremus prabangiuose indeliuose. Maža to, ant vienos triumfo arkos tarsi provokuodama ji užmaukšlino frygų kepurę: Antikoje ji buvo kulto objektas, tačiau XVIII a. beprotiškai raudona jos atmaina tapo plebėjų simboliu ir prancūzų revoliucijos emblema. Šįkart Lobodos kepurė žydra. Ko gero, ji čia – laisvės plačiąja prasme simbolis, tiesiogiai susijęs su parodos pavadinimu. Tai ne tiek pergalės, kiek dvasios tvirtybės ir kovos ryžto, kuriuos palaiko laikinas serotonino svaigulys, ženklas. Šioje parodoje herojiškas komizmas persipynęs su pačiu tikriausiu tragizmu: subtili Lobodos ironija parodo visuomenės kultūrinės formacijos, kurią dar prieš keletą metų būtume nė nemirktelėję pripažinę savo viešojo gyvenimo pamatu, nepastovumą (šiandien liberaliojo elito pirmumas ir kultūroje, ir akademinėje sferoje, ir politikos institucijose yra kvestionuojamos abipus Atlanto ).

Tai, ką Loboda pasirenka iš šių laikų, lengvai palaikytume epochos suvenyru, prisiminimu. Kosmopolitišką šiuolaikiškumą, kuriuo tarp tradicijos ir šiuolaikinio pasaulio objektų dedamas lygybės ženklas, Džokondos pavidale galima įžvelgti jau daugiau nei šimtą metų, tačiau sunku pasakyti, koki ženklą Paterio protomoters veide ir rankose įspaus pastarieji dešimtmečiai. O jei pasirodys, kad toks šiuolaikiškumas tebuvo klystkelis, kurį netrukus pamiršime? O jeigu Lobodos sukurta poetiška asmenybė be reikalo mokėsi iš Ledos, kaip švytinčiai sutikti savo pralaimėjimą? „Jautrumas“ ir empatija, su kuria menininkė žvelgia į miesčionišką frenzy, man primena rūpestį, su kuriuo Robertas Lowellas savo sergančiai tetai dedikavo eilėraštį „Minkšta mediena“: „Mąstau apie tave ten, Vašingtone, / plūstant karšto ir atvėsinto oro bangoms ir žinojimui, / kad kiekvienas raminantis vaistas įtemps kitą nervą.“ Lobodos surinkti suvenyrai iš miesčioniškos XX a. Europos – tai prisiminimai apie bepasitraukiantį atvirų sienų pasaulį, kurio galingieji, silpnieji ir poetai negali išsiversti be antidepresantų ir gerai atšaldyto „Evian“.

Iš lenkų kalbos vertė Edita Gudišauskaitė

Straipsnio originalas parengtas žurnalo „Szum“ (www.magazynszum.pl) užsakymu. Straipsnio vertimas parengtas bendradarbiaujant su Lenkijos institutu Vilniuje.

Nuotraukos: Andrej Vasilenko

The post Ką šiandien mąsto Džokonda? Maria Loboda Šiuolaikinio meno centre appeared first on artnews.lt.

Kovo 7 d., 18.30 val. VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3) atidaroma grafikės Lidos Dubauskienės kūrybos paroda„214.8“, kurioje pristatomas 2011–2017 metų laikotarpiu sukurtas darbų ciklas tuo pačiu pavadinimu. Pasak pačios menininkės, pavadinimo reikšmė – atstumas. Apie ką jis? Apie čia ir dabar.

Dubauskienės kūrybai būdinga subtilaus minimalizmo ir trapaus santūrumo estetika. Menininkė geba konceptualiai perteikti asmeninę patirtį ir momentinius potyrius, taupiai, bet taikliai fiksuoti juos plokštumoje. Ankstesniame kūrybiniame etape autorei būdinga atminties autorefleksija – slapčiausių pasąmonės užkaborių susigrąžinti vaizdiniai ir jų keliami jausmai, būdingos laukimo būsenos. Šis emocinis laukas išlieka ir pastarojo laikotarpio kūriniuose, kinta tik veiksmo vieta, kuri išryškina naujus jausmų ir asociacijų pustonius. Itin svarbus tampa paprastas „čia ir dabar“ matmuo, dabarties akimirkoje išgyventos emocijos ir jų fiksavimas. Tiek geografinis 214.8 km atstumas tarp dviejų, autorei reikšmingų, taškų, tiek ir pamėgtas peizažo žanras tėra tik pretekstas, nes svarbiausiomis kūryboje išlieka asmeninės būsenos, kurias inspiruoja vietos, vaizdai ir patirtys. Būtent jie ir fiksuojami kūriniuose, atsisakant bet kokių apčiuopiamų nuorodų. Jautrias būsenas perteikia abstrakčios struktūros, sukurtos laisvais, nelyginant atsainiais potėpiais. Darbuose jaučiamas menininkės kūrybinis komfortas, prilygstantis meditacijai – gebėjimas galvoti tik apie dabarties momentą, atsisakant abejonių, baimių, netikrumo.

Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba

Paroda veiks iki balandžio 1 d.

The post Lidos Dubauskienės paroda„214.8“ VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ appeared first on artnews.lt.

Kovo 7 d., 18.00 val. VGMC ekspozicijų salėje „+“ (Latako g. 3) atidaroma Tatjanos Diščenko paroda „Istorijos“.

Naujoje ofortų serijoje menininkė Tatjana Diščenko, kaip ir ankstesniuose savo darbuose, remiasi Renesanso citatomis ir rytų estetika. Jie pasireiškia tiek kūrinių plastikoje, tiek ir filosofinėse jų potekstėse. Serijoje dominuoja namų ir žmonių siluetai. Juos autorė analizuoja skvarbiu žvilgsniu ir su pavydėtinu atidumu, pasiūlydama skirtingus žiūrėjimo ir požiūrio taškus. Tarsi taip norėtų pabrėžti įvairialypiškumą, būsenų ir nuotaikų kismą ir kitokio matymo galimybę. Šiam tikslui menininkė pasitelkia netgi žvilgsnį iš šalies – parodoje greta Diščenko estampų rodomas keramikės Rūtos Šipalytės specialiai šiai ekspozicijai sukurtas keramikinis objektas. Jis vizualiai pratęsia Diščenko sukurtų namelių seką ir praplečia interpretacijos erdves nuo tvirto ir patikimo namo įvaizdžio iki gležno ir trapaus vaizdo. Vizualiai santūrūs pasakojimai estampuose byloja ir apie menininkei būdingą plastinę kalbą – sudėtingą ir precizišką spaudos būdą, asketišką, meditatyvią kompoziciją, melsvą, oro prisodrintą koloritą. Kūrinių plastika, objektai ir personažai sujungia ofortus į vientisą ir įtaigią istoriją.

Anot menotyrininkės Ievos Pleikienės, Tatjanos Diščenko metalo graviūros suskamba kaip meditatyvinio susikaupimo salelės. Grafinė vaizdo įtaiga čia stipresnė už ženkliškąsias nuorodas. Nesvarbu, ar dailininkė imasi karališkųjų simbolių, aristokratiškojo renesanso interpretacijų, ar paprasčiausio peizažo.

Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba

Paroda veiks iki balandžio 1 d.

The post Tatjanos Diščenko paroda „Istorijos“ Vilniaus grafikos meno centre appeared first on artnews.lt.

Kovo 7 d. 19:00 val. Studium P erdvėje (Pylimo g. 20, Vilnius) atidaroma Urtės Karalaitės paroda „vienądienąviskasįvyks“.  20:00 val. vyks svečių iš Vokietijos FLUT koncertas.

Paroda „vienądienąviskasįvyks“

Iš tiesų, nieko nėra. Yra tik tai, kuo tikim, ir tai, kuo netikim. Pasirink pats.

Autorė parodoje pristatomais kūriniais balansuoja ant ribos tarp tikro ir netikro. Žongliruoja tuo, kas yra tarpe. O kas išvis yra tikra? Tik apčiuopiama? O emocija – tikra ar ne? O tu?

Parodoje eksponuojami objektai tiek pat tikri, kiek ir ne. Kartais vienu kojos pirštu jie dar liečia žemę, kartais jau visai atitrūksta, o kartais – užstringa pačiame viduryje. Jie meluoja, vilioja, tikina, atstumia, perkalba, juokina, nuvilia, uždega, pririša. Tai – tavo išgyvenimai, mintys ir kasdienybė ištransliuoti per autorės matymo prizmę. Arba atvirkščiai. Kaip į juos žiūrėti – pasirenki pats.
–
Ur̃tė Karaláitė (iš liet. k.) – tai mąstanti ir kalbanti moteriškos lyties būtybė. Nebijanti saviironijos autorė kūriniuose nagrinėja laikinumo, emocinio žmogaus, nostalgijos, tikrumo ir mistinio pasaulio temas.

The post Urtės Karalaitės paroda „vienądienąviskasįvyks“ Studium P erdvėje appeared first on artnews.lt.